Marksas ir jo ekonominė teorija

TURINYS

1. Įvadas…………………………………………………………………………………………22. Trumai apie “Kapitalą”……………………………………………………………………….32.1. Ekonominė-socialinė aplinka……………………………………………………………….32.2. Pridedamosios vertės teorija………………………………………………………………..32.3.Prieštaravimas teorijoje apie darbo vertę……………………………………………………64. Išvados………………………………………………………………………………………115. Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………..13

I. ĮVADAS

Kiekviena epocha turi savo didįjį ekonomistą, kartais ir ne vieną. Devyniolikto amžiaus vidurio Europa, apimta neramumų, grasinanti revoliuciniais pokyčiais, susiskirsčiusi į turtuolius ir vargšus, taip pat turėjo mokslininką – žurnalistą, ekonomistą – revoliucionierių, nenumaldomai bandantį ne tik paaiškinti procesus, vykstančius visuomenėje, bet ir perspėti apie artėjantį nenumaldomą pavojų bei pateikiantį šio pasaulio gelbėjimo planą.Marksas buvo puolamas ir ginamas, jam meldėsi ir jo neapkentė, jis buvo paverčiamas statula ir čia pat griaunamas ir daužomas. Markso veikalai buvo peržiūrimi, perkainojami, paneigiami, bet po kurio laiko vėl ir vėl grįžtama prie jų nagrinėjimo.Pasauliui Marksas įstrigo atmintin kaip revoliucionierius. Todėl tam, kad sugebėtume tinkamai įvertinti Marksą kaip ekonomistą, būtina atskirti jo mintis ir iškeltas idėjas nuo postmarksistinių ar leninių jo idėjų traktavimo.Reikia įvertinti dar vieną aspektą: Marksas neabejotinai buvo savo epochos genijus, ir, sukurdamas savo politinės ekonomijos modelį, Marksas šio pasaulio suvokimą papildė kai kuriais naujais elementais.Ekonomisto tikslas – nušviesti, paaiškinti šį pasaulį, ir turime pripažinti, kad Marksas sugebėjo jį supančioj aplinkoje įžvelgti tai, ko nematė kiti jo kartos mokslininkai.Po Markso mirties pasaulyje įvyko didžiulės permainos. Matydami šias permainas, mes galime įvertinti Markso įžvalgumą, sugebėjimą matyti toli į priekį.

II. TRUMPAI APIE “KAPITALĄ”

Rašydamas “Kapitalą”, K. Marksas turėjo tikslą atskleisti esmines kapitalizmo kaip ekonominės ir socialines sistemos bruožus, tendencijas ir raidos dėsnius. Būdamas filosofu, jis pasirinko ne realųjį kapitalizmą, o savo sukurtą “tobulą” kapitalizmą, iš kurio pašalinti realaus gyvenimo netobulumai, kurių įtaka kapitalizmo vystymosi tendencijoms, autoriaus manymu, buvo neesminė. Markso aprašytame kapitalizme nėra monopolijų, nėra profsąjungų bei kitų jo manymu, sistemos “netobulumų”.

