TURINYSĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………………31. MONOPOLIJOS SAMPRATA………………………………………………………………………………………42. MONOPOLIJOS VALSTYBINIAI REGULIAVIMO BŪDAI………………………………………….92.1. Licencijos ir jų išdavimo tvarka……………………………………………………………………………………92.2. Privalomi mokėjimai – mokesčiai………………………………………………………………………………102.3. Kainų reguliavimas…………………………………………………………………………………………………..122.4. Natūralių monopolijų reguliaviams…………………………………………………………………………….143. MONOPOLIJOS LIETUVOJE…………………………………………………………………………………….163.1. „Lietuvos energija“…………………………………………………………………………………………………..173.2. „Lietuvos telekomas“………………………………………………………………………………………………..193.3. „Lietuvos dujos“………………………………………………………………………………………………………213.4. „Mažeikių nafta“………………………………………………………………………………………………………224. LIETUVOS MONOPOLIJŲ KAINŲ REGULIAVIMAS………………………………………………..24IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………..28LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………………………………………30
ĮVADAS
Kai rinkoje yra tik viena įmonė ir jos gaminamos prekės neturi pakaitalų, susiformuoja monopolija. Monopolistai turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį, kurie maksimizuos pelną. Tačiau iš tikrųjų monopolija negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai, nes ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jeigu monopolija nustatys aukštą kainą, ji galės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį. Paklausa, kurią sąlygoja vartojo elgsena, nulems monopolininko kainą, po to vartotojai nustato, kiek jie norėtų produkcijos šia kaina pirkti, arba monopolininkas pasirenka gaminamą produkcijos kiekį, o po to vartotojai nusprendžia, kiek gali mokėti už šį kiekį. Taigi, pirmoji sąlyga yra natūralesnė ir pats monopolistinės kainos nustatymo būdas yra labai aktuali tema ir Lietuvoje. Vyriausybei privatizuojant vis daugiau monopolinių objektų (privatizuotas “Lietuvos telekomas”, žadama privatizuoti “Lietuvos energiją”, dujų ūkį) daugumai vartotojams iškyla klausimas ar jie neliks nuskriausti. Monopolinės įmonės valdo svarbiausias ūkio šakas, todėl dauguma vartotojų perdaug nesigilina į kainų politikos, nes dauguma tų rinkos objektų priklauso vyriausybei, o pastaroji gali be didesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių teikiamų paslaugų kainas. Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė. Tačiau vartotojus labiausiai jaudina klausimas ne tai, kaip bus tvarkomasi įmonės viduje, bet kokia kainų politiką pasirinks šios įmonės. Dėl vyriausybės negalėjimo kontroliuoti kainų monopolininkai gali reikalauti labai didelio užmokesčio už jų teikiamas paslaugas ar prekes. Taigi šio darbo objektas – Lietuvos monopolijos.Darbo tikslas – išnagrinėti Lietuvos monopolijų reguliavimo būdus.
Uždaviniai:1. Pateikti monopolijos sampratą.2. Aptarti monopolijų reguliavimo būdus.3. Išsiaiškinti, kaip reguliavimas veikia monopolijas.1. MONOPOLIJOS SAMPRATA
Kai rinkoje yra tik viena įmonė ir jos gaminamos prekės neturi pakaitalų, susiformuoja monopolija.Monopolija – gr. “monos”- reiškia “vienintelis”, “poleo”- reiškia “parduoti”. Absoliučioji arba grynoji monopolija – tai toks rinkos sandaros tipas kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitalų pardavėjas.Kadangi monopolijos gaminamas ar parduodamas produktas yra tuo unikalus, kad neturi artimų pakaitalų, nėra vartojimui alternatyvų. Vartotojas turi pirkti iš monopolininko arba apseiti be to produkto. Tačiau grynoji monopolija yra abstrakcija, nes realiame gyvenime yra labai mažai (jeigu iš viso yra) produktų, kurie neturi pakaitalų.R. ir P. Wonnacott’ai (6, p. 216) skiria keturias priežastis, sąlygojančios vienintelio pardavėjo atsiradimą:1. Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Dažniausiai tai būna svarbiausias gamybinis išteklius. 2. Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui pardavusi Lietuvos telekomą, vyriausybė suteikė jai monopoliją iki 2005 m. tiekti laidines telekomunikacijų paslaugas visoje Lietuvos teritorijoje. 3. Monopolija atsiranda susijungus keletui gamintojų. Jeigu įstatymai nedraudžia, tai keletas gamintojų (pardavėjų) gali susijungti į vieną firmą ir, tokiu būdu, pakelti kainą bei padidinti gaunamą pelną. 4. Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda dėl itin svarbios masto ekonomikos veiklos, įgalinančios visą duotos ūkio šakos produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dvejose ar daugiau. Bet svarbu paminėti, kad tapti monopolija ir ja išsilaikyti nėra paprasta. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys – tai tam tikri trukdymai, kurie mažina konkurenciją ir neleidžia kitoms įmonėms įeiti į šaką. Ekonomistai aptaria keturias pagrindines į monopolinę rinką ir išsilaikymo joje kliūtis:1. Išskirtinės teisė, gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama įmonėms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms įmonėms. Pvz., leidimai (licenzijos) kabelinei televizijai, tranzitiniam krovinių gabenimui, ryšių paslaugoms ir pan. Daugeliu atveju vyriausybė pati atstovauja monopolijoms (ypač pašto srityje). Daugelis valstybių pačios turi alkoholinių gėrimų pardavimo ir valstybinių loterijų organizavimo monopolį.
