naudingumas

Turinys

Įvadas 3.

1. Vartotojo prioritetai ir naudingumas kaip pasirinkimo kriterijus 4.

2. Kardinalusis ir ordinalusis naudingumas 5.

3. Bendrasis ir ribinis naudingumas 7.

3.1. Bendrojo ir ribinio naudingumo samprata 7.

3.2. Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis 9.

3.3. Ribinis naudingumas ir kaina 11.

4. Naudingumo funkcija 12.

Išvados 13.

Informacijos šaltiniai 14.

Įvadas

Kai tu dėvi drabužius,pasiūtus tik iš
brangaus aukso,tai tavęs visai nedomina

auksiniai drabužiai kaip prabanga.

Džilbertas ir Sulivanas

Svarbiausias rinkos santykių subjektas yra vartotojas. Jo norai ir ekonominės galimybės formuoja prekių ir paslaugų paklausą,kuri sąlygoja pasiūlą.Turėdamas darbo, kapitalo, žemės ir kitų išteklių, žmogus siekia juos panaudoti taip, kad tenkintų saavo poreikius. Viena vertus, tai priklauso nuo žmogaus individualių fizinių ir dvasinių savybių, pioritetų ir pasirinkimo, kaip, kuo ir kada tenkinti savo poreikius, antra vertus, nuo turimų piniginių pajamų dydžio, prekių ir paslaugų kainų lygio , rinkoje siūlomų prekių kiekio ir kokybės bei kitų ekonominių, politinių ir socialinių sąlygų.
Šiame darbe nagrinėjama vartotojo pasirinkimo perkant prekes ir paslaugos teorija, kokiais kriterijais vartotojas vadovaujasi, pasirinkdamas prekes ir paslaugas, kuo remdamasis vertina gėrybes, teikiančias jam naudos.
Darbą sudaro keturi pagrindiniai skyriai.Pirmasis vartotojo pioritetai ir naudingumas kaaip pasirinkimo kriterijus – apibūdina vartotojų poreikius, jų patenkinimą ir pasirinkimo ypatumus. Antajame skyriuje (Kardinalusis ir ordinalusis naudingumas) supažindinama su naudingumo teorijos raidos istorija ir pagrindiniais aspektais.
Trečiojo skyriaus (Bendrasis ir ribinis naudingumas) atskiruose poskyriuose paaiškinamos pagrindinės sąvokos, bendrojo ir ribinio naudingumo ir

r kainos santykis.Ketvirtasis skyrius (Naudingumo funkcija) trumpai supažindina su naudingumo funkcijos esmės traktavimo pakyčiais.

1.Vartotojo prioritetai ir naudingumas
kaip pasirinkimo kriterijus

Žmonės elgiasi labai skirtingai, pasirinkdami prekes ir paslaugas, kurias nori vartoti.jų svajonės, norai ir siekiai tiek kiekio, tiek kokybės prasme labai skirtingi.
Poreikių hierarchija – tai prekių pasiskirstymas pagal jų svarbą vartotojui, pvz. Fiziologiniai, socialiniai, materialiniai, kultūriniai žmonių poreikiai.
Svarbi prekių savybė yra ta, kad jie yra neapibrėžti, ir vienas patenkintas poreikis skatina naują poreikį.
Poreikio patenkinimas – tai žmogaus pasitenkinimo ar nepasitenkinimo būsena, kurią jis nori pratęsti arba nutraukti.
Skirtingos gėrybės teikia skirtingą pasitenkinimą žmonėmis. Iš daugelio alternatyvių gėrybių žmonės renkasi jų manymu geriausią. Atsižvelgiant į tai, kad pasirinkimo galimybės yra skirtingos, jas galima pirmenybiškai grupuoti, t.y. vienus poreikius iškelti į pirmą vietą, kitus nustumti toliau,o trečius vertinti kaaip nebūtinai tenkintinus. Tokia pirmenybių skalė – dar ne realios gėrybės, o tik vartotojo norai. Labai svarbu nepainioti prioriteto gėrybei ir tos gėrybės pasirinkimo, kadangi prioritetas – tai žmogaus noro vieta pirmenybių skalėje, o pasirinkimas- jau konkretus sprendimas, po kurio eina veiksmas – prekės ar paslaugos pirkimas arba atsisakymas.
Vartotojas, pirmenybių skalėje rikiuodamas prekes ir paslaugas, atsižvelgia į tai, kiek jos tenkins jo poreikius, t.y. vartotojas suteikia prekei ar paslaugai atitinkamą naudingumą.
Prekės ar paslaugos vartojimo teikiamas pasitenkinimas vadinamas naudingumu.
Naudingumas išreiškia vartotojo ir prekės santykį. Jo bu