Reikia pažymėti, kad pagrindinis šio kūrinio, turinčio virš 2 500 puslapių ir rašyto 18 metų, tikslas yra ne aprašyti kapitalizmą kaip socialinę ir ekonominę sistemą bei parodyti jos trūkumus, o įrodyti, kad ši sistema pasmerkta žlugti. Žinant šį tikslą, suprantama tampa Markso logika, kodėl jis aprašė ne realųjį, o tobulą kapitalizmą: įrodžius, kad tobulasis kapitalizmas pasmerktas žlugti, bus nesunku įrodyti, kad realus kapitalizmas, veikiamas realaus gyvenimo netobulumų, taip pat pasmerktas žlugti.2.1. Ekonominė-socialinė aplinkaPirmiausia pažvelkime į to meto ekonominę-socialinę aplinką, kurią stebėdamas Marksas darė savo išvada apie kapitalizmo sistemos funkcionavimą.Tai buvo devyniolikto amžiaus vidurio Anglija. Joje dominavo dvi pagrindinės klasės: kapitalistai ir samdomi darbininkai; žemvaldžių klasė jau nebeturėjo reikšmingesnės įtakos.Kapitalistų klasei priklausė visi gamybos įrankiai. Ši klasė gaudavo pelną pirkdama samdomų darbininkų darbo jėgą ir parduodama darbininkų pagamintą produkciją. Vyravo smarki konkurencinė kova, neleidžianti didėti kapitalistų gaunamam pelnui.Darbininkų klasei nepriklausė gamybos įrankiai, todėl darbininkai negalėjo gauti pelno. Pragyvenimui darbininkai užsidirbdavo parduodami savo darbo jėgą.To meto Vakarų Europos šalių ekonomika nebuvo išvystyta. Darbo diena buvo labai ilga, net iki 16 valandų per parą bei 84 valandų per savaitę. Darbo užmokestis nedaug viršijo sumą, būtiną darbininko gyvybei palaikyti. Neišvystyta ekonomika, net ir maksimaliai panaudodama savo išteklius, negalėjo visų norinčių aprūpinti darbu, todėl bedarbystė buvo didelė.2.2. Pridedamosios vertės teorijaPirmajame “Kapitalo” tome, dar vadinamame “Kapitalo gaminimo procesu”, K. Marksas pateikia savo supratimą apie darbo kaip proceso metu gaunamą pelną ir įveda sąvoką “Pridedamoji vertė”. Savąją sąvoką jis priešpastato ankstesnių ekonomistų naudotoms sąvokoms:

“Iki fiziokratų pridedamoji vertė, – t.y. pelnas, pelno formą turinti pridedamoji vertė, – buvo aiškinama vien mainais, prekės pardavimu aukščiau jos vertės.” ([6], p. 9)

