NAFTĄ EKSPORTUOJANČIŲ ŠALIŲ ORGANIZACIJA (OPEC)

TURINYS:

Įvadas..............................3
1. OPEC vizitinė kortelė.........................3
2. Naftos verslas iki OPEC įkūrimo......................5
3. OPEC sąmokslo istorija.........................8
3.1 Pirmasis OPEC dešimtmetis.......................8
3.2 Pirmoji naftos krizė..........................10
3.3 Antroji naftos krizė..........................11
3.4 Persų įlankos karas...........................14
4. OPEC ateitis.............................14
5. Paskutinių pasaulinių įvykių įtaka naftos pramonei..............15
Išvados..............................16
Literatūra..............................18

Įvadas

Visose išsivysčiusiose centralizuotose, mišriose ar rinkos ekonomikos sistemose energija yra gyvybiškai svarbus gamybos veiksnys. Visos pagrindinės šiuolaikinės ekonomikos pramonės šakos (plieno, chemijos, mašinų) sunaudoja daug energijos, nesvarbu kokiu būdu gautos, – iš naftos, dujų ar atominės energijos. Nė viena šiuolaikinė ekonomika negali egzistuoti be transporto. Pervežimai keliais, geležinkeliais, jūromis ar oru reikalauja daug energijos. O jeigu nutrūksta energijos tiiekimas į namus ir gamyklas, šiuolaikinė visuomenės veikla beveik sustoja.
Nafta yra energijos šaltinis ir dėl tos priežasties pakliūna į penkių pirminių gamybos veiksnių (žemė, darbas, kapitalas, technologija, energija), svarbių pramoninio pasaulio ekonomikai, grupę, o skiriasi nuo anglies ir kitų energijos šaltinių tuo, kad yra judresnė. Tai svarbu, kadangi pasaulio ekonomikoje nevienodas gamybos veiksnių judrumas daug lemia.
Šiuo metu nafta yra pagrindinis ir svarbiausias pasaulinės ekonomikos energijos šaltinis. Istoriniai ir geologiniai faktai parodo išskirtinę ekonominę ir politinę svarbą šio energijos šaltinio. Visų pirma, klimato irr uolienų formavimasis nulėmė netolygų naftos pasiskirstymą Žemės sluoksniuose. Daugiau nei 52 procentai pasaulio žalios naftos išteklių devintojo dešimtmečio viduryje buvo Artimuosiuose Rytuose. Antra, iš visų energijos šaltinių Artimųjų Rytų nafta yra pigiausia. Jos kaina prilygsta tik penktadaliui Šiaurės jūroje išgaunamos na

aftos kainos. Vidutiniškai ji išgaunama keturiasdešimt kartų pigiau , nei nafta iš gudroninio smėlio Šiaurės Amerikoje, ji pigesnė nei importuotos suskystintos gamtinės dujos. Toks ekonominis faktas paaiškina, kodėl Artimųjų Rytų nafta vyrauja pasaulio ekonomikos sistemoje.
Siekiant koordinuoti šalių – narių politiką naftos versle septintajame dešimtmetyje buvo įkurta naftą eksportuojančių šalių organizacija – OPEC (Organization of Petroleum Exporting Countries). Įkurtos organizacijos narės pareiškė, kad reikalaus iš naftos kompanijų stabilių kainų už naftą ir reguliuos naftos išgavimą.
Šio darbo tikslas – išsiaiškinti, kokią įtaką OPEC įkūrimas turėjo pasaulio šalių ekonomikai ir kokios šios organizacijos perspektyvos ateityje.

1. Pasaulio naftos ištekliai

Nafta (graikiškai naphtha, persiškai neft) – natūralus aliejingas, degus skystis iki juodos spalvos, susidarantis Žemės sluoksniuose 0,5-3 km gylyje.
ATSARGOS. Dažniausiai naftos atsargos matuojamos milijardais tonų (mlrd.t) arba milijardais barelių (mlrd. b). JAV naftos baarelis – tai tūrio ir talpos matas, prilygstantis 35 Didžiosios Britanijos galonams, 42 JAV galonams, 158,988 kubinio decimetro arba maždaug tokiam pat kiekiui litrų.
Išžvalgytos naftos atsargos pasaulyje nuolat didėja. 1980 m. jos sudarė 86 mlrd. t, arba 640 mlrd. b, o 1995, 1996 ir 1997 m. atitinkamai 136, 137 ir 138,5 mlrd.t, arba 999, 1007 ir 1018 mlrd.b.
Dviejų įtakingų informacijos šaltinių ”Oil and Gas Journal” ir ”World Oil” pateikiamose versijose naftos atsargos skiriasi daugiau negu 10 proc. 1995 m. pirmasis nurodė 999, antrasis – 1111 mlrd.b pasaulio naftos atsargų.
1995 m. pasaulyje buvo 10-12 naftos baseinų, kurių išžvalgytos atsargos viršijo 1 mlrd.t (žr. 27 lentelę). Nepatvirtintais du

uomenimis, Kinijos Sunliao baseino išžvalgytos atsargos irgi didesnės negu 1 mlrd. t.
Didžiausio pasaulyje Persijos šlankos baseino (PIB) išžvalgytos atsargos viršija 90 mlrd.t ir sudaro 66 proc. pasaulio atsargų. Net devyniolikos PIb telkinių išžvalgytos atsargos didesnės negu 1 mlrd.t. Dviem didžiausiems šio baseino telkiniams – Bavarui (Ghawar) ir Burganui – tenka 14 proc. pasaulio išvalgytos naftos atsargų (žr. 28 lentelę).
Didžiausias Venesueloje pagal išžvalgytas naftos atsargas yra Marakaibo (Maracaibo) baseinas. Tačiau Orinoko (Orinoko) baseine glūdi tiesiog sunkiai šsivaizduojami naftos klodai. Manoma, kad įtikėtinos sunkiosios, arba klampiosios, naftos atsargos čia siekia nuo 150 iki 450 mlrd.t, t.y. gerokai daugiau negu visos pasaulio išžvalgytoa atsargos. Tačiau šiuolaikiniai technologiniai įrengimai nepajėgia šios naftos išsiurbti arba gavyba atsieitų pernelyg brangiai.
Tačiau nedidelį klampiosios naftos ir bitumo kiekį Venesuela išgauna jau ir dabar. Nelabai palankiai mūsuose nuskambėjusi orimulsija yra ne kas kitas, o bituminis kuras, išgaunamas orinoko upės žemupyje. Orimulsijos vardas irgi kilęs nuo Orinoko upės – Orinokas + emulsija.
1997 m. duomenimis, esant dabartiniam gavybos lygiui, išvalgytų atsargų pasauliui užteks 40 metų. Dabartinių išžvalgytų atsargų JAV užteks 7 metams, Rusijai – 22, Venesuelai ir Meksikai – 54, Saudo Arabijai – 86, Jungtiniams Arabų Emyratams – 118, Kuveitui – 126 metams.
Neilgam naftos užteks Vidurio Europos (Šiaurės jūros) baseine. Didžiosios Britanijos ir Norvegijos telkiniai išseks jau po kelerių metų.
Nedaug išžvalgytų naftos atsargų liko JAV, įskaitant naujesnį Pradcho Bėjaus (Prudhoe Bay) telkinį Aliaskoje, bei Rusijoje su sa
avo antruoju Baku (Volgos ir Uralo baseinas) ir trečiuoju Baku (Vakarų Sibiro baseinas).

