TURINYS
|1.Rinkos trūkumai |3 |
|2. Pasiūla ir ją veikiantys faktoriai |4 |
|3. Bendrojo ir ribinio naudingumo priklausomybė |5 |
|4. Darbo pasiūla |7 |
|5. Monopolinės konkurencijos rinkos pusiausvyra ilguoju laikotarpiu |8 |
|6. Ar oligopolistai efektyviai naudoja turimus išteklius |10 |
|7. Sutrumpintų žymėjimų sąrašas. |11 |
|8. Informacijos šaltinių sąrašas |12 |
1. Rinkos trūkumai
Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonomines veiklos organizavimo būdas. Rinka – tai prekinių -piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkejų ir pardaveju, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti ivairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo — pardavimo sanderiai.
Pagrindiniai rinkos trūkumai, tai:
1. Rinka neužtikrina žmonių užimtumo, tai yra teisės į darbą.
2. Negali vykdyti pajamų perskirstymo.
3. Rinka neskatina kolektyvinio naudojimo prekių ir paslaugų gamybos, pvz. Švietimo, sveikatos paslaugų, kelių tiesimo.
4. Rinka neturi aplinkos apsaugos ekonominio reguliavimo mechanizmo.
5. Kiekviena rinka yra ribota.
Monopolijos susidarymas yra vienas iš svarbiausiu rinkos mechanizmo ribotumo pavyzdžių. Rinkos mechanizmas savaime gimdo monopoliją, kuri, savo ruožtu mažina visuomenines gamybos efektyvumą. Esant natūraliai monopolijai, stambi įmonė įgauna rinkos galią, todėl, kad tam tikrose veiklos srityse masto ekonomijos dėka vienos įmonės kaštai daug mažesni nei kelių konkuruojančiu.
2. Pasiūla ir ją veikiantys faktoriai
Pagrindiniai pasiūlą veikiantys faktoriai:
Kainos
Gamybos išteklių kaštai
Technologijų kaita
Pasiūla – prekių kiekis, kuri pardavejai nori ir gali parduoti tam tikromis kainomis. Kadangi pasiūla yra tiesiogiai susijusi su kaina, todėl pasiūlos dėsnis formuluojamas taip: prekių pasiūlos kiekis kinta kainų kitimo linkme – prekių kainoms didėjant, atitinkamai didėja ir pasiūla, o kainoms mažejant – pasiūla mažėja. Tai priklauso nuo gaunamo pelno dydžio.
Pasiūla didėja didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl atitinkamo įmonės, gaminančios tą prekę, pelno kitimo; didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamybos priemonių savininkas gauna didesnį pelną, todel jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pajamų augimą.
Nors pasiūlos dėsnio apibrežime nurodyta, kad pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme, gamintojas, siekdamas didinti savo pelną, gali keisti prekės pasiūlos kieki ir priešinga linkme negu kad kinta kaina. Kitų prekių kainų kitimas gali pakeisti tam tikros prekes pasiūlos dydi, jeigu jos yra substitutai arba komplementarios gamybos požiūriu.
Dvi prekės yra substitutai, jei ju gamybai naudojami tie patys ištekliai (pvz., dirvožemis naudojamas įvairioms žemes ūkio kultūroms auginti). Tuomet augant vienos prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja išteklius, kurie iki tol buvo naudojami kitos prekes gamybai.
Pastarosios pasiūla mažeja, Komplementarios prekes gamybos požiuriu yra tokios, kuriu gamybos procese naudojant tuos pačius išteklius vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (pvz., išgaunant naftą, kartu išsiskiria ir jos dujos).Tokiu atveju didėjant vienos prekes kainai, didinama jos gamyba, o kartu padideja ir kitos prekės pasiūla.
Gamybos veiksnių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojų pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažeja gamintoju interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažeja. Atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintoju, norinčiu juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti jos pasiūlą.
Technologine pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis, ir jeigu net pastarųjų kainos rinkoje nekinta, gaunamas didesnis gamybos pelnas, palyginti su pelnu, kuri savininkai gautu naudodami ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti pasiūlą.
|3. BENDROJO IR RIBINIO NAUDINGUMO PRIKLAUSOMYBĖ |
Bendrasis naudingumas yra tam tikro prekiu kiekio teikiamas pasitenkinimas.
Ribinis naudingumas reiškia pasitenkinimo pasikeitimą vartojant vienu prekes vienetu mažiau ar daugiau.
