Mikroekonomikos konspektas

Ekonomikos teorija – bet kurio ekonomikos mokslo, disciplinos teorija.
Ekonomiksas – šiuolaikinės teorinės ekonomikos pagrindinė srovė, susiformavusi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jo, kaip ir visų ekonomikos mokslų, objektas yra:
· ekonomika;
· ūkis;
· ūkinė veikla.

Ekonomiksas tiria ūkinę veiklą racionalumo požiūriu. Racionalus ūkininkavimas susijęs su siekiu pasirinkti geriausią gėrybių gamybos ir paskirstymo alternatyvą, esant ribotiems ištekliams.
Ištekliai – visi tie aplinkos objektai (medžiaga, energija, informacija), kuriuos galima panaudoti gėrybėms gaminti.
Ištekliai, tiesiogiai naudojami gėrybių gamybai, yra vadinami gamybos veiksniais. Jie skirstomi į:
· žemę, įskaitant jos gelmių turtus:
– žemė, naudojama kaip plotas maisto prroduktams gaminti ir statiniams statyti;
– žemė kaip gelmių turtai – naudingos iškasenos;
· kapitalą (gamybos priemones):
– realų (pastatai, įrenginiai, mašinos ir pan.);
– nominalų, finansinį (pinigai, vertybiniai popieriai);
· darbą:
– tiesiogiai gaminantį ir pateikiantį gėrybes;
– verslumą – specifinį ūkio subjekto aktyvumą, pasireiškiantį ekonominių, novatoriškų sprendimų priėmimu ir įgyvendinimu, remiantis ekonominiu skaičiavimu.
Tiek vienas, tiek kitas darbas vis labiau tampa žmogiškuoju kapitalu – aukštos kvalifikacijos gamybiniu ir negamybiniu produktyviuoju darbu.
Teorinė ekonomika produktyviuoju darbu laiko darbą, kuriantį ekonominę vertybę, turtą. Produktyvusis gamybinis darbas susijęs su gėrybės sukūrimu, gamyba, paskirstymu. Produktyvusis negamybinis – sprendimų parengimu ir priėmimu, t.y. innformacijos perdirbimu.

Ekonomiksą domina ne tiek globalinis ir absoliutus (natūralinis) išteklių ribotumas, kiek santykinis ir ekonominis, t.y. lyginant su esamo laikotarpio poreikiais, turimomis pajamomis, išteklių kainomis, galimybėmis juos įsigyti. Išteklių ribotumas kelia pasirinkimo problemą.
Ūkio subjektai – asmuo arba jų grupė, priimantys ekonominius sp

prendimus.
Ūkio objektai – asmenys, jų grupės, kurie vykdo kitų priimtus sprendimus, ir priemonės (turtas), kuriomis tai padaro.
Ūkio vienetas – ūkinę veiklą vykdantis ūkio subjektų ir ūkio objektų darinys, atsiribojęs nuo kitų tokių darinių savarankišku ekonominiu skaičiavimu.
Ekonominis skaičiavimas – tai naudos ir sąnaudų skaičiavimo taisyklių ir normų (parametrų) organinė visuma, suformuota įstatymų, papročių, tradicijų. Ekonominis skaičiavimas kartu su ūkio vienetų tarpusavio santykių ir jų santykių su valstybe principais sudaro ūkio tvarkymo metodų ir priemonių sistemą – ūkio mechanizmą.

Ūkio istorija, taikydama ekonominio skaičiavimo kriterijų, išskiria tokias ūkio formas:
· natūrinis ūkis: uždaras; ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, valdovų nurodymais, iš savo turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti;
· rinkos ūkis: atviras; ūkio vienetai tarpusavyje susiję prekių mainais ir rinka;
· centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų iššteklių, remdamiesi centralizuotai nustatytais išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius.

