Nedarbas

Turinys

ĮVADAS 3
1.SĄVOKOS, SUSIJUSIOS SU NEDARBO PROBLEMA 4
2. DARBO RINKA 8
3.SITUACIJOS APŽVALGA 12
3.1. 2011 m. I pusm. darbo rinkos tendencijos 13
3.1.2.Registruotas nedarbas 13
3.3 Darbo pasiūla 14
3.4 Darbo paklausa 15
4.ŠALIES RODIKLIAI 19
4.1 Darbo jėgos aktyvumo, užimtumo ir nedarbo lygis 19
4.2 Ekonomikos augimas ir nedarbas 21
4.3 Nedarbas 2010 – 2011 metais 23
5.NEDARBO FORMOS 25
6.NEDARBO PRIEŽASTYS 28
6.1 Nedarbo mažinimo priemonės 39
IŠVADOS 30
LITERATŪRA 32


ĮVADAS

Vienas esminių makroekonomikos politikos tikslų yra panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą. Tai yra bet kurios civilizuotos šalies ekonomikos politikos tikslas.
Tačiau šiandieniniame rinkos ūkyje nutolsta nuo šio tikslo , nes jis visų norinčių dirbti negali aprūpinti darbo vietomis. Todėl kiekvienos šalies vyriausybė susiduria su bedarbystės problema. Nedarbas užima reikšmingą vietą tarp daaugelio ekonominių problemų.
Šio referato objektas yra nedarbo problema Lietuvoje.
Darbo tikslas: išanalizuoti nedarbo priežastis.
Darbo uždaviniai:
1. Pristatyti esamą situaciją ir išsiaiškinti nedarbo lygį
2. Apžvelgti ekonomines socialines ir politines sąlygas, turinčias įtakos darbo jėgos užimtumui ir nedarbui šalyje.
3. Išsiaiškinti kokios institucijos Lietuvoje susijusios su darbo rinka , kokias problemas sprendžia ir kaip
4. Kokios nedarbo priežastys (problemos) Lietuvoje , kas sąlygoja nedarbą
5. Kokios priemonės yra taikomos nedarbui mažinti
6. Koks Lietuvoje nedarbas
Temos problematiškumas. Šiuo metu Lietuvoje, susiklosčius grėsmingai ekonominei situacijai, mūsų valstybė susiduria su viena aktualiausių problemų pasaulyje – nedarbu. Pasiekęs taam tikrą lygį, šis reiškinys neigiamai veikia pačius bedarbius, visuomenę bei valstybę.
Kadangi šiuo metu Lietuvoje nedarbo lygis beveik 11 % tai ši problema yra ypač didelė .Jau kyla grėsmė valstybinei santvarkai , stabilumui visuomenėje.

