makroekonomikos planavimas

2. Makroekonomikos strateginio planavimo metodologiniai ir organizavimo pagrindai

Planingas visuomenės vystymas yra vienas iš didžiausių civilizacijos pasiekimų, todėl išsivysčiusiose rinkos šalyse strateginis planavimas yra svarbiausia ūkio valstybinio reguliavimo priemonė. Jis padeda išlaikyti atitinkamas šalies ūkio vystymo proporcijas ir pagal bendrus tikslus suderintą visų ūkio grandžių funkcionavimą.

2.1. Ekonominės sistemos (laisvos rinkos, centralizuotai valdoma ir socialinės (reguliuojamos) rinkos ekonomika). Jų privalumai ir trūkumai.
2.2. Valstybinio reguliavimo samprata ir priemonės socialinės rinkos ekonomikoje (valstybinio reguliavimo sistemos elementai).
2.3. Šalies ūkio vystymo strateginio planavimo turinys ir logika:
• strateginio planavimo procedūros;
• strateginio pllanavimo eiga: tikslų nustatymas; esamos būklės analizė ir įvertinimas; visuomenės poreikių apimties ir struktūros nustatymas; reikalingų išteklių nustatymas; visuomenės poreikių ir turimų išteklių nustatymas
2.4. Strateginio planavimo principai ir metodologija:
• makroekonomikos planavimo principai: ekonomikos ir politikos vieningumas; centralizmo ir savarankiškumo derinimas; valdymo sprendimų mokslinis pagrįstumas ir efektyvumas; bendrų ir vietinių interesų derinimas;
• sisteminio požiūrio makroekonomikos planavime taikymas.
2.5. Lietuvos ūkio (plėtros) iki 2015 metų ilgalaikė strategija.

2.1 Ekonominės sistemos. Jų privalumai ir trūkumai.

Bendras žmonių gyvenimas ir ūkinė veikla galima, jei prisilaikoma tam tikrų taisyklių ir tvarkos. Todėl kiekvienoje šaalyje visuomenės ir ūkio subjektų veikla yra atitinkamai reguliuojama, pasitelkiant ekonominius ir teisinius svertus, etikos normas, kurie priklauso nuo esamos visuomeninės politinės sistemos.
Šiuo metu išskiriami trys pagrindiniai ekonominių sistemų tipai: laisvos rinkos ekonomika, centralizuotai valdoma ekonomika ir socialinės (reguliuojamos) ri

inkos ekonomika. Kiekviena jų turi savo privalumus ir trūkumus. Jų palyginimas pateikiamas 1 lentelėje.
1 lentelė. Ekonominių sistemų charakteristika
EKONOMINĖMS SISTEMOMS BŪDINGI BRUOŽAI
Laisvos rinkos ekonomika Socialinės rinkos ekonomika Centralizuotai valdoma ekonomika
1. Individualizmas – svarbiausia žmogaus, individo laisvė ir interesai. 1. Žmogaus, individo laisvė ir valstybės dalyvavimas, sprendžiant šalies piliečių socialines problemas. 1. Kolektyvizmas – svarbiausi visuomenės ir valstybės interesai.
2. Vyraujanti privati gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų nuosavybė. 2. Nuosavybės formų įvairovė. 2. Valstybinė gamybos priemonių nuosavybė.
3. Ekonominiai ištekliai patenka per rinką 3. Išteklius skirsto ir rinka, ir valstybė 3. Išteklius skirsto pati valstybė
4. Mišri valstybinės ir privačios veiklos sistema, atiduodant ryškų prioritetą privačiai. 4. Piliečių ir prekių (paslaugų) gamintojų ekonominė laisvė. 4. Viso šalies ūkio centralizuotas valdymas, planavimas ir reguliavimas.
5. Laisva ir savarankiška prekių gamintojų veikla, savarankiškas veiklos rūšies pasirinkimas. 5. Įmonių (gamintojų) veiklos koordinavimas ir motyvavimas. 5. Aukštas g-bos koncentracijos lygis irr monopolizavimas valstybinėse įmonėse mažina konkurencijos įtaką.
6. Laisva konkurencija ir kainodara. 6. Laisva kainodara ir konkurencijos kontrolė. 6. Gamybinės veiklos orientavimas į bendrą liaudies ūkio efektyvumą.
7. Rinka – ekonomikos reguliatorius. 7. Socialinis saugumas – mokesčių sistemos, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų socialinių sričių valstybinis reguliavimas. 6. Kaip aukščiausias visuomenės tikslas – deklaruojamas visapusis žmogaus vystymas.
8. Didelė vartotojų ir dirbančiųjų įtaka rinkos ekonomikai, kaip ribojantis ją veiksnys. 8. Bendro visuomeninio produkto skirstymas, atsižvelgiant į realų darbinį kiekvieno piliečio indėlį. 8. Apribotos individo ir kolektyvo laisvės.
9. Ekonomikos atvirumas. 9. Ekonomikos atvirumas. 9. Viso šalies ūkio komplekso uždarumas.

Planavimo vaidmuo šiuose ek

konominiuose ūkio modeliuose yra nevienodas, tačiau bet kurioje sistemoje yra reikšmingas. 2 lentelėje įvertinama viso šalies ūkio (makroekonomikos) ir įmonės – verslo (mikroekonomikos) planavimo reikšmė atskirose ekonominėse sistemose.

2 lentelė. Planavimo svarba skirtingose ekonominėse sistemose
Požymis Laisvos rinkos ekonomika Socialinės rinkos ekonomika Centralizuotai valdoma ekonomika
Šalies ūkio planavimas Mažai svarbus Reikšmingas Labai svarbus
Įmonės (verslo) planavimas Labai svarbus Labai svarbus Mažai svarbus

Laisvos rinkos ekonomika ir centralizuotai valdoma ekonomika yra visiškai priešingos ekonominės sistemos, kurių gyvybingumas praktikoje nepasitvirtino. Patirtis rodo, kad rinkos santykių sistema leidžia pasiekti efektyvesnį visuomenės vystymą, tačiau ji turi rimtų ekonominių ir socialinių trūkumų:
• nėra gamintojų suinteresuotumo kolektyvinio naudojimo ir visuomeninės paskirties prekių gamyba;
• ūkio subjektai gali nekreipti dėmesio į neigiamas savo veiklos pasekmes visuomenei ir gamtosaugai;
• neužtikrina teisės į darbą;
• negali visiems visuomenės nariams garantuoti vidutinio gerbūvio;
• nėra suinteresuotumo vystyti fundamentaliuosius mokslus ir tyrimus, meną;
• didelė ūkio vystymosi priklausomybė nuo infliacinių procesų.
Todėl visos rinkos ekonomikos šalys siekia užtikrinti savo piliečių socialinį saugumą, taikydamos atitinkamą socialinių-ekonominių santykių valstybinį reguliavimą. Šiuolaikinė rinkos ekonomika – socialinė ekonomika, kurios tikslas – įvairių žmogaus poreikių patenkinimas, garantuojant piliečių socialinį saugumą. Socialinei rinkos ekonomikai būdinga:
• nuosavybės formų įvairovė;
• piliečių ir verslininkų ekonominė laisvė;
• laisva konkurencija ir kainodara;
• bendro visuomeninio produkto skirstymas, atsižvelgiant į realų kiekvieno piliečio darbinį indėlį;
• socialinė pagalba ir garantijos vargingiausiems visuomenės sluoksniams.
Todėl socialinės rinkos ekonomikoje, sprendžiant šalies piliečių socialines problemas, valstybės vaidmuo yra labai didelis ir ji sprendžia to

okius pagrindinius ūkio valdymo uždavinius:
1. šalies teisėtvarkos formavimas ir palaikymas;
2. vidinio ir išorinio šalies saugumo užtikrinimas;
3. nacionalinės valiutos stabilumas;
4. socialinės infrastruktūros šakų (švietimo, sveikatos apsaugos, mokslo ir meno, visuomeninio transporto ir kt.) vystymas;
5. konkurencinės kovos kontrolė;
6. gyventojų užimtumo didinimas;
7. gamtosaugos ir racionalaus gamtinių išteklių naudojimo užtikrinimas;
8. makroekonominis socialinių-ekonominių procesų valdymas rinkos ūkio galimybių ribose.
Šių uždavinių sėkmingas sprendimas ir sudaro sąlygas šalies gyventojų gyvenimo lygio ir kokybės kilimui; socialiniam teisingumui ir efektyviam socialinio aprūpinimo sistemos funkcionavimui.
Ūkio orientavimas į socialinę ekonomiką patvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir ilgalaikėje socialinių reformų programoje.

2.2.Valstybinio reguliavimo samprata ir priemonės socialinės rinkos ekonomikoje.
Visuomenės ekonominė ir socialinė pažanga bet kurioje ekonominėje sistemoje neįmanoma be joje vykstančių procesų valdymo, kurį suprantame, kaip sąmoningą, tikslingą ir planingą valdymo subjektų poveikį valdymo objektams, siekiant išlaikyti jų (objektų) specifiką, normalų funkcionavimą ir padėti prisitaikyti prie išorinės aplinkos pokyčių.
Valdymo subjektai (kas valdo)– socialiniai institutai, organizacijos, žmonių grupės ir atskiri asmenys atliekantys valdymo veiksmus (priima sprendimus ir organizuoja jų vykdymą).

Valdymo objektai (ką valdo) – visi socialiniai institutai, organizacijos, žmonių grupės ir asmenys, jaučiantys valdymo subjektų poveikį ir reaguojantys į jį atitinkama savo veikla.
Pereinant prie socialinės rinkos didėja nacionalinės ekonomikos vystymo reguliavimo reikšmė, kurio tikslas sumažinti ir panaikinti anksčiau minėtus rinkos ekonomikos trūkumus.
Ekonomikos ir socialinių santykių valstybinis reguliavimas yra tikslinga valstybės veikla, siekianti užtikrinti ša

alies ūkio politinį, teisinį ir ekonominį stabilumą, atitinkamus nacionalinės ekonomikos augimo tempus, sudarant sąlygas laisvai ir savarankiškai prekių gamintojų veiklai ir garantuojant visų visuomenės narių socialinį saugumą.
Valstybinis reguliavimas vykdomas, sukuriant atitinkamą administracinio-teisinio ir bendro valstybės valdymo sistemą..
Administracinio-teisinio reguliavimo tikslas – teisės normų pagalba : a)organizuoti atskirų žmonių arba jų grupių veiklą; b) nustatyti atskirų piliečių ir įmonių (organizacijų) kompetencijas, teises ir pareigas.Teisinio reguliavimo mechanizmą sudaro įvairūs normatyviniai aktai (įstatymai, poįstatyminiai aktai, nurodymai).
Valstybinio reguliavimo sistemos elementai yra: mokesčių politika, valstybinis biudžetas, amortizacinė politika, kreditinė-piniginių santykių sistema, nacionalinės ekonomikos strateginis planavimas:
1. Mokesčių politika – nulemia valstybinio biudžeto pajamas; turi skatinti ūkio ekonominį augimą, mokslinę-techninę pažangą, padėti vykdyti šalies ūkio struktūrinius pokyčius, didinti eksportą ir eksportuojamų prekių konkurentabilumą. Mokesčių politika gali būti vykdoma: a) keičiant mokesčių sistemą ir tarifus; b) suteikiant verslininkams ir juridiniams asmenims tiesiogines ir netiesiogines lengvatas, siekiant įtakoti jų investicinės veiklos apimtis.
2. Valstybinio biudžeto išlaidos, kurios gali būti skiriamos:
a. Valstybinių investicijų finansavimui, t.y.:
• Svarbiausių mokslinių tyrimų, aukštos kvalifikacijos specialistų ruošimo, infrastruktūros modernizavimo programų, šalies gynybinio potencialo stiprinimo ir t.t. finansavimui;
• Pagrindinio kapitalo modernizavimo ir jo našumo didinimo, eksporto potencialo didinimo finansiniam skatinimui;
• Gamtos apsaugos ir racionalaus gamtinių išteklių naudojimo programų finansavimui.

b. Pramoninio gamybinio komplekso vystymui, nes jis sukuria papildomą gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų paklausą.

c. Socialinės infrastruktūros šakų vystymui ir socialinio aprūpinimo sistemos funkcionavimo finansavimui.

d. Valstybės materialinių išteklių rezervų papildymui.

e. Antiinfliacinių priemonių finansavimui.
3. Amortizacinė politika – yra susijusi su pagrindinių priemonių eksploatavimo laiko amortizavimo normavimu. Ji turi skatinti spartų pagrindinio kapitalo atnaujinimą ir mokslinę-techninę pažangą.
4. Kreditinių-piniginių santykių sistemos pagalba valstybė gali skatinti ūkio reprodukcijos procesą per Centrinį valstybės banką įtakodama visų komercinių institucijų veiklos pobūdį ir apimtis.
5. Ūkio vystymo strateginis planavimas – sudaro sąlygas:

a. Surinkti duomenis ir įvertinti konkretaus laikotarpio ūkio ekonomikos ir socialinio vystymo lygį.

b. Suprojektuoti ūkio ekonomikos ir socialinio vystymo ateities tendencijas.

c. Suformuluoti konkrečius strateginius tikslus, kurių įgyvendinimo turi siekti visi ūkio subjektai.

d. Suderinti numatytus tikslus su turimais visų išteklių rezervais (kiekio ir struktūros požiūriu).

e. Suderinti ir apjungti į vieningą planą valstybės, regionų ir kitų ūkio subjektų ekonominio ir socialinio vystymo problemų sprendimą

f. Užtikrinti kompleksinį biudžetinės-mokesčių ir piniginės-kreditinės sistemos koordinavimą ir panaudojimą, įgyvendinant strateginius tikslus.

g. Sudaro galimybę ūkio subjektams gauti išsamesnę informaciją, susidaryti vaizdą ir įvertinti pasaulinės ir vidaus rinkos konjuktūrą, tendencijas ir panaudoti šias žinias savo, o tuo pačiu ir regionų bei šalies strateginių tikslų įgyvendinimui.

