Monopolinė rinka

ĮVADAS

Monopolinė ūkio struktūra nepripažįsta rinkos, todėl ji neveikia net
tada, kai „apačioje“ įdiegiama „grynoji“ rinka – šiek tiek pakylame iki
urmo prekybos, o ten likusi monopolija. Žlugus Tarybų Sąjungai, rinkos
mechanizmas nepradėjo veikti, kaip tikėtasi, o senoji valstybės mašina,
kaip biurokratinė, buvo sugriauta. Dėl to atsirado sunkumų. Bet buvo
sukurtos politinės sąlygos išeiti iš krizės, suformuota valstybės
demokratinė sandara. Taigi nepatenkinami ekonominiai rezultatai, bet, antra
vertus, reikia džiaugtis, kad per tuos metus Lietuvai pavyko apsisaugoti
nuo bandymų restauruoti buvusią sistemą, demontuoti visuomenės sukurtą
demokratinį politinį mechanizmą, kuris turi didžiausią rezervą ppertvarkyti
ekonomiką. Šiomis dienomis mes galime kritiškai pažvelgti ir apsvarstyti
šiuolaikinės monopolijos kainų ir konkurencijos teoriją.

Lietuvoje vis dar yra nemažai tokių sričių, kuriose vyrauja
monopolijos. Tai elektros, šilumos, vandens, dujų, geležinkelio pervežimų,
ir kitos sritys. Prie tokių sričių tenka priskirti ir dar labiau
monopolizuotas, tačiau dažnai pamirštamas sritis: sveikatos apsaugą bei
švietimą. Vartotojams su monopolininkais bendrauti nėra paprasta ir lengva.
Monopolistų paslaugų kainos yra aukštos, kokybė prasta, bendravimas
nemalonus, galimybės nebendrauti taip pat dažniausiai yra minimalios.

Aktualus klausimas yra, ką daryti, kad monopolijos neslėgtų vartotojo.
Pradėti tenka nuo to, kad nne visi verslai, vadinami monopolijomis, yra
vienodai žalingi ir nebūtinai su monopolijomis reikia kovoti. Visiškai
akivaizdu, kad vienos vadinamosios monopolijos arba dominuojančios įmonės
tiesiog tėra sėkmingiausios savo srities įmonės, lyderio poziciją
užsitarnavusios dėl gero darbo. Tokių net monopolijomis nederėtų vadinti,
nes jos arba turi akivaizdžių

konkurentų, taigi, vartotojas turi
pasirinkimą, arba konkurentai tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės
geriau įtikti vartotojui. Tenka tik pasakyti, kad potenciali konkurencija
kiekvieną įmonę verčia elgtis taip pat, kaip ir tuomet, kai yra kitas
realus konkurentas.

Kita rūšis monopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų
monopolinis statusas yra įtvirtintas teisiškai arba tokios monopolijos
proteguojamos valdžios. Pavyzdžiui, draudžiama arba praktiškai neįmanoma
atsisakyti monopolinio savo buto šildymo; neleidžiama įsirengti alternatyvų
vandens tiekimą. Panagrinėję kiekvieną labai monopolizuotą sritį,
atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip bandoma
teigti, kad natūralumas tėra dirbtinis valdžios įsikišimo padarinys.

Bandant reguliuoti tokias monopolijas dažniausiai atsiduriama
aklavietėje, kuomet, nepaisant visų reguliavimų, kainos yra per didelės,
kokybė per prasta, o monopolijos, nežiūrint to, skundžiasi, kad negali
reguliuojamomis kainomis padengti savo kaštų ir pagalbos kreipiasi į
valdžią. Taigi, blogai visiems: ir vartotojams, ir patiems monopolistams.

Tikroji prroblema yra ne monopolijos įsigalėjimo problema (kaip minėta,
rinka gali koncentruotis tiesiog dėl efektyvaus darbo arba siekiant masto
ekonomijos). Problema yra vartotojų pasirinkimo laisvės ribojimas, kuris
Lietuvoje labai populiarus. Be jau minėtų ir daugybės kitų tiesioginių
draudimų vartotojams pasirinkti paslaugos teikėją, yra ir netiesioginiai
barjerai, mažinantys vartotojo galimybes ir stiprinantys vieną ar kitą
verslą. Tarp tokių labiausiai išsiskiria muitai. Fakto, kad įvesti muitai
trąšoms, cukrui ar aliejui yra skirti vienai ar kitai įmonei padėti,
neslepia net patys muitų iniciatoriai. Kitaip tariant, daroma viskas, kad
vartotojas nesirinktų kažkurios konkrečios įmonės ko
onkurento.