Administracinėje komandinėje ekonomikoje ūkio mechanizmas skatino pasirinkimą gaminti kuo daugiau produkcijos, nors neretai ir nereikalingos, naudojant kuo daugiau išteklių, t.y. juos eikvojant. Ekonominiam skaičiavimui taikoma ūkiskaita, kurioje vyrauja centralizuotai nustatyti išteklių ir produktų įkainiai (kainos).
Rinkos ekonomikoje ūkio mechanizmas verčia pasirinkti kuo taupiausią gamybos būdą ir gaminti tai, kas turi mokią paklausą. Ekonominiam skaičiavimui naudojamos rinkos kainos, įvairūs sąmoningai nu

ustatyti įkainiai, natūralios normos, nors jis ir vadinamas komerciniu skaičiavimu.
Šiuolaikinis ūkis vadinamas mišria ekonomika, nes ūkinės problemos sprendžiamos rinkos ir centralizuoto (visų pirma – valstybinio) reguliavimo pagalba.
Teorinė ekonomika, o tuo labiau ekonomiksas – tai iš esmės rinkos ūkio bendroji teorija.
Rinkos ūkyje gamybos veiksniai turi kapitalo formą:
· daiktinio (gamybos priemonės, darbo objektai);
· žmogiškojo (darbo jėga, visų pirma – kvalifikuoto);
· informacinio (technologija, organizacija, valdymas);
· socialinio (įvairios visuomeninės institucijos, organizacijos, kurios sutelkia žmones ir kelia jų pilietinį aktyvumą, skatina pasitikėjimą gamybinės ir ūkinės veiklos partneriais).

Informacija – duomenys apie gėrybių gamybos ir paskirstymo technologiją, organizaciją, ekonomiką, užrašyti įvairiuose nešikliuose. Dabartinėje gamyboje veikia 5% medžiagos ir 95% informacijos.
Ūkinė veikla arba ekonomika – taupi gėrybių iš ribotų išteklių gamyba ir paskirstymas vartotojams, remiantis ekonominiu skaičiavimu, turint tikslą didinti išteklių savininkų turtą ir užtikrinti apibrėžtą socialinį teisingumą (ūkiškasis principas).

Teorinė ekonomika skiria šias ūkinės veiklos fazes:
· gėrybių gamybą;
· jų paskirstymą;
· mainus;
· vartojimą.

Esminiai ryšiai, kuriais remiasi ūkinė veikla, sąlygiškai gali būti skirstomi į:
· priežastinius (paprastai ryšius tarp esmių; jais daugiau domisi politinė ekonomija);
· funkcinius (ryšius tarp ūkio reiškinių; jais daugiau domisi ekonomiksas).

Ekonominėje analizėje viena neretai pasitaikanti aiškinimo klaida yra ta, kad funkciniai ryšiai laikomi priežastiniais.

Svarbiausi ūkinės veiklos bruožai:
· Verslumas: išoriškai jis reiškiasi akonominių sprendimų parengimu ir priėmimu, t.y. informacijos perdirbimu, siekinat išrinkti geriausią ūkinės veiklos variantą. Taigi verslumas yra sudedamoji ir lemiamoji produktyviojo darbo, t.y. darbo, kuriančio tu

urtą, dalis. Sąlygos verslumui ir naujovėms susidarė tik susiformavus ir išsiplėtojsu rinkai, todėl verslą pagrįstai galima tapatinti su rinkos ūkiu;
· Racionalumas: siekiama iš apibrėžtų išteklių gauti daugiausiai naudos arba konkrečią naudą gauti mažiausiais ištekliais. Racionalumas skirstomas į du tipus:
– substancinis: grynai ekonominis racionalumas, įgyvendinamas ekonominiu skaičiavimu;
– adaptyvinis: kai ūkinėje veikloje atsižvelgiama ir į neekonominius veiksnius (dabartinės rinkos ūkiui jis vis labiau tampa būdingas).
· Laiko ir vietos charakteristikos: ūkinė veikla orientuota į tam tikrą laikotarpį (ekonominį horizontą), veiksnių poveikis ūkiui pasireiškia tik po apibrėžto laiko (laiko lagai, vėlavimai), ji išsiplėtojusi tam tikroje sferoje, teritorijoje (ūkininkavimo “teatras”). Ekonominis horizontas – baigtinis laiko intervalas, per kurį ūkio subjektas gali atlikti ekonominį skaičiavimą reikiamu tikslumu. Ekonominėje analizėje skiriamas toks laikas:
– momentinis (t), per kurį negalima pakeisti gamybos veiksnių;
– trumpasis laikotarpis (∆t), per kurį galima pakeisti apibrėžtus gamybos veiksnius (darbą, informaciją);
– ilgasis laikotarpis (T), per kurį galima pakeisti visus gamybos veiksnius, t.y. daryti ilgalaikes investicijas;
· Inertiškumas: ūkinė veikla turi savą dinamizmą, pasižymintį dideliu neapibrėžtumu;
· Latentiškumas (užslėptumas): jis kyla iš to, jog daugelį poveikių, ūkio procesų negalima tiesiogiai stebėti ir matuoti (pvz., gėrybių naudingumą tik per jų mainų kiekybinį santykį);
· Sava, ekonominė kultūra: kiekviena ekonomika yra unikali, t.y. tautos ūkis, pasižymintis apibrėžtomis istorinėmis ir etinėmis savybėmis.
· Organizacinis sudėtingumas, sudėtinga struktūra.

