Nedarbas

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1.Kas aštuntas bedarbis – jaunas žmogus.........................4
1.1 Jaunų bedarbių statistika Lietuvoje......................4
1.2 Darbo rinka nepalanki jaunimui ....... ...............6
2. Jaunimo išsilavinimas: prioritetas ir rūpestis......................7
2.1 Bendra jaunų bedarbių situacija išsilavinimo atžvilgiu.... .. .......... 7
3. Nedarbą jaunimo tarpe sąlygojančios priežastys......................8
3.1 Darbdavių nepasitikėjimas..........................8
3.2.Jaunų žmonių pasyvumas...........................9
3.3 Išsilavinimo, profesinio pasirengimo stoka...................9
3.4 Archaiškas mokymo procesas...........................11
3.5 Švietimo sistemos aplaidumas.........................11
4. Jaunų žmonių nedarbas kaime ............................12
4.1 Dabartinė jaunų bedarbių situacija kaime ....................12
4.2 Kaimo jaunimo nedarbą sąlygojančios priežastys ...............12
4.3 Teikiama kaimo jaunimui parama.....................14
5. Jauniems bedarbiams teikiama pagalba ir jos tobulinimo galimybės...........14
6. Jaunimo nedarbo pasekmės.................. ...........16
6.1 Socialinės bei psichologinės jaunimo nedarbo pasekmės...............16
6.1.1 Darbo svarba.............................18
6.1.2 Nedarbas ir stresas..........................18
6.1.3 Savęs vertinimas ..........................19
6.1.4 Socialinės ir demografinės charakteristikos.................19
6.1.5 Bedarbystės pasekmės ir atleidimo iš daarbo priežastys............20
6.2 Kalėjimo grotos ir jaunimo nedarbas – šalia vienas kito .............20
6.3 Jauni žmonės žvalgosi į Europą......................21
IŠVADOS..............................23
LITERATŪROS SĄRAŠAS.............................26Įvadas
Nedarbas yra viena aktualiausių šio laikmečio problemų. Nedarbas stabdo žmogaus socialinę raidą, mažina jo galimybes, aktyvumą, didina izoliavimąsi nuo visuomenės. 2001-2004 m užimtumo didinimo programose Vyriausybė nurodė nedarbo mažinimą įvairiomis priemonėmis kaip pagrindinę strategiją, nes gyventojų užimtumo lygis yra žmonių pragyvenimo ir socialinės apsaugos garantas.

Lietuvos laisvos rinkos instituto atlikta gyventojų sociologinė apklausa rodo, kad 61,1 proc. apklaustų žmonių pagrindine problema laiko nedarbą ir 80,1 proc. apklaustųjų labiausiai pažeidžiama socialine grupe nuurodė esant bedarbius. Šiame darbe gvildensime jaunimo nedarbo problemą Lietuvoje: priežastis, pasekmes bei jauniems bedarbiams teikiamą pagalbą ir jos tobulinimo galimybes.
Jaunimo nedarbo mažinimas Lietuvoje yra vienas pagrindinių valstybės darbo rinkos politikos tikslų, nuo 1991 metų, kai į darbo biržas kreipėsi 13,3 tūkst. žm

monių iki 25 metų amžiaus, užregistruotų šio amžiaus bedarbių skaičius didėjo ir 2000 metais pasiekė 62,6 tūkstančius. 2001 metų pabaigoje jaunimo nedarbo lygis buvo pasiekęs net 18,9 proc., 2002 metais jis šiek tiek sumažėjo,o šiuo metu ( 2003 m spalio mėn. duomenimis ) jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje sudaro 12,6 proc.
Lietuvoje jauni bedarbiai – tai ne tik netekę darbo, bet ir įgiję profesiją, tačiau neįsidarbinę jaunuoliai. Tyrimas padėjo atskleisti jauno bedarbio socialinį demografinį portretą. Taigi tipiškas jaunas bedarbis – tai 21 – 24 metų žmogus (58 proc.), menkai teišsilavinęs (net pusė jų – be profesinio pasirengimo), neturintis paklausios profesijos , nuolatinio pajamų šaltinio, bevaikis, jis gyvena kartu su tėvais ir yra jų išlaikomas.
Didelė konkurencija dėl darbo vietų ir jaunimo užimtumo pagrindžia jaunimo aktyvumo ieškant darbo socialinių ir psichologinių prielaidų tyrimo aktualumą.
Nedarbo problema jaunimo tarpe analizuojama šiais lygiais:
§ nedarbo ryšys suu įvairiais socialiniais reiškiniais: pragyvenimo lygiu, nusikalstamumu, gyventojų psichine sveikata;
§ nedarbo įtaka šeimai, asmeniniams santykiams, bendravimui t.y. ryšiams artimiausioje aplinkoje;
§ asmeniniame lygyje bedarbystė siejama su psichologiniais nedarbo padariniais ir kartu – su psichologinėmis aktyvumo ieškant darbo prielaidomis. Analizuojama, kokią įtaką žmogaus savijautai, emociniams išgyvenimams, asmeniniams ryšiams, bendravimui daro bedarbystė; nagrinėjama individualių asmenybės charakteristikų bei socialinės aplinkos reikšmė, įveikiant emocinius išgyvenimus, realiai vertinant situaciją, profesines galimybes, šių bruožų įtaka žmogaus aktyvumui ieškant darbo.
Socialinių bei psichologinių nedarbo jaunimo tarpe aspektų tyrimai svarbūs, kuriant ir tobulinant pr
riemones , kurios padeda mažinti jaunimo nedarbą bei padėti darbo netekusių jaunų žmonių reintegracijai į darbo rinką. Tai jaunimo užimtumo, asmeninių įsidarbinimo galimybių ugdymo bei stiprinimo programos, individualus konsultavimas ir t.t.
Taigi šiame darbe atkreipiamas dėmesys į jaunimo socialines bei psichologines nedarbo pasekmes bei aktyvumo ieškant darbo prielaidas: darbo netekimo priežasčių vertinimas, vertybinės orientacijos, įsidarbinimo motyvacija, asmeninė konsultacija.1.Kas aštuntas bedarbis – jaunas žmogus
Vakarų šalyse jaunimo nedarbas tradiciškai yra gerokai didesnis palyginti su kitomis amžiaus grupėmis. Lietuvoje taip pat vis aktualesnė jaunimo užimtumo problema. Per visą Lietuvos darbo biržos istoriją jaunimo nedarbo lygis buvo didesnis už bendrą šalies nedarbo lygį. Šiuo metu jaunimo nedarbo lygis 12,6 proc., tuo tarpu bendras – 9,2 proc. darbo biržos duomenimis, kas aštuntas darbo biržose registruotas bedarbis – jaunas žmogus (iki 25 metų amžiaus). Daugiau kaip 40 proc. gyvena kaimo vietovėse. Beveik pusė registruotų jaunų bedarbių iki 25 metų amžiaus neturi jokios profesijos. Dauguma iš jų – vaikinai.1.1 Jaunų bedarbių statistika Lietuvoje
2000 – 2002 metais mūsų šalyje bedarbių iki 24 metų skaičius sumažėjo. Teritorinėse darbo biržose vis daugiau registruojasi pagyvenusio amžiaus žmonių, tarp bedarbių mažėja jaunimo lyginamasis svoris: iki 24 metų amžiaus bedarbių 1993 – 2000 m. sumažėjo nuo 23,4 iki 17,5 proc. Matyt, tai rodo, kad darbo rinkoje jauniems žmonėms lengviau konkuruoti su vyresniaisiais.
Jaunimo užimtumo problema taptų dar aktualesnė, jeigu ne mažėjantis gimstamumas. 1995 – 2000 metais darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje pa
adaugėjo nuo 56,5 iki 58,5 proc., o vaikų ir paauglių lyginamasis svoris sumažėjo nuo 23,3 iki 20,2 proc. Vadinasi, ateityje mažiau jaunimo papildys šalies darbo rinką. Tai mažina konkurenciją darbo rinkoje, bet gali turėti neigiamų padarinių – pritrūks kvalifikuotų jaunų darbuotojų, kurie pakeistų išeinančius į pensiją.
Remiantis 2000 – 2002 m. nedarbo lygio ir bedarbių skaičiaus jaunimo tarpe statistiniais duomenimis geriau įvertinama jaunų žmonių bedarbių situacija Lietuvoje (žr.1 lentelė).

