ĮVADAS
Monopolinė ūkio struktūra nepripažįsta rinkos, todėl ji neveikia net tada, kai „apačioje“ įdiegiama „grynoji“ rinka – šiek tiek pakylame iki urmo prekybos, o ten likusi monopolija. Žlugus Tarybų Sąjungai, rinkos mechanizmas nepradėjo veikti, kaip tikėtasi, o senoji valstybės mašina, kaip biurokratinė, buvo sugriauta. Dėl to atsirado sunkumų.
Bet buvo sukurtos politinės sąlygos išeiti iš krizės, suformuota valstybės demokratinė sandara.
Taigi nepatenkinami ekonominiai rezultatai, bet, antra vertus, reikia džiaugtis, kad per tuos metus Lietuvai pavyko apsisaugoti nuo bandymų restauruoti buvusią sistemą, demontuoti visuomenės sukurtą demokratinį politinį mechanizmą, kuris turi didžiausią rezervą pertvarkyti ekonomiką. Šiomis dienomis mes galime kritiškai pažvelgti ir apsvarstyti šiuolaikinės monopolijos kainų ir konkurencijos teoriją.
Lietuvoje vis dar yra nemažai tokių sričių, kuriose vyrauja monopolijos. Tai elektros, šilumos, vandens, dujų, geležinkelio pervežimų, ir kitos sritys. Prie tokių sričių tenka priskirti ir dar labiau monopolizuotas, tačiau dažnai pamirštamas sritis: sveikatos apsaugą bei švietimą. Vartotojams su monopolininkais bendrauti nėra paprasta ir lengva.
Monopolistų paslaugų kainos yra aukštos, kokybė prasta, bendravimas nemalonus, galimybės nebendrauti taip pat dažniausiai yra minimalios.
Aktualus klausimas yra, ką daryti, kad monopolijos neslėgtų vartotojo.
Pradėti tenka nuo to, kad ne visi verslai, vadinami monopolijomis, yra vienodai žalingi ir nebūtinai su monopolijomis reikia kovoti. Visiškai akivaizdu, kad vienos vadinamosios monopolijos arba dominuojančios įmonės tiesiog tėra sėkmingiausios savo srities įmonės, lyderio poziciją užsitarnavusios dėl gero darbo. Tokių net monopolijomis nederėtų vadinti, nes jos arba turi akivaizdžių konkurentų, taigi, vartotojas turi pasirinkimą, arba konkurentai tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės geriau įtikti vartotojui. Tenka tik pasakyti, kad potenciali konkurencija kiekvieną įmonę verčia elgtis taip pat, kaip ir tuomet, kai yra kitas realus konkurentas.
Kita rūšis monopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų monopolinis statusas yra įtvirtintas teisiškai arba tokios monopolijos proteguojamos valdžios. Pavyzdžiui, draudžiama arba praktiškai neįmanoma atsisakyti monopolinio savo buto šildymo; neleidžiama įsirengti alternatyvų vandens tiekimą. Panagrinėję kiekvieną labai monopolizuotą sritį, atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip bandoma teigti, kad natūralumas tėra dirbtinis valdžios įsikišimo padarinys.
Bandant reguliuoti tokias monopolijas dažniausiai atsiduriama aklavietėje, kuomet, nepaisant visų reguliavimų, kainos yra per didelės, kokybė per prasta, o monopolijos, nežiūrint to, skundžiasi, kad negali reguliuojamomis kainomis padengti savo kaštų ir pagalbos kreipiasi į valdžią. Taigi, blogai visiems: ir vartotojams, ir patiems monopolistams.
Tikroji problema yra ne monopolijos įsigalėjimo problema (kaip minėta, rinka gali koncentruotis tiesiog dėl efektyvaus darbo arba siekiant masto ekonomijos). Problema yra vartotojų pasirinkimo laisvės ribojimas, kuris
Lietuvoje labai populiarus. Be jau minėtų ir daugybės kitų tiesioginių draudimų vartotojams pasirinkti paslaugos teikėją, yra ir netiesioginiai barjerai, mažinantys vartotojo galimybes ir stiprinantys vieną ar kitą verslą. Tarp tokių labiausiai išsiskiria muitai. Fakto, kad įvesti muitai trąšoms, cukrui ar aliejui yra skirti vienai ar kitai įmonei padėti, neslepia net patys muitų iniciatoriai. Kitaip tariant, daroma viskas, kad vartotojas nesirinktų kažkurios konkrečios įmonės konkurento.