1.SĄVOKOS, SUSIJUSIOS SU NEDARBO PROBLEMA

Bedarbiai – nedirbantys darbingo amžiaus darbingi as

smenys, kurie nesimoko pagal dieninę ar nuolatinę mokymo formą, taip pat individualių įmonių, kurioms Juridinių asmenų registre yra suteiktas likviduojamos įmonės statusas, savininkai, įstatymų nustatyta tvarka įsiregistravę teritorinėje darbo biržoje kaip darbo ieškantys asmenys ir pasirengę dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse (Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymas. (Žin., 2006, Nr. 73-2762, 2009, Nr. 86-3638, 2010, Nr. 71-3552)
Nedirbantis asmuo – neturintis darbo (darbo santykių), nesiverčiantis individualia veikla (įskaitant individualių įmonių, kurioms Juridinių asmenų registre yra suteiktas likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statusas, bei kurios laikinai nevygdo veiklos ir tai yra deklaravę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243) ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka, savininkus), neįrašytas į kitam asmeniui išduotą verslo liudijimą, neturintis ūkininko statuso, nesantis ūkininko partneriu ar žemės ūkio veiklos subjektu (Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473 (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. A1-359 redakcija) (Žin., 2009, Nr. 95-4044; 2010, Nr. 89-4744)
Aktyvios darbo rinkos politikos priemonė – Užimtumo rėmimo įstatymu nustatytos priemonės, kuriomis siekiama padėti darbo ieškantiems asmenims padidinti jų užimtumo galimybes ir derinti darbo pasiūlą ir paklausą.
Darbingo amžiaus asmenys – asmenys nuo 16 metų iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus.
EURES – Europos ekonominės erdvės visų valstybinių įdarbinimo ta
arnybų bendradarbiavimo tinklas, kurio paskirtis – užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą Europos ekonominėje erdvėje ir kurį koordinuoja Europos Komisija.
Europos Sąjungos programa „Veiklus jaunimas“ tęsia ankstesnių Bendrijos programų jaunimui „Jaunimas Europai“ (1989-1999), Europos Savanorių Tarnybos bei „Jaunimas“ (2000-2006) patirtį. Naujoji programa prasidėjo 2007 m. sausį, jos reikmėms septyneriems metams skirta 885 mln. eurų. Programa skatina bendradarbiavimą jaunimo politikos srityje ir remia bendrą Europos šalių jaunimo veiklą, pagrįstą neformalaus mokymosi ir ugdymo principu.
Au Pair – tai savarankiškumo, atsakomybės ugdymo programa, leidžianti susipažinti su kitomis kultūromis, įgyti patirties bei išmokti kalbų. Au Pair – tai tarptautinė kultūrinių mainų programa, pagal kurią merginos gali gyventi užsienio šeimoje, prižiūrėdamos vaikus, tobulindamos užsienio kalbą ir susipažindamos su šalies įžymybėmis. Tai būdas tapti nepriklausoma, savarankiška, pažinti šalį, kokią ją mato vietiniai gyventojai.Au Pair dalyvės: 18 – 26 metų merginos iš viso pasaulio, gyvenančios šeimose „vyriausios sesers“ teisėmis.
Jaunimo darbo centras – Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos padalinys, padedantis jaunimui orientuotis socialinėje aplinkoje ir darbo rinkoje, savarankiškai spręsti savo užimtumo problemas.
„Talentų bankas“ – tai aukštos kvalifikacijos specialistų duomenų bazė internete, esanti LDB interneto tinklapyje www.ldb.lt puslapyje „e.paslaugos“ (apie) (reikia užpildyti CV anketą).Programos tikslas – sudaryti didesnes įsidarbinimo galimybes aukštos kvalifikacijos specialistams ir studijuojančiam jaunimui bei padėti darbdaviams greičiau susirasti pageidaujamus darbuotojus.
Pirmojo darbo programa- padeda pirmą kartą darbo ieškantiems asmenims įs
sidarbinti pagal įgytą specialybę, o neturintiems kvalifikacijos – ją įgyti.
Darbo ištekliai – šalies darbingi gyventojai , dirbantys ir nedirbantys , bet potencialiai galintys dalyvauti visuomeniškai naudingoje veikloje, kurdami materialines vertybes ir teikdami paslaugas. Darbo išteklius apibūdina darbingų gyventojų skaičius. Čia priskiriami visi darbingo amžiaus dirbantys gyventojai, visi iki darbingo ir po darbingo amžiaus dirbantys piliečiai :pensininkai , paaugliai, riboto darbingumo piliečiai . Dabo ištekliai skirstomi į objektyviuosius (faktiškai užimtus ) ir pasyviuosius (tai mokiniai , studentai , asmenys dirbantys namų ūkyje.) Juos galima planuoti, analizuoti įmonės , ūkio veiklos ar valstybės lygiu (Martinkus , 2001 ).
Darbo jėga – fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai , kuriuos galima panaudoti ekonominėje ar kitoje visuomeniškai naudingoje veikloje. Darbo jėgos pagrindą sudaro žmogaus darbingumas, t.y. sveikatos būklė , žinios, įgūdžiai, , kurie leidžia atlikti tam tikro sudėtingumo ir apimties darbą .
Darbas – darbas yra pirmoji ir svarbiausioji žmonijos egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Nei gamybos veiksnys kapitalas, nei žemė be darbo yra neveiksmingi. Darbas gali būti klasifikuojamas pagal įvairius kriterijus. Darbas gali būti klasifikuojamas pagal įvairius kriterijus :
• pagal poreikį : fizinis, protinis , kūrybinis;
• pagal išsilavinimo lygį : nekvalifikuotas , kvalifikuotas, aukštos kvalifikacijos;
• pagal hierarchiją : vadovaujamasis , vykdomasis;
• pagal teisinę būklę: darbdaviai, dirbantieji, laisvųjų profesijų atstovai ir panašiai.(Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A., 2006)
Darbu būtų galima pavadinti kiekvieną žmogaus sąmoningą veiklą , nukreiptą į tam tikrą tikslą, kurio siekiant vartojama fizinė ir protinė energija. Da
arbas skiriasi nuo žaidimų ir pasilinksminimų tuo, kad jis yra tik priemonė , o ne tikslas save patenkinti. Darbu vadiname žmonių pastangas , reikalingas prekėms gaminti ir paslaugoms atlikti. (Martinkus B., Žilinskas V.2001)
Nedarbas- darbo ir kapitalo išteklių nepanaudojimas , dėl ko ūkio tikroji produkcija yra mažesnė už galimą.Taip pat nedarbas yra situacija kai žmogus norinti dirbti ir ieškantis darbo , negali jo rasti.
Darbo paklausa rinkoje priklauso nuo gamybos mąstų , gaminamos produkcijos darbo imlumo , gamybos technologinių procesų techninio lygio , darbo užmokesčio ir kitų veiksnių. Darbo jėgos poreikį sprendžia kiekviena įmonė savarankiškai.Įmonė stengiasi panaudoti naujausius technologinius procesus, kad kuo mažiau darbuotojų pagamintų reikiamą gaminių kiekį. Todėl reikia detaliau išanalizuoti samdos santykius pagal keletą ribinių dydžių. (Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A., 2006)
Darbo pasiūla- kiekvienas žmogus , norėdamas gauti pajamų , privalo dirbti. Siekimas bei gebėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant įvairiems darbo užmokesčio lygiams , yra darbo pasiūla. (Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A., 2006)
Darbo teisė- privatinės teisės šaka, visuma teisės normų, reguliuojančių teisinius santykius, kylančius dėl darbo (veiklos). Darbo teisė reguliuoja tiek sutartinius (darbuotojo ir darbdavio) santykius, užtikrindama dispozityvines normas, tiek ir imperatyviai nustato tam tikrų taisyklių privalomumą darbo santykių šalims.
Darbo teisė išsiplėtojo iš civilinės teisės normų. Teisinį darbo santykių reguliavimo atsiradimą bei jo plėtrą paskatino visuomeniniai procesai bei žmonijos pažanga – industrializacija, mechanizacija, technologijų plėtra. Rangos bei samdos sutartis pakeitė darbo sutartis.
( http://lt.wikipedia.org)
Darbo kodeksas- pagrindinis Lietuvos darbo teisės šaltinis.
Nedarbo draudimo išmoka (bedarbio pašalpa) – socialinės paramos nedarbo atveju forma. Teisę į nedarbo socialinio draudimo išmoką, jos skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, šios draudimo rūšies finansavimą, administravimą ir atsakomybę nustato LR nedarbo socialinio draudimo įstatymas.
Globalizacija – procesas, reiškinys, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų socialinių darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu, judėjimu bei kitomis charakteristikomis viso pasaulio mastu. Ekonomikoje globalizacija nusako pokyčius pasaulio ir regionų ekonomikoje, kylančius dėl laisvo (finansinio, žmogiškojo ir kitokio) kapitalo judėjimo, intensyvios tarptautinės prekybos, kultūrinių ir kitokių mainų.
( http://lt.wikipedia.org)
Migracija– gyventojai persiskirsto ne tik valstybių viduje bei tarp valstybių, bet pradeda ir maišyti rases. Tai jau globalizacijos pradžios pasekmė.
Gyventojų teritorinė . Migracija – tai žmonių persikėlimas iš vienos vietos į kitą nuolatiniam gyvenimui. Statistika migraciją registruoja tik tais atvejais, kai migrantas iš vieno administracinio teritorinio vieneto (rajono, miesto, apskrities, valstybės ir pan.) persikelia į kitą.
Verslumas – tai siekimas naujų idėjų, projektų įgyvendinimo, t.y. sugebėjimas sėkmingai organizuoti ir valdyti savo gyvenimą bei verslą, pelningai gaminti prekes ar teikti paslaugas; tai – mąstymas ir veikimas.
Verslumas – asmens gebėjimas idėjas paversti veiksmais.(www.ldb.lt)
Demografija- mokslas, tiriantis gyventojų skaičių, sudėtį, teritorinį pasiskirstymą, jų pokyčius, pokyčių priežastis bei padarinius, analizuojantis demografinius procesus (gimstamumas, mirtingumas, migracija) ir jų sąveiką su ekonominiais, socialiniais, politiniais, ekologiniais ir kitais veiksniais. Kartais visuomenėje demografija vadinama tik gyventojų skaičiaus statistika.
( http://lt.wikipedia.org)

2. DARBO RINKA

Darbo esmės apibrėžimas priklauso nuo to , koks mokslas tiria šį reiškinį, filosofija, ekonomika, teisė, psichologija, sociologija, ar kiti mokslai.Ekonomine bendrąja prasme darbas yra tikslinga žmogaus veikla , siekianti apdoroti gamtos produktus , kad būtų patenkinti žmogaus poreikiai , ir kurianti vartojamąsias vertes. Teigi darbas – tai tiesioginė žmogaus veikla , siekiant apsirūpinti priemonėmis , kurių reikia gyvenime. Darbas atliekamas mainais už nuolatinį užmokestį. Visose kultūrose darbas sudaro ekonomikos pagrindą. (Augienė D. 2009)
Darbo rinkoje svarbią vietą užima žmogiškojo faktoriaus vaidmuo, jo socialinės, psichologinės, biologinės savybės, be to, pati darbinė veikla papildoma natūriniais, socialiniais, techniniais aspektais. (B. Martinkus ir D. Beržinskienė 2005).
Įvairių autorių darbuose darbo rinka apibrėžiama kaip vieta arba procedūra, kurioje sąveikauja darbdavys, darbuotojas ir darbo ieškantis asmuo, norėdamas sutarti dėl pačios darbinės veiklos (apmokamo užimtumo) sąlygų, laiko, darbo užmokesčio, socialinių išmokų bei garantijų ir pan.
Darbo rinka be darbo jėgos tarp ekonominių veiklų, profesijų, teritorijų, įmonių paskirstymo, atlieka dar dvi socialines ekonomines funkcijas: paskirsto gyventojų pajamas darbo apmokėjimo forma ir tokiu būdu skatina darbinę veiklą, visiems formaliai sudaro vienodas galimybes pasinaudoti teise į darbą ir profesinį tobulėjimą. Darbo rinkos schematizuota struktūra pateikta 1 paveiksle.

1 pav. Darbo rinka
Šaltinis: B. Martinkus, A. Sakalas, A .Savanevičienė (2006). Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas: Technologija, p. 17.