1 lentelė
Darbo jėga pagal amžiaus grupes ir lytį
(metų vidurkis; tūkstančiais)
Amžiaus grupės 2000 2001 2002
Iš viso 1671,5 1635,8 1630,3
15–19 30,3 22,8 18,4
20–24 149,9 139,6 137,4
25–29 222,4 210,7 204,1
30–34 227,6 226,6 227,2
35–39 253,6 250,6 240,5
40–44 230,6 239,8 249,8
45–49 192,0 191,0 194,5
50–54 159,7 160,8 167,4
55–59 120,1 120,2 119,4
60–64 49,2 45,7 49,5
65+ 36,2 27,9 22,1
15–64 1635,3 1607,9 1608,2
Vyrai 845,0 830,0 829,0
15–19 21,6 14,9 11,9
20–24 83,7 79,3 77,3
25–29 113,3 110,0 106,3
30–34 117,3 116,4 116,0
35–39 127,0 124,8 121,9
40–44 109,9 113,8 121,0
45–49 90,9 90,0 92,4
50–54 71,4 72,5 76,9
55–59 62,9 64,0 61,7
60–64 29,8 30,5 30,9
65+ 17,1 13,9 12,5
15–64 828,0 816,2 816,4

Moterys 826,5 805,7 801,4
15–19 8,7 7,9 6,5
20–24 66,2 60,3 60,1
25–29 109,0 100,7 97,8
30–34 110,2 110,2 111,2
35–39 126,6 125,8 118,6
40–44 120,6 126,0 128,8
45–49 101,2 101,0 102,1
50–54 88,2 88,4 90,5
55–59 57,2 56,2 57,7
60–64 19,4 15,2 18,6
65+ 19,2 14,0 9,6
15–64 807,3 791,7 791,81.2 Darbo rinka nepalanki jaunimui
Šiuo metu yra susidariusi situacija, jog trečdalis visų ilgalaikių bedarbių – jaunimas.
Nepaisant to, kad jauni žmonės įgijo gerą išsimokslinimą, jų pajamos siekia vos 40 proc. šalies vidurkio, tad nenuostabu, kad jie jaučiasi diskriminuojami.
Susirasti darbą jaunimui bene labiausiai trukdo tai, jog daugiausia naujų darbo vietų kuriasi menkai apmokamame paslaugų sektoriuje arba tradicinėse pramonės šakose, kur vyrauja neaukštos kvalifikacijos darbas. Jaunimo, kuris nepriklausomybės metais įgijo šiuolaikinį išsilavinimą, kvalifikacijos teikiamos galimybės menkai išnaudojamos. Savo verslą pradėti trukdo lėšų trūkumas. Jaunimui plėtoti savo sugebėjimus sutrukdė ir nepakankamas valstybės investicijos į paslaugų sferą, sveikatos apsaugą, švietimą ir mokymą, infrastruktūrą. Jei jaunimas sukaupė pakankamai žinių bei įgūdžių, tai lėmė jų pačių pastangos. Ekonominė politika tam nebuvo palanki.
Kita vertus, analizuojant jaunimo padėtį darbo rinkoje, matyti ir pozityvių tendencijų: besimokančių profesinėse, aukštesniosiose bei aukštosiose mokyklose asmenų skaičius išaugo. Ta

aigi besimokančio jaunimo skaičius padidėjo. Nors moksleiviai ir studentai nori kuo anksčiau pradėti dirbti, galima tvirtinti, jog dauguma jų nedalyvauja darbo rinkoje. Deja, oficialių statistinių duomenų apie besimokančių asmenų užimtumą nėra. Besimokantieji nelinkę dirbti mažai kvalifikuoto darbo – jie siekia įsigyti paklausią specialybę, rasti gerai atlyginamą darbą ir taip ateityje įsitvirtinti darbo rinkoje. Tai gali būti viena iš svarbesnių priežasčių, kodėl pastaraisiais metais sumažėjo jaunimo užimtumas.
Taigi, didesnį jaunimo nedarbą sąlygoja įgūdžių stoka ieškant darbo, taip pat jaunuoliai neturi darbinės patirties. Darbo rinkai visai nesvarbu, kad žmogus jaunas ir dar neturėjo laiko ar galimybės padirbėti pagal savo profesiją, įgyti praktikos bei žinių.
Šiuo metu Seime svarstoma nauja draudimo nuo nedarbo sistema, kurios esmė yra ta, jog bedarbio pašalpos dydis priklausytų nuo jo darbo stažo. Visa tai nieko gero nežada jaunimui, kuris neturi jokios darbo patirties.2. Jaunimo išsilavinimas: prioritetas ir rūpestis

2.1 Bendra jaunų bedarbių situacija išsilavinimo atžvilgiu
Darbo biržos duomenimis jaunimui pasirenkant veiklos sritį, yra pastebimos dvi tendencijos. Vis daugiau jaunuolių, baigusių pagrindines mokyklas, toliau mokosi vidurinėse mokyklose ir siekia aukštesniojo bei aukštojo mokslo. Vėliau jų profesinis pasirengimas padeda jiems konkurencijos sąlygomis susirasti darbą. Nemažai iš jų pradeda dirbti dar mokydamiesi, įgyja darbo patirties, todėl vėliau gana lengvai susiranda nuolatinį darbą. Baigusieji aukštąsias mokyklas sudaro 3 – 4 proc. jaunų bedarbių (iki 24 metų). Antra vertus, dėl pablogėjusių socialinių bei ekonominių sąlygų dalis jaunimo iki 16 metų nelanko bendrojo lavinimo mokyklų ir neįgyja net pagrindinio išsilavinimo. Lietuvoje palyginti nedaug žmonių, baigusių pagrindinę mokyklą, mokosi profesinėse mokyklose – apie 30 proc. Pateiksime jaunų bedarbių statistinius duomenis išsilavinimo atžvilgiu (žr.2 lentelė).
Jaunimo nedarbo lygis pagal išsilavinimą Lietuvoje (proc.)

2 lentelė

Jaunimas 15-24 Nedarbo lygis (proc.)

1997 1998 1999 2000 2001
Aukštasis, aukštesnysis, spec. vidurinis 18,7 13,2 23,4 25,4 22,5
Vidurinis 32,2 21,3 25,2 24,6 31,0
Prad., pagrindinis 20,8 26,8 28,4 34,6 33,8