Jis, išmatuotas pinigais, yra maksimalus pinigų kiekis, kuri asmuo nori mokėti už papildomą prekės vienetą. Reikia aiškiai suvokti skirtumą tarp bendrojo ir ribinio naudingumo. Kalbėdami apie bendrąji naudingumą, turime galvoje pasitenkinimą, kuris gaunamas suvartojus visą produktą. Ribinio naudingumo atveju, priešingai, kalbama apie pasitenkinimą, kurį suteikia paskutinio (t.y. ribinio) produkto vieneto suvartojimas.
Iš 1. pav. matyti, kad didėjant produkto vartojimui, tiek bendrasis naudingumas (BN), tiek ribinis (RN) auga iki maksimumo taško, o po to ima mažėti. Tačiau maksimumą ribinis naudingumas pasiekia tik iš pradžiu, o po to krinta. Tuo tarpu bendrasis naudingumas auga ir jo maksimumo taškas sutampa su ribinio naudingumo nuliniu tašku.
1. pav. Ribinio ir bendrojo naudingumo priklausomybė [pic]
. Daugumos produktu pirmuosius vienetus vartotojas paprastai vertina labiau, jie suteikia daug didesnį pasitenkinimą negu paskutinieji vartojami tos rūšies produktai. Kiekvieno papildomo vieneto teikiamas pasitenkinimas arba naudingumas yra vis mažesnis ir mažesnis.
Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia, kad tam tikru periodu, esant nekintančiam vartotojo skoniui, kiekvienas vartojamo produkto vienetas teikia mažėjanti ribinį naudingumą.
. Kad naudingumo sąvoka butu labiau apčiuopiama, tarkime, jog atskiros prekės naudingumas matuojamas maksimaliu pinigu, kuriuos asmuo pasirengęs už ją moketi, kiekiu. Tai, kad žmogui vartojant vis daugiau ir daugiau konkrečios prekės tam tikru laikotarpiu, kiekvieno tos prekės pridetinio vieneto naudingumas jam mažėja, yra faktas, kuriuo bet kuris iš mūsų gali įsitikinti gyvenime.
4. Darbo pasiūla
Ekonomikos teorija jau nuo 19 a. vidurio darbo jegą nagrinėja kaip vieną iš prekių, kurios mainų santykiu problematiką galima aprašyti remiantis dėsningumais, suformuluotais nagrinėjant daiktinių prekių rinkas.
Todėl neatsitiktinai darbo jėgos (toliau -darbo) rinkos analizei vartojamos konkurencijos, pasiūlos, paklausos, ribinių pajamų sąvokos.
Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami pripažinimo, siekdami gauti pajamų, patirti bendravimo su kolegomis džiaugsmą ir t.t., tačiau ekonomikos teorijos pagrindams suvokti pakanka nagrineti tik vieną iš motyvų – siekimą gauti pajamų (darbo užmokesti). Siekimas bei gebėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant ivairiems darbo užmokesčio lygiams, yra darbo pasiųla. Nors darbo rinka nėra tapati prekių rinkai, pasiųlos dėsningumų bendrumas yra akivaizdus.
Kuo tam tikros profesijos darbuotojų darbo užmokestis didesnis, tuo daugiau žmoniu linkę pasirinkti šią profesiją, tuo daugiau valandų per dieną (kai kitos sąlygos lygios) jie pasirengę skirti darbui. Jeigu darbo pasiųlos dėsningumus išreikštume grafiškai, gautume grafiką (žr. 2 pav.), kuriame Y ašyje atidedamos darbo kainos (pvz., Lt.
per valandą), o X ašyje – darbo kiekis, kuri darbuotojai linkę pateikti už atitinkamą atlyginimą (pvz., darbuotoju skaičius).
2. pav. Darbo pasiūlos priklausomybė nuo atlyginimo [pic]
Rinkos ekonomikoje sprendimus dirbti ar nedirbti ir kiek dirbti priima atskiri asmenys, atsižvelgę i darbo užmokesti ir sunkumų, patiriamų darbo metu, lygi.
|5. Monopolinės konkurencijos rinkos pusiausvyra ilguoju laikotarpiu |
Monopolinės konkurencijos rinkos ekonominis pelnas masina kitas įmones pereiti į finansiškai naudingą rinką. Konkrečios įmonės paklausos kreivė tampa elastingesne. Tai reiškia, kad vienos įmonės rinkos dalis ir ekonominis pelnas mažėja. Šis procesas tęsiasi tol, kol ekonominis pelnas išnyksta ir lieka tik normalusis pelnas.
Tokia padėtis pavaizduota 3. pav. Čia paklausos kreivė pasislenka į kairę pusę tiek, jog tampa liestine vidutinių kaštų kreivei taške C.