Taigi rinką veikia ne tik ekonominiai veiksniai (rinkos kaina, pasiūla ir paklausa). Egzistuoja socialinis aspektas, kuris suprantamas kaip veikiančių visuomeninių institutų (profsąjungos, vyriausybės, įstatymų, diskriminacijos), susiklosčiusių tradicijų kišimasis į darbo rinkoje vykstančius procesus. Šie visuomeniniai institutai padeda reguliuoti darbo rinką ir yra darbo socializacijos prielaida (Martinkus, Sakalas, Savanevičienė, 2006). B. Martinkus, A. Sakalas bei A. Savanevičienė (2006) teigia, kad darbo rinkoje darbuotojai konkuruoja tarpusavyje, stengdamiesi gauti darbo vietą ar geriau apmokamą darbą. Šioje rinkoje konkurencija būtinai susiduria su nedarbu kaip neišvengiamu reiškiniu rinkos sąlygomis. Nedarbo lygis svyruoja priklausomai nuo šalies išsivystymo ir darbo rinkos socializacijos laipsnio, kuris pasireiškia vyriausybei ir profsąjungoms aktyviai reguliuojant darbo rinkos procesus, ypač veikiant nedarbo lygį. Mokslinėje literatūroje esama nemažai įvairių teorijų, nagrinėjančių procesus darbo rinkoje. (B. Martinkus ir D. Beržinskienė 2005) remdamiesi įvairių autorių darbais, išskiria dvi kryptis, tiriančias procesus darbo rinkoje: 1. Darbo rinkos teorija:
• analizuojanti darbo rinkos struktūrą, sudėtį, funkcionavimo galimybes;
• nagrinėjanti darbo našumo ypatybes; darbo jėgos išsidėstymo problemas; derybų, susijusių su darbo užmokesčiu, galimybes ir pasiūlos ir paklausos pusiausvyrų būsenas.
Siauresnę darbo rinkos mokslinę sritį apimanti teorija:
• analizuojanti techninės pažangos, globalizacijos procesų sąlygotus veiksnius bei įtaką darbo rinkai;
• nagrinėjanti infliacijos ir nedarbo veiksnius;
• analizuojanti darbo užmokesčio diferenciacijas įmonės lygiu ir derybas;
• vertinanti darbdavių ir darbuotojų santykius.
Priklausomai nuo darbuotojų pasiūlos ir paklausos santykio darbo rinka gali būti:
• nulinė, kai darbuotojų pasiūla sutampa su paklausa; tai teoriškai ideali, bet praktiškai retai pasiekiama darbo rinkos situacija;
• perteklinė, kai darbuotojų pasiūla viršija paklausą; tokią situaciją paprastai sukelia ekonominės veiklos sistemos nestabilumas ir raidos netolygumas;
• deficitinė, kai darbuotojų pasiūla mažesnė už paklausą; tai rimtas ekonominės plėtotės trikdis, nes nepakanka darbuotojų normaliam veiklos sistemos funkcionavimui, nėra galimybių ją plėsti.
Asmuo, siekiantis patenkinti savo asmeninius ir visuomeninius poreikius, sąmoningai renkasi darbą, ne tik dėl priežasčių, paremtų saviraiškos realizacija, bet darbinė veikla tampa būtina kaip esminė individo ekonominio egzistavimo galimybė.
Dėl šių priežasčių užsiimti darbine veikla siekia kiekvienas sąmoningas asmuo, tačiau darbo rinkos mechanizmo funkcionavimo erdvėje susiformuoja situacijos, ribojančios visiško užimtumo galimybes (Martinkus, Beržinskienė, 2005).
Periferijos gali būti laikomos uždaromis (savarankiškomis) darbo rinkomis, kuriose jauni darbuotojai gyvena ir gali ieškoti darbo. Provincijos jaunimas darbo dažniausiai ieško skaitydami vietinius laikraščius ir lankydamiesi valstybinėse įdarbinimo įstaigose. Darbo rinkos yra nuolatinėje kaitoje. Europoje formuojasi viena bendra labai kvalifikuoto darbo rinka – prie to prisideda ir tarptautinių korporacijų personalo politika .
B. Martinkus bei D. Beržinskienė (2005) teigia, kadangi integracija į Europos Sąjungą suteikė naują erdvę užimtumo pasiskirstymui, galima teigti, kad darbo jėgos mobilumas yra esminis bendrosios ES darbo rinkos bruožas, apibūdinantis jos plėtrą.
Gilinantis į Europos sąjungos šalių socialinio ekonominio vystymosi problemas, pastebėta, kad jos turi bendrų ekonominių ir socialinių vystymosi bruožų.
Tačiau yra ir skirtumų, kuriuos sąlygoja tautų tradicijos ir papročiai, moralė ir etika, mokslas ir švietimas, pasiektas ekonominės veiklos rezultatyvumas.
Šie veiksniai turėjo įtakos ir skirtingų darbo rinkos modelių, sąlygojusių užimtumo plėtros galimybes, susiformavimui atskirose ES šalyse. Šiai darbo rinkų įvairovei būdingas dualumo kriterijus, išsiskiriantis į:
• uždarą darbo rinką, pagrįstą darbo jėgos judėjimu įmonės (firmos, korporacijos, koncerno) viduje;
• atvirą, profesinę darbo rinką, kurioje darbuotojų srautas juda tarp juridiškai savarankiškų tos pačios šakos arba skirtingų gamybos šakų įmonių.
• Dualus rinkos modelis pasižymi ir skirtinga darbuotojų profesinio rengimo sistema.
Uždaroje rinkoje žmogaus profesija ir gamybinė patirtis integruojama į įmonės technologinius procesus ir gali būti panaudota tik tos įmonės viduje. Taigi darbo jėga netenka profesinio mobilumo savybių ir priversta prisitaikyti prie specifinių darbo sąlygų.
Atvira (profesinė) darbo rinka orientuota į baigtinį profesinį parengimą, patvirtintą mokslo baigimo diplomu ar sertifikatu. Įgyta profesija pritaikymo prasme yra universali, gali būti panaudota skirtingų šalių įmonėse. Taip išsaugomas didelis socialinis darbo jėgos mobilumas. Tačiau atviroje darbo rinkoje darbdaviai nenoriai finansuoja darbininkų ir tarnautojų rengimą, siekia mažinti apmokymo ir perkvalifikavimo sąnaudas (Martinkus, Beržinskienė, 2005). Apibendrinus šių rinkos modelių bruožus, pastebėta, kad atvira darbo rinka yra pagrindinis perteklinių darbuotojų šaltinis.

2 pav.Darbo rinką veikiantys veiksniai
Šaltinis: Martinkus B., Beržinskienė, D., 2005

3.SITUACIJOS APŽVALGA

Šiuo metu darbo birža pateikus , kad registruotas nedarbas yra 10,3 proc.
Spalio 1 d. šalies teritorinėse darbo biržose buvo registruota 213,4 tūkst. bedarbių, arba 10,3 proc. visų darbingų šalies gyventojų. Rugsėjo mėnesį į darbo biržas kreipėsi 20,1 tūkst. darbo ieškančių asmenų. Darbdaviai registravo 22,7 tūkst. darbo pasiūlymų.
3.1. 2011 m. I pusm. darbo rinkos tendencijos

3.1.2.Registruotas nedarbas

Vyrų nedarbas mažėjo sparčiau negu moterų
2011 metų liepos 1 d. šalyje buvo registruota 227,6 tūkst. bedarbių, kurie sudarė 11,0 proc. visų darbingo amžiaus šalies gyventojų. Bedarbių procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų per metus sumažėjo 4,0 proc. punktais (2010 metų liepos 1 d. – 15,0 proc.). Per 2011 metų gegužės mėn. registruotas nedarbas sumažėjo 1,3 proc. punkto, tai yra didžiausias mažėjimas šiais metais.