uvimo sąlyga yra ta, kad prekė vartotojui reikalinga vienam ar kitam tikslui. Tai visiškai kas kita nei vertingumas, kuris nurodo gėrį teikiančias savybes.
Įvairiems žmonėms kiekvienos prekės naudingumas yra nevienodas, pvz. mėsa neturi jokio naudingumo vegetarui. Nevienodas naudingumas yra ir skirtingu metu (namų šildymo žmonės nori žiemą labiau nei vasarą).
Taigi vartotojo naudingumas priklausomai nuo jo fizinės ir protinės būklės yra unikali kiekvieno asmens savybė, tai nėra prekės ar paslaugos ypatybė, o naudos gavimas iš tokios prekės ar paslaugos.

2.Kardinalusis ir ordinalusis naudingumas

Kai kurie 19 a. ekonomistai (žinomiausias iš jų – Alfredas Maršalas (Alfred Marshall)) manė, kad naudingumas gali būti traktuojamas kaip materialus dalykas, kurį galima išmatuoti ir išreikšti skaičiais. Tokio matavimo vienetas buvo pavadintas utiliu. Pavyzdžiui, tarkime, kad morkų porcija gali suteikti 20 utilių naudingumą vartotojui, o porcija pupelių – 10 utilių naudingumą. Iš šių duomenų kardinalistas padarytų išvadą, kad morkos suteikia dvigubai didesnį naudingumą nei pupelės, ir kad absoliutus skirtumas tarp morkų ir pupelių teikiamo naudingumo yra 10 utilių.
Apskritai, kardinaliojo naudingumo teorija teigia, jog galima pasakyti, kad žmogus vieną prekių rinkinį mėgsta kelis kartus labiau, jei nori mokėti už jį tiek kartų daugiau arba tiek kartų ilgiau sutinka stovėti eilėje, siekdamas jį nusipirkti. Vis dėlto, tokie apibrėžimai nėra prasmingi, kadangi jie nėra įtikinami. Be to, jie nėra re