Rinkos ūkyje tiek naudingumą, tiek ir sąnaudas išreiškia ekonominiai matai, kurių ryškiausias at

tstovas rinkos ūkyje – kaina. Ekonominiais matais įvertintos gėrybės yra ūkinės gėrybės arba turtas.
Turint ekonominius matus, galima atlikti ekonominį skaičiavimą.
Visuomeniniai, tarp jų ir ūkiniai, reiškiniai – tai žmonių sprendimų, vertinimų, jų elgsenos rezultatai.

Ryšiai tarp ūkio reiškinių nustatomi šiais būdais:
· empiriškai (juos stebint; toks supratimas negali paaiškinti, kodėl ryšys pasikeitė, numatyti, akip jis gali pasikeisti, pasikeitus šalutiniams veiksniams);
· ekonomikos mokslų dėsniu (naudojantis ekonominėmis kategorijomis).

Ekonominės kategorijos – tai abstrakcijos būdu suformuluotos sąlygos, nusakančios kokius nors bendrus ūkio reiškinių bruožus, pasireiškiančius apibrėžtomis sąlygomis.

Ekonominės kategorijos apibūdina:
· ūkinio reiškinio esmę: tokios kategorijos nėra tiesiogiai matuojamos kiekybiškai (pvz., naudingumas, stimulas). Jų gausu politinėje ekonomikoje;
· patį ūkio reiškinį: tokios kategorijos dažniausiai “matuojamos” (pvz., pajamos, išlaidos). Jų gausu ekonomikse.

Gamtos, kultūros ir ekonomikos santykis istoriškai kinta. Bendra to kitimo linkmė ta, kad visuomenė, visų pirma savo ūkine veikla, vis plačiau ir giliau įsisavina ją supančią gamtą, vis tiksliau skaičiuoja naudą ir išteklius, naudojamus įvairiose savo veiklos srityse (tos sritys ekonomizuojasi), o ūkinėje veikloje vis plačiau taiko įvairius dvasinius darinius (ūkinė veikla socializuojasi).
Ekonominė rizika – bet kuriuo būdu įvertinta ūkio reiškinių tikimybė, neapibrėžtumas – kai ūkio reiškinių tikimybės iš viso negalimos matuoti.

Ūkiškojo principo įgyvendinimo lygiai:
· mikrolygis (ūkiniame vienete);
· makrolygis (nacijos ūkyje);
· globalinis lygis (pasauliniame lygyje).

Pagal ūkio problemų bendrumo lygį išskiriami:
· mikroekonomiksas: tyrinėja racionalią ūkinių vienetų (firmų, namų ūkių) veiklą;
· makroekonomiksas: nagrinėja nacionalinio ir pasaulinio ūkių veikimą racionalumo ir socialinio teisingumo požiūriu.

Ekonominė politika – tai ekonominių ir administracinių priemonių sistema, kurią taiko ūkio subjektai, kad įgyvendintų savo tikslus.
Ekonomikso teiginiai, tvirtinimai liečia idealizuotus, supaprastintus ūkio objektus, o ekonominė politika – konkrečius ūkio reiškinius.

Ekonominė politika grindžiama:
· mokslu (visų pirma – ekonomiksu);
· politikų bei ekonomistų intuicija.

Skiriami 2 ekonomikso pobūdžiai:
· pozityvus: aiškinama, kaip ūkis veikia ir plėtojasi; tai yra faktai ir duomenys, nekeliantys diskusijų;
· normatyvinis: aiškinama, kaip ūkis turėtų veikti ir plėtotis, kreipiamas dėmesys į ūkinės veiklos socialinio teisingumo analizę; tai yra pažiūros, mintys, subjektyvūs vertinimai, kurie visuomet kelia diskusijas.