Taigi, nors nedarbas paliečia įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmones, tačiau jaunesnio amžiaus piliečiai bei žmonės su aukštuoju išsilavinimu sėkmingiau konkuruoja šalies darbo rinkoje. Jaunimas mobilesnis ir imlesnis naujovėms už kitų socialinių grupių žmones. Ši aplinkybė daug kartų padidina galimybę įsidarbinti. Be to, bet kurio amžiaus žmonės, neturintys darbo arba jį praradę, patiria stresą. Jaunimas šį diskomfortą jaučia silpniau, nes praradus darbą jais dažniausiai rūpinasi tėvai.3. Nedarbą jaunimo tarpe sąlygojančios priežastys
Praėjusį rudenį Seime vykusioje konferencijoje “Jaunimo nedarbo mažinimas” konstatuota, jog šis reiškinys jau artimiausioje ateityje turės neigiamų socialinių ir ekonominių pasekmių. Nors Lietuvos darbo birža jaunimui skiria daug dėmesio, nuolat tobulindama nedarbą mažinančias priemones (tikslinės integravimo į darbo rinką programas, perkvalifikavimas it kt.), tačiau šis klausimas nėra lengvai išsprendžiamas. Be objektyvios ekonominio šalies nuosmukio priežasties, yra ir kelios subjektyvios priežastys, trukdančios jaunam žmogui pačiam pelnyti duoną. Taigi apžvelgsime šias priežastis plačiau.3.1 Darbdavių nepasitikėjimas.
Apklausus jaunus bedarbius, kodėl jiems nepavyksta įsidarbinti, 30,7 proc. tvirtino, jog darbdaviai nepasitiki jų sugebėjimais, 30 proc. – kad neturi pakankamai darbo patirties. Tačiau patirtis gali atsirast tik dirbant. Susidaro užburtas ratas.
Darbdavių apklausos rezultatai parodė vis didėjantį jų pasitikėjimą jaunimu (41 proc. darbdavių teigė visiškai pasitikį ir 45,5 proc. – pasitikį “vidutiniškai”). Tačiau teiginį, kad patirtis turi bene didžiausią įtaką ieškant darbo, patvirtina praėjusiais metais Lietuvos darbo biržos atliktas tyrimas. Į klausimą: “ Ką pasirinktumėte esant jūsų įmonėje laisvai darbo vietai?”, 83 proc. darbdavių atsakė, jog rinktųsi darbuotoją, turintį profesinių ir socialinių įgūdžių, daugiau nei 16 proc. – darbuotoją, kurį rekomenduotų draugai ir pažįstami, ir tik 7 proc. – pradedantį darbinę veiklą jaunimą. Todėl gerinant praktinį pasirengimą labai svarbu jauniems žmonėms sudaryti sąlygas atlikti mokymo ir gamybinę praktiką įmonėse (būsimosiose darbo vietose). Kaip rodo apklausa, patys darbdaviai (74,2 proc.) mielai prisidėtų prie jaunimo praktinio parengimo, jeigu tai būtų atitinkamai skatinama.
Kiekvienas darbdavys linkęs samdyti tik tokį darbuotoją, kurio kvalifikacija atitiktų konkurencinės rinkos reikalavimus. Didelis nedarbas suteikia darbdaviams laisvę pasirenkant darbuotojus. Darbo jėgos poreikis Lietuvoje kinta – šiuo metu darbdaviai reikalauja iš darbo biržos, kaip iš tarpininko įdarbinant, kad aprūpintume kvalifikuota darbo jėga. Tačiau, jei kalbama apie jaunimą, susiduriame su labai didele problema, nes šiandien iš užsiregistravusių darbo biržoje jaunų žmonių beveik pusė yra nekvalifikuotų. To pasekoje, galima išskirti dar kelias priežastis, plečiančias jaunimo nedarbo ribas, tai jaunuolių pasyvumas ieškant darbo ir menkas jaunimo išsimokslinimas.

3.2 Jaunų žmonių pasyvumas.

Deja, ne visi jauni bedarbiai nori darbo ir aktyviai jo ieško. Nemažai jų ateina į darbo biržą dėl pašalpų ar pažymų socialinei paramai gauti. Tokie klientai neužsibūna darbo biržos įskaitose. Taip pat, yra susidariusi tokia situacija, kad gana didelė dalis jaunuolių gyvena tik šia diena, pasitenkina nekvalifikuotu darbu. Jie paprastai greitai papildo bedarbių gretas. Neretai tokį pasyvų jaunų bedarbių elgesį sąlygoją:
§ ūkio krizė;
§ padidėję kvalifikaciniai reikalavimai dirbantiesiems;
§ išaugusi konkurencija darbo rinkoje;
§ sunkios materialinės gyvenimo sąlygos;
§ šeimyninės aplinkybės ir pan.
Šiuo atveju stebint jaunus bedarbius, norisi jiems patarti, kad patys aktyviai ieškotų darbo, o ne lauktų, kol darbo biržos specialistai ką nors suras. Laisvų darbo vietų, registruojamų darbo biržose, ne itin daug, be to, ir darbdavys, nelaukdamas darbo biržos klientų, pats ieško tinkamo darbuotojo. Taigi laimi tas, kuris aktyvesnis.
Gana daug tokių jaunų žmonių dirba aukštesnės kvalifikacijos nereikalaujančio darbo smulkiame žemės ūkio sektoriuje, kuris šiuolaikinio ūkio sąlygomis yra neproduktyvus. Taigi formalūs jaunimo užimtumo svyravimai neatspindi potencialios darbo jėgos kvalifikacijos pokyčių.3.3 Išsilavinimo, profesinio pasirengimo stoka.
Analizuojant tyrimo duomenis, susijusius su jaunimo mokymusi, išryškėjo tokios problemos.
§ Pirminio ir tęstinio mokymosi prieinamumas. 34 proc. respondentų jaunuoliai,baigę

profesines mokyklas ir gyvenantys rajonų miestuose bei kaimuose; dėl lėšų trūkumo mokymosi įstaigą jie rinkosi arčiau namų. Tyrimo metu pareiškė norą mokytis 56 proc. apklaustųjų. Tačiau net 70 – čiai proc. iš jų pagrindinė priežastis, trukdanti įgyti profesiją ir tobulinti kvalifikaciją, buvo pinigų stygius. Skurdžiai gyvenančios šeimos negali skirti švietimui reikalingų lėšų, todėl jų vaikai dažniausiai įstringa toje pačioje socialinėje terpėje kaip ir jų tėvai. Taip formuojasi užburtas skurdo ratas, didinantis šalies socialinių problemų mastą.
§ Profesinis informavimas, orientavimas bei konsultavimas. Tyrimo duomenys parodė, jog jaunimui renkantis profesiją profesinio konsultavimo specialistai turi labai menką įtaką. Stinga informacijos netgi apie pačias profesinio orientavimo bei konsultavimo institucijas! Nemažai jaunų žmonių iš viso nežino, kur galima kreiptis šiais klausimais. Moksleivių profesinis orientavimas bei konsultavimas pradedamas pernelyg vėlai: tik 10 – 12 klasėse.
§ Nepakankama mokymosi motyvacija. Beveik trečdalis atsakiusiųjų, kalbėdami apie tolesnio nesimokymo priežastis (iki įsiregistravimo darbo biržoje), nurodė, jog blogai sekėsi mokytis. Taip teigė 47 proc. pagrindinį bei 75 proc. pradinį išsilavinimą turinčio jaunimo. Akivaizdu, jog dauguma jų net nenorėjo mokytis.
§ Bendrojo išsilavinimo stoka. Tyrimo duomenimis, 40,3 proc. visų apklaustųjų,:

vertinusių savo bendrąjį išsilavinimą bei profesinį pasirengimą, juo nepatenkinti: 54 proc. jaunų bedarbių įgijusių tik pradinį, 47 proc. – pagrindinį, 51 proc. – vidurinį išsilavinimą. Dauguma jų pripažino, kad jų bendrasis išsilavinimas yra per žemas ir reikėtų įsigyti profesiją.
§ Profesinio pasirengimo ir darbo rinkos poreikių atitikimas. 14,6 proc. visų

