TURINYS
ĮVADAS..............................3
1. NEDARBAS IR JO RŪŠYS ..............................4
2. NEDARBO MAŽINIMAS.............................5
3. FRIKCINIS NEDARBAS IR VALSTYBĖS POLITIKA.....................6
4. DARBO UŽMOKESČIO ĮTAKA NEDARBUI...........................6
5. NEDARBO RODIKLIAI..............................7
6. NEDARBO PRIEŽASTYS..............................8
7. NEDARBO NUOSTOLIAI..............................9
8. DARBO RINKOS POLITIKA..............................11
9. DARBO RINKOS INSTITUCIJOS..............................12
10. SVARBIAUSI UŽIMTUMO POLITIKOS PRIORITETAI, STRATEGINIAI KLAUSIMAI.12
IŠVADA..............................14 LITERATŪRA..............................15ĮVADAS
Šiais laikais labai sunku susirasti darbą, todėl nedarbo lygis kiekvienais metais vis auga ir auga. Kaip išvengti šių pasekmių pasakyti labai sunku, nes esant prastai šalies ekonomikai yra sunku kažką pakeisti. Valstybė neturi pakankamai lėšų, o ir kiekviena prestižinė firma nori kvalifikuotų ir turinčių nemažą darbo stažą darbuotojų. Tačiau jaunuoliui įgyti stažą labai sunku ir taaip jis įstoja į bedarbių gretas. Dabar įstoję į ES visi tikimės, kad darbų bus daugiau ir atlyginimas bus didesnis. Nors dažnai girdime per televizorių, kad Lietuvos ekonomika gerėja, tačiau mes to dar tikrai nejaučiame.
Šio referato tikslas parodyti nedarbo priežastis ir trumpai aptarti nedarbo socialines ir ekonomines pasekmes. Juk apie tai galime šnekėti ir šnekėti.
41. NEDARBAS IR JO RŪŠYS
NEDARBAS – tai būsena, kai darbnigi žmonės norintys dirbti neturi darbo. BEDARBIAI yra nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo institucijose, užsiregistravę darbo biržoje kaip ieeškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.
DARBO JĖGA – visi sulaukę darbingo amžiaus (darbingo amžiaus pradžia dažniausiai yra 16 metų; Lietuvoje taip pat) užimti gyventojai ir bedarbiai.
Nedarbas sukelia ne tik ekonominio pobūdžio neigiamas pasekmes, bet ir socialines, psichologines, moralines ir t.t., tai yr
Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip santykis tarp bedarbių ir darbo jėgos.
Yra kelios nedarbo rūšys:
1. Tekamasis – nedarbo forma, atsirandanti gyventojams laisvanoriškai keičiant darbą. Tekamasis darbas yra neišvengiamas ir tam tikru mastu pageidautinas, kadangi nemažai darbuotojų pereina į aukštesnės kvalifikacijos, geriau apmokamą darbą. O tai skatina gamybos plėtrą, didina gyventojų pajamas, gerėja gyvenimo lygis.
2.Struktūrinis – kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros. Keičiantis technologijai, keičiasi bendros darbo paklausos struktūra. Kai kurioms profesijoms paklausa ne tik sumažėja, bet ir išnyksta, atsiranda kitų, pažangesnių profesijų paklausa. Darbo jėgos struktūrine taip greitai prisiderina prie naujos paklausos. Pvz. kompiuterizuojant visas gamybos ir paslaugų sferas, labai išauga poreikis dirbančių kompiuteriais, tačiau ne visi, ypač vyresni žmonės gali pakeisti savo kvalifikaciją.
3. Ciklinis – atsiranda dėl sumažėjusio ūkio aktyvumo, kai ūkio vyystymasis pasuka nuosmukio linkme. Bendrąjį paklausos prekėms ir paslaugoms mažėjimą nuosmukio metu lydi nedarbo didėjimas.
Nedarbas rinkos sąlygomis yra permanentinė, tačiau ūkio struktūrų požiūriu – diferencijuota būsena. Bendras šalies nedarbo lygis nesutampa su nedarbo lygiu įvairiose šalies teritorijose, profesijų požiūriu ir pan.
5
Sveikos, normaliai besivystančios ekonomikos sąlygomis, nedarbo lygis yra 3 – 6%. Toks nedarbo lygis vadinamas natūraliu nedarbu. Neretai, esant tokiam nedarbo lygiui, situacija nedarbo rinkoje įvardijama visiško užimtumo situacija.