Išskiriami šie ekonomikso požiūriai į ūkį:
· Racionalistinis – tai protu grindžiamas požiūris į ūkio reiškinius. Tikima, jog yra dėsniai, kuriuos ekonomikos mokslas ir turi atskleisti. Šis požiūris padėjo mokslinius teorinės ekonomikos pagrindus. Atstovai: klasikai anglai A. Smith, D. Ricardo, J. S. Mill.
· Dialektinis – šis požiūris akcentuoja istorizmą ir aktyvų subjekto vaidmenį istorijoje: ūkio reiškinių raida priklauso nuo objektyvių istorinių sąlygų ir nuo subjektų veiklos. Atstovas – vokietis K. Marx.
· Subjektyvistinis – tvirtinama, kad ekonomika – tai visuma atskirų ūkio subjektų sprendimų, nulemtų to, kaip jie vertina savo naudą ir galimybes. Teorijos uždavinys – atskleisti tos elgsenos bruožus, būdingus ūkio subjektams apskritai, siekti tą elgseną kuo tiksliau aprašyti. Atstovai – austrai E. Bohm-Bawerk, K. Menger, F. Wieser.
· Pozityvistinis (empirinis) – tvirtinama, kad ekonomika – tai visuma ūkio reiškinių, už kurių kokių nors esmių nėra ir būti negali, yra tik ūkio faktai. Teorijos uždavinys – aprašyti tuos faktus, nustatyti jų tarpusavio funkcinius ryšius, plačiai naudojant formalias procedūras. Pradininkas – anglas A. Marshall.
Dabartiniame ekonomikse vyrauja pozityvizmo atmaina – pragmatizmas, jungiantis apibrėžtus racionalizmo ir empirizmo elementus (pastarieji vaidina lemiamą vaidmenį). Jo šerdis – teorinių teiginių vertinimas pagal praktinius rezultatus; vienintelis tiesos kriterijus – praktinė nauda.

Ekonomiksas plačiai naudoja bendruosius mokslo metodus (tyrimo technikas): analizę, sintezę, indukciją, dedukciją, idealizaciją, palaipsnę konkretizaciją, analogiją ir t.t.).
Indukcija – tai mokslinio tyrimo metodas, kai nuo atskirų faktų, teiginių einama prie bendresnių teiginių. Indukcijos keliu gauti teiginiai nėra visiškai pagrįsti ir patikimi.
Remiantis idealizacija, gana plačiai taikoma simetrinio (visiems vienodo) ir omnipotencialaus (visiško) ūkio subjektų informatyvumo prielaidos. Priimama, kad visi ūkio subjektai turi tą pačią ir išsamią informaciją.
Siekiant ką nors konkečiau paaiškinti, reikia atsižvelgti į įtaką veiksnių, nuo kurių buvo abstrahuotasi, t.y. taikyti palaipsnę konkretizaciją. Ji yra sintezė ir dedukcija – įjungiant vis naujus veiksnius, einama nuo bendrų teiginių prie atskirų, konkretesnių teiginių. Dedukcijoje priimamos apibrėžtos, plačiaipripažintos ar įrodytos prielaidos, ir samprotavimais, paremtais logikos dėsniais, iš tų prielaidų išvedami atskiri teiginiai. Jei prielaidos teisingos, tai ir išvados teisingos.
Pasitelkdami analogijos metodą, ekonomistai ieško panašumų su fizikos, biologijos mokslų tiriamais reiškiniais ir bando taikyti tų mokslų metodus.

Mintiniame eksperimente (remiamasi idealizacija) taikomos įvairios procedūros:
· formalios (sudaro kiekybinę analizę);
· neformalios (sudaro kokybinę analizę).

Ekonomiksas yra labai matematizuota teorinės ekonomikos srovė. Jis plačiai naudoja formalius metodus, kuriuos išrutuliojo statistika ir matematinis modeliavimas.
Braižant grafikus, argumentą ekonomistai dažniausiai žymi ne abscisių, o ordinačių ašyje.
Poreikius galima laikyti pirmaprade ūkinės veiklos, ekonomikos priežastimi, nors juo labiau išsiplėtojusi ekonomika ir jos materialus pamatas – gamyba, tuo didesnį grįžtamą poveikį ji daro visuomenės poreikiams.
Ekonomiksas tyrinėja paklausą, kuri yra modifikuota ar net deformuota poreikių išraiška.