apklaustųjų, nepatenkintų savo išsilavinimu (maždaug trečdalis baigusiųjų aukštesniąsias ir tiek pat profesines mokyklas), guodėsi, kad jų profesija nepaklausi vietos darbo rinkoje. 14,4 proc. nepatenkintų savo išsilavinimu apklaustųjų teigė, kad neturi praktinių įgūdžių, daugiau nei pusė jų atsakė, kad jų išsilavinimas per žemas – šiuolaikinėms įmonėms jie per prasti.
§ Darbo biržos finansuojamų mokymo programų poreikis. Tyrimo duomenimis, tokių programų poreikis ypač didelis tarp jaunimo iš nepasiturinčių šeimų: beveik du trečdaliai respondentų, nurodžiusių, jog negali įgyti profesijos ar toliau tobulintis vien dėl lėšų stokos, tyrimo metu sakėsi norį dalyvauti darbo biržos finansuojamose mokymo programose.
§ Asmens ir darbo rinkos poreikių suderinamumas, siunčiant į darbo rinkos profesinį mokymą. Daugiau kaip trečdalis (37 proc.) jaunuolių nenorėjo įgyti darbo biržos siūlomos profesijos. Todėl, akivaizdu, kad reikia didinti siūlomų mokymų programų įvairovę, o kartu – skatinti darbo biržose įsiregistravusio jaunimo motyvaciją mokytis.3.4 Archaiškas mokymo procesas.
Pasak Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos generalinio direktoriaus dr. Tomo Jovaišos, mūsų mokyklose įgūdžiai nėra sąmoningai formuojami, nėra valdomi. Mokymo procesas vyksta archaiškai: vaikai mokomi geografijos arba įkalti vinį, o baigę turi fragmentiškų žinių, su kuriomis nežinia ką daryti. Jie neišmokyti sukurti produkto. Kompetencija būtent ir reiškia gebėjimą suprasti užduotį ir sukurti produktą. Vakarų Europoje visas mokymas pertvarkomas orientuojantis į kompetenciją. O profiliavimas yra tik ankstyva specializacija. Orientavimąsi į specializaciją galima paaiškinti, kaip pvz.: sukuriama moksleivių grupė, kuriai skiriamos užduotys. Tarkime, jie turi surinkti variklį, įjungti jį į sudėtingą sistemą ir t.t.. moksleiviai visą laiką kuria produktą, o kai nedirba tuo pačiu mokomi teorijos. Tą patį variklį galima surinkti ir per dvi dienas, ir per pusę metų.
Kita bėda yra mūsų pedagogai. Iš jų tik vienetai yra profesijos mokytojas. Daugelis iš jų įpratę vadovauti, nebemoka būti padėjėjais, nebemoka bendradarbiauti.
Aukštosios mokyklos rengdamos studijų programas menkai atsižvelgia į darbo rinkos suteikiamas rekomendacijas. Tačiau jos priverstos orientuotis į darbo rinkos poreikius, tad nori nenori tenka įvesti naujas specialybes. Tačiau šis procesas gana chaotiškas. Niekas atidžiai netiria, kiek jaunuolių ir kur įsidarbina, kokios specialybės paklausios, o kokios ne ir t.t.. Šiuo metu paklausios specialybės, tai paslaugų, aptarnavimo sferos profesijos, reikalingi gydytojai bei mokytojai. Nepaklausios žemės ūkio specialybės.
Taigi kol visa tai nesikeis, tai ir toliau didės jaunų žmonių bedarbių gretos.3.5 Švietimo sistemos aplaidumas
Ekonomikos daktaras Ramūnas Dariulis dėl jaunimo nedarbo kaltino supuvusią šalies švietimo sistemą, netiriančią rinkos ir specialistus rengiančią neatsižvelgiant į paklausą.
Aukštesniosios mokyklos labiau atitinka vakarietiškus standartus, o profesinių mokyklų abiturientų darbdaviai vengia, nes juos savo sąskaita reikėtų mokyti iš naujo. Profesinių mokyklų dėstytojai – itin menkos kvalifikacijos. Profesinės mokyklos rengia siauro profilio specialistus.
Taigi, darbo rinkoje žmonių poreikis yra, tačiau mokymo įstaigos nesugeba jų parengti. Tačiau būtų neteisinga kaltinti vien profesines mokyklas. Galima teigti, jog profesinėms mokykloms sunku prisitaikyti prie darbo rinkos, nes šalyje nėra aiškios pramonės plėtros strategijos. Jaunimui darbo vietų neužleidžia dirbantys pensininkai. Viso to pasekoje Vyriausybė naudoja įvairias priemones, kurios galėtų integruoti jaunus žmones į darbo rinką. Tačiau ,pasak ekspertų, vyriausybės priimamos priemonės nepadės, nes nėra “stebuklingų vaistų”, kaip sušvelninti jaunimo nedarbą, todėl neverta perkvalifikuoti jaunų žmonių , jei iš viso nėra darbo vietų.4. Jaunų žmonių nedarbas kaime
4.1 Dabartinė jaunų bedarbių situacija kaime
Kaime dirbančio jaunimo iki 24 metų amžiaus buvo kur kas daugiau nei mieste, atitinkamai 15 ir 10 proc. užimtųjų. Taip yra todėl, kad kaime daugiau vaikų baigę pagrindines mokyklas pradeda dirbti arba padeda savo tėvams ūkininkauti. Nedarbą geriausiai atspindi nedarbo lygis. Tai bedarbių skaičiaus ir ekonomiškai aktyvių gyventojų (darbo jėgos) skaičiaus santykis. Vidutinis nedarbo lygis kaime yra mažesnis už vidutinį šalies nedarbo lygį. Nedarbo lygiai atskirose amžiaus grupėse labai skiriasi. Ypač aukštas jaunimo nedarbo lygis, kuris 14-19 metų amžiaus grupėje kaime buvo 29,4 procento. Šios amžiaus grupės bedarbiai sudarė 12 proc. visų kaimo bedarbių. Didėjant amžiui nedarbo lygis mažėja: kaime 20-24 metų – 19,2 proc., 25-29 metų – 12,4 proc.. Nemaža kaimo jaunimo dalis dėl esamos ekonominės situacijos nesiekia bendro vidurinio išsimokslinimo. Nesitikėdami tėvų materialinės paramos, daugelis kaimo vaikų, baigę pagrindines mokyklas, toliau nesimoko ir nedirba. Jie norėtų dirbti, tačiau kaime rasti darbų sudėtinga, ypač jaunam, be profesijos žmogui. 4.2 Kaimo jaunimo nedarbą sąlygojančios priežastys
Taigi Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius metus bedarbių skaičius kaime išaugo daugiau nei penktadaliu – 22 proc. Apsilankius kai kuriose vietovėse atrodo, jog situacija yra dar liūdnesnė. Be darbo yra apie 70-80 procentų gyventojų, kurių vienintelis pajamų šaltinis – 3 ha žemės ir socialinės pašalpos.
Pagrindinės priežastys nulemiančios tokią jaunimo nedarbo situaciją kaime yra:
§ Kaimo vaikų ir jaunimo galimybės siekti mokslo aukštumų yra gerokai mažesnės nei miesto. Skurdas yra tiesiogiai susijęs su mažesniu prieinamumu prie tokių šaltinių kaip įgūdžiai, žinios, paslaugos. Kaimo jaunimas turi mokytis profesinio mokymo įstaigose. Dažniausiai dėl lėšų trūkumo mokymosi įstaigą jie renkasi arčiau namų. Tačiau dažna profesinė mokykla yra ne mokykla, o institucija, surenkanti vaikus iš gatvės. Ir visi patenkinti – vaikai nesivalkioja gatvėmis, tačiau baigę neturi kur dėtis. Baigę šias mokymo įstaigas, dauguma jaunų žmonių grįžta pas tėvus ir tada jau „sėdi“ nieko neveikdami, nes darbo pagal įgytą specialybę neranda. Nedarbo problema pastumiama 2 – 3 metams į priekį.
§ Mokymo įstaigų ir mokslo kokybė, įgytos profesijos paklausa šiandienos darbo rinkoje. Ši problema dar gilesnė, nes valstybė neturi vizijos, neaišku, kokių specialistų reikės – pramonės, turizmo, prekybos.? Mokslas yra brangus, todėl daugeliui tampa neprieinamu. Kaimo, mažesnių miestų jaunimas negali baigti net vidurinės mokyklos, baigę pradinę ieško bet kokio darbo, nes turi išlaikyti brolius, seseris, tėvus. Be to, yra daug mokymo įstaigų, dirbančių iš inercijos, ruošiančių darbo rinkoje nepaklausius specialistus. Paradoksalu, bet Lietuva būdama neturtinga šalimi, ruošia darbo rinkai nereikalingus specialistus, kurie baigę mokslus Lietuvoje , ieško darbo užsienyje arba tampa ilgalaikiais bedarbiais, klimpsta į alkoholizmo liūną.
§ Informacijos trūkumas. Šiuo metu, susidariusi problema dėl informacijos apie darbo rinką prieinamumą kaimo jaunimui. Konsultantų kaimuose nedaug, jais netampa žmonės iš kaimo.
Taigi nedarbo problema itin opi kaimo jaunimui. Daugelis nerandančių darbo miestuose menkai kvalifikuotų jaunuolių pragyvenimui užsidirba atlikdami žemės ūkio darbus. Tuo tarpu miestuose didesnė dalis gyventojų į darbo rinką integruojasi vėliau. Paklausios specialybės įsigijimas atitolina darbinės veiklos pradžią, tačiau jų kvalifikacija, lyginant su kaimo jaunimu, gerokai aukštesnė, o darbas geriau atlyginamas. Todėl ypač reikia šviesti kaimą, kuris turi praėjusio šimtmečio sąmonę. Juk dažnas kaimietis nemoka elementariausių dalykų: skaičiuoti, planuoti it t.t. Ir valdžios politika kaimo atžvilgiu yra išnaudotojiška. Reikia steigti mobilius švietimo centrus, bendrauti. Ypač reikėtų puoselėti komunikacinius įgūdžius, mokyti suvokti ir pažinti save. Taigi pagrindas – asmenybės augimas.
Tokiose situacijose jaunas žmogus pagalbos gali tikėtis tik Jaunimo darbo centre, kurio paskirtis yra sudaryti sąlygas jaunimui greičiau integruotis į darbo rinką, susirasti sugebėjimus atitinkantį darbą, padėti plėtoti profesinę karjerą. Siekiant šių tikslų, centrai bendradarbiauja su jaunimo vyriausybinėmis bei nevyriausybinėmis organizacijomis, švietimo ir mokslo, verslo institucijomis, darbdaviais, vietos savivaldos organais. Bendradarbiaujant, derinant veiksmus galima rasti optimaliausius būdus, kaip išspręsti jaunimo nedarbo problemą.4.3 Teikiama kaimo jaunimui parama
Įveikti kaimo jaunimo nedarbo nepadeda dabar esamos papildomos bedarbių rėmimo priemonės:
§ LR Bedarbių rėmimo įstatymas 2001 m. papildytas pataisomis, kurios numato jaunimo rėmimo darbo rinkoje priemones, t.y. darbo vietų steigimą (pritaikymą) ir remiamus darbus. Šios priemonės taikomos asmenims nuo 16 iki 25 metų, pirmą kartą pradedantiems darbinę veiklą;
§ profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventams, pradedantiems darbinę veiklą pagal specialybę.
§ darbdaviams mokamos iš Užimtumo fondo užimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo išlaidoms padengti. Darbo rinkoje papildomai remiamiems bedarbiams darbdaviai gali organizuoti ir remiamus darbus. Pradedančių darbinę veiklą remiamų darbų trukmė gali tęstis iki 3 mėnesių. Dėl remiamų darbų pobūdžio įmonėse sprendžia darbdaviai. Pagal remiamų darbų sutartį įdarbintam darbuotojui iš Užimtumo fondo mokamas minimalus atlyginimas.
Kaip teigia Vilniaus darbo biržos jaunimo darbo centro darbuotojai, vis daugiau darbdavių pasinaudoja šiomis papildomomis aktyviomis darbo rinkos politikos priemonėmis. Deja, šios priemonės nėra labai veiksmingos aukšto nedarbo rajonuose, ypač kaimo vietovėse.5. Jauniems bedarbiams teikiama pagalba ir jos tobulinimo galimybės
Šiaulių miesto bei rajono jaunuolių, ieškančių darbo ar informacijos apie situaciją darbo rinkoje, reikalingas ir perspektyvias profesijas, laukia nuo praeitų metų kovo 7 dienos pradėjęs veikti Šiaulių darbo biržos Jaunimo darbo centras. Pirmasis toks centras 1999 m. buvo atidarytas Vilniuje. Jį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įsteigė ieškodama naujų būdų ir metodų, kaip suaktyvinti darbo rinkos institucijų veiklą, sprendžiant jaunimo užimtumo klausimus. Steigiant pirmąjį centrą buvo bendradarbiaujama su Danijos darbo ministerija ir naudojamasi jų sukaupta patirtimi, nes šioje šalyje tokie centrai tapo neatsiejama darbo rinkos dalimi.
Jaunimo nedarbo problema yra viena iš opiausių darbo rinkoje. “Jaunam žmogui sunku apsispręsti pasirenkant profesiją, taip pat ne visada lengva rasti darbą jau įgijus profesiją. Su darbo paieška susijusius sunkumus spręsti gali padėti specialistai, kurie žino darbo rinkos padėtį, darbdavių reikalavimus, gali analizuoti rinkos kitimo tendencijas, objektyviai įvertinti jaunų žmonių asmenines galimybes, patarti, kaip efektyviai jų gebėjimai gali būti pritaikyti šiuolaikinėje kintančioje darbo rinkoje, tapti geriausiais jaunų žmonių ir darbdavių tarpininkais”, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė V.Blinkevičiūtė. Jos teigimu, Vilniaus jaunimo darbo centro idėja pasiteisino su kaupu. Per visą Lietuvos darbo biržos veiklos istoriją jaunimo nedarbo lygis buvo didesnis už bendrą šalies nedarbo lygį. Šiuo metu jaunimo nedarbas siekia 12,6proc., tuo tarpu bendras lygis –9,2. Darbo biržų duomenimis, kas aštuntas darbo biržose registruotas bedarbis – jaunas žmogus iki 25 metų. Daugiau kaip 40 % jaunų bedarbių gyvena kaimo vietovėse. Beveik pusė registruotų jaunų žmonių iki 25 m. neturi jokios profesijos. Dauguma jų – vaikinai. Didesnį jaunimo nedarbą lemia darbo paieškos įgūdžių stoka, jaunuoliai neturi darbinės praktikos patirties. Darbo rinkai visai nesvarbu, kad žmogus jaunas ir dar neturėjo laiko ir galimybės padirbėti pagal savo profesiją, įgyti reikiamų žinių. Gana aukštas nedarbo lygis suteikia darbdaviams didesnę laisvę pasirenkant darbuotojus.
Jaunimo darbo centrų uždaviniai:
§ sudaryti sąlygas jaunimui greičiau integruotis į darbo rinką;
§ padėti orientuotis socialinėje aplinkoje;
§ planuoti profesinę karjerą;
§ greičiau susirasti sugebėjimus atitinkantį darbą;
§ plėtoti glaudų bendradarbiavimą su jaunimo vyriausybinėmis bei nevyriausybinėmis organizacijomis, švietimo ir mokslo institucijomis, darbdaviais, verslo institucijomis, vietos savivaldos organais.