eikalingi apibūdinant pasirinkimo elgseną. Norint išsiaiškinti, kuris prekių rinkinys bus pasirinktas, užtenka žinoti, kuris iš jų yra mėgstamesnis – kuris turi didesnį naudingumą. Jei ir žinosime, kiek naudingumas yra didesnis, tai vis tiek nepakeis mūsų pasirinkimo apibūdinimo.
Taigi, kadangi kardinalusis naudingumas pasirinkimo elgsenai apibūdinti nereikalingas ir vis tiek nėra įtikinančio būdo priskirti kardinaliuosius naudingumus, apsiribojama tik ordinaliuoju naudingumu.
Ordinaliojo naudingumo teorija gimė apie 1930 – uosius metus, kai daugelis ekonomistų, tarp jų Hicks`as Allen`as, paveikti ankstyvųjų Pareto ir Slutsky`io darbų, ėmė manyti, jog kardinalus apskaičiavimas visiškai nėra būtinas vartotojo elgsenos teorijai.
Žmonės rikiuoja kiekvieną galimą prekių rinkinį pagal teikiamą pirmenybę. Ši savybė ir vadinama ordinaliuoju naudingumu. Jis nereikalauja tiksliai nustatyti, kiek vartotojas mėgsta vienus prekių rinkinius labiau nei kitus, t.y. ordinaliojo naudingumo teorija teigia, kad vartotojas visada galės pasakyti, kad jis labiau mėgsta A rinkinį nei B rinkinį, bet negalės pasakyti, jog mėgsta A rinkinį 6 kartus labiau nei B.
Ordinalistai manė, kad naudingumą galima išmatuoti pirmenybių skale, tokia, kur reikia tik eilės numerio, o ne pačių skaitmeninės skalės dydžių. Skalė pažymi tą faktą, kad dydis tarp kategorijų nėra vienodas, t.y. tarp pirmos ir antros kategorijos gauta ar prarasta nauda nebūtinai yra tokia pati kaip tarp antros ir trečios kategorijų ir t.t. Tokie pirmenybių naudingumo eilės numeriai paskui bu
uvo vaizduojami abejingumo kreivių žemėlapiu.
Apskritai, vartotojo elgseną grindžianti naudingumo teorija remiasi trimis pagrindinėmis prielaidomis:
1) vartotojas disponuoja ribotomis pajamomis ir siekia gauti maksimalų naudingumą išleidamas pinigus prekėms bei paslaugoms pirkti;
2) vartotojas gali laisvai pasirinkti, kokioms prekėms išleisti pinigus;
3) visi kiti veiksniai yra nekintami.
Naudingumo teorija negali būti visur panaudota, nes ji turi du svarbius trūkumus:
1) ji negalioja, esant produktų nedalomumui (pvz. automobilis ar gyvenamasis namas), kadangi remiasi prielaida, kad pirkėjas perka daug prekės vienetų ir kiekvienas paskesnis vienetas turi mažesnį naudingumą.

2) yra naudoingumo išmatavimo problema. Jo negalima įvertinti jokiais matavimo vienetais ir išreikšti kiekybiniais rodikliais.
Nepaisiant šių paminėtų trūkumų, naudingumo teorija plačiai taikoma praktikoje. Pavyzdžiui, jei nebūtų ribinio naudingumo mažėjimo dėsnio, vartotojas išleistų visus pinigus kuriai nors vienai prekei, kuri jam teikia didžiausią pasitenkinimą, pirkti. Kadangi taip nebūna, naudingumo išmatavimo galimybių nebuvimas nepaneigia visos naudingumo teorijos.

3. Bendrasis ir ribinis naudingumas

3.1. Bendrojo ir ribinio naudingumo samprata

Kaip apibrėžėme anksčiau, naudingumas – tai prekės ar paslaugos teikiamas pasitenkinimas vartotojui. Naudingumo kiekis priklauso nuo suvartoto prekių ar paslaugų kiekio.
Bendrasis naudingumas – bendras prekių ar paslaugų vartojimo teikiamas pasitenkinimas.
Bendrasis naudingumas žymimas TU (angl. – total utility).
Didinant tos pačios prekės ar paslaugos vartojimo kiekį, žmogaus pareikis pamažu prisotinamas, ir kiekvienas papildomas prekės vienetas teikia vis mažesnį pasitenkinimą.
Papildomas naudingumas, gautas vartojant papildomą prekės ar paslaugos vienetą, vadinamas ribiniu naudingumu.Kitaip tariant, tai yra bendrojo naudingumo pasikeitimas, pasitenkinimo padidėjimas, kurį individas gauna iš vienos papildomos prekės ar paslaugos suvartojimo.
Ribinis naudingumas žymimas MU (angl.- marginal utility).
Ribinio naudingumo teorija buvo sukurta 19 a. antroje pusėje. Ji aiškina, kad didėjant materialinių gėrybių kiekiui, jų poreikis vis labiau patenkinamas, o kiekvieno paskesnio vieneto naudingumas mažėja. Norėdamas pailiustruoti šią teoriją, austrų ekonomistas B.Baverkas paėmė atsiskyrusį pirmykštės bendruomenės žmogų, kuris turi 5 maišus grūdų. Pirmasis maišas jam reikalingas apsiginti nuo bado, antrasis – maitinimuisi pagerinti, trečiasis – naminiams paukščiams lesinti, ketvirtasis – degtinės gamybai, o penktasis maišas skiriamas lesinti papūgoms, kurias jis prisijaukino savo malonumui. Vadinasi, kiekvienas paskesnis grūdų maišas vis mažiau naudingas už prieš tai naudojamą maišą. Penktojo maišo naudingumas yra ribinis.
Perkeldami šį pavyzdį į mūsų dienas, bendrojo ir ribinio naudingumo sąryšį galima pavaizduoti grafiškai.