Iki Markso tai buvo plačiai ekonomistų tarpe pripažinta sąvoka. Kai kurie ekonomistai, kaip pavyzdžiui, Džeimsas Stiuartas, išskyrė du skirtingus pelno gavimo būdus, pavadindamas juos pozityviu pelnu ir santykiniu pelnu:“Pozityvus pelnas niekam nereiškia nuostolio; jis atsiranda iš didesnio darbo, stropumo arba įgudimo ir padidina arba pagausina visuomeninį turtą … Santykinis pelnas reiškia kam nors nuostolį; jis pažymi turto pusiausvyros tarp dalyvaujančių svyravimą, bet nereiškia jokio visuomeninių fondų padidėjimo.” ([6], p. 9),Pagal tokį apibrėžimą, prekių kaina apima du skirtingus elementus:1) tikrąją jų vertę2) “pelnų iš perleidimo’ t.y. pelną, kuris gaunamas prekes parduodant.Tokiu būdu “pelnas iš perleidimo” atsiranda dėl to, kad prekių kaina yra didesnė už tikrąją jų vertę arba kad prekės parduodamos aukščiau jų vertės. Bet tada vienos šalies pelnas visada reiškia kitos šalies nuostolį. Nesukuriamas joks “visuomeninių fondų padidėjimas”. Atskiro kapitalisto pelnas visuomet yra “santykinis pelnas”, t.y., “pelnas iš perleidimo”; o prekės kaina yra aukštesnė už jos tikrąją vertę, t.y., prekė yra parduodama aukščiau jos vertės. Iš čia išplaukia išvada, kad jei visos prekės būtų parduodamos pagal jų vertę, tai nebūtų jokio pelno.Marksas griežtai kritikuoja tokį požiūrį, pateikdamas kitokį pridedamosios vertės ir prekės kainos apibrėžimą.Pagal Marksą, prekių kainos skiriasi pagal tai, kiek joms pagaminti buvo įdėta darbo. Kuo daugiau prekės gamybos metu buvo įdėta darbo, tuo prekės vertė didesnė.Marksas aprašo tobulą kapitalizmą, taigi monopolijų nėra, ir visi kapitalistai savo pagamintas prekes parduoda rinkos kainomis, t.y., parduoda už tikrąją jų vertę. Bet tada iškyla pelno apibrėžimo problemą: jei visos prekės parduodamos už jų tikrąją vertę, tai nėra Džeimso Stiuarto apibrėžtojo santykinio pelno. O jei prekės kaina atitinka darbo, sunaudoto jai pagaminti, sąnaudas, tai nėra ir pozityvaus pelno, t.y., nėra jokio pelno.
Atsakydamas į šį klausimą, Marksas įsigilina į kapitalizmą kaip į socialinę sistemą. Kapitalizme, kaip klasinėje visuomenėje, yra dvi klasės:– kapitalistai, valdantys gamybos priemones ir gaunantys pelną, bei– darbininkai, neturintys pajamų iš nuosavybėsČia Marksas įveda dar vieną prekių rūšį: darbo jėgą. Darbininkai, norėdami išlaikyti save ir savo šeimas, kapitalistinėje sistemoje priversti parduoti savo darbo jėgą.Taigi darbo jėga – prekė, kuri parduodama rinkoje kaip ir bet kuri kita prekė – už rinkos kainą, kuri nustatoma kaip darbo kiekis, reikalingas šiai darbo jėgai pagaminti; kitais žodžiais tariant, iš darbininko perkama darbo jėga verta tokio visuomeniškai būtino darbo kiekio, koks yra būtinas palaikyti darbininko egzistavimui. Darbo jėga, pasak Markso, perkama ir parduodama už savo pilną kainą, tačiau tuo pat metu prekių, kurios yra pagaminamos naudojant šią darbo jėgą, vertė viršija darbo jėgos kainą.Pasak Markso, tik dalis samdomo darbuotojo darbo laiko apmokama pagal tikrąją šio darbo vertę; likusią darbo laiko dalį darbininkas dirba kapitalistui nemokamai. Markso apibrėžime, pridedamoji vertė ir yra šis neapmokėtas darbas:Darbininkas turi teisę tik į savo darbo jėgos vertę. Tuo tarpu kapitalistas, realizuodamas savo gaminius, gauna visą vertę, darbininko sukurtą per darbo dieną; o ši yra ilgesnė už tas valandas, kurios jam buvo apmokėtos.Verta pacituoti Markso ištrauką apie pridedamosios vertės gamybą, kurią