Priklausomai nuo tyrimo tikslų, poreikius galima įvairiai grupuoti, pavyzdžiui į:
1. a) Materialius (jais visų pirma domisi ekonomiksas);
b) Dvasinius;

2. a) Būtiniausius (bazinius, sudarančius poreikių hierarchinės sistemos pamatą);

b) Nebūtiniausius (nebazinius, užimančius hierarchijos viršūnę);

3. a) Asmeninius;

b) Grupinius;

c) Bendrus (visos visuomenės);
4. a) Labai trumpo laikotarpio;
b) Trumpo laikotarpio;
c) Labai ilgo laikotarpio;
5. a) Įsisąmonintus;
b) Potencialius;
c) Aktualius, galimus apibrėžtu laikotarpiu patenkinti poreikius.
Čia paminėti poreikių požymiai turi svarbią įtaką paklausos formavimuisi, jos kitimui, neapibrėžtumo laipsniui ir pan.

Paklausą veikia tam tikros poreikių, kaip sistemos, savybės:
· poreikių intensyvumas (primygtinumas) ir jų kaita: labiau tenkinant poreikį, jo intensyvumas mažėja (poreikis pasotinamas); subjektai stengiasi tenkinti savo poreikius taip, kad jų intensyvumas išsilygintų;
· rišlumas (komplementarumas): vienų poreikių patenkinimas neretai priklauso nuo kitų poreikių patenkinimo;
· pakeičiamumas (substitucija): tą patį poreikį dažnai galima tenkinti keliomis kitomis gėrybėmis, kitoje vietoje ir kitu laiku.

Poreikių poveikis gamybai nėra tiesioginis. Rinkos ūkyje jis reiškiasi per pajamas, kainas – yra moki paklausa.
Gėrybėms ir paslaugoms gauti reikalingos sąnaudos rinkos ūkyje vadinamos kaštais (pinigais įvertintomis sąnaudomis).

Ekonomiksas nagrinėja dvi gėrybių savybes:
· sugebėjimą tenkinti tam tikrą poreikį (jos naudingumą);
· sąnaudas (kaštus) gėrybei gauti, sukurti, pateikti vartotojui.

Ekonomiksą domina šios ūkinių gėrybių savybės:
· Jų kiekis ribotas ir jų paprastai mažiau, lyginant su poreikiais;
· Ūkinė gėrybė visada yra nuosavybės objektas;
· Visuomeninis naudingumas, liudijantis tai, kad ūkinė gėrybė tenkina apibrėžtą visuomenės poreikį, kad ji turi paklausą. Ūkinė gėrybė gali būti naudinga pačiam gamintojui, bet jei ji neįgaus visuomeninio naudingumo, gėrybė netaps ūkine gėrybe.

Gamybinė veikla – tam tikra seka technologinių operacijų, kurių dėka iš vienų objektų (išteklių) gaunami kiti objektai (gėrybės, produktai).
Gamybinės veiklos produktyvumas apibrėžiamas taip: kiek produkto vienetų duoda tam tikro ištekliaus vienetas. Jį galima išreikšti santykiu: Q/K, Q/L (Q – produktų keikis, K – kapitalo kiekis, L – darbo kiekis; visi matuojami fiziniais matais). Atvirkštinis santykis (K/Q, L/Q) vadinamas sąnaudų koeficientu.
Apibrėžto ištekliaus vieneto sąnaudas (rinkos ūkyje – kaštus) dera vertinti ta nauda, kuri prarandama, t.y. alternatyviaisiais kaštais. Alternatyvieji kaštai – tai nauda geriausios išteklių naudojimo alternatyvos, nuo kurios buvo atsisakyta.
Vadyba – įvairių projektų įgyvendinimo organizavimas ir valdymas.
Santykis produktas/sąnaudos (pajamos/kaštai) apibūdina gamybos efektyvumą išteklių sąnaudų atžvilgiu.

Ūkį struktūros požiūriu sudaro:
· ūkio elementai (žmonės ir jų grupės, priimantys ekonominius sprendimus dėl turto judėjimo):
– subjektiniai: ūkiniai vienetai ir jų junginiai (įvairūs susivienijimai);
– objektiniai: žmonės ir jų grupės, vykdančios kitų priimtus sprendimus, ir turtas, kurio padedami jie tai daro;
· ekonominiai ryšiai tarp ūkio elementų.

Galimi subjektinės ūkio struktūros tyrimo aspektai:
· nacionalinio ūkio lygyje rinkų struktūra:
– konkurentinė;
– oligopolinė;
– monopolinė;
q rinkos sektorius;
q valstybinis sektorius;
q socialinis sektorius;
Ų rinka;
Ų rinkos infrastruktūra;
· ūkinio vieneto lygyje:
– ekonominiai sprendimai, susiję su pagrindine jo veikla;
– sprendimai, susiję su pagalbine veikla;
– sprendimų išsidėstymas ūkio vieneto valdymo hierarchinėje sistemoje.