3 Pav. Registruotas nedarbas

2011 metų liepos 1 d. šalyje buvo registruota 110,6 tūkst. neturinčių darbo moterų ir jos sudarė 10,8 proc. šalies darbingo amžiaus moterų. Prieš metus moterų nedarbas siekė 13,1 proc.
Vyrų nedarbas išlieka aukštesnis negu moterų. Neturinčių darbo vyrų buvo registruota 116,9 tūkst. ir jie sudarė 11,3 ,proc. šalies darbingo amžiaus vyrų arba 5,6 proc. punkto mažiau negu prieš metus (16,9 proc.). Vyrų nedarbo rodiklis 0,5 proc. punkto didesnis negu moterų.
Jaunų iki 25 metų bedarbių 2011 metų liepos 1 d. šalyje buvo 29,0 tūkst., tai yra jie sudarė 12,7 proc. visų darbo biržoje registruotų bedarbių. Tarp visų šalies 16-24 metų amžiaus gyventojų darbo biržoje registruotas jaunimas sudarė 6,6 proc.
3.1.2.1 lentelė
Nedarbo duomenys pagal teritorines apskr.
Nedarbas Teritorinės darbo biržos 2011 metų liepos 1 d. Pokytis su 2010 metų liepos 1 d.
Didžiausias Alytaus 13,8 -3,4

Utenos 13,4 -0,8

Plungės 12,6 -5,2
Mažiausias Klaipėdos 9,6 –
,4

Kauno 10,2 -3,3

Šiaulių 10,6 -3,7

Vilniaus 10,6 -4,7

Daugiausia darbingo amžiaus gyventojų 2011 metų liepos 1 d. buvo registruota bedarbiais Alytaus (13,8 proc.), Utenos (13,4 proc.), Plungės (12,6 proc.) ir Panevėžio (12,4 proc.) teritorinėse darbo biržose. Penkiose teritorinėse darbo biržose registruotas nedarbas buvo mažesnis nei šalyje.
Mažiausiai bedarbių buvo Klaipėdos (9,6 proc.), Kauno (10,2 proc.), Vilniaus ir Šiaulių teritorinėse darbo biržose (po 10,6 proc.).
Aukščiausias moterų nedarbas birželio pabaigoje fiksuotas Plungės (13,7 proc.) ir Alytaus (13,4 proc.) teritorinėse darbo biržose.
Daugiausia neturinčių darbo darbingo amžiaus vyrų registruota Alytaus ir Utenos teritorinėse darbo biržose (po 14,2 proc.).
Aukščiausias jaunimo nedarbas registruotas Alytaus (8,0 proc.), Utenos (7,3 proc.) ir Vilniaus (7,2 proc.) teritorinėse darbo biržose.
Nedarbas mažėjo visose teritorinėse darbo biržose. Skirtumas tarp aukščiausio ir žemiausio nedarbo teritorijų 2011 metų birželio pabaigoje sudarė 4,2 proc. punkto (prieš metus buvo 4,3 proc. punkto).

3.3 Darbo pasiūla
Darbo pasiūla mažėjo
Darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių dalis augo
Per 2011 metų pirmąjį pusmetį šalies teritorinėse darbo biržose įregistruota 118,0 tūkst. bedarbių. Darbo pasiūla palyginti su 2010 metų tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo daugiau negu trečdaliu (35,8 proc.). Per 2010 metų pirmą pusmetį buvo registruota 183,8 tūkst. bedarbių.

4 Pav. Darbo pasiūla ir jos pokyčiai 2010 -2011 I pusm.

Apie 81 proc. bedarbių registruotų darbo biržoje – darbo rinkoje papildomai remiami asmenys, beveik kas penktas – vyresnis nei 50 metų amžiaus (19,9 proc.) ar niekur nedirbęs (18,8 proc.). Beveik kas trečias bedarbis – gyvena kaimo vietovėse (30,8 proc.). Moterys sudarė 43,1 proc., vyrai – 56,9 proc. visų įregistruotų bedarbių. Apie 41 proc. į darbo biržas besikreipiančių bedarbių neturi profesinio pasirengimo, 24,3 proc. – nedirbę daugiau kaip 2 metus. Jaunimas tarp besikreipiančių sudarė 21,3 proc.
3.4 Darbo paklausa

Per 2011 metų pirmąjį pusmetį darbo birža duomenų bazėje registravo 89,1 tūkst. laisvų darbo vietų: 35,0 tūkst. – terminuotam įdarbinimui ir 54,1 tūkst. – neterminuotam įdarbinimui. Palyginti su 2010 m. pirmu pusmečiu darbo pasiūlymų terminuotam įdarbinimui augo 27,3 proc., o neterminuotam – 35,9 proc. Darbdaviai registravo 32,4 proc. daugiau darbo vietų negu 2010 metų tuo pačiu laikotarpiu (67,3 tūkst.).
Derinant darbo pasiūlą ir paklausą, darbo biržos specialistai per 2011 metų pirmą pusmetį padėjo susirasti darbą 120,2 tūkst. ieškančių darbo asmenų, tai yra 35,1 proc. daugiau negu pernai per tą patį laikotarpį (89,0 tūkst.).
Apie 72 proc. asmenų įdarbinta pagal neterminuotas darbo sutartis. Beveik kas šeštas įdarbintasis – jaunas asmuo iki 25 m. amžiaus. Vyresnių nei 50 m bedarbių įdarbinta 17,6 proc. Moterų įdarbinama mažiau negu vyrų (41,8 proc. įdarbintųjų). Kas trečias įdarbintas – ilgalaikis bedarbis (34,9 proc.).
Veiklą pagal verslo liudijimą per 2011 metų pirmąjį pusmetį pradėjo 30,5 tūkst. bedarbių, du kartus daugiau negu 2010 metų tuo pačiu laikotarpiu (13,9 tūkst.), vidutiniškai per 5 tūkst. kiekvieną mėnesį.
Didžiausias darbo poreikis – paslaugų sektoriuje
Kas penkta laisva darbo vieta registruota pramonės sektoriuje
Iš visų darbo vietų, kurias darbo biržos specialistai 2011 metų I pusmetį galėjo pasiūlyti ieškantiems darbo asmenims, daugiausia (apie 54 proc.) buvo paslaugų sektoriuje.
Palyginti su 2010 metų pirmuoju pusmečiu laisvų darbo vietų dalis išaugo paslaugose – 3,2 proc. punkto ir nežymiai statyboje (0,1 proc. punkto). Sumažėjo lyginamasis svoris laisvų darbo vietų pramonėje (2,9 proc. punkto) ir žemės ūkyje (0,4 proc. punkto).

5 pav. 2010-2011 metų I pusmečio darbo jėgos paklausa

Kvalifikuotiems darbininkams ir amatininkams 24,5 tūkst. darbo vietų, iš jų daugiausia:
2,9 tūkst. dažytojų ir giminiškų profesijų darbininkų;
2,0 tūkst. siuvėjų, siuvinėtojų ir giminiškų profesijų darbininkų;
1,8 tūkst. statybininkų dailidžių ir stalių;
1,6 tūkst. statybininkų, naudojančių tradicines medžiagas;
1,4 tūkst. suvirintojų;
1,3 tūkst. miškininkystės ir medienos ruošos darbininkų;
1,2 tūkst. variklinių transporto priemonių mechanikų ir derintojų;
1,1 tūkst. betonuotojų, tinkuotojų ir giminiškų profesijų darbininkų;
1,0 tūkst. mūrininkų;
1,0 tūkst. pastatų ir kitokių elektrikų;
0,8 tūkst. kepėjų ir konditerių;
0,8 tūkst. vandentiekininkų ir vamzdynų montuotojų;
0,8 tūkst. įrankininkų ir giminiškų profesijų darbininkų;
0,7 tūkst. pramonės ir žemės ūkio mašinų mechanikų ir derintojų;
0,6 tūkst. mėsininkų, žuvininkų ir giminiškų profesijų darbininkų.
Aptarnavimo sferos ir prekybos darbuotojams 12,0 tūkst. darbo vietų iš jų daugiausia:
6,3 tūkst. parduotuvių pardavėjų ir prekių demonstruotojų;
2,3 tūkst. virėjų;
1,6 tūkst. padavėjų ir bufetininkų;
1,1 tūkst. apsaugos darbuotojų.
Jaunesniesiems specialistams ir technikams 18,4 tūkst. darbo vietų, iš jų daugiausia:
1,9 tūkst. statistikos ir finansų tarnautojų;.
1,6 tūkst. pardavimų vadybininkų;
1,0 tūkst. administracijos sekretorių ir jaunesniųjų giminiškų profesijų specialistų
0,8 tūkst. techninės įrangos pardavimo atstovų;
giminiškų profesijų specialistų;
0,7 tūkst. buhalterių;
0,6 tūkst. verslo paslaugų vadybininkų;
0,5 tūkst. sandėliavimo tarnautojų,
0,4 tūkst. apskaitos ir buhalterijos tarnautojų;
0,4 tūkst. statistikų.
Įrengimų, mašinų operatoriams bei surinkėjams 11,2 tūkst. darbo vietų, iš jų daugiausia:
4,0 tūkst. sunkiasvorių sunkvežimių ir krovininių mašinų vairuotojų;
2,1 tūkst. lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojų;
1,3 tūkst. žemės ir miškų ūkio variklinių mašinų ir įrenginių operatorių.
Siekiant patenkinti kvalifikuotos darbo jėgos poreikį atskiruose ekonominiuose sektoriuose, esant gamybiniam būtinumui įmonėje, Lietuvos darbo birža per 2011 metų pirmąjį pusmetį išdavė 1378 leidimus dirbti užsieniečiams Lietuvos Respublikoje, iš jų: 1014 leidimai dirbti užsieniečiams Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, 67 leidimai dirbti komandiruotiems užsieniečiams. Per šį laikotarpį buvo pratęsti 297 leidimai užsieniečiams dirbti Lietuvoje. Palyginti su 2010 metų pirmuoju pusmečiu išduotų leidimų dirbti skaičius padidėjo 2,6 karto.
Per 2011 metų pirmąjį pusmetį daugiausiai leidimų užsieniečiams buvo išduota dirbti paslaugų (85 proc.) ir pramonės sektoriuose (11 proc.). Dažniausiai užsieniečiams buvo išduodami/pratęsiami leidimai dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojais – 66 proc. leidimų dirbti; metalinių laivų korpusų surinkėjais – 10 proc. leidimų dirbti, restorano virėjais – 4 proc., suvirintojais – 3 proc. leidimų dirbti visų leidimų dirbti Lietuvos Respublikoje.