2. Patentai ir autorinės teisės. Tai garantuoja naujų produktų kūrėjams ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teises. Patentai garantuoja išradėjui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą laikotarpį. Kada kokia nors įmonė neteisėtai įsibrauna į rinką, pažeisdama kitos įmonės patentą, jos veiklą gali sustabdyti teismas.3. Svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė. Monopolija gali išsilaikyti, jeigu ji turi ar valdo visas žaliavas, reikalingas to produkto gamybai. Įmonės, kurios turi technologinių paslapčių, taip pat yra monopolininkės, jeigu kitos įmonės negali pagaminti tokio pat produkto.4. Didelės monopolinės gamybos maži kaštai. Labai didelių firmų kaštų pranašumai gali leisti vienai firmai, aptarnaujančiai visą rinką, gaminti produkciją su mažesniais kaštais, nei tai būtų galima daryti, jeigu rinką aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. Tai gali padėti firmoms ne tik įtvirtinti monopolinę galią, bet ir tapti kliūtimi kitoms firmoms, norinčioms įeiti į šią rinką. Monopolija, norėdama apsaugoti savo rinką, gali nustatyti santykinai mažas kainas, kurios bus “nepasiekiamos” kitoms firmoms.S. Zaicevo nuomone rinka monopolizuojama sukuriant arba savaime atsirandant barjerams įeiti papildomoms įmonėms į rinką ir siūlo išskirti šias monopolijų rūšis pagal tai, kokie barjerai skatina jas susikurti:• Natūrali monopolija, kuri atsiranda dėl ribotų išteklių pasiūlos ir pateikimo rinkai galimybių. Tokia monopolija remiasi ekonomijos dėl gamybos masto efektu. Taigi rinkoje, kurios paklausos ir vidutinių bendrųjų kaštų kreivių ryšys yra toks, jog kaštai sumažėja ir gali būti padengti vidutinėmis pajamomis tik esant didelei gamybos apimčiai, sudarančiai visą šakos gamybos apimtį, susidaro galimybė atsirasti natūraliai monopolijai. Svarbu pažymėti, kad didelę ekonomiją dėl mastų lemia technologinės kai kurių įmonių galimybės. Joms būdingi dideli pradiniai kapitaliniai įnašai, dideli fiksuoti kaštai. Papildomi vartotojai mažina bendruosius vidutinius kaštus. Viena įmonė, gamindama visą šakos produkciją, pasiekia mažesnių vidutinių bendrųjų kaštų, negu tai galėtų padaryti dvi ar daugiau įmonių.• Teisinė monopolija suteikia gamintojams teisišką apsaugą, bei apsaugo rinką nuo nesąžiningos konkurencijos. Ji yra pripažinta ir saugoma įstatymo, siekiant išvengti nesąžiningos veiklos ir suteikiant gamintojams, autoriams ir išradėjams galimybę naudotis savo pastangų vaisiais. Teisinės monopolijos yra patentai, autorinės teisės, kurios pripažįsta asmenų išimtinę teisę gauti pajamas už tam tikras prekes ir naudoti tam tikrus objektus. Valstybinės valdžios organai, atstovaudami vartotojų arba visuomenės interesus, dažnai apriboja gamintojų veiklą. Tiksliau, norintiems užsiimti kai kuriomis ūkinės veiklos rūšimis, keliami tam tikri reikalavimai (dažniausiai tai standartai gaminamoms prekėms, teikiamoms paslaugoms ar naudojamiems resursams) ir išduodami leidimai ūkinei veiklai. Nustatyti specialūs reikalavimai – tai valstybės iškeltas įėjimo į rinką barjeras.