“Tik bendradarbiaudami, būdami vieningi, derindami savo veiksmus surasime optimalius būdus, kaip išspręsti jaunimo nedarbo problemą”, – teigia socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministrės, stengiantis padėti jauniems žmonėms kuo greičiau integruotis į darbo rinką, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Bedarbių rėmimo įstatymo pataisas, kurias priėmė LR Seimas. Pagal šias pataisas į papildomai remiamų asmenų grupę įtraukti ir asmenys nuo 16 iki 25 m., pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą, bei profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai. Taip pat stengiantis padidinti absolventų motyvaciją ieškotis darbo, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventams bedarbio pašalpos mokėjimo pradžia nukeliama trimis mėnesiais. Per šį laikotarpį jiems taikomos intensyvaus integravimo į darbo rinką priemonės.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė pasirašė įsakymą, kuriuo įdarbinimo į Užimtumo fondo remiamus darbus tvarkoje, remiant finansiškai darbdavius, kurie įdarbina pradedančius darbinę veiklą jaunus asmenis, jiems numatyta galimybė įgyti darbo įgūdžius arba juos tobulinti tiesiogiai darbo vietoje, taip padedant jiems įsitvirtinti nuolatiniam darbui. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos ir lygių galimybių skyriaus viršininko teigimu, darbo rinkos institucijoms jaunimo užimtumo problemos yra prioritetinis uždavinys. Laiku .nesprendžiant šių problemų, vėliau tenka spręsti kitas, dar sunkesnes, susijusias su nedarbo padariniais:
§ nusikalstamumas;
§ narkomanija;
§ socialinės jaunų šeimų problemos;
§ asocialus elgesys;
§ nelegali veikla;
§ darbo kaip vertybės praradimas, vedantis jaunus žmones į socialinę atskirtį.

