MAKROEKONOMIKA
MOKESČIŲ SISTEMA LIETUVOJE
MOKESČIŲ SAMPRATA
Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kadpūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo – kuo mažiau.
ŽANAS BATISTAS KOLBERTASXVIII a. prancūzų valstybės veikėjas.
Valstybės pagrindinis pajamų šaltinis – mokesčiai – tai valstybės nustatytos privalomos įmokos į biudžetą, už kurias jokia paslauga neatlyginama. Pagrindinis apmokestinimo tikslas – padidinti valstybės pajamas.
Mokesčių atsiradimas turi savo istoriją. Jie tapo aktualūs jau XV – XVI a., kai Europos valstybėse prasidėjo politinės valdžios centralizavimas, pareikalavęs didelių išlaidų karalių rūmams, armijai, valstybiniam aparatui išlaikyti. Šiam tikslui buvo kuriami apmokestinimo principai.
Nuo XIX a. antros pusės pasikeitė mokesčių sąvokos traktavimas, pavyzdžiui, kad mokesčiai yra kaip atlyginimas vyriausybei už jos politinę, socialinę ir ekonominę veiklą.
Dabar mokesčiai suprantami kaip valstybės pajamų šaltinis, o kartu kaip galinga ekonominė priemonė valstybės rankose. Priimami mokesčių įstatymai, per juos vykdomas šalies ekonominis reguliavimas.
Ne tiek daug yra ekonomikos temų, kurios sukeltų taip daug prieštaravimų, kaip mokesčiai. Nors dauguma sutinka, kad jokia šiuolaikinė valstybė negali išsiversti be mokesčių, tačiau mokesčius labiau linkstama kritikuoti negu girti. Bet jau prieš daugelį metų (1789 m.) JAV valstybės veikėjas Bendžaminas Franklinas yra sakęs “Šiame pasaulyje nieko nėra tikra, išskyrus mirtį ir mokesčius”, jie yra tvirta realybė, ir dėl to mes turime šį bei tą apie juos žinoti. Pavyzdžiui, individualioje verslo įmonėje apmokestinimo ir apskaitos reikalus tvarkyti dažniausiai tenka pačiam savininkui, nes kvalifikuoto specialisto, susigaudančio įstatymų ir įstatymų aiškinamųjų aktų gausybėje paslaugos labai brangiai kainuoja. Todėl jam svarbu žinoti visus pagrindinius norminius aktus, kuriais nustatoma apskaita individualiose įmonėse, mokesčius, kuriuos joms tenka mokėti, ir jų dydžius, galimas mokesčių lengvatas.
Taigi, verslo įmonės savininkas laiku ir teisingai turi atsiskaityti su valstybe, todėl jis turi būti gerai susipažinęs su “Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu” ir kitais mokesčių įstatymais.
Mokesčiai nėra baudos, skiriamos už šalies įstatymų pažeidimus, juos taip pat reikia skirti nuo pajamų, kurias valstybė gauna iš kokios nors ūkinės veiklos ar už specialias paslaugas, teikiamas asmenims, pavyzdžiui, vyriausybės pajamos iš Valstybės pašto. Kitaip tariant, mokesčiai yra suprantami kaip valstybės ar savivaldybių valdžios nustatyti įstatyminių aktų pagrindu privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą bei nebiudžetinius fondus. Juos moka pavieniai asmenys, firmos ir kiti šalies teritorijoje esantys ekonominiai subjektai.
Lietuvoje baigiama sudaryti mokesčių sistema, atitinkanti rinkos ekonomiką. Ekonomistai teigia, kad mokesčių sistema turi būti tokia, kad neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esančių tarifų, mokesčių įplaukos didėtų sparčiau negu bendrasis vidaus produktas. Bendrasis produktas – visų prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per metus, vertė.
Pasaulinėje praktikoje, atliekant atskirų valstybės mokesčių lyginamąją analizę, vartojamas mokesčių naštos rodiklis. Mokesčių naštos rodiklis – mokesčių įplaukų santykis su bendruoju vidaus produktu.Vertinant mokesčių naštą konkrečioje šalyje, atsižvelgiama į keletą veiksnių:tos šalies ekonomikos lygį;mokesčių sistemos sudarymo nuostatas ir mokesčių tarifų dydį;nesurenkamą mokesčių sumos dalį;surinktų mokesčių panaudojimą.
Turbūt naudinga žinoti, kad 1994 m. Lietuvoje per mokesčius buvo perskirstyta 31,6% bendrojo vidaus produkto, o 1995 m. tikėtasi tokiu būdu perskirstyti 33,3% bendrojo vidaus produkto. Palyginimui paminėtina, kad Europos šalyse šis rodiklis siekė vidutiniškai apie 40%, Vengrijoje, Čekijoje – netoli 50%, silpnos ekonomikos šalyse – apie 20%.
Mokesčių dydis yra neišsenkantis verslininkų diskusijų šaltinis. Žinome, kad visi rinkos ekonomikos tyrėjai pripažįsta, jog dideli mokesčiai trukdo augti gamybai ir skatina vengti juo mokėti, tačiau į klausimą, ar yra apmokestinimo riba, niekas vieno atsakymo nepateikia.
MOKESČIŲ ĮTAKA
Rinkdama mokesčius, vyriausybė veikia tuos, kas gauna visuomenės produktą. Mokėdami mokesčius, mes netenkame dalies pinigų. Tada mažiau galime nusipirkti prekių ar paslaugų. Nors pagrindinis mokesčių tikslas – apmokėti vyriausybės valdymo išlaidas, tačiau jie naudojami ir kitur.
Mokesčiai padeda apsaugoti rinką nuo kai kurių prekių, kurias vyriausybė laiko žalingomis. Pavyzdžiui, apmokestinant cigaretes ir svaigalus, siekiama ir surinkti lėšų, ir sumažinti šių produktų vartojimą bei atpratinti žmones nuo rūkymo ir gėrimo, nes tai žalinga sveikatai.
Mokesčiai gali daryti įtaką ir prekių gaminimui. Taip pat jie pasitelkiami tam tikrai veiklai skatinti. Pavyzdžiui, keisdama (mažindama) mokesčių įstatymus, vyriausybė gali paskatinti verslininkus labiau mechanizuoti gamybą ir didinti darbo našumą, perkant ir įdiegiant naują techniką bei technologijas.
Beje mokesčiai imami tam tikroms ūkio šakoms apsaugoti, taip pat jie veikia tai, ką gaminame. Pavyzdžiui, benzino valstybiniai mokesčiai Europoje yra kur kas didesni negu JAV. Tai viena priežaščių, sąlygojančių automobilių galingumą ir gabaritus, o kartu ir benzino Europoje suvartojimą vidutiniškai mažiau nei JAV. Jau keletas metų muito mokesčiai padeda apginti kai kurių Lietuvos žemės ūkio produktų gamintojus ir perdirbėjus, nes dėl mokesčių importuojamų produktų kaina tapo didesnė.