1 lentelė
Didžiausi naftos baseinai
A – pradinės išžvalgytos atsargos milijardais tonų
B – baseino plotas tūkstančiais kvadratinių kilometrų
Baseinas Kokiose valstybėse A B
1. Persijos įlankos baseinas (PIB) Saudo Arabija, Irakas, JAE, Kuveitas, Iranas, Omanas, Jemenas, Kataras, Sirija, Bahreinas, Izraelis, Jordanija 90 2930
2. Meksikos įlankos baseinas (MIB) Meksika, JAV, Egiptas, Tunisas 9 2500
3. Sacharos ir Libijos baseinas (SLB) Libija, Alžyras, Egiptas, Tunisas 8,5 2500
4. Marakaibo baseinas (MB) Venesuela, kolumbija 6,6 86
5. Vakarų Sibiro baseinas (VSB) Rusija 5 2200
6. Gvinėjos įlankos baseinas (DIB) Nigerija, Angola, Gabonas, Kongas, Kamerūnas, Kongo DR (buvęs Zairas) 5 690
7. Kalifornijos baseinas (KB) JAV 3,4 250
8. Vidurio Europos baseinas (VIB) Norvegija, Didžioji Britanija, Danija, Vokietija, Olandija, Lenkija, Baltarusija 2 1500
9. Aliaskos baseinas (AB) JAV 1,5 450
10. Volgos ir Uralo baseinas (VUB) Rusija . 700

2 lentelė
Didžiausi naftos telkiniai

A – pradinės išžvalgytos atsargos milijardais tonų
B – kada pradėta eksploatuoti

Telkinys Baseinas, valstybė A B
1. Gavaras (Ghawar) PIB, Saudo Arabija 10,1 1948
2. Didysis Burganas PIB, Kuveitas 9,1 1938
3. Bolivaro grupė MB, Venesuela 4,3 1917
4. Rumeika (Ar Rumaylah) PIB, Irakas 3,8 1953
5. Safanija ir Chafdži (Safaniya-Khafdji) PIB, Saudo Arabija 3,5 1951
6. Serijas SLB, libija 2,8 1961
7. Čikontepekas (Chicontepec) MIB, Meksika 2,3 1920
8. Kirkukas PIB, Irakas 2,2 1934
9. Zakumas PIB, JAE 2,1 1964
10. Gečsaranas (Gach Saran) PIB, Iranas 1,6 1940

GAVYBA. Šiuolaikinės naftos gavybos pradžia laikoma 1859 m. rugpjūčio 27 diena. Tądien Edvinas L. Dreikas (Edwin L. Drake), gręždamas šulinį netoli Titusvilio (Titusville) JAV Pensilvanijos valstijoje, rado naftos.
Nuo 1859 iki 1998 m. pasaulyje buvo išgauta apie 241 mlrd. t naftos. Jau ilgą laiką kasmet išgaunama po 3 ie daugiau mlrd. t naftos su dijų kondensatu. Dujų kondensatas sudaro apie 3 proc. išgaunamos naftos kiekio. Daugiau negu 30 proc. naftos pasaulyje siurbiama iš jūrų dugno.
Naftos gavyba pasaulyje pateikta 3 lentelėje.

3 lentelė
Naftos gavyba* pasaulyje 1900-1997 metais
milijonais tonų
Metai Didžiausias gavėjas Proc. pasaulyje
1900-20 1913-52 1920-98 1930-196 1945-351
1950 523 JAV 290 55
1960 1052 JAV 348 33
1970 2275 JAV 480 21
1979 3250 TSRS 586 18
1980 2980 TSRS 603 20
1985 2654 TSRS 595 22
1990 3158 TSRS 570 18
1991 3133 TSRS 515 16,5
1992 3169 Saudo Arabija 428 13,5
1993 3145 Saudo Ar

rabija 416 13
1994 3203 Saudo Arabija 403 12,5
1995 3316 JAV 417 12,5
1996 3413 JAV 415 12
1997 3515 416 12
* naftos gavyba su dujų kondensatu

1997 m. pramoniniu būdu naftą siurbė apie 90 pasaulio valstybių. XIX a. pabaigoje beveik visą pasaulio naftą išgaudavo tik Rusija ir JAV. ”Amžinosios ugnies žemėje” Baku apylinkėse buvo išgaunama apie 60 proc. pasaulio naftos. Vėliau daugiau negu septynis dešimtmečius pirmavo JAV, nors jos gavybos dalis pasaulyje nuolat mažėjo. Beveik du dešimtmečius daugiausia naftos išsiurbdavo TSRS, o jai subyrėjus – Saudo Arabija, JAV ir vėl Saudo Arabija (žr. 4 lentelę).
1997 m. Amerikos valstybės išgavo beveik 29, Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų – 28, Ramiojo vandenyno regiono ir NVS po – 11, Afrikos – 10, Europos – 9 proc. viso pasaulio išgautos naftos kiekio.
5, 6, 7 ir 8 lentelėse pateikti duomenys apie daugiausia naftos išgaunančias valstybes 1929, 1970, 1990, 1994, 1995, 1996 ir 1997 metais. Pateikiama kiekvienos valstybės dalis, palyginti su pasaulio naftos gavyba. 7 ir 8 lentelėse taip pat pateikiama naftos gavyba milijonais tonų per metus bei tūkstančiais barelių per parą (1 barelis – 0,136 t).

5 lentelė
Daugiausia naftos išgaunančios valstybės 1929 metais
A – gavyba milijonais tonų
B – dalis pasaulyje procentais

Valstybė A B
1. JAV 138,1 72,2
2. Venesuela 19,9 10,4
3. TSRS 13,5 7,1
4. Meksika 6,4 3,3
5. Iranas 5,8 3,0
6. Indonezija 5,2 2,7
7. Rumunija 4,8 2,5
8. Kolumbija 2,9 1,5
9. Peru 1,8
10. Argentina 1,4
PASAULIS 191,4
Pagal Quid

6 lentelė
Daugiausia naftos išgaunančios valstybės 1970, 1990 ir 1994 metais
A – gavyba milijonais tonų
B – dalis pasaulyje procentais
1970 m. 1990 m. 1994 m.
1. JAV 480 21.1 1. TSRS 570 18.0 1. S.Arabija 403 12.6
2. TSRS 353 15.5 2. JAV 420 13.3 2. JAV 393 12.3
3. Venesuela 194 8.5 3. S.Arabija 326 10.3 3. Rusija 316 9.9
4. Iranas 191 8.4 4. Iranas 155 4.9 4. Iranas 181 5.7
5. S.Arabija 188 8.3 5. Meksika 142 4.5 5. Meksika 157 4.9
6. Libija 160 7.0 6. Kinija 138 4.4 6. Kinija 146 4.6
7. Kuveitas 151 6.6 7. Venesuela 123 3.9 7. Norvegija 131 4.1
8. Irakas 77 3.4 8. JAE 109 3.5 8. Venesuela 128 4.0
9. Kanada 62 2.7 9. Irakas 98 3.1 9. D.Britanija 126 3.9
10. Nigerija 54 2.4 10. Kanada 94 3.0 10. JAE 108 3.4
11. Alžyras 47 2.1 11. D.Britanija 92 2.9 11. Kanada 105 3.3
12. Indonezija 43 1.9 12. Nigerija 88 2.8 12. Kuveitas 102 3.2
13. JAE 38 1.7 13. Norvegija 82 2.6 13. Nigerija 102 3.2
14. Kinija 31 1.4 14. Indonezija 70 2.2 14. Indonezija 75 2.3
15. Meksika 22 15. Libija 65 2.0 15. Libija 67 2.1
16. Argentina 20 16. Alžyras 55 1.7 16. Alžyras 56 1.7
17. Kataras 18 17. Kuveitas 52 1.6 17. Egiptas 45 1.4
18. Omanas 17 18. Egiptas 46 1.4 18. Omanas 41 1.3
19. Egiptas 16 19. Omanas 34 1.1 19. Brazilija 34 1.1
20. Rumunija 13 20. Indija 34 1.1 20.Argentina 34 1.1
21. Kolumbija 11 21. Brazilija 33 1.0 21. Indija 32 1.0
22. Australija 9 22. Malaizija 31 22. Malaizija 30
23. Brazilija 8 23. Australija 29 23. Irakas 28
24. Brunėjus 7 24. Argentina 25 24. Angola 26
25. Vokietija 7 25. Angola 24 25. Sirija
PASAULIS 2275 PASAULIS 3158 PASAULIS 3203

7 lentelė
Daugiausia naftos išgaunančios valstybės 1995 ir 1996 metais
A1 – gavyba milijonais tonų
A2 – gavyba tūkstančiais barelių per parą
B – dalis pasaulyje procentais
1995 m. 1996 m.
Valstybė A1 A2 B Valstybė A1 A2 B
1. JAV 417 8371 12.6 1. JAV 415 8335 12.2
2. S.Arabija 402 8020 12.1 2. S.Arabija 402 8043 11.7
3. Rusija 309 6194 9.3 3. Rusija 307 6137 9.0
4. Iranas 180 3611 5.4 4. Iranas 185 3693 5.4
5. Meksika 152 3074 4.6 5. Meksika 162 3273 4.8
6. Kinija 149 2981 4.5 6. Norvegija 161 3214 4.7
7. Norvegija 148 2971 4.5 7. Kinija 156 3111 4.5
8. Venesuela 131 2659 4.0 8. Venesuela 151 3014 4.4
9. D.Britanija 131 2646 4.0 9. D.Britanija 140 2801 4.1
10. Kanada 119 2382 3.6 10. Kanada 121 2423 3.5
11. JAE 117 2353 3.5 11. JAE 113 2255 3.3
12. Kuveitas 101 2026 3.1 12. Nigerija 112 2248 3.3
13. Nigerija 99 2008 3.0 13. Kuveitas 100 1991 2.9
14. Indonezija 76 1516 2.3 14. Indonezija 76 1523 2.2
15. Libija 71 1414 2.1 15. Libija 72 1430 2.1
16. Alžyras 59 1177 1.8 16. Alžyras 63 1256 1.8
17. Egiptas 46 915 1.4 17. Egiptas 46 930 1.4
18. Omanas 43 864 1.3 18. Omanas 45 889 1.3
19. Brazilija 38 767 1.2 19. Brazilija 44 877 1.3
20. Malaizija 38 760 1.1 20. Argentina 40 807 1.2
21. Argentina 36 729 1.1 21. Malaizija 36 720 1.1
22. Indija 33 669 1.0 22. Angola 36 713 1.0
23. Irakas 32 650 23. Indija 32 648
24. Angola 30 620 24. Kolumbija 32 641
25. Sirija 29 575 25. Australija 31 610
82. Lietuva 0.1 3 82. Lietuva 0.16 4
PASAULIS 3316 66635 PASAULIS 3413 68570
Pagal “Petroleum Economist”

