Maržinalistinė kryptis politinėje ekonomijoje – gryžimas prie teorinio tyrimo tradicijų

MARŽINALISTINĖ KRYPTIS POLITINĖJE EKONOMIJOJE – GRĮŽIMAS PRIE TEORINIO TYRIMO TRADICIJŲ

Kas lemia vartotojo pasirinkimą?

Kuo vadovaujasi vartotojas, išsiruošęs į turgų? Kaip išmatuoti ir sutapatinti vartotojo teikiamą pirmenybę ir naudingumą? Kokia seka ir ką būtent jis įsigys turguje? Ką pirkti pirma, sakykime, telefona ar televizorių, duonos ar kilogramą dešros?
Sunku patikėti, kad prieš pirkdamas, jis pradės skaičiuoti gamintojo išlaidas. Jam ne tiek svarbu, koks darbo kiekis įdėtas gaminant telefoną ar televizorių, kiek kainavo iškepti duoną ar pagaminti dešrą. Suptrantama, vartotoją domina gaminio kaina. Bet ne tik ka aina. Pirkiniai bus įsigyjami pagal jų svarbą, pagal tai, kokį atneš naudingumą. Naudingumas – subjektyvus įvertinimas, bet jo nereikia ignoruoti, jis „įsilieja“ į rinkos, ekonominius santykius.
Svarbu išsiaiškinti, kaip formuojasi poreikis, nuo ko priklauso vartotojo elgsena, kaip jis vadovaujasi išsirinkdamas alternatyvą?
Šią problemą iškėlė ir pabandė rasti sprendimą ekonomistai., padėję pagrindus ribinio naudingumo teorijai – maržinalizmui. Šios teorijos pradininku laikoma austriškoji mokykla. Nors įtakos turėjo ir kiti mokymai.
XIX a. 8 dešimtmetyje susiformavo antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla (K. Mengeris, V. Bem – Baverkas, F. Vyzeris ir r kt.). Ji mėgino mokslinei vertės teoriją priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais.
Remdamasis moksline vertės teorija, K. Marksas išsiaiškino kapitalistinio išnaudojimo esmę – pridedamosios vertės gaminimą. Ma

arkso ekonominė teorija tapo nenugalimu ginklu revoliucinio proletariato rankose.
Vertė buvo ir viena svarbiausių klasikinės buržuazinės politinės ekonomijos problemų. Tačiau buržuaziniai ekonomistai visų šios problemos aspektų visiškai neišsprendė ir negalėjo išspręsti dėl savo klasinio ribotumo.
Norint kovoti su vis labiau įsigalinčia K. Markso ekonomine teorija, reikėjo pateikti ką nors nauja, pirmiausia, sprendžiant vertės problemą. Štai kodėl buržuazija išskėstomis rankomis sutiko XIX a. 8 dešimtmetyje pasirodžiusią austrų (Vienos ), arba psichologinės, mokyklos teoriją. Ši vertę ir kainą, kapitalą ir palūkanas bei kitas svarbias politinės ekonomijos kategorijas aiškino, remdamasi ribinio naudingumo ( arba maržinalizmo) teorija.
Ribinio naudingumo teorijos užuomazgų galima rasti ir ankstesnėse – H. Goseno ir E. Kondiljako koncepcijose. Šiuolaikine jos forma ribinio naudingumo teoriją yra išdėstę austras Karlas Mengeris (Karl Menger, 1840 – 1921) veikale “Tautos ūkio pagrindai”, kuris buvo iš šspausdintas 1987 m. Iš kitų šios teorijos atstovų minėtini taip pat austrai Fridrikas Vyzeris (Friedrich von Wieser, 1851 – 1926), parašęs darbą „Visuomeninio ūkio teorija“ 1914m., Oigenas Bem Baverkas (Eugen von Bohm-Bawer, 1851 –1914), kurio plunksnai priklauso „Pridėtosios vertės teorijos pagrindai“ , 1886m.