Problemos sprendimo, kaip pažaboti monopolijas, taip pat nerasime nei
kainų reguliavime, nei kitokiame valdžios įsikišime. Vartotoją apginti
galima tik leidus veikti laisvai rinkai: netrukdyti įeiti į rinką ir iš jos
išeiti, nereguliuoti kainų, nediskriminuoti jokių ūkio subjektų ir neteikti
jokiems ūkio subjektams privilegijų, privatizuoti visus ūkio subjektus.

Apžvelkime pagrindinius monopolinės rinkos susidarymo ir formavimosi
aspektus.

GRYNOJI MONOPOLIJA IR MONOPOLINIS VALDYMAS

Grynoji monopolija (pure monopoly) – tai susidariusi padėtis rinkoje,
kai egzistuoja tik vienas tiekėjas konkrečios prekės, kuri neturi artimų
pakaitų ar panašius poreikius patenkinančių prekių. Monopolinė rinka yra
adekvati tobulos konkurencijos rinkos sąvokai. Pirkėjo poreikių tenkinimams
egzistuoja tik vienas prekių tiekėjas – monopolistas

Suprantama, kad, kaip ir tobula konkurencija, grynoji monopolija yra
savotiška abstrakcija. Visų pirma , praktiškai neegzistuoja produktų, kurie
turėtų pakaitus. Visų antra, retas atvejis, kada nacionalinėje arba
tarptautinėje rinkoje yra tik vienas prekių tiekėjas. Nors, ypatingai
uždarose rinkose, pavyzdžiui, mažame miestelyje, galima stebėti grynosios
monopolijos reiškinį. Tarkim, tokiame miestelyje gali būti tik vienas
gydytojas – stomatologas. Būtina pažymėti, kad kaip taisyklė, tokių
monopolijų veikla yra reglamentuota municipalinės ir valdančiosios
valdžios.

Gamintojas laikomas turinčiu absoliučią monopolinę valdžią (monopoly
power) kai jis turi galimybę įtakoti savo gaminamos prekės kainą bei keisti
gaminamą kiekį. Viršutinė riba, iki kurios monopolistas gali išnaudoti savo
monopolinę valdžią yra priklausoma nuo artimų prekių – pakaitų atsiradimo
rinkoje. Suprantama, norint turėti monopolinę valdžią nėra būtina grynosios
monopolijos sąlyga, tačiau būtina, kad prekių paklausos kreivė būtų
pasvirusi žemyn, o nebūtų ho

orizontali, kaip konkurencijos rinkos sąlygomis,
kadangi kitu atveju monopolistas neturės galimybės keisti kainos,
remdamasis siūlomų prekių kiekio padidinimu. Esminis skirtumas tarp
monopolinės rinkos ir konkurencinės rinkos yra tame, kad monopolistas gali
ir sugeba įtakoti kainai, gaunamai už parduotas prekes, o konkuruojantis
pardavėjas tokios galimybės neturi. Gamintojas turintis monopolinę valdžią
yra įmonė, kuri savo nuožiūra nustato tiekiamų prekių kainą, o ne priima
jos kaip rinkos realybės.

Rinkos struktūra ( market structure ) parodo pirkėjų ir pardavėjų
kiekį esantį rinkoje, jų bendrai perkamas ir parduodamas prekes, prekės
standartizacijos laipsnį, o taip pat įėjimo ir išėjimo iš rinkos lengvumą.
Grynoji monopolija ir tobula konkurencija yra kraštutinės rinkos
organizavimo formos. Realios rinkos struktūros yra tarpinės tarp šių
dviejų.

ĮĖJIMO Į MONOPOLINĘ ŠAKĄ KLIŪTYS

Pelnas, gaunamas rinkoje, yra kaip signalas gamintojams apie tai, ar
verta įeiti į norimą rinką ar ne. Žinoma, kad aukštas ekonominis
pelningumas, gaunamas monopolistų, pritrauks į rinką ir kitus potencialius
prekės gamintojus. Vadinasi grynosios monopolijos palaikymas reikalauja
eilė pastangų, kurios stabdytų konkurencingų prekių ir gamintojų
atsiradimą. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys (barrier entry) – dirbtinai
sukurtos ribos, kurios neleidžia naujų papildomų gamintojų ir tiekėjų
atsiradimą monopolinėje rinkoje. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys
reikalingos tam, kad palaikyti pačia monopoliją ilgalaikiame plane. Jeigu
būtų galimybė laisvam įėjimui į rinką, tai ekonominis pelnas, gaunamas
monopolisto, pritrauktų į rinką naujus gamintojus ir tiekėjus, vadinasi
atsirastų didesnė ir platesnė prekių pasiūla. Monopolinė kontrolė kainoms
išnyktų ir rinka taptų konkurencinga.