8 lentelė
Daugiausia naftos išgaunančios valstybės 1997 metais

A1 – gavyba milijonais tonų
A2 – gavyba tūkstančiais barelių per parą
B – dalis pasaulyje procentais
Valstybė A1 A2 B Valstybė A1 A2 B
1. S.Arabija 415 8358 11.5 12. Kanada 104 2096 2.9
2. JAV 398 8017 11.0 13. Kuveitas 95 1910 2.6
3. Rusija 296 5970 8.2 14. Libija 72 1442 2.0
4. Iranas 181 3621 5.0 15. Indonezija 70 1410 1.9
5. Meksika 169 3404 4.7 16. Irakas 59 1180 1.6
6. Venesuela 164 3307 4.5 17. Brazilija 46 904 1.2
7. Kinija 162 3264 4.5 18. Omanas 45 899 1.2
8. Norvegija 161 3243 4.4 19. Alžyras 42 846 1.2
9. D.Britanija 122 2445 3.4 20. Egiptas 42 840 1.2
10. JAE 112 2237 3.1 Lietuva 0.21
11. Nigerija 111 2228 3.1 PASAULIS 3515 70650
Pagal “Petroleum Intelligece Weekly”

1995 m. Kuveitas ir Jungtiniai Arabų Emyratai išgavo daugiau negu po 50 t naftos vidutiniškai vienam šalies gyventojui. 1980 m. tokių valstybių buvo penkios – Kataras, JAE, Kuveitas, Saudo Arabija ir Brunėjus (žr. 9 lentelę).

9 lentelė
Naftos gavyba vidutiniškai vienam gyventojui 1980 ir 1995 metais
tonomis
Valstybė 1980 1995 Valstybė 1980 1995
Kuveitas 61.4 56.5 Venesuela 7.6 6.2
JAE 82.0 54.0 Trinidadas ir Tobagas 9.7 5.4
Norvegija 6.0 32.1 Bahreinas 6.8 3.2
Brunėjus 50.4 30.2 Iranas 1.8 3.0
Kataras 99.0 27.5 Rusija (TSRS) (2.3) 2.1
Saudo Arabija 52.9 24.0 Irakas 9.8 1.6
Omanas 14.3 18.7 Meksika 1.4 1.6
Libija 32.0 13.5 JAV 1.9 1.5
Gabonas 11.1 12.5 Kinija 0.1 0.1

Lietuva 0.04

PREKYBA IR VARTOJIMAS. Naftos ne be pagrindo laikoma strateginės reikšmės žaliava. 1973 m. arabų valstybės panaudojo vadinamąjį “naftos ginklą” prieš JAV, Olandiją ir kitas naftos importuotojas. Naftos embargo dėka jos siekė šias valstybes priversti laikytis proarabiškų pozicijų Artimųjų rytų kare. Vėliau buvo nustatytos naftos gavybos ir eksporto kvotos, t.y. leistinos normos.
Didžiausia naftos gavėja Saudo Arabija daugiausia jos ir eksportuoja. Pastaruoju metu jos dalis pasaulio naftos eksporte svyruoja nuo 18 iki 25 proc. Svarbiausi Saudo arabijos naftos pirkėjai yra Japonija, Pietų Korėja, Prancūzija c

10 lentelė
Didžiausi naftos eksportuotojai 1991, 1993 ir 1995 metais
A – eksportas milijonais tonų
B – dalis pasaulyje procentais

1991 m. 1993 m. 1995 m.
Valstybė A B Valstybė A B Valstybė A B
1. S.Arabija 326 23.5 1. S.Arabija 331 21.4 1. S.Arabija 345 21.8
2. Iranas 126 9.1 2. Rusija 127 8.2 2. Rusija 148 9.4
3. JAE 105 7.6 3. Iranas 125 8.1 3. Iranas 133 8.4
4. Norvegija 81 5.8 4. Norvegija 98 6.3 4. Norvegija 121 7.7
5. Nigerija 80 5.8 5. JAE 90 5.8 5. Venesuela 96 5.9
6. Irakas 76 5.5 6. Nigerija 82 5.3 6. JAE 92 5.6
7. Venesuela 72 5.2 7. Venesuela 79 5.0 7. Nigerija 83 5.1
8. Meksika 71 5.1 8. Meksika 70 4.5 8. D.Britanija 80 4.9
9. Libija 58 4.2 9. D.Britanija 60 3.9 9. Meksika 68 4.2
10. TSRS 56 4.1 10. Libija 53 3.4 10. Libija 53 3.2
PASAULIS 1386 PASAULIS 1547 PASAULIS 1635

1. OPEC vizitinė kortelė

Naftą eksportuojančių šalių organizacija (toliau OPEC – The Organization of the Petroleum Exporting Countries) buvo sukurta Irake 1960 metais rugsėjo mėn. įvykusioje Bagdado Konferencijoje. Organizaciją įkūrusios šalys buvo Iranas, Irakas, Kuveitas, Saudo Arabija ir Venesuela. Laikui bėgant, prie šitų 5 šalių prisijungė dar 8: Kataras (1961 metais), Indonezija (1962 m.), Libija (1962 m.), Jungtiniai Arabų Emiratai (1967 m.), Alžyras (1969 m.), Nigerija (1971 m.), Ekvadoras (1973 m.) ir Gabonas (1975 m.). Ekvadoras ir Gabonas išstojo iš organizacijos atitinkamai 1992 ir 1994 m. (Duomenys paimti iš www.upenn.edu – literatūros sąrašas Nr.4 – toliau –(4).
Organizacijos tikslas – stabilių naftos kainų palaikymas reguliuojant naftos gavybą.
Tarptautinis pripažinimas – 1962 m. Jungtinių Tautų Organizacijoje OPEC buvo užregistruota kaip pilnavertė tarptautinė organizacija (Rezoliucijos Nr.6363).
Narių skaičius – 11.
Buveinės vieta – Viena, Austrija.
Generalinis sekretorius – Ali Rodriguez-Araque
Konferencija – organizacijos aukščiausias valdymo organas. Šaukiama du kartus per metus. Vykdoma ministerijų lygmenyje. Konferencija priima sprendimus pagal direktorių tarybos parengtas rekomendacijas.
Organizacijos valdyba – Direktorių taryba. Kiekviena OPEC narė taryboje atstovaujama vienu direktoriumi, kuris skiriamas 2 metams. Direktorių taryba paprastai šaukiama 2 kartus per metus. Tarybai vadovauja pirmininkas. Taipogi OPEC turi sekretoriatą, jam vadovauja generalinis sekretorius, sekretoriato struktūra susideda iš 3 departamentų.
OPEC šalių gamybos kvotos bei įrodytos naftos ir dujų atsargos pateiktos 1 lentelėje (3). Kaip matome iš lentelės, didžiausios naftos atsargos iš OPEC šalių yra Saudo Arabijoje ir Irake, didžiausios gamybos kvotos – Saudo Arabijoje ir Irane.