Ribinio naudingumo teorijos esmė

Naudingumas – sugebėjimas patenkinti kažkieno tai poreikius. Jis priklauso nuo prekės vartojamųjų savybių (bendras naudingumas) o taip pat nuo paties vartojimo proceso, nuo to, kas ir kaip tenkina savo poreikius (konkretus naudingumas).
Šokolado plytelės, dėžutės koncervų, kavos indelio naudingumas tų prekių pardavėjui ir dėl me

edžiotojo, keletui mėnesiu apsistojusio taigoje, nevienodas, nors tai gali būti ir vienas ir tas pats žmogus. Skirtingose gyvenimo situacijose vienas ir tas pats produktas gali turėti skirtingus naudingumus.
Naudingumas – svarbi, bet neretai sunkiai apčiuopiama kategorija. Su ja susieti dalyvių elgesio motyvai ūkinėje veikloje. Elgesio motyvai atsiduria austriškos mokyklos dėmesio centre, kaip skaito jos atstovai, nuo jų priklauso, kokius būtent ir kiek produktų reikia gaminti.
Svarbūs ne patys produktai, o tai, kad jų pagalba mes patenkiname tuos ar kitus poreikius – malšiname troškulį, geriname susisiekimą, buitinį komfortą. „Materialinės vertybės – pažymi Mengeris – yra reikšmė, kuri mums reiškia konkrečią vertybę ar vertybių kiekį, vartojamą savo poreikiams“.
Ribinio naudingumo teorijos šalininkai vertės teorijai, pagrįstai visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų matu, ir pridedamosios vertės teorijai priešpastato teiginį, kad vertės šaltinis esąs daikto naudingumas. Tad iš gamybos sferos tyrimas perkeliamas į mainų ir vartojimo sferą, atmetama marksistinė tezė apie gamybos pirmumą. Įvairių gėrybių poreikį individui ir esamą jų atsargą austrų mokykla laikė svarbiausiu ir lemiamuoju ūkio veiksniu. Vietoj “ prekės” termino ji vartojo “ gėrybės” sąvoka, net siūlė išmesti “ vertės’ terminą iš ekonominio žodyno. Austrų mokyklos atstovai stengėsi vietoj istorinių visuomeninių kiekvienos ekonominės santvarkos dėsnių nustatyti “ amžinus” žmogaus psichikos ir jo santykių su daiktais dėsnius. Kartu jie įrodinėjo, kad kapitalisto pelnas esąs ne darbininko iš
šnaudojimo rezultatas, bet skirtingų “ esamų” gėrybių (vartojimo reikmenų), “būsimų” gėrybių (t. y. Gamybos priemonių ir darbo) psichinio vertinimo rezultatas.
Ribinio naudingumo teorijos kūrėjai ieško principo, kuriuo būtų galima pagrįsti “grynąjį” ekonomikos mokslą, ir mano, kad toks principas esąs kiekvieno žmogaus siekimas bet kuriomis aplinkybėmis gauti kuo didesnį malonumą arba patenkinti savo poreikius kuo mažesnėmis pastangomis.
Vadinamoji naudingumo teorija (“kuo naudingesnis daiktas, tuo jis brangesnis”) buvo žinoma daug anksčiau, negu susikūrė ribinio naudingumo teorija. Ribinio naudingumo teorijos kūrėjai pateikė kaip naują argumentą subjektyvaus daiktų vertinimo sąvoką. K Mengeris rašė, kad naudingumas nesąs gėrybėms būdinga savybė, kad jis nesąs ir savarankiškas, savaime egzistuojantis dalykas. Naudingumas esąs ūkininkaujančių žmonių sprendimas apie turimų gėrybių reikšmę jų gyvenimui bei gerovei ir todėl už jų sąmonės neegzistuoja.
Kaipgi suprantamas ribinis naudingumas? Pirma, naudingumu laikoma kiekviena daikto savybė, tenkinanti bet kurį (konkretaus ) žmogaus poreikį, nesvarbu kokį – racionalų ar neracionalų, dorą ar nedorą ir t.t.
Bem-Baverkas vaizdžiai pailiustruoja pirmąjį Goseno dėsnį (padidinus vartojamo produkto kiekį, jo naudingumas sumažėja).
Vienišas atsiskyrėlis – Robinzonas – gyvena sąloje, miške. Nuėmęs grūdų derlių, jis turi 5 maišus grūdų iki sekančio derliaus. Koks jų reikšmingumas šiam žmogui? Vienas maišas grūdų reikalingas, kad nenumirti badu; kitas – kad išsaugoti sveikatą ir jėgas; trečias – panaudojamas naminių paukščių išlaikymui; ketvirtas – degtinės gamybai; penktas – bus panaudojamas pa
apūgos išlaikymui, kurią šis žmogus laiko savo malonumui.
Kaip grūdai, visi maišai turi vienodą vertę. Bet jeigu juos išdėstyti pagal vertės mažėjimą tam žmogui, tai pačią aukščiausią vertę jam turi pirmas grūdų maišas: jis būtinas gyvybei išsaugoti. Šią aukščiausią vertybę galima įvertinti 10 balų. Antro maišo – pvz.8 balais. Naudingumas sekančių maišų bus įvertintas atitinkamai 6,4 ir galiausiai 1 balu. Tokiu būdų, mažėjant naudingumui, mažėja subjektyvių grūdų maišų vertė.
Kiekvieno naujo vieneto naudingumas, atsirandantis to žmogaus vartojime, priklauso nuo jau esančių pas jį vienetų. Didėjant jų kiekiui, kiekvieno naujo vieneto naudingumas mažėja. Kai gaunamas apibrėžtas skaičius vertybės, tolimesni vienetai mums pasidaro nebeįdomūs arba gali net sukelti priešingus jausmus. Kiekvienas sekantis paprasčiausiai iššauks vis mažėjantį naudingumą.
Pažymėsime dar kartą, kad, sutinkamai su austrų mokykla, peržiūrint naudingumą, prieinama lyg iš dviejų pusių. Viena – bendras prekės naudingumas (duonos, deimantų) susiejamas su jų savybėmis, kita dalis – konkretaus produkto naudingumas, kuris reikalingas vartotojui.
Konkretus produkto naudingumas kinta. Skirtumas tarp bendro prekės naudingumo ir jos konkretaus naudingumo būtinas dėl vartotojo elgesio tyrimo.
Pirmojo Goseno dėsnio esmė yra tame, kad čia atspindimas ryšys tarp mažėjančio naudingumo ir paklausos kritimo.

