Mikroekonomika, rinka

TURINYS

|1.Rinkos trūkumai |3 |
|2. Pasiūla ir ją veikiantys faktoriai |4 |
|3. Bendrojo ir ribinio naudingumo priklausomybė |5 |
|4. Darbo pasiūla |7 |
|5. Monopolinės konkurencijos rinkos pusiausvyra ilguoju laikotarpiu |8 |
|6. Ar oligopolistai efektyviai naudoja turimus išteklius |10 |
|7. Sutrumpintų žymėjimų sąrašas. |11 |
|8. Informacijos šaltinių sąrašas |12 |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |
| | |

1. Rinkos trūkumai

Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonomines veiklos
organizavimo būdas. Rinka – tai prekinių -piniginių santykių visuma, prekių
ir paslaugų mainai tarp pirkejų ir pardaveju, vykstantys pagal prekinės
gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti ivairių
ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina
su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo —— pardavimo
sanderiai.

Pagrindiniai rinkos trūkumai, tai:

1. Rinka neužtikrina žmonių užimtumo, tai yra teisės į darbą.

2. Negali vykdyti pajamų perskirstymo.

3. Rinka neskatina kolektyvinio naudojimo prekių ir paslaugų gamybos,

pvz. Švietimo, sveikatos paslaugų, kelių tiesimo.

4. Rinka neturi aplinkos apsaugos ekonominio reguliavimo mechanizmo.

5. Kiekviena rinka yra ribota.

Monopolijos susidarymas yra vienas iš svarbiausiu rinkos mechanizmo
ribotumo pavyzdžių. Rinkos mechanizmas savaime gimdo monopoliją, kuri, savo
ruožtu mažina visuomenines gamybos efektyvumą. Esant natūraliai
monopolijai, stambi įmonė įgauna rinkos galią, todėl, kad tam tikrose
veiklos srityse masto ekonomijos dėka vienos įmonės kaštai daug mažesni nei
kelių konkuruojančiu.

2. Pasiūla ir ją veikiantys faktoriai

Pagrindiniai paasiūlą veikiantys faktoriai:

Kainos

Gamybos išteklių kaštai

Technologijų kaita

Pasiūla – prekių kiekis, kuri pardavejai nori ir gali parduoti
tam tikromis kainomis. Kadangi pasiūla yra tiesiogiai susijusi su kaina,
todėl pasiūlos dėsnis formuluojamas taip: prekių pasiūlos kiekis kinta
kainų kitimo linkme – prekių kainoms didėjant, atitinkamai didėja ir
pasiūla, o ka

ainoms mažejant – pasiūla mažėja. Tai priklauso nuo gaunamo
pelno dydžio. Pasiūla didėja didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant
dėl atitinkamo įmonės, gaminančios tą prekę, pelno kitimo; didėjant prekės
kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamybos priemonių savininkas
gauna didesnį pelną, todel jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų,
nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti
pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pajamų augimą.

Nors pasiūlos dėsnio apibrežime nurodyta, kad pasiūlos kiekis
paprastai kinta kainos kitimo linkme, gamintojas, siekdamas didinti savo
pelną, gali keisti prekės pasiūlos kieki ir priešinga linkme negu kad kinta
kaina. Kitų prekių kainų kitimas gali pakeisti tam tikros prekes pasiūlos
dydi, jeigu jos yra substitutai arba komplementarios gamybos požiūriu. Dvi
prekės yra substitutai, jei ju gamybai naudojami tie patys ištekliai (pvz.,
dirvožemis naudojamas įvairioms žžemes ūkio kultūroms auginti). Tuomet
augant vienos prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja
išteklius, kurie iki tol buvo naudojami kitos prekes gamybai. Pastarosios
pasiūla mažeja, Komplementarios prekes gamybos požiuriu yra tokios, kuriu
gamybos procese naudojant tuos pačius išteklius vienos prekės gamybai, kaip
papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (pvz.,
išgaunant naftą, kartu išsiskiria ir jos dujos).Tokiu atveju didėjant
vienos prekes kainai, didinama jos gamyba, o kartu padideja ir kitos prekės
pasiūla.

Gamybos veiksnių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių
kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia g
gamintojų pelną. Todėl
pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei
gaminti, sumažeja gamintoju interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla
mažeja. Atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintoju,
norinčiu juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti jos pasiūlą.

Technologine pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis
išteklių sąnaudomis, ir jeigu net pastarųjų kainos rinkoje nekinta,
gaunamas didesnis gamybos pelnas, palyginti su pelnu, kuri savininkai gautu
naudodami ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti pasiūlą.

|3. BENDROJO IR RIBINIO NAUDINGUMO PRIKLAUSOMYBĖ |

Bendrasis naudingumas yra tam tikro prekiu kiekio teikiamas
pasitenkinimas.

Ribinis naudingumas reiškia pasitenkinimo pasikeitimą vartojant
vienu prekes vienetu mažiau ar daugiau.