1 lentelė
OPEC šalių gamybos kvotos ir naftos bei dujų įrodytos atsargos

OPEC šalis Gamybos kvota,
% Įrodytos naftos atsargos,
mlrd barelių Įrodytos dujų atsargos,
mlrd m3
Alžyras 3,1 11,314 4,523
Indonezija 5,0 4,980 4,480
Iranas 12,9 93,100 22,370
Irakas 5,1 112,500 3,188
Kuveitas 7,7 96,500 1,480
Libija 5,1 29,500 1,315
Nigerija 7,9 22,500 3,510
Kataras 2,5 3,700 10,900
Saudo Arabija 31,2 262,784 6,146
JAE* 8,4 97,800 5,993
Venesuela 11,1 76,848 4,152
Viso: 100 811,526 68,057
* – Jungtiniai Arabų Emiratai
OPEC tikslai, kaip ir bet kokio kito kartelio, yra riboti tiekimą, siekiant išlaikyti aukštas kainas. Nuo 1859 m., kai Colonel Drakes (angl.) Pensilvanijoje (JAV) pirmą sykį istorijoje išgręžė gręžinį naftai išgauti, naftos pramonė išgyveno gilią krizę del naftos gavybos šuolio ir žemai kritusių naftos kainų. Taip kaip ir pagrindinės naftos gavybos kompanijos, kurios 1920-1960 m. buvo slapta susitarusios išlaikyti naftos kainas (ir tuo pačių savo pelną), taip ir OPEC šalys pastoviai susitikdavo gavybos lygiui nustatyti, siekiant išlaikyti kainą. Reikia pabrėžti, kad nafta yra gamtinės kilmės ir nėra jos pakaitalų bei naftos telkiniai išdėstyti taip, kad yra apibrėžtas tiekėjų skaičius, kas sudaro puikias sąlygas šios žaliavos kartelizacijai.

2. Naftos verslas iki OPEC įkūrimo

Naftos versle visuomet svarbiausia valdžia buvo ne valstybė, atstovaujama nacionalinės vyriausybės, bet naftos kompanija arba keletas naftos kompanijų, efektyviai vadovaujančių rinkai. Tiek bendrovės, tiek vyriausybės tam tikru laikotarpiu daugiau ar mažiau buvo priklausomos nuo rinkos malonės.
Naftos verslui tik prasidėjus, dėl daugelio praktinių priežaščių, rinka priklausė tik Amerikai ir vienintelė JAV vyriausybė joje turėjo valdžią. Naftos išgavimo technologijos dėka giluminiais gręžiniais žalia nafta buvo išsiurbiama iš žymiai didesnių požeminių plotų, nei koncesijos plotas paviršiuje. JAV teisė pagrįsta anglies ir metalų kasyba numatė, kad bendrovės savininkui suteikta koncesija jos galiojimo laiku bus išimtinė. Bet tai nebuvo įgyvendinta, nes kaiminystėje įsikūrę koncesininkai siurbė naftą iš to paties baseino: greita eksploatacija ir greitas išpardavimas didino pelnus. Visų pirma vienas su kitu konkurencinėje kovoje susikibo kaimyniniai koncesininkai ir tai nulėmė kainų nestabilumą bei silpnesnių savininkų priklausomybę nuo stipresnių. Muštynėmis pagrįsta rinka greitai užleido vietą Standartinės naftos trestui (Standart Oil trust). Politiškai JAV vyriausybė sureagavo praėjusio amžiaus dešimtmetį Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Jis naftos verslą tarp valstybių padarė nelegaliu. Tokiu būdu naftos pasiūla galėjo atitikti vis didėjančią paklausą.
Nacionalinė šio verslo era pasibaigė po Pirmojo pasaulinio karo. Karas parodė, kad armijos bei kariniai jūrų laivynai turi turėti naftos atsargų ir paskatino įdiegti naftos reikalaujančią technologiją pervežimuose ir pramonėjė, ypač chemijos. Tai taip pat nulėmė arba bent prisidėjo prie Otomanų imperijos žlugimo. Vietoj imperijos įsikūrė tokios silpnos valstybės kaip Sirija, Irakas ir Palestina, kurios, kaip nusprendė pergalę šventę sąjungininkai, turėjo paklusti tariamam Tautų Sąjungos mandatui. Šių valstybių vyriausybės neturėjo priemonių pasipreišinti plečiamoms naftos koncesijoms, apimančioms gerokai didesnius plotus, nei tie, kuriuos turėjo Jungtinių Valstijų naftos koncesininkai pradininkai. (Pirmąją, D’Arsy koncesiją, suteikė Iranas 1901 metais koncesijos, vėliau žinomos kaip Anglų iraniškoji, pradininkui). Didelė koncesija reiškė, kad nereikia baimintis konkurencijos, atsirandančios ekspluatuojant naujus naftos plotus, bei grubios konkurencijos, kai nafta parduodama beveik už savikainą, kol dar neišseko rezervai.
Koncesinės valstybės buvo neturtingos, tokios neturtingos, kad dėkodavo už žemus mokesčius, sumokamus už iš žemės gelmių išgautą turtą. Neturėdamos gręžimo žinių, gavybos technologijos, perdirbimo pajėgumų ir paskirstymo tinklo, naftą išgaunančios šalys iki pat antrojo pasaulinio karo negalėjo mesti iššukio tarptautinių naftos kompanijų – koncesijų dominavimui. Nors Meksika 1938 m. ir atsikovojo savo naftos pramonę nuo užsieniečių, ji greitai pasitraukė iš pelningos tarptautinės rinkos, kadangi neturėjo kapitalo investicijoms. Kaip bebūtų, antorojo pasaulinio karo metais naftą išgaunančios šalys pradėjo ieškoti geresnių sąlygų savo naftos kontraktuose. Pirma sutartis įteisinanti “50/50 principą” buvo pasirašyta Venesueloje 1943 m. Pagal ją, naftos gavybos kompanija valstybei be vienkartinio “karališkojo mokesčio” moka ir 50% nuo savo pelno.
Prieš tai 1940 m., Venesuela peržiūrėjo savo mokesčių sistemą, tikslu gauti didesnę dalį naftos pelno. Atsakydamos į tai, naftos kompanijos perkėle gavybą į šalis su pigesniais kontraktais. Tada Venesuela kreipėsi į Arabų šalis siūlydama įvesti “50/50” sandorius ir reformuoti šalių mokesčių sistemas. Saudo Arabija, suprasdama “50/50” sandorių naudą ir suprasdama kolektyvinių veiksmų galią, įvedė panašią sistemą.
1947 m. Irano parlamentas priėmė įstatymą kuriuo buvo atšaukiamas ankstesnis susitarimas su Anglų-Irano kompanija (kuri iki 1935 m. vadinosi Anglų-Persų, o po 1954 m. British Petroleum). Kai nesutarimai sužlugdė kompromiso ieškojimą, 1951 m. gegužės mėn. Irano ministras-pirmininkas nacionalizavo naftos pramonę. Naftos pramonės krizė įstūmė šalies ekonomiką į chaosą. Vidinė šalies opozicija nuvertė šio ministro-pirmininko vyriausybę 1953 m. Ir sekančiais metais buvo pasirašytas naujas susitarimas su Anglų-Irano kompanija. Naujas šachas tapo atrama Amerikos vidurinių rytų politikai iki pat Irano revoliucijos 1979 m. (1, 287 psl.)
1950 – taisiais pasaulyje augo naftos paklausa, bet naftos gavyba augo sparčiau. Problemą aštrino tai, kad “50/50” sandoriai buvo grindžiami “fiksuotomis” o ne “rinkos” pardavimo kainomis. Kaip matome iš 2 lentelės (4), 1950 m. Venesuelos naftos “fiksuota” kaina buvo aukštesnė už “rinkos” kainą 0,16 JAV cnt už barelį, o jau 1959 m. – 0,46, ir šis kainų skirtumas toliau auga. To pasekoje, tarptautinės naftos gavybos kompanijos gaudavo mažesnį pelną ir net gavybos padidinimas tik dar labiau mažino “rinkos” kainas ir tuo pačiu dar labiau mažino kompanijų pelną.