cituoja ar perfrazuoja beveik vis apie Kapitalą rašantys autoriai, dažniausiai tik pakeisdami valiutos pavadinimą:“Tarkime dabar, kad darbininkui pragyventi kasdien būtinų reikmenų vidutiniam kiekiui pagaminti reikia 6 vidutinio darbo valandų. Be to, tarkime, kad šias 6 vidutinio darbo valandas išreiškia aukso kiekis, lygus 3 šilingams. Tada 3 šilingai būtų šio žmogaus darbo jėgos dienos vertės kaina, arba piniginė išraiška. Jei jis dirbtų kasdien po 6 valandas, jis pagamintų kasdien vertę, kurios jam užtektų vidutiniam kasdien reikalingų pragyvenimo reikmenų kiekiui pirkti, t.y., save kaip darbininką išlaikyti.
Bet šis žmogus – samdomasis darbininkas. Todėl savo darbo jėgą jis turi parduoti kapitalistui. Jei jis ją parduoda už 3 šilingus į dieną, arba už 18 šilingų į savaitę, jis ją parduoda pagal jos vertę. […] Bet tuo atveju kapitalistas negautų jokios antvertės arba antprodukčio.Pirkdamas darbininko darbo jėgą ir apmokėdamas jos vertę, kapitalistas, [..], įgyja teisę vartoti pirktąją prekę, naudotis jąja. […] Kapitalistas, apmokėjęs verpėjo darbo jėgos dienos ar savaitės vertę, gavo teisę panaudoti šią darbo jėgą per visą dieną arba per visą savaitę. Taigi, kapitalistas privers dirbti, sakykime, 12 valandų į dieną. Be 6 valandų, kurių reikia darbininko darbo užmokesčiui, arba jo darbo jėgos vertei, apmokėti, jis turės dirbti dar 6 valandas, kurias aš pavadinsiu antdarbio valandomis, ir šis antdarbis realizuosis pridedamąja verte.”Kokiu būdu tada galima būtų padidinti gaunamą pelną ? Atsakydamas į šį klausimą, Marksas daro išvadą, kad pelnas, kaip suminė pridėtoji vertė, priklauso nuo išlaidų, būtinų pargyvenimui užtikrinti. Tada pridėtoji vertė, arba pelnas, gali būti didinama arba ilginant darbo dieną (t.y., didinant “absoliučią pridedamąją vertę”), arba didinant darbo našumą, tokiu būdu trumpinant laiką, kuris kurio reikia pagaminti nustatytą prekių kiekį, būtiną palaikyti darbininko egzistavimui (t.y., didinant “santykinę pridedamąją vertę”).“Eksploatacijos norma”, arba “pridedamosios vertės norma” Markso nuomone, yra tik įdėto darbo funkcija Pagal Marksą, pastovus kapitalas, kurį sudaro gamybinės mašinos ir žaliavos, tik perkelia savo vertę į produktą, bet nesukuria jokios papildomos vertės. Pastovus kapitalas nuo kintamo kapitalo skiriasi tuo, kad pastovų kapitalą ir perka, ir parduoda kapitalistas, o kintamą kapitalą parduoda darbininkas, o perka kapitalistas. Marksas teigė, kad pridedamoji vertė nesukuriama mainų tarp kapitalistų metu (nes prekės kaina atspindi tikrąją tos prekės vertę).Gamybinės mašinos didina darbo našumą, o priskaičiuotas nusidėvėjimas bei žaliavų vertė įskaičiuojama į galutinio produkto vertę, t.y, jos pridedamos prie darbu sukurtos vertės. Bet vertė, kurią gamybinės mašinos ir žaliavos prideda prie darbu sukurtos vertės, neviršija vertės, už kurią jos buvo įsigytos. Todėl visuminė grynojo nacionalinio produkto vertė yra išlaidų darbo užmokesčiui bei priedo, proporcingo darbo laikui, suma:
v+(v)čiav – kintamas kapitalas, dirbančiųjų uždarbis– pridedamosios vertės norma, s/vs – pridedamoji vertėMarkso teigimu, žaliavos bei gamybos mašinų eksploatavimas sukuria tarpinius produktus, neįeinančius į nacionalinį pelną. Tačiau procentinis pelnas, tenkantis pastoviam kapitalui, egzistuoja, tačiau Marksas jį priskiria prie pridedamosios vertės su sąlyga, kad šis procentinis pelnas yra tiesioginio visuomeninio darbo funkcija.