Atidarytame Šiaulių jaunimo darbo centre teikiama informacija apie laisvas darbo vietas, darbo paieškos būdus ir metodus, mokymosi galimybes, organizuojamos diskusijos, seminarai, kurie padeda jaunam žmogui greičiau orientuotis darbo rinkoje. Visos centro teikiamos paslaugos yra nemokamos, taip pat čia nėra privalomos registracijos. Centre įdiegtos pažangiausios informacinės technologijos, čia jaunimas gali laisvai naudotis internetu. “Vienoje vietoje iš karto galima gauti labai daug informacijos, nes centre įrengti savarankiškos darbo bei profesinės paieškos terminalai: žmogus gali iškarto pasitikrinti savo gebėjimus ir matyti, kokiai profesijai jis tinka, tuo pat metu jis, neatsitraukdamas nuo terminalo, gali sužinoti, kur galės tokią profesiją įgyti, kokie kvalifikaciniai reikalavimai keliami ir, kas svarbiausia, – sužinoti, ar ta profesija šiuo metu reikalinga, ar yra laisvų darbo vietų ir kur jis galės įsidarbinti pagal tą specialybę. Turime profesijų aprašus, kuriuose surašyta, kokie yra keliami kvalifikaciniai reikalavimai kiekvienai profesijai, kur galima tokią profesiją įgyti. Taip pat čia nuolat rengiami kompiuterių vartotojų, socialinės – psichologinės reabilitacijos mokymai”, – pasakojo V.Šlekaitis. Prie Šiaulių jaunimo darbo centro steigimo prisidėjo UAB “Philip Morris Lietuva”, skyrusi finansinę paramą darbui su vienišais tėvais. Tai pirmasis centras, kur šiai jaunų bedarbių grupei teikiamos specialiai jiems skiriamos paslaugos, organizuojami mokymai, susitikimai, taip pat tuo metu užimami ir jų vaikučiai. “Man malonu, kad jaunimas pats labai greitai susirado kelią į Jaunimo centrą Vilniuje, noriu tikėti, kad ir Šiaulių centrui darbo netrūks. Tegu jaunimas renkasi ne gatvėje, tegu buriasi čia, centre, bendrauja, pasidalina patirtimi”, – sakė socialinės apsaugos ir darbo ministrė, atidarydama Šiaulių Jaunimo darbo centrą. Jos nuomone, centras ne tik turi sudaryti geriausias sąlygas žengiant teisingą žingsnį ieškant darbo, bet ir stiprinti atsakomybę, motyvaciją dirbti, būti aktyviems, bet kokioje situacijoje mokėti sau padėti.6. Jaunimo nedarbo pasekmės
Penktadalį Lietuvos bedarbių sudarantis jaunimas – tai gana didelė socialinės rizikos grupė, kurios ignoravimas gali sukelti nepageidaujamų padarinių.
Vieni tyrinėtojai, teigia, jog psichologiniai darbo praradimo padariniai jaunam žmogui nėra tokie žymūs, kaip subrendusiems žmonėms. Manoma, kad amžius yra tiesiogiai susijęs su finansiniu įsipareigojimu, be to, jaunas žmogus ne taip įpratęs prie pastovaus darbo ir mato daugiau perspektyvų ateityje. Nedarbo pasekmes taip pat sušvelnina tankesnis jaunų bedarbių socialinis tinklas: paprastai jie turi stipresnius ryšius su tėvais, daugiau draugų, nei vyresni bedarbiai.
Kitų teigimu, jauni žmonės nedarbo yra labiau įtakojami nei subrendę, kadangi jie neturi patirties ir yra emociškai labilesni. Nedarbas, ir ypatingai ilgalaikis nedarbas, palaipsniui izoliuoja jaunus žmones nuo socialinės aplinkos. Atskirti jaunuoliai stokoja finansinių, socialinių, kultūrinių, politinių išteklių ir sugebėjimų. Be to, izoliacija vienoje srityje sąlygoja ir kitų nuskurdimą. Paminėti veiksniai lemia tai, kad ilgesnis nedarbo laikas sąlygoja sunkesnę integraciją į dirbančiųjų visuomenę. Nors jauniems žmonėms ilgalaikis nedarbas yra mažiau būdingas, darbo turėjimas jaunystėje yra svarbus faktorius, apsaugantis nuo ilgalaikio nedarbo vidutiniame amžiuje ir socialinės izoliacijos.
Taigi daugelis jaunų bedarbių lengviau priima patį nedarbo faktą, tačiau tokia patirtis jaunystėje gali neigiamai įtakoti jų visą tolimesnę profesinę veiklą.
Dabar išsamiau ir giliau panagrinėsime nedarbo jaunimo tarpe pasekmes.6.1 Socialinės bei psichologinės jaunimo nedarbo pasekmės
Pirmieji bedarbystės tyrimai Vakarų šalyse, atlikti 1920 – 1930 metais, pirmiausia akcentavo ekonominius darbo praradimo padarinius, tačiau tuo metu pirmą kartą paminėtos ir psichologinės bedarbystės pasekmės: neigiami išgyvenimai, depresija, stresas. Vėliau bedarbystės socialiniai ir psichologiniai padariniai tiriami plačiau, akcentuojant ne tik nedarbo pasekmes, bet ir bedarbių aktyvumo ieškant darbo prielaidas.
Atliekant nedarbo pasekmių tyrimus, nagrinėjama:
§ darbo reikšmė asmenybei;
§ nedarbas, kaip streso šaltinis;
§ savęs vertinimo pokyčiai, netekus darbo;
§ bedarbystės atribucija arba nedarbo priežasčių vertinimas.