Jis, išmatuotas pinigais, yra maksimalus pinigų kiekis, kuri
asmuo nori mokėti už papildomą prekės vienetą. Reikia aiškiai suvokti
skirtumą tarp bendrojo ir ribinio naudingumo. Kalbėdami apie bendrąji
naudingumą, turime galvoje pasitenkinimą, kuris gaunamas suvartojus visą
produktą. Ribinio naudingumo atveju, priešingai, kalbama apie
pasitenkinimą, kurį suteikia paskutinio (t.y. ribinio) produkto vieneto
suvartojimas.
Iš 1. pav. matyti, kad didėjant produkto vartojimui, tiek bendrasis
naudingumas (BN), tiek ribinis (RN) auga iki maksimumo taško, o po to ima
mažėti. Tačiau maksimumą ribinis naudingumas pasiekia tik iš pradžiu, o po
to krinta. Tuo tarpu bendrasis naudingumas auga ir jo maksimumo taškas
sutampa su ribinio naudingumo nuliniu tašku.

1. pav. Ribinio ir bendrojo naudingumo priklausomybė

[pic]
. Daugumos produktu pirmuosius vienetus vartotojas paprastai vertina
labiau, jie suteikia daug didesnį pasitenkinimą negu paskutinieji vartojami
tos rūšies produktai. Kiekvieno papildomo vi

ieneto teikiamas pasitenkinimas
arba naudingumas yra vis mažesnis ir mažesnis.

Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia, kad tam tikru periodu, esant
nekintančiam vartotojo skoniui, kiekvienas vartojamo produkto vienetas
teikia mažėjanti ribinį naudingumą.

. Kad naudingumo sąvoka butu labiau apčiuopiama, tarkime, jog atskiros
prekės naudingumas matuojamas maksimaliu pinigu, kuriuos asmuo pasirengęs
už ją moketi, kiekiu. Tai, kad žmogui vartojant vis daugiau ir daugiau
konkrečios prekės tam tikru laikotarpiu, kiekvieno tos prekės pridetinio
vieneto naudingumas jam mažėja, yra faktas, kuriuo bet kuris iš mūsų gali
įsitikinti gyvenime.

4. Darbo pasiūla

Ekonomikos teorija jau nuo 19 a. vidurio darbo jegą nagrinėja
kaip vieną iš prekių, kurios mainų santykiu problematiką galima aprašyti
remiantis dėsningumais, suformuluotais nagrinėjant daiktinių prekių rinkas.
Todėl neatsitiktinai darbo jėgos (toliau -darbo) rinkos analizei vartojamos
konkurencijos, pasiūlos, paklausos, ribinių pajamų sąvokos.

Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami pripažinimo,
siekdami gauti pajamų, patirti bendravimo su kolegomis džiaugsmą ir t.t.,
tačiau ekonomikos teorijos pagrindams suvokti pakanka nagrineti tik vieną
iš motyvų – siekimą gauti pajamų (darbo užmokesti). Siekimas bei gebėjimas
dirbti tam tikrą laiką, esant ivairiems darbo užmokesčio lygiams, yra darbo
pasiųla. Nors darbo rinka nėra tapati prekių rinkai, pasiųlos dėsningumų
bendrumas yra akivaizdus. Kuo tam tikros profesijos darbuotojų darbo
užmokestis didesnis, tuo daugiau žmoniu linkę pasirinkti šią profesiją, tuo
daugiau valandų per dieną (kai kitos sąlygos lygios) jie pasirengę skirti
darbui. Jeigu darbo pasiųlos dėsningumus išreikštume grafiškai, gautume
grafiką (žr. 2 pav.), kuriame Y ašyje at

tidedamos darbo kainos (pvz., Lt.
per valandą), o X ašyje – darbo kiekis, kuri darbuotojai linkę pateikti už
atitinkamą atlyginimą (pvz., darbuotoju skaičius).

2. pav. Darbo pasiūlos priklausomybė nuo atlyginimo

[pic]
Rinkos ekonomikoje sprendimus dirbti ar nedirbti ir kiek dirbti priima
atskiri asmenys, atsižvelgę i darbo užmokesti ir sunkumų, patiriamų darbo
metu, lygi.

|5. Monopolinės konkurencijos rinkos pusiausvyra ilguoju laikotarpiu |
| |

Monopolinės konkurencijos rinkos ekonominis pelnas masina kitas
įmones pereiti į finansiškai naudingą rinką. Konkrečios įmonės paklausos
kreivė tampa elastingesne. Tai reiškia,
kad vienos įmonės rinkos dalis ir ekonominis pelnas mažėja. Šis procesas
tęsiasi tol, kol ekonominis pelnas išnyksta ir lieka tik normalusis pelnas.
Tokia padėtis pavaizduota 3. pav. Čia paklausos kreivė pasislenka į kairę
pusę tiek, jog tampa liestine vidutinių kaštų kreivei taške C.
Jeigu naujų įmonių perejimas į rinką tęsiasi, produkcijos apimtis
kiekvienoje įmoneje dar mažeja. Daugelis įmonių patiria nuostolius,
nebegauna net normalaus pelno ir palieka rinką.