MOKESČIAI IR MOKESČIŲ MOKĖTOJAI
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus mokestis apibrėžiamas kaip mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei tikslu gauti pajamų valstybės (ar savivaldybių) funkcijoms vykdyti.
Mokesčio mokėtojas – tai asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių administravimo įstatyme asmuo apibrėžiamas kaip fizinis asmuo (individas) ar juridinis asmuo.
Mokesčio administratorius – Valstybinė mokesčių inspekcija arba teritorinės mokesčių inspekcijos.
Lietuvos Respublikoje galiojantys mokesčių įstatymai numato, kad mokesčių mokėtojai, laikydamiesi mokesčių įstatymų bei vadovaudamiesi nustatyta mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, turi mokėti tik šių įstatymų nustatytus mokesčius.
Apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką nustato tik atitinkami mokesčių įstatymai, jų pagrindu priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai arba jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Be to, atitinkami įstatymai, reglamentuojantys tam tikrų mokesčių apskaičiavimo tvarką, gali nustatyti ir tų mokesčių lengvatas, t. y. išskirtines apmokestinimo sąlygas, dėl kurių mokamas mažesnis mokestis arba mokesčio mokėjimo terminas atidėtas.
Tokie įstatymai taip pat gali numatyti ir mokesčių, baudų ar delspinigių mokėjimo lengvatas, nesusijusias su mokesčio apskaičiavimo tvarka arba mokesčio tarifu.
Mokesčiai ir kitos įmokos į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus paskirstomi taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatyme bei mokesčių įstatymuose.
REGISTRAVIMASIS MOKESČIŲ MOKĖTOJAIS
Lietuvoje mokesčių mokėtojų apskaitai tvarkyti yra sudarytas Mokesčio mokėtojų registras. Mokesčių inspekcija registruoja visus asmenis, kuriems pagal atskirus mokesčių įsytatymus nustatyta prievolė mokėti mokestį. Tokie asmenys privalo registruotis mokesčių mokėtojais, o kiekvienas asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, mokesčių mokėtoju registruojasi per savo darbdavį.
Juridinių asmenų registre įregistruotas juridinis asmuo mokesčių mokėtoju registruojamas, kai jo duomenys perduodami Mokesčio mokėtojų registrui, t. y. Valstybinė mokesčių inspekcija, iš Juridinių asmenų registro gavusi nustatytus duomenis, per dvi darbo dienas įregistruoja juridinį asmenį mokesčių mokėtoju.
Kai kuriais atvejais Mokesčių inspekcija turi teisę nurodyti mokesčių mokėtojui, kad šis patikslintų pateiktus duomenis arba suteiktų papildomų duomenų. Mokesčių mokėtojas privalo informuoti atitinkamo registro tvarkytoją apie registruojamų duomenų pasikeitimą per 5 darbo dienas nuo šių duomenų pasikeitimo.
Asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą numatyta prievolė mokėti mokestį, privalo registruotis atitinkamoje teritorinėje mokesčių inspekcijoje per 5 darbo dienas nuo vertimosi veikla pirmosios dienos.
Kiekvienas mokesčio mokėtojas ar mokestį išskaičiuojantis asmuo privalo turėti nuolatinį identifikavimo numerį (kodą), leidžiantį identifikuoti mokesčio mokėtoją ar išskaičiuojantį mokestį asmenį. Įmonėms ir organizacijoms naudojamas Juridinių vienetų registro identifikacijos kodas, fiziniams asmenims – Gyventojų registro asmens kodas. Mokesčio mokėtojams, kuriems dėl kokių nors priežasčių negalima naudoti Juridinių vienetų registro identifikacijos kodo ar Gyventojų registro asmens kodų, priskiriamas laikinasis mokesčio mokėtojo identifikacijos numeris. Kodai yra nuolatiniai ir mokesčių mokėtojas jais naudojasi visą veiklos laikotarpį.
Mokesčių inspekcija visą apie mokesčių mokėtojus gaunamą informaciją turi laikyti paslaptyje ir gali naudoti tik mokesčių įstatymų nustatytiems tikslams įgyvendinti. Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas, už neteisėtą slaptos informacijos apie mokesčių mokėtoją paskleidimą numatytos 1000 – 5000 Lt baudos.
Jei Mokesčių inspekcija apie mokesčių mokėtoją pateikia neteisingą informaciją, šią klaidą turi ištaisyti iškart po to, kai apie ją sužino. Mokesčių mokėtojas ar bet kuris kitas asmuo, gaunantis su mokesčių mokėtoju ir jo veikla susijusią slaptą informaciją, už jos paskleidimą atsako įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai įstatymai leidžia tokią informaciją skleisti.
MOTYVAI RENGIANT MOKESČIŲ SISTEMĄ
Kiekviena mokesčių sistema yra tam tikras valstybės raidos rezultatas. Nors visose mokesčių sistemose egzistuoja daug specifinių tik tam tikrai ūkio šakai elementų, tačiau pagrindiniai apmokestinimo principai labai panašūs.
Apmokestinimo principai (principles of texation) – tai skirtingų apmokestinimo metodų panaudojimo loginis pagrindas.[B. Martinkus, V. Žilinskas, Ekonomikos pagrindai, Kaunas, Technologija, 1997 – 597 psl.].
Mokesčių sistemos kokybę apsprendžia jai keliami reikalavimai – mokesčių sistemos principai. Laisvoji rinka remiasi šiais principais: lėšų surinkimo, o ne reguliavimo vaidmuo, minimali įtaka, teisingumas, nykstamumas, vienkartinis apmokestinimas, skaidrumas, visuotinumas ir automatiškumas, administravimo pigumas. Taip pat mokesčių teisingumo principas, kuris teigia, kad valstybės išlaikymas turi vienodai, o pereinamuoju laikotarpiu – proporcingai – kainuoti kiekvienam mokesčių mokėtojui.
Jeigu valstybė rūpinasi mažas pajamas gaunančiais, neišgalinčiais gyventojais, t.y. vykdo perskirstymo programas, tai turi būti daroma biudžeto išlaidų, o ne mokesčių pagalba. Kitaip tariant, tikslingiau šiems gyventojams skirti pašalpą iš biudžeto nei sumažinti jiems mokesčius.
Apsisprendus dėl mokesčių sistemos principų, reikia surasti kelią, kaip iš veikiančios mokesčių aibės pereiti prie mokesčių sistemos, nuspręsti, ką daryti su veikiančiais mokesčiais. Tai padaryti padeda veikiančių mokesčių atitikimo keliamiems reikalavimams įvertinimas.
Ši veikiančių mokesčių analizė padiktuoja mokesčių reformos kelią – kuriuos mokesčius reformuoti ir kaip, kurių – atsisakyti.