Problemos sprendimo, kaip pažaboti monopolijas, taip pat nerasime nei kainų reguliavime, nei kitokiame valdžios įsikišime. Vartotoją apginti galima tik leidus veikti laisvai rinkai: netrukdyti įeiti į rinką ir iš jos išeiti, nereguliuoti kainų, nediskriminuoti jokių ūkio subjektų ir neteikti jokiems ūkio subjektams privilegijų, privatizuoti visus ūkio subjektus.
Apžvelkime pagrindinius monopolinės rinkos susidarymo ir formavimosi aspektus.
GRYNOJI MONOPOLIJA IR MONOPOLINIS VALDYMAS
Grynoji monopolija (pure monopoly) – tai susidariusi padėtis rinkoje, kai egzistuoja tik vienas tiekėjas konkrečios prekės, kuri neturi artimų pakaitų ar panašius poreikius patenkinančių prekių. Monopolinė rinka yra adekvati tobulos konkurencijos rinkos sąvokai. Pirkėjo poreikių tenkinimams egzistuoja tik vienas prekių tiekėjas – monopolistas
Suprantama, kad, kaip ir tobula konkurencija, grynoji monopolija yra savotiška abstrakcija. Visų pirma , praktiškai neegzistuoja produktų, kurie turėtų pakaitus. Visų antra, retas atvejis, kada nacionalinėje arba tarptautinėje rinkoje yra tik vienas prekių tiekėjas. Nors, ypatingai uždarose rinkose, pavyzdžiui, mažame miestelyje, galima stebėti grynosios monopolijos reiškinį. Tarkim, tokiame miestelyje gali būti tik vienas gydytojas – stomatologas. Būtina pažymėti, kad kaip taisyklė, tokių monopolijų veikla yra reglamentuota municipalinės ir valdančiosios valdžios.
Gamintojas laikomas turinčiu absoliučią monopolinę valdžią (monopoly power) kai jis turi galimybę įtakoti savo gaminamos prekės kainą bei keisti gaminamą kiekį. Viršutinė riba, iki kurios monopolistas gali išnaudoti savo monopolinę valdžią yra priklausoma nuo artimų prekių – pakaitų atsiradimo rinkoje.
Suprantama, norint turėti monopolinę valdžią nėra būtina grynosios monopolijos sąlyga, tačiau būtina, kad prekių paklausos kreivė būtų pasvirusi žemyn, o nebūtų horizontali, kaip konkurencijos rinkos sąlygomis, kadangi kitu atveju monopolistas neturės galimybės keisti kainos, remdamasis siūlomų prekių kiekio padidinimu.
Esminis skirtumas tarp monopolinės rinkos ir konkurencinės rinkos yra tame, kad monopolistas gali ir sugeba įtakoti kainai, gaunamai už parduotas prekes, o konkuruojantis pardavėjas tokios galimybės neturi. Gamintojas turintis monopolinę valdžią yra įmonė, kuri savo nuožiūra nustato tiekiamų prekių kainą, o ne priima jos kaip rinkos realybės.
Rinkos struktūra ( market structure ) parodo pirkėjų ir pardavėjų kiekį esantį rinkoje, jų bendrai perkamas ir parduodamas prekes, prekės standartizacijos laipsnį, o taip pat įėjimo ir išėjimo iš rinkos lengvumą.
Grynoji monopolija ir tobula konkurencija yra kraštutinės rinkos organizavimo formos. Realios rinkos struktūros yra tarpinės tarp šių dviejų.
ĮĖJIMO Į MONOPOLINĘ ŠAKĄ KLIŪTYS
Pelnas, gaunamas rinkoje, yra kaip signalas gamintojams apie tai, ar verta įeiti į norimą rinką ar ne. Žinoma, kad aukštas ekonominis pelningumas, gaunamas monopolistų, pritrauks į rinką ir kitus potencialius prekės gamintojus.
Vadinasi grynosios monopolijos palaikymas reikalauja eilė pastangų, kurios stabdytų konkurencingų prekių ir gamintojų atsiradimą. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys (barrier entry) – dirbtinai sukurtos ribos, kurios neleidžia naujų papildomų gamintojų ir tiekėjų atsiradimą monopolinėje rinkoje. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys reikalingos tam, kad palaikyti pačia monopoliją ilgalaikiame plane.
