Mikroekonomika – tai ekonomikos teorijos dalis apie verslo firmas ir vartotojus.
pagrindinis Valstybės tikslas turėtų būti – sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų šalies problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš kiekvieno darbo.
Šalies vyriausybė, reguliuodama ūkį ekonomine politika, siekia pagrindinių makroekonomikos tikslų:1. Visiško užimtumo. 2.Kainų stabilumo.
3.Palankios ekonomikos plėtrai valstybės biudžeto būsenos. 4.Mokėjimų balanso pusiausvyros būsenos. 5.Gyvenimo lygio augimo. 6.Gamtos teršimo mažinimo. 7.Ekonominės laisvės (žmonių teisė pasirinkti užsiėmimą, sudaryti sandėrius, leisti pajamas). 8. Socialinis – ekonominis saugumo, teisingo pajamų paskirstymo. ir kiti.
Ekonominė politika – kolektyviai vyriausybės priimta strategija ekonomikos tikslams pasiekti; tai vyriausybės tikslų ekonomikoje nustatymas ir kontrolės priemonių, siekiant šių tikslų, taikymas.
Eklektika – skirtingų, nederančių, prieštaringų mokslo teorijų, koncepcijų, sąvokų jungimas ir naudojimas.
Ekonomikos sistema – trūkumo ir pasirinkimo problemų prendimobūdas
Mokėjimų balanso deficitas – tai lėšų kiekis, kuriuo išmokėjimai viršija įplaukas
Pagrindinės iždo politikos priemonės yra:
1. Mokesčiai (apmokestinimo normos bei sąlygos);
2. Vyriausybės išlaidos;
3. Vyriausybės transferiniai mokėjimai.
Dalį vyriausybės išlaidų sudaro transferiniai išmokėjimai.
Transferiniai išmokėjimai – visi vyriausybės mokėjimai asmenims, šeimoms ir organizacijoms teikiami be jokio prekių arba paslaugų ekvivalento.
Vyriausybės pajamos formuojamos mokesčių, kuriuos moka namų ūkiai ir visi ūkio subjektai dėka. Mokesčiai skirstimi į tiesioginius ir netiesioginius.
Tiesioginiai mokesčiai – moka asmenys ir firmos tiesiogiai iš savo pajamų.
Netiesioginiai mokesčiai – kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos, vartotojams jas įsigyjant ar vartojant (kaip akcizas, PVM, muitai).
Biudžeto pajamas sudaro: mokestinės ir nemokestinės pajamos
Biudžeto išlaidos skirstomos: Pagal Vyriausybės funkcijas, Pagal ekonominių išlaidų elementus.
Diskretinė iždo politika – vyriausybės sąmoningai vykdomas mokesčių ir išlaidų keitimas, siekiant veikti BNP gamybos apimtį, užimtumą ir kainų stabilumą
Pinigų elementai – tai pinigų rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas, priklausomai nuo jų apibrėžimo apima įvairias likvidaus turto grupes.
Pinigų apyvartos greitis – piniginio vieneto vidutinis apyvartų skaičius per metus. Skaičiuojamas, kaip nominalaus BVP ir pinigų kiekio santykis.
Pinigų multiplikatorius – santykis tarp bendro pinigų kiekio ir pinigų bazės.
Atsiskaitomosios sąskaitos – tai sąskaitos iš kurių lėšas galima betarpiškai pasiimti grynais pinigais be apribojimų, pervesti į kitas sąskaitas, panaudoti stsiskaitymuose čekių, debeto kortelių pagalba.
Čekis – atsiskaitomosios sąskaitos banke savininko raštiškas įsakymas bankui sumokėti iš tos sąskaitos čekio pateikėjui grynais arba pervesti į kitą nurodytą sąskaitą tam tikrą pingų sumą.
Debeto kortelė – plastikinė kortelė su elektromagnetinės ar elektroninės formos informacija apie savininko atsiskaitomąją sąskaitą.
Kvazipinigai atlieka kaupimo ir taupymo funkciją, tai teikiantys pajamas indėliai ir kiti pinigų rinkos instrumentai, kurių negalima betarpiškai panaudoti atsiskaitymuose pervedimų pagalba
Mokesčiai – valstybės nustatytos privalomos įmokos į biudžetą, už kurias jokia paslauga neatlyginama
Tarptautinė prekyba, – tai viena iš tarptautinio politinio ir ekonominio bendradarbiavimo formų
Einamoji sąskaita – mokėjimų balanso sąskaitos dalis, rodanti tarptautinį prekių, paslaugų ir kitų grynųjų pajamų judėjimą tarp valstybių per tam tikrą laiką, dažniausiai per metus.