Taigi, rengiant mokesčių sistemą, reikia atsižvelgti į keletą motyvų. Svarbiausi jų būtų šie:Neutralumas.Neutralumo ignoravimas.Teisingumas.Paprastumas.
NEUTRALUMAS. Daugeliu atveju rinkos sistema veikia nepriekaištingai. Tačiau, pavyzdžiui, sakykime: parduodami mėlynos spalvos automobiliai yra apmokestinami 10%, o tuo tarpu žalios spalvos automobiliai neapmokestinami. Tokia mokesčių rinkimo sistema nėra besąlygiška spalvų atžvilgiu. Žmonės būtų skatinami pirkti žalios spalvos automobilius, o mėlyni automobiliai išnyktų iš rinkos. Tokie mokesčiai sukeltų nepagrįstus pokyčius rinkoje, neturėtų jokios prasmės. Gyvenime mokesčiai neretai turi trikdantį poveikį, nes jie iš tikrųjų kartais sukelia tam tikras deformacijas.
NEUTRALUMO IGNORAVIMAS. Yra atvejų, kai reikia suvaržyti laisvosios rinkos veikimą. Tada, pavyzdžiui, vyriausybė, saugodama gamtą, gali papildomai apmokestinti aplinką teršiančias firmas. Šiuo atveju, nors ir trikdomas rinkos veikimas, bet tai daroma pageidaujama linkme. Kitas pavyzdys – cigaretėms nustatytas akcizo mokestis, kuris ne tik padidina valstybės pajamas, bet ir mažiną rūkymą.
TEISINGUMAS. Apmokestinimas reiškia prievartą. Jei reikia, mokesčiai gali būti renkami panaudojant ir jėgą. Todėl labai svarbus yra mokesčių teisingumo aspektas. Čia vadovaujamasi dviem principais:
gebėjimo sumokėti mokesčius principu;Jei vyriausybė nustato mokesčius vadovaudamasi naudos principu, ji neperskirsto pajamų. Sumokėdami mokesčius žmonės turi naudos iš vyriausybės programų įvykdymo. Jei vyriausybė nori perskirstyti pajamas, apmokestinat jai reikia vadovautis gebėjimo mokėti principu. Pagrindiniai šio principo taikymo kriterijai galėtų būti pajamos ir turtas.Taigi didesnius mokesčius moka tie, kurie turi daugiau pajamų ar turto ir todėl pajėgia daugiau sumokėti.
naudos principu;Tai reiškia, kad mokesčiais atsilyginame vyriausybei už jos teikiamas paslaugas. Vadinasi, tie, kurie daugiausiai naudojasi vyriausybės paslaugomis, privalo mokėti ir didžiausius mokesčius.
PAPRASTUMAS. Žinome, kaip svarbu, kad mokesčių sistema būtų paprasta, nors ir gyvename sudėtingame pasaulyje, ir mokesčių sistema turi iš dalies atspindėti tą sudėtingumą. Kai kurių nuomone, visi rengiantys ir įgyvendinantys įstatymus turi patys patirti jų sunkumus – tik tada jie teisingai įvertins savo veiklos rezultatus ir žinoma būta daug mėginimų mokesčių sistemą supaprastinti.
MOKESČIAI, RINKLIAVOS IR KITOS PRIVALOMOS ĮMOKOS
Pagrindinis įstatymas, administruojantis Lietuvos Respublikoje mokamus mokesčius ir valstybės rinkliavas – Mokesčių administravimo įstatymas.
Visi mokesčių mokėtojais įregistruoti fiziniai ir juridiniai asmenys priklausomai nuo vykdomos ūkinės-komercinės veiklos turi mokėti šiuos mokesčius:
1) Juridinių asmenų pelno mokestį; 2) Fizinių asmenų pajamų mokestį; 3) Socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas; 4) Pridėtinės vertės mokestį; 5) Akcizus; 6) Muitus už kai kurias eksportuojamas ir importuojamas prekes; 7) Žemės mokestį; 8) Žemės nuomos mokestį; 9) Mokestį už aplinkos teršimą; 10) Mokestį už valstybinius gamtos išteklius; 11) Žyminį mokestį; 12) Atskaitymus nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą; 13) Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestį; 14) Įmokas į Garantinį fondą;15) Konsulinį mokestį;16) Kitus mokesčius, susijusius su vykdomos veiklos specifika, pvz., naftos ir dujų išteklių, prekyviečių (moka įmonės, eksploatuojančios prekyvietes) mokesčius.
Privalomomis įmokomis laikomi nustatytų konkrečių dydžių įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose nustatyti mokėjimai, nuo kurių įmonės neturi teisės atsisakyti (pvz., privalomas įvairaus pobūdžio kompensacijos, savivaldybių rinkliavos, nustatytos pagal įstatymus ir Vyriausybės nutarimus ir pan.). Šioms įmokoms taip pat priskiriama:
pinigines ir pinigines daiktines loterijas rengiančių įmonių, Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 41 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotos įmokos (į biudžetą bei privalomai labdarai ir paramai) nuo nominalios išplatintų loterijos bilietų (kortelių) vertės;prekių gamintojų apskaičiuotos realizuotų prekių akcizo sumos;išlaidos už periodišką medicininę apžiūrą. Žmonių saugos darbe įstatymo 24 straipsnyje nurodyta, kad išlaidas už periodišką medicininę apžiūrą padengia darbdavys, todėl įmonės už darbuotojų privalomus sveikatos patikrinimus sumokėtas mokestis (vadovaujantis Sveikatos ministerijos nustatyta privaloma sveikatos tikrinimo ir apmokėjimo tvarka) yra privalomoji įmoka, kuri mokama iš bendrųjų pajamų.
Lietuvos Respublikos Seimo priimtus mokesčių įstatymus, taip pat Mokesčių administravimo įstatymą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (nustatydama atitinkamus metodus bei taisykles) arba jos pavedimu Finansų ministerija.
Išvardintus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri yra valstybės institucija, įsteigta prie Finansų ministerijos, finansuojama iš valstybės biudžeto ir kitų lėšų bei atskaitinga finansų ministrui.
Valstybinė mokesčių inspekcija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Mokesčių administravimo įstatymu, kitais įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais bei savo nuostatais, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nuostatus tvirtina finansų ministras.
Pelno mokestis.Kone labiausiai kritikuojamas Lietuvoje yra pelno mokestis (juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms – pajamų mokestis). Remiantis Pelno mokesčio įstatymu, Lietuvoje pelno mokestį moka:
Lietuvos apmokestinamieji vienetai (t. y. juridiniai asmenys, įregistruoti Lietuvoje, įskaitant individualias įmones ir ūkines bendrijas, advokatai);užsienio apmokestinamieji vienetai (t. y. užsienio valstybėje įsteigti juridiniai asmenys ar organizacijos, taip pat bet kurie kiti užsienio apmokestinamieji vienetai);užsienio apmokestinamojo vieneto nuolatinės buveinės Lietuvoje.