1 grafikas. Bendrasis naudingumas.

..............................
1. B.Martinkus, V.Žilinskas. Ekonomikos pagridai.Kaunas, Technologija, 1997. P. 98

Šiame grafike teorinis bendrojo naudingumo, gauto iš keturių produkto x vienetų, matas yra Oa. Jeigu sunaudojami penki produkto x vienetai, tai bendrasis naudingumas yra lygus Ob. Atstumas ab – naudingumo padidėjimas, gautas suvartojus vieną papildomą produkto x vienetą. Šis papildomas naudingumas ir vadinamas ribiniu naudingumu.
Naudingumo dydis priklauso nuo suvartoto prekių ar paslaugų kiekio:

TU = f(Q)

Ribinis naudingumas nustatomas kaip bendrojo naudingumo pakytis, suvartojus kitą papildomą prekės vienetą:

čia MU – ribinis naudingumas,

TU – bendrasis naudingumas,

Q – suvartotų prekės vienetų skaičius,

n- prekės vienetų seka.
Žinodami bendrąjį naudingumą, ribinį naudingumą galime rasti kaip bendrojo naudingumo išvestinę:

MU = TU`

ir

n

TU = ∫ MU

0

Susiedami naudingumą ir vartotojo elgseną, galime teigti, kad vartotojas išspręs savo uždavinį – gauti maksimalų psitenkinimą iš daromų išlaidų, kai kiekvieno jo pirkinio ribinis naudingumas bus vienodas. Tada jam bus vis vien, kaip išleisti savo pinigus, nes kiekvienas pinigų vienetas teiks vienodą pasitenkinimą, kad ir ką jis pirktų. Vartotojas nieko nelaimės, perskirstydamas savo išlaidas kitaip. Kol toks taškas bus pasiektas, jis turės padidinti savo pasitenkinimą pirkdamas dar šiek tiek daugiau vienų prekių ir šiek tiek mažiau kitų. Tame taške, kuriame prekių ribiniai naudingumai yra vienodi, vartotojas bus išsprendęs savo pasitenkinimo maksimizavimo problem

3.2.Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis

Didėjant prekių gamybos ir vartojimo apimčiai, tiek bendrasis, tiek ir ribinis naudingumas auga iki savo maksimumo, po kurio pradeda mažėti. Tačiau ribinis naudingumas savo maksimumą pasiekia pačioje pradžioje, o paskui krinta. Tuo tarpu bendrasis naudingumas palaipsniui didėja, o jo maksimumas sutampa su ribinio naudingumo ribiniu tašku. Tai reiškia, kad daugumos prekių pirmuosius vienetus vartotojas paprastai vertina kur kas labiau, nes jie suteikia daug didesnį pasitenkinimą nei paskutinieji tos rūšies produktai.
Vadinasi, kiekvienai prekei ir kiekvienam individui yra taškas, kurį peržengus pinigai, išreiškiantys tos prekės dar vieno egzemplioriaus kainą, gali būti naudingiau išleisti kažkam kitam.
Šią, bendrą visiems žmonėms ir tinkančią visoms prekėms, tendenciją ekonomistai nusako, kaip mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį.
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia, kad prekės ar paslaugos ribinis naudingumas mažėja, kai didėja tos prekės ar paslaugos vienetų suvartojimas.
Dėsnis teisingas tada, kai kitų produktų vartojimas nesikeičia, t.y. nėra substitucijos efekto.