2.3. Šalies ūkio vystymo strateginio planavimo turinys ir logika.

Planingo ūkio vystymo esmė – sąmoningai suformuluoti tikslai ir numatyti veiksmai jiems pasiekti, derinant juos su turimais ištekliais, įvertinant tiesioginę ir netiesioginę aplinkos pokyčių įtaką.
Strateginio planavimo turinį atskleidžia jo procedūros, kurios makroekonominiame lygyje yra tokios:
1. prognozavimas: sudaromos aplinkos pokyčių ir veiklos rodiklių prognozės;
2. programavimas: sudaromos strateginės programos;
3. projektavimas: sudaromi įvairių nacionalinės ekonomikos lygiųstrateginių planų projektai
1. Prognozavimas – svarbiausias makroekonominio planavimo etapas, nes tai yra pradinis ilgalaikių planų ir programų sudarymo ir pagrindimo etapas, kurio metu sudaromos aplinkos ir rinkos konjuktūros, tiesiogiai įtakojančios gaunamų pajamų lygį, pokyčių prognozės. Strateginė prognozė – empirinis arba moksliškai pagrįstas samprotavimas apie galimą objekto būklę ateityje ir alternatyvinius jos pasiekimo kelius ir laiką. Prognozavimas atliekamas:
• ekstrapoliuojant į ateities periodą objekto vystymosi tendencijas praėjusiame laikotarpyje(dažniausiai paskutinių 2-3 metų);
• panaudojant atitinkamus normatyvinius skaičiavimus.
Strateginis prognozavimas yra tarpinė grandis, jungianti visuomenės vystymosi reguliavimo teoriją ir praktiką. Šiuolaikinės valstybės sprendžiamų problemų įvairovė reikalauja atitinkamo prognozių susisteminimo, klasifikavimo. Prognozės grupuojamos:
• Pagal apimtį:
o Makroekonominės (bendros nacionalinės ekonomikos vystymo prognozės) ir struktūrinės (atskirų šakų, regionų ir pan. vystymo prognozės);
o Atskirų nacionalinės ekonomikos kompleksų (kuro-energetinio, agropramoninio, finansinio-kreditinio ir pan.) vystymo prognozės;
o Šakinės, regioninės;
o Ūkininkaujančių subjektų, jų asociacijų, atskirų gamybų ir produktų.
• Pagal laiką:
o Strateginės ir taktinės;
o Operatyvinės (iki 1 mėn.);
o Trumpalaikės (1mėn.-1 metai);
o Vidutinės trukmės (1-5 metai);
o Ilgalaikės (5-15);
o Tolimo periodo (15-20 metų);
• Pagal tyrimo objektus: ekonominių, socialinių, politinių ir t.t. santykių vystymo;
• Pagal nustatymo metodus:
o Tiriamosios;
o Normatyvinės.
2. Strateginis programavimas remiasi sudarytomis prognozėmis ir turi paruošti šalies ūkio, atskirų jo kompleksų, regionų ir pan. vystymo programų projektus.
Makroekonominiame strateginiame planavime programa suprantama, kaip kokio tai atskiro, konkretaus objekto būklės numatymas po kurio tai laiko. Ji turi remtis aiškiai ir konkrečiai suformuluotu tikslu, jam pasiekti reikalingų priemonių sistema, kuri turi būti suderinta su turimais (arba galimais turėti) ištekliais, taip pat turi būti numatytas įgyvendinimo periodas ir vykdytojai.
Programos ruošiamos įvairiuose valdymo lygiuose. Jose turi būti pateikiama:
• sprendžiamų uždavinių sąrašas;
• visų priemonių nuoseklus išdėstymas laike;
• tiesioginių ir netiesioginių išlaidų apskaičiavimas;
• užduočių paskirstymas vykdytojams.
Programos išlaidas apsprendžia reikalingų numatytiems tikslams pasiekti materialinių, darbo, piniginių ir informacinių išteklių vertė. Jas apskaičiuojant būtina įvertinti tiesiogines ir netiesiogines sąnaudas.
Programos yra labai įvairios; jų klasifikavimo požymių gali būti labai daug. Pagrindiniai parodyti programų tipologijų lentelėje.

3 lentelė. Programų klasifikavimas
Strateginių programų grupavimo požymiai Programų grupės (klasės)
1. Socialinio-ekonominio vystymo tikslų požiūriu Tikslų

Išteklių
2. Pagal problemų pobūdį a) socialinės

Susijusios su asmeniu ir šeima Susijusios su gyventojų grupėmis Susijusios su bendru visuomenės socialiniu vystymu

b) socialinės-ekonominės

Susijusios su asmeniu Susijusios su gyventojų grupėmis

c) politinės

Susijusios su valstybės valdymo tobulinimu

d) ekonominės

Organizacinės-ūkinės Gamybinės-ekonominės

e) mokslinės-techninės

f) apyvartinės

g) ideologinės

h) daugiatikslės
3. Šalies požiūriu a) išorinės (tarptautinės)

b) vidaus
4. Pagal planuojamo laikotarpio trukmę a) einamosios (iki 1 mėnesio)

b) trumpalaikės (nuo mėnesio iki metų)

c) vidutinio periodo (nuo 1 iki 5 metų)

d) ilgalaikės (daugiau kaip 5 metai)
5. Rezultatų reikšmingumo požiūriu a) nacionalinės (valstybinės) reikšmės

b) regioninės reikšmės

c) šakinės reikšmės

d) ūkininkaujančių subjektų lygis
6. Rezultatų pateikimo požiūriu a) kokybiniais rodikliais pateikti rezultatai

b) kiekybiniais rodikliais pateikti rezultatai

Visus rezultatus pilnai atspindi integralinis socialinio-ekonominio efekto rodiklis Integralinis socialinio-ekonominio efekto rodiklis negali atspindėti visų ar dalies rezultatų
7. Pagal programų paskirtį a) šakinės

Šakos vidinės Apimančios šaką visumoje

b) tarpšakinės

c) regioninės

Naujų regionų įsisavinimas Regionų vystymas Regionų rekonstrukcija

d) funkcinės

Ekonominių rodiklių gerinimas Valdymo funkcijų tobulinimas Gamybos-vartojimo proceso tobulinimas

e) daugiafunkcinės
8. Šalies administracinio-teritorinio valdymo požiūriu a) federalinės

b) federacijos subjektų

c) regioninės

d) rajoninės

e) miestų

f) kaimų

3. Projektavimas – baigiamasis strateginio planavimo etapas, kurio paskirtis strateginių planų projektų paruošimas (valdymo sprendimo paruošimas, realizuojant valdymo subjekto strateginę politiką).
Projektavimas – valdomo objekto būklės mokslinis numatymas apibrėžtame periode.
Projektavimo etape turi būti ruošiami įvairūs objekto vystymo variantai, kad būtų galima:
• išrinkti optimaliausią, atsižvelgiant į sąlygas;
• turėti daugiau projektų (sprendimo) variantų, kuriuos būtų galima panaudoti pasikeitus veiklos sąlygoms („visiems gyvenimo atvejams“).
Visuomenės, jos grupių, ūkininkaujančių subjektų poreikiai ir jų įvairovė sąlygoja projektų sistemos sukūrimą, kurią sudaro:
• pagal planų pobūdį: strateginiai ir taktiniai planai;
• pagal funkcinį požymį: gamybiniai, aprūpinimo ir pardavimo; taip pat pragyvenimo lygio didinimo, finansiniai-kreditiniai ir kt. planai;
• pagal valdymo lygį (hierarchiją): bendri šalies ūkio (nacionalinės ekonomikos), regionų, ūkininkaujančių subjektų, jų asociacijų, asmenų planai:
• pagal laiką: ilgalaikiai, vidutinės trukmės ir trumpalaikiai planai.
Nacionalinės ekonomikos strateginio planavimo turinį atskleidžia jo proceso struktūra ir eiga, kuri yra sekanti:
1. Tikslų nustatymas ir jų sistemos formulavimas;
2. Esamos strateginio planavimo objekto būklės analizė ir įvertinimas;
3. Atitinkamų visuomenės poreikių (susijusių su planavimo objektu) nustatymas;
4. Reikalingų išteklių (kiekio ir struktūros) nustatymas, įvertinant turimą jų kiekį planinio periodo pradžioje ir kiekį reikalingą planuojamos programos įvykdymui;
5. Visuomenės poreikių ir turimų išteklių suderinimas, kuris pasiekiamas suranguojant poreikius pagal svarbą ir panaikinant visus prieštaravimus ir neatitikimus.
1.Tikslų nustatymas. Makroekonomikos vystymo tikslus ir uždavinius apsprendžia valdančios partijos (ar koalicijos) programinės nuostatos, kurias koncentruotai atspindi šalies socialinio-ekonominio vystymo koncepcija. Pirminėms ūkio grandims (gamybinėms, komercinėms ir kitoms organizacijoms) ši koncepcija dažnai nulemia verslo misijos, tikslų formulavimą ir atitinkamų strategijų pasirinkimą.
2. Esamos būklės analizė ir įvertinimas. Makroekonomikos planavime labai svarbi yra esamos būklės analizė ir įvertinimas, nes jos objektų (ūkio, atskirų kompleksų ar regionų) vystymasis pirmais-antrais planinio periodo metais dar yra labai priklausomas nuo turimų pajėgumų, esamo materialinio, energetinio, personalo, finansinio ir informacinio potencialo bei vystymosi tendencijų susiklosčiusių priešplaniniame periode. Atliekant šalies ūkio ekonomikos analizę, nustatomi priešplaninio periodo ūkio vystymosi tempai, ūkio struktūros pokyčiai ir proporcijos; atliekamas gautų rezultatų palyginimas su išsivysčiusių šalių rodikliais. Analizės tikslas – bendras nacionalinės ekonomikos socialinio-ekonominio lygio įvertinimas.
3.Visuomenės poreikių apimties ir struktūros nustatymas.
Visuomenės ir jos atskirų grupių poreikiai yra sudėtinga, daugialypė ir nuolat kintanti sistema, kurioje išskiriami du posistemiai: 1. materialiniai poreikiai; 2.dvasinės vertybės (jų poreikį apskaičiuoti sunku) .
Kad visuomenė galėtų planingai vystytis ir pasiekti atitinkamą materialinį gerbūvį, reikalingos materialinės gamybos šakos – vartojimo reikmenis gaminančios įmonės, kurių poreikiai nustatomi, remiantis 4 lentelėje parodytu „Produkcijos – išteklių ir jos naudojimo balansu“.
4 lentelė. Bendra balanso schema

I. Produkcija – ištekliai, viso II. Naudojimas, viso

t.sk.: t.sk.:

Gamyba Vidaus rinkoje

Importas Eksportas

Atsargos metų pradžioje Atsargos metų pabaigoje
Produkcijos – išteklių naudojimas vidaus rinkoje apskaičiuojamas pagal atskiras išteklių ir produkcijos rūšis.

= arba =
čia:

– produkcijos sunaudojimas vidaus rinkoje, nat.vnt.;

– produkcijos gamybos apimtis, nat.vnt.;

– produkcijos importas, nat.vnt.;

– produkcijos eksportas, nat.vnt.;

– produkcijos atsargos metų pradžioje, nat.vnt.;

– produkcijos atsargos metų pabaigoje, nat.vnt.;

– bendras produkcijos kiekis, nat.vnt.

Gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų poreikis kaupimui, rezervinių fondų sudarymui nustatomas, remiantis numatomomis kapitalinės statybos apimtimis, materialinių atsargų didinimo, išnaudotų rezervinių fondų atstatymo ir didinimo užduotimis.
Gyventojų poreikis vartojimo reikmenims ir paslaugoms priklauso nuo jų gaunamų pajamų. Todėl jis gali būti nustatomas, remiantis:
• santaupų lygio, pragyvenimo minimumo, kainų lygio kitimo ir pajamų augimo tendencijomis;
• moksliškai pagrįstomis vartojimo normomis;
• atitinkamais elastingumo koeficientais;
• išteklių naudojimo balanso duomenimis.
4. Reikalingų išteklių nustatymas. Poreikių patenkinimas reikalauja, kad visuomenė ir ūkininkaujantys subjektai turėtų atitinkamus išteklius. Visuomenės turimi ištekliai suprantami, kaip visuomenės potencialas. Potencialas (lot. galėjimas, jėga, galia) – kokios tai srities galimybių ir priemonių visuma. Jį sudaro: gamtiniai ištekliai, darbo jėga (darbingi šalies gyventojai), pasiektas mokslinis-techninis, ekonominis, socialinis, dvasinis ir užsienio politikos lygis.
Potencialo struktūra atitinka visuomenės ir ūkio (arba kokios tai jų dalies) struktūrą. Jis gali būti klasifikuojamas:
• pagal visuomenės gyvenimo sritis: ekonominis, socialinis, ekologinis, dvasinis, politinis, teisinis;
• pagal gamybinių jėgų elementus: gamtiniai ištekliai, darbas, informacinis, techninis, organizacinis aprūpinimas;
• pagal nacionalinės ekonomikos šakas: pramonės, statybos, agrarinis (žemės ūkio), transporto, finansų-kredito, socialinės infrastruktūros (švietimas, sveikatos apsauga ir t.t.);
• pagal regioninį požymį: federacijos subjektų, regionų, rajonų, miestų ir t.t.
Ištekliai, kuriais planiniame periode galės naudotis visuomenė, susideda iš dviejų dalių: a) turimų išteklių ir b) išteklių, kurie bus sukurti planiniame periode.
Einamajame ir operatyviniame planavime didžiausią reikšmę turi esami (turimi) ištekliai – jų apimtis ir struktūra. Vidutinės trukmės strateginiuose planuose beveik vienodai svarbios abi išteklių grupės. Strateginiuose visuomenės vystymo planuose svarbiausi yra reikalingi sukurti ištekliai: jų apimtis ir struktūra.
5.Visuomenės poreikių ir turimų išteklių suderinimas. Po kompleksinio poreikių apskaičiavimo ir reikalingų išteklių įvertinimo pereinama prie labai sudėtingo ir svarbaus etapo – išteklių (potencialo) ir poreikių suderinimo. Kadangi planinė resursų apimtis visada yra ribota, tai svarbiausia suderinimo stadijos problema tampa – trūkstamo potencialo sukūrimas. Todėl šioje stadijoje labai svarbus yra poreikių klasifikavimas, grupavimas ir rangavimas, jų tenkinimo prioritetų sistemos sukūrimas. Tik suderinus poreikius ir išteklius (užtikrinus atitinkamą jų pusiausvyrą) galima pabaigti prognozių parengimą ir formuoti strateginį planą.

2.4. Makroekonomikos strateginio planavimo principai ir metodologija

Strateginis planavimas, jo logika remiasi atitinkamais dėsningumais, įvardintais kaip „planavimo principai“. Planavimo principai suprantami, kaip objektyvi planavimo mokslo kategorija, kuri apsprendžia problemos formulavimo ir sprendimo teorinį ir praktinį bendrumą (apjungia juos į vieningą visumą). Kadangi strateginis planavimas yra visuomenės vystymo valdymo pagrindinis elementas, tai jam yra būdingi šie bendri valdymo principai:
1. Ekonomikos ir politikos vieningumas, atiduodant prioritetą politiniams interesams.
2. Centralizmo ir savarankiškumo derinimas.
3. Valdymo sprendimų (prognozių, strateginių programų ir planų) mokslinis pagrįstumas ir efektyvumas bei jų didinimas.
4. Bendrų ir atskirų vietinių interesų derinimas, atiduodant pirmenybę aukštesnio rango interesams, taip pat asmeninio ir kolektyvinio suinteresuotumo didinimas valdymo sprendimų įvykdymu.
1. Ekonomikos ir politikos vieningumas, atiduodant prioritetą politiniams interesams.
Šio principo turinį nulemia tai, kad šalies ūkio vystymo planai remiasi valdančios partijos (arba valdančios daugumos) politiniais tikslais, kuriuos realizuoti turi jos suformuota vyriausybė. Ji turi išsaugoti visuomenės ekonominius ir socialinius pagrindus ir išreikšti atitinkamos jos dalies (išrinkusios valdančią daugumą) interesus. Šiomis sąlygomis planiniai dokumentai tampa valdančios daugumos politikos realizavimo instrumentu ir kiekvienos šalies ekonomika funkcionuoja atitinkamos politikos rėmuose.
Mikroekonomikos lygyje –įmonių, organizacijų savininkai formuoja politiką, kuri apsprendžia organizacijų vystymo, plėtros kryptis, veiklos finansinių rezultatų paskirstymą.
2. Centralizmo ir savarankiškumo derinimas.
Šio principo esmė slypi tame, kad valdymo organų ruošiami sprendimai (prognozės, programos, projektai) , iš vienos pusės – turi remtis informacija apie ūkininkaujančių subjektų poreikius ir interesus; iš kitos pusės – turi daryti jiems poveikį, kad jie dirbtų reikalinga visuomenei kryptimi: t.y. vykdytų valstybinius užsakymus, dalyvautų socialinių programų realizavime ir t.t.. Tuo pačiu veikiančių įstatymų rėmuose įmonės ir organizacijos yra savarankiškos, gali laisvai dirbti, formuoti ir realizuoti savo veiklos tikslus. Santykis tarp centralizmo ir savarankiškumo gali keistis priklausomai nuo šalies vystymo ypatybių ir uždavinių viename ar kitame laikotarpyje, nuo vidaus ir užsienio politikos.

3. Valdymo sprendimų mokslinis pagrįstumas ir efektyvumas (jų didinimas).
Šis principas reikalauja, kad:
• ruošiant strategines prognozes, programas ir planus, turi būti atsižvelgiama į rinkos ekonomikos santykius (jų esmę, turinį ir praktinės veiklos formas), ekonominius įstatymus ir socialinių santykių bei mokslo ir technikos vystymosi dėsnius;
• projektuojant ir įgyvendinant pažangią ūkio ekonomikos struktūrą, siekiant aukšto gamybos intensyvumo ir efektyvumo, turi būti panaudojami šiuolaikiniai mokslo pasiekimai ir praktinės veiklos patirtis;
• būtų didinamas įmonių ir organizacijų suinteresuotumas moksline-technine pažanga (techniniu perginklavimu, rekonstrukcija ir gamybos atnaujinimu), kad jos galėtų greitai reaguoti į visuomenės poreikių kitimą;
• būtų užtikrintas strateginių ir taktinių planų suderinimas;
• būtų didinamas planinės-ataskaitinės informacijos patikimumas;
• būtų nuolat tobulinama planų sudarymo technologija.
4. Bendrų ir atskirų vietinių interesų derinimas, atiduodant pirmenybę aukštesnio rango interesams,taip pat asmeninio ir kolektyvinio suinteresuotumo didinimas valdymo sprendimų įvykdymu.
Bet kurio valdymo ir planavimo proceso dalyvių interesų neatitikimas neleidžia pasiekti iškeltų tikslų, o aktyvios darbinės veiklos ekonominių stimulų nebuvimas veda prie žemo darbo efektyvumo, prie pačios ekonominės sistemos sugriovimo. Todėl šis principas reikalauja:
• objektyvaus visų klasių, socialinių grupių, įmonių (organizacijų) kolektyvų ir atskirų asmenų interesų derinimo, kad būtų užtikrintas strateginių tikslų ir jų įgyvendinimo planų paruošimas ir įvykdymas;
• kad nacionalinės ekonomikos reprodukcijos problemos būtų sprendžiamos, atiduodant pirmenybę šalies gynybos ir visuomenės socialinio saugumo stiprinimui;
• kad būtų sukurta efektyvi ekonominių priemonių sistema (įvairios darbo apmokėjimo ir premijavimo formos, mokesčių ir paskolų lengvatos ir t.t.), kuri didintų asmeninį ir kolektyvinį suinteresuotumą sėkmingu planinių užduočių įvykdymu;
Be paminėtų bendrų valdymo principų šalies ūkio strateginiame planavime yra svarbus:
1. pagrindinių programos grandžių išskyrimas ir optimalių proporcijų užtikrinimas
2. prognozių, strateginių programų ir planų bendrumo ir kompleksiškumo principas;
3. planų rengimo, įgyvendinimo organizavimo ir vykdymo kontrolės procesų vieningumas.
Pagrindinių programos dalių išskyrimas ir optimalių proporcijų užtikrinimas. Pagrindinė strateginės programos ar plano grandis – tai svarbiausi planuojamo objekto funkcionavimo elementai, lemiantys strateginių tikslų pasiekimą, pagrindinių problemų sprendimą. Tai gali būti tos šakos ir šalies regionai, nuo kurių sėkmingo vystymo priklauso visos ekonomikos ar atskirų jos šakų, taip pat ir pagrindinių socialinių problemų sprendimas. Todėl turi būti sąmoningai apibrėžtos ir išskirtos pagrindinės grandys, įvertinant laiką reikalingą vienos ar kitos strateginės problemos sprendimui; kapitalinių įdėjimų, materialinių išteklių ir darbuotojų poreikį reikalingą planinių užduočių įvykdymui. Keičiantis strateginio planavimo objekto išorinėms ir vidaus veiklos sąlygoms, turi keistis ir pagrindinės grandys; formuluojami kiti strateginiai tikslai.
Pagrindinių grandžių išskyrimas leidžia socialinėse-ekonominėse sistemose pasiekti būtiną poreikių ir išteklių pusiausvyrą, nes:
• visuomenės turimi materialiniai išteklių (kurie gali būti panaudoti jos gamybinių ir negamybinių reikmių tenkinimui) yra riboti;
• ne visi visuomenės poreikiai strateginiu požiūriu yra vienodai svarbūs. remiamasi Todėl, išskiriant vedančias grandis, būtina juos suranguoti ir išdėstyti pagal svarbą.
Kuo labiau riboti savo apimtimi ir sudėtingesnės struktūros yra visuomenės turimų išteklių sistema, tuo platesnis vedančių grandžių spektras.
Prognozių, strateginių programų ir planų bendrumo ir kompleksiškumo principas.
Reprodukcijos procesas turi būti vieningas (suderintas) šalies ūkio, regiono, šakos ar firmos rėmuose. Makrolygyje tai pasiekiama, derinant tarpusavyje ūkio ir regionų vystymo programas ir susiejant jų rodiklius.Įvairų planinių dokumentų suderinimas pasiekiamas: a) juos formalizuojant – vieningos formos, lentelės, rodikliai ir jų skaičiavimo metodika; b) remiantis konkrečiais ištekliais, reikalingais užduočių įvykdymui.Visų lygių ir horizontų prognozių, programų ir projektų kompleksiškumas pasiekiamas jų sudarymo procese, įvertinant visus išorinius ir vidinius veiksnius.
Planų rengimo, įgyvendinimo organizavimo ir vykdymo kontrolės procesų vieningumas.
Planų rengėjai turi suderinti visus planų skyrius, jų rodiklius, planinių skaičiavimų tikslumą ir užtikrinti jų vykdymo kontrolės galimybę. Šio principo įgyvendinimas reikalauja:
• savalaikio(nustatytais terminais) planų pateikimo projektų dalyviams ir vykdytojams;
• nuolatinės kontrolės, kiek strateginės programos ir planai atitinka numatytiems nacionalinės ekonomikos ir jos posistemių funkcionavimo parametrams.
Kontrolės procedūros turi padėti:
1. išaiškinti strateginio planavimo procese padarytas klaidas;
2. atskleisti nepanaudotus išteklius: išaiškinti anksčiau neįvertintas arba naujas jų panaudojimo galimybes;
3. pastebėti susidariusias arba besiformuojančias disproporcijas, neatitikimus ir numatyti priemones jų pašalinimui;
4. išsiaiškinti susidariusius naujus poreikius ir surasti būtinus išteklius jų patenkinimui.

Strateginio planavimo metodologija apibrėžiama, kaip visuma pagrindinių teorinių principų ir strateginių planų sudarymo metodų, kuri sudaro sąlygas pažinti strateginio planavimo objektų vystymosi dėsningumus ir panaudoti juos valdant ekonominius ir socialinius procesus vykstančius visuomenėje ar jos atskirose dalyse.
Šiuolaikiniame strateginiame planavime plačiai naudojamas sisteminis planavimas, kuris remiasi sistemų teorija: kiekvienas objektas nagrinėjamas kaip sistema, susidedanti iš mažesnių posistemių, ir tuo pačiu metu esanti didesnės sistemos dalimi.
Toks požiūris reikalauja, kad atliekant bet kurios problemos tyrimą ir ieškant jos sprendimo, ji būtų nuosekliai nagrinėjama sisteminiu požiūriu, išskiriant elementinį, struktūrinį, funkcinį, tikslinį, išteklinį, integracinį, komunikacinį ir istorinį aspektą. Praktiškai tai apibrėžia problemos tyrimo eigą:
1. elementinio sistemos tyrimo tikslas – išaiškinti sistemą sudarančius elementus. Visose socialinėse sistemose galima išskirti daiktinius komponentus (gamybos priemones ir vartojimo reikmenis), procesus (ekonominius, socialinius, dvasinius ir t.t.) ir idėjas – moksliškai pagrįstus žmonių interesus ir jų bendrumą.;
2. struktūrinis požiūris reikalauja išsiaiškinti vidinius ryšius tarp sistemos elementų ir sudaro galimybę pažinti nagrinėjamo objekto vidinę sandarą;
3. funkcinio sistemos tyrimo tikslas – išsiaiškinti tiriamų objektų vykdomas funkcijas;
4. tikslinis požiūris reikalauja moksliškai pagrįsti tyrimo tikslus ir jų tarpusavio priklausomybę;
5. „išteklinis“- susijęs su problemos sprendimui reikalingų išteklių išaiškinimu;
6. integracinio sistemos tyrimo tikslas – sistemos kokybinių savybių, nulemiančių jos unikalumą, nustatymas;
7. komunikacinio tyrimo tikslas nustatyti objekto išorinius ryšius;
8. problemos nagrinėjimas istoriniu požiūriu padeda išsiaiškinti tyrimo objekto atsiradimo aplinkybes, laiką, nueitą vystymosi kelią, įvertinti dabartinę būklę ir perspektyvas.