Pelno mokesčio Lietuvoje nemoka:
Lietuvos bankas;biudžetinės įstaigos;pelno nesiekiantys vienetai;valstybė ir savivaldybės, išskyrus kai kuriuos Pelno mokesčio įstatymo numatytus atvejus;valstybės ir vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos;valstybės įmonė Indėlių draudimo fondas.
Apmokestinamojo pelno apskaičiavimo pagrindas yra visų rūšių piniginės ir nepiniginės pajamos, uždirbtos per mokestinį laikotarpį iš bet kokių šaltinių Lietuvoje arba užsienyje. Į Lietuvos vieneto pajamas taip pat įskaitomos jo kontroliuojamo užsienio vieneto pozityviosios pajamos proporcingai turimų akcijų, teisių ar balsų skaičiui.
Pelno mokestis – tiek dėl jo prigimties, tiek dėl apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos – akivaizdžiai pažeidžia išdėstytus mokesčių sistemos principus. Pelno mokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis daryti intervencijas į ekonomikos procesus, juo nuolat ir nepaliaujamai kišamasi į ūkio subjektų veiklą, pažeidžiant laisvos konkurencijos sąlygas. Lietuvoje šis mokestis praėjo visus devynis pragaro ratus: pradedant prioritetinėmis šakomis, smulkiu ir vidutiniu verslu, baigiant lengvatomis užsienio kapitalo įmonėms ir bausmėmis užsienio įmonėms.
Nors ir įmanoma įsivaizduoti vieningai, visuotinai ir proporcingai taikomą pelno mokestį, jo įtaka ekonomikos procesams ir subjektų sprendimams vis vien būtų didelė. Taip yra todėl, kad pati pelno apmokestinimo idėja verčia valdžią kontroliuoti pelno skaičiavimą, ribojant iš pajamų išskaičiuotinas išlaidas. Pasitelkiama vienokia ar kitokia pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka, kuri neišvengiamai įneša diskrecijos ir įtakoja kasdienius įmonių sprendimus.
Kaip taisyklė, valdžios nustatyta pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka dirbtinai išpučia apmokestinamą pelną.
Pelno mokesčiu apmokestinama bazė beveik visuomet yra ginčytina, nes pajamų ir sąnaudų pripažinimo taisyklės negali aprašyti visos įmonių gyvenimo įvykių ir aplinkybių įvairovės. Neskaidrios ir netikslios taisyklės išpurena dirvą korupcijai ir leidžia valdžiai (tiek dėl privačių, tiek dėl politinių interesų) kenkti konkrečioms įmonėms.
Pelno mokesčiu valdžia ne tik riboja, bet ir skatina prioritetinius verslus, mažas įmones, konkrečius gamintojus. Tokia valdžios parama diskriminuoja “nepamalonintus”, iškreipia konkurencijos sąlygas, sukuria prielaidas grupių interesų tenkinimui kitų sąskaita ir korupcijai.
Pelno mokesčio administravimas yra brangus. Mokesčių apskaičiavimo, mokėjimo ir administravimo kaštai yra neadekvatūs šio mokesčio įplaukoms į biudžetą.
Socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokos.Valstybinio socialinio draudimo mokesčių mokėjimo tvarką Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas.
Valstybinis socialinis draudimas – tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų ir dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų.
Lietuvoje yra reglamentuotos šios valstybinio socialinio draudimo rūšys:
pensijų draudimas, kai draudžiama pensijoms;ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms;draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms;nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas, kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių ligų atvejais ir kitoms išmokoms.
Valstybiniam socialiniam draudimui taip pat priskiriamas ir privalomasis sveikatos draudimas, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas.
Valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami šie asmenys:
gaunantys atlyginimą už darbą asmenys;valstybės politikai, teisėjai, prokuratūros pareigūnai ir t.t;krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai;
Vidaus reikalų ministerijos, policijos, ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai;Valstybės saugumo departamento sistemos pareigūnai;individualių (personalinių) įmonių savininkai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai;ūkininkai ir dirbantys ūkyje jų ūkių nariai;patentus įsigiję asmenys;motina (tėvas), turinti (turintis) vaiko nuo vienerių iki trejų metų priežiūros atostogas ir t. t.;Privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami asmenys yra:
asmenys, už kuriuos privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka įmonės, įstaigos, organizacijos ir pan.;asmenys, kurie patys moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas;valstybės lėšomis draudžiami asmenys, kaip numatyta Sveikatos draudimo įstatyme.
Draudėjais laikomi visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, kurie privalo apskaičiuoti, išskaityti ir įmokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą iš apdraustųjų asmenų pajamų valstybinio socialinio draudimo įmokas, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka patys privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Apdraustaisiais laikomi visi fiziniai asmenys, kurie Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu.
Valstybinio socialinio draudimo įmokos apskaičiuojamos ir mokamos nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą, nepriklausomai nuo draudėjų įregistravimo teritoriniuose skyriuose datos. Įmokas į fondo biudžetą moka draudėjai ir apdraustieji, kurie gauna atlyginimą už darbą.
Pridėtinės vertės mokestis.Pridėtinės vertės mokestį moka juridiniai asmenys, užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys Lietuvos Respublikoje, bei fiziniai asmenys.
Fiziniai asmenys moka pridėtinės vertės mokestį, atsižvelgiant į per paskutinius 12 mėnesių gautas pajamas už parduotą turtą, suteiktas paslaugas bei kitą apmokamą veiklą.Juridiniai asmenys nemoka šio mokesčio jei jų pajamos (įplaukos) per paskutinius 12 mėnesių sudaro ne daugiau kaip 10 000 litų. Jei pajamos per 12 mėn. Sudaro 10 000 – 100 000 litu – galima registruotis pridėtinės vertės moksčio mokėtoju, bet neprivaloma. Jei pajamos per paskutiniuosius 12 mėnesių sudarė daugiau nei 100 000 litų – tai privaloma registruotis pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju.
Pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinama prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos prekės. Pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamoms prekėms priskiriama ir visų rūšių energija, nekilnojamasis turtas, išskyrus žemę.
Žinoma yra ir neapmokestinamų prekių bei paslaugų, pavyzdžiui:
sveikatos priežiūros paslaugos, vaistai, medicinos technika;švietimo, mokslo ir studijų institucijų teikiamos mokymo, mokslo, studijų paslaugos;universaliosios ir kitos pašto paslaugos;vaikų darželių ir lopšelių, senelių ir invalidų pensionatų teikiamos socialinės paslaugos;laidojimo paslaugos;draudimo, bankų, vertybinių popierių, loterijų apyvarta;privatizuojamas valstybinis turtas;žemės nuoma ir kt.;
Pridėtinės vertės mokėtojai, parduodami prekes bei teikdami paslaugas, pridėtinės vertės mokestį privalo apskaičiuoti nuo visos prekių, atliktų darbų bei suteiktų paslaugų kainos.
Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui (kalendoriniam mėnesiui), į biudžetą sumokamas skirtumas tarp apskaičiuotos pridėtinės vertės mokesčio sumos už parduotas prekes bei suteiktas paslaugas ir atskaitomos pridėtinės vertės mokesčio sumos.
Fizinių asmenų pajamų mokestis.Fizinių asmenų pajamų mokestį moka Lietuvos Respublikos piliečiai, užsienio valstybių piliečiai, asmenys be pilietybės.
Fizinių asmenų pajamų mokesčio mokėtojais Lietuvoje yra laikomi:
Fiziniai asmenys, įskaitant užsienio valstybės piliečius ir asmenis be pilietybės, gaunantys su darbo santykiais susijusių pajamų Lietuvos Respublikos teritorijoje įsteigtose įmonėse, įstaigose ir organizacijoje, tarp jų užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybėse ir nuolatinėse buveinėse bei užsienyje įsteigtose Lietuvos Respublikos įmonėse, įstaigose ir organizacijose.Fiziniai asmenys – nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, įskaitant užsienio valstybės piliečius ir asmenis be pilietybės, gaunantys su darbo santykiais nesusijusių pajamų iš įmonių, įstaigų ar organizacijų, tarp jų užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybėse ir nuolatinėse buveinėse bei užsienyje įsteigtose Lietuvos Respublikos įmonėse, įstaigose ir organizacijose.
Pajamų mokestis neišskaitomas iš tokių pajamų:– pensininkams iš pensijų;iš mokymo įstaigų studentų ir moksleivių stipendijų ir pašalpų;iš stipendijų mokamų iš tarptautinių organizacijų ir fondų;iš valstybės stipendijų.
Pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas šis mokestis išskaitomas iš gaunamų su darbo santykiais pajamų, atskaičiavus iš jų neapmokestinamąjį minimumą.
Nekilnojamojo turto mokestis.Nekilnojamojo turto mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, išskyrus žemę, orlaivius ir laivus.
Nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo prievolė atsiranda tada, kai atsiranda nuosavybės teisės į šį turtą, t. y. neatsižvelgiama į tai, ar turtas naudojamas ūkinėje – komercinėje veikloje, ar nenaudojamas. Todėl nekilnojamojo turto mokestis mokamas ir už veikloje nenaudojamą, rekonstruojamą ar net areštuotą nekilnojamąjį turtą.
Mokėtojai mokestį už jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą kiekvienais metais apskaičiuoja pagal nekilnojamojo turto tų metų sausio 1 dienos mokestinę vertę ir apskaičiavimą iki kovo mėnesio 1 dienos pateikia teritorinei mokesčių inspekcijai, kuri ir kontroliuoja mokesčio teisingumo apskaičiavimą.Kelių mokestis.Kelių priežūros ir plėtros finansavimo šaltiniai:atskaitymai nuo pajamų;dalis akcizo pajamų, gautų už realizuotą benziną ir dyzelinius degalus;mokestis už Lietuvos Respublikoje įregistruotas krovinines transporto priemones;Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokestis;mokestis už važiavimą keliais Lietuvos Respublikoje ir užsienio šalyse įregistruotomis transporto priemonėmis;mokestis už leidimą atlikti įvairius darbus kelio juostoje ar kelio apsaugos zonoje ir kt.;Kelių programos finansavimo lėšos naudojamos:automobilių keliams, tiltams, viadukams, tuneliams, projektuoti, statyti, tiesti, modernizuoti, taisyti, prižiūrėti;kelių technikos, technologijos, transporto ir kitoms gamybos priemonėms įsigyti;išlaidoms už skirtą žemę, nukeliamus ar griaunamus pastatus ir kitus statinius, želdinius ir kt.;institucijų, atsakingų už valstybinės reikšmės kelius, išlaikymo išlaidoms apmokėti;paskoloms grąžinti ir palūkanoms mokėti;saugaus eismo programoms ir jų priemonėms vykdyti;kitoms kelių srities reikmėms finansuoti.
Žemės mokestis.Žemės mokesčio objektas yra nustatyta tvarka įregistruotas privačios žemės sklypas arba tokio žemės sklypo dalis bendroje nuosavybėje. Žemės sklypai, kaip nekilnojamojo daikto registravimo objektai, suformuoti įstatymo nustatyta tvarka, kurių įgijimo ir perleidimo registravimą nustato teisės aktai, daiktinės teisės, o įstatymų numatytais atvejais – ir juridiniai faktai, pagal Civilinio kodekso nuostatas turi būti registruojami viešajame registre.
Žemės mokesčio mokėtojai yra privačios žemės savininkai. Žemės sklypų apmokestinamoji kaina (vertė) apskaičiuojama Vyriausybės arba aukciono būdu nustatytą kainą, indeksuotą tų metų pirmą ketvirtį Vyriausybės patvirtintu žemės kainos indeksu, dauginant iš Vyriausybės nustatytų žemės kainos koeficientų.
Žemės mokesčiu neapmokestinama:bendrojo naudojimo keliai;žemės sklypai, nuosavybės teise priklausantys valstybių diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms;miško žemė.
Žemės nuomos mokestis.Valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei ar mėgėjiškai žūklei, nuomos mokestį fiziniai ir juridiniai asmenys už nustatyta tvarka jiems suteiktą arba išnuomotą valstybinę žemę ir valstybinio fondo vandens telkinius, išnuomotus verslinei ar mėgėjiškai žūklei, moka šia tvarka:už žemės ūkio paskirties žemę, išnuomotą (suteiktą) pirmąjį metų pusmetį – už visus metus, už išnuomotą (suteiktą) antrąjį pusmetį – nuo kitų kalendorinių metų;už žemę, suteiktą pagal Valstiečių ūkio įstatymą – praėjus 3 metams nuo valstiečių ūkio įsteigimo, jeigu neatkurta nuosavybės teisė į šią žemę arba ji nenupirkta;kitais atvejais – nuo kito mėnesio po nuomos sutarties sudarymo.
Valstybinis žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas nuo žemės ploto pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kuriuos Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė kasmet iki balandžio 1 d. Pateikia valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir juridiniams asmenims.
Mokestis už aplinkos teršimą.Mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarką, kontrolę ir atsakomybę reglamentuoja 1999 m. gegužės mėn. 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas.
Šio įstatymo paskirtis – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, neviršyti teršalams nustatytų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčių kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti.Mokesčio objektas – išmetami į aplinką neigiamai žmogų ir aplinką veikiantys fizikiniai, biologiniai ir cheminiai teršalai.