Pastaba: Profesijų ir profesijų grupių pavadinimai pateikti pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių (LPK)


4.ŠALIES RODIKLIAI
4.1 Darbo jėgos aktyvumo, užimtumo ir nedarbo lygis

Minėtąsias darbo rinkos veiksnių grupes atspindi įvairus makroekonominiai ir socialiniai rodikliai. Kintant šiems veiksniams, kinta ir situacija darbo rinkoje.
Nedarbas ekonomikoje dažnai suvokiamas kaip apibendrintas, vienalytis rodiklis (absoliutus rodiklis – bedarbių skaičius, arba santykinis rodiklis – nedarbo lygis, t.y. bedarbių skaičiaus santykis su visa darbo jėga).
Nedarbo lygis išreiškiamas procentais. Tai reiškia, kad turime reikalą su santykiu, t. y. trupmena, turinčia savo skaitiklį (tam tikras bedarbių skaičius) ir vardiklį (tam tikras darbingos mūsų visuomenės dalies dydį atspindintis matas).
Dabar konkrečiau. Lietuvoje naudojami du nedarbo rodikliai, kurių reikšmės gerokai skiriasi, ir tai klaidina visuomenę. Lietuvos darbo biržos (LDB) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (www.ldb.lt) duomenys ir Statistikos departamento duomenys skiriasi. Pagrindinės šio rodiklių skirtumo priežastys yra dvi. Pirma, LDB skaitiklyje naudoja biržoje registruotų bedarbių skaičių, o SD, atlikdamas gyventojų apklausą, išsiaiškina, kiek Lietuvos gyventojų neturi darbo ir jo aktyviai ieško. Antra, vardiklyje LDB naudoja darbingo amžiaus (15–64 metų) žmonių skaičių, o SD – darbo jėgos dydį. Darbo jėga, kuri apibrėžiama kaip užimtųjų ir bedarbių suma, gerokai mažesnė nei darbingo amžiaus žmonių skaičius, todėl SD nedarbo rodiklis gerokai didesnis. Statistikai netgi naudoja atskirą rodiklį, vadinamą darbo jėgos aktyvumo lygiu, kuris apibrėžiamas kaip 15–64 metų amžiaus darbo jėgos ir to paties amžiaus gyventojų santykis. Skirtingi ne tik SD ir LDB nedarbo lygio rodiklių vardikliai. Skaitiklis, t. y. SD skelbiamas bedarbių skaičius ir LDB skelbiamas registruotų bedarbių skaičius, skiriasi dėl nevienodų bedarbio sąvokos apibrėžčių, taip pat dėl to, kad ne visi bedarbiai, ieškodami darbo, kreipiasi į darbo biržą ir registruojasi joje. Antra vertus, dalis „bedarbių“, kurie registruojasi darbo biržoje, iš tikrųjų dirba (tarkim, šešėlinėje ekonomikoje, ir tą prisipažįsta anoniminę apklausą atliekantiems SD darbuotojams), bet nori būti „registruoti bedarbiai“ dėl įvairių socialinių lengvatų, kurias suteikia bedarbio statusas. Dėl šių priežasčių nėra visiškai tikslaus rodiklio, kuris atspindėtų tikrąją padėtį darbo rinkoje.
Svarbiausi rodikliai:

darbo jėga-visų užimtųjų ir bedarbių skaičiaus visuma.
LF= E+U
čia

LF- darbo jėga
E- Užimtų (dirbančių gyventojų skaičius)
U-bedarbių skaičius
Faktiškasis (bendrasi)s nedarbo lygis –bedarbių skaičiaus ir šalies darbo jėgos procentinis santykis Ur = U/LF x 100%
čia

U r-faktiškasis (bendrasis) nedarbo lygis
Aktyvumo lygis – darbo jėgos ir tiriamojo mažiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių )gyventojų skaičiaus santykis Ar – LF/ P x 100%
čia

Ar – gyventojų aktyvumo lygis
LF – darbo jėga
P-darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius
Užimtumo lygis –užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičiaus santykis Er = E/P x 100%
čia
Er- užimtumo lygis
E- užimtų gyventojų skaičius
P-darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius
Visiškas užimtumas- darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis , kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. (Snieška V., Čiburienė J., 2005)
Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas neegzistuoja. Todėl vietoj “visiškojo užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama “natūraliojo nedarbo” sąvoka. Ji pirmiausia pabrėžia , kad natūralaus lygio nedarbas , kaip reiškinys , yra realus. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojama ir norint susieti nedarbo lygį su pastovia infliacija bei gamybos rezultatais.
Natūralusis nedarbo lygis- nedarbo lygis susidarantis esant pastoviam infliacijos lygiui ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą.
Jį galima apskaičiuoti . Natūralus nedarbo lygis (Un) yra procentinis laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos santykis su šalies darbo jėga.

U n = (UF+US)/LF x 100%
čia

Un- natūralus nedarbo lygis
UF- laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius)
US- struktūrinis nedarbas(bedarbių skaičius)
LF-darbo jėga

Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą , kuris turi reikšmės faktiškajam nedarbo lygiui , natūralus nedarbo lygis bus faktiškojo (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio skirtumui:
Un= Ur – Uc
čia
Ur – faktiškasis bendrasis nedarbo lygis
Uc – ciklinis nedarbas