Dar galima sutikti tokias nedarbo formas:
Prislėgtasis nedarbas – kai žmogus, nusivylęs darbo paieška, ją nutraukia kaip be
Paslėptasis nedarbas – situacija, kai dalis žmonių, negaudami pastovaus, jų kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirgti bet kokį darbą.2. NEDARBO MAŽINIMAS
Visos rinkos ekonomikos šalys susiduria su nedarbu.
Nedarbo problema pirmiausia sprendžiama nedarbo draudimu. Tam formuojamos lėšos iš dirbančiųjų, darbdavių, valstybės biudžeto, kuri bedarbystės atveju išmokama pašalpos forma. Kaip matome, ši priemonė pirmiausia yra kompensacinė nedarbo atveju.
Paprastai nedarbo mažinimo priemonės yra orientuotos į konkrečias nedarbo rūšis:
1. Tekamąjį nedarbą mažinti pirmiausia galima organizuojant darbo rinkos informacinių tarnybų struktūras. Jos turėtų sutrumpinti darbo paieškos laiką keičiant darbą.
2. Efektyviausias būdas struktūriniam nedarbui mažinti yra darbo jėgos perkvalifikavimo ir perkėlimo programos bei fundamentalus pasiruošimas specialistų rengimui, t.y. gerai pagrįstas specialistų poreikio prognozavimas. Taikomos ir priverstinio (įpareigojančio) pobūdžio priemonės (pvz. apribojimai atleisti darbininkus dėl technologijos pažangos) ar skatinančios priemonės (išskiriant subsidijas, kurios nors šakos plėtrai (pvz. žemės ūkio)
3.Ciklinis nedarbas pirmiausia mažinamas monetarinės bei fiskalinės politikos priemonėmis, skatinančiomis gamybos augimą.
Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi stambias grupes:
1. Priemones, keičiančias darbo pasiūlą.
2. Priemones, didinančias darbo paklausą.
Darbo pasiūlą pirmiausia galima padidinti tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie žmonės tampa bedarbiais tik todėl, kad neturi reikiamos informacijos apie darbo vietas. Kompiuterinio darbo pasiūlos ir paklausos banko sukūrimas ir informacijos skleidimo sistemos efektyvus funkcionavimas gali sąlygoti tekamojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą.
6
Darbo pasiūlą di
Pajamų mokesčio keitimai gali didinti arba mažinti darbo pasiūlą. Pajamų mokesčių didinimas (ypač kai jų dydis peržengia ekonomiškai pagrįstą ribą) nebeskatina dirbti. Pajamų mokesčių mažinimas skatina darbo pasiūlą.3. FRIKCINIS NEDARBAS IR VALSTYBĖS POLITIKA
Gamybai ir verslui reikalinga ne aplamai darbo jėga, o tam tikros struktūros, turinti požymius ir savybes, todėl viena iš nedarbo priežasčių – reikalingas laikotarpis per kurį susiderintų darbo jėgos struktūra su laisvų darbo vietų struktūra. Rinkos pusiausvyros modelis numato šių struktūrų atitikimą – bet kuris darbuotojas tinka bet kuriai darbo jėgai, taip tariama. Rinka būtų pusiausvyroje. Tikrovėje darbuotojai turi nevienodus polinkius, sugebėjimus ir kiekvienai konkrečiai darbo vietai reikalingas konkrečių sugebėjimų žmogus. Informacijai apie darbo vietas ir į jas besisiūlančius taip pat reikia atitinkamo laikotarpio. Nedarbas atsirandantis dėl darbo jėgos ir darbo struktūrų suderinimo, vadinamas frikciniu nedarbu. Tam tikras frikcinio nedarbo lygis neišvengiamas, nes ekonomika kinta. Pareikalavimas vienoms prekėms didėja, kitoms mažėja, keičiasi gamybos struktūra: įmonės užsidaro ar plečia veiklą. Pagal tai keičiasi darbo jėga. Struktūriniai pokyčiai darbo jėgai vyksta nepaliaujamai, todėl frikcinis nedarbas pastoviai egzistuoja (jis yra natūralus). Valstybė bando mažinti natūralų nedarbo lygį. Platinama informacija apie laisvas darbo vietas. Kuriamos valstybės darbuotojų perkvalifikavimo st
Tiesioginę įtaką nedarbui turi darbo užmokestis, kuris negali greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie darbo jėgos ir pokyčių. Teoriškai pagal rinkos modelį darbo ir turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo kainą (užmokestį). Tačiau realusis darbo užmokestis taip greit nekinta. Neretai jis yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra.