Jeigu naujų įmonių perejimas į rinką tęsiasi, produkcijos apimtis kiekvienoje įmoneje dar mažeja. Daugelis įmonių patiria nuostolius, nebegauna net normalaus pelno ir palieka rinką.
Kitaip negu tobulos konkurencijos rinkoje, pagristoje prekių vienodumu, monopolinės konkurencijos rinkoje realizuojamos diferencijuotos prekės, įmonės tokioje rinkoje yra monopolijos savo produkcijos pažiuriu, nes jų produktai skiriasi nuo kitų gamintojų tos pačios paskirties produktų. Tačiau šie produktai, kokybiškai skirdamiesi vienas nuo kito, yra gana artimi substitutai (pakaitalai).
Šios prielaidos lemia tai, kad monopolines konkurencijos rinkos paklausos kreivė irgi yra krintanti žemyn, tačiau ji elastingesnė negu monopolijos paklausos kreivė.
Monopolinėje rinkoje įmonė gali didinti prekiu kainą ir mažinti produkcijos apimti, turėdama mažesnių pavojų prarasti klientus negu monopolinės konkurencijos rinkoje. 3. pav. pavaizduota monopolinės konkurencijos įmonės paklausos kreivė D ir palyginama su monopoline D1 bei tobulos konkurencijos imonės D2
paklausos kreivemis.
3. pav. Pusiausvyra monopolinės konkurencijos ilguoju laikotarpiu.
[pic]
Likusių įmonių produkcijos apimtis vėl gali dideti, paklausos kreivė pasisuka I dešinę tiek, kad jos vėl ima gauti normalų pelną. Taigi įmonių elgsena monopolinės konkurencijos rinkoje panaši kaip ir tobulos konkurencijos rinkoje. Tačiau monopolinės konkurencijos atveju įmonė pasiekia pusiausvyrą ilguoju laikotarpiu gaudama normalų pelną ne VBK
kreivės minimumo taške. Vidutiniai bendrieji kaštai yra didesni negu minimalus, o tai reiškia, kad neišnaudojamas įmonių gamybinis pajėgumas, palaikomas jų perteklius.
6. Ar oligopolistai efektyviai naudoja turimus išteklius
Oligopolinėje rinkoje vidutiniai bendrieji kaštai yra didesni negu minimalūs, o tai reiškia, kad neišnaudojamas imoniu gamybinis pajegumas, palaikomas ju perteklius
. Kaip pavaizduota 4. pav., ribiniu pajamu kreivė oligopolinejė rinkoje turi dideli pertruki. įmonė, padidinusi kainą, labai sumažina jų realizavimą (paklausos kreivė virš taško E). Tačiau už kiekvieną realizuotą pabrangusį prekės vienetą įmone gauna didesnes pajamas, todėl ribinės pajamos yra didelės, o jų kreivė yra gana aukštai.
Taip yra iki taško E, kuriame realizavimo apimtis lygi Q1. Norėdama išplėsti gamybą, firma mažina prekių kainą, kad ji taptu mažesne negu varžovų. Tai reiškia, kad už papildomai realizuotą prekės vienetą imonė gaus daug mažesnes ribines pajamas. RP kreivė staiga krinta žemyn nuo taško A iki B.
Po to įmonė, mažindama kainas, gauna nuosekliai mažejančias ribines pajamas, o jų kreivė yra ištisine ir krintanti žemyn. Didžiausios įmonės pajamos bet kurioje įmonėje yra tada, kai tenkinama lygybe RK=RP.
Kaip matome iš paveikslo, ribiniai kaštai gali keistis oligopolineje rinkoje tarp tašku A ir B, tai yra RK kreivė gali užimti bet kurią padėti tarp RK1 ir RK2 esant nekintamai produkcijos apimčiai. Todel įmonė gali gauti didžiausias pajamas, jeigu kaštai ir padideja. Tik kai RK kreivė išeina už AB intervalo ribu, įmonė turi keisti prekės kainq. Siekdama pakeisti ribinius kaštus, nekeisdama gamybos apimties, firma užsitikrina tai gamybos apimčiai didžiausią naudą.
Vidutinių bendrujų kaštų kreivės su paklausos kreive sąlyčio taškas yra ne žemiausioje pirmosios dalyje, o tai rodo, kad yra ir technologinio efektyvumo nuostolių.
[pic]
7. Sutrumpintų žymejimų sąrašas
BK — bendrieji kaštai
BN — bendras naudingumas
BP — bendros pajamos
RK — ribiniai kaštai
RN — ribinis naudingumas
RP — ribinės pajamos
VBK — vidutiniai bendrieji kaštai
8. Informacijos šaltinių sąrašas
Jakutis A., Petruškevičius V., ir .kt Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas
1999;
Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, 1997;