2 grafikas. Mažėjantis ribinis naudingumas.

Reikia pabrėžti, kad mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis nėra apsoliutus, nes yra žmonių, kurie, turėdami didelius konkrečių gėrybių kiekius, jų nori dar daugiau. Šiuo atveju kiekvieno papildomo prekės vieneto naudingumas visą laiką didėja.
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį detaliau galime panagrinėti ir iliustruoti skaitmeninės lentelės ir grafiniu būdu.
Tarkime, kad atskiros prekės teikiamą naudingumą galima išreikšti sąlyginiais skaičiais, vad. „naudingumais“.Vartotojas per savaitę suvartotų produktų kiekio teikiamą naudą įvertina tam tikrais skaičiais, kurie žymi bendrąjį naudingumą. Ribinis naudingumas apskaičiuojamas kaip bendrojo naudingumo pasikeitimas, suvartojus papildomą prekės vienetą.

..............................
2.B.Martinkus, V.Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. K.:Technologija. 1997. P. 99

Skaičius surašome į lentelę.

1 lentelė. Bendrasis ribinis naudingumas

Kiekis
(vnt./savaitę) Bendrasis naudingumas
( `naudingumo vnt.`) Ribinis naudingumas
( `naudingumo vnt.`)

0

1

2

3

4

5

6 0

10

18

23

24

24

23 –

10

8

5

1

0

-1

Šios lentelės duomenis panaudosime bendrojo ir ribinio naudingumo grafinei išraiškai.

3 grafikas. Bendrasis ir ribinis naudingumas.

Ribinis naudingumas rodo benrojo naudingumo padidėjimą, suvartojus dar vieną papildomą vienetą. Ribinio naudingumo laipteliai, pavaizduoti atskirai schemoje (b) yra tie patys užštrichuoti laipteliai schemoje (a). Laipteliai mažėja, kai suvartotų prekių kiekis per savaitę didėja (a) schemoje. O tai reiškia ribinio naudingumo sumažėjimą (žr.(b) schemą).
Taigi, didėjant suvartoto produkto vienetų skaičiui, pradeda reikštis mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis, ir bendrasis naudingumas didėja vis lėtesniais tempais, o ribinis naudingumas mažėja. Bendrojo naudingumo maksimumas pasiekiamas tada, kai ribinis naudingumas lygus nuliui, t.y. suvartojus 5 prekės vienetus. Tai yra poreikio prisotinimo būsena. Jei produkto vartojimas didinamas toliau, tai ribinis naudingumas pasidarys neigiamas, o bendrasis naudingumas ims mažėti (mūsų pavyzdyje tai atspindi 6 – tojovieneto suvartojimas.)

..............................
3. B.Martikus,V.Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. K.:Technologija, 1997. P. 100
3.3. Ribinis naudingumas ir kaina

