MAKROEKONOMIKOS OBJEKTAS
Makroekonomika – tai ekonomikos teorijos dalis, kuri nagrinėja šalies ekonomiką kaip visumą. Šis mokslas padeda suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti pageidaujami rezultatai valstybėje (t.y. ekonominė laisvė, žemas nedarbo lygis, gyvenimo lygio kilimas ir kt.).
Ekonomikos subjektas – tai ekonominio proceso dalyvių vienijimo forma pagal jų tikslus ir atliekamas funkcijas.Skiriami 3 pagrindiniai ekonomikos subjektų tipai:• Vartotojai• Gamintojai• Valstybė (kaip valdžios institucijos)
Gamintojai ir vartotojai yra laikomi tiesioginiais ekonomikos subjektais.
Valstybė nei gamina, nei vartoja, o užima gamybos ar vartojimo organizatoriaus poziciją ir ji gali turėti poveikį tiesioginiams ekonomikos subjektams. Todėl valstybė nėra laikoma to paties lygmens subjektu kaip vartotojas ar gamintojas. Taigi valstybė yra kaip makroaplinkos elementas, kuris vykdo tam tikrą ekonominę politiką.
Ekonominė politika (valstybės) – yra vyriausybės tikslų ekonomikoje nustatymas ir kontrolės priemonių, siekiant šių tikslų, taikymas.
Daugelis rinkos ekonomikos valstybių (tame tarpe ir Lietuva) kuria socialiai orientuotą ekonomiką. Tai ekonomika nukreipta pirmiausiai tenkinti žmogaus ir šeimos reikmes.
Socialiai orientuotos ekonomikos valstybės ir ekonominės politikos tikslai yra tokie:
• Ekonominė laisvė. T.y. laisvas verslininkystės formos pasirinkimas, laisva teisė į privačią nuosavybę ir disponavimas ja, laisvas dalyvavimas įvairiose organizacijose, laisvė pasirinkti darbą ir t.t.• Ekonominis teisingumas. T.y. teisingas požiūris į visus šalies piliečius, jų poreikius, teises, sąlygas, neturi būti diskriminacijos.• Socialinė apsauga. T.y. įvairios valstybės socialinės programos ir priemonės, kurių dėka organizuojamos įvairios šalpos – valstybė turi organizuoti įvairias pagalbas.• Socialinis ekonominis efektyvumas. T.y. siekimas kuo didesnės naudos iš tų pačių išteklių.• Ekonominė pusiausvyra. Tai reiškia kainų stabilumą (1% gali keistis), atitinkamas užimtumo lygis (3 – 6 % visiškas užimtumas, normalus nedarbo lygis), pakankamas ekonomikos augimas, gyventojų pajamų ir vartojimo didėjimas, subalansuota tarptautinė prekyba (kada eksportas viršija importą).
Vyriausybė (valstybė) ekonomikai reguliuoti naudoja įvairias priemones, tokias kaip socialinę, fiskalinę, monetarinę politiką. Ekonomikai reguliuoti gali būti naudojamos ir dar konkretesnės priemonės, tokios kaip mokesčių normos, vyriausybės išlaidų dydis, vyriausybės pinigų skolinimosi politika, vyriausybės subsidijos (išmokos, pvz., kaimo turizmui), įvairūs leidimai, draudimai ir pan.
Valstybės ekonominė politika – tai priemonės, kuriomis valstybė įtakoja ekonomiką.
Teoriškai visą ekonominę politiką galima suskirstyti į 4 valstybės vykdomas funkcijas:1. Teisinės aplinkos nustatymas. T.y. tam tikrų įstatymų ir teisės aktų priėmimas ir kontrolė.2. Paskirstymo funkcija. T.y. valstybės biudžeto lėšų panaudojimas įvairiems tikslams – svarbu numatyti prioritetus vienu ar kitu laikotarpiu.3. Stabilizavimo funkcija. Atliekama per fiskalinę ir monetarinę politiką. T.y. pinigų stabilumo užtikrinimas. Yra 2 stabilizavimo politikos rūšys:• Diskrečioji (diskrecinė) stabilizavimo politika – tai tam tikrų stabilizavimo priemonių taikymas. Specialiai imamasis priemonių, kad išspręsti kažkokį dalyką.• Automatinė stabilizavimo politika – tai valstybės nesikišimo politika, teikiant pirmenybę automatiniams stabilizatoriams, kuriems priskiriami mokesčiai, vyriausybės pirkimai (tai, ką vyriausybė perka iš valstybinio sektoriaus) ar transferinės išmokos (tai yra išmokos socialiai remtinoms šeimoms, žmonėms).4. Perskirstymo funkcija. T.y. išteklių perskirstymas per valstybės biudžetą: tarp regionų, tarp socialinių grupių.