Galima išskirti pagrindinius įėjimo į monopolinę ša

aką kliūčių tipus:

1. Išimtinės teisės, suteiktos valstybės. Kartais vyriausybė sąmoningai

siekia, kad suteikti vienai įmonei išskirtinį monopolisto statusą

tam tikroje šakoje ar atskiroje nacionalinio sektoriaus rinkoje.

Dažnai tokio monopolisto vietoje gali būti pati valstybė.

2. Patentai ir autorinės teisės. Patentai ir autorinės teisės suteikia

naujų prekių sukūrėjams ar literatūros, muzikinių kūrinių, meno

darbų kūrėjams išskirtines pardavimo teises, naudojimosi jomis,

licenzijas jų sukurtiems darbams ir kūriniams. Patentai gali būti

išduodami ir gamybos technologijoms. Bet patentai ir autorinės

teisės suteikia monopolines galimybes tik ribotam laiko tarpui,

atsižvelgiant į vietos įstatymų leidybos ypatumus. Po patento ar

autorinių teisių galiojimo termino pasibaigimo įėjimo į monopolinę

šaką kliūtys dingsta. Patentų ir autorinių teisių idėja stimuliuoja

atskirus individus, bei įmones atrasti naujus produktus ir ieškoti

kitų sprendimo būdų, kadangi išradingumas garantuoja išskirtines

gaminio realizacijos teises.

3. Nuosavybės teisės į gamybinius resursus. Monopolija taip pat gali

palaikyti ir riboti konkretaus ištekliaus resursus, reikalingus

monopolizuotos prekės gamybai.

4. Unikalios galimybės ir žinios taip pat gali sukurti monopoliją. Tiek

dainininkai, menininkai, sportininkai turi monopoliją savo teikiamų

paslaugų naudojimuisi. Gamintojas turintis technologinių paslapčių,

su sąlyga, kad kitas gamintojas negali atkurti analogišką

technologiją, valdo tam tikro produkto monopoliją. Tačiau, kaip

taisyklė, tokia monopolija nėra grynoji, kadangi gali egzistuoti

artimos technologijos tapataus produkto sukūrimui.

5. Didelės monopolijos maži gamybos kaštai. Didelių gamintojų kaštų

pranašumai gali leisti vienam gamintojui, tiekiančiam prekes visai

rinkai, gaminti produktus su mažesniais gamybiniais kaštais, nei tai

būtų galima daryti, jeigu rinka aptarnautų du ar daugiau pardavėjų.

Monopolistas siekiantis apsaugoti savo rinką, gali nustatyti

santykiškai mažas kainas, kurios bus nepasiekiamos kitiems, kadangi

pastariesiems tai nebus pelninga. Gamintojai, siekdami išlaikyti

rinką, mažinti kainas, tenkindami rinkos paklausą, vienas po kito

atsisakys tai daryti, kol galiausiai liks tik vienas gamintojas –

monopolistas. Atsiradus dominuojančiam gamintojui, naujai

susikūrusios įmonės negalės patekti į rinką, todėl, kad jos bus

santykinai mažos, kad pasiektų vidutiniškai panašų prekių

realizavimo lygį, koki turi gamintojas – monopolistas. Gamintojas ,

kuris gali patenkinti rinkos poreikį paklausiai prekei su mažesniais

nei vidutiniais kaštais, negu tie, kurie būtų, jeigu du ar daugiau

gamintojų – tiekėjų pateiktų tą patį prekės kiekį, yra vadinama

natūraliąja monopolija (natural monopoly).

| |
| |
| |
| |
| |
| |

Grynojoje monopolinėje rinkoje LRAC kreivė gali žemėti viso reikšmių
intervalo ribose, kuriam paklausos kreivė yra aukščiau LRAC. Natūralioji
monopolija gali išleisti į apyvartą pagamintų prekių kieki Q1 su mažesniais
ilgalaikiais gamybiniais kaštais, nei tai gali padaryti kitos gamybinės
įmonės, kurios išleidžia į rinka prekių kieki Q1/2. Q1= 2Q1/2.