Jeigu būtų galimybė laisvam įėjimui į rinką, tai ekonominis pelnas, gaunamas monopolisto, pritrauktų į rinką naujus gamintojus ir tiekėjus, vadinasi atsirastų didesnė ir platesnė prekių pasiūla. Monopolinė kontrolė kainoms išnyktų ir rinka taptų konkurencinga.
Galima išskirti pagrindinius įėjimo į monopolinę šaką kliūčių tipus:
1. Išimtinės teisės, suteiktos valstybės. Kartais vyriausybė sąmoningai siekia, kad suteikti vienai įmonei išskirtinį monopolisto statusą tam tikroje šakoje ar atskiroje nacionalinio sektoriaus rinkoje.
Dažnai tokio monopolisto vietoje gali būti pati valstybė.
2. Patentai ir autorinės teisės. Patentai ir autorinės teisės suteikia naujų prekių sukūrėjams ar literatūros, muzikinių kūrinių, meno darbų kūrėjams išskirtines pardavimo teises, naudojimosi jomis, licenzijas jų sukurtiems darbams ir kūriniams. Patentai gali būti išduodami ir gamybos technologijoms. Bet patentai ir autorinės teisės suteikia monopolines galimybes tik ribotam laiko tarpui, atsižvelgiant į vietos įstatymų leidybos ypatumus. Po patento ar autorinių teisių galiojimo termino pasibaigimo įėjimo į monopolinę šaką kliūtys dingsta. Patentų ir autorinių teisių idėja stimuliuoja atskirus individus, bei įmones atrasti naujus produktus ir ieškoti kitų sprendimo būdų, kadangi išradingumas garantuoja išskirtines gaminio realizacijos teises.
3. Nuosavybės teisės į gamybinius resursus. Monopolija taip pat gali palaikyti ir riboti konkretaus ištekliaus resursus, reikalingus monopolizuotos prekės gamybai.
4. Unikalios galimybės ir žinios taip pat gali sukurti monopoliją. Tiek dainininkai, menininkai, sportininkai turi monopoliją savo teikiamų paslaugų naudojimuisi. Gamintojas turintis technologinių paslapčių, su sąlyga, kad kitas gamintojas negali atkurti analogišką technologiją, valdo tam tikro produkto monopoliją. Tačiau, kaip taisyklė, tokia monopolija nėra grynoji, kadangi gali egzistuoti artimos technologijos tapataus produkto sukūrimui.
5. Didelės monopolijos maži gamybos kaštai. Didelių gamintojų kaštų pranašumai gali leisti vienam gamintojui, tiekiančiam prekes visai rinkai, gaminti produktus su mažesniais gamybiniais kaštais, nei tai būtų galima daryti, jeigu rinka aptarnautų du ar daugiau pardavėjų.
Monopolistas siekiantis apsaugoti savo rinką, gali nustatyti santykiškai mažas kainas, kurios bus nepasiekiamos kitiems, kadangi pastariesiems tai nebus pelninga. Gamintojai, siekdami išlaikyti rinką, mažinti kainas, tenkindami rinkos paklausą, vienas po kito atsisakys tai daryti, kol galiausiai liks tik vienas gamintojas –
monopolistas. Atsiradus dominuojančiam gamintojui, naujai susikūrusios įmonės negalės patekti į rinką, todėl, kad jos bus santykinai mažos, kad pasiektų vidutiniškai panašų prekių realizavimo lygį, koki turi gamintojas – monopolistas. Gamintojas , kuris gali patenkinti rinkos poreikį paklausiai prekei su mažesniais nei vidutiniais kaštais, negu tie, kurie būtų, jeigu du ar daugiau gamintojų – tiekėjų pateiktų tą patį prekės kiekį, yra vadinama natūraliąja monopolija (natural monopoly).
Grynojoje monopolinėje rinkoje LRAC kreivė gali žemėti viso reikšmių intervalo ribose, kuriam paklausos kreivė yra aukščiau LRAC. Natūralioji monopolija gali išleisti į apyvartą pagamintų prekių kieki Q1 su mažesniais ilgalaikiais gamybiniais kaštais, nei tai gali padaryti kitos gamybinės įmonės, kurios išleidžia į rinka prekių kieki Q1/2. Q1= 2Q1/2.