Ekonominės politikos tikslams įgyvendinti valstybė gali naudoti konkrečius makroekonominės politikos instrumentus arba veiksmus. Tai būtų:
• Finansinė ir fiskalinė politika, kuri reguliuoja valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas. Pagrindinis valstybės biudžeto šaltinis yra mokesčiai, o mokesčiai – tai valstybės nustatytos privalomos įmokos į biudžetą, už kurias jokia paslauga neatlyginama. Valstybė nustato mokesčių rūšis (Lietuvoje 27), reguliuoja mokesčių tarifus, apmokestinimo objektus (pajamos, pelnas, tarša, keliai ir pan.), surinkimo sąlygas ir lengvatas.• Monetarinė politika – t.y. pinigų kiekio valstybėje ir apyvartos reguliavimas per centrinį baką. Monetarinė politika gali būti:– „kieta“ – kai valstybė mažina pinigų kiekį, riboja jų emisiją (naujų piniginių ženklų išleidimą į apyvartą), palaiko didelius procentus kreditams.– „minkšta“ – kai skatina pigius kreditus (su mažomis palūkanomis) ir pinigų kiekis auga netrukdomai.• Tarptautinė ekonominė politika, kurios tikslas plėtoti tarptautinę prekybą (na o valstybė tai reguliuoja per muitus) pritraukdama užsienio kapitalo investicijas (sukuria privilegijas).• Struktūrinė investicinė politika – t.y. tinkamo santykio kūrimas atskirose šakose bei regionuose (gali paremti daugiau ar mažiau atskirus regionus, priklauso nuo naudingumo).• Valstybės socialinė politika – t.y. būtiniausių poreikių ir gyvenimo sąlygų tenkinimas, aplinkos apsaugos klausimai, gyventojų užimtumo politika (pajamos, darbo lygis).• Pajamų politika – čia naudojama pajamų ir kainų kontrolė. Labiausiai prieštaringa, laisvosios rinkos šalininkai teigia, kad rinka turi reguliuoti, o ne vyriausybė.
Taigi per šiuos instrumentus vykdoma valstybės ekonominė politika. Jie ir vadinami makroekonomikos objektais.
ŠALIES ŪKIO STRUKTŪRA
Visų rūšių ūkinė veikla gali būti suskirstyta į 3 pagrindines šakų grupes:
1. Pirminės šakos – t.y. gavybinės ūkio šakos, susietos su žemės ūkiu, gavyba (naftos, dujos), žuvininkyste, medžiokle ir pan. (tiesiog tai, ką duoda gamta).2. Antrinės šakos – t.y. gamybinės šakos, kur yra labai įvairių šakų (mašinų, drabužių gamyba, statybos, elektra) – kur naudojamos baigtinės prekės, pusfabrikačiai ir t.t.3. Tretinės šakos – t.y. paslaugos, kurios skiriamos į 2 dalis:• Tiesioginės (profesinės) paslaugos – kurios teikia tam tikrų profesijų žmones (teisės, mokymo). Šitose paslaugų sferose nėra kuriama jokia pridedamoji vertė.• Netiesioginės paslaugos – kurios yra tiesiogiai susijusios su gamyba ir didina prekės vertę (transportavimo, prekybos, bankų teikiamos paslaugos).
Visą ūkinę veiklą dar galima suskirstyti į:
• Materialinę gamybą, kurioje išskiriami tokie sektoriai: pramonė, žemės ūkis, transportas ir ryšiai, statyba ir kt. šakos, kurios aptarnauja išvardintus sektorius – t.y. prekyba, finansinės institucijos, valdymo, teisinių paslaugų institucijos ir t.t.• Nematerialios veiklos sritis, kuri apima laisvalaikio ir poilsio laiką ir yra skirstoma į 4 pagrindinius sektorius: – Švietimas– Sveikatos apsauga– Kultūra, menas, sportas– Socialinis aprūpinimas
BENDRASIS NACIONALINIS PRODUKTAS IR JO RODIKLIAI
Pagrindiniai makroekonomikos rodikliai išskiriami štai tokie:
– BVP, tenkantis vienam gyventojui.– BVP metinis pokytis (skaičiuojamas procentais)– Nacionalinio biudžeto deficitas (procentais nuo BVP)– Vidutinė metinė infliacija (lyginami laikotarpiai procentais)
– Užsienio prekybos (prekės ir paslaugų) balansas (procentais nuo BVP)– Einamosios sąskaitos balansas (procentais nuo BVP)– Tiesioginės užsienio investicijos (procentais nuo BVP)– Užsienio skola (procentais nuo BVP)– Realaus darbo užmokesčio metinis didėjimas (procentais)– Nedarbo lygis (procentais)Šie rodikliai Lietuvoje išskiriami ir skaičiuojami pagal ES nacionalinių sąskaitų sistemą (NSS), kuri apibūdina pagrindinius ekonominio gyvenimo reiškinius šalyje – gamybą, pajamas, vartojimą, kaupimą, turtą.