• Socialinė monopolija kyla iš techninių aprūpinimo sąlygų, susijusių su vandens, dujų, elektros energijos tiekimu, pašto ir telefono paslaugomis. Visi autoriai išskiria panašias monopolijų formavimosi ypatybes, tik kiek kitaip jas interpretuoja, tačiau išsamiausiai monopolijos atsiradimo priežastis pateikia Varian H. L. (5, p. 380). Jis teigia, kad žinant kaštus ir paklausą galima nustatyti ar ši pramonės šaka bus konkurencinė, ar monopolizuota. Taigi atsakymas apskritai priklauso nuo vidutinių kaštų ir paklausos kreivės sąryšio ir esminis veiksnys čia yra mažiausio efektyvaus masto (tai yra vidutinius kaštus minimizuojančios gamybos apimties) ir paklausos dydžio santykis.A B1 pav. Paklausos ir mažiausio efektyvaus masto santykis1 pav. Pavaizduotos dviejų prekių ir vidutinių kaštų ir rinkos paklausos kreivės. Pirmoje rinkoje (A) vietos užtenka daugeliui įmonių, jei kiekviena nustato kainą artimą p* ir gamina palyginti nedaug, tačiau antroje rinkoje (B) tik viena firma gali dirbti nenuostolingai ir gauti pelną. Taigi tikėtina, kad pirma rinka bus konkurencinė, o antroji taps monopolija.Todėl vidutinių kaštų kreivė, kurią savo ruožtu nulemia už jos slypinti technologija, yra svarbus veiksnys, nustatantis ar rinka bus konkurencinė, ar monopolinė. Jei mažiausias efektyvus gamybos mastas palyginti su rinkos dydžiu yra maža, tai galima tikėtis, kad vyraus konkurencijos sąlygos.
Būtina atkreipti dėmesį, kad tai santykinis teiginys, nes svarbiausia yra masto ir rinkos dydžio santykis, nes negalima pakeisti mažiausio efektyvumo masto – jį sąlygoja technologija. Tačiau rinkos dydį gali paveikti ekonominė politika. Jeigu šalis pasirinks užsienio prekybos nevaržančią politiką ir jos įmonės susidurs su užsienio konkurencija, tai šalies įmonių galia paveikti rinkos kainos žymiai sumažės. Kita vertus, jei valstybė laikosi tarptautinę prekybą varžančios politikos, tai labiau tikėtina, kad įsigalės monopolija.Antra monopolijos atsiradimo priežastis – kelios pramonės šakos firmos, norėdamos pakelti kainas ir taip padidinti savo pelną, gali susitarti ir apriboti gamybos apimtį. Šiuo atveju pramonės šaka organizuota kaip kartelis, kurie yra neteisėti. Svarbu atkreipti dėmesį, kad viena vyraujanti įmonė pramonės šakoje gali atsirasti dėl grynai istorinio atsitiktinumo. Įmonė, pirmoji patekusi į kokią nors rinką, galėjo turėti gana didelę kaštų pranašumą ir dėl to atbaidyti kitas įmones. Tarkime, patenkant į tam tikrą pramonės šaką, yra labai dideli “apsirūpinimo” kaštai. Tada senbuvė įmonė, esant tam, tikroms sąlygoms, gali tikinti potencialius naujokus, kad jei jie bandys patekti į šią šaką, ji labai sumažins kainas. Taigi, monopolinės kainos nustatymas yra vienas iš svarbiausių veiksnių leidžiančių įmonei išlikti monopoline.Remigijus Šimašius LLRI ekstertas pastebi, kad monopolijomis nedera vadinti įmonių, kurios yra dominuojančios ir sėkmingai dirbančios savo srities įmonės užsitarnavusios lyderio poziciją tik savo geru darbu. Eksperto nuomone jos turi akivaizdžių konkurentų arba konkurentai tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės geriau įtikti vartotojui. Kita rūšis monopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų monopolinis statusas yra teisiškai įtvirtintas arba tokios monopolijos proteguojamos vadžios (‘’Lietuvos Telekomas’’). Pasak R.