Mokestį už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių moka asmenys, teršiantys aplinką iš ūkinei – komercinei veiklai naudojamų mobilių taršos šaltinių, išskyrus žemės ūkio veikla besiverčiančių asmenų transportą.
Mokesčio už aplinkos teršimą tarifai ir tarifų koeficientai nustatomi teršalams ir teršalų grupėms pagal jų kenksmingumą aplinkai.
Įmokos į garantinį fondą.Garantinio fondo lėšos skiriamos išmokoms bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams, tęsiantiems darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai ši yra jiems skolinga.Garantinio fondo lėšas sudaro:įmonių įmokos;privatizavimo fondo ir valstybės biudžeto lėšos, skiriamos pagal įvairias programas;lėšos gautos iš bankrutuojančios įmonės Garantinio fondo kreditoriniams reikalavimams tenkinti;savanoriškos juridinių ir fizinių asmenų įmokos.
Mokesčiai už gamtos išteklius.Mokesčių objektas yra valstybiniai gamtos ištekliai, o mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos valstybinius gamtos išteklius.
Juridiniai ir fiziniai asmenys moka nustatyto dydžio mokesčius pagal paimtų gamtos išteklių kiekį ir kokybę.
Mokestis už naftą ir dujas.Mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje išgaunama nafta ir dujos, o šio mokesčio mokėtojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, nustatyta tvarka išgaunantys naftą ir dujas Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje.Mokestis už naftos ir dujų išteklius mokamas į valstybės biudžetą.
Akcizai.Akcizus į biudžetą moka tam tikrų prekių gamintojai ir importuotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys.Akcizų objektas yra tokios prekės, kaip etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, įskaitant alų; tabako gaminiai; kava, šokoladas, maisto produktai su kakava; aukso ir sidabro dirbiniai; variklių benzinas, žibalas, mazutas; prabangūs lengvieji automobiliai; elektros energija; visų rūšių tepalai; skysti parfumerijos, kosmetikos, tualetiniai preparatai, kurių sudėtyje yra etilo alkoholio.Taip pat akcizu apmokestinamos importuojamos prekės, t. y. ne Lietuvos prekės, dėl kurių pagal Lietuvos Respublikos muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei.
Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis.Šio mokesčio mokėtojai yra fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikoje paveldėję ar pagal dovanojimo sutartį įgiję turtą.
Mokesčio objektas yra fizinių asmenų paveldimas ar pagal dovanojimo sutartį įgyjamas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija arba numatyta dovanojimo sutarties sudarymo notarinė forma.Apmokestinimo vienetas yra paveldimo ar dovanojamo turto apmokestinamoji vertė ar jo dalis, tenkanti jo gavėjui turto teisinės registracijos, paveldėjimo teisės dokumentų išdavimo ar dovanojimo sandorių sudarymo metu.
Rinkliavos.Valstybės rinkliava – privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų, išskyrus teismus, teikiamas paslaugas.Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje.
Valstybės rinkliava imama už tokias paslaugas, kaip civilinės būklės aktų registravimas civilinės metrikacijos įstaigose; už išduodamus dokumentus dėl pilietybės, išvykimo į užsienį ir atvykimo į Lietuvos Respubliką bei gyvenimo joje; už licencijos verstis licencijuojama veikla išdavimą ar perregistravimą ir pan.
MOKESČIŲ APSKAIČIAVIMAS, DEKLARAVIMAS, SUMOKĖJIMAS
Mokesčio apskaičiavimas mokesčių įstatymuose apibūdinamas kaip mokesčio deklaracijos arba kito dokumento pildymas, kur mokesčių mokėtojas mokesčio dydį, privalomą sumokėti į valstybės (savivaldybės) biudžetą, parodo pinigine išraiška.
Lietuvoje mokesčių mokėtojai įstatymų nustatyta tvarka privalo tvarkyti apskaitą, Mokesčių inspekcijai išduoti dokumentus ir teikti kitą reikalaujamą informaciją. Taip pat mokesčių mokėtojas Mokesčių inspekcijai privalo teikti ir mokesčių deklaracijas, atspindinčias mokesčių mokėtojo veiklos būklę.
Jei kitaip nenustatyta konkretaus mokesčio įstatyme, Mokesčių inspekcija ir mokesčių mokėtojas mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada atliekamas mokesčio apskaičiavimas ar perskaičiavimas, sausio 1 d.
Kiekvieną deklaraciją mokesčių mokėtojas Mokesčių inspekcijai pateikia nustatytu laiku (konkrečius pateikimo terminus numato įvairių mokesčių įstatymai). Be to, deklaracija turi atitikti nustatytą formą.
Tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas nepateikia mokesčio deklaracijos arba pateikia ją neteisingą, mokestį apskaičiuoti arba jį perskaičiuoti jis gali ne daugiau kaip už einamuosius ir dešimtį praėjusių kalendorinių metų, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada mokesčių mokėtojas buvo pradėtas tikrinti, sausio 1 d.
Būna atvejų, kai mokesčių mokėtojas neturi mokesčiams apskaičiuoti reikalingų dokumentų (arba juos yra praradęs), tada jis šiuos dokumentus privalo parengti (arba atstatyti) per nustatytą laiką. Šiuo atveju Mokesčių inspekcijos pareigūnas rašo nurodymą mokesčių mokėtojui, kuriame numatyta, kokius dokumentus, už kokį laikotarpį ir iki kurios dienos šis privalo atstatyti dokumentus.
Einamųjų deklaruojamų mokesčių sumokėjimo terminus nustato atitinkamų mokesčių įstatymai. Kai Mokesčių inspekcija tikrina mokesčių mokėtoją ir tikrinimo metu nustato nesumokėtas einamųjų mokesčių sumas, kai papildomai priskaičiuoja delspinigius, visas minėtas (ir nesumokėtas, ir priskaičiuotas) sumas mokesčių mokėtojas turi sumokėti į biudžetą ne vėliau kaip per 20 kalendorinių dienų, o patikrinimo metu priskaičiuotas baudas – ne vėliau kaip per 90 dienų. Tačiau jei per 20 d. mokesčių mokėtojas baudos nesumoka, per likusį baudos sumokėjimo terminą Mokesčių inspekcija skaičiuoja tokio dydžio palūkanas kaip ir už suteiktą mokestinę paskolą.
Mokesčio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Tai taikoma priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis.
Kai kuriais atvejais, kai mokesčių mokėtojas ilgai neatsiskaito su biudžetu, jam priskaičiuota mokesčių nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška (mokesčių nepriemoka – tai mokesčio mokėtojo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėta mokesčio suma).