2 lentelė
Venesuelos naftos “Fiksuotos” ir “Rinkos” kainos
1950-1969 mm. laikotarpiu
Metai Vid. “fiksuotos” kainos, JAV doll. už barelį Vid. “rinkos” kainos, JAV doll. už barelį Skirtumas, JAV doll. už barelį
1950 2,27 2,11 0,16
1951 2,27 2,05 0,22
1952 2,17 2,14 0,03
1953 2,33 2,30 0,03
1954 2,40 2,31 0,09

1955 2,41 2,34 0,07
1956 2,45 2,36 0,09
1957 2,91 2,65 0,26
1958 2,83 2,50 0,33
1959 2,69 2,23 0,46

1960 2,70 2,12 0,58
1961 2,72 2,13 0,59
1962 2,71 2,08 0,63
1963 2,70 2,04 0,66
1964 2,73 1,95 0,78

1965 2,63 1,89 0,74
1966 2,67 1,87 0,80
1967 2,67 1,85 0,82
1968 2,62 1,87 0,75
1969 2,69 1,81 0,88

Nuolat krentančios naftos kainos buvo ir Vašingtono “galvos skausmas”. Nors JAV ir eksportavo naftą iki pat 1948 m., bet vis didėjo pigesnes naftos importas iš artimųjų rytų. Krentant kainoms, šalies gavybos kompanijos nebegalėjo su jomis konkuruoti. Be to, prezidento Eisenhower administracija padarė išvadą, kad priklausomybė nuo užsienio naftos tiekėjų yra pavojinga šalies saugumui. Todėl JAV įvedė naftos importo kvotą. Ši įvesta sistema palaikė aukštas vietinių gamintojų kainas ir užtikrino kapitalo judėjimą iš Amerikos naftos vartotojų Amerikos naftos gamintojams. 1970-tais metais pasaulio naftos kainos svyravo apie 1,30 JAV doll už barelį, o Amerikos rinkoje naftos kainos siekė 3,18.
Siekiant padidinti pelną, tarptautinės naftos kompanijos nuo pat 1958 m. bandė mažinti “fiksuotas” naftos kainas. 1959 m. British Petroleum vienašališkai sumažino “fiksuotas” kainas 10%. Naftą eksportuojančios šalys tuoj pat išreiške nepasitenkinimą. Po antro “fiksuotų” kainų mažinimo1960 m. rugpjūtį, penkios pagrindinės naftą eksportuojančios šalys rugsėjo mėnesį įkurė OPEC.

3. OPEC sąmokslo istorija
3.1 Pirmasis OPEC dešimtmetis

Pirmame savo gyvavimo dešimtmetyje OPEC sugebėjo sustabdyti naftos kainų kritimą. Bet, kaip bebūtų, jį nepajegė padidinti naftos kainų, kaip to tikėjosi organizacijos šalys – nariai. Pagrinde, plataus vartojimo prekių karteliai (tokie kaip arbatos ar kavos karteliai) žlunga todėl, kad yra daug šių prekių pakaitalų arba yra daug potencialių šių prekių gamintojų. Pvz., kavos gamintojų karteliui didinant kavos kainas, dalis vartotojų pradės gerti arbatą (t.y. paklausa mažės) ir kiti gamintojai bus skatinami įeiti į rinką (t.y. pasiūla didės). Abu šie veiksniai mažinantys paklausą ir didinantys pasiūlą mažins kainas ir žlugdys kartelio efektyvumą.
Be to, karteliai kenčia nuo taip vadinamo “kolektyvinio veiksmo problemos”. T.y., kiekvienas kartelio narys turi paskatą apgaudinėti kartelį didinant savo prekių pardavimą. Pvz., atskiros šalys – tokios kaip Iranas, galėjo didinti pajamas iš naftos didinant gavybą iki tol, kol kiti organizacijos nariai prisilaikė savo kvotų. Kadangi visi organizacijos nariai turi panašių paskatų, tai dažniausiai karteliniai susitarimai yra trumpalaikio pobūdžio.
Bet, naftos gamtinė kilmė ir apibrėžtas tiekėjų skaičius veikė organizacijos naudai, organizacijos galia pirmame savo gyvavimo dešimtmetyje buvo ribota dėl kelių priežasčių:
• 1960 m. OPEC gavybos apimtis siekė tik 28% nuo pasaulinio, o jau 1970 m. šis skaičius pasiekė 41% (žr. lentelė Nr. 3 ir lentelė Nr. 4);
• naftos atsargos žemėje priklausė tarptautinėm naftos kompanijom (išskyrus Iraną), kas ribojo naftą išgaunančių šalių galią;
• naftos perteklius 1960 m. darė neįmanomu bet kokį staigų naftos kainų pakilimą;
• naftą eksportuojančios šalys labai stokojo lėšų savo kuro pramonės išvystymui;
• Arabų pasaulyje buvo labai stiprus politinis išsiskirstymas. Irakas grasino karu savo kaimynei – Kuveitui (jį sulaikė Didžiosios Britanijos karių dislokavimas Kuveite); Iranas ir Saudo Arabija konkuravo tarpusavyje del dominavimo Viduriniuose Rytuose.
3 lentelė
Naftos gavybos pasiskirstymas tarp pasaulio šalių
Mln. barelių per dieną
Metai JAV Venesuela Kitos OPEC narės SSSR Visi kiti Iš viso
1940 3,7 0,5 0,5 0,6 0,6 5,9
1950 5,9 1,5 1,9 0,8 0,9 10,4
1960 8,0 2,9 5,9 3,3 1,8 21,0
1970 11,3 3,7 19,4 7,8 5,6 47,8
Procentais
1940 63 8 8 10 9 100
1950 51 14 18 7 9 100
1960 34 14 28 16 9 100
1970 24 8 41 16 12 100

4 lentelė
Vidutinė dienos naftos gavyba tarp OPEC šalių
(mln. barelių per dieną)
Metai Indonezija (1893) Iranas (1913) Venesuela (1917) Ekvadoras (1918) Irakas (1928) Saudo Arabija (1938) Kuveitas (1946)
1890
1900 0,006
1910 0,030
1920 0,048 0,034 0,001 0,001
1930 0,114 0,126 0,374 0,043 0,002
1940 0,170 0,182 0,508 0,064 0,066 0,014
1950 0,137 0,664 1,498 0,072 0,136 0,547 0,344
1960 0,423 1,057 2,854 0,075 0,969 1,251 1,628
1970 0,855 3,831 3,708 0,041 1,563 3,789 2,983
1980 1,577 1,662 2,167 0,204 2,514 9,900 1,656

Metai Kataras (1949) Gabonas (1957) Alžyras (1958) Nigerija (1958) Libija (1961) JAE (1962) Viso:
1890 0,000
1900 0,006
1910 0,030
1920 0,084
1930 0,659
1940 1,004
1950 0,034 3,432
1960 0,173 0,015 0,181 0,174 8,800
1970 0,367 0,104 0,976 1,090 3,321 0,780 23,408
1980 0,472 0,175 1,012 2,050 1,787 1,709 26,890

3.2 Pirmoji Naftos Krizė

OPEC sėkmė pradėjo didėti 1970-tais metais, kai naftos paklausa didėjo sparčiau nei gavyba. Be to, naftą išgaunančios šalys pradėjo labiau sutarti tarpusavyje ir siekti bendrų interesų. Po karinio perversmo Libijoje 20-čia procentų buvo padidintas naftos mokestis ir įsigaliojo “45-55” mokesčių iš naftos pardavimo pelno principas. Šis veiksmas paskatino mokesčių pakėlimą kitose šalyse, ko pasekoje, pakilo naftos kainos ir tuo pačiu naftą eksportuojančių šalių pajamos.
Pasaulinei naftos rinkai vis labiau siaurėjant, Arabų pasaulis vis dažniau tokią padėtį pradėjo naudoti kaip ginklą siekiant savo ekonominių ir politinių tikslų. Tai geriausiai matosi iš naftos embargo 1973 m., Egipto ir Izraelio karo metu. Saudo Arabija atsisakė padidinti naftos gavybą, siekiant stabilizuoti kylančias naftos kainas tol, kol JAV negrąžins arabų pozicijų. Arabų naftos ministrai sutiko išlaikyti embargą, siekiant savo politinių tikslų. Gavyba turėjo būti mažinama 5% per mėnesį iki tol, kol Vakarai nenusileis. Kai JAV prezidentas Nixon viešai pareiškė suteikiantis 2,2 mlrd JAV doll vertės karinę pagalbą Izraeliui, Arabų šalys JAV paskelbė embargo (vėliau embargo buvo paskelbtas Olandijai, Portugalijai, PAR).
OPEC šalys priemė naują oficialią naftos kainą 11,65 JAV doll už barelį. Kaip matom iš grafiko 1 (5), naftos kainos šuolis buvo beprecendentinis. Naftos kainos šoktelėjo nuo 3,00 prieš karą iki 11,65 JAV doll už barelį. Naftos embargo, kuris truko iki pat Sirijos – Izraelio tarpusavio susitarimo, pastūmėjo pasaulio ekonomiką į gilią recesiją. JAV BVP per sekančius 2 metus nukrito 6%. Japonijos ekonomika sulėtėjo pirmą kartą nuo II pasaulinio karo. O tuo metu OPEC šalys gavo didžiules pajamas naftą importuojančių šalių sąskaita.
grafikas Nr. 1