Šimašiaus, detaliau paanalizavę monopolizuotas sritis, atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip bandoma teigti, kad natūralumas yra tik dirbtinis valdžios įsikišimo padarinys.Kiti LLRI ekspertai primena, kad negalima pamiršti to, kad kiekvienas yra savo turto ir sugebėjimų absoliutus monopolistas, nes tik savininkas gali priimti sprendimus dėl savo turto. Taigi, monopolis egzistuoja visuomet, tačiau tai netrukdo konkurencijai, o atvirkščiai – yra jos būtina sąlyga. Ekspertai sutinka ir su kolegos R.Šimašiaus teiginiu, kad kita „įteisinta“ monopolija užkerta kelią konkuruoti ir tai yra netoleruotina, ir nepateisinama.2. MONOPOLIJOS VALSTYBINIAI REGULIAVIMO BŪDAI
Kadangi turėdama monopolinę jėgą, įmonė gali pakeisti tobulos konkurencijos diktuojamą resursų alokaciją ir nacionalinių pajamų paskirstymą, valstybė antinomopoliniais įstatymais bando neleisti firmoms įgyti monopolinės jėgos arba jos išlaikyti. Antiminopoliniai įstatymai įvairiose šalyse nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniais principais, aiškinančiais neigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiau nemažai lemia ir konkreti kiekvienos valstybės situacija, ir valstybės požiūris į ją. Vakarų Europos antimonopolinis reguliavimas vėlavo pusę amžiaus, palyginti su JAV, o štai Lietuvoje parengtas antimonopolinio įstatymo projektas tik 1990m, 100 metų vėliau nei garsusis Šermeno įstatymas – pirmasis antitrestinis įsatymas priimtas Amerikoje.Paprastai antimonopoliniuose įstatymuose neteisėti skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta antimonopolinė rinkos jėga: Slapti sandėriai tarp įmonių dėl kainų padidinimo bei gamybos apimties sumažinimo. Prekybos žlugdymas, sudarant visų resursų pirkimo iš vieno pardavėjo kontraktus. Grobuoniškas kainos nustatymas, verčiant konkurentus jungtis prie firmos, kitaip jiems gręsia bankrotas. Akcijų supirkimas siekiant prijungti prie firmos konkurentus. Kelių nepriklausomų įmonių susijungimas į vieną.Kadangi monopolinės rinkos struktūros formavimą sąlygojantys veiksmai neturi griežtų kiekybinių įvertinimo rodiklių, svarbu ne tiktai patys įstatymai, bet jų taikymas praktikoje.Pasak L.Fergizo, reguliavimo įtaka ekonominiam aktyvumui jau gerokai anksčiau buvo tyrinėta išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Jos dydžiui nustatyti buvo atliekami šimtai tyrimų, pateikta gausybė informacijos ir apibendrinimų. Dauguma išvadų labai aiškiai įvardija: reguliavimas padidina kaštus ir riboja konkurenciją, o tai sukelia nedarbą ir ekonominės veiklos efektyvumo mažėjimą. Konkurencija yra būtina gerovės ir bet kokios, ne ekonominės, laisvės sąlyga, nes tik esant konkurencijai žmonių pastangos nukreipiamos ten, kur jos yra efektyviausios ir geriausiai pasitarnauja žmonėms.