Kapitalo sąskaita – mokėjimų balanso sąskaitos dalis, rodanti tarptautinių finansinių aktyvų sandėrių apimtį tarp valstybių per tam tikrą laiką, dažniausiai per metus.
Laisvoji prekyba – tarptautinė prekyba be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų.
Protekcionizmas – vyriausybės vykdoma ekonominė politika, sauganti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos arba siekianti plėsti užsienio rinką.
Kvotos, – tai nemuitiniai barjerai, jie turi sulyginti vietos gamybos prekių ir importuojamų prekių kaštus
Muito tarifas – mokėjimų už importuojamas arba eksportuojamas prekes norma (mokesčio dydis).
Valstybės eksporto ir importo kainų santykis – jos parduodamų ir perkamų prekių vidutinių kainų santykis.
|Šalyje su socialiai orientuota rinkos ekonomika pagrindiniai valstybės ekonominės politikos tikslai yra:
Ekonominė laisvė
Ekonominis teisingumas
Socialinė apsauga
Socialinis ekonominis efektyvumas
Ekonominė pusiausvyra
Finansinė ir fiskalinė politika, – tai valstybės biudžeto, mokesčių, pajamų ir išlaidų visuma, keičiant pinigų srautų apimtis ir kryptis- siekiant numatytų tikslų.
Biudžeto politika yra fiskalinės politikos dalis, užtikrinanti subalansuotą valstybės iždą
Valstybės piniginių išlaidų politika – siekia patenkinti valstybinio sektoriaus poreikius, kurie nuolat auga (socialiniai, visuomeniniai ir gamybiniai) , juos riboja biudžeto pajamos.
Valstybės piniginių pajamų politika – pagrindinis šaltinis mokesčiai – tai pagrindinė fiskalinės politikos dalis.
Mokesčiai – valstybės nustatytos privalomos įmokos į biudžetą, už kurias jokia paslauga neatlyginama
Monetarinė politika – valstybinis šalies pinigų kiekio ir apyvartos reguliavimas per centrinį banką.
Struktūrinė investicinė politika produktų ir paslaugų santykis šakose (pramonė, transportas, statybos, žemės ūkis) ir regionuose, per mokslo ir technikos pažangą.
Vyriausybės poveikis ekonomikai pasireiškia per:
• Mokesčius
• Išlaidas
• Reguliuoja per įstatymus, akcizus, muitus, programas.
• Per valstybinių įmonių steigimą ir valdymą.
Vyriausybė reguliuoja ekonomiką, norėdama:
• Apsaugoti nuo neigiamų šalutinio poveikio efektų, kaip gamtos teršimas;
• Pateikti visuomenei prekes, kurių negali tiekti privatus verslas;
• Skatinti reikalingų ir nekenksmingų prekių vartojimą;
• Remti skurstančius visuomenės narius;
Stabilizuoti ekonomiką
Nacionalinių sąskaitų sistema – tai sistema, apibūdinanti pagrindinius ekonominio gyvenimo reiškinius: gamybą, pajamas, vartojimą, kaupimą ir turtą bendrasis vidaus produktas, – tai pajamos, gautos šalies viduje
• BNP) – tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos.
Nominalusis – visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per metus suma faktinėmis rinkos (einamosiomis) kainomis.
Realusis BNP – perskaičiuotas nominalusisi BNP, atsižvelgiant į kainų lygio pasikeitimo tempą arba visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką suma
Paritetas – vienos šalies piniginio vieneto santykis su kitos šalies piniginiu vienetu pagal jiems nustatytą aukso kiekį ar jų perkamąją galią.
Dolerio standartas – valiutinė sistema, pagrįsta valiutų kurso nustatymu JAV dolerio atžvilgiu
Tarptautinės finansų institucijos – tai finansinės institucijos, sukurtos tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu socialiniam – ekonominiam valstybių vystymuisi paremti.
SDR – tai specialios skolinimosi teisės – Tarptautinio valiutos fondo sukurta rezervinė valiuta ir paskirstyta kiekvienai šaliai, narei proporcingai jos turimai kvotai fonde
Pagrindinės sąvokos:
Finansų rinkos (financial markets) bendra prasme – tai priemonių visuma, kuriomis suvedama ir suderinama laisvo kapitalo pasiūla ir paklausa.
Finansų rinkos – organizuotos struktūros, kuriose individai ir institucijos vykdo finansinius sandorius.
Finansų rinkos tikslas – efektyviai paskirstyti santaupas pinigų vartotojams. Rinkos sudaro galimybę įsigyti ir investuoti lėšas.