2.5.Lietuvos ūkio vystymo strateginio planavimo organizavimas [Lietuvos ūkio (plėtros) iki 2015 metų ilgalaikė strategija] Ūkio ministerijos interneto svetainėje adresu:http://www.ekm.lt.

Kontroliniai klausimai ir užduotys:

1. Apibūdinkite laisvos rinkos, centralizuotai valdomos ir socialinės rinkos ekonomines sistemas; jų ypatumus ir trūkumus.
2. Kurie yra socialinės rinkos ekonomikos funkcionavimo pagrindai?
3. Kaip suprantamas ekonomikos ir socialinių santykių valstybinis reguliavimas? Kaip jis atliekamas?
4. Kurie yra valstybinio reguliavimo sistemos elementai?
5. Apibūdinkite makroekonomikos strateginio planavimo procedūras: prognozavimą, programavimą ir projektavimą.
6. Apibūdinkite makroekonomikos strateginio planavimo proceso struktūrą ir eigą.
7. Kas apsprendžia makroekonomikos vystymo tikslus ir uždavinius?
8. Kodėl makroekonomikos planavime labai svarbi yra esamos būklės analizė ir įvertinimas.
9. Kokiu tikslu yra sudaromas produkcijos-išteklių poreikio ir naudojimo balansas? Paaiškinkite jo apskaičiavimo eigą.
10. Apibūdinkite visuomenės poreikius ir jų struktūrą.
11. Kas sudaro visuomenės ištekliu? Kaip jie gali būti klasifikuojami?
12. Paaiškinkite „turimų“ ir „reikalingų sukurti“ išteklių sąvokas ir reikšmę.
13. Kaip pasiekiamas visuomenės poreikių ir išteklių (potencialo) suderinimas?
14. Apibūdinkite pagrindinius makroekonomikos planavimo principus.
15. Kuria metodologija yra pagrįstas makroekonomikos strateginis planavimas? Kurie yra pagrindiniai jos aspektai?

3. Visuomenės socialinio vystymo strateginis planavimas

3.1. Socialinės politikos samprata ir tikslai.
3.2. Visuomenės pragyvenimo lygio planavimas:
• pragyvenimo lygio rodikliai;
• gyventojų pajamų formavimas ir prognozavimas, realaus darbo užmokesčio apskaičiavimas;
• gyventojų pajamų ir išlaidų balansas;
• pragyvenimo minimumo planavimas.
3.3. Gyventojų užimtumo planavimas.
• Demografinių procesų reguliavimas ir strateginis planavimas;
• Gyventojų skaičiaus ir darbo išteklių prognozavimas;
• Gyventojų užimtumo planavimas: pagrindinės sąvokos; darbo rinkos prognozavimas; darbo išteklių balansas.
3.4. Socialinės infrastruktūros vystymo planavimas:
• Švietimo sistemos vystymo planavimas;
• Kultūros vystymo strateginis planavimas;
• Sveikatos apsaugos vystymo planavimas;
• Gyvenamojo-komunalinio ūkio vystymo strateginis planavimas.

3.1.Socialinės politikos samprata ir tikslai
Valstybės vidaus politikoje ypatingą reikšmę užima socialinė politika. Socialinė politika – viena iš vidaus politikos sričių, kurios tikslas ir turinys yra susijęs su žmonių bendravimo, socialinių procesų ir santykių reguliavimu. Socialinė politika labai koncentruotai išreiškia socialinių grupių, klasių, partijų poreikius ir interesus.
Žmonių gyvenimo ir veiklos sąlygos yra susiję su atitinkamų materialinių ir dvasinių vertybių kūrimu ir naudojimu. Žmonių santykiai formuojasi jų bendravimo procese. Jie gali būti tarp a) socialinių grupių; b) tarp klasių; c) tarp tautybių, d) socialinių grupių, klasių tautybių viduje, e) tarp šeimų ir jų viduje.Todėl socialinė politika – tai politika tiesiogiai susijusi su gyventojais: klasėmis, tautybėmis, visuomenės socialinėmis grupėmis, šeimomis, asmenimis. Socialinės politikos objektas yra šalies gyventojai, lemiantys šalies visuomenės vartojimo pajėgumą ir esantys poreikių bei vartojimo subjektais.
Visos politikos sritys yra tarpusavyje susijusios, tačiau ypatingai stiprus ryšys yra tarp ekonominės ir socialinės politikos: ekonominė politika reguliuoja žmonių veiklą materialinių ir dvasinių vertybių kūrimo procesuose; socialinė politika susijusi su žmonių santykių reguliavimu šių vertybių vartojimo procesuose.
Socialinė politika turi būti formuojama, atsižvelgiant į tokius socialinės rinkos ekonomikos principus:
1. turi būti pripažįstama žmonių (verslininkų, samdomų darbuotojų) ekonominė laisvė;
2. turi būti pripažįstamas rinkos, kaip ekonomikos reguliatoriaus vaidmuo (paklausa ir pasiūla, laisva kainodara ir konkurencija apsprendžia padėtį rinkoje);
3. valstybė yra atsakinga už „žaidimo taisykles“ rinkoje ir normalių ekonominio ir socialinio gyvenimo sąlygų sukūrimą;
4. turi būti sudarytos sąlygos darbingų gyventojų užimtumui, kad būtų galima padėti nedarbingiems;
5. turi būti didinamas darbuotojų dalyvavimo gamybos, visuomenės ir valstybės valdyme suinteresuotumas.
Valstybės socialinė politika socialinės rinkos ekonomikoje turi būti formuojama taip, kad:
1. užtikrintų gyventojų pajamų augimą priklausomai nuo jo darbinio indėlio ir turimo kapitalo;
2. panaikintų „socialinius išlaikytinius“, didinant visų visuomenės narių ekonominę ir socialinę atsakomybę;
3. sukurtų visuomenės socialinės apsaugos mechanizmą.
Kad būtų pasiekti šie tikslai yra būtina:
1. pasiekti, kad darbinės veiklos pajamos pasidarytų pagrindiniu gyventojų pajamų šaltiniu ir svarbiausiu gamybos vystymo bei darbinio aktyvumo didinimo stimulu;
2. užtikrinti teisingą pajamų paskirstymą, sukuriant atitinkamą mokesčių ir gyventojų gaunamų realių pajamų kontrolės sistemą;
3. skatinti panaudoti darbinės veiklos ir verslo, kapitalo pajamas socialinių programų, gerinančių gyvenimo, medicininio aptarnavimo, mokslo ir švietimo sąlygas, finansavimui;
4. vykdyti subalansuotą užimtumo politiką: iš vienos pusės mažinančią gyventojų nedarbo lygį (bedarbystę), iš kitos pusės – netrukdyti laisvos darbo jėgos atsiradimui keičiantis šalies ekonomikos struktūrai;
5. užtikrinti, kad socialinė parama būtų teikiama tikrai vargstantiems gyventojų sluoksniams), sukuriant atitinkamą šeimų materialinės padėties ir pagalbos prašymo apskaitos sistemą;
6. sukurti palankias veiklos sąlygas šeimoms, moterims, jaunimui, gerinti vaikų gyvenimo sąlygas;
7. didinti socialinio draudimo reikšmę, kuris suteiktų gyventojams atitinkamą socialinį saugumą praradus pajamas, darbą, sveikatą ir pan.;
8. užtikrinti stabilų socialinės infrastruktūros šakų ir programų finansavimą, kad visiems gyventojams būtų prieinama medicininė, socialinė pagalba, išsilavinimas, kultūra, sportas.

Todėl valstybės socialinėje politikoje galima išskirti tokias atskiras jos sritis, kurios sudaro sąlygas visų socialinių procesų vykstančių visuomenėje reguliavimui:
1. Šeimos pajamų ir asmeninio vartojimo politika.
2. Visuomenės gerbūvio politika.
3. Gyventojų darbingumo ir užimtumo atstatymo politika.
4. „Silpnų“ visuomenės grupių palaikymo politika.
5. Socialinės infrastruktūros šakų vystymo politika.

3.2. Visuomenės pragyvenimo lygio planavimas
Visuomenės pragyvenimo lygį apibūdina šios trys sąvokos: gyvenimo sąlygos, gyvenimo lygis ir gyvenimo kokybė.
Gyvenimo sąlygos – tai objektyvios gyventojų gyvenimo ir veiklos sąlygos: užimtumas, darbo apmokėjimas ir pajamos, apgyvendinimo ir būsto formos, šeimų turtas, socialinių išmokų, socialinės infrastruktūros vystymo sistema.
Gyvenimo lygis – tai gyventojų aprūpinimas jų pragyvenimui reikalingomis materialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, pasiektas šių vertybių poreikio patenkinimo ir vartojimo lygis.
Gyvenimo kokybė – tai sąvoka, charakterizuojanti:

a) visuomenės nario (gyventojo) fizinę ir dvasinę būklę – gyvenimo trukmė, fizinės ir psichinės sveikatos lygis, išsilavinimas, kultūra, intelektas;

b) gyvenimo sąlygų kokybę – gyvenimo sąlygų patogumas, komfortas, aplinko ir t.t.
Pragyvenimo lygio planavimo uždavinius apsprendžia socialinės politikos tikslai. Tačiau pagrindinis tikslas yra – neleisti, kad artimoje perspektyvoje visuomenės pragyvenimo lygis pablogėtų (lyginant su jau pasiektu) ir sukurti būtinas jo kilimo sąlygas.
Ruošiant pragyvenimo lygio prognozes, kompleksines programas, naudojama trijų grupių rodiklių sistema:
1. Santykiniai pragyvenimo lygio rodikliai. Tai būtų rodikliai, charakterizuojantys tokių poreikių patenkinimo lygį, kaip:
• susijusių su išgyvenimu,– gimstamumo, mirtingumo, natūralaus gyventojų prieaugio visumoje ir pagal atskiras socialines grupes koeficientai;
• susijusių su sveikatos išsaugojimu ir apsauga – mirtingumas, gyvenimo trukmė, sergamumas ir t.t.;
• susijusių su užimtumu, aprūpinimu darbu – darbingų gyventojų užimtumo lygis, darbo savaitės trukmė, bedarbystės lygis ir struktūra; nekvalifikuoto ir sunkaus darbo lyginamoji dalis ir t.t.;
• susijusių su asmenybės vystymu – gyventojų skaičius ir struktūra pagal išsilavinimą, laisvalaikio dalis skiriama kultūrinei veiklai, valstybės biudžeto išlaidų dalis skiriama švietimui, mokslui ir kultūrai ir kiti;
• susijusių su gamtosauga;
• susijusių su aprūpinimu gyvenamu būstu –gyvenamas plotas tenkantis vienam gyventojui, m2; šeimos narių skaičius vienoje gyvenamoje patalpoje; gyvenamo ploto normatyvai vienam gyventojui, šeimos nariui ir pan.;
• įvairūs ūkio ekonomikos rodikliai apskaičiuoti vienam gyventojui: bendro visuminio produkto, grynosios produkcijos, pajamų, materialinių vertybių, vartojimo reikmenų naudojimas ir pan.
2. Natūriniai rodikliai parodantys konkrečių materialinių vertybių vartojimą – asmeninis turtas, maisto produktų vartojimas, pragyvenimo minimumas, pervežtų keleivių skaičius ir t.t.
3. Rodikliai charakterizuojantys visuomenės gerbūvio lygį (jo proporcijas ir struktūrą) – gyventojų pasiskirstymas pagal gaunamas pajamas, pajamų ir vartojimo koncentracijos ir diferenciacijos rodikliai ir kiti.
Rinkos ekonomikos sąlygomis gyventojų pragyvenimo lygis priklauso nuo pajamų, gaunamų už darbą, iš gamybinės, komercinės veiklos, iš šeimos ūkio veiklos, taip pat iš valstybės socialinių išmokų. Visas gyventojų gaunamas pajamas galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas: a) asmeninės pajamos, b) grynosios asmeninės (disponuojamos) pajamos ir c) realiai panaudojamos (galutinės) pajamos.
Asmeninės pajamos – piniginių, natūrinių ir netiesioginių gyventojų gaunamų pajamų visuma. Šios pajamos gali būti gaunamos už tiesioginį darbą ar veiklą; iš valstybės (stipendijos, procentai už valstybines obligacijas, socialinio draudimo fondų išmokos), iš kitų firmų, įvairių sponsorių. Apskaičiuojant asmenines pajamas, reikia atsižvelgti į tai, kad vienų gyventojų grupių pajamos dalinai formuojasi kitų gyventojų grupių sąskaita, nes jos moka atitinkamus mokesčius, iš kurių vėliau yra apmokamos teikiamos gyventojams socialinės sferos įmonių paslaugos.
Grynosios asmeninės (disponuojamos) pajamos apskaičiuojamos išskaitant iš asmeninių pajamų įvairius mokesčius ir privalomus mokėjimus. Jas apskaičiuojant yra įvertinamas praėjusio arba prognozuojamo laikotarpio kainų indeksas (infliacijos lygis).
Realiai panaudotos (galutinės) pajamos sudaro tą disponuojamų pajamų dalį, kuri panaudojama materialinių vertybių ir įvairų paslaugų įsigijimui. Reiškia į šių pajamų sumą neįskaitomos santaupos, įnašai visuomeninėms organizacijoms, lėšos panaudotos labdarai, įsiskolinimų (skolų) dengimui.
Gyventojų pajamų formavimo schema

1. Asmeninės pajamos:
• Piniginės pajamos;
• Natūrinės pajamos;
• Aptarnaujančių gyventojus įstaigų, organizacijų materialinės-piniginės išlaidos.