7
Realus darbo užmokestis yra virš pusiausvyros lygio. Realus darbo užmokestis nemažėja ir įmonėms tenka mažinti darbuotojų skaičių. Kuo W/P bus didesnis, tuo aukštesnis nedarbo lygis. Nedarbas, kurį iššaukia realaus darbo užmokesčio nesugebėjimas prisitaikyti prie darbo pusiausvyros lygių pokyčių, vadinamas laukimo nedarbu. Faktinis darbo užmokesčio lygis viršija darbo pusiausvyros lygį.
Darbdaviai gali sumažinti darbo užmokestį ir susidarytų darbo jėga ir pusiausvyra, bet įmonė to padaryti negali, nes :
1. Visose valstybėse yra minimalaus darbo užmokesčio įstatymas.
2. Veikia profsąjungos, turinčios monopolinę valdžią darbo rinkoje.
3. Darbo užmokesčio dydžiu įmonė skatina savo darbuotojus geriau dirbti.
Daugumoje šalių darbo užmokestis atsižvelgiant į darbo sudėtingumą ir darbuotojų kvalifikaciją yra įstatymiškai diferencijuotas. Be to, atsižvelgiant į infliaciją, darbo užmokestis yra indeksuojamas. Profesinės sąjungos ir darbdaviai sudaro kolektyvines sutartis, kuriose numatomos ne tik darbo sąlygos, bet ir užmokestis. Įmonės, suinteresuotos išlaikyti geresnius darbuotojus, moka didesnį užmokestį. 5. NEDARBO RODIKLIAI
Nedarbas matuojamas. Kiekvieną nedarbo lygį tenka apskaičiuoti. Nedarbo lygis – asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, bet nerandančių atitinkamo darbo skaičiaus santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi
Kitas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas (išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur). Ilgalaikis nedarbas – laukimo nedarbo forma. Šie nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti. Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas. Moterų nedarbingumas didesnis nei vyrų 20-30m, 50-60m grupėse.
Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika. Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Sparčiai vystantis naujovėms kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos atskirose šakose. Vyksta gamybos techninio aprūpinimo didėjimas, kuriam reikia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo.
Be to, ekonomika vystosi cikliškai, todėl minimuose nedarbas padidėja. Bendra tendencija – nedarbas auga. Tai bandoma aiškinti: gerėja darbuotojų sveikata, mokslo, technikos pažanga.
86. NEDARBO PRIEŽASTYS
Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra.
Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:
1) Nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;
2) Didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;
3) Nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;
4) Gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;
5) Aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemia darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.
Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ir Šiaurės Amerikoje bendrojo vidaus produkto
gamyba didėja lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose darbuotojų perteklius labai padidėjo.
Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios aštrios ir gilios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie „pilną užimtumą“, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3-6 proc. šalies darbo jėgos.
9
Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5-6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „ senose “ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru
jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.
Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti darbo konkurencija darbo rinkoje. Anot anglų ekonomisto ir sociologo T. Malthuso, nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau negu pragyvenimo reikmenų kiekis. Tik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. T. Malthuso teiginiai pasitvirtino kai kuriuose Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse. Gamybos plėtra šiose valstybėse pradėjo atsilikti nuo. gyventojų skaičiaus augimo. Silpnai išsivysčiusiose valstybėse įvyko vadinamasis „ demografinis sprogimas “, kuris nebuvo kompensuotas atitinkamu ekonomikos augimu. Ieškodami pragyvenimo šaltinių ir darbo, pertekliniai šių šalių gyventojai pradėjo migruoti į labiau išvystytas Europos, Amerikos ir Azijos valstybes. Pradėjo formuotis nauja konkurencinė situacija darbo rinkoje tarp vietinių darbuotojų ir atvykusios darbo jėgos. Paaštrėjo tarpnacionaliniai ir rasiniai konfliktai. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „ pigios darbo jėgos “ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje. Tačiau praktiniu atžvilgiu šis klausimas vis dar lieka diskusijų ir polemikos objektu.7. NEDARBO NUOSTOLIAI
Nedarbo nuostoliai (kaštai) gali būti suskirstyti į dvi grupes: ekonominius nedarbo nuostolius ir socialinius nedarbo nuostolius:
Ekonominiai nuostoliai:
1. Vyksta gyventojų profesinės kvalifikacijos ir darbo įgūdžių praradimas, tiesiogiai vedantis prie individualios ir visuomeninės darbo jėgos degradacijos.