Nagrinėjamos teorijos atstovai kalba (ne apskritai) apie gėrybių naudingumą) to konkretaus (produkto) vieneto, kuris reikalingas žmogui (kaip gamintojui, vartotojui ar mainų tarpininkui), t. y. apskritai apie duonos naudingumą, bet apie naudingumą tos duonos, kurios reikia tam tikram žmogui. O kiekvieno vieneto naudingumas priklausąs nuo jo patenkinamo poreikio intensyvumo, tad ir nuo jau turimo to daikto kiekio. Tai esąs fiziologinis ir kartu psichologinis dėsnis, nes kiekvienas žmogaus poreikis esąs apibrėžtas, vadinasi, kiekvienas poreikis tenkinamas mažėja iki prisotinimo taško (pavyzdžiui, troškulio patenkinimas).
Vadinasi, daikto naudingumas esąs jo turimo kiekio funkcija, o naudingumo laipsnis- “ribinis naudingumas”, t. y. tas naudingumas, kurį turi paskutinis (ribinis) vienetas.
Pavyzdžiui, žmogui, kuris turi 10 litrų vandens, konkretus vandens atsargų naudingumas toli gražu nesąs tas pats. Pirmo vandens indo naudingumas esąs didžiausias, nes jis patenkina troškulį. Iš 10 indų netekęs vieno, žmogus, be abejonės, atsisakys gėlių laistymo; netekęs dviejų, jis galbūt atsisakys praustis ir netenkins kitų, mažiau svarbių poreikių. Vienas knygos egzempliorius galbūt labai reikalingas, o antrasis – visai nereikalingas.
Deimantas brangesnis už vandenį, nors vandens poreikis yra svarbesnis už deimanto poreikį. Bet mūsų vandens poreikiai esą pasotinami daugiau, negu deimanto poreikiai. Vadinasi “ paskutinis” (“ribinis”) deimanto naudingumas esąs didesnis, negu vandens, todėl deimantai ir vertinami labiau. Bet dykumoje atsidūrusiam žmogui paskutinysis vandens naudingumas bus labai didelis, todėl ir vandenį jis vertins labiau, negu deimantą.