MONOPOLISTO PREKIŲ PAKLAUSA
Paklausos kreivė, kuri nurodo išleidžiamos monopolinės įmonės produkcijos kiekį, sutampa su rinkos produkto paklausos kreive, parduodama monopolijoje. Todėl monopolistas atsižvelgia į pirkėjo paklausos poreikius, teikdamas rinkai atitinkamą prekių kiekį. Keisdami prekės kaina, jie privalo atsižvelgti į pirkėjų reakciją, nes parduodamas prekės kiekis priklauso nuo kainos dydžio. Ir kaina, kuria jie nustato savo gaminamai prekei priklauso nuo nupirkto kiekio. Monopolistas gali nustatyti arba kainą, savo siūlomai prekei, arba jų kiekį, kurį jie siūlo pardavimui kiekvienu laikotarpiu.
Jeigu gamintojas pasirenka kainą P1, tai reikiamos produkcijos kiekis nustatomas iš rinkos kreivės ir jis bus Q2. Monopolistas nusprendęs padidinti kainą nuo P1 iki P2, kad padidėtų pelnas, tai parduodamų prekių kiekis sumažėtų nuo iki Q1. Produkcijos pasiūla egzistuojant grynajai monopolijai yra rinkos pasiūla. Monopolisto prekės paklausa taip pat yra rinkos paklausa. Tai paaiškina tą faktą, kad monopolistas nėra kainos gavėjas.
RIBINĖS MONOPOLISTO PAJAMOS
Monopolinio gamintojo bendrosios pajamos (total revenue) dydis priklauso nuo kainos P ir pagamintos produkcijos kiekio Q:
TR = P x Q
Monopolinio gamintojo vidutinės pajamos (averange revenue), tai pajamos, kurios yra gaunamos parduodant prekės vienetą:
AR = [pic] = [pic]=P
Monopolinės firmos ribinės pajamos (marginal revenue), tai papildomos pajamos, gaunamos pardavus papildomą produkcijos vienetą:
MR = [pic]
Aukščiau esančiame skyrelyje buvo aptarta, kad monopolisto produkto paklausos kreivė yra nukreipta žemyn, todėl padidinus prekių kiekį, jis priverstas sumažinti kainą. Papildomų pardavimų ribinės pajamos monopolinėje įmonėje visada mažesnės, nei kaina. Tai galima pavaizduoti iliustruotai. Tarkime, kad egzistuoja tokia įmonė, kuri teikia specialų automobilių patobulinimą ir juos po to parduoda.
Lentelė A
|Automobilių |Kaina, LTL |Bendros pajamos, |Ribinės |
|kiekis / |(10 tūkst.) |LTL (10 tūkst.) |pajamos, LTL|
|metams |P= AR |TR |(10 tūkst.) |
|Q | | |MR |
|0 |daugiau kaip |0 | |
| |100 | |- |
|1 |100 |100 |100 |
|2 |90 |180 |80 |
|3 |80 |240 |60 |
|4 |70 |280 |40 |
|5 |60 |300 |20 |
|6 |50 |300 |0 |
|7 |40 |280 |- 20 |
|8 |30 |240 |- 40 |
Lentelėje A yra nurodyti sekantys duomenys: vieno automobilio kaina ir jos kiekis, kuris bus nupirktas už atitinkamą kaina, vienerių metų bėgyje.
Esant 1.000.000,- LTL kainai tik vienas asmuo galės ir norės nupirkti tokį automobilį ir tuo labiau, kad ne dažniau nei vieną kartą metuose.
Bendrosios pajamos yra lygios ribinėms pajamoms ir lygios 1.000.000,- LTL
(ribinės pajamos yra bendrųjų pajamų pokytis nuo kiekvieno papildomai parduoto automobilio).
Jei gamintojas sieks parduoti du automobilius, tai jam teks sumažinti gaminio kainą iki 900.000,- LTL. Tuo atveju pelnas bus lygus 1.800.000,-
LTL / per metus. Ribinės pajamos, gautos pardavus antrą automobilį sudaro
800.000,- LTL, kuomet, prekė yra parduodama tik 100.000,- LTL mažiau, nei pirmasis automobilis.