2. Dėl nedarbo didėjimo mažėja pagrindinio kapitalo (mašinų, staklių, įrenginių ir pan.) apkrovimas.
3. Prarandama dalis potencialaus bendrojo vidaus produkto, kai bendrasis nedarbo lygis šalyje viršija natūralaus nedarbo lygį.
10
4. Nedarbo augimas mažina mokesčių mokėtojų skaičių ir dėl to į nacionalinį biudžetą nepatenka dalis planuotų fizinių asmenų pajamų mokesčių.
5. Nedarbo plėtra didina nedarbo kaštus ir reikalauja papildomų asignavimų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.
Socialiniai nuostoliai:
1. Visuomenėje auga socialinė ir politinė įtampa.
2. Vykstant streikams ir piketams, prarandamas visuomeniškai būtino darbo kiekio dalis.
3. Nedarbo pasekmės netolygiai pasiskirsto tarp įvairių socialinių sluoksnių: labiausiai kenčia nekvalifikuoti ir mažai kvalifikuoti fizinio darbo atstovai, jaunimas, moterys.
4. Nedarbas skatina moralinių ir etinių vertybių nuvertėjimą, formuoja sąlygas nihilizmo apraiškoms plisti.
5. Šalyje daugėja teisėtvarkos pažeidimų ir sunkių nusikaltimų.
6. Didėja gyventojų mirtingumas, sergamumas, alkoholizmas, ištuokų ir savižudybių skaičius.
Jeigu nedarbas šalyje viršija natūralaus nedarbo lygį, tai nepagaminamas tam tikras kiekis bendrojo vidaus produkto. Šiuos bendrojo vidaus produkto nuostolius pirmą kartą apskaičiavo amerikiečių ekonomistas Arthuras Okunas. Jo apskaitos metodikos pateiktos išvados vėliau buvo pavadintos Okuno dėsniu (Okun law). Remiantis šiuo dėsniu, natūralus nedarbo lygio viršijimas 1 proc. sumažins potencialų bendrąjį vidaus produktą vidutiniškai 2,5 proc.
Palyginus su ekonominiais nedarbo nuostoliais, socialiniai nuostoliai yra žymiai skaudesni, nes tiesiogiai veikia nemažą dalį užimtų ekonominėse veiklose gyventojų. Amerikiečių mokslininkas M.H. Brenneris (j.Hopkinso universitetas) dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje atliko socialinius tyrimus ir nustatė, kad nedarbas, sutrumpinta darbo diena (savaitė), dažni įmonių bankrotai, atleidimo iš darbo grėsmė ir panašūs reiškiniai neigiamai veikia žmonių sveikatą, trumpina jų gyvenimą. Jeigu ekstrapoliuotume Brennerio tyrimų duomenis į Lietuvos darbo rinkos konjunktūros rodiklius, tai gautume dar skaudesnius socialinius nedarbo padarinius. Lietuvos sociologai ir psichologai įsitikinę, kad pavojingų socialinių reiškinių plitimas visuomenėje yra tiesioginis didėjančio nedarbo pasekmė.
.
118. DARBO RINKOS POLITIKA
Svarbiausia nacionalinio lygmens institucija, užsiimanti užimtumo politikos klausimais, yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau SADM). Tačiau pripažįstama, jog kitų ministerijų programos ir politika taip pat turi didelę įtaką užimtumui. Tai Švietimo ir mokslo ministerija, Ūkio ministerija ir Finansų ministerija.
Pagrindinis strateginis užimtumo dokumentas yra Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa, kurią parengė darbo grupė, vadovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų. Vyriausybė programą patvirtino 2001 m. gegužės mėn. Programos struktūra atitinka Europos užimtumo krypčių pateiktą „keturių ramsčių“ struktūrą, joje nurodyti šie pagrindiniai strateginiai tikslai:
įveikti neigiamus struktūrinių ūkio reformų ir išorinių veiksnių poveikio;
• užimtumui bei darbo rinkai padarinius;
didinti užimtumą, mažinti nedarbą ir atkurti darbo rinkos pusiausvyrą;
pasirengti dalyvauti ES užimtumo politikos koordinavimo procese.
Kalbant konkrečiau, programa siekia pažaboti nedarbo augimą ir vėliau sumažinti oficialųjį nedarbą. Numatoma, kad per programos įgyvendinimo laikotarpį verslo plėtros ir investicijų skatinimo priemonėmis bus sukurta 110–120 tūkst. naujų darbo vietų. Ateities tikslas – padidinti užimtumo lygį tiek, kad jis pasiektų ES valstybių narių vidutinį, ir siekti visiško užimtumo.