Kitaip negu tobulos konkurencijos rinkoje, pagristoje prekių
vienodumu, monopolinės konkurencijos rinkoje realizuojamos diferencijuotos
prekės, įmonės tokioje rinkoje yra monopolijos savo produkcijos pažiuriu,
nes jų produktai skiriasi nuo kitų gamintojų tos pačios paskirties
produktų. Tačiau šie produktai, kokybiškai skirdamiesi vienas nuo kito, yra
gana artimi substitutai (pakaitalai). Šios prielaidos lemia tai, kad
monopolines konkurencijos rinkos paklausos kreivė irgi yra krintanti žemyn,
tačiau ji elastingesnė negu monopolijos paklausos kreivė. Monopolinėje
rinkoje įmonė gali didinti prekiu kainą ir mažinti produkcijos apimti,
turėdama mažesnių pavojų prarasti klientus negu monopolinės konkurencijos
rinkoje. 3. pav. pavaizduota monopolinės konkurencijos įmonės paklausos
kreivė D ir palyginama su monopoline D1 bei tobulos konkurencijos imonės D2
paklausos kreivemis.

3. pav. Pusiausvyra monopolinės konkurencijos ilguoju
laikotarpiu.

[pic]
Likusių įmonių produkcijos apimtis vėl gali dideti, paklausos kreivė
pasisuka I dešinę tiek, kad jos vėl ima gauti normalų pelną. Taigi įmonių
elgsena monopolinės konkurencijos rinkoje panaši kaip ir tobulos
konkurencijos rinkoje. Tačiau monopolinės konkurencijos atveju įmonė
pasiekia pusiausvyrą ilguoju laikotarpiu gaudama normalų pelną ne VBK
kreivės minimumo taške. Vidutiniai bendrieji kaštai yra didesni negu
minimalus, o tai reiškia, kad neišnaudojamas įmonių gamybinis pajėgumas,
palaikomas jų perteklius.

6. Ar oligopolistai efektyviai naudoja turimus išteklius

Oligopolinėje rinkoje vidutiniai bendrieji kaštai yra didesni
negu minimalūs, o tai reiškia, kad neišnaudojamas imoniu gamybinis
pajegumas, palaikomas ju perteklius
. Kaip pavaizduota 4. pav., ribiniu pajamu kreivė oligopolinejė rinkoje
turi dideli pertruki. įmonė, padidinusi kainą, labai sumažina jų
realizavimą (paklausos kreivė virš taško E). Tačiau už kiekvieną realizuotą
pabrangusį prekės vienetą įmone gauna didesnes pajamas, todėl ribinės
pajamos yra didelės, o jų kreivė yra gana aukštai. Taip yra iki taško E,
kuriame realizavimo apimtis lygi Q1. Norėdama išplėsti gamybą, firma mažina
prekių kainą, kad ji taptu mažesne negu varžovų. Tai reiškia, kad už
papildomai realizuotą prekės vienetą imonė gaus daug mažesnes ribines
pajamas. RP kreivė staiga krinta žemyn nuo taško A iki B. Po to įmonė,
mažindama kainas, gauna nuosekliai mažejančias ribines pajamas, o jų kreivė
yra ištisine ir krintanti žemyn. Didžiausios įmonės pajamos bet kurioje
įmonėje yra tada, kai tenkinama lygybe RK=RP. Kaip matome iš paveikslo,
ribiniai kaštai gali keistis oligopolineje rinkoje tarp tašku A ir B, tai
yra RK kreivė gali užimti bet kurią padėti tarp RK1 ir RK2 esant nekintamai
produkcijos apimčiai. Todel įmonė gali gauti didžiausias pajamas, jeigu
kaštai ir padideja. Tik kai RK kreivė išeina už AB intervalo ribu, įmonė
turi keisti prekės kainq. Siekdama pakeisti ribinius kaštus, nekeisdama
gamybos apimties, firma užsitikrina tai gamybos apimčiai didžiausią naudą.
Vidutinių bendrujų kaštų kreivės su paklausos kreive sąlyčio taškas yra ne
žemiausioje pirmosios dalyje, o tai rodo, kad yra ir technologinio
efektyvumo nuostolių.

[pic]

7. Sutrumpintų žymejimų sąrašas

BK — bendrieji kaštai
BN — bendras naudingumas
BP — bendros pajamos
RK — ribiniai kaštai
RN — ribinis naudingumas
RP — ribinės pajamos
VBK — vidutiniai bendrieji kaštai

8. Informacijos šaltinių sąrašas

Jakutis A., Petruškevičius V., ir .kt Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas
1999;
Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, 1997;

Leave a Comment