MONOPOLISTO PREKIŲ PAKLAUSA

Paklausos kreivė, kuri nurodo išleidžiamos monopolinės įmonės
produkcijos kiekį, sutampa su rinkos produkto paklausos kreive, parduodama
monopolijoje. Todėl monopolistas atsižvelgia į pirkėjo paklausos poreikius,
teikdamas rinkai atitinkamą prekių kiekį. Keisdami prekės kaina, jie
privalo atsižvelgti į pirkėjų reakciją, nes parduodamas prekės kiekis
priklauso nuo kainos dydžio. Ir kaina, kuria jie nustato savo gaminamai
prekei priklauso nuo nupirkto kiekio. Monopolistas gali nustatyti arba
kainą, savo siūlomai prekei, arba jų kiekį, kurį jie siūlo pardavimui
kiekvienu laikotarpiu.

| |
| |
| |

Jeigu gamintojas pasirenka kainą P1, tai reikiamos produkcijos kiekis
nustatomas iš rinkos kreivės ir jis bus Q2. Monopolistas nusprendęs
padidinti kainą nuo P1 iki P2, kad padidėtų pelnas, tai parduodamų prekių
kiekis sumažėtų nuo iki Q1. Produkcijos pasiūla egzistuojant grynajai
monopolijai yra rinkos pasiūla. Monopolisto prekės paklausa taip pat yra
rinkos paklausa. Tai paaiškina tą faktą, kad monopolistas nėra kainos
gavėjas.

RIBINĖS MONOPOLISTO PAJAMOS

Monopolinio gamintojo bendrosios pajamos (total revenue) dydis
priklauso nuo kainos P ir pagamintos produkcijos kiekio Q:

TR = P x Q

Monopolinio gamintojo vidutinės pajamos (averange revenue), tai
pajamos, kurios yra gaunamos parduodant prekės vienetą:

AR = [pic] = [pic]=P

Monopolinės firmos ribinės pajamos (marginal revenue), tai papildomos
pajamos, gaunamos pardavus papildomą produkcijos vienetą:

MR = [pic]

Aukščiau esančiame skyrelyje buvo aptarta, kad monopolisto produkto
paklausos kreivė yra nukreipta žemyn, todėl padidinus prekių kiekį, jis
priverstas sumažinti kainą. Papildomų pardavimų ribinės pajamos
monopolinėje įmonėje visada mažesnės, nei kaina. Tai galima pavaizduoti
iliustruotai. Tarkime, kad egzistuoja tokia įmonė, kuri teikia specialų
automobilių patobulinimą ir juos po to parduoda.

Lentelė A

|Automobilių |Kaina, LTL |Bendros pajamos, |Ribinės |
|kiekis / |(10 tūkst.) |LTL (10 tūkst.) |pajamos, LTL|
|metams |P= AR |TR |(10 tūkst.) |
|Q | | |MR |
|0 |daugiau kaip |0 | |
| |100 | |- |
|1 |100 |100 |100 |
|2 |90 |180 |80 |
|3 |80 |240 |60 |
|4 |70 |280 |40 |
|5 |60 |300 |20 |
|6 |50 |300 |0 |
|7 |40 |280 |- 20 |
|8 |30 |240 |- 40 |

Lentelėje A yra nurodyti sekantys duomenys: vieno automobilio kaina ir
jos kiekis, kuris bus nupirktas už atitinkamą kaina, vienerių metų bėgyje.
Esant 1.000.000,- LTL kainai tik vienas asmuo galės ir norės nupirkti tokį
automobilį ir tuo labiau, kad ne dažniau nei vieną kartą metuose.
Bendrosios pajamos yra lygios ribinėms pajamoms ir lygios 1.000.000,- LTL
(ribinės pajamos yra bendrųjų pajamų pokytis nuo kiekvieno papildomai
parduoto automobilio).

Jei gamintojas sieks parduoti du automobilius, tai jam teks sumažinti
gaminio kainą iki 900.000,- LTL. Tuo atveju pelnas bus lygus 1.800.000,-
LTL / per metus. Ribinės pajamos, gautos pardavus antrą automobilį sudaro
800.000,- LTL, kuomet, prekė yra parduodama tik 100.000,- LTL mažiau, nei
pirmasis automobilis.