VERTYBĖS PAGRINDAS – NAUDINGUMO ĮVERTINIMAS

Problema, susijusi su deimantų ir vandens verte, pasitarnavo vienai iš pridedamosios vertės analizių. Siekdamas surasti atsakymą į klausimą, kodėl patys reikalingiausi žmogui dalykai nevisuomet patys brangiausi, vienas iš austriškosios mokyklos įkūrėjų K.Mengeris priėjo išvadą, kad vertybės priklauso nuo subjektyvaus žmonių vertinimų, kurie „pakankamai aukštai vertina išskirtinai retas prekes ir paslaugas“
Mengeris pasiūlė sudaryti skirtingų vertybių skalę, priklausomai nuo jų konkretaus naudingumo. Tokia naudingumų skalė gavo „Mengerio lentelės“ pavadinimą.

Naudojamų vertybių kiekis A (duona) B (sūris) C (bananai)

I (vienas) 10 9 8
II (du) 9 8 7
III (trys) 8 7 6
IV (keturi) 7 6 5
V (penki) 6 5 4

Vertikali eilė (pažymėtas romėniškais skaitmenimis) rodo skirtingą vartojimą tų ar kitų vertybių (A,B,C). Skaičiai atspindi palaipsniui mažėjantį konkretų vartojimą kaupiant vertybes, o taip pat nevienodą vertybių vartojimą. Jeigu mes norime nustatyti 5 bananų naudingumą, tai, vadovaujantis Mengerio lentele, jis naudingas 4 sutartiniams vienetams ir t.t.
Prekės vertė rinkos ekonomikoje, pagal Mengerį, apsprendžiama ne darbo sąnaudų kiekis, ne gamybos sąnaudos, o ribinis naudingumas. Nuo jo priklauso ir naudingumas prieš tai buvusių prekių vienetų.
Vienas po kito daugėjantys daikto vienetai žmogų tenkina vis mažiau. Tad ribinio naudingumo teorijos atstovai daro tokią išvadą: ne didžiausias ir ne vidutinis naudingumas, bet mažiausias, paskutinysis, ribinis naudingumas lemia viso daiktų kiekio naudingumą. Tai turį reikšmės ne tik tam tikram žmogui, bet ir vieno daikto mainymui į kitą. Susiduriant subjektyviems vertinimams, kuriuos sąlygoja paskutinysis naudingumas, ir nusistovi gėrybės kaina. Pirkėjo subjektyvus prekės vertinimas nulemiąs aukščiausią kainos ribą, o pardavėjo – žemiausią ribą. Tai ir esanti esminė kiekvienų mainų lygybės esmė ir kartu pagrindinė priežastis, dėl kurios jie galį duoti pelno ir perkančiam, ir parduodančiam. Teigiama, jog pirkėjas siekia taip išleisti savo biudžeto lėšas, kad skirtingus poreikius patenkintų vienodai (vadinamoji įsigyjamų gėrybių ribinio naudingumo dydžių lygybė, arba antrasis H. Goseno dėsnis).
Iš kur čia atsiranda pelnas? Kiekvienas gėrybės paskutinysis naudingumas nesąs lygus kiekvienam iš mainančiųjų, atskirai imant. Šios teorijos atstovų nuomone, svarbu tai, kad mainomų abiejų gėrybių paskutinis naudingumas lygus tam pačiam asmeniui (t. y. vienam iš mainančiųjų).
O iš ko gaunamas pelnas, jeigu atiduodamas naudingumas yra lygus gaunamam naudingumui? Be to, kodėl toje pačioje rinkoje tėra viena visų vienodos rūšies prekių kaina? Austrų mokyklos teoretikai paruošė “atsakymus” ir į tuos klausimus. Į pirmąjį klausimą jie atsako taip. Paskutinysis naudingumas, tiesa, yra lygus, bet kadangi kitų įgytų tam tikros prekės vienetų naudingumas buvo didesnis, negu paskutinio prekės vieneto, tai visų naudingumų suma (t.y. visuminis naudingumas) turėtų duoti pelno (perkant ta pačia kaina) Į antrąjį klausimą atsakoma taip. Rinkoje veikia vieningos kainos dėsnis (vadinamasis substitucijos, arba pakeitimo, dėsnis), t.y. dvi gėrybės, nors jos tenkina galbūt labai skirtingus poreikius, negali turėti skirtingos vertės, jei mes vieną kartą pasirinksime iš jų pirmąjį, o antrą kartą – kitą.
Iš tokių samprotavimų formuluojamas tariamas universalus dėsnis, kad kiekvienos gėrybės vertę nulemiąs mažiausias galimas poreikio patenkinimas, vartojant konkrečią gėrybę.
Štai kaip ribinio naudingumo teorija “išsprendė” kertinę politinės ekonomijos problemą- vertės problemą. O Bem- Baverkas išdidžiai rašė, kad ribinio naudingumo mintis yra tarytum “ Sezamai, atidaryk!” Tai formulė, jo nuomone, duodanti raktą sudėtingiausiems ūkinio gyvenimo reiškiniams paaiškinti ir leidžianti išnarplioti painiausias mokslines problemas.