Iš lentelės galima matyti, kad ribinės pajamos, pardavus vieną automobilį, yra mažesnės, nei kaina. Būtina pažymėti, kad parduodant daugiau nei šešis automobilius per metus, yra mažinamos, o ne didinamos bendrosios pajamos, o ribinės pajamos tampa neigiamomis (nešančiomis nuostolį).
|Neelastinga |Neigiamas |Mažėjimas |
|Vienetinis |Konstanta |Konstanta |
|Elastinga |Teigiamas |Didėjimas |
Lentelėje B yra atvaizduota sąveika tarp ribinių pajamų, paklausos elastingumo, kainos atžvilgiu ir bendrųjų pajamų.
MONOPOLINĖS ĮMONĖS PELNO MAKSIMIZAVIMAS TRUMPALAIKIO TERMINO ATŽVILGIU.
Nors monopolistas ir gali įtakoti savo gaminamos prekės kainai, bet tiksli pelno analizė analogiška konkurencinei rinkai. Pelno maksimizavimas suprantamas, kai ribinės pajamos, gaunamos nuo gaminamų prekių kiekio, prilygsta ribiniams kaštams. Tačiau, lygybė P = MR = MC esant monopolijai yra neteisinga, nes ribinės monopolisto pajamos yra mažesnės nei kaina.
Pasinaudojant 3 pav., gaunami duomenys apie automobilių gamybos kaštus . Pastovūs kaštai prilyginimai 100.000,-LTL, ribinis pelnas nuo vieno parduoto automobilio bus lygus 600.000,- LTL. Ribinis pelnas – tai skirtumas tarp ribinių pajamų ir ribinių kaštų. Iš 3 pav. matoma, kad kol ribinis pelnas teigiamas, tol bendrasis pelnas didėja. Tokiu atveju galima tvirtinti, kad neverta gaminti daugiau nei trijų automobilių per metus, kitu atveju tai bus nuostolinga. Tai atsispindi 4 pav.
|[pic] |
Iš gautu duomenų galima daryti išvadas, kad esant pusiausvyros gamybai ribiniai kaštai yra mažesni, nei kaina, prisimenant, kad ribinės pajamos turi būti mažesnės nei kaina.
Q = a –bP,
P = [pic]=[pic],
[pic] = P’ = [pic]’ =0 – [pic] = – [pic].
P, [pic] įrašome į [pic] lygtį ir gauname sekančią išraišką :
MR= P+Q[pic].
Kai MR = 0, tai pagal šią lygybę galima apskaičiuoti Q:
[pic] = 0, 2Q = a, Q = [pic]; kur a – produkcijos kiekis, kai kaina lygi 0.
Kai paklausa – tiesė, didinant pardavimų apimtį ribinės pajamos mažėja du kartu greičiau nei kaina. Esant teigiamoms ribinėms pajamoms, bendrosios pajamos didėja mažėjant prekės kainai ir didėjant parduodamos prekės kiekiui. Kai ribinės pajamos neigiamos, bendrosios pajamos nuolat mažėja. Bendrosioms pajamoms pasiekus maksimumą MR = 0. Kai MR > 0, paklausa elastinga, kai MR <0, paklausa yra neelastinga. Kai paklausa yra vienetinio elastingumo, MR = 0, o bendrosios pajamos, pardavus produkcijos kiekį a/2, yra maksimalios.
Konkuruojančioji įmonė maksimizuodama pelną reguliuoja parduodamos produkcijos kiekį rinkos kaina taip, kad ribinės pajamos būtų lygios ribiniams kaštams, gamybos kiekis atitinka tašką, kur MR = MC, nustatydamas kainą Pm, kuri yra gaunama paklausos kreivės pagalba.
P1
LRAC
Q
D
P1=LRAC1
2 pav.
Monopolinės įmonės produkcijos paklausos kreivė
|ED|<1
P2
LRAC2
|ED|=1
1 pav.
Paklausa ir firmos ilgojo laikotarpio vidutiniai kaštai.
P,AC
P
Q
Q1/2
3 pav.
Paklausa ir ribinės pajamos
0
Q2
Q1
Dš = Dm
Q1
0
D
|ED|>1
Q
a
0
a/2
MR
MR,P
TR
MR<0
MR>0
4 pav.
Paklausa, jos elastingumas, ribinės ir bendrosios pajamos.