– (išskaičiuojama):
• Paslaugų apmokėjimas;
• Privalomi mokėjimai ir mokesčiai.
2. = Grynosios asmeninės (disponuojamos)pajamos.

– (išskaičiuojama):
• Savanoriški mokesčiai ir įnašai;
• Santaupų padidėjimas;
• Įsiskolinimų sumažėjimas.
3. = Galutinės (realiai panaudotos) pajamos.

Kainų ir tarifų indeksas.
4. Galutinės (realiai panaudotos) pajamos palyginamomis kainomis, viso:

tame tarpe:
• Vienam gyventojui;
• Pajamų augimo (kritimo) indeksas

Pragyvenimo lygio planavime ir reguliavime labai svarbi yra gyventojų pajamų lygio prognozė. Šie skaičiavimai gali būti atliekami dviem būdais.

Pirmas būdas remiasi BVP ir jo struktūros prognoze ir apskaičiuojama asmeniškai gyventojų turima pajamų suma (AGP):

,

čia: BVP –bendras vidaus produktas; A – amortizacija; NPK – komercinių organizacijų nepaskirstytas pelnas; VI –socialinio draudimo,bedarbių pašalpų,invalidumo ir kitos išmokos; M – mokesčiai; t+n – prognozuojamo periodo metai.

Jeigu iš gautos AGP sumos išskaičiuoti santaupas, tai galima spręsti apie gyventojų realių pajamų sumą, kuri gali būti skirta materialinių vertybių ir paslaugų naudojimui.

Antras būdas remiasi nacionalinių pajamų sumos ir struktūros prognoze.
Nacionalinės pajamos (NP) apskaičiuojamos iš bendro vidaus produkto išskaičiuojant amortizaciją ir netiesioginius mokesčius (NM):

,

Įvertinama, kad nacionalinės pajamos turi tokią struktūrą:

,
čia: VF – vartojimo fondas;

KF – kaupimo fondas;

RF – rezervinis fondas;

Šiuo atveju gyventojų pajamų prognozavimo logika ir eiga būtų tokia:

Gyventojų pajamų prognozės eiga

1. Nacionalinių pajamų prognozė.
2. Vartojimo fondas

+ (pridedama):
• Apmokamos paslaugos;
• Namų ūkio sankaupos.

– (išskaičiuojama) :
• Gyvenamojo fondo nusidėvėjimas;
• Mokslo ir valdymo įstaigų materialines-pinigines išlaidos.
3. = Gyventojų vartojimo potencialūs ištekliai.

– (išskaičiuojama) :
• 4. Bazinio periodo galutinės (realiai panaudotos) gyventojų pajamos
5. = Vartojimo išteklių bendras prieaugis.

– (išskaičiuojama) :
• 6. Ištekliai, užtikrinantys gyvenimo lygio stabilumą (įvertinama gyventojų skaičiaus, pensininkų, stipendininkų ir kt. padidėjimas, užimtumo struktūros pasikeitimas)
7. = Ištekliai, užtikrinantys realių pajamų augimą
8. Išteklių panaudojimas:
a) darbo užmokesčio fondo didinimui, viso
tame tarpe:
• minimalaus darbo užmokesčio padidinimui;
• vidutinio darbo užmokesčio padidinimui;
• mokesčių sumažinimui.
b) Išmokų padidinimui:
• pensijų padidinimui;
• kitų išmokų padidinimui.

Realių gyventojų pajamų prognozė gali būti nustatoma tokia tvarka:

Realių gyventojų pajamų prognozė

1. Piniginės pajamos – viso:

tame tarpe:
• darbo užmokestis;
• pajamos iš nuosavybės;
• finansinės sistemos išmokos (gaunamos palūkanos);
• pensijos ir pašalpos;
• stipendijos;
• kitos pajamos.
2. Pajamos skiriamos neprekiniams mokėjimams– viso:

tame tarpe:
• mokesčiai, rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai;
• įnašai visuomeninėms organizacijoms;
• loterijos bilietų įsigijimas;
• vertybinių popierių įsigijimas;
• kredito palūkanų mokėjimas;
• kiti neprekiniai mokėjimai.
3. Gyventojų santaupų pasikeitimas: (+) padidėjimas; (-) sumažėjimas.
4. Pajamos skiriamos prekių įsigijimui (1- 2 + 3).
5. Namų ūkio, fermų, įmonių ir organizacijų natūrinės pajamos.
6. Materialinės-piniginės sąnaudos (vartojimas) visuomeninio aptarnavimo sferoje.
7. Gyventojų pelnas ar nuostolis dėl kainų pokyčio: (+) padidėjimas; (-) sumažėjimas.
8. Galutinės (realiai panaudojamos) pajamos: (4 + 5 + 6 + 7);
9. Gyventojų skaičius.
10.Vieno gyventojo realios (galutinio naudojimo) pajamos
11. Realių pajamų pokytis, %: (+) padidėjimas; (-) sumažėjimas.

Kadangi gyventojų pajamų struktūroje didelę dalį sudaro gaunamas darbo užmokestis, tai labai svarbūs yra realaus darbo užmokesčio skaičiavimai, kurie gali būti atliekami tokiu nuoseklumu:

Realaus darbo užmokesčio apskaičiavimas

1. Vidutinis mėnesinis samdomo darbuotojo atlyginimas;
2. Išskaičiuoti mokesčiai, mokant atlyginimą;
3. Išmokama atlyginimo suma (1-2);
4. Prekių ir paslaugų kainų indeksas, % lyginant su baziniu periodu: jis apskaičiuojamas dalinant bendrą visų pirktų prekių ir paslaugų sumą einamosiomis kainomis iš bendros visų prekių ir paslaugų sumos palyginamosiomis kainomis;
5. Vidutinis mėnesinis atlyginimas pagal perkamąją galią: (3:4);
6. Darbo užmokesčio augimo indeksas.

Gyventojų gyvenimo lygio apskaičiavimuose plačiai naudojamas tiek ataskaitinis, tiek prognozinis gyventojų piniginių pajamų ir išlaidų balansas (5 lentelė). Šis balansas parodo gyventojų pajamas ir jų gavimo šaltinius, taip pat pajamų panaudojimą pagal tikslus.Gyventojų pajamų ir išlaidų balanso formavimą galima parodyti tokia schema.

5 lentelė. Gyventojų pajamų ir išlaidų balanso principinė schema.
Pajamos Išlaidos
1. Darbo užmokestis 1. Prekių ir paslaugų pirkimas
2. Kitos (ne darbo užmokesčio) įmonių ir organizacijų darbuotojų pajamos • Bendras prekių įsigijimas (pirkimas) visais jų realizacijos kanalais;
3. Dividendai • Paslaugų apmokėjimas ir kitos išlaidos:
4. Pajamos už parduotą žemės ūkio produkciją o Būstas ir komunalinės paslaugos;
5. Pensijos ir pašalpos o Butinės paslaugos
6. Stipendijos o Švietimo sistemos paslaugos
7. Pajamos gautos iš finansinių institucijų: o Poilsio namų, sanatorijų kelialapiai, turizmas ir kitos medicinos paslaugos;
1. Draudimo išmokos; o Kino, teatro ii kitų renginių išlaidos;
2. Paskolos būstui įsigyti, pasistatyti ir kitiems tikslams; o Transporto išlaidos;
3. Įsiskolinimo pasikeitimas (pagal įvairias paskolas ir kreditus); o Ryšių paslaugos;
4. Palūkanos už indėlius; o Kitos paslaugos
• Įvairūs laimėjimai ir paskolintų pinigų (skolų) sugrąžinimas; 2. Privalomi ir savanoriški mokėjimai
• Išmokos represuotiems ir kitiems asmenims (patirtų nuostolių atlyginimas); • Mokesčiai ir rinkliavos
8. Kitos pajamos: • Draudimo įmokos
• Pardavus daiktus komisuose ir supirkimo punktuose; • Mokėjimai (įnašai) visuomeninėms ir kooperatyvinėms organizacijoms
• Pardavus antrines žaliavas; • Skolų grąžinimas
• Kitos pajamos. • Loterijos bilietų įsigijimas
9. Pinigai gauti perlaidomis (išskaičius gautas ir išsiųstas sumas), • Kreditų palūkanos

• Socialinio draudimo ir kitos įmokos

• Įmokos į asmeninius kaupiamuosius fondus

3. Santaupų padidėjimas (pinigais ir vertybiniais popieriais):

• Santaupų padidėjimas įvairiuose bankuose;

• Įvairių obligacijų įsigijimas;

• Įmonių akcijų įsigijimas

• Kiti mokėjimai

4. Gyvenamų patalpų, būsto pirkimas.

5. Gyventojų išlaidos perkant už-sieninę valiutą.

6. Išsiųstos piniginės perlaidos (išskaičius gautas perlaidas)
Viso piniginių pajamų Viso piniginių išlaidų ir santaupų
Išlaidų ir pajamų skirtumas Pajamų ir išlaidų skirtumas
Balansas Balansas

Planuojant gyventojų pajamas, yra svarbus pragyvenimo minimumo planavimas, nes valstybė remiasi juo nustatydama minimalų darbo užmokestį. Pragyvenimo minimumas suprantamas, kaip mažiausia pajamų suma, užtikrinanti gyventojams būtiną, bet minimalų prekių ir paslaugų įsigijimą. Pragyvenimo minimumo nustatymui gali būti naudojami įvairūs metodai: statistinis, normatyvinis, kombinuotas (arba statistinis-normatyvinis), intuityvus, galimybių įvertinimo, medianinis, sąlyginių skaičiavimų, socialinio minimumo.
Statistinis metodas – pragyvenimo minimumas nustatomas pagal pinigines pajamas, kurias gauna 10-20% mažiausiai uždirbančių ir blogiausiai aprūpintų žmonių.
Normatyvinis metodas – pragyvenimo minimumas nustatomas, pagal faktinę vartojimo prekių ir paslaugų, sudarančių „vartojimo krepšelį“, vertę. Vartojimo krepšelis nustatomas, remiantis atitinkamais prekių ir paslaugų normatyvais.
Taikant kombinuotą (statistinį-normatyvinį) metodą – vartojimo krepšelio sudėtyje esantys maisto produktai apskaičiuojami, remiantis būtinų maisto produktų normatyvais, o likusios vartojimo prekės ir paslaugos – pagal jų lyginamąją dalį bendrose išlaidose.
Intuityvus metodas – pragyvenimo minimumas nustatomas, remiantis gyventojų sociologinės apklausos – apie būtinas minimalias pajamas – duomenimis.
Panaudojant galimybių įvertinimo metodą, pragyvenimo minimumas nustatomas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį (minimumą), kurį gali užtikrinti šalies ekonomika.
Medianinis metodas (mediana – vidurkis) remiasi vidutinėmis pajamomis, tenkančiomis 1 šalies gyventojui. Skurdo riba priimama lygi pusei šių pajamų lygio.
Sąlyginių skaičiavimų metodas pagrinde naudojamas JAV ir remiasi parinktų būtinų maisto produktų rinkinio verte ir sąlyginai priimama, kad pragyvenimo minimumo ir šio rinkinio vertės santykis turi būti 1:3 (pragyvenimo minimumas turi būti lygus trigubai šio rinkinio vertei).
Taikant socialinio minimumo metodą, į vartojimo krepšelį įtraukiama daugiau įvairesnių pramoninių prekių.
Pragyvenimo minimumą sudaro trys pagrindinės dedamosios:
1. maisto produktų rinkinys, įvertinantis dietologinius apribojimus (reikalavimus) ir suteikiantis minimalų reikalingų žmogaus gyvybei kalorijų skaičių;
2. išlaidos ne maisto prekėms ir paslaugoms;
3. mokesčiai ir privalomi mokėjimai.
Maisto produktų rinkinys nustatomas, atsižvelgiant į pasaulinėje praktikoje priimtas minimaliai pakankamas maitinimosi normas ir įvertinant tautines maitinimosi tradicijas. Pragyvenimo minimumo maisto produktų rinkinį sudaro apie 40 produktų pavadinimų sugrupuotų į 11 grupių, tai: duonos gaminiai; bulvės; kitos daržovės; vaisiai ir uogos; mėsos gaminiai; pieno produktai; žuvies produktai; kiaušiniai; cukrus ir konditerijos gaminiai; augalinis aliejus ir margarinas; kiti maisto produktai ( druska, prieskoniai ir pan.). Konkretus minimalus produktų krepšelis yra diferencijuojamas, atsižvelgiant į papročius, tradicijas ir klimatines zonas.