Pozityvioji kapitalo teorija

E.Bem-Baverkas, aktyvus subjektyvių vertybių teorijos populiarintojas, autorius „pozityviovo kapitalo teorijos“
Pradinis mastymo punktas: egzistuoja tik du elementarūs gamybos faktoriai – žemė ir darbas. O kapitalas – antrinis faktorius, kuris tik sujungia pradinius faktorius. Kapitalas sukuriamas darbo ir aplinkos ir auga priklausomai nuo „ įdėto kapitalo palūkanų“ reikalingų vertybių – mašinų, įrengimų, gamybos priemonių. Robinzonas Kruzas galėjo žvejoti rankomis, bet galėjo nusipinti tinklą ir gaudyti juo. Antras variantas naudingesnis, netgi su visomis išlaidomis tinklui pasigaminti. Visos gamybos priemonės (fizinis kapitalas) sukuriamos analogišku būdu.
Fizinis kapitalas duoda galimybę panaudoti daugiau vertingesnius gamybos metodus.
Jeigu išskaičiuoti iš produkto vertės sąnaudas, sunaudotas jo gamyboje, tai skirtumas sudarytu papildomas pajamas, lygias procento dydžiui. Sutinkamai su Bem-Baverku „procentas – tai visos pajamos, sudarančios kapitalo apdovanojimą“ Tai pagrindas: daug didesnis įvertinimas einamų vertybių ryšium su būsimom vertybėm; nedavertinimas būsimų vartojimų ir pirmenybių, atiduodamų šiandienai; padidėjimas reikalaujamų vertybių.
Procentas (apdovanojimas už laukimą) realizuojasi mainant šiandienines vertybes į būsimas. Procento normą apsprendžiama rinkos, remiantis pridedamosios vertės principu.
Bem-Baverkas įvedė ir smulkiai peržiūrėjo „subjektyvios“ ir „objektyvios“ vertybių vertės sąvokas. Ekvivalentūs mainai pasiekiami derybų eigoje, kai kiekvienas – ir pardavėjas, ir pirkėjas – gauna sau naudingumą.
Taigi, Bem-Baverkas pasiūlė kapitalo teoriją ir palūkanų (apdovanojimo už laukimą) teoriją.

Alternatyvių sąnaudų teorija

F.Vizerio tyrimų centre – ne Robinzonas, o liaudies ūkis visumoje. Pridėtinės vertės principą jis panaudojo sąnaudų tyrimams. Sutinkamai su Vizeriu, vertybių sąnaudos atsispindi ne kainose, mokomose už produkto pagaminimą o jų naudingume.