2.3. Prieštaravimas teorijoje apie darbo vertę

Tačiau taip pateiktuose samprotavimuose galima pastebėti prieštaravimą. Marksas apibrėžė sistemą, kurioje santykinės kainos atitinka santykinę darbo vertę. Tokioje sistemoje dvi skirtingos prekės, kurioms pridėta vienodos vertės darbo, būtų parduodamos už tą pačią kainą. Jei tarsime, kad piniginė darbo užmokesčio išraiškos norma skirtingose pramonės šakose yra vienoda, tai pridedamosios vertės norma tokiu atveju visi būtų vienoda. Tačiau realiomis sąlygomis kapitalo struktūra q skirtingose pramonės šakose yra nevienoda.Jei pelnas, tenkantis vienam darbuotojui, s, visose srityse vienodas, o kapitalo kiekis, tenkantis vienam darbuotojui, q, įvairiose šakose skiriasi, tai vienam kapitalo vienetui tenkanti pelno norma r bus atvirkščiai proporcinga vienam darbuotojui tenkančiam kapitalo kiekiui q.Ekonomine prasme tai reiškia, kad, kuo didesnis gamybos mechanizacijos lygis, tuo žemesnė pelno norma Tačiau ši išvada prieštarauja realiai situacijai, nes kapitalistai, siekdami padidinti savo pelną, siekia diegti darbą taupančias mašinas. Realiomis sąlygomis kapitalistinėje ekonomikoje konkurencija išlygina pelno normą nepriklausomai nuo kapitalo struktūros.Prieštaravimo sprendimasPateikdamas šio loginio prieštaravimo sprendimą, Marksas jį iliustruoja pavyzdžiu.Tarkime, šalyje egzistuoja tik penkios pramonės šakos, gaminančios skirtingus produktus. Visose šakose kapitalas lygus 100 vienetų. Kintamo kapitalo (“Kintamu” kapitalu Marksas laikė gamybos darbininkų uždarbį) apyvartos greitis lygus 1, o pastovaus kapitalo kitimo greitis skirtingose šakose nevienodas. Prie išmokėto darbo užmokesčio pridėdami realiai suvartotą pagrindinį kapitalą, gauname gamybos išlaidų kainą.