3.3 Antroji Naftos Krizė

Antroji naftos krizė prasidėjo po Irane įvykusios revoliucijos, po kurios sustojo naftos eksportas iš Irano, ko pasekoje, pasaulinėje naftos rinkoje prasidėjo panika. Prezidentas Carter paskelbė embargo importuojamai į JAV Irano naftai ir, atsakydamas į įkaitų paėmimą, užšaldė Irano sąskaitas. Atsakydamas į tai, Iranas uždraudė eksportuoti savo naftą bet kuriai Amerikos firmai. Be viso to, naftos rinką papildomai šokiravo 1980 m. įsiliepsnojęs karas tarp Irano ir Irako. Šis karas savo pradinėje stadijoje staigiai sumažino naftos pasiūlą 4 mln barelių per dieną – tai 15% OPEC pajėgumų arba 8% nuo visos pasaulio paklausos. 1980 m. OPEC šalys (išskyrus Saudo Arabiją) padidino naftos kainą iki 36 JAV doll už barelį, kaip matom iš grafiko 1, tai vėl buvo beprecedentinis kainų šuolis.
Kaip bebūtų, antroji Naftos Krizė buvo trumpalaikė. OPEC įtaka buvo jau sumažėjusi, nes naftą išgauti pradėjo Meksika, Didžioji Britanija, Norvegija ir kitos ne OPEC šalys, be to nuolat didejo gavyba Aliaskoje. Norėdami padidinti savo rinkos dalį, OPEC sumažino oficialias kainas. Viso to pasekoje, naftos pasiūlos rinkoje OPEC dalis krito 27 %-tais. Kaip matome iš 5 lentelės, OPEC šalių pajamos iš naftos pardavimo smarkiai krito po 1981 m. Saudo Arabijos, daugiausiai naftos išgaunančios valstybės iš OPEC šalių, pajamos sumažėjo nuo 113,2 mln JAV doll 1981 m. iki 20 mln JAV doll 1986 metais.
Nors Antroji Naftos Krizė pastūmėjo išsivysčiusį pasaulį į recesiją, daug didesnė ilgalaikė žala buvo padaryta besivystančioms šalims. 1970-tais naftą eksportuojančios šalys žymią dalį savo pajamų saugojo komerciniuose bankuose, nes paprasčiausiai jos negalėjo išleisti visų pinigų taip greitai kaip jie įplaukdavo. Komerciniai bankai šiuos pinigus paskolino besivystančioms šalims, tikėdami atgauti kreditus su palūkanomis iš greitai besivystančios šių šalių ekonomikos. Besivystančios šalys susidūrė su eksporto kritimu, importuojamos naftos kainos didėjimu bei smarkiai padidėjusiu noru atgauti skolas. Viso to pasekoje įvyko skolų krizė, kuri pirmoji pasireiškė Meksikoje 1982 m. ir greitai apėme visą besivystantį pasaulį. Nuo 1980 m. iki 1988 m. Meksikos darbininko realusis atlyginimas sumažėjo 40 %.
Nuo 1980-tų, pasaulinė naftos rinka vertė OPEC daryti nemalonų pasirinkimą:
• mažinti kainas, siekiant atsikovoti rinką arba
• mažinti gavybos apimtis, siekiant išlaikyti kainas.
OPEC nenorėjo mažinti kainų, baimindamasi prarasti kainų struktūrą, prarasti savo politinius bei ekonominius svertus ir tuo pačiu sumažinti savo politinę galią. OPEC ne visada sekdavosi organizuoti vientisą frontą prieš tokį spaudimą. Pvz., Saudo Arabija, kurios naftos gavyba žymiai lenkia kitų OPEC narių gavybą (lentelė Nr.5), buvo priėmusi vienašališką sprendimą sumažinti kainas, siekiant didesnės rinkos dalies ir ilgalaikio pelno.
Galima būtų plačiau pakalbėti apie Saudo Arabijos vaidmenį tuomet OPEC organizacijoje. Kai tik paaiškėdavo, kad naftos rinkoje susidaro nemažas perteklius, Saudo Arabija sumažindavo naftos gavybos apimtis savo šalyje. Taigi Saudo Arabija elgėsi kaip “likutinis tiekėjas”, tenkindama tik tą naftos paklausą, kurios nepatenkindavo kitos OPEC šalys. Toks Saudo Arabijos naftos tiekimų ribojimas apsaugodavo kainą nuo kritimų. Taigi aštuntajame dešimtmetyje OPEC organizacijai buvo būdinga viena iš kartelio savybių – ji nustatinėjo kainas. Bet ji nebuvo kartelis tuo atžvilgiu, jei būtų buvę įvestos tvirtos gamybos apimties kvotos, siekiant sumažinti kiekvienos šalies – narės naftos pardavimą. Tačiau keletas veiksnių išlaikė kainą, neleisdami gamybos apimčiai viršyti paklausos. Vienas iš tokių veiksnių buvo Saudo Arabijos noras pašalinti perteklinę gamybos apimtį, sumažinant gamybos apimtį pačioje Saudo Arabijoje. Dėl to kai kurie ekspertai nelaiko aštuntojo dešimtmečio OPEC’o tradiciniu karteliu ir kartu pabrėžia, kad Saudo Arabija atliko lyderio vaidmenį.
Devinto dešimtmečio pradžioje atsiradus naujiems naftos šaltiniams Meksikoje, Šiaurės jūroje bei kitiems, OPEC ėmė tenkinti mažesnę pasaulinės naftos paklausos dalį, kai tuo pačiu metu pati paklausa pradėjo mažėti. Kadangi paklausa nesiekė gamybos apimties masto, OPEC galiausiai pradėjo riboti savo gamybos apimtį, įvesdama šalims-narėms naftos gavybos kvotas. Pirmas mėginimas įvesti gavybos kvotas nebuvo sėkmingas, nes OPEC šalys sukčiavo ir pardavinėjo daugiau nei leido nustatyta kvota. Saudo Arabija, kaip “likutinis tiekėjas”, buvo priversta vis labiau mažinti naftos gavybą savo teritorijoje. Tada Saudo Arabija nusprendė, kad geriau parduoti daugiau, net jeigu dėl to smarkiai sumažėtų kaina. Be to, ji norėjo parodyti OPEC narems, kaip tai skaudžiai atsilieps jiems, jeigu jie nesilaikys nustatytų gavybos kvotų. Kai tik Saudo Arabija padidino naftos gavybą bei pardavimą, jos kaina nukrito žemiau 10 JAV doll už barelį. Tai buvo gera pamoka kitiems OPEC nariams. Nors tolesnės OPEC pastangos įvesti gamybos kvotas ir nebuvo visai sėkmingos, tačiau iš dalies pakankamos, kad 1986 – 1989 metais išlaikytų naftos kainą daugiau negu 10 JAV doll.

5 lentelė
Metinės OPEC šalių pajamos iš naftos verslo, mlrd JAV doll

1972 1975 1976 1977 1978 1980
Saudo Arabija 3,1 25,7 33,5 42,4 36,4 102,0
Iranas 2,4 18,5 22,0 21,3 20,0 13,5
Irakas 0,6 7,5 8,5 9,6 9,6 26,0
Kuveitas 1,7 7,5 8,5 8,9 8,0 17,9
Jungtinia Arabų Emiratai 0,6 6,0 7,0 8,9 8,0 19,5
Kataras 0,3 1,7 2,0 2,0 2,0 5,5
Libija 1,6 5,1 7,5 8,9 8,6 22,6
Nigeria 1,2 6,6 8,5 8,9 8,2 25,4
Alžiras 0,7 3,4 4,5 4,3 4,6 12,5
Venesuela 1,9 7,5 8,0 6,1 5,6 17,6
Indonezia 0,4 3,9 4,5 5,7 4,8 12,9
Gabonas – 0,8 0,8 0,6 0,5 1,8
Ekvadoras – 0,6 0,8 0,5 0,4 1,4

Viso OPEC: 14,4 69,0 116,1 128,9 115,8 278,8
OPEC be Saudo Arabijos: 11,3 69,0 82,6 86,5 81,2 176,8

1981 1982 1983 1984 1985 1986
Saudo Arabija 113,2 78,0 45,0 46,0 27,0 20,0
Iranas 19,5 16,0 13,0 12,0 12,0 7,0
Irakas 14,9 9,0 10,0 11,0 9,0 6,0
Kuveitas 10,4 10,0 10,0 11,0 12,0 7,0
Jungtinia Arabų Emiratai 8,6 19,0 20,0 13,0 14,0 5,0
Kataras 5,3 4,0 3,0 4,0 3,0 1,0
Libija 18,3 12,0 10,0 12,0 13,0 7,0
Nigeria 15,6 14,0 11,0 13,0 10,0 5,0
Alžyras 10,8 11,0 9,0 9,0 8,0 4,0
Venesuela 19,9 16,0 14,0 12,0 13,0 7,0
Indonezia 14,1 15,0 14,0 12,0 9,0 4,0
Gabonas 1,6 2,0 1,0 2,0 1,0 1,0
Ekvadoras 1,5 1,0 2,0 2,0 2,0 1,0