Čia ne tik atskleidžiamos individualiosios nedarbo pasekmės, bet ir parodoma, kaip galima padėti darbo netekusiems žmonėms įveikti neigiamus bedarbystės padarinius (depresiją, vidinę įtampą, nerimą, sumažėjusį savęs vertinimą). Tai gali padėti stiprinti bedarbių aktyvumą ieškant darbo bei įsidarbinimo motyvaciją.6.1.1 Darbo svarba
M. Jahoda nurodo, kad darbas be pagrindinės funkcijos užsidirbti pragyvenimui turi keletą papildomų latentinių funkcijų, kurios tarnauja stipresniam asmens ryšiui su realybe, kartu ir jo psichinei sveikatai. Darbas struktūruoja dienos laiką, suteikia galimybę išsikelti asmeninius tikslus, įtraukia į nuolatinį kontaktą su kitais žmonėmis, suteikia asmeniui identiškumo jausmą turi įtakos savęs vertinimui, skatina bendrą aktyvumą.
Darbas yra vienas svarbių bendro pasitenkinimo gyvenimu veiksnių ir užima penktą vietą po šeimyninio gyvenimo, vedybų, finansinės situacijos, gyvenimo sąlygų.
R. Laurer nurodo, kad darbą reikėtų sieti su ne tik su instrumentine funkcija, vertinant jį kaip pragyvenimo šaltinį. Gyventojų apklausos parodė, kad net turėdami pakankamas pragyvenimo sąlygas, apie 90 proc. respondentų nenorėtų prarasti darbo. Į darbą žiūrima kaip į saviraiškos galimybę, teigiamo savęs vertinimo šaltinį.6.1.2 Nedarbas ir stresas
Psichologinės nedarbo pasekmės (stiprūs neigiami emociniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus sugebėjimas prisitaikyti, savanoriška psichologinė izoliacija, bendravimo sutrikimai, depresija) siejamos su “deprivacijos” reiškiniu (deprivacija – stoka, nepriteklius). Nutrūkus profesiniai veiklai, staiga pasikeičia žmogaus socialinė aplinka, jis netenka įprastų bendravimo galimybių, nutrūksta reikšmingi jam socialiniai ryšiai t.y. jis patenka į deprivacijos situaciją. Tai gali sukelti stiprius neigiamus emocinius išgyvenimus, stresines būsenas.
Streso tyrimai rodo, kad darbo netekimas gali būti stiprių emocinių išgyvenimo šaltinis.
Analizuojant stresą, kurį išgyvena darbo netekę žmonės, išskiriami keturi etapai.
§ Pirmajame etape darbo netekęs žmogus gali išgyventi stresą, šoką, o kartais net negali patikėti, kad su juo taip atsitiko.
§ Antrasis – optimizmo etapas. Pirmame etape patirtus išgyvenimus keičia emociškai priešingas optimizmo etapas, kai ieškoma teigiamų nedarbo situacijos pusių: galima sutvarkyti buitį, daugiau laiko skirti poilsiui, kitiems užsiėmimas. Tuo metu žmogus tikisi, kad jo bedarbystė yra laikina, jis aktyviai ieško darbo ir viliasi, jog jam būtinai pasiseks.
§ Trečias yra pesimizmo laikotarpis. Šiame etape išnyksta viltis greitai rasti darbą, sumažėja aktyvumas ieškant darbo, blogėja finansinė situacija.
§ Paskutinis etapas – susitaikymas su savo padėtimi. Žmogus “įsitvirtina” bedarbio vaidmenyje, prisitaiko prie žemesnio pragyvenimo lygio, tampa abejingu, pasyviu ir nebesistengia rasti darbo.
Kiekvieno laikotarpio trukmė skirtinga – gali trukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Tai priklauso nuo finansinės padėties , asmeninių žmogaus savybių.
Atlikta nemažai tyrimų, siekiant atskleisti darbo praradimo ir depresijos ryšį. Taigi buvo įrodyta, kad kuo labiau žmogus vertina darbą, tuo ryškesnė depresija jo netekus.6.1.3 Savęs vertinimas
Tai yra viena svarbiausių asmenybės nuostatų, nes siejasi su pasitikėjimu savo jėgomis, sugebėjimu įveikti sunkumus, bendro elgesio aktyvumu. Bedarbių savęs vertinimo ilgalaikių tyrimų duomenimis, net vienerių metų bedarbystė daro neigiamą įtaką savęs vertinimui. Tačiau asmens savęs vertinimas nėra taip priklausomas nuo darbo ar nedarbo situacijos, lyginant su nerimu, beviltiškumu, depresija. Nedarbo atveju savęs vertinimo pokyčiai labiau susiję ne su paties darbo praradimu, o su aplinkinių žmonių požiūriu į nedirbantį.
Darbo elgesio pastovumo modelyje savęs vertinimas skaidomas į 3 sudedamąsias dalis:
§ Pirma – tai bendras savęs vertinimas, kurį autorius apibūdina kaip santykinai nuolatinį asmenybės bruožą visose situacijose.
§ Antra – tai į užduotį orientuotas savęs vertinimas, kuris siejamas su gebėjimu perkelti konkrečią patirtį į naujas situacijas.
§ Trečia – tai socialinis savęs vertinimas, kuris yra aplinkinio požiūrio į individą, jo elgesį rezultatas.6.1.4 Socialinės ir demografinės charakteristikos
Nedarbo pasekmių tyrimai parodė, kad žmogaus reakcijai į nedarbą turi reikšmės lytis, amžius, nedarbo laikas, užimamos pareigos , priežastys, dėl kurių darbas buvo prarastas.
Lyginant darbą netekusius vyrus ir moteris, nustatyta, kad į darbo praradimą stipriau reaguoja vyrai, tačiau, įvertinus bedarbio socialinį “maitintojo” vaidmenį, prieita prie išvados, kad skirtingą reakciją lemia ne tik lytis, kiek darbo netekusio asmens vaidmuo šeimoje, kitaip tariant, nedarbas labiau paveikia vyrus ir moteris, kurių darbas buvo vienintelis pajamų šaltinis šeimoje. Aukštesnes darbo pareigas užimančius darbuotojus bedarbystė gali paveikti labiau nei darbininkus.
Ilgalaikio nedarbo tyrimai rodo, kad nedarbo trukmė turėtų veikti ir emocinę sferą ir savęs vertinimą, ilgai nedirbančių žmonių savęs vertinimas yra mažesnis, lyginant su tais, kurie nedirba trumpesnį laiką.6.1.5 Bedarbystės pasekmės ir atleidimo iš darbo priežastys
Skirtingai darbo netekimo pasekmes gali išgyventi žmonės, kurie vertindami atsakomybę dėl darbo netekimo priskiria kitiems arba sau. Žmonės gali tapti bedarbiais dėl šių priežasčių:
§ Darbuotojas nesugebėjo gerai atlikti darbo ir buvo atleistas, o į jo vietą ieškomas kitas specialistas. Šiuo atveju atleidimo priežastis – nepatenkinami darbuotojo darbo rezultatai, kompetencijos stoka ir pan..
§ Reorganizuojama gamyba, naikinamas padalinys ar uždaroma įmonė. Ši situacija nuo darbuotojo nepriklauso, jis neturi įtakos aplinkybėms, dėl kurių buvo panaikinta jo darbo vieta.
Tiriant šias dvi bedarbių grupes, nustatyta, kad pirmoji grupė bedarbių daug sunkiau išgyvena nesėkmę dėl savo asmeninių nesugebėjimų ar nepakankamos kompetencijos, tačiau atsakomybę dėl situacijos linkę priskirti ne sau , o tiems, kurie juos atleido. Priskirdami atsakomybę dėl situacijos kitiems žmonėms ar aplinkybėms, jie dažniausiai yra pasyvesni ieškodami kito darbo.
Antruoju atveju, jie linkę vadinti save objektyvių aplinkybių auka ir situaciją išgyvena ne taip stipriai. Atsakomybę dažniau linkę priskirti sau, todėl bando racionaliai ir ramiai vertinti situaciją bei savo galimybes, aktyviau sprendžia įsidarbinimo problemą.6.2 Kalėjimo grotos ir jaunimo nedarbas – šalia vienas kito
Nusikalstamumui didėti viena iš rimčiausių priežasčių – nedarbas. Suprantama oficialaus nedarbo sumažėjimui turėjo įtakos griežtesnės Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatos, ne vieną linkusį gyventi iš bedarbių pašalpos pastūmėjo į nelegalų darbą. Kaip rodo Lietuvos Darbo biržos turima informacija, tarp užregistruotų bedarbiais asmenų vyrauja darbininkiškų profesijų žmonės, kurie sudaro apie 70 proc. Kas antroji profesija įsigyta profesinėje mokykloje.
Suprantama, darbininkiškas profesijas turinčiam bedarbių kontingentui nėra lengva susiorientuoti vykstančioje šalies ūkio pertvarkoje, todėl daug lengviau nukrypti į nusikalstamą veiklą. Tai bene labiausiai būdinga jauniems žmonėms. Turintiems iki 24 metų amžiaus, tenka beveik 46 proc. užregistruotų nusikaltimų.
Paanalizavus bedarbių atskirose amžiaus grupėse struktūrą, matyti, kad asmenys iki 24 metų 28,4 proc. visų bedarbiais įregistruotų piliečių.
Taigi galima drąsiai teigti, kad žemos kvalifikacijos ir tik menką profesinį pasirengimą turintys iki 24 metų bedarbiai yra potencialūs nusikaltėliai. Nedarbas tarp jaunų žmonių – viena pagrindinių nusikalstamumo augimo priežasčių. Deja, šis bedarbių kontingentas dėl savo turimos socialinės padėties labiausiai yra linkę kaltinti ką tik nori, bet tik ne save.
Per pastaruosius penkis metus nusikaltimus padariusiųjų nepilnamečių skaičius, kurie nieko nedirbo ir nesimokė, išaugo net 3,2 karto.
Reikia suvokti, kad visų pirma savo atžalomis turi rūpintis tėvai, kurie turėtų neapsiriboti vien jų “paleidimu” į šį pasaulį. Vargu, ar galima pateisinti tuos 15 tūkst. nelankančių vidurinės mokyklos vaikų tėvus, šiandien ugdančius naujus tranus dirbančiai visuomenės daliai.
Rinka – ne vaikų darželis. Ji turi teisiškai geriau ar blogiau sureguliuotas savo žaidimo taisykles, kurių pagrindinė – pasiūlos – paklausos suderinamumas. Savo turimų sugebėjimų ir siekių suderinamumas su šalies ūkio poreikiais iš esmės ir nulemia, ar individo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu bus darbas ir jo dėka gautos pajamos, o gal ir kalinio dalia.
Didelį dėmesį šiai problemai turėtų skirti ne tik vyriausybinės ir nevyriausybinės institucijos, bet ir šeima. Juk kontroliuojamas nusikalstamumas – būtina valstybės ekonominės ir socialinės pažangos sąlyga, valdžios stabilumo bei veiklios visuomenės požymis. Tuo pačiu pravartu žinoti, kad nusikalstamumas ir nedarbas yra rekursyviniai procesai, ilgai išlaikantys tęstinumo ir perimamumo tradicijas, todėl net ir prasidėsiąs šalies ekonominės būklės stabilizacijos laikotarpis nebus pagrindu nusikalstamumui ir nedarbui stabilizuotis staiga.6.3 Jauni žmonės žvalgosi į Europą
Šiuo metu, daugelis mokslininkų konstatuoja faktą, kad didžioji mūsų jaunuomenės dalis sieja savo ateitį su Europa.
Specifiniai pereinamojo laikotarpio visuomenės sunkumai, Lietuvos ekonomikos raidos ypatumai jauniems žmonėms teikia kur kas mažiau pasirinkimo galimybių. Matyt, todėl daugiau nei pusė apklaustųjų jaunuolių ketina emigruoti, aktyviai ieškoti darbo užsienyje ar vykti ten studijuoti. Jaunimas sudaro 22 proc. Lietuvos gyventojų, tad pats laikas susirūpinti, kad jie neišlakstytų po pasaulį. Viso to pasekmė – “protų nutekėjimas”, kuris nepalankiai veikia Lietuvos ekonominį vystymąsi.
Jaunimo pajamų dalis iš verslo ir laisvos profesinės veiklos sumažėjo perpus. Tuo tarpu socialinių išmokų dalis gerokai išaugo. Jauni žmonės tampa vis labiau priklausomi nuo socialinės ir privačios paramos. Daugelis jaunuolių nurodo, kad pagrindinis jų pajamų šaltinis yra tėvų parama.