Naudingumas priklauso nuo alternatyvių galimybių panaudojimo. Sąnaudos priklauso nuo alternatyvių galimybių, nuo kurių reikia atsisakyti, kad pasiekti norimą efektą. Parduodant stakles ar benziną, savininkas atsisako nuo to, kad pasinaudoti šiais ištekliais betarpiškai sau. Darbininkas siūlo darbo paslaugas, atsisako nuo poilsio. Kapitalo savininkas, įdėdamas jį į gamybos plėtrą, atsisako nuo betarpiško panaudojimo prekėms ir paslaugoms.

Atsisakymas nuo alternatyvaus panaudojimo turi būti kompensuotas. Kaip bus panaudoti gamybiniai ištekliai, apsprendžiama rinkos konkurencijos eigoje.

Skirtingai nuo klasikų laikisių, kad sąnaudos turi ryšį su išlaidomis minimo produkto gamyboje, Vizeris siūlo subjektyvią sąnaudų teoriją, kurią vadina „Praleistų galimybių sąnaudų teorija“. Ji susideda iš dviejų dalių.

Pirma. Ištekliai, skirti gamybai, visada apriboti. Jie gali būti panaudojami tojr ar kitoje šakoje, t.y. alternatyvoje. Grūdai ar anglis gali būti panaudojami duonos kepimui arba alaus darymui. Išteklių naudojimas gamyboje vienoje kryptyje, apriboja jų panaudojimą kitoje. Grūdų ar anglies pasiūlos apimtis apsprendžiama ne išlaidomis jų gamybai, o jų naudingume gamintojui.

Antra. Sutinkamai su austrų mokykla, gamybos priemonės reikalingos ne pačios sau, o galutiniam produktui pasiekti, tai „trumpalaikis“ produktas. O tokio produkto poreikis priklauso nuo galutinio produkto panaudojimo.

Teorijos ir metodologijos kritika

Matome, kad ribinio naudingumo teorijos, anot pačių teoretikų visais būdais siekia nukreipti dėmesį nuo lemiamo vertės susidarymo pagrindo – gamybos, tiksliau darbo proceso, nuo kurio esą galima abstrahuotis. Pavyzdžiui, K. Mengeris teigė, kad ūkinio gyvenimo esmę sudaro subjekto santykiai su daiktais. Pagrindiniais gyvenimo elementais jie laikė individualius tam tikrų gėrybių poreikius ir esamas gėrybių atsargas. Remdamiesi tokiais samprotavimais, ribinio naudingumo teorijos šalininkai apibrėžė ir ekonominių tyrimų objektą.
Ribinio naudingumo teorijos šalininkai materialinės gamybos sferos ir joje esančių žmonių santykių netraukia į politinės ekonomijos tyrimo objektą. Tik mainai ir vartojimas tesą tos ūkinio gyvenimo sritys, kurias turinti tyrinėti politinė ekonomija. Vadinasi, gamyba atplėšiama nuo cirkuliacijos, o gamybiniai santykiai suspraudžiami į mainų santykius. Prekiniame kapitalistiniame ūkyje visuomeniniai santykiai esą mainų santykiai, o prekių savininkai gamybos procese susidurią tik su gamta, jie vienas su kitu nesą susieti jokių socialinių (gamybinių) santykių. Tad ir vertė (pasak jų, gėrybės naudingumas) atsirandanti ne
gamyboje, o cirkuliacijoje.
Ribinio naudingumo teorijos šalininkai neigė visuomenės vystymosi ekonominių dėsnių objektyvumą, socialinio gyvenimo reiškinius aiškino ne ekonominėmis, bet psichologinėmis priežastimis. Tad bet kuri jų interpretuojama politinės ekonomijos kategorija virsta tik subjektyvios valios bei skonio išreiškimo forma.
Visus gamybos, paskirstymo, vartojimo veiksmus apibūdindami tik kaip tam tikrus mainų veiksmus, austrų mokyklos atstovai siekė marksistinę gamybinių santykių sąvoka pakeisti mainų santykių sąvoka, o kartu ir paneigti iš K.Markso ekonominės teorijos kylančias revoliucines išvadas. Šios mokyklos teoretikai antagonistinius proletariato ir buržuazijos santykius laiko lygiateisiais santykiais tarp pardavėjų ir pirkėjų, kurie mainuose dalyvauja, tik subjektyviai vertindami daiktų naudingumą.
Ribinio naudingumo teorijos teiginiai nepagrįsti, nes:
· netinka visuomeninės reprodukcijos sąlygomis (teiginys apie mažėjantį subjektyvų naudingumą galioja tik ribotoms būtiniausioms gėrybėms, pavyzdžiui, tiems maisto produktams, kurie skirtingų individų poreikius prisotina konkrečiais laikotarpiais);
· apibūdinant kainos susiformavimą, šie teiginiai sudaro logiškai ydingą ratą ( nes kainos lygis turėtų būti nustatomas pagal subjektyvų naudingumą, kuris savo ruožtu priklauso ir nuo kainų lygio bei jų dinamikos);
· sukelia loginius prieštaravimus ( pavyzdžiui, sukauptų gėrybių vertingumas, O. Bem- Baverko nuomone, lygus jų absoliučių naudingumų sumai pagal jų mažėjimo skalę, o F. Vyzerio teigimu, – paskutiniosios gėrybės naudingumo sandaugai iš turimo tokių pat gėrybių kiekio). Priešingai ribinio naudingumo teorijai, marksistinė vertės teorija įtikinamai rodo, kad kainos, veikiant pasiūlai ir paklausai , svyruoja apie visuomeniškai būtiną darbo sąnaudų dydį.