Užimtumo politika yra grindžiama teisine baze, kurią sudaro įstatymai, reguliuojantys paramą bedarbiams, profesinį mokymą ir apmokymą, lygias moterų ir vyrų teises, darbo sutartis, asmens pajamų apsaugą ir valstybinį socialinį draudimą. Lietuvos padėties situacijos ypatumas yra tas, kad Bedarbių rėmimo įstatyme numatytos teisinės užimtumo garantijos tam tikroms gyventojų
grupėms – asmenims iki 18 metų, moterims (ir vienišiems tėvams), auginantiems vaikus iki 14 metų, asmenims, kuriems liko mažiau nei 5 metai iki pensijos, ką tik išleistiems iš įkalinimo įstaigos asmenims ir invalidams. Be to, numatyta nustatyti teisiškai įgyvendinamas kvotas šių kategorijų asmenims įdarbinti privačiame sektoriuje.
12 9. DARBO RINKOS INSTITUCIJOS
Svarbiausios institucijos atsakingos už darbo rinkos politikos bei programų įgyvendinimą yra Lietuvos darbo birža (įsteigta 1991 metais) ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (1992 m.). Tai savarankiškos institucijos, veikiančios prie SADM.
Darbo birža atlieka tarpininkavimo funkcijas ir administruoja keletą veikiančių darbo rinkos programų. Be to, ji atsakinga už teisinių užimtumo garantijų užtikrinimą kategorijoms, numatytoms Bedarbių rėmimo įstatyme. Visoje Lietuvoje yra 46 teritorinės darbo biržos, o dideliuose centruose ir 26 papildomi šių darbo biržų punktai.
Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba atsako už darbo rinkos profesinį mokymą ir permokymą, profesinį orientavimą ir konsultavimą, vykdo valstybinę darbo rinkos profesinio mokymo priežiūrą. Jai pavaldūs 6 regioniniai padaliniai, organizuojantys mokymą, konsultacijas ir rekomendacijų teikimą tiek suaugusiesiems, tiek jaunimui. Be to, ši institucija reguliuoja 14 darbo rinkos mokymo centrų veiklą. 14 šių centrų, anksčiau priklausiusių tarnybai ir jos finansuotų, dabar yra uždarosios akcinės bendrovės, pačios finansuojančios savo veiklą iš mokymo paslaugų pardavimo įplaukų.
10. SVARBIAUSIEJI UŽIMTUMO POLITIKOS PRIORITETAI
STRATEGINIAI KLAUSIMAI
Pagrindinis Lietuvos ekonominės ir socialinės politikos tikslas yra užtikrinti „didesnį, labiau subalansuotą augimą, didesnes užimtumo galimybes, didesnes pajamas ir gerovę Lietuvos gyventojams“. Išskiriami trys svarbiausi politikos, įgyvendinamos siekiant šių tikslų, elementai. Pirmiausia bus išlaikyta valiutos susiejimo sistema kaip „kertinis makroekonominio stabilumo akmuo“. Atsižvelgiant į didėjantį ekonomikos integravimą į ES, 2002 m. pradžioje litas buvo susietas su euru.
Antra, bus tęsiamas fiskalinis konsolidavimas, siekiant, kad stojimo į ES metu nacionalinis biudžetas būtų subalansuotas. Trečia, likusios esminės struktūrinės reformos bus paspartintos siekiant pagerinti verslo, investicijų ir augimo aplinką. Šios reformos apima rinkos reguliavimo
racionalizavimą, administracinių barjerų stebėjimo funkcijos suteikimą Saulėlydžio komisijai ir likusio planuoto privatizavimo užbaigimą.
Būtina, kad prie šio proceso prisidėtų tinkama darbo rinkos politika. Didelis nedarbas ir maži darbo rinkos dalyvavimo rodikliai iš dalies yra sąlygoti bendrosios ūkio padėties. Tačiau jie
13
gali būti susiję ir su struktūrinėmis darbo rinkos problemomis, kurios savo ruožtu neleidžia pasiekti geresnių ekonominių rezultatų.