BNP IR JO STRUKTŪRA
Visa šalies ekonomika susideda iš daugybės atskirų ekonominių vienetų, kuriuos klasifikuoti padeda nacionalinė sąskaitų sistema (NSS).
Pagal NSS visi ekonominiai vienetai skirstomi į 4 sektorius:1. namų ūkis – tai sektorius, kurį sudaro individai, šeimos nariai ir nekomercinės organizacijos, kurie atlieka dvigubą vaidmenį: viena vertus – prekių ir paslaugų pirkėjo, antra vertus – gamybos veiksnių (darbo, žemės, kapitalo) savininko.2. įmonė (firma) – tai ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę, veikiantis komerciniais pagrindais, gaminantis prekes ar teikiantis paslaugas.3. valstybės (vyriausybės) sektorius – tai ekonomikos sektorius, apimantis įvairaus valstybinio lygio (tiek centrinio, tiek vietinio) nuosavybę bei valstybinį vartojimą. Valstybės pajamų šaltinis yra mokesčiai ir rinkliavos.4. užsienio sektorius – tai šalies ekonominiai ryšiai su užsienio valstybėmis.
Namų ūkis, verslo įmonės ir valstybė tarpusavyje sąveikauja, kaip ir vartotojai su gamintojais.Visų sektorių sąveika ir sudaro ekonomikos apytaką.
Ekonomikos sistema, susidedanti iš atskirų šalies vidaus ekonominių sektorių (namų ūkio, įmonių ir valstybės) vadinama uždaros mišrios ekonomikos sistema.Ekonomika, susidedanti iš visų keturių ekonomikos sektorių (įtraukiant ir ryšius su užsieniu) vadinama atskiros ekonomikos sistema.
Visi šalies ekonominės sistemos sektoriai sąveikauja sukurdami nacionalinį turtą ir nacionalinį produktą.Susumavus visų sektorių veiklos rezultatus per visą valstybės egzistavimo laikotarpį, turėsime nacionalinio turto rodiklį, į kurį įeis ir vakar pagamintos prekės, ir prieš kelius metus pirkta įranga, ir prieš 50 m. pastatytas namas ir t.t.
Nacionalinio produkto rodiklis yra visa tai, kas valstybėje sukurta per metus (vertine išraiška).Nacionalinio produkto rodikliai yra:– BNP (BVP)– GNP – grynasis nacionalinis produktas– NP – nacionalinės pajamos
BNP – yra visų galutinių (baigtinių) prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį, rinkos kainų suma.BVP – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje tam tikru laikotarpiu, ir šalyje gautos pajamos iš užsienio gamybos veiksnių (užsienio įmonių, esančių Lietuvoje), tačiau nepriklauso pajamos, gautos iš šalies piliečių užsienyje. Tai yra pajamos, gautos tik šalies viduje.GNP – yra skaičiuojamos iš BNP atėmus amortizaciją (nusidėvėjimą):
GNP = BNP – amortizacija
Taigi BNP ir GNP skiriasi tuo, kad į BNP įeina bendrosios (visos) investicijos, o į GNP – tiktai grynosios investicijos.Bendrosios investicijos – skiriamos kapitalui atstatyti.Grynosios investicijos – kapitalo plėtrai.
Nacionalinės pajamos (NP) – gaunamos iš GNP atimant netiesioginius verslo mokesčius:
NP = GNP – netiesioginiai verslo mokesčiai
BNP SKAIČIAVIMAI
BNP skaičiavimą apsunkina šešėlinė ekonomika.
Šešėlinė ekonomika – tai ekonomika, apimanti įstatymams prieštaraujančią veiklą arba nusikalstamas veiklas, kai vengiama mokėti mokesčius. Lietuvoje yra apie 20%.
BNP skaičiavimui naudojami 2 pagrindiniai būdai:– Pagal išlaidas– Pagal pajamas
BNP pagal išlaidas skaičiuojamas taip:
BNP = C + G + I + (E – I)
C – asmeninio vartojimo arba namų ūkio išlaidos (asmenų išlaidos, perkant vartojimo reikmenis). G – valstybės išlaidos (kokios yra valstybės biudžeto išlaikomų įmonių išlaidos). I – investicijos tiek atstatymo, tiek plėtros (įmonių išlaidos). E – I – grynasis eksportas – tai šalies eksporto ir importo skirtumas.