Austrų mokyklos teoretikai pridedamosios vertės problemos iš viso nepripažino. Jie kalbėjo arba apie pelną, arba apie palūkanas, stengdamiesi pavaizduoti, kad pastarųjų šaltinis esąs ne pridedamoji vertė, pagaminta išnaudojant darbininkus gamybos sferoje, bet pinigai patys savaime.
Siekdami užtušuoti organišką palūkanų ir pridedamosios vertės sąryšį, ribinio naudingumo teoretikai nurodinėjo įvairiausius palūkanų šaltinius ir priežastis. O. Bem- Baverko psichologinė teorija teigia, jog kapitalistas gaunąs pajamų todėl, kad žmonės iš viso labiau vertina “esamas gėrybes” t. y. tas gėrybes, kurios gali būti tuojau pat vartojamos, negu “būsimąsias gėrybes”. Jis stengiasi įrodyti, kad ir palūkanos nesančios nei atlyginimas už kapitalo produktyvumą, nei kapitalo nuomos kaina, o esančios tik.laiko kaina, arba, kitaip tariant, vertės (naudingumo) skirtumas tarp dabartinio gėrybės naudingumo ir tos gėrybės naudingumo ateityje. Palūkanos esančios tik parengiamoji sąlyga esamosioms gėrybėms mainyti į būsimąsias.
Siekiant užmaskuoti išnaudojimą,{ ribinio naudojimo teorijos darbuose} tvitinama, kad tarp kapitalistų ir darbininkų vykstantys ekvivalentiniai mainai: didesnio vertingumo vertybes (“esamas gėrybes” – darbo užmokesčio pavidalu) kapitalistas atiduodąs darbininkui už didesnį kiekį mažiau vertingų “ būsimųjų gėrybių” (darbas). “Ateities gėrybės”, t. y. produktai, kuriuos kapitalistas gauna iš darbininko, ilgainiui virstančios “esamomis gėrybėmis”, arba “ dabarties gėrybėmis”, o tai ir sudarą kapitalisto pelno šaltinį. Taigi ribinio naudingumo teorija kapitalą ir pelną aiškina kaip neistorines kategorijas, sąlygojamas psichologinių veiksnių ir todėl iš esmės nesusijusias su kapitalistine santvarka bei darbininkų išnaudojimu. Toks požiūris taip pat užtušuoja skirtumą tarp darbo jėgos aktyvaus vaidmens, kuriant naują vertę, ir gamybos priemonių, kurios tik perkelia sudaiktintas ankstesnes abstrakčiojo darbo sąnaudas į kuriamo produkto vertę (vadinamoji gamybos veiksnių teorija).

Leave a Comment