svarbūs darbo rinkos problemų struktūriniai aspektai: vyrų nedarbo lygis ypač aukštas, o vyrų aktyvumo lygis palyginti žemas; jaunimo nedarbas artėja prie 30 proc.; dideli regioniniai užimtumo lygių skirtumai;
nors užimtumo struktūroje jau įvyko esminių pokyčių, jų tikimasi ir vėliau. Tikėtina, kad toliau mažės užimtumas žemės ūkyje, kuriam tenka 18 proc. viso užimtumo, tačiau mažiau nei 8 proc. BVP. Numatomas tolesnis darbuotojų skaičiaus mažėjimas pramonėje, įskaitant energetikos sektorių, kuriame vyrauja atominė energetika;
nors moterų nedarbo lygis žemesnis nei vyrų, kiti rodikliai (mažesnis užimtumo lygis, darbo užmokesčio skirtumai, vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal profesijas) rodo, kad vis dar yra kliūčių, trukdančių moterims integruotis į darbo rinką;
nors Lietuvoje darbo jėgos išsimokslinimas yra palyginti aukšto lygio, bent dalies darbo jėgos turima profesinė kvalifikacija ir įgytos žinios neatitinka besikeičiančių darbo rinkos reikalavimų. Tai trukdo darbuotojams prisitaikyti prie ekonominių pokyčių;
darbo užmokestis tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje ne visada siejamas su darbo našumu, o jo diferencijavimas nepakankamas. Apskritai pastarųjų metų darbo užmokesčio pokyčiai nebuvo palankūs dirbantiesiems.
Lietuva rengiasi pasinaudoti parama, skiriama iš ES SF. Kuriamos reikiamos struktūros ir jų tinklas. Nustatyta, kurios institucijos bus atsakingos už atskirų programų rengimą ir įgyvendinimą. Gauta PHARE dvynių projekto „Rengimasis Europos užimtumo strategijai“ techni.nė pagalba.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė pasiryžusi laiku suformuoti struktūras, būtinas dirbti su Europos socialiniu fondu. Toliau dirbant šia linkme reikėtų atkreipti dėmesį į institucinių gebėjimų stiprinimą, ypač finansų valdymo, stebėjimo ir vertinimo srityse.
14
IŠVADA
Nedarbo lygis daro įtaką socialiniam ekonominiam švietimo prieinamumui. Regioniniai nedarbo lygio skirtumai svarbūs analizuojant švietimo socialines sąlygas savivaldybėse ir numatant ugdymo poreikių skirtumus. Nedarbo struktūros pagal amžiaus grupes bei lytį analizė atkreipia dėmesį į specialius skirtingų visuomenės grupių mokymosi poreikius.
Statistikos departamento duomenimis, 2003 m. nedarbas Lietuvoje siekė 12,5% ir, lyginant su 2000 m. (15,4%), mažėjo1.
Didėja teritoriniai nedarbo skirtumai. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2003 m. didžiausias nedarbas buvo Druskininkuose (26,7%), Pasvalyje (23,2%), Lazdijuose (22,1%), Jonavoje (21,0%), mažiausias – Kretingoje (6,0%), Trakuose (6,2%). Kaimo vietovėse nedarbas siekia apie 40%2.
Pagal amžiaus grupes didžiausias nedarbo lygis buvo 15–19 metų, tai yra jaunos ir nekvalifikuotos darbo jėgos, žmonių grupėje (43,0%). 20–24 metų žmonių grupėje jis siekė 26,4%3.
Vyrų nedarbo lygis viršijo vidutinį (17,3%), moterų buvo mažesnis už vidurkį (13,3%)4. Tendencija augti vyrų nedarbui nedidėjant moterų nedarbui pastebima pastaruosius ketverius metus.
Taigi nedarbas yra labai didelė problema su kiekvienais metais vis auganti ir auganti. Tik kiekvienas, norintis kuo didesnės naudos sau, nesugeba šios krizės išspręsti.
1. Interneto puslapis.(2004-12-13).
2. Interneto puslapis.(2004-12-13).
3. Interneto puslapis.(2004-12-13).
4. Interneto puslapis.(2004-12-13).
15
LITERATŪRA
1. Jakutis A, Petraškevičius V, Stepanovas A, Šeškutė L, Zaicv S. Ekonomikos teorijos pagrindai. – Kaunas, 2000.
2. Kauno technologijos universitetas. Makroekonomika. – Kaunas, 2001.
3. Sakalas A, Vanagas P, Martinkus B, Neverauskas B, Prokopčiukas B, Venskus R, Virvilaitė R, Ivaškienė A. Pramonės įmonių vadyba. – Kaunas, 2000.
4. Skubinas V. Mikroekonomika. – Vilnius, 2000.
5. Interneto puslapis.(2004-12-13).
6. Interneto puslapis.(2004-12-13).