Finansų rinkos yra būtina efektyvios ekonomikos sąlyga.
Rinkos subjektai, kurie turi lėšų perteklių, daugiau nei jų reikia vartotojui, yra vadinami – kapitalo tiekėjai
Darbas – žmogaus fiziniai ir protiniai sugebėjimai, panaudoti prekių ar paslaugų gamyboje.
Darbo jėga – visi dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai
Užimti gyventojai – dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant ūkininkų ūkiuose, karo tarnyboje, įkalinimo įstaigose, kulto tarnai.
Bedarbiai – nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo biržoje kaip ieškantys darbo ar pasirengę profesiniam mokymuisi.
Nedarbas – situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Apibendrintai – nepanaudojami darbo ištekliai.
Nedarbo lygis – nedirbančių darbingų žmonių santykio su visais šalies gyventojais procentinė išraiška.
Prislėgtas nedarbas – kai žmogus nusivylęs darbo paieška, nutraukia jas kaip beviltiškas, nebeina į darbo biržą, tuo pačiu ir sumažina darbo jėgos skaičių.
Paslėptas nedarbas – dalis žmonių, negaudami pastovaus darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą.
Darbo jėga (DJ), tai dirbančiųjų skaičiaus ir bedarbių skaičiaus suma.
|Valstybės socialinė politika būtiniausių poreikių ir gyvenimo sąlygų tenkinimas, aplinkos apsaugos klausimai, gyventojų užimtumo politika.
Užsienio ekonominė politika – tai savita ekonominės politikos dalis, kurios tikslas – plėtoti ekonominius, kultūrinius ryšius, pritraukti užsienio kapitalo investicijas ir užsienio programas.
Vyriausybės poveikis ekonomikai pasireiškia per;
. Išlaidas ir finansavimą nedirbančiųjų
. Mokesčius
. Rinkos reguliavimą įstatymais
Valstybinių įmonių steigimas ir efektyvus valdymas
Socialiai orientuota ekonomika – tai ekonomika, nukreipta pirmiausia tenkinti žmogaus ir šeimos reikmes.
Gamybos procese yra trys sudedamosios dalys: darbas (tikslinga žmogaus veikla), darbo priemonės (mašinos, pastatai, įrenginiai, energija, įrankiai), darbo objektas (žaliavos, medžiagos
Gamybos šaka – tai gamybiniu požiūriu vienarūšių įmonių visuma
Gamybos procesas – tai visuma tarpusavyje susijusių darbo ir gamtinių procesų, kurių metu pradinė medžiaga, žaliava, paverčiama gatavais gaminiais.
Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų.
Namų ūkio vartojimo išlaidos ( C ) – vartotojų piniginių išlaidų galutinėms prekėms bei paslaugoms pirkti suma (turmpalaikės ir ilgalaikės vartojimo prekės bei paslaugos).
Investicijos ( I ) – tai firmų išlaidos naujoms įmonėms statyti, įrengimams pirkti, gatavų prekių atsargoms papildyti; tai nupirkti kapitaliniai ištekliai prekėms ir paslaugoms kurti.
Vyriausybės išlaidos ( G ) – tai centrinės ir vietinės valdžios institucijų išlaidos baigtinėms prekėms bei paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti ir naudoti.
Grynosios vidaus (nacionalinės) pajamos – tai visų gamybos veiksnių pajamos šalyje per metus.
Ekonominis ciklas, – tai periodiškas ekonominis svyravimas.Susideda iš: Pakilimas, Smukimas, Krizė, Pagyvėjimas.
Visuminė (bendroji) paklausa, – tai prekių ir paslaugų, kurias norėtų įsigyti vartotojai –įmonės, valstybė, asmenys tam tikru laiku, esant vidutiniam kainų lygiui, visuma.
Kainų lygis – bendrasis kainų lygis šalyje
Finansinį turtą sudaro pinigai ir vertybiniai popieriai.
Finansinis turtas yra dokumentinis reikalavimas, nukreiptas į kitus ūkio subjektus ir suteikiantis reikalavimo turėtojui teisę į tų subjektų ateities pajamas ar turtą (pvz. palūkanas ar pagrindinės sumos išmokėjimus).
Vertybiniai popieriai, – tai nuosavybės arba skolos dokumentai, naudojami atliekant finansines operacijas (privačiame ar valstybiniame sektoriuje).
Centrinis bankas (jo funkcijas Lietuvoje vykdo Lietuvos bankas) – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.