MOKESČIŲ ĮSTATYMŲ PAŽEIDIMAI IR SANKCIJOS
Mokesčių administravimo įstatymas apibrėžia piktybinius mokesčių įstatymo pažeidimus, už kuriuos šio įstatymo nustatyta tvarka skiriamos baudos. Baudos gali būti skiriamos, kai:
apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita arba suklastojami, paslepiami arba sunaikinami apskaitos dokumentai;
Mokesčių inspekcijai laiku nepateikiamos mokesčių deklaracijos arba ją pateikus dėl priežasčių, nesusijusių su nemokumu, laiku nesumokami mokesčiai po to, kai Mokesčių inspekcija raštu primena apie pareigą pateikti deklaraciją, ataskaitą ar kitą dokumentą ir sumokėti mokesčius;
naudojami neregistruoti kasos aparatai, kurie dubliuoja registruotuosius kasos aparatus, arba klastojami ar sunaikinami jų duomenys;
Mokesčių inspekcijai pateikiamoje deklaracijoje įrašomi žinomai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną ar jų naudojimą;
laikoma, parduodama, įsigyjamos ir gabenamos prekės be privalomų dokumentų, banderolių ar kitų specialiųjų ženklų;
į buhalterinės apskaitos dokumentus neįtraukiama darbuotojams išmokamų su darbo santykiais susijusių išmokų;
vengiami mokėti mokesčiai arba trukdoma mokesčių nustatymo ar surinkimo procesui (neleidžiama Mokesčių inspekcijos pareigūnams susipažinti su apskaitos dokumentais, nevykdomi teisėti Mokesčių inspekcijos nurodymai, be svarbių priežasčių neatvykstama pas pareigūnus ar kitaip jiems trukdoma įgyvendinti įstatymų suteiktas teises, jeigu šie veiksmai padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už nurodytus pažeidimus).
MOKESČIŲ SISTEMOS OPTIMALUMAS LIETUVOJE
Lietuva neseniai pakeitė beveik visus mokesčių įstatymus, priartindama juos prie Europos Sąjungos šalyse taikomų. Mokesčiai rūpi visiems – ir tiems kurie juos moka, ir tiems, kurie iš surinktų mokesčių gyvena. Todėl diskusijos mokesčių klausimu yra bemaž visuotinės. Tie, kurie norėtų mokėti mažesnius mokesčius, paprastai to nesako, o sako, kad Lietuvoje nėra mokesčių sistemos, kitaip tariant, egzistuojančių mokesčių įstatymų visuma nėra optimali sistema.
Gerai mokesčių sistemai keliama daug neabejotinai protingų sąlygų, kurios visos kartu pasirodo besančios logiškai nesuderinamos, vadinasi, praktiškai juo labiau tokios sistemos realizuoti neįmanoma. Tikrovėje mokesčių sistema yra daugelio ekonominių, socialinių, politinių ir kt. veiksnių kompromisas, o kiekvienu teoriniu požiūriu bent šiek tiek negera. Nevisiškai teisinga, nevisiškai efektyvi, nevisiškai skaidri, nepakankamai paprasta, nepigi administruoti ir t.t.
Mokesčių sistemą sudaro sudėtingos ir neskaidrios mokesčių lengvatos bei visokios išimtys. Visiškai be jų apsieiti neįmanoma dėl mokesčių objektų sąvokų objektyvaus painumo, be to, lengvatas teikti labai naudinga politiškai, tiksliau, politikams. Neapmokestini naujų įmonių – atseit rūpiniesi naujomis darbo vietomis. Tačiau kartu mokesčių sistemoje atsiranda skylė: kai kurios įmonės niekada nemokės mokesčių, nes bus amžinai naujos, nors tos pačios. Atleidi nuo mokesčių užsienio investuotoją – atseit skatini užsienio investicijas, bet iš tikrųjų tik dovanoji mokesčius kitai šaliai. Skirtingi “gyvybiškai svarbių” objektų apmokestinimo tarifai būtinai bus panaudoti mokėti mažesniems mokesčiams, pereinant į privilegijuotas objektų kategorijas ir t.t. [Žurnalas “Veidas”, 2002.09.26 – Nr. 39].
MOKESČIŲ LENGVATOS
Lengvatos prasmė nėra savaime suprantama. Dažnai, tačiau jokiu būdu ne teisingai, lengvata nuo mokesčių taisyklės atskiriama taip: jei apmokestinama – tai taisyklė, jei neapmokestinama – tai lengvata. Tačiau toks atskyrimo principas yra ydingas. Neapmokestinimas taip pat gali būti ir dažnai yra taisyklė, o ne lengvata.
Lengvatą atskirti nuo mokesčio taisyklės padeda apmokestinimo principų išsiaiškinimas. Daugelyje pasaulio šalių apmokestinimo principai yra įteisinami Konstitucijoje. Konstitucijos laikymosi priežiūra įgalina užtikrinti, kad mokesčiai nėra nustatomi ar keičiami stichiškai, pažeidžiant nustatytus apmokestinimo principus.
Lietuvoje apmokestinimo principai įteisinti Vyriausybės patvirtintoje Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje, tačiau, deja, jos dažnai nesilaikoma. Programoje įteisintas lygybės principas teigia, kad mokesčių taisyklės nustatomos nepriklausomai nuo veiklos rūšies ar mokesčio mokėtojo statuso. Šis principas reiškia mokesčių taisyklių vienodumą visiems mokesčių mokėtojams. Būtent šio principo pažeidimas yra mokesčio lengvata – privilegija išrinktiesiems mokesčių mokėtojams.
Taigi, lengvata – tai privilegija mokesčių mokėtojui, išskiriant jį pagal kokius nors požymius. Lengvata yra privilegija mokesčių mokėtojui, bet ne atskirų rūšių pajamoms, nes pajamos nėra savarankiškos, jų gali gauti bet kuris mokesčių mokėtojas.
Dabar žinodami pagrindinį skiriamąjį lengvatos požymį, galime suprasti, kodėl lengvata laikytinas mažesnis pelno mokestis mažoms įmonėms, bet nelaikytina tai, kas tradiciškai laikoma lengvata – investicijos minusavimas skaičiuojant apmokestinamąjį pelną. Pirmuoju atveju vienoms įmonėms suteikiama privilegija, lyginant su kitomis, tuo tarpu investicijos minusavimas vienodai taikomas visoms įmonėms.
Kiti privilegijų pavyzdžiai yra mažesnis pelno mokesčio tarifas smulkiam verslui, žemės ūkio produkciją gaminančioms įmonėms, sveikatos priežiūros įmonėms, finansuojamoms iš valstybės lėšų, PVM išimtys sveikatos apsaugos paslaugoms, kurias teikia valstybinės nuosavybės įmonės, gyvenamųjų namų statybai, kurią vykdo tam tikros įmonės. Ypač daug lengvatų yra nekilnojamo turto mokesčio įstatyme, kuomet išvardijama visa eilė privilegijuotų nemokėtojų. Taip pat žemės mokesčio įstatyme bei taikant kelių mokestį.