Esant pridėtosios vertės normai = 1, bet kurios prekės darbo vertė lygi gamybos kaštų kainos ir priedo, proporcingo darbo užmokesčiui, sumai. Čia turime prisiminti aukščiau jau minėtą prielaidą, kad kapitalistai parduoda prekes už tikrąją jų kainą, gamybos kainą: prie išlaidų kainos pridedamas priedas, proporcingas investuoto kapitalo visumai, nepriklausomai nuo darbo užmokesčio dalies bendrose išlaidose. Tokiu būdu vertės išreiškiamos kaip suma c + v + (v), o gamybos kainos – suma c + v + r(C + V), kur C – kapitalinių įrengimų bei medžiagų atsargų kaina, o V – apyvartinis kapitalas, kurio reikia kasdieninio darbo užmokesčio išmokėjimui.Kainų ir verčių skirtumas bendrai ekonomikoje turi eliminuotis, nes suminis pelnas pagal apibrėžimą lygus suminei pridedamajai vertei s. Skirtingos gamybos šakos dalyvauja pridedamosios vertės skirstyme ne proporcingai jų kintamajam kapitalui, o proporcingai jų turimam suminiam kapitalui.Marksas turėjo tikslą parodyti, kad vidutinė pelno norma, apskaičiuota nuo bendro turimo kapitalo, parodo tikrąją pelno prigimtį, tiksliai. jos priklausomybę nuo kapitalo, išleisto darbo paslaugų įsigijimui. Pirmiausia jis išnagrinėjo pridedamosios vertės kilmę: parodė, kad pridedamąją vertę sukuria kiekvienas kapitalistas priklausomai nuo išlaidų darbi įsigyti. Tačiau kapitalo ir darbo santykis skiriasi įvairiose pramonės šakose, o pelno norma visur yra vienoda todėl neįtikinamai skamba teiginys, kad pelnas visose srityse priklauso tik nuo kapitalo, išleidžiamo darbui įsigyti. Todėl Marksas bandė įrodyti, kad vidutinė pelno norma tikrai priklauso nuo vidutinės pridedamosios vertės normos, kuri savo ruožtu yra panaudoto darbo jėgos funkcija. Deja, jis nesugebėjo pateikti įtikinam įrodymų, kad pridedamosios vertės norma yra vienoda visose pramonės šakose. Savo įrodymuose Marksas darė prielaidą, kad kiekvienas darbininkas sukuria vienodą pridedamąją vertę nepriklausomai nuo to, kur ir ką jis dirba, tačiau net nebandė šito įrodyti.
Be to, Marksas bandė įrodyti, kad konkurentinė kova garantuoja pridedamosios vertės vienodumą visose gamybos šakose. Jo argumentacija buvo tokia: konkurentinė kova garantuoja vienodą uždarbį už tokį patį darbą bei vienodo ilgumo darbo dieną visose gamybos šakose. Todėl visiems, dirbantiems tiek pat darbo valandų, tenka toks pats santykis tarp “apmokėtų” ir “neapmokėtų” darbo valandų, o šis santykis ir yra pridedamosios vertės matas.Markso kritikai šioje argumentacijoje įžvelgia esminę klaidą: Marksas sutapatina darbo vertes su piniginėmis prekių kainomis. Jei darbininkai gauna vienodą darbo užmokestį, dar nereiškia, kad visose srityse vienodas darbo laikas, per kurį pagaminama prekių, ekvivalenčių pragyvenimo minimumo reikalavimui. Tik tuo atveju, jei prekės būtų parduodamos vertinant jas pagal tai, kiek jose įdėta darbininko darbo, vienodas darbo užmokestis ir to paties ilgumo darbo diena užtikrintų vienodą pridedamąją vertę.Pelnas kaip neuždirbtos pajamosTam, kad darbo jėga būtų perkama ir parduodama už savo vertę, darbo rinkoje turi būti mechanizmas, kuris užtikrintų darbo jėgos “rinkos kainos” ir jų “tikrosios kainos” sutapimą. Ekonomistai klasikai tokį mechanizmą įžiūrėjo gyventojų skaičiaus kitime: padidėjus darbo užmokesčiui, pagerėja darbininkų buities sąlygos, to pasėkoje padaugėja gyventojų, norinčių parduoti savo darbo jėgą; padidėjus darbo jėgos pasiūlai vėl sumažėja darbo užmokestis.Marksas paneigė šią Maltuso teoriją, įvesdamas “rezervinės bedarbių armijos” sąvoką. Rinkoje egzistuoja perteklinė darbo pasiūla, ir esanti darbo užmokesčio norma aukštesnė už pusiausvyros darbo užmokesčio normą. Neišvystytos ekonomikos sąlygomis tokia situacija gali ilgai tęstis, nes darbo užmokesčio norma bus dirbtinai palaikoma aukštesne už pusiausvyros visokiais visuomeniniais susitarimais, įtvirtinančiais “teisingą” darbo užmokesčio normą. Deja, tai neišvystytos ekonomikos realybė: net ir pilnai panaudojant pastovų kapitalą nepatenkinama visa darbo jėgos pasiūla.
Tačiau iškyla klausimas: ar išvystytos ekonomikos sąlygomis tokie reiškiniai išnyks ? Markso nuomone – ne. Marksas teigė, kad net ir išvystytoje ekonomikoje būtina bedarbystė kaip pelno gavimo sąlyga. Nesant bedarbystės, darbo užmokestis būtų aukštas ir nebūtų įmanoma gauti pelno kaip kapitalo kaupimo stimuloPagal Marksą, pridedamoji vertė – tai “eksproprijuotas darbo laikas”. Marksas nori įpiršti idėją, kad pridedamoji vertė tai ne apdovanojimas už vaisingą darbą, netgi ne mokestis už gamybinio proceso realizavimą, o greičiau privačios nuosavybės kapitalistinėje sistemoje rezultatas.Nasau Senioras šį procesą apibūdino taip: kapitalistas kurį laiką atidėdavo savo vartojimą, todėl gali reikalauti procentinio atlyginimo už savo pastangas. Darbininkai, deja, neturi galimybių laukti kol tos prekės, kurias jie gamina šiuo metu, bus parduotos. Todėl kapitalistai, galėdami avansu išmokėti darbo užmokestį, gauna procentinį pelną.