Išlaidų kitoms ne maisto prekėms, paslaugoms ir mokesčių bei privalomų mokėjimų dalis nustatoma atitinkamų normatyvų pagalba. Normatyvai nustatomi remiantis šių išlaidų lyginamąją dalį mažai apmokamų šeimų biudžetuose (kokia dalis pajamų skiriama šiems tikslams). Duomenys apie mažai apmokamų šeimų pajamas ir išlaidas, jų struktūrą gaunami iš socialinių apklausų bei namų ūkio biudžeto (pajamų ir išlaidų) tyrimo.
3.3. Darbo jėgos reprodukcijos ir gyventojų užimtumo strateginis planavimas

Valstybiniame ekonomikos reguliavime labai svarbus yra gyventojų užimtumo planavimas. Šios problemos sėkmingam sprendimui reikia atlikti kokybinę ir kiekybinę šalies gyventojų analizę, nes gyventojai gali būti vertinami kaip visuomeninė gamybinė jėga ir kaip gamybos subjektai.
Demografinių procesų reguliavimas ir strateginis planavimas. Jis būtinas, nes gyventojų skaičius, jų struktūra pagal lytį, amžių, bendras ir profesinis išsilavinimas, šeimų dydis nulemia darbo rinkos plėtotės galimybes, vartojimo (paklausos) apimtį ir struktūrą, visuomenės ekonominę ir socialinę pažangą. Todėl informacija apie šalies gyventojų skaičių ir struktūrą bei jų dinamiką yra pagrindas, planuojant socialinės infrastruktūros šakų (sveikatos apsaugos, komunalinio ūkio, švietimo, transporto ir kitų) vystymą. Demografinė politika yra svarbi socialinės politikos sritis.
Demografinės politikos tikslai ir turinys priklauso nuo demografinės situacijos šalyje. Demografinę situaciją šalyje nulemia jos gyventojų reprodukcijos ypatumai.Pasaulinėje praktikoje išskiriami trys gyventojų reprodukcijos tipai:
1. Ekstensyvi reprodukcija – būdinga silpnai ekonomiškai išsivysčiusioms šalims; pasižymi dideliu gimstamumu ir dideliu gyventojų prieaugio lygiu, gyventojų skaičiaus didėjimu, dideliu mirtingumu ir žemu migracijos lygiu.
2. Intensyvi reprodukcija – būdinga visoms išsivysčiusioms šalims; pasižymi gimstamumo ir gyventojų prieaugio mažėjimu, mirtingumo mažėjimu, visuomenės senėjimu ir aukštu migracijos lygiu.
3. Apribota reprodukcija – būdinga šalims esančioms ekstremaliose situacijoje (karas, didelės stichinės nelaimės, ekonominės sistemos pasikeitimas ir pan.); pasižymi žymiu gimstamumo ir gyventojų prieaugio sumažėjimu, aukštu mirtingumo lygiu, gyventojų skaičiaus mažėjimu, chaotišku migracijos procesu.
Demografinės prognozės labai svarbios demografinės politikos pagrindimui, nes jų pagalba yra numatomi galimi gyventojų skaičiaus, jų struktūros pasikeitimai, įvertinama demografinė situacija šalyje ir atskiruose jos regionuose, išaiškinami gyventojų migracijos srautai ir jų kryptys bei jų pasiskirstymas po šalies ūkio šakas, sferas.
Gyventojų skaičiaus ir darbo išteklių prognozavimas. Gyventojų skaičiaus ir darbo išteklių prognozė atliekama keliais etapais:
1 etapas. Nustatomas galimas gyventojų skaičiaus prieaugis planuojamame periode. Jis gali būti nustatomas taikant ekstrapoliacijos arba amžiaus poslinkio metodus:
1 būdas) Ekstrapoliacija remiasi bendro gyventojų skaičiaus kitimo dinamika priešplaniniame periode: nustatomi vidutiniai metiniai gyventojų skaičiaus kitimo tempai, įvertinamos šių kitimo tempų taikymo galimybės atskirais planuojamo periodo metais. Gyventojų skaičius kiekvienais planinio periodo metais (GVt+n) apskaičiuojamas, dauginant prieš tai buvusių metų gyventojų skaičių (GVt) iš vidutinio metinio gyventojų skaičiaus kitimo koeficiento (kGV):

Jei gyventojų skaičius planiniame laikotarpyje kinta netolygiai, tai, atsižvelgiant į dinamikos pobūdį ir tempus, išskiriami atskiri periodai, ir, prognozuojant gyventojų skaičių, naudojami geriausiai atitinkančio būsimas sąlygas periodo rodikliai:

,

čia: – atskirų periodų vidutiniai metiniai gyventojų augimo tempai.
2 būdas) Planuojamo periodo gyventojų skaičius gali būti apskaičiuojamas įvertinant atskirus jų reprodukcijos elementus (skaičiuojamas absoliutinis gyventojų skaičiaus pokytis):

,

– ,

čia: – gyventojų pokytis , įvertinus gimusius, mirusius ir jų migraciją;

– atitinkamai gimusių, mirusių ir išvažiavusių/atvažiavusių gyventojų skaičius.
3 būdas) Jei skaičiuojami gimstamumo (kgm), mirtingumo (kmr) ir migracijos (kmg) koeficientai, tai gyventojų pokytis gali būti apskaičiuojamas:

Apskaičiuojant gyventojų skaičiaus pokytį gali būti naudojamai įvairūs koeficientai:
Natūrinio prieaugio koeficientas (knp), kuris apskaičiuojamas:

Gimstamumo koeficientas parodo gimimų skaičių tenkantį 1000 nurodyto amžiaus moterų. Gimstamumo koeficientas priklauso nuo galinčių gimdyti moterų skaičiaus (15-50 metų amžiaus), nuo vaisingumo koeficiento, kuris įvertina vieno gimdymo metu pagimdomų kūdikių skaičių, ir santuokų koeficiento.
Svarbus yra realios reprodukcijos koeficientas, kuris apskaičiuojamas sulaukusių 15 metų moterų skaičiaus santykiu su bendru 15-50 metų moterų skaičiumi.
Mirtingumo koeficientas apskaičiuojamas dalinant mirusių skaičių iš vidutinio metinio gyventojų skaičiaus.
Migracijos koeficientas apskaičiuojamas, dalinant galutinį migracijos rezultatą (išvažiavusieji – atvykę) iš vidutinio metinio gyventojų skaičiaus.(Migracijos apimtis nėra tiek svarbi šalies mastu, kiek gali būti svarbi atskiriems regionams).
4 būdas) Amžiaus poslinkio metodas leidžia įvertinti gyventojų amžiaus struktūrą (ir net jų gyvenimo vietos pokytį). Čia sudaromos ir naudojamos amžiaus grupių lentelės, parodančios atitinkamo amžiaus grupių gyventojų skaičių; įvertinamas periodinis gyventojų perėjimas į kitą amžiaus grupę. Amžiaus koeficientų (kam) pagalba galima prognozuoti ateities gyventojų amžiaus struktūrą.
2 etapas. Nustatoma gyventojų struktūra:
• Pagal amžių. Visi šalies gyventojai skirstomi į tris grupes: kūdikiai ir vaikai (0-15 metų amžiaus), darbingo amžiaus gyventojai (nuo 15 metų iki pensijinio amžiaus) ir pensijinio amžiaus gyventojai;
• Pagal lytį: moterų ir vyrų skaičius;
• Atskirų (svarbiausių) ūkio šakų darbuotojų grupavimas pagal profesijas, specialybes ir pan.
3 etapas. Nustatomas gyventojų pasiskirstymas šalies teritorijoje: tarp miesto ir kaimo (šalies mastu ir atskiruose regionuose); tarp atskirų šalies regionų.Šie duomenys yra svarbūs investicijų planavimui, socialinės infrastruktūros vystymo planavimui, jų pagrindu prognozuojami šalies ir regionų darbo ištekliai, demografinių procesų kryptys ir pan.
4 etapas. Skaičiuojami gyventojų, darbo jėgos panaudojimo rodikliai: faktinis ir planuojamas darbo našumas, jo kitimo tempai ir t.t.
Demografinės prognozės plačiai naudojamos socialinės politikos formavime: užimtumo planavime, darbo rinkos būklės prognozavime, darbo vietų kūrimo ir išsaugojimo programose ir pan.
Gyventojų užimtumo planavimas. Planuojant gyventojų užimtumą naudojamos tokios pagrindinės sąvokos:
„Darbo jėga“ – žmogaus sugebėjimas dirbti, visuma jo dvasinių ir fizinių savybių (jėgų), kurių dėka jis gali gaminti, sukurti įvairias vartojimo vertybes. Tačiau, kad būtų galima sukurti materialines ir dvasines vertybes nepakanka būti atitinkamo amžiaus ir turėti darbinės veiklos galimybę. Būtina turėti profesinį pasiruošimą ir įgūdžius, kurių charakteristikai naudojami terminai:
• „profesija“ – darbinės veiklos pobūdis, reikalaujantis atitinkamo pasiruošimo ir paprastai sudaranti žmogaus išgyvenimo (egzistavimo) pagrindą;
• „išsilavinimas“ – specialių žinių, sugebėjimų ir įgūdžių įsisavinimo rezultatas; būtina žmogaus pasiruošimo gyvenimui ir darbui sąlyga;
• „kvalifikacija“ – pasiruošimo arba tinkamumo kokiai tai veiklai, darbui lygis.
„Darbo vieta“ – apribota erdvėje ir laike darbo priemonių, funkcijų, sąlygų visuma, reikalaujanti atitinkamo darbuotojo išsilavinimo, profesijos ir kvalifikacijos. Darbo vietų visuma nulemia darbo paklausą. Skiriamos fizinės (esamas darbo vietų skaičius) ir efektyvios darbo vietos, kurių skaičius priklauso nuo prekių paklausos ir fizinio darbo vietų skaičiaus darbo režimo (pvz., dirbama 2, 3 pamainomis).
„Darbo ištekliai“ – sąvoka, charakterizuojanti potencialias užimtumo galimybes; darbingų šalies gyventojų skaičius. Darbo amžius yra nustatomas šalies įstatymais. Tačiau gali dirbti ir nedarbingo amžiaus asmenys – paaugliai ir pensininkai, ir gali nedirbti darbingo amžiaus žmonės – I ir II grupės invalidai.
„Darbo potencialas“ – bendras ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičius: gyventojai, esantys atitinkamos fizinės ir psichinės sveikatos būklės, turintys profesinį pasiruošimą, ir galintys dalyvauti darbinėje veikloje. Tai yra visi darbingo ir nedarbingo amžiaus žmonės, kurių fizinės, psichinės ir profesinės savybės leidžia siūlyti paslaugas darbo rinkoje.
Aktyvūs gyventojai – ta gyventojų dalis, kuri sudaro darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamybai. Į jų sudėtį įeina dirbantieji ir bedarbiai.
Visuomenės ekonominis aktyvumas apskaičiuojamas aktyvių žmonių ir bendro gyventojų skaičiaus santykiu.
Dirbančių (užimtų) gyventojų skaičių sudaro gyventojai, kurie analizuojamu laikotarpiu:
• dirbo pilną ar nepilną darbo dieną ir gavo už tai atlyginimą arba pajamas. (neįskaitomi įdarbinimo įstaigose užsiregistravę bedarbiai ir atlikę laikinus apmokamus visuomeninius darbus, taip pat mokiniai, studentai dalyvavę įvairiose apmokamose talkose mokyklų vadovų nurodymu);
• laikinai nedirbo dėl ligos, traumų, ligonių slaugymo, eilinių atostogų ar išeiginių dienų, kompensacinių atostogų už viršvalandžius ar darbą poilsio ir švenčių dienomis; rezerviniai darbuotojai;
• dirbo be atlyginimo šeimos įmonėse ar namų ūkyje.
Bedarbiams priskiriami asmenys nuo 16 metų, kurie analizuojamu laikotarpiu:
• neturėjo darbo ar kito pajamas teikiančio užsiėmimo;
• ieškojo darbo (kreipėsi į darbdavius, užsiregistravo įdarbinimo įstaigose, mokėsi ar persikvalifikavo);
• buvo pasiruošę dirbti;
Bedarbystės įvertinimui naudojami 2 pagrindiniai rodikliai:
• nedarbo koeficientas (lygis), apskaičiuojamas bedarbių ir ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiaus santykiu;
• nedarbo trukmė – laiko tarpas, kurio metu žmogus nedirbo (nuo darbopabaigos iki įsidarbinimo momento).
Neaktyvūs gyventojai:
• Dieninio skyriaus mokiniai, studentai, kursų klausytojai;
• nedirbantys gyventojai, gaunantys senatvės bei kitas pensijas;
• asmenys tvarkantys namų ūkį, prižiūrintys vaikus, ligonius ir t.t.
• asmenys neieškantys darbo, praradę viltį jį gauti;
• kiti asmenys, kuriems nereikia (ar nenori) dirbti, nepriklausomai nuo pajamų šaltinio.
Gyventojų užimtumo strateginis planavimas ir reguliavimas vykdomas remiantis valstybine gyventojų užimtumo ir kadrinio potencialo vystymo politika, kurios tikslai:
• užtikrinti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą;
• pasiekti darbo pasiūlos ir darbo vietų atitikimą;
• užkirsti kelią masinei bedarbystei;
• kurti naujas darbo vietas ir didinti esamų panaudojimo efektyvumą;
• kadrinio potencialo vystymas;
• profesinio paruošimo – apmokymo, perkvalifikavimo, kvalifikacijos kėlimo – sistemos tobulinimas;
• darbo išteklių mobilumo didinimas.
Pagrindinės kadrinio potencialo vystymo priemonės:
• įvesti valstybinius profesinius standartus, atitinkančius pasauliniams standartams; sukurti personalo sertifikavimo ir atestavimo sistemą;
• įvesti valstybinį užsakymą prioritetinių ir inovacinių veiklos sričių specialistų ruošimui ir perkvalifikavimui;
• gerinti švietimo kokybę, tobulinant švietimo organizacijų licencijavimo ir akreditavimo mechanizmą, diegiant šiuolaikines pedagogines technologijas, gerinant mokymo ir metodinių priemonių ruošimą, kuriant metodinius-informacinius centrus ir t.t.
Šiuo metu pagrindiniai strateginio gyventojų užimtumo planavimo uždaviniai yra:
• darbo rinkos prognozavimas;
• rajoninio gyventojų užimtumo didinimas;
• kompleksinių darbo vietų kūrimo ir išsaugojimo programų, taip pat generalinės darbo vietų vystymo schemos paruošimas.
Šių planinių dokumentų ruošime naudojami įvairūs rodikliai:
• gamybos – BVP, NP, GP ir kiti, taip pat informacinio pobūdžio rodikliai ir koeficientai, paskaičiuoti 1 ar 1000 gyventojų;
• darbo rinkos – užimtumas, bedarbystė, laisvos darbo vietos,, darbo jėgos paklausa ir pasiūla ir t.t.;
• pajamų ir vartojimo rodikliai – nominalinis ir realus darbo užmokestis, realios gyventojų pajamos, socialinės pašalpos, pensijos, stipendijos ir t.t.;
• fondų ir materialinių išteklių – fondų apimtis, naujai įvedamų ir panaikinamų fondų apimtys, darbo aprūpinimas fondais, energetiniais ir materialiniais ištekliais;
• finansiniai rodikliai – infliacijos lygis, vartojimo kainų lygis, nemokumo lygis, kredito apimtys, emisijos apimtys, valiutų kursai, palūkanų normos, valstybinio ir savivaldybių biudžeto pajamos ir išlaidos ir t.t.
Darbo rinkos prognozavimas: naudojami tiesiniai ir netiesiniai prognozavimo metodai, kurie padeda (leidžia) prognozuoti darbo paklausą ir pasiūlą. Šie abu metodai remiasi prielaida, kad darbo jėgos paklausa savo skaitmenine išraiška atitinka (yra lygi) bendram įmonių ir organizacijų darbo (jėgos) poreikiui. Tokiu atveju darbo paklausa (Dpak) gali būti išreiškiama tokia formule:

čia: RU – realus užimtumas, išreiškiamas fizinių ar efektyvių darbo vietų skaičiumi;

V – vakansinės (laisvos, neužimtos) darbo vietos.

Darbo pasiūla (Dpas)gali būti išreiškiama tokia formule:

čia: ND – neturintys darbo asmenys (darbo biržos duomenimis);

ksk – koeficientas, įvertinantis atėjusių į darbo biržą bedarbių (ieškančių darbo) skaičių nuo bendro bedarbių skaičiaus: t.y. kas kelintas bedarbis kreipiasi į darbo biržą, pvz., kas antras, kas ketvirtas ar kas aštuntas.
Gyventojų užimtumo prognozės ruošiamos remiantis tokia logika ir nuoseklumu:
1. įvertinus demografinių procesų ir migracijos tendencijas, nustatomas planuojamo periodo gyventojų skaičius (GVt+n) ir jų struktūra pagal amžių, lytį,;
2. nustatomas to paties periodo darbo išteklių apimtis, t.y. aktyvių gyventojų skaičius (DR=GVak), įvertinant gyventojų (vyrų ir moterų) pensijinį amžių;
3. gautas rezultatas koreguojamas, atsižvelgiant į nedirbančių invalidų bei dirbančių paauglių ir pensininkų skaičių. Gauti skaičiai rodys darbo jėgos pasiūlą rinkoje. Paruošta prognozė dar gali būti detalizuojama ir papildoma aktyvių gyventojų pasiskirstymo pagal lytį, amžių, tarp miesto ir kaimo, pagal išsilavinimą ir pan. skaičiavimais.
Žymiai sunkiau yra prognozuoti ir įvertinti laukiamą darbo paklausą. Darbo paklausos skaičiavimai dažniausiai atliekami, remiantis prognoziniu darbo vietų balansu, įvertinant darbo vietų skaičiaus dinamiką planiniame periode:

čia: DVpab – darbo vietų skaičiaus planuojamo periodo pabaigoje;

DVpr – darbo vietų skaičiaus planuojamo periodo pradžioje;

DVnaik – planiniame periode išmontuojamos, naikinamos darbo vietos, apskaičiuojamos remiantis šakiniais pagrindinių priemonių aktyviosios dalies eksploatavimo laiko normatyvais ir nusidėvėjimo koeficientais ;

DVnauj – planiniame periode sukuriamos naujos darbo vietos, apskaičiuojamos remiantis numatomais visų nuosavybės formų kapitaliniais įdėjimais (investicijomis) į atskiras ūkio šakas ir naujų darbo vietų kaina. Kapitalinių įdėjimų apimtys pagal ūkio šakas gali būti nustatomos, remiantis makroekonomikos dinamika, o naujų darbo vietų vertė – įvertinant jų sudėtingumo padidėjimą ir infliacijos tempus.
Šiuose skaičiavimuose paprastai įvertinamas fizinis darbo vietų skaičius, nes jis pagrinde ir apsprendžia darbo paklausą.
Darbo išteklių formavimo ir panaudojimo prognozę galima pateikti tokia detalizuota schema (6 lentelė).

6 lentelė. Darbo rinkos formavimo principinė schema (tūkst.žm.)
Rodikliai 20.m. Ataskaita 20.m. (prognozė)

Pokytis (+/-) viso
1. Darbo pasiūla rinkoje – viso
2. Darbo paklausa (įmonių, organizacijų poreikis) – viso
tame skaičiuje pagal įmonių rūšis:
• valstybinėse įmonėse
• akcinėse bendrovėse
• kooperatyvuose ir t.t.
3. Paklausa potencialiai darbo jėgai, kuri nedirba, bet užimta mokymosi įstaigose, įvairiuose apmokymo ir kvalifikacijos kėlimo kursuose
4. Potenciali darbo jėga užimta namų ūkyje – viso
tame skaičiuje bedarbiai

Darbo rinkos būklės prognozė, paprastai, papildoma darbo kaitos skaičiavimais, kurie gali būti atliekami pagal tokią schemą (7 lentelė):
7 lentelė. Darbo kaitos prognozė (tūkst.žm.)
Rodikliai Reikšmė
1. Papildomai atsiras darbo rinkoje – viso
tame skaičiuje pagal priežastis:
• dėl darbingų ir vyresnių darbingų žmonių skaičiaus padidėjimo
• dėl darbuotojų skaičiaus valstybinėse įmonėse sumažėjimo
• dėl užimtumo sumažėjimo kooperatiniame sektoriuje
• iš namų ūkio
2. Paliks darbo rinką – viso
tame skaičiuje (pagal įmonių rūšis ir priežastis):


• papildys bedarbių skaičių

Darbo rinkos būklės prognozavimui naudojami ataskaitiniai ir planiniai darbo išteklių balansai (8 lentelė), kurie sudaromi visos šalies ir atskirų regionų mastu. Šiuose balansuose pateikiami rodikliai, charakterizuojantys darbo išteklių apimtį ir jų pasiskirstymą pagal veiklos sferas ir rūšis, miesto ir kaimo vietovėse. Balansą sudaro dvi dalys: darbo ištekliai ir jų pasiskirstymas. Pirmoje dalyje parodomi darbo ištekliai ir jų formavimo šaltiniai, antroje – darbo ištekliai parodomi, išskiriant jų į aktyvią ir neaktyvią dalį, besimokančius dieniniuose mokymo įstaigų ir įvairių kursų skyriuose.

8 lentelė. Darbo išteklių balanso principinė schema
Rodikliai Ataskaita 2003 m. Prognozė

00m 01m. 02m. 04m. 05m. 06m.
I. Darbo ištekliai – viso, žm.
tame skaičiuje:
– darbingo amžiaus gyventojai
– dirbantys pensininkai ir paaugliai::
• pensininkai
• paaugliai
II. Darbo išteklių pasiskirstymas, žm.
1. Viso užimta šalies ūkyje (be užimtų asmeniniame pagalbiniame ūkyje):
• pramonėje
• žemės ūkyje
• statyboje
• energetikoje ir t.t.
• samdomi namų ūkio darbuotojai
• darbingo amžiaus gyventojai, lankantys dieninio mokymo įstaigas
• kariškiai
2. Neaktyvūs gyventojai
Užimtų gyventojų dalis (II/I),%
Kiti santykiniai užimtumo rodikliai

3.4.Socialinės infrastruktūros vystymo planavimas
Kiekvienos šalies ekonomikoje yra šakų, kurios aptarnauja gyventojų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimo procesą. Jų funkcionavimas užtikrina atitinkamą darbo išteklių potencialą, jo kokybę, taip pat žmogaus intelekto, jo asmenybės sukūrimą ir vystymą. Socialinės infrastruktūros šakoms priskiriama: švietimas, menas ir kultūra, sveikatos apsauga, turizmas, sportas ir fizinė kultūra, gyvenamasis-komunalinis ūkis, visuomeninis transportas.
Šalies ūkio perėjimas į rinkos ekonomiką, iškėlė labai daug socialinių problemų, kurių sprendimas reikalauja esminio socialinės sferos reformavimo. Šis reformavimo procesas reikalauja gana ilgo laiko ir didelių lėšų ir yra skausmingas didelei gyventojų daliai. Šiuo metu šalyje reformuojamas švietimas, sveikatos apsauga, pradedama pensijų reforma ir t.t. Šių reformų pagrindinis tikslas yra padidinti teikiamų socialinių paslaugų įvairovę, kokybę ir užtikrinti jų vystymą, keičiant šių šakų struktūrą ir vystant įvairias organizacines-teisines jų formas, plečiant apmokamų paslaugų sferą. Todėl gyventojų konstitucinių teisių ir socialinių garantijų užtikrinimas reikalauja atitinkamos normatyvinės-teisinės bazės sukūrimo. Socialinės politikos tikslinės programos ir priemonės materializuojasi įvairiuose planiniuose dokumentuose, socialinės sferos vystymo prognozėse ir valstybės bei savivaldybių biudžetuose.