Viso OPEC: 252,9 207,0 162,0 159,0 133,0 75,0
OPEC be Saudo Arabijos: 139,7 129,0 117,0 113,0 107,0 55,0

3.4 Persų įlankos karas

Trečias žymus kainų pakilimas (1 grafikas) įvyko 1990-1991 m., kai Irakas įsiveržė į savo kolegės OPEC narės – Kuveito teritoriją. Irakas seniai norėjo užimti Kuveito teritoriją; pasirodo, jau 1961 m. Irakas žadėjo užimti savo kaimynės teritoriją, bet tuo metu Kuveite įsikūrė Didžiosios Britanijos kariniai daliniai. 1991 metų teritorinį konfliktą aštrino dvi problemos:
1. Kuveitas išgavinėjo naftą iš telkinio, kuris išsidėstė abiejų šalių teritorijose;
2. žemos pajamos iš naftos apsunkino Irakui karinių skolų išmokėjimą (Kuveitui ir kitoms šalims). Sėkminga invazija padidintų naftos atsargas, pakeltų Irako galią OPEC-e, sukeltų naftos kainas ir pajamas, ir nubrauktų karines skolas Kuveitui.
Irakas tikėjosi, kad JAV atsakas bus politinis ir ekonominis. Bet atsakas į Irako invaziją buvo karinis, kurį palaikė mažai tikėtina koalicija iš Vakarų, besivystančių, komunistinių ir Arabų valstybių. Staigus dviejų stambių naftos tiekėjų, Irako ir Kuveito, pasišalinimas iškėlė naftos kainas į retas aukštumas. Saudo Arabija padidino naftos gavybą 1 mln barelių per dieną norėdama apsaugoti kainas nuo per didelio kilimo. Po karo, Irako atsisakymas vykdyti Jungtinių Tautų rezoliuciją apsprendė tolesnį šios šalies naftos embargo.

4. OPEC ateitis

Auksčiau paminėta OPEC istorija formuluoja keturis pagrindinius klausimus ateičiai:
1. kaip seksis OPEC toliau įvedinėti gamybos kvotas;
2. kokią įtaką turės naftos tiekėjai, nesantys OPEC nariais – ar jie sumažins OPEC dominavimą naftos rinkoje ir kartu galimybes kelti kainą;
3. ar OPEC sugebės įtraukti ne OPEC narius, tokius naftos tiekėjus kaip Meksika, į bendros gamybos apimties bei kainų nustatymą;
4. ar pasaulinė naftos paklausa išaugs pakankamai, kad galėtų sunaudoti OPEC ir ne OPEC narių tiekiamą naftą. (2, 253 psl.)
Jei paskutinis klausimas išsispręstų, tai OPEC nereikėtų riboti savo tiekimų, norint išlaikyti aukštą kainą. Kitaip tariant, kartelis būtų nereikalingas.
Aišku, jog toliau besivystant mūsų civilizacijai, naftos paklausa, kaip energijos šaltinio ir toliau didės. Prognozuojama, kad naftos paklausa nuo 76 mln barelių per dieną 2000 m. padides iki 90,6 – 2010 m, o iki 2020 m. pasieks 103,2 mln barelių per dieną. Per tą laiką nafta išliks svarbiausiu energijos šaltiniu ir jos dalis visos energijos pagaminime sumažės tik 0,5% (lentelė Nr.6) (3). Deja, manoma, jog didžiausi naftos telkiniai jau atrasti, todėl naftos pasiūla augs lėtai. Ir, kol nebus atrasti nauji pigesni alternatyvios energijos šaltiniai, tol tokia padėtis sudarys palankias sąlygas naftos kartelizacijai.
6 lentelė
Energijos šaltinių pasiskyrstimas, %
Energijos šaltinis 1998 2000 2010 2020
Nafta 41,3 41,3 40,3 39,2
Dujos 22,2 22,4 24,1 26,6
Kietos medžiagos (anglis, medis.) 26,2 26,1 26,3 25,8
Hidro/atominė 10,4 10,3 9,3 8,5
Viso: 100 100 100 100

5. Paskutinių pasaulinių įvykių įtaka naftos pramonei

Teroristų išpuoliai rugsėjo 11 dieną JAV turės ilgalaikes pasekmes energetikos pramonei. Dabar vargu ar kas sugebės sustabdyti pasaulinį ekonomikos sulėtėjimą. Naftos kompanijos turėtų ruoštis sunkiems laikams. Teroristų įvykdyti sprogimai sukurs dvi smūgines bangas. Pirmoji banga jau lėmė naftos kainų nestabilumą del visos eilės faktorių. Tai ir problemos nustatant kainų orientyrus tuo metu, kai nevykdomi pirkimai/pardavimai NYMEX (New York Mercantile Exchange), tai ir naftos tiekimo sutrikimų potenciali gresmė del galimo karo Artimuosiuose Rytuose (JAV ne vieną sykį buvo pareiškusi, kad smogs visoms terorizmą remiančioms valstybėms, tai gali būti ir Irakas, ir Iranas).
Toliau tarptautinę rinką pasieks antroji banga, susijusi su pasauliniu naftos paklausos sumažėjimu. Jeigu naftos paklausa sparčiai kris, tai OPEC gali nesuspėti keisti naftos gavybą pakankamai sparčiai. Be to, krizės metu, disciplina naftos eksportuotojų gretose gali susilpnėti ir priimti sprendimai nebus vykdomi.
Dar iki tragiškų įvykių JAV ekonominio augimo tempų lėtėjimas buvo įžvelgiamas beveik visose Europos, Azijos šalyse taip pat ir Amerikoje. Tą pačią dieną, kai įvyko teroristų išpuoliai, spaudoje JAV prezidentas buvo kaltinamas nesugebant pakelti ekonomikos augimo.
Dabar JAV susidūrė su finansinių rinkų darbo pažeidimu, operacijų sustabdymu stambiausiose biržose ir oro transporto paralyžiumi. Prie viso to prisidės didžiulės išlaidos atstatymo darbams ir draudimo kompanijų išmokos, skaičiojamos milijardais JAV dolerių. Dauguma apžvalgininkų mano, jog dabar ekonominė depresija garantuota.
Po tragiškų įvykių JAV OPEC paskelbė, kad užtikrins stabilų naftos tiekimą ir kompensuos galimą jos kiekio trūkumą. Tolimesnis naftos gavybos mažinimas gali tapti politiškai nepriimtinu žingsniu dabartinėse sąlygose, kai JAV savo sąjungininkų – Kuveito ir Saudo Arabijos, vienų stambiausių naftos eksportotuojų, prašo paslaugos. Paskutiniu metu ekonomistai pasaulio ekonomikos augimo tempų mažėjimą siejo su aukšta energijos kaina. O šiuo metu JAV dės visas pastangas tam, kad sustabdyti pasaulio ekonomikos kritimą. Tam reikia žemų naftos kainų ir manoma, kad JAV pasieks tai.
Atšilus santykiams tarp JAV ir Rusijos, pastaroji gali padėti JAV pasiekti savo tikslų. Be to, matant, kad Rusija nekoordinuoja savo veiksmų su OPEC ir nepadeda kelti naftos kainų, galima daryti prielaidą, jog Rusija savo strateginius siekius sieja su Vakarais. Jau dabar OPEC skelbia nepasitenkinimą dėl susiklosčiusios padėties, nes ji, siekdama išlaikyti kainas, mažina gavybą, o kitos šalys gavybą didina ir gauna vis didesnes pajamos. Šiuo metu Rusija ruošiasi paleisti eksploatacijon dvi naujas vamzdynų sistemas ir vis daugiau investuoti į naftos pramonę; pagal “Deutsche Bank” prognozę, iki 2005 metų naftos eksportas iš Rusijos ir Kazachstano padidės 45 procentais (6).
Agentūros “Reuters” apklausti rinkos ekspertai prognozuoja, kad šiais metais (2002 m.) naftos kainų vidurkis sudarys 20,63 USD/bar. Tai 1,17 USD/bar., arba 6 proc. Daugiau, negu prognozuota sausio mėn. Apklausos metu – pagal ją, nafta turėtų kainuoti 19,46 USD/bar.
“Tik maža dalis rinkos dalyvių tikėjo Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) plano strategijos sėkme, tačiau dabar dėl to abejonių nekyla”, – teigia Deivas Tomas (Dave Tomas), Vokietijos banko”Commerzbank” analitikas.
Dauguma apklaustų specialistų vis dėlto tvirtino, kad naftos kainos prognozę didino minimaliai, nepridėję vadinamosios “karo premijos”. Mat JAV atakų Irake grėsmė, pasak jų, yra trumpalaikis veiksnys.
“Jei įskaičiuotume ir šį veiksnį, prognozuojama naftos kaina kiltų 2-3 USD/bar., tačiau ją vėl reikėtų keisti, kai konfliktas išsispręstų”, aiškina Tonis Vūdas (Tony Wood), “Royal Bank of Scotland” analitikas.
Prognozuoti aukštesnį naftos kainos vidurkį specialistų nesugundė ir dabartinis šios žaliavos kainų lygis tarptautinėse biržose. 2002 kovo 27 d. prekybos metu Londono tarptautinėje naftos biržoje (IPE) “Brent” rūšies nafta brango gerokai per 25 USD/bar., iki 25,64 USD/bar., o Niujorko prekių biržoje (NYMEX) šviesioji nafta – iki 25,72 USD/bar.
Pasak analitikų, naftos rinkoje šiuo metu vyrauja euforija, be to, didelius pirkimo sandorius sudaro stambūs fondai, kurie palaiko didelę kainą.
Dauguma analitikų didesnio kainų šuolio nelaukia ir antrąjį šių metų pusmetį, net tuo atveju, jeigu JAV ekonomika ims atsigauti sparčiau.
Rinkos dalyviai taip pat nežino, kokį sprendimą priims OPEC nariai šių metų birželio mėn. susitikime.
“Šiuo metu rinkoje vyrauja nuomonė, kad kartelis ribos naftos gavybą iki metų pabaigos, tačiau artėjant susitikimui tiek rinkos padėtis, tiek OPEC ministrų požiūris gali keistis, o nafta – liautis brangti”, – tvirtina Džonas Voterlo (John Waterlow), “Wood Mackenzie” specialistas.
Be to, pasak jo, bus sunkoka įtikinti Rusiją ir toliau eksportuoti mažiau naftos.
Kai kurie analitikai prognozių visai nekeitė. Pavyzdžiui, rinkos tyrimų agentūra “Tie Economist Intelligence Unit” specialistai toliau tvirtina, kad šiais metais naftos kainos vidurkis sudarys maždaug 19 USD/bar. Jie remiasi tuo, kad ekonomika neaugs taip stipriai, kad naftos paklausa padidėtų iki reikiamo lygio.