2.1. Licencijos ir jų išdavimo tvarkaVienas pagrindinių barjerų įeiti į rinką – licencijos, leidimai. Pritarimai, sutikimi ar kitos procedūros. Pasak LLRI ekspertų, tuomet atsiranda būtinybė gauti kito subjekto (paprastai valdžios) sutikimą. Tokiu atveju konkurencija tampa priklausoma ne nuo rinkos dalyvių, o nuo leidimų gavimo arba negavimo. Teisė išduoti ar neišduoti šiuos leidimus yra monopolinė, todėl tokių leidimų reikalavimas tiesiogiai mažina konkurenciją.Anot LLRI, šiuo metu Lietuvoje yra kelios dešimtys veiklos rūšių, kuriomis užsiimti draudžiama be specialaus valdžios leidimo – licencijos. LR Įmonių įstatyme yra išvardintos net 27 licencijuojamų veiklų rūšys, tačiau be šių egzistuoja ir daugelis kitų. Licencijavimo galia – sprendimas leisti ar neleisti – yra išsklaidyta tarp įvairiausių vadžios lygių nuo pat Vyriausybės iki policijos. Licencijavimą privaloma perregistruoti kasmet, ko pasekoje, versininkus ‘’pririšo’’ prie valdininkų, pavertė nuolat priklausomais nuo jų sprendimų.Anot vyriausybės licencijavimu siekiama: Apsaugoti vartotoją Gauti pajamų į biudžetą Valdyti informacijąTačiau pasak LLRI ekspertų atlikus nuodugnų tyrimą paaiškėja, kad: Valdžios noras apsaugoti vartotoją nepasiekiamas, neįmanoma numatyti ir reglamentuoti visų žalos vartotojui atvejų. Tačiau turi neigiamų pasekmių: siaurina vartotojo teises, sukuria iliuziją, kad jis yra apsaugotas ir neskatina saugotis pačiam. Ekonominiu atžvilgiu tai yra labai brangus būdas, nes didina biudžeto išlaidas, o įmonėms sukuria papildomus kaštus, ir galiausiai – vadžios kišimasis užkerta kelią efektyviems privatiems apsaugos mechanizmams (konkurencijai, privatus informacijos verslas, savanoriškos teisių gynimo organizacijos). Gauti pajamų į biudžetą gali būti pasirinktas didinant bendrųjų mokesčių administravimo efektyvumą, tinkamai valdant informaciją. Pajamoms į biudžetą surinkti, pakanka apmokesdinti įmones. Kad valdyti informaciją – reikalingas integruotas registras, teisiškai ir techniškai reglamentuotas valstybės institucijų pasikeitimas informacija, standartizuotas informacijos surinkimas ir kitos priemonės, susijusios su ‘’informacinės valdžios’’ sukūrimu.2.2. Privalomi mokėjimai – mokesčiaiKitas barjeras patekti į rinką ir veikti joje, anot LLRI ekspertų, yra privalomi mokėjimai. Bet kokie privalomi mokėjimai, nesvarbu, vadinami jie mokesčiais, ar ne, suvaržo rinką, o kai kurie jų nukreipti išskirtinai prieš konkurenciją.Lietuvoje šiuo metu net kelios ūkio šakos reguliuojamos akcizų pagalba. Viena iš sričių – degalų kainos Lietuvoje.LLRI pristatė mažmeninių degalų kainų ir prekybos sąlygų naftos produktais tyrimą. Remdamiesi atliktu tyrimu, LLRI ekspertai tvirtina, kad degalų kainų augimą Lietuvoje lemia ne karteliniai susitarimai tarp degalais prekiaujančių įmonių, o valdžios kišimasis į degalų rinką.Priešingai paplitusiai nuomonei, LLRI tyrimo rezultatai rodo, kad degalų prekybos įmonės dirba ties nuostolių riba. Pelnas, kurį gauna degalais prekiaujančios įmonės, yra pernelyg mažas, kad galima būtų įžvelgti slaptus susitarimus dėl degalų kainos ar rinkos pasidalijimo. Tai liudija, kad degalų rinkoje veikia stipri konkurencija, teigia LLRI ekspertai.Kaip rodo tyrimai, aukštas degalų kainas sąlygoja išankstinis akcizų ir PVM mokėjimas, siekis greitai padidinti akcizus degalams iki ES nustatyto lygio, importo muitai, degalų eksporto apribojimai, prekybos naftos produktais licenzijavimas. Išskirtinių sąlygų sudarymas „Mažeikių naftai“ 1999 metais nuo 5 iki 15 proc. padidintas importo muitas degalams, pagamintiems šalyse, su kuriomis Lietuva neturi pasirašiusi laisvos prekybos sutarčių, tarp jų ir Rusija bei Baltarusija. Tai, kad konkurencija degalų rinkoje yra varžoma valstybės reguliavimo, pripažįsta ir Konkurencijos taryba. LLRI primena, kad Konkurencijos tarybai įstatymai suteikia teisę siūlyti valdžios institucijoms keisti ar naikinti konkurenciją ribojančias teises nuostatus ir sprendimus.