Išvados

1. Šiuo metu jaunimo nedarbo lygis 12,8 proc., tuo tarpu bendras – 10,5 proc. darbo biržos duomenimis, kas aštuntas darbo biržose registruotas bedarbis – jaunas žmogus (iki 25 metų amžiaus).
2. Susirasti darbą jaunimui bene labiausiai trukdo nepalanki darbo rinka t.y. tai, jog daugiausia naujų darbo vietų kuriasi menkai apmokamame paslaugų sektoriuje arba tradicinėse pramonės šakose, kur vyrauja neaukštos kvalifikacijos darbas.
3. Kiekvienas darbdavys linkęs samdyti tik tokį darbuotoją, kurio kvalifikacija atitiktų konkurencinės rinkos reikalavimus.
4. Taip pat, yra susidariusi tokia situacija, kad gana didelė dalis jaunuolių gyvena tik šia diena, pasitenkina nekvalifikuotu darbu. Jie paprastai greitai papildo bedarbių gretas.
5. Vertinant neįsidarbinimo jaunimo tarpe priežastis, bene svarbiausi veiksniai:
§ profesinio pasirengimo nebuvimas;
§ darbo patirties stoka;
§ bei su ūkio padėties blogėjimu glaudžiai susijusios darbo vietų stokos priežastys;
§ žemas darbo užmokestis.

6. Remiantis statistiniais duomenimis, jaunų bedarbių išsilavinimas yra žemas. Kelia

nerimą tai, kad pusė visų darbo biržose registruotų jaunų bedarbių nekvalifikuoti.
7. Tyrimo duomenimis remiantis teigiame, kad jauni bedarbiai ankstesnės darbo vietos praradimą labiau linkę aiškinti ne profesinio parengimo stoka, bet bloga ekonomine situacija bei su darbo vietų stoka susijusiomis aplinkybėmis (įmonės likvidacija, žemas darbo užmokestis ir t.t.).
8. Galima teigti, jog besimokančių studentų skaičiaus augimas pralenkia mūsų susilpnėjusio ūkio potencialo darbo vietų kūrimo galimybes, padidindamas konkurenciją darbo rinkoje bei išstumdamas menkiau kvalifikuotus darbuotojus. Šis išstūmimo procesas bei padidėjusi konkurencija pablogina ir taip sudėtingą menkai kvalifikuoto jaunimo padėtį darbo rinkoje, kuriems belieka tik vienintelė išeitis – siekti paklausios specialybės.
9. Mokymo procesas vyksta archaiškai: vaikai mokomi geografijos arba įkalti vinį, o baigę turi fragmentiškų žinių, su kuriomis nežinia ką daryti.
10. Jaunimo nedarbo kaltininkas yra supuvusi šalies švietimo sistema, kuri netiriančia rinkos ir specialistus rengiančia neatsižvelgiant į paklausą.
11. Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius metus bedarbių skaičius kaime išaugo daugiau nei penktadaliu – 22 proc., tai sąlygoja:
§ Skurdas yra tiesiogiai susijęs su mažesniu prieinamumų prie tokių šaltinių kaip įgūdžiai, žinios, paslaugos.
§ Mokslas yra brangus, todėl daugeliui tampa neprieinamu. Kaimo, mažesnių miestų jaunimas negali baigti net vidurinės mokyklos, baigę pradinę ieško bet kokio darbo, nes turi išlaikyti brolius, seseris, tėvus.
§ Konsultantų, teikiančių informacijos apie įsidarbinimo galimybes, kaimuose nedaug.
12. Jaunimo užimtumo rėmimas:
§ Jaunimo darbo centras. Jo paskirtis yra sudaryti sąlygas jaunimui greičiau integruotis į darbo rinką, susirasti sugebėjimus atitinkantį darbą, padėti plėtoti profesinę karjerą.
§ Bedarbių rėmimo įstatymo patais.os. Pagal šias pataisas į papildomai remiamų asmenų grupę įtraukti ir asmenys nuo 16 iki 25 m., pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą, bei profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai.
§ Užimtumo fondas. Per pirmuosius tris nuo užsiregistravimo biržoje mėnesius tokiems asmenims nepasiūlomas jų išsilavinimą ir sugebėjimus atitinkantis darbas, jaunus asmenis įdarbinusiems darbdaviams mokomos užimtumo rėmimo subsidijos darbo vietų steigimo išlaidoms padengti.
13. Jaunimo nedarbo pasekmės:
§ materialinės padėties pablogėjimas;
§ jaunimo nedarbas socialiniu bei psichologiniu aspektu daro neigiamą įtaką:
1. tolimesniam mokymuisi;
2. apsisprendimui kurti šeimą ar turėti vaikų;
3. tarpasmeniniams santykiams su artimais žmonėms;
4. laisvalaikio organizavimui;
5. bendrai emociniai savijautai ir pan.
§ lyginant darbą netekusius vyrus ir moteris, nustatyta, kad į darbo praradimą stipriau reaguoja vyrai;
§ nedirbančių žmonių savęs vertinimas yra mažesnis, lyginant su tais, kurie nedirba trumpesnį laiką;
§ aukštesnes darbo pareigas užimančius darbuotojus bedarbystė gali paveikti labiau nei darbininkus.
14.Nedarbas tarp jaunų žmonių – viena pagrindinių nusikalstamumo augimo priežasčių.
15. Jaunimas sudaro 22 proc. Lietuvos gyventojų, tad pats laikas susirūpinti, kad jie

neišlakstytų po pasaulį. Viso to pasekmė – “protų nutekėjimas”.

Literatūros sąrašas

1. Bagdžiūnienė D., Okunevičiūtė – Neverauskienė L. Jaunimo nedarbo problemos socialiniai ir psichologiniai aspektai // Tiltai, 2001 (4);
2. Beliavskis V., Pocius A. Lenk medį, kol jaunas // Esu, 1998 (19);
3. Brasaitė A. Archaiškas mokymo procesas – jaunimo nedarbo priežastis // Dialogas,2000 (33);
4. Jankauskienė M. Jaunimo išsilavinimas: prioritetas ir problema // Darbo biržos naujienos.2001 (1)
5. Okunevičiūtė – Neverauskienė L. Jaunos rankos neranda darbo // Esu, 2001 (11);
6. Okunevičiūtė – Neverauskienė L., Pocius A. Jaunimo (bedarbių) konkurencijos darbo rinkoje galimybės //Filosofija. Sociologija, 2001 (4);
7. Petrauskas A. Kalėjimo grotos ir jaunimo nedarbas – šalia vienas kito // Darbo biržos naujienos, 1999 (3);
8. Pocius A. Jaunimo mažėja. O problemų? // Esu, 2000 (19);
9. Trakimaitė I. Darbo paieškas lengvina Jaunimo centrai // Valstiečių laikraštis, kovo 19, 2002;
10. Makroekonomika. Vadovėlis. – K., Technologija. 2002 .
11. Vytauto Didžiojo universitetas. Suaugusiųjų švietimas dabarčiai ir ateičiai: straipsnių rinkinys. Vilnius, 2000.
12. www.ldb.lt
13. www.std.lt
14. www.socmin.lt
15. www.kaunodiena.lt/lt

Leave a Comment