Išskiriant bendrąjį ir ribinį naudingumą, galima taip pat paaiškinti Adamo Smito iškeltą vertės paradoksą. Jo esmė ta, kad labiausiai žmonių vertinama gėrybė yra vanduo, o jis parduodamas labai pigiai. Tuo tarpu be deimantų ar šampano galima lengvai apsieiti, o jų kainos yra didelės.
Šis paradoksas paaiškinamas minėtų geėrybių paklausa ir pasiūla. Vandens pasiūla labai didelė, todėl jo kaina ir ribinis naudingumas yra maži. Tuo tarpu šampano ribinis naudingumas yra didelis, todėl jo kaina yra aukšta. Bendrasis vandens naudingumas labai didelis, o šampano daug mažesnis. Taigi, kainą lemia ne bendrasis, o ribinis naudingumas.
Kiekvieno atskiro vartotojo sprendimai neveikia prekių ir paslaugų kainų. Individualus vartotojas kainas randa jau nustatytas ir privalo susitaikyti su jomis, planuodamas savo išlaidas. Ir niekad jis nemoka skirtingų kainų už tos pačios prekės skirtingus egzempliorius, nes tai, kad vartotojui kiekvienas paskesnis prekės vienetas teikia vis mažesnį pasitenkinimą, pardavėjui jokios reikšmės neturi – jis nustato vienodą kainą visiems tos pačios prekės vienetams. Savaime aišku, kad kai pirkėjas pasieks tašką, kuriame pasitenkinimas paskutiniu prekės vienetu tik konpensuos lam išsiskirimą su pinigais, jis tos prekės nebepirks.
Grįštant prie brangakmenių, vartotojas jų nepirks, jei dėl to jam reikės viviškai atsisakyti duonos. Vartotojas atsiduria pasirinkimo situacijoje – pirkti truputį daugiau tokių prekių, kurių jis turi jau nemažai, ar pirkti brangakmenį, kurio jis neturi gal nei vieno. Brangakmenių pirkėjas nusprendžia, kad jis gaus didesnį pasitenkinimą, išleisdamas papildomus pinigus brangakmeniui nei nei pirkdamas dar daugiau jau turimų prekių.
Taigi, kai mes svarstome, ar išleisti pinigus tam arba kitam daiktui ar išvis jų neleisti, mes gretiname tų dviejų prekių bei pinigų naudingumą. Jei nusiperkame tam tikrą daiktą, tai, vadinasi, tokio pirkinio naudingumas mums didesnis už pačių pinigų naudingumą, nes antraip mes pinigus pasiliktume sau ir apsieitume be pirkinio.

4. Naudingumo funkcija

Ankstyvieji ekonomistai manė, kad naudingumas priklauso nuo asmens turimo konkrečios prekės kiekio, neįskaitant kitų to asmens turimų prekių. Bendrasis naudingumas dėl to lygus dydžių sumai ir gali būti užrašomas taip:

TU = U1 (Q1) + U2 (Q2) + . + Un (Qn),
kur

TU yra bendrasis naudingumas,

U1.Un – kiekvienos prekės naudingumas,

Q1.Qn – prekių skaičius.

Teorinė mintis, kad „daikto vertė yra pats daiktas“ buvo atmesta apibendrintos naudingumo funkcijos naudai.
Naudingumo funkcija – aritmetinė funkcija, rodanti prekių ir paslaugų kiekį, kuris sudaro bendrą asmens vartojimą.
Analizuojant prekių ir paslaugų paklausos modelį galima apeiti naudingumo matavimo problemą ir pasiremti naudingumo savybę, kuri leidžia pasitenkinimą surikiuoti į atitinkamą seką. Ir nors tos sekos vienetų neįmanoma išmatuoti ir kiekybiškai palyginti, galima kalbėti apie naudingumą kaip faktą, kuris realiai egzistuoja. Pagal savo pioritetų skalę žmogus, lygindamas alternatyvių prekių naudingumus, gali rinktis, kokias prekes ir kokį kiekį vartoti. Naudingumo funkciją galima užrašyti taip:

U = f(Qx, Qy,.Qn)

Tai yra būdas priskirti kiekvienam įmanomam vartojimo rinkiniui skaičių tuo būdu, kad rinkiniai, kuriems vartotojas teikia didesnę pirmenybę, įgauna didesnį skaičių ir t.t.
Tokiu būdu vartojimo rinkiniui (x1,x2) teikiama pirmenybė rinkinio (y1,y2) atžvilgiu, jei U(x1,x2) > U(y1,y2).
Naudingumo funkcija rodo, kad nauda, kurią gauna vartotojas, priklauso tik nuo x1,x2,.n prekių kiekių, suvartotų atitinkamu laikotarpiu. Svarbus ne absoliutus, o santykinis prekių naudingumas.