Lietuvos banko pagrindinis tikslas yra siekti pinigų stabilumo Lietuvos
Respublikoje
LB pajamas sudaro: palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje; palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas sąskaitas; pajamos, gautos už pinigų leidimo organizavimą; pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų nustatyta tvarka išduotas garantijas; pajamos, gautos už operacijas, neprieštaraujančias įstatymais.
LB išlaidas sudaro: palūkanos, mokamos už kredito įstaigų indėlius ir banko darbuotojų indėlius, laikomus LB; išlaidos užsienio operacijoms vykdyti;
Infliacija – bendrojo vidutinio kainų lygio pakilimas, pasireiškiantis pinigų perkamosios galios smukimu.
|Verslas – tai žmogaus saviraiškos forma
Verslininkas – tai žmogus, organizuojantis verslo įmonę savo arba skolintomis lėšomis ir siekintis gauti pelno, prisiimantis su verslu susijusią riziką, organizuojantis ir valdantis turtą.
Laisva verslininkystė – ekonomikos sistema, besireiškianti privačia nuosavybe, konkurencija ir pelno siekimu.
Etiškas verslas – tai pastangos palaikyti teisingo verslo organizavimo praktiką
Biudžetas yra “pinigų krepšelis”, kur dedami ir iš kurio imami pinigai. Parodo kiek lėšų yra valstybėje, įmonėse, šeimose
Biudžetinėje sistemoje yra išskiriami šie biudžetų tipai:
Nacionalinis biudžetas
Įmonių, organizacijų, įstaigų biudžetai
Šeimos biudžetai
Fiskalinės politikos tikslas – užtikrinti subalansuotą biudžetą
Kai išlaidos didesnės už pajamas – biudžetas yra vadinamas deficitiniu.
Valstybinis Biudžetas-
politikos priemonė, aldymo ir administravimo priemonė, valdymo priemonė,
Finansinio valdymo priemonė.
Vyriausybės iždo politika–visuma priemonių, kuriomis vyriausybė keičia bendrąją paklausą, sumažindama ciklinius gamybos svyravimus ir siekdama visiško užimtumo, nespartinant infliacijos tempo.
Bendroji pasiūla – galutinių prekių ir paslaugų, kurias įvairūs gamintojai gali ir nori parduoti, esant tam tikram kainų lygiui, suma.
Bendrosios paklausos ir bendrosios pasiūlos atitikimas prekių ir paslaugų rinkoje yra vadinamas bendrąja pusiausvyra.
Visuminės paklausos pokyčiai yra tokie:
.Vartojimo pokyčiai, Vyriausybės išlaidų prekėms ir paslaugoms pirkti pokyčiai, Eksporto apimties pokyčiai, .Investicijų svyravimas.
□ Pinigai, tai: Visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato, apyvartos ir mokėjimų priemonės funkcijas (LB).
Banknotai – yra banko leidžiamos notos – pasižadėjimai sumokėti banknoto pateikėjui banknote pažymėtą sumą. Jie gal būti konvertuojami į auksą, sidabrą ar kitą valiutą ir nekonvertuojami.
Konvertuojami – yra, kai pinigų turėtojas turi įstatyminė bazę grąžinti juos išleidusiam bankui mainais į auksą, sidabrą ar kitą valiutą.
Dekretiniai pinigai yra popieriniai pinigai, kurie nėra padengti tauriaisiais metalais ir nekonvertuojami į juos, tačiau jie yra teisėta mokėjimo priemonė,
Monetarinė (kitaip vadinama pinigų) politika – tai poveikio pinigų kiekiui politika
Šios politikos tikslas – stabilizuoti ekonomiką reguliuojant pinigų pasiūlą.
Monetarinės politikos tikslas – skatinti BNP gamybą, užkirsti kelią infliacijai, funkcijos: pinigų emisija, palūkanų normos reguliavimas, aukso ir užsienio valiutos rezervų valdymas, valstybės skolos administravimas ir valdymas, komercinių bankų ir kitų finansų institucijų priežiūra.
Diskonto norma – yra palūkanų norma procentais, kurią ima Federalinis rezervų bankas nuo paskolų, suteiktų bankams ir kitoms finansų institucijoms.
Fiskalinė politika yra valstybės biudžetinės politikos dalis, susijusi su biudžeto pajamų formavimu.
Fiskalinės politikos uždavinys – centralizuotų valstybinių lėšų šaltinių paieška, netiesioginės įtakos darymas privačiam ir šeimos sektoriui (riboja ir skatina jų veiklą mokesčiais ar išmokomis).
Fiskalinės politikos tikslas – užtikrinti subalansuotą valstybės biudžetą, žemą nedarbo ir infliacijos lygį. Valstybės biudžetas tai valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį planas.