Istoriškai mokesčiai atsirado kaip valstybės pajamų gavimo įrankis. Modernėjant ekonominiams santykiams, pastebėta, kad mokesčiai gerai tinka reguliuoti, t.y. kad jų pagalba galima pakreipti gyvenimą pageidaujama linkme. Tam, kad mokesčiais būtų galima reguliuoti, plačiau pradėtos taikyti lengvatos ar ištisi mokesčiai. Iš tikrųjų, mokesčiais įmanoma reguliuoti. Galima sukurti ar sunaikinti ištisus verslus.
Tikslas reguliuoti negali būti teisingas, nes joks asmuo negali žinoti, kaip turi plėtotis pasaulis, kokias spalvas ir formas jis turi įgauti. Esama padėtis yra daugelio žmonių savanoriškų veiksmų rezultatas. Jis yra geriausias toks, kokį jį sukuria nevaržomi ir neįtakojami žmonės. Tai – rinkos, o ne atskirų žmonių valios pasekmė.
Lengvatų poveikis yra įvairialypis. Visų pirma, jos iškreipia veiklos ir konkurencijos sąlygas, jas diferencijuoja. Sudarydamos ypač patrauklią apmokestinimo aplinką išrinktajai kategorijai, lengvatos pakreipia kapitalą viena kryptimi, gali sukurti vienur kapitalo perteklių, o kitur – trūkumą.
Taikant lengvatas, galima sulaukti nesiektų ir visai netikėtų pasekmių. Taip atsitiko ir su smulkiu verslu, kuomet jam taikytas mažesnis pelno mokesčio tarifas skatino įmones dirbtinai smulkėti ir taupyti mokesčių sąskaita. Priešingai nei dažnai teigiama, mokesčių lengvatas nėra sunku administruoti. Kadangi lengvata dažniausiai yra arba išimtis, arba mažesnis mokesčio tarifas, mokesčio administravimo sunkumų įmonė nepatiria.
Taikant mokesčių lengvatas, padidėja tik mokesčių administratorių sąnaudos bei administravimo efektyvumas. Daugiausia tai susiję ir su tuo, kad mokesčių lengvatos sukuria ir padidina mokesčių vengimo galimybes.
Lengvatos neturi įtakos biudžetui. Kadangi biudžetui priklauso tik tiek, kiek galima surinkti pagal mokesčių taisykles, tai, įteisindama mokesčių lengvatas, valdžia savanoriškai nustato tą pajamų dalį, kurią ji siekia paimti savo reikmėms tenkinti.
MOKESČIŲ NAŠTA DARBO JĖGAI
Fizinių asmenų pajamų mokestis kartu su socialinio draudimo įmoka sudaro žymią darbo jėgos kaštų dalį. Todėl šis mokestis ypač skatina slėpti ir mažinti gyventojų oficialiąsias pajamas. Jei anksčiau kentėjome nuo šešėlinės bedarbystės, dabar kone kiekviename žingsnyje susiduriame su atvirkščiu fenomenu – šešėliniu darbu.
Konkurencinė kova, kurioje svarbų vaidmenį turi darbo jėgos kaštai, verčia ieškoti būdų mokesčiams darbo jėgai mažinti. Kai to nedaro valdžia – tai padaro įmonės ir žmonės. Nebegalėdami pakelti mokesčių naštos, jie verčiau dirba slapta nuo valdžios.
Gyventojų pajamų mokestis skaidrus tol, kol yra išskaičiuojamasis, t.y. kai šį mokestį apskaičiuoja ir sumoka sumas išmokantis asmuo. Tačiau išskaičiavimo taikymas yra ribotas, be to – turi gausybę savo ydų. Išskaičiavimo negalima taikyti, kai gyventojas gauna pajamų iš kito žmogaus, arba tam tikroms pajamų rūšims, pvz., pajamoms iš kapitalo prieaugio. Išskaičiuojamasis mokestis yra paslėptas – dažnas žino tik algą “į rankas”, visiškai nenutuokdamas apie išskaityto mokesčio dydį.
Norint, kad pajamų mokestis galėtų būti taikomas visuotinai, visiems gyventojams ir visoms pajamų rūšims, pajamų deklaravimas tampa neišvengiamu. Lietuvoje pajamų deklaravimas žengia pirmuosius žingsnius, tačiau nereikia didelės patirties, norint įsitikinti, kad pajamų deklaravimas visuomet yra brangus, pernelyg sudėtingas ir dažnai – nesaugus.
Paplitusi nuomonė, jog galima panaikinti įmonių pelno mokestį, apmokestinant visas gyventojų pajamas. Toks apmokestinimo modelis yra įmanomas, tačiau tokiu atveju, pajamų mokestis paveldi visas pelno mokesčio ydas.
Panaikinus pelno mokestį ir palikus veikti gyventojų pajamų mokestį, kiltų pagundos išlaidauti įmonės vardu. Kad taip neatsitiktų, įmonės ir toliau privalėtų vesti mokestinę apskaitą – mokesčio administravimo kaštai nesumažėtų. Be to, pagundos taikyti įvairius atskaitymus ir minusavimus, nustatant gyventojų pajamų mokesčio bazę, panaikinus pelno mokestį, dar labiau išaugtų. Šis kelias neveda link mokesčių skaidrumo, paprastumo ir visuotinumo.
PAGRINDINIAI TEIGINIAI IR IŠVADOS
Vyriausybė daro įtaką šalies ekonomikai per išlaidas, mokesčius, reguliavimą ir valdomas valstybines įmones.
Pagrindiniai vyriausybės pajamų šaltiniai – asmeninis pajamų mokestis ir socialinio draudimo mokestis.
Nors mokesčiai nėra tiesioginis visuminių išlaidų struktūrinis komponentas, tačiau jie netiesiogiai veikia išlaidas. Kai šalies žmonės moka mokesčius, jie netenka dalies savo grynųjų pajamų (bedrosios pajamų dalies, liekančios atėmus mokesčius) ir todėl mažiau suvartoja. Taigi mažėja visuminių išlaidų struktūrinė dalis – asmeninis vartojimas (tai vartotojų išlaidų galutiniams produktams (prekėms ir paslaugoms įsigyti visuma).
Kiekviena valstybė turi sukaupti valstybinius lėšų fondus. Tuo tikslu iš ūkio subjektų ir gyventojų imami mokesčiai. Visi mokesčiai ir jų nustatymo metodai bei principai sudaro mūsų šalies mokesčių sistemą.
Dabartinė Lietuvos mokesčių sistema sukurta po nepriklausomybės atkūrimo. 1990 – 1996 m. laikotarpiu priimti beveik visų dabartinių mokesčių įstatymai. Galima tvirtinti, kad Lietuvos mokesčių sistema iš esmės atitinka Vakarų Europos valstybių mokesčių sistemas. Suprantama, kad yra ir ypatumų, kuriuos sąlygoja mūsų ekonomika ir socialinės raidos pertvarkymai.