Šiuo metu, finansų ministerijos siūloma nauja alaus akcizo skaičiavimo tvarka reikštų didesnius mokesčius Lietuvos gyventojams ir blogesnes sąlygas aludariams, teigia Lietuvos Laisvosios rinkos ekspertai.Akcizų įstatymo pakeitimo ir papildymo projektas numato taikyti akcizą alui, kaip ir ES, pagal faktinę alkoholio koncentraciją. Vietoj iki šiol galiojusio 0.4 lito už litrą alaus, siūloma 0.0085 lito už 1 procentą alkoholio tūrinės koncentracijos litre, bet ne daugiau, kaip 0.55 lito už litrą. Pagal naują metodika, pabrangtų visas alus nuo 4.7 stiprumo.„Ši tvarka neleis pasiekti Finansų ministerijos deklaruojamo tikslo subalansuoti alui tenkančios mokesčio naštos, t.y. sumažinti silpnesniam alui ir padidinti stipresniam. Mokesčių našta bus padidinta, o ne subalansuota, nes tradicinis ir pagrindinę rinkos dalį turintis alus (pvz. Kalnapilis, Ekstra) brangtų, tuomet, kai simboliškai atpigtų alus, kurio dalis rinkoje yra itin maža, teigia LLRI prezidentė Elena Leontjeva. Įvedus siūlomą akcizo skaičiavimo metodiką, sumažėtų biudžeto įplaukos, nes svertinio alaus akcizo ir vidutinės kainos padidėjimas stabdytų Lietuvos ekonomikai svarbios alaus rinkos augimą. Pasak LLRI ekspertų, 2000m liepos 20d. priimto LR Elektros energijos įstatymas nesudaro visų būtinų sąlygų racionalios ir efektyvios elektros energijos sistemos sukūrimui Lietuvoje.Nors Elektros energijos įstatymas turėtų tapti svarbiu žingsniu liberalizuojant elektros energijos rinką, jame liko nemažai prieštaringų nuostatų, Nepriimtinas yra įstatyme numatytas visiškas elektros energijos rinkoje licencijavimas, kainų reguliavimas bei privilegijos kai kuriems energijos gamintojams. Nors įstatymo tikslu nurodytas konkurencinės elektros energijos rinkos kūrimas, netinkamos nuostatos apribos konkurenciją tiek elektros energijos gamybos, tiek perpardavimo ir skirstymo srityse. LLRI atkreipia dėmesį, kad įstatymu įteisintos monopolijos bei daugybė neapibrėžtumų dėl būsimos veiklos sąlygų užkirs kelią greitam ir efektyviam elektros energijos sistemos privatizavimui ir liberalizavimui.2.3. Kainų reguliavimasLaisvos kainos yra būtina pilnaverčio ekonominio gyvenimo sąlyga. Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991m., tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai – energetika, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Blogiausia tai, kad šios senosios monopolijos dažnai įtvirtinamos teisės aktais. Pavyzdžiui naujas Telekomunikacijų įstatymas, kuriame naujai įtvirtinti akivaizdūs konkurencijos apribojimai, ir Konstitucinio teismo sprendimas, pripažinęs, kad monopolinių teisių suteikimas vienai įmonei tarnauja vartotojams. Taigi, viena ranka kovojama su monopolijomis, o kita ranka jos proteguojamos. Ir viena, ir kita blogina konkurencijos sąlygas.Pasak LLRI ekspertų. Nustatant maksimalias kainas, siekiama apsaugoti vartotojus, padaryti prekes ir paslaugas „prieinamas“ mažas pajamas turintiems žmonėms. Tačiau kainų reguliavimas neleidžia pasiekti šių tikslų ir sukelia daugiau problemų, negu išsprendžia.LLRI atliko tyrimą vaistų kainų reguliavimo srityje ir nustatė, kad reguliuojant kainas bet kokiu atveju sulaukiama neigiamų pasekmių: jei maksimalios kainos nustatytos didesnės už rinkos, kainų reguliavimas slopina konkurenciją ir skatina kainą pakelti iki maksimalaus lygio, o kai nustatoma mažesnė nei rinkos kaina – sukuriamas deficitas. Maksimalių kainų nustatymas pirmiausiai neigiamai paveikia rečiau perkamų vaistų rinką, šių vaistų vartotojus, o taip pat vaistines, kuriose yra nedidelė apyvarta. Tiek didmeniniai, tiek mažmeniniai prekybininkai bando subalansuoti per mažų ir per didelių kainų ir antkainių poveikį (sutikdami pardavinėti per pigiai, tikėdamiesi „atsigriebti“ iš kitų rinkos iškrypimų), tačiau tai padaro jų veiklą nestabilią ir finansiškai pažeidžiamą.Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos Ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Pagrindiniu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinų teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo suderinti su Konkurencijos taryba. Centralizuotas vaistų pirkimas, anot LLRI ekspertų, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui, kuriame neigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad „valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams“. Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui.Kas liečia ES teisės aktai, priešingai nei Lietuvoje, nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojų keliančių vaistų ir kitokių gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Valdiškas bei privatizuotas monopolijas imamasi griežtai reguliuoti – administraciškai nustatomos netgi tokių monopolistų paslaugų kainos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tūrėtų paskatinti konkurenciją, apsaugoti vartotojus. Deja, pasak LLRI ekspertų, taip nėra. Kainų reguliavimas kaip tik užkonservuoja monopolinę padėtį, nes potencialiems konkurentams, esant žemesniam kainų lygiui, nebe taip apsimoka įeiti į rinką. Beje, neretai susiduriama ir su atvirkštiniu reguliavimu – draudimu dirbtinai sumažinti kainas. Verta atkreipti dėmesį, kad kainų reguliavimas niekuomet nebus sėkmingas, nes pagrįsta kaina susiformuoja tik rinkoje, t.y. kainas apibrėžia pirkėjai, o kainų reguliuotojai bando jas išvesti iš kaštų. Viena vertus, gamintojas visuomet gali pagrįsti vienų ar kitų kaštų būtinumą, kita vertus, kaštų direktyvinis apribojimas gali būti pražūtingas bet kokiam verslui. Taip nuskriausti lieka visi – ir vartotojai, nes kainos lieka „išpūstos“, ir monopolistai, reguliuotojai juos verčia dirbti nuostolingai.Pagrindinis ir bene svarbiausias pastarųjų metų žingsnis, pasak LLRI ekspertų, buvo naujo Konkurencijos įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas. Įstatymo tikslas buvo suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su ES reikalavimais. Vadovaujantis Europos Sąjungos konkurencijos teise įstatymas nustato didelius, dažnai abejotino pagrįstumo, apribojimus privatiems sprendimams. Tačiau įstatymas neįtvirtina efektyvaus mechanizmo, kaip pasipriešinti rinkos monopolizavimui valdžios pagalba. Taigi, nenuostabu, kad didžiosios senosios monopolijos ir toliau nepajudinamai dominuoja Lietuvos rinkoje, diktuodamos savo sąlygas vartotojams.Kitas ne mažiau svarbus naujas dokumentas – Antidempingo įstatymas, kuris nustato apsaugos nuo dempingo mechanizmus. Anot LLRI ekspertų, valdžiai teko išgirsti nemažai kaltinimų, kad šis įstatymas neveikia, tačiau daugiau problemų kelia ne antidempingo priemonių netaikymas, bet pačios antidempingo priemonės. Negalima nepastebėti, kad jos pasaulyje atsirado kaip pakaitalas tarptautinės prekybos apribojimas tuomet, kai imta globaliniu mastu šalinti tarifinius ir netarifinius prekybos apribojimus. Antidempingo muitai buvo ta protekcionistinė priemonė, kuri tarptautiniais susitarimais nebuvo draudžiama, todėl ypač tiko tiems, kurie nuolat pasiilgsta didesnės apsaugos nuo „nesąžiningos užsienio konkurencijos“. Be to, pasak LLRI ekspertų, Lietuvoje antidempingo sąvoka dažnai interpretuojama ne pagal įprastus tarptautinėje praktikoje principus – įvežamų prekių kainos lyginamos ne su tų prekių pardavimo kainomis jų kilmės rinkoje, o su panašių prekių kainomis eksporto rinkoje.Pastaruoju metu kuriami planai, kaip restruktūrizuoti monopolijas. Dažnai restruktūrizavimas kaip būtinas žingsnis iki privatizavimo. Mechaninis įmonių skaidymas tegali duoti labai ribotą naudą, o kartais ir apskritai nėra tikslingas. Kai kurių paslaugų ar prekių tiekimas rinkoje apskritai įmanomas tik esant aukštam konkurencijos lygiui. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad dažnai dirbtinis verslo išskaidymas gręsia konkurencijos silpnėjimu, nes iš rinkos pašalinama efektyvi verslo organizavimo forma, geriausiai tarnaujanti vartotojui. Taigi, pasak LLRI ekspertų. Verslo išskaidymas nėra sprendimas, skatinantis konkurenciją.JAV yra ritaukiusi su monopolinio reguliavimo būdus: reguliavimas ir antimonopolinė politika. Ekonominis reguliavimas leidžia specializuotom reguliavimo agentūrom prižiūrėti kainas, kiekius, firmų įėjimą ir išėjimą reguliuojamose šakose; priežiūra apima komunalines paslaugas, transportavimo ir finansines rinkas. Tai galima būtų apibūdinti kaip vyriausybės kontrolę, kai tai nėra vyriausybės nuosavybė. Antimonopolinė politika – įstatymai, kurie draudžia tam tikrą firmų elgesį pvz.: firmų jungimąsi tam, kad nustatytų palankias kainas, ar užkerta kelią tam tikrų rinkos struktūrų susidarymui (grynoji monopolija). Tokia politika ir priimti įstatymai yra naudingi kontroliuojant ne tik monopolijas, bet ir plačiai paplitusias Amerikoje, oligopolijas. Priešingai nei reguliavimas, kur nurodoma ką firmoms daryti ir kokias kainas nustatyti, antimonopolinė politika veikia pasyviau: nurodo tik ko firmos negali daryti.2.4. Natūraliųjų monopolijų reguliavimasNatūrali monopolija atsiranda tada, kai vienos firmos vidutiniai kaštai mažėja, didėjant gamybos apimčiai, ir kai firma gali gaminti visą perkamų prekių kiekį mažesniais vidutiniais kaštais negu dvi ar daugiau firmų. Yra atvejų, kai natūrali monopolija nedraudžiama įstatymų, bet reguliuojama jos veikla, apribojant neigiamas pasėkmes vartotojui.Yra dvi natūraliosios monopolijos reguliavimo galimybės.P MC
M Pm R AC Pr I Pi E MR D
0 Qm Qr Qi Q
6 Grafikas. Natūraliosios monopolijos reguliavimas.
Taškas M yra nereguliuojama, pelną maksimizuojanti monopolijos padėtis su aukštom kainom, mažu kiekiu ir dideliu monopoliniu pelnu. Pirmasis būdas, kaip galima reguliuoti monopoliją – tai kainodara pagal vidutinius kaštus. Šiuo atveju vyriausybinė firma leidžia nustatyti tokią kainą, kad firma galėtų padengti savo vidutinius kaštus (AC).Monopolisto nustatyta kaina bus ten, kur vidutinių kaštų kreivė kerta paklausos kreivę (taškas R). Naudojant šį reguliavimo būdą, kainą reguliuojanti vyriausybinė tarnyba atima iš monopolijos galimybę laisvai pasirinkti jai naudingiausią paklausos tašką. Tačiau šis reguliavimo būdas taip pat turi ir savų trūkumų: nors firma, parduodama savo gaminį už vidutinius gamybos kaštus, savo kaštus padengia, tačiau gamina mažesnį nei efektyvų prekės kiekį (Qr). Šis monopolijos reguliavimo būdas plačiai paplitęs JAV. Paprastai, taip reguliuojami elektros energijos, gamtinių dujų ir telefono ryšio paslaugų tiekėjai.Antrasis natūraliųjų monopolijų reguliavimo būdas – kainos nustatymas pagal ribinius kaštus. Iš pirmo žvilgsnio šis reguliavimo būdas gali pasirodyti labai patrauklus – juk nustatoma kaina lygi ribiniams kaštams (p=MC), o tai puikiai atitinka ekonominį efektyvumą (taškas I). Tačiau toks kainos nustatymas sukelia firmai, turinčiai žemyn besileidžiančią kaštų kreivę, nuostolius. Visa tai galima paaiškinti tuo, kad jei AC leidžiasi žemyn, tai MC