Subjektinė ūkio struktūra kartu yra ir institucinė jo struktūra, nes ūkio objektai paprastai sudaro institucijas. Institucijos neretai turi hierarchinę struktūrą, paremtą apibrėžtu pavaldumo principu.

Nacijos ūkio ir net atskiro ūkinio vieneto objektinė struktūra – tai įvairiai sugrupuotos ūkinės gėrybės, turtas, tarp jų ir darbo jėga. Šiuo požiūriu:
· išskiriamos nacionalinio ūkio šakos, šakose – pošakiai;
· nustatoma, kiek bendrajame vidiniame produkte yra einamojo vartojimo ir kiek investicinių prekių. Einamojo vartojimo prekių grupėje – maisto prekių ir keik ne maisto prekių ir t.t.;
· ūkio vieneto lygmenyje tiriama, koki ayra kapitalų struktūra, namų ūkių pajamų ir išlaidų struktūra ir t.t.

Ūkio valdymo požiūriu skiriamos dvi objektinės sferos:
· realaus kapitalo (valdymo objektas);
· nominalaus kapitalo bei ekonominių duomenų (reguliavimo sistema).

Ekonominiai ryšiai – tai ryšiai, priklausomybės santykiai tarp ūkio elementų, susiję su turto judėjimu. Ryšiai tarp ūkio subjektų paprastai ir vadinami ekonominiais ryšiais; santykiai, priklausomybės tarp objektinių ūkio elementų – proporcijomis.
Ekonominių ryšių pamatas – visiškas arba dalinis ūkio vienetų atsiribojimas;savo esme (substancija) jie yra turtiniai.
Tai, kad ūkio subjektai turi atmintį ir numatymo galimybes, leidžia ūkyje susidaryti refleksiniams ryšiams: ūkio subjektas numato, kaip gali pasielgti kitas ūkio subjektas, reaguodamas į jo elgseną, o antrasis numato, kad pirmasis gali numatyti jo reakciją; savo ruožtu pirmasis numato ir t.t.
Refleksinių ryšių pagrindu yra sukurta racionalių lūkesčių teorija, kurios vienas svarbiausių teiginių yra tvirtinimas, kad valstybės ekonominėje politikoje būtina atsižvelgti į tai, jog ūkio subjektai numato jos poveikio rezultatus ir atitinkamai, sau naudingai, jiems pasirengia.
Materialus ekonominio atskirumo pamatas – visuomeninis darbo pasidalijimas. Jis sąlygoja atskirų gamybinių sistemų, apibūdinamų apibrėžtomis technologijomis, susiformavimą. Susidaro atskiros įmonės, gamyklos. Ūkinį vienetą gali sudaryti keletas ar net keliolika įmonių.
Ekonominis atsiribojimas gali būti įvairus: nuo visiško iki labai santykinio (pvz., stambių ūkio vienetų atskiri padaliniai, valstybinės ir visuomeninės organizacijos ir pan.). Visiškai savarankišką ir beveik išsamų ekonominį skaičiavimą savo tikslui – didžiausiai naudai (paprastai tai būna pelnas) gauti taiko tipiškas dabartinio rinkos ūkio vienetas – firma. Taigi firma užsiima verslu ir ją, pgl. tarpukario ekonomistą P. Šalčių, galime vadinti verslove.
Ūkio veikimas – muolatinis turto judėjimas, sukeltas ūkio subjektų sprendimų, kad susigrąžintų jį padidėjusį.
Ūkio augimas – tai ūkio plėtojimasis tuo pačiu technologiniu pagrindu, t.y. darbo aprūpinimas pagrindiniu kpitalu nesikeičia. Tokio plėtojimo būtina sąlyga – investicinių gėrybių turi būti pagaminama daugiau, negu jų buvo sunaudota, ir turi būti sudarytos socialinės prielaidos nuosavybės santykiams plėtotis.
Ūkio vystymasis – tai ūkio plėtra kokybiškai keičiant jo materialią bazę, organizaciją, ūkio tvarkymo metodus, struktūrą ir pan. Iš esmės – tai naujoviškas ūkininkavimas, grindžiamas mokslo ir technikos pažanga visose ūkinės veiklos fazėse ir sferose.

Leave a Comment