(BVP = C + G + I)
BNP pagal pajamas skaičiuojamas sudedant visas pajamas, kurias gauna visi šalies subjektai per metus. Tai pajamos, kurias gauna gamybos veiksnių savininkai: darbo užmokestis, netgi įskaičiuojant įmokas į draudimo ir kt. fondus; palūkanos; renta (už nuomą) ir pelnas (įvairių įmonių, tačiau čia nepriskiriami dividendai).Dar pridedami amortizaciniai atskaitymai ir netiesioginiai verslo mokesčiai (pridėtinės vertės mokestis, PVM, akcizai, muitai).Kaip mes beskaičiuotumėme BNP, jis turi sutapti, nes vienų subjektų išlaidos yra kitų pajamos.
BNP gali būti nominalusis ir realusis.
Nominalus BNP – yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per metus, suma faktinėmis (arba einamosiomis) rinkos kainomis.
Realus BNP – yra perskaičiuotas nominalus BNP atsižvelgiant į kainų lygio pasikeitimą arba visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką šalyje, suma palyginamosiomis kainomis.
Realus BNP yra skaičiuojamas nominalųjį BNP dalinant iš defliatoriaus (arba kainų indekso) – kainų padidėjimo, sumažėjimo. Sugretintomis kainomis arba kažkurių vienų metų kainomis.
Realaus BNP padidėjimas per tam tikrą laikotarpį vadinamas ekonominiu augimu. (Tik realaus BNP).BNP kainų defliatorius apskaičiuojamas taip:
BNP kainų defliatorius = Nominalus BNP ∙ 100 % Realus BNP
BNP defliatorius (indeksas arba rodiklis) yra naudojamas lyginant dabartines arba einamąsias ir bazines kainas.Defliatorius (arba indeksas) – tai skaičius, parodantis, kaip vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį pakito šalies prekių ar paslaugų vidutinis dydis (kaina, uždarbis ir kt.)Lietuvoje BNP skaičiuojamas Lietuvos finansų ministerijos.
VARTOJIMAS, KAUPIMAS, INVESTAVIMAS
Kiekvienas ūkio subjektas savo pajamas gali išleisti vartojimui, kaupti, investuoti.Namų ūkių pajamos skiriamos tiek vartojimui, tiek santaupoms – yra disponuojamų pajamų dalys.Kokią dalį disponuojamų pajamų skirti vartojimui, o kokią santaupoms, pirmiausiai lemia disponuojamų pajamų dydis (arba apimtis). Tačiau tam turi įtakos dar ir kiti veiksniai, tokie kaip:1. turto dydis – kuo didesnis šeimos turtas, tuo didesnę dalį šeima išleidžia vartojimui ir santykinai mažiau taupo.2. kredito gavimo sąlygos – pigus ir prieinamas kreditas didina vartojimą.3. būsimų pajamų lūkesčiai, priklausantys nuo prognozuojamos infliacijos, nedarbo grėsmės ir pan. Jeigu prognozuojamas infliacijos augimas, tai vartojimas didėja ir atvirkščiai – jei prognozuojama nedarbo grėsmė, vartojimo išlaidos mažėja.
Asmeninės pajamos yra ta BNP dalis, kuri atitenka asmenims (dar vadinamos „bruto“ pajamos). Dalis asmeninių pajamų yra uždirbama (DU), o dalis neuždirbama (t.y., ką galima gauti: nedarbo, draudimo išmokos, soc. draudimo išmokos, socialinės pašalpos).Disponuojamos pajamos – tai asmeninių pajamų dalis („neto“ pajamos), t.y. likusios sumokėjus mokesčius ir kurios naudojamos vartojimui, taupymui ar investavimui ir pan.
Iš DU mokame soc. draudimo ir gyventojų pajamų mokestį. Likusi suma – disponuojamos pajamos.Ūkio subjektai (tiek vartotojai, tiek gamintojai) dalį pajamų gali skirti investicijoms.Makroekonomikos teorijoje investicija – tai ūkinė veikla, kurios metu lėšos skiriamos naujam kapitalui kurti (t.y. pastatams statyti, įrengimams, žaliavoms pirkti).
Investicijos gali būti nukreipiamos į kapitalą (pastatai verslui, gamybai, mašinos, įranga), į atsargas (medžiagos, nebaigta gamyba, neparduota produkcija), į gyvenamųjų namų statybą.Tai bendrosios investicijos:
Bendr. inv. = atstatymo inv. + grynosios inv.
Investicijos yra skirstomos į:– bendrąsias (tai visi įdėjimai į ūkį)– grynąsias (tai bendrosios investicijos – nusidėvėjimo atstatymai)
Grynosios investicijos – tos, kurios skiriamos plėtrai (naujų pastatų pastatymui ir pan.)
Grynųjų investicijų lygį lemia tokie veiksniai:1. produkcijos realizavimo santykis su esamais gamybiniais pajėgumais