Švietimo sistemos vystymo planavimas. Švietimo sistemos vystymo strateginis planavimas turi būti orientuotas į tokių pagrindinių tikslų realizavimą:
• sudaryti galimybes šalies gyventojams įsigyti norimą išsilavinimą, t.y. užtikrinti jų konstitucinę teisę į išsilavinimą;
• sudaryti sąlygas harmoningam asmenybės ir žmogaus kūrybinių gabumų vystymui;
• didinti šalies intelektualinį ir kultūrinį potencialą.
• garantuoti visiems gyventojams vienodas startines pozicijas ir minimalią valstybinę garantiją.
Šių strateginių tikslų įgyvendinimas reikalauja:
• atitinkamos ekonominės bazės sukūrimo;
• valstybinių ir privačių švietimo įstaigų tinklo sukūrimo ir vystymo;
• visų tipų švietimo įstaigų veiklos valstybinės-visuomeninės kontrolės sistemos sukūrimo ir jos funkcionavimo užtikrinimo (švietimo įstaigų licenzijavimas, atestavimas, akreditavimas);
• įdiegti valstybinius švietimo standartus, švietimo įstaigų materialinio-techninio aprūpinimo ir finansavimo normatyvus,taip pat mokymo-profesines programas;
• tikslinio-programinio švietimo valdymo ir finansavimo vystymo.
Planiniai skaičiavimai atliekami, įvertinant šalies švietimo sistemos struktūrą, t.y. ikimokyklines įstaigas, bendrą, pradinį ir bendrą profesinį mokymą, aukštąjį ir papildomą mokslą. Taip pat laikomasi nuostatos, kad šalies piliečiai turi teisę į nemokamą tiek bendrąjį, tiek aukštąjį išsilavinimą, tačiau antros ir papildomos studijos turi būti apmokamos. Skaičiavimuose naudojami tokie rodikliai, kaip atitinkamų švietimo įstaigų skaičius, moksleivių (studentų) skaičius, skirstant juos pagal klases (kursus), amžių, specialybes ir t.t., priėmimas į aukštąsias mokyklas ir jų absolventų (baigusių jas) skaičius, švietimo įstaigų plotai ir kiti. Atliekant švietimo įstaigų būklės analizę ir planinius skaičiavimus yra įvertinamas, mokyklų darbo pamainumas, jų plotas tenkantis vienam moksleiviui, ikimokyklinio amžiaus vaikų aprūpinimas šių įstaigų vietomis (vaikų skaičius tenkantis 100 ikimokyklinių įstaigų vietų arba ikimokyklinių įstaigų vietų skaičius tenkantis 1000 vaikų), aukštųjų ir spec.vidurinių mokyklų studentų, absolventų skaičius tenkantis 1000 ar 10000 gyventojų ir t.t.
Planuojant ikimokyklinių įstaigų skaičių įvertinama:
• ikimokyklinių įstaigų turimas vietų skaičius (vietų skaičius planinio periodo pradžioje – numatomas panaikinti vietų skaičius + numatomas naujų vietų skaičius);
• ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius, kurie lankys šias įstaigas. (Šis vaikų skaičius planuojamas atsižvelgiant į bendrą ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičių, jų aprūpinimą ikimokyklinių įstaigų vietomis, dirbančių 18-44 metų amžiaus moterų skaičių ir šeimos pajamas.);
• ikimokyklinių įstaigų išlaikymo išlaidos, kurios nustatomos remiantis atitinkamomis normomis ir normatyvais.
Bendro lavinimo vystymo planavimas.Planuojant bendro lavinimo mokyklų vystymą, skaičiavimai atliekami atskirai miesto ir kaimo vietovėms. Skaičiavimai atliekami įvertinant: moksleivių kontingentą, klasių skaičių, moksleivių priėmimą ir išleidimą, vidutinį moksleivių skaičių vienoje klasėje, užsiėmimų pamainumą, mokyklų tinklą ir jo vystymą. Skaičiavimo pagrindas yra perspektyvinis mokyklinio amžiaus vaikų skaičius, kuris nustatomas remiantis demografinėmis gyventojų migracijos prognozėmis, koeficientais. Moksleivių kontingentas planuojamas pagal mokyklų tipus ir klasių grupes (pvz., I-IV; V-VIII; IX-XII), įvertinant 6-17 metų amžiaus vaikų skaičių planinio periodo pradžioje, galimą jų skaičiaus padidėjimą ir sumažėjimą planiniame periode. Apskaičiuojant bendro lavinimo sistemos funkcionavimui reikalingus materialinius ir finansinius išteklius, įvertinamas valstybinis ir privatus finansavimas (kai kurių šių įstaigų paslaugos bus apmokamos).

Specialaus vidurinio ir aukštojo mokslo vystymo planavimas yra glaudžiai susijęs su darbo rinkos planavimu: t.y. darbo jėgos poreikiu ir jo patenkinimo šaltiniais. Remiantis gyventojų struktūros (pagal lytį, amžių, išsilavinimą, užimtumą ir pan.) demografinėmis prognozėmis ir aukštųjų bei spec.vidurinių mokyklų galimybėmis yra nustatomi studentų, moksleivių priėmimo planai į šias mokyklas, jų atitinkamas specialybes.Bendras visų mokymo formų studentų skaičius yra pagrindas apskaičiuojant reikalingą dėstytojų skaičių ir šių mokyklų finansavimą. Aukštojo ir spec.vidurinio mokslo išlaidas sudaro darbo užmokesčio išlaidos, materialinių išteklių sąnaudos (apskaičiuojamos, remiantis atitinkamais normatyvais) ir komunalinės paslaugos. Valstybinis spec.vidurinio ir aukštojo mokslo įstaigų finansavimas yra atliekamas, atsižvelgiant į šalies išgales – remiantis minimaliais normatyvais. Todėl šioms mokymo įstaigoms yra suteikta teisė teikti ir apmokamas mokymo paslaugas.

Kultūros vystymo strateginis planavimas. Tai mažiausiai valstybės finansuojama sritis. Jos vystymo akcentus labai pakeitė rinkos ekonomikos santykiai. Šiuo metu valstybės dėmesys pagrinde skiriamas kultūros įstaigoms išskirtų finansinių lėšų panaudojimo kontrolei, siekiama sudaryti sąlygas šių įstaigų savifinansavimui. Kultūros vystymo planavime paprastai naudojami rodikliai, charakterizuojantys šių įstaigų tinklą (bibliotekų, kultūros namų, kultūros it poilsio parkų, teatrų, kino teatrų, cirkų, muziejų ir t.t. skaičius). Finansavimo apimtys priklauso nuo jų tinklo plėtros dinamikos ir valstybės bei savivaldybių biudžetų galimybių. Atskirų kultūros elementų vystymui paprastai sudaromos ilgalaikės tikslinės programos, vystomas bendradarbiavimas su užsienio šalimis kultūros paveldo ir kitais klausimais, naudojamasi įvairių tarptautinių fondų pagalba, turėtų būti skatinamas sponsoriavimas.

Sveikatos apsaugos vystymo planavimas. Aktuali problema viso pasaulio šalims.Sveikatos apsaugos reforma glaudžiai susijusi su socialinio ir sveikatos draudimo reforma. Jos tikslas – pagerinti medicininės pagalbos gyventojams kokybę. Todėl siekiama:
• užtikrinti sveikatos apsaugos įstaigų funkcionavimo stabilumą, keičiant šios šakos finansavimo tvarką ir apimtis;
• atiduoti pirmenybę valstybinėje ir municipalinėje sveikatos apsaugos sistemoje sergamumo ir mirtingumo, epidemijų grėsmės mažinimo profilaktinėms ir sveiko gyvenimo būdo formavimo priemonėms;
• didinti sveikatos apsaugos finansinių, materialinių išteklių ir kadrinio personalo panaudojimo efektyvumą;
• užtikrinti teisę gyventojams gauti savalaikę ir kokybišką medicininę pagalbą.
Visame sveikatos apsaugos sistemos reguliavimo ir strateginio planavimo procese turi būti atsižvelgiama į tokias šios šakos funkcionavimo bendras nuostatas:
• turi būti išsaugotos pagrindinės valstybinės sveikatos apsaugos organizavimo pozicijos;
• turi būti sudaromos sąlygos visų gydomųjų-profilaktinių įstaigų konkurencijai, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos;
• šakos funkcionavime ir reguliavime panaudoti rinkos santykius.
Planuojant nemokamas medicinines paslaugas, pirmenybė turi būti atiduodama ambulatorijų-poliklinikų ir sanitarinių-profilaktinių paslaugų plėtrai, nes būtent jos yra skirtos gyventojų sveikatos profilaktikai. Apskaičiuojant planinius sveikatos apsaugos vystymo rodiklius, remiamasi gyventojų skaičiaus, jų struktūros bei pragyvenimo lygio ir gyvenimo kokybės prognozėmis, taip pat informacija apie įvairių gydymo įstaigų , vaistinių, sanatorijų ir pan. tinklą miesto ir kaimo vietovėse. Atliekama sveikatos apsaugos (medicinos įstaigų) galimybių, medicininio aptarnavimo lygio analizė, išaiškinami rajonai ir medicininės pagalbos rūšys, kurioms turi būti atiduodama finansavimo ir reorganizavimo pirmenybė.
Pagrindiniai rodikliai naudojami planiniuose skaičiavimuose yra: ligoninės lovų skaičius, jų panaudojimo efektyvumas, gydytojų (jų pareigybių) skaičius ir jų apkrovimo koeficientai, taip pat naudojami įvairūs medicininio aptarnavimo normatyvai skaičiuojami 100 ar 1000 gyventojų.

Gyvenamojo-komunalinio ūkio vystymo strateginis planavimas. Šiam ūkiui priskiriamos tokios socialinės sferos šakos:
1. Gyvenamasis ūkis (gyvenamasis fondas, viešbučiai ir t.t);
2. Gyventojus aptarnaujančios komercinės įmonės ir tarnybos (vandentiekis, kanalizacija, pirtys, miestų švaros įmonės ir pan.);
3. Miestų visuomeninis keleivinis transportas (troleibusai, autobusai, tramvajai, taksi ir t.t.);
4. Energijos tiekimo ūkis – energijos tiekėjai (katilinės, šilumos, dujų, elektros tinklai ir pan.);
5. Kelių-tiltų ūkis (šaligatviai, tiltai, gatvės ir kiti įrenginiai).
Šiuo metu pripažįstama šio ūkio reorganizavimo būtinybė, nes:
• didėja jo apkrovimas;
• reikalauja vis didesnių savivaldybių biudžeto lėšų;
• skiriamų lėšų panaudojimas ir efektyvumas yra sunkiai kontroliuojamas.
Pagrindinės priemonės šio ūkio organizavimo ir efektyvumo pagerinimui būtų:
1. valdymo, eksploatavimo ir kontrolės sistemos tobulinimas;
2. perėjimas prie darbo pagal sutartis (sutartinių santykių vystymas), konkurencijai sąlygų sudarymas ir jos didinimas, vartotojų įtakos didinimas teikiamų paslaugų apimtims ir kokybei ir pan.;
3. būsto ir komunalinių paslaugų apmokėjimo sistemos tobulinimas (atitinkama mokesčių tarifų diferenciacija);
4. gyventojų socialinės apsaugos sistemos tobulinimas.
Laukiami gyvenamojo-komunalinio ūkio reformos rezultatai:
• gyventojų poreikių patenkinimas turi pasiekti pasaulinius gyvenimo kokybės ir sąlygų standartus;
• visi gyventojai turi turėti galimybę apsirūpinti atitinkamu būstu;
• pasiekti, kad visos gyvenamojo-komunalinio ūkio šakos funkcionuotų rinkos santykių pagrindu;
• pasiekti pilną jų finansavimą iš gyventojų mokesčių už suteiktas paslaugas.

Kontroliniai klausimai ir užduotys:

1. Apibūdinkite socialinę politiką. Kurie yra jos formavimo pagrindiniai principai?
2. Kurios pagrindinės sritys yra išskiriamos valstybės socialinėje politikoje?
3. Apibūdinkite gyvenimo sąlygų, lygio ir kokybės sąvokas.
4. Apibūdinkite santykinius, natūrinius ir gerbūvio lygio rodiklius, naudojamus pragyvenimo lygio prognozavime.
5. Apibūdinkite asmenines, grynąsias, realiai panaudojamas gyventojų pajamas.Kokia jų apskaičiavimo eiga?
6. Apibūdinkite gyventojų pajamų prognozavimo būdus, remiantis: a) bendro vidaus produkto ir jo struktūros prognoze; b) nacionalinių pajamų ir jų struktūros prognoze.
7. Kaip atliekama gyventojų asmeninių ir realių pajamų prognozė?
8. Apibūdinkite realų darbo užmokestį. Kaip atliekama jo prognozė?
9. Paaiškinkite gyventojų pajamų ir išlaidų balanso sudarymo tikslus, principus, struktūrą.
10. Apibūdinkite pragyvenimo minimumą, jo struktūrą ir nustatymo metodus.
11. Nuo ko priklauso demografinės politikos tikslai ir turinys?
12. Apibūdinkite gyventojų reprodukcijos tipus.
13. Apibūdinkite gyventojų skaičiaus ir darbo išteklių prognozavimo etapus ir būdus.
14. Kurie yra pagrindiniai strateginio gyventojų užimtumo planavimo uždaviniai?
15. Apibūdinkite darbo paklausą .Kaip ji gali būti apskaičiuojama ir prognozuojama?
16. Apibūdinkite darbo pasiūlą.Kaip ji gali būti apskaičiuojama ir prognozuojama?
17. Paaiškinkite gyventojų užimtumo prognozės eigą ir schemą.
18. Kokiu tikslu ir kaip atliekami darbo kaitos skaičiavimai?
29. Paaiškinkite darbo išteklių balanso sudarymo tikslus, principus, struktūrą.
20. Kurios ūkio šakos priskiriamos socialinės infrastruktūros šakoms?
21. Kurie yra švietimo sistemos reformos ir vystymo pagrindiniai tikslai bei kryptys?
22. Kaip atliekamas švietimo sistemos struktūros planavimas?
23. Kurie yra kultūros vystymo tikslai ir krytys?
24. Kurie yra sveikatos apsaugos sistemos reformos ir vystymo tikslai bei kryptys?
25. Kurios socialinės sferos šakos priskiriamos gyvenamajam-komunaliniam ūkiui?
26. Kurie yra šio ūkio reorganizavimo ir vystymo tikslai bei kryptys?

Leave a Comment