Nedarbo mastas yra kintamas dydis , kadangi nuolatos vyksta bedarbių pagausėjimo procesas , o iš kitos pusės, dalis bedarbių susiranda sau tinkamą darbą ir papildo dirbančiųjų asmenų gretas. Nedarbo mastai labai padidėja esant ekonominėms ar finansinėms krizėms , užsidarant įmonėms, dirbantiems asmenims ieškantiems naujo darbo dėl nepatenkinamų sąlygų ar menko atlyginimo. (Griškevičienė D., 2006)
4.2 Ekonomikos augimas ir nedarbas
Ekonomikos teorijoje ryšį tarp ekonomikos augimo tempo ir nedarbo lygio įprasta pavaizduoti pasitelkus vadinamąjį Okuno dėsnį.
Okuno dėsnis teigia, jog yra nuolatinis neigiamas ryšys tarp faktiškojo BNP (Y) ir potencialiojo BNP (Yp) procentinio santykio ir skirtumo tarp faktiškojo ir natūraliojo nedarbo lygio.Okuno dėsnį galime parašyti taip :
Ur = Un – h x[ 100x(Y/Yp)-100]
Okuno dėsnis remiasi trečiuoju – cikliniu – nedarbo tipu. Jis nepaaiškina natūraliojo nedarbo ir jo padarinių , tik išreiškia ciklinio nedarbo (Ur- Un) tiesioginį ryšį su produkcijos santykiu (Y/Yp) todėl aukščiau pateiktą formulę galima parašyti taip:
Ur-Un = -h x [100x(Y/Yp)-100]
Čia
Ur-faktiškasis (bendrasis) nedarbo lygis
Un- natūralusis nedarbo lygis
Y- faktiškasis benxdrasis nacionalinis produktas
Yp-potencialusis bedrasis nacionalinis produktas
h-Okuno kreivės nuolydžio koeficientas
Formulė rodo , jog faktiškas nedarbo lygis (Ur) yra lygus natūraliajam nedarbo lygiui (Un) , minus nuolydžio koficientas (h) , padaugintas iš skirtumo tarp produktų santykio ir 100 % . (100 prieš Y/Yp būtinas dėl to , kad produkcijos santykį išreikštume procentais). (Snieška V. , Čiburienė J., 2005)
Arthuras Melvinas Okunas (1928–1980 m.) buvo garsus XX a. JAV ekonomistas, Jeilio universiteto profesorius, 1968–1969 m. buvęs prezidento Richardo M. Nixono Ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkas. Tai empirinis sąryšis tarp nedarbo lygio ir ekonomikos augimo tempo. Grafike matome, kaip jis atrodo Lietuvos atveju.

6 pav. Realioji BVP pokytis per metus, procentais
Kaip ir dauguma sąryšių ekonomikoje, Okuno dėsnis yra apytikris sąryšis, o ne griežta taisyklė. Jis sako, kad nedarbo lygis linkęs mažėti, kai ekonomika auga greitai, ir didėti, kai ekonomika auga lėtai ar krinta.
4.3 Nedarbas 2010 – 2011 metais

Pirmąjį 2011 m. ketvirtį, palyginti su ketvirtuoju 2010 m. ketvirčiu, vyrų nedarbo lygis padidėjo 1,3 procentinio punkto ir sudarė 20,4 procento, moterų – sumažėjo 1,2 procentinio punkto ir sudarė 13,9 procento. Mieste nedarbo lygis pirmąjį 2011 m. ketvirtį siekė 14,2, kaime – 24,4 procento.
Jaunimo (15–24 metų amžiaus asmenų) nedarbo lygis pirmąjį 2011 m. ketvirtį sudarė 34,1 procento. Per ketvirtį jaunimo nedarbo lygis padidėjo 1,7 procentinio punkto, per metus – sumažėjo 1,8 procentinio punkto.
Statistikos departamento vertinimais, pirmąjį 2011 m. ketvirtį šalyje buvo 277,6 tūkst. bedarbių, tai yra 4,3 tūkst., arba 1,5 procento, mažiau nei ketvirtąjį 2010 m. ketvirtį. Per metus bedarbių skaičius sumažėjo 15,8 tūkst., arba 5,4 procento.
Gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, daugiau kaip pusė (58,1 proc.) bedarbių turėjo vidurinį arba vidurinį su profesine kvalifikacija išsilavinimą, kas šeštas (15,6 proc.) – aukštąjį arba aukštesnįjį ir kas devintas (11,4 proc.) – pagrindinį išsilavinimą.
Pirmąjį 2011 m. ketvirtį kas antras (50,8 proc.) bedarbis buvo ilgalaikis bedarbis, tai yra asmuo, ieškantis darbo vienus metus ar ilgiau. Ilgalaikių bedarbių pirmąjį 2011 m. ketvirtį buvo 141 tūkst., arba 1,2 tūkst. (0,9 proc.) daugiau nei ketvirtąjį 2010 m. ketvirtį.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, pirmąjį 2011 m. ketvirtį buvo 303,7 tūkst. registruotų bedarbių, tai yra 2,3 tūkst., arba 0,8 procento, mažiau nei ketvirtąjį 2010 m. ketvirtį.
Gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, pirmąjį 2011 m. ketvirtį šalyje dirbo 1 mln. 340 tūkst. gyventojų, arba 26,7 tūkst. mažiau nei ketvirtąjį 2010 m. ketvirtį. Per ketvirtį užimtų gyventojų skaičius ypač sumažėjo statyboje – 17 tūkst., žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje – 6,1 tūkst., o padidėjo transporte ir saugojime bei apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikloje – po 4,2 tūkst., kitoje aptarnavimo veikloje – 4 tūkst.
15–64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis pirmąjį 2011 m. ketvirtį sudarė 59,1 procento, per ketvirtį jis sumažėjo 0,1 procentinio punkto. Vyrų užimtumo lygis buvo mažesnis negu moterų: pirmąjį 2011 m. ketvirtį 15–64 metų amžiaus vyrų užimtumo lygis sudarė 58,8, moterų – 59,5 procento.
Jaunimo (15–24 metų amžiaus asmenų) užimtumo lygis pirmąjį 2011 m. ketvirtį sudarė 19,4 procento, per ketvirtį jis sumažėjo 2 procentiniais punktais.
Pagyvenusių (55–64 metų amžiaus) gyventojų užimtumo lygis per ketvirtį sumažėjo 0,4 procentinio punkto ir sudarė 49,9 procento.
4.3.1 lentelė
15–64 metų amžiaus gyventojų, procentais

2000 2009 2010

moterys vyrai moterys vyrai moterys Vyrai
Darbo jėgos aktyvumo lygis 67,1 74,2 67,8 72,0 68,8 72,4
Užimtumo lygis 57,5 60,1 60,7 59,5 58,7 56,8
Nedarbo lygis 1 13,9 18,8 10,4 17,0 14,4 21,2
1 Skaičiuojamas 15 metų amžiaus ir vyresniems gyventojams
Šaltinis:Lietuvos statistikos departamentas

5.NEDARBO FORMOS

Iš tikrųjų egzistuoja daug įvairių nedarbo rūšių, taip pat ir tokių, kurios nepatenka į oficialiąją valstybinę statistiką.
Pagal trukmę skiriamas trumpalaikis (priklausomai nuo naudojamos klasifikacijos, trunkantis, pvz., <6 mėnesius ar <1 metus) ir ilgalaikis (trunkantis ilgiau už nustatytą ribą). Lietuvoje ilgalaikiams bedarbiams priskiriami asmenys iki 25 m. amžiaus, kurių nedarbo trukmė >6 mėn., ir vyresni kaip 25 m. asmenys, kurių nedarbo trukmė >12 mėnesiai. Ilgalaikis nedarbas žymiai pavojingesnis, nes bedarbiai praranda kvalifikaciją, sensta jų žinios, didėja socialinė atskirtis, mažėja konkurencingumas darbo rinkoje.
Pagal priežastis nedarbas gali būti savanoriškas (kai darbo rinkoje yra bedarbių kvalifikaciją atitinkančių darbo vietų, bet jie nenori dirbti už siūlomą darbo užmokestį, kuris atrodo per mažas, ieško geresnio darbo arba vietoje darbinės veiklos renkasi poilsį, gydymąsi, namų ūkio ir vaikų priežiūrą ar kitokią veiklą) ir priverstinis (kai ieškantys darbo asmenys negali įsidarbinti, nes jų kvalifikacija neatitinka darbdavių reikalavimų arba visame šalies ūkyje yra mažiau darbo vietų nei pretendentų į jas).
Klasikinė nedarbo klasifikacijos “triada” pagal priežastis:

– laikinasis nedarbas,

– struktūrinis,

– ciklinis.
Laikinasis nedarbas yra susijęs su įprastiniu darbo paieškos procesu, kai bedarbiai turi darbo rinkos paklausą atitinkančią kvalifikaciją (išėję iš ankstesnio darbo dėl asmeninių priežasčių, pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, pirmą kartą ieškantys darbo po studijų baigimo, pakeitę gyvenamąją vietą ir kt.), ir nustatomas kaip laisvų darbo vietų skaičius, kuris atitinka tų pačių profesijų bedarbių skaičių tame pačiame mieste ar regione. Laikinasis nedarbas dar skirstomas į sezoninį (atsirandantį tam tikru nepalankiu metų laiku, ypač žiemą, kai dėl sezoninio gamybos pobūdžio nėra darbo žemės ūkyje, statybose, turizmo versle ir kitose ūkio šakose, kurioms būdingas stiprus sezoniškumas) ir migracinį (frikcinį) nedarbą (darbo vietos neužpildomos, nes darbdaviams reikia laiko susirasti tinkamiausią darbuotoją, o darbuotojams – tinkamiausią darbo vietą).
Laikinasis nedarbas yra neišvengiamas, paprastai trumpalaikis ir nesukelia rimtų ekonominių ar socialinių problemų. Dauguma laikinųjų bedarbių nedirba savanoriškai, nes turi pragyvenimo šaltinį (išsivysčiusiose šalyse tai gali būti ir bedarbio pašalpos) ir labiau vertina laisvalaikį nei siūlomą darbo užmokestį arba tikisi ateityje gauti geriau mokamą, lengvesnį ar įdomesnį darbą.
Struktūrinis nedarbas atsiranda dėl to, kad bedarbių įgūdžiai neatitinka darbo rinkos poreikių (profesijos, kvalifikacijos ar teritorijos atžvilgiu). Laisvų darbo vietų yra, bet norėdami įsidarbinti šie žmonės turi papildomai mokytis, persikvalifikuoti ar pakeisti gyvenamąją vietą. Struktūrinis nedarbas trunka ilgiau negu laikinasis, jį sukelia struktūriniai ekonomikos pokyčiai (pvz., žemės ūkio lyginamojo svorio mažėjimas ir paslaugų sferos didėjimas), mokslinė techninė pažanga ir vis sudėtingesnių technologijų naudojimas, didėjantys reikalavimai darbuotojų išsilavinimui ir kvalifikacijai, bedarbių pasyvumas, nepakankamas teritorinis ir profesinis mobilumas, informacijos apie darbo rinką trūkumas. Struktūrinis nedarbas ekonomikoje irgi neišvengiamas, kinta tik jo apimtis.
Laikinojo ir struktūrinio nedarbo, išreikšto procentais nuo visos darbo jėgos, suma ekonomikos teorijoje vertinama kaip natūralusis nedarbo lygis – minimalus įmanomas lygis, kurio negalima sumažinti valstybės ekonominės politikos priemonėmis. Ši situacija vertinama kaip visiškas užimtumas (visi bedarbiai nedirba todėl, kad nenori).
Ciklinis nedarbas atsiranda tik per nepalankias ekonominio ciklo fazes, kai sumažėja ūkinis aktyvumas, smunka prekių ir paslaugų gamybos ir pardavimo apimtis, finansinių sunkumų patiriančios įmonės atleidžia dalį darbuotojų arba bankrutuoja. Darbo rinkoje susidaro santykinis darbuotojų perteklius, kai ieškančių darbo asmenų skaičius yra didesnis už laisvų darbo vietų skaičių. Ekonominio nuosmukio metu ciklinis nedarbas apima daugumą ūkio šakų ir išlieka iki krizės pabaigos, o pakilimo metu beveik išnyksta. Antikrizinė ekonominė politika yra nukreipta visų pirma į ciklinio nedarbo mažinimą: išsprendus šią problemą padidės ir BVP bei gyvenimo lygis.
Šiuolaikinėje nedarbo statistikoje taip pat dažnai išskiriamos nedarbo rūšys pagal demografines gyventojų grupes:
• jaunimo nedarbas (paprastai žymiai didesnis už šalies vidurkį);
• vyresnio amžiaus žmonių;
• vyrų ir moterų;
• neįgaliųjų;
• imigrantų;
• įvairių etninių grupių (ypač gyvenančių didesnėje ar mažesnėje socialinėje izoliacijoje ir dėl to mažiau konkurencingų darbo rinkoje, pvz., afroamerikiečių JAV, romų Europoje) ir kita.
Be oficialiai registruoto nedarbo, kurį fiksuoja darbo biržos, ekonomikoje visada būna ir paslėptinis nedarbas. Dalis dirbančiųjų, oficialiai turėdami darbo vietą, faktiškai nedirba dėl priverstinių prastovų ar yra išėję nemokamų atostogų darbdavio iniciatyva. Nedirbantys ir neturintys vilčių, kartais ir noro (pvz., asocialūs asmenys) įsidarbinti gyventojai dažnai nesiregistruoja darbo biržose ir nutraukia darbo paiešką, nepatekdami į statistiką nei kaip užimtieji, nei kaip bedarbiai (prislėgtasis nedarbas).
Dar viena paslėptinio nedarbo forma – tai padėtis, kai žmonės, negaudami nuolatinio jų kvalifikaciją atitinkančio darbo (dėl šios srities specialistų pertekliaus, atviros ar paslėptos diskriminacijos darbo rinkoje, valstybei nepripažįstant užsienio šalyse išduotų išsilavinimo ir kvalifikacijos dokumentų ar dėl kitų priežasčių), sutinka dirbti bet kokį siūlomą darbą, kad užsidirbtų pragyvenimui, taip pat dirba ne visą darbo dieną ar savaitę (dalinis nedarbas). Tokių darbuotojų darbo produktyvumas labai menkas, dėl to valstybei būtų ekonomiškai naudingiau perkelti juos į tinkamesnes darbo vietas (jeigu ji turi tam ekonominių svertų). Dalinis nedarbas labai padidėja per ekonomines krizes, kai net atsitiktiniai, nekvalifikuoti, ne viso etato darbai tampa patrauklūs.

6.NEDARBO PRIEŽASTYS

Navickas V. Ir Paulavičius K.(1999) nurodė tokias nedarbo priežastis:
• Mokslinė techninė revoliucija (MTR) Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas , pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas , naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas , išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius jis (nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra.Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipi darbuotojai , įsisavinę keleto mokslų pagrindusir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties , VIII –to dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdinga :aukštas ir pastovus nedarbo lygis; didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo; nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos; skirtos nedarbo problemoms spręsti;gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė; aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje , kurią sąlygoje darbo jėgos migracija iš besivystančių ir poskomunistinių šalių.
• Sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas . Kai gamyba plėtojasi lėčiau , negu auga darbo našumas ir intensyvumas , vis daugaiu darbingų žmonių netenka darbo.
• Ekonominės krizės Ekonominės krizės nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis , bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu , kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja.
• Struktūrinis ūkio pertvarkymas MRT sąlygomis Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityse skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą –mašinas, įrengimus, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį , kad per 5-6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „senose“ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo . Be to , naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginti su bendru jų dydžiu , įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų , o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų , kuriuos anksčiau įdarbino.
• Spartusis gyventojų skaičiaus augimas Dėl jo aštrėja konkurencija darbo rinkoje. Pasak anglų ekonomisto ir sociologo T.Malthus , nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai , kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja , greičiau nei pragyvenimo reikmenų kiekis.