Iš lentelės galima matyti, kad ribinės pajamos, pardavus vieną
automobilį, yra mažesnės, nei kaina. Būtina pažymėti, kad parduodant
daugiau nei šešis automobilius per metus, yra mažinamos, o ne didinamos
bendrosios pajamos, o ribinės pajamos tampa neigiamomis (nešančiomis
nuostolį).

|Neelastinga |Neigiamas |Mažėjimas |
|Vienetinis |Konstanta |Konstanta |
|Elastinga |Teigiamas |Didėjimas |

Lentelėje B yra atvaizduota sąveika tarp ribinių pajamų, paklausos
elastingumo, kainos atžvilgiu ir bendrųjų pajamų.

MONOPOLINĖS ĮMONĖS PELNO MAKSIMIZAVIMAS TRUMPALAIKIO TERMINO ATŽVILGIU.

Nors monopolistas ir gali įtakoti savo gaminamos prekės kainai, bet
tiksli pelno analizė analogiška konkurencinei rinkai. Pelno maksimizavimas
suprantamas, kai ribinės pajamos, gaunamos nuo gaminamų prekių kiekio,
prilygsta ribiniams kaštams. Tačiau, lygybė P = MR = MC esant monopolijai
yra neteisinga, nes ribinės monopolisto pajamos yra mažesnės nei kaina.

Pasinaudojant 3 pav., gaunami duomenys apie automobilių gamybos
kaštus . Pastovūs kaštai prilyginimai 100.000,-LTL, ribinis pelnas nuo
vieno parduoto automobilio bus lygus 600.000,- LTL. Ribinis pelnas – tai
skirtumas tarp ribinių pajamų ir ribinių kaštų. Iš 3 pav. matoma, kad kol
ribinis pelnas teigiamas, tol bendrasis pelnas didėja. Tokiu atveju galima
tvirtinti, kad neverta gaminti daugiau nei trijų automobilių per metus,
kitu atveju tai bus nuostolinga. Tai atsispindi 4 pav.

| |
|[pic] |

Iš gautu duomenų galima daryti išvadas, kad esant pusiausvyros
gamybai ribiniai kaštai yra mažesni, nei kaina, prisimenant, kad ribinės
pajamos turi būti mažesnės nei kaina.

Q = a –bP,

P = [pic]=[pic],

[pic] = P’ = [pic]’ =0 – [pic] = – [pic].

P, [pic] įrašome į [pic] lygtį ir gauname sekančią išraišką :

MR= P+Q[pic].

Kai MR = 0, tai pagal šią lygybę galima apskaičiuoti Q:

[pic] = 0, 2Q = a, Q = [pic]; kur a – produkcijos kiekis, kai

kaina lygi 0.

Kai paklausa – tiesė, didinant pardavimų apimtį ribinės pajamos mažėja
du kartu greičiau nei kaina. Esant teigiamoms ribinėms pajamoms,
bendrosios pajamos didėja mažėjant prekės kainai ir didėjant parduodamos
prekės kiekiui. Kai ribinės pajamos neigiamos, bendrosios pajamos nuolat
mažėja. Bendrosioms pajamoms pasiekus maksimumą MR = 0. Kai MR > 0,
paklausa elastinga, kai MR <0, paklausa yra neelastinga. Kai paklausa yra
vienetinio elastingumo, MR = 0, o bendrosios pajamos, pardavus produkcijos
kiekį a/2, yra maksimalios.

Konkuruojančioji įmonė maksimizuodama pelną reguliuoja parduodamos
produkcijos kiekį rinkos kaina taip, kad ribinės pajamos būtų lygios
ribiniams kaštams, gamybos kiekis atitinka tašką, kur MR = MC, nustatydamas
kainą Pm, kuri yra gaunama paklausos kreivės pagalba.

———————–
P1

LRAC

Q

D

P1=LRAC1

2 pav.
Monopolinės įmonės produkcijos paklausos kreivė

|ED|<1

P2

LRAC2

|ED|=1

1 pav.
Paklausa ir firmos ilgojo laikotarpio vidutiniai kaštai.

P,AC

P

Q

Q1/2

3 pav.
Paklausa ir ribinės pajamos

Q2

Q1

Dš = Dm

Q1

D

|ED|>1

Q

a

a/2

MR

MR,P

TR

MR<0

MR>0

4 pav.
Paklausa, jos elastingumas, ribinės ir bendrosios pajamos.

Leave a Comment