Pelno normos mažėjimo dėsnisNorėdamas pagrįsti savo teoriją apie kapitalizmo žlugimą, Marksas iškėlė idėją, kad kapitalistų gaunamo pelno norma turi tendenciją mažėti.Kaip jau minėjome, pelno norma r yra tiesiogiai proporcinga pridedamosios vertės normai bei atvirkščiai proporcinga kapitalo struktūros rodikliui q.Kadangi, Markso terminais tariant, kapitalo kaupimo procese darbo užmokestis didėja labai nežymiais tempais (jei iš viso didėja), o gamybinės mašinos tobulėja, tai vienam darbuotojui tenkantis atsargų kapitalas Q didėja. Tačiau darbo našumo didėjimas tuo pačiu didina ir . Marksas suprato, kad tarp vienam darbuotojui tenkančio atsargų kapitalo Q ir pridedamosios vertės normos egzistuoja funkcinis ryšys, tačiau teigė, kad kinta tik tam tikrose normose.Marksas stengėsi įrodyti, kad dydį galima laikyti pastoviu. Realus darbo užmokestis auga tuo pačiu greičiu, kaip ir vidutinis darbo našumas. Jei vidutinį darbo našumą išreikšime per dydį o/N, tai:

Darbo užmokesčiui v/N didėjant tokiu pačiu greičiu, kaip ir vidutinis darbo našumas o/N, tai šios lygties vardiklis liks pastovus, o tuo pačiu ir nesikeis . Šioje vietoje Marksas neatsižvelgia į didelį nedarbą, jo paties žodžiais tariant “rezervinę bedarbių armiją”, todėl neįvertina labiau tikėtino atvejo, kad darbo užmokestis nedidės tokiu pačiu greičiu, kaip ir darbo našumas. Todėl bet kokiu atveju, išaugus darbo našumui, turi išaugti ir , ir visos Markso pastangos įrodyti, kad pelno norma turi tendenciją mažėti, lieka bevaisės: viskas priklauso nuo konkrečios funkcijos = f(Q).Marksas bandė įvairiais būdais įrodyti, kad egzistuoja šios funkcijos viršutinė riba. Vienas iš pateiktų įrodymų buvo toks: šią funkciją riboja 24 valandų darbo diena, t.y. kapitalistai negalės priversti darbininkų dirbti ilgiau, nei 24 valandas per dieną. Didėjant dydžiui Q, mažėja darbininkų skaičius, tenkantis vienam kapitalo vienetui, o dydžio padidėjimas gali būti neadekvatus su šiuo kapitalu susijusio pridėtinio produkto padidėjimui, todėl ateis toks momentas, kai pridedamosios vertės s didinimas negalės sustabdyti perteklini produkto, pagaminto esant tokiam kapitalo kiekiui, mažėjimo. Tada, Markso teigimu, pelno norma privalo mažėti.Tačiau šioje vietoje Marksas neįvertina fakto, kad “vertė” nekinta tik tuo atveju, jei nekinta darbo našumas Bet kuriuo laiko momentu duotam darbo kiekiui suma s+v yra nekintantis dydis, todėl 24 valandų darbo dienos apribojimas riboja dydžio augimą, tačiau šio augimo negali riboti darbo našumo didėjimas. Nekintant realiam darbo užmokesčiui dydžių s ir v “vertės” krenta vienodai, bet darbo našumo didėjimas didina santykį s/v.Autoriai, nagrinėję šią Markso hipotezę, prieina prie išvados, kad Markso pateiktos teorijos neužtenka pagrįsti ar paneigti šios hipotezės.

Realūs išsivysčiusių šalių rezultatai rodo Markso nenaudai. Pelnas, tenkantis vienam darbuotojui, gali išaugti taip pat greitai, kaip ir kapitalo, tenkančio vienam darbininkui, kiekis, todėl pelno norma r mažėjo nežymiai arba iš viso nemažėjo.

IV. IŠVADOS

Kritikuodamas kitus ekonomistus, Marksas pateikia alternatyvinį aiškinimą, kokiu būdu darbo kaip proceso metu gaunamas pelnas. Markso nuomone, kapitalistų pagamintos prekės parduodamos rinkos kainomis, t.y., už tikrąją jų vertę. Be įprastų prekių, rinkoje yra viena ypatinga prekė – darbo jėga. Ji parduodama rinkoje už rinkos kainą, kuri nustatoma kaip darbo kiekis, reikalingas šiai darbo jėgai pagaminti. Darbo jėga perkama ir parduodama už savo pilną kainą, tačiau tuo pat metu prekių, kurios yra pagaminamos naudojant šią darbo jėgą, vertė viršija darbo jėgos kainą. Tai įmanoma tuo atveju, jei tik dalis samdomo darbuotojo darbo laiko apmokama pagal tikrąją šio darbo vertę; o likusią darbo laiko dalį darbininkas dirba kapitalistui nemokamai.Marksas įveda naują sąvoką “Pridedamoji vertė”, kuriai suteikia pelno prasmę. Markso apibrėžime, pridedamoji vertė ir yra šis aukščiau minėtas neapmokėtas darbas, t.y, skirtumas tarp darbininko gaunamo darbo užmokesčio ir tikrosios darbininko sukurtos vertės.Vystydamas savo argumentaciją, Marksas stengėsi parodyti, kad kapitalisto gaunamas pelnas priklauso tik nuo kapitalo, išleisto darbo paslaugų įsigijimui. Tačiau kapitalo ir darbo santykis skiriasi įvairiose pramonės šakose, o pelno norma visur yra vienoda, todėl šis teiginys yra neįtikinamas. Marksas bandė įrodyti, kad vidutinė pelno norma tikrai priklauso nuo vidutinės pridedamosios vertės normos, kuri savo ruožtu yra panaudoto darbo jėgos funkcija. Deja, jis nesugebėjo pateikti įtikinamų įrodymų, kad pridedamosios vertės norma yra vienoda visose pramonės šakose. Savo aiškinime Marksas darė prielaidą, kad kiekvienas darbininkas sukuria vienodą pridedamąją vertę nepriklausomai nuo to, kur ir ką jis dirba, tačiau net nebandė šios prielaidos įrodyti.