Išvados

Nagrinėjant vartotojo pasirinkimo teoriją, naudingumas yra vienas iš pagrindinių kriterijų. Vartotojas, savo pirmenybių skalėje rikiuodamas prekes ir paslaugas, joms suteikia atitinkamą naudingumą, kuris išreiškia vartotojo ir prekės santykį. Naudingumas yra unkali kievieno asmens savybė, ir visiems jis yra nevienodas, kaip nevienodas jis yra ir skirtingu metu. 19 a. kardinaliojo naudingumo teorijos šalininkai traktavo naudingumą kaip išmatuojamą dalyką ir siūlė matavimo vienetu laikyti utilį, tačiau tokie skaičiavimai vėlesnių ekonomistų buvo pavadinti neįtikinamais, ir todėl dabar ekonomikos teorijoje naudingumas nagrinėjamas remiantis ordinalistų mintimis ir nuostatomis. Apskritai, vartotojo elgseną grindžianti naudingumo teorija, nors ir turi svarbių trūkumų, tokių kaip netaikomumas esant produktų nedalomumui bei naudingumo išmatavimo problema, plačiai taikoma praktikoje.
Naudingumas apibrėžiamas kaip prekės ar paslaugos teikiamas pasitenkinimas vartotojui. Bendras teikiamas pasitenkinimas vartotojui. Bendras teikiamas pasitenkinimas yra vadinamas bendruoju naudingumu, o papildomas, gautas vartojant papildomą prekės ar paslaugos vienetą, – ribiniu naudingumu.
Naudingumo dydis priklauso nuo suvartoto prekių ar paslaugų kiekio ir gali būti apskaičiuojamas pagal formules.
Didėjant prekės ar paslaugos vienetų suvartojimui, jų ribinis naudingumas mažėja. Tai yra vadinama mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu. Jis nėra apsoliutus, tačiau gyvenime sutinkamas labai dažnai.
Daugumos materialinių gėrybių ribinis naudingumas yra teigiamas dydis, tačiau gali būti ir neigiamas. Neigiamas jis yra „blogoms“ gėrybėms, tokioms kaip alkoholis, rūkalai, triukšmas, aplinkos teršimas ir pan.
Mažėjantis ribinis naudingumas paaiškina, kodėl reikia mažinti kainas, kad daugiau būtų perkama prekių ir paslaugų. Tai susiję su tuo, kad papildomą prekės vienetą vartotojas labiau bus linkęs pirkti, jei jo kaina bus mažesnė.
Prekių ir paslaugų kiekį, sudarantį bendrą asmens vartojimą, rodo naudingumo funkcija, dar kartą pabrėžianti neabsoliutaus, o santykinio prekių naudingumo sva

Informacijos šaltiniai

1. Ekonomikos teorija, 1 dalis. V.:VU leidykla, 1990. P. 45 – 50;
2. Grėska J. Elastingumo ir naudingumo teorijos. V.:Technika, 1992. P.7 – 9;
3. Martinkus B., Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. K.:Technologija, 1997. P. 97 – 102;
4. PassC., Lowes B., Davies L., Ekonomikos terminų žodynas. V.:Baltijos biznis, 1997. P. 294;
5. Mikroekonomika. Kauno technologijos universitetas. P. 76 – 80;
6. Tomas I.S. Ekonomikos teorija. V.:Mintis, 1991;
7. Varian H.L. Mikroekonomika. Šiuolaikinis požiūris. V.:Margi raštai, 1999. P. 55 – 66;
8.Wonnacott P., R. Mikroekonomika. Littera Universitati Vytauti Magni, 1993. P. 113 – 115;
9. Begg D., Fischer S., Dornbusch R. Economics. Third Edition. Mcgraw – Hill International (UK) Limited, 1991;
10. Hardwick P., Khan B., Langmedd. An introduction to modern economics. Third edition, 1990. P. 61 – 76;
11. H. Frank. Microeconomics and behavior. 1991. P. 88 – 91;

Leave a Comment