6.1 Nedarbo mažinimo priemonės

Kovos su dideliu nedarbu problema pirmiausia sprendžiama nedarbo draudimu. Nedarbo draudimo fondas sudaromas iš samdomųjų darbuotojų, darbdavių bei valstybės biudžeto įnašų. Išmokos iš šio fondo dalinai kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju.
Dalis nedarbo mažinimo priemonių orientuotos į konkrečias nedarbo rūšis.
Tekamojo nedarbo atveju svarbus vaidmuo tenka darbo rinkos informacinei tarnybai. Struktūrinio nedarbo problema sprendžiama dviem būdais: švelninant, pristabdant struktūrinius pokyčius ekonomikos augimo sąlygomis ir, antra, prisitaikant prie jų, numatant juos (stichiški darbininkų pasipriešinimai, sutartyse su profsąjunga numatomas privalomas darbininkų samdymas nepaisant technologijos pokyčių, darbuotojų perkvalifikavimas, naujų kadrų rengimas ir kt.). Ciklinis nedarbas mažinamas monetarinės ir fiskalinės politikos priemonėmis. Tačiau jos pavojingos, nes skatina infliaciją.
Konkrečiomis priemonėmis galėtų būti:
• investuojamo pelno neapmokestinamas;
• viešųjų darbų organizavimas;
• perkvalifikavimo sistemos formavimas;
• dalinio užimtumo naudojimas;
• fiskalinė politika skatinant visuminę paklausą.

IŠVADOS

1. Nedarbas yra viena svarbiausių makroekonomikos problemų, nes gali sukelti didelius mikroekonominius ir makroekonominius nuostolius, be to, stabdo asmenybės tobulėjimą, jos integraciją į valstybės socialinė ir ekonominį gyvenimą.
Registruotas ldb nedarbas mažėjo 2011 m. I pusmetyje.
Vyrų nedarbas mažėjo sparčiau negu moterų
Vyrų nedarbas išlieka aukštesnis negu moterų. Vyrų nedarbo rodiklis 0,5 proc. punkto didesnis negu moterų.
Tarp visų šalies 16-24 metų amžiaus gyventojų darbo biržoje registruotas jaunimas sudarė 6,6 proc.
2. Nedarbas mažėjo visose teritorinėse darbo biržose.
Aukščiausias moterų nedarbas birželio pabaigoje fiksuotas Plungės (13,7 proc.) ir Alytaus (13,4 proc.) teritorinėse darbo biržose.
Daugiausia darbingo amžiaus gyventojų 2011 metų liepos 1 d. buvo registruota bedarbiais Alytaus (13,8 proc.), Utenos (13,4 proc.), Plungės (12,6 proc.) ir Panevėžio (12,4 proc.) teritorinėse darbo biržose.
Daugiausia neturinčių darbo darbingo amžiaus vyrų registruota Alytaus ir Utenos teritorinėse darbo biržose (po 14,2 proc.).
Aukščiausias jaunimo nedarbas registruotas Alytaus (8,0 proc.), Utenos (7,3 proc.) ir Vilniaus (7,2 proc.) teritorinėse darbo biržose.
3. Darbo pasiūla mažėjo 2011 m. I pusmetyje.
Darbo rinkoje papildomai remiamų bedarbių dalis augo.
Įdarbinimas augo.
Palyginti su 2010 m. pirmu pusmečiu darbo pasiūlymų terminuotam įdarbinimui augo 27,3 proc., o neterminuotam – 35,9 proc. Darbdaviai registravo 32,4 proc. daugiau darbo vietų negu 2010 metų tuo pačiu laikotarpiu (67,3 tūkst.).
Didžiausias darbo poreikis – paslaugų sektoriuje
Kas penkta laisva darbo vieta registruota pramonės sektoriuje
Iš visų darbo vietų, kurias darbo biržos specialistai 2011 metų I pusmetį galėjo pasiūlyti ieškantiems darbo asmenims, daugiausia (apie 54 proc.) buvo paslaugų sektoriuje.
4. Nedarbo atžvilgiu valstybės politika gali būti dvejopa: aktyvi ir pasyvi.
5. Norėdama sušvelninti situacijądarbo rinkoje ir sumažinti nedarbą, vyriausybė savo įstatymais gali veikti darbo jėgos pasiūląir paklausą, siekti jų subalansuotumo. Darbo jėgos pasiūlą galima sumažinti šiomis priemonėmis:
• apriboti pensinio amžiaus žmonių, gaunančių pensijas, darbo jėgos pasiūlą. Tai galima pasiekti didinant pensijas;
• skatinti priešpensinio amžiaus žmones anksčiau išeiti įpensiją, tačiau tai gali sau leisti tik turtingos šalys;
• apriboti besimokančio jaunimo darbą, mokant jiems didesnes stipendijas ar tiesiog ribojant besimokančiųgalimybędirbti pagal samdos sutartį;
• pratęsti mokymosi laiką
• įvesti nenutrūkstamą daugumos darbuotojų mokymo ir tobulinimosi sistemą ir kt.
6. Literatūros šaltinių analizė leidžia daryti išvadą, kad svarbiausiais veiksniais, darančiais poveikį šalies darbo rinkos politikai, laikytini:
• šalies ūkio raidos tendencijos, jo struktūra bei Lietuvos ūkio konkurencingumas;
• darbo jėgos pasiūlos ir paklausos kaita, lemianti užimtumą bei turinti įtakos nedarbo lygiui ir jo trukmei;
• nedarbas, ypač kai visoje šalyje ar atskiruose regionuose jis tampa labai didelis;
• darbo apmokėjimo tendencijos, taip pat ir minimalaus darbo užmokesčio politika, kuri gali skatinti gyventojų ekonominį aktyvumą arba jį slopinti, didinant žmonių ekonominį pasyvumą socialinių išmokų sąskaita) bei darbo jėgos migraciją;
• švietimo ir aukštojo mokslo sistema, kuri turėtų veikti atsižvelgdama į darbo rinkos poreikius, rengiant darbo rinkos paklausą atitinkančius kvalifikuotus darbuotojus;
• valstybės konsoliduoto biudžeto galimybės, kurios ne tik užtikrina darbo rinkos politikos priemonių finansavimą bet lemia visą darbo jėgos formavimo/rengimo procesą;
• teisinis darbo santykių reguliavimas, socialinių partnerių bendradarbiavimo lygis bei įmonių/darbdavių socialinė atsakomybė.

LITERATŪRA

1. Augienė D. Karjera nuo profesinio pasirinkimo iki profesinės veiklos organizacijoje 2009
2. Darbo rinkos analizė ir pasiūlymai darbo jėgos trūkumo problemai spręsti, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros prognozę 2008-2015 metams. ETKC Kaunas, 2007
3. Griškevičienė D. Žmonių išteklių valdymas šalies ūkyje ir transporto sektoriuje Vilnius: 2006
4. Jeskelevičius K. Makroekonomikos pagrindai Vilnius : 2008
5. Kauno moters užimtumo informacijos centras http://www.muic.lt
6. Kinderis R. „Lietuvos darbo ištekliai“ Vilnius: 2008
7. Lietuvos darbo birža http://www.ldb.lt/Informacija/Puslapiai/default.aspx
8. Lietuvos statistikos departamentas http://www.stat.gov.lt/lt/
9. Lietuvos žemės ūkio ministerija http://www.zum.lt/
10. Lietuvos respublikos seimas http://www.lrs.lt/
11. Lietuvos įstatymai http://www.istatymas.lt
12. Mačys G. Regionų ekonomika , politika, ir valdymas Lietuvoje . Vadovėlis Vilnius , 2006
13. Martinkus B. , Beržinskienė D. Lietuvos gyventojų užimtumo ekonominiai aspektai Kaunas: Technologija , 2005
14. Martinkus B., Sakalas A. , Savanevičienė A.Darbo išteklių ekonomika ir valdymas Kaunas: 2006
15. Martinkus B. Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai . Kaunas :Technologija ,2001
16. Socialinės globos įstaigų administravimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, http://www.sgiat.lt
17. Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D. ir kt. Makroekonomika
18. TDO tinklalapis http://www.ilo.org/global/publications/lang–en/index.htm
19. Vadovėlis ekonominių specialybių studentams.. Kaunas: 2005

Leave a Comment