Be to, Marksas bandė įrodyti, kad konkurentinė kova garantuoja pridedamosios vertės vienodumą visos gamybos šakose. Tai turi išplaukti iš tokių samprotavimų: konkurentinė kova garantuoja vienodą uždarbį i tokį patį darbą bei vienodo ilgumo darbo dieną visose gamybos šakose. Todėl visiems, dirbantiems tiek pat darbo valandų, tenka toks pats santykis tarp “apmokėtų” ir “neapmokėtų” darbo valandų, o šis santykis ir y pridedamosios vertės matas.Markso kritikai šioje argumentacijoje įžvelgė esminę klaidą: Marksas sutapatina darbo vertes su piniginėm prekių kainomis. Jei darbininkai gauna vienodą darbo užmokestį, dar nereiškia, kad visose srityse vienoda darbo laikas, per kurį pagaminama prekių, ekvivalenčių pragyvenimo minimumo reikalavimui. Tik tuo atveju, jei prekės būtų parduodamos vertinant jas pagal tai, kiek jose įdėta darbininko darbo, vienodas darbo užmokestis ir to paties ilgumo darbo diena užtikrintų vienodą pridedamąją vertę.Marksas norėjo įpiršti idėją, kad pridedamoji vertė tai ne apdovanojimas už vaisingą darbą, netgi ne mokestis už gamybinio proceso realizavimą, o greičiau privačios nuosavybės kapitalistinėje sistemoje rezultatas.Norėdamas pagrįsti savo teoriją apie kapitalizmo žlugimą, Marksas iškėlė hipotezę, kad kapitalistų gaunamo pelno norma turi tendenciją mažėti. Deja, nors ir pateikęs ilgus ir painius įrodinėjimus, Marksas nesugebėjo šios hipotezės tinkamai įrodyti. Autoriai, nagrinėję šią Markso hipotezę, prieina prie išvados, kad Markso pateiktos teorijos neužtenka pagrįsti ar paneigti šios hipotezės. Be to, realūs išsivysčiusių šalių rezultatai rodo Markso nenaudai.

V. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Marksas, Karlas. Kapitalas. V.: Valst. polit. ir moksl. lit. 1-kla, 1957.

2. Marksas, Karlas. Kapitalas: Politinės ekonomijos kritika. Tomas 2. Kapitalo cirkuliacijos procesas. – V.:Valst. polit. ir moksl. lit. 1-kla, 1958.

3. Marksas, Karlas. Kapitalas: Politinės ekonomijos kritika. Tomas 3. Kapitalistinės gamybos procesas kaip visuma. – V.: Valst. polit. ir moksl. lit. 1-kla, 1959.

4. Marksas, Karlas. Pridedamosios vertės teorijos. – V.: Mintis, 1968.

5. Robert Heilbroner. Didieji ekonomistai. – V.: Amžius, 1995.

6. Marksas, Karlas. Darbo užmokestis, kaina ir pelnas. – V.: Valstybinė politinės literatūros leidykla, 1948.