6 lentelė
Naftos kainos prognozė
Bendrovė Kainos vidurkis 2002 m., USD/bar. Kainos vidurkis 2002 m. II pusm., USD/bar. Paklausos pokytis, mln.bar./d.
ABN Amro 20,00 – +0,50
Bank of America 19,50 – –
Barclays Capital 22,30 23,20 +0,50
CGES 24,20 22,30 +0,42
Commerzbank 19,00 – –
Credit Lyonnais 21,00 – –
CSFB 20,00 – –
Daiwa Institute 20,00 21,00 +0,20
Dresdner Kleinwort 19,00 – –
Economist Intelligence Unit 19,64 19,75 +0,58
Goldman Sachs 16,00 – –
HSBC 20,00 – –
JP Morgan 24,6 24,30 +0,96
Merrill Lynch 18,25 16,50 +0,40
Petroleum Finance Co 23,75 24,00 +0,55
Royal Bank of Scotland 22,00 – –
Sempra Energy 20,9 20,65 +0,47
SG 23,5 22,5 –
Teather&greenwood 20,00 – –
UBS Warburg 20,00 20,80 +0,70
Wood Mackenzie 19,50 – +0,50
Vidutinė kaina 20,63 21,50 +0,53

2002 m. balandžio pradžioje Ali Rodrigesas (Ali Rodriguez), Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) generalinis sekretorius, pareiškė, jog šiuo metu nafta tarptautinėse rinkose brangsta tik dėl karo įvykių Artimuosiuose Rytuose ir su šiuo įvykiu susijusių spekuliacijų, bet ne dėl didesnės naftos paklausos. Todėl kartelio naftos ministrai neketina svarstyti šios žaliavos gavybos bei tiekimo pokyčių anksčiau nei birželio mėn., kaip planuota. Naftos tiekimas galėtų būti padidintas tik tuomet, jei nepakankama būtų šios žaliavos pasiūla.
Pasak p.Rodrigeso, OPEC per daug rizikuotų, jei padidintų naftos pasiūlą dabar.
“Reikia laukti ir stebėti, kaip įvykiai klostysis toliau – jei padidintume naftos gavybą dabar, o padėtis Artimuosiuose Rytuose vėl taptų normali, kiltų naujo naftos kainų nuosmukio grėsmė”, – tvirtina OPEC generalinis sekretorius. Jis taip pat sakė, jog kartelis negalįs kontroliuoti kalbų bei spėlionių poveikio naftos rinkai.
Po p.Rodrigeso pareiškimo “Brent” rūšies naftos kaina Londono naftos biržoje prekybos metu 2002 m. balandžio 4 d. kilo 0,63%, iki 27,44 USD/bar., o šviesi nafta Niujorko prekių biržoje NYMEX brango iki 27,58 USD/bar. Tuo tarpu OPEC naftos rūšių krepšelio kaina visą šią savaitę viršijo 25 USD/bar., o balandžio 4 d. ji kainavo 25,72 USD/bar.
Rinkos analitikai tvirtina, kad dėl įtampos Artimuosiuose Rytuose naftos barelis brangsta maždaug 5 USD – tai vadinamoji karo premija.
Ponas rodrigesas taip pat dar kartą patvirtino, jog OPEC nesirengia pritarti Irako pasiūlymui įvesti naftos embargą Izraelį palaikančioms JAV bei Vakarų Europos valstybėms.
Rinkos specialistai teigia, kad nafta šią savaitę brango kiek mažiau dėl informacijos apie JAV naftos ir jos produktų atsargas. “American Petroleum Institute” duomenimis, praėjusią savaitę JAV žaliavinės naftos atsargos padidėjo 6,5 mln.bar. Tuo tarpu naftos produktų atsargos mažėjo.

Išvados

Naftą eksportuojančių šalių organizacija OPEC yra ryškus sąmokslininkiško susitarimo pavyzdys. Ši organizacija 1973 – 1972 metų laikotarpiu sugebėjo padidinti pasaulinę naftos kainą daugiau nei 12 kartų. Teigiama, kad dėl to įvyko vienas didžiausių turto perskirstymų pasaulio istorijoje taikos metu.
OPEC istorija rodo, kaip oligopolistai stengiasi išvengti kainų karų, sudarydami kartelį ir susitardami dėl kainos lygio bei rinkos dalies. Negalima būtų vienareikšmiškai teigti, kad kartelio sudarymas nešė tik sėkmę, OPEC šalims tai buvo ir nesėkmių šaltinis.
Devintame dešimtmetyje OPEC organizacija tapo klasikiniu karteliui kylančių problemų pavyzdžiu. Tos probemos buvo tokios:
1. Nustatyti kiekvieno nario gamybos kvotą;
2. Užtikrinti, kad kiekvienas narys laikytųsi nustatytos kvotos;
3. Apsaugoti kartelį nuo išorės gamintojų, siekiančių padidinti gamybą ir sumažinti kartelio nustatytą kainą.
Dar vienas pastebėjimas – naftos rinka yra smarkiai priklausoma nuo tarptautinės politinės padėties ir atvirkščiai – nafta daro įtaką tarptautinei politinei padėčiai – daugiausia konfliktų tarp šalių kyla dėl naftos gavybos (Kuveito ir Irako pavyzdys). Naftos įtaka pasaulyje jausis tol, kol nebus tinkamai naudojami nauji “alternatyvūs” energijos šaltiniai – vėjo, vandens jėgos, saulės ir kt., juolab, kad tie energijos šaltiniai yra prieinami visoms šalims.

Literatūra:

1. Strange S. Valstybės ir rinkos. – Vilnius. Eugrimas. 1998.
2. Lingė P. Pasaulio pramonės apžvalga. – Vilnius. Litimo. 2000.
3. Wonnacott P., Wonnacott R. Mikroekonomika. – Vilnius. Poligrafija ir informatika. 1998 .
4. www.opec.org – oficiali OPEC svetainė.
5. www.upenn.edu – Pensilvanijos Universiteto (JAV) svetainė.
6. www.eia.doe.gov – JAV energetikos departamento statistikos agentūros oficiali svetainė.
7. www.rusoil.ru – Rusijos naftos pramonės informacinis serveris.
8. I.Dautartienė. Nedrąsiai prognozuojamos didesnės naftos kainos. – Verslo žinios. 2002 m. kovas 28 d.
9. I.Dautartienė. OPEC naftos gavybos nedidins. – Verslo žinios. 2002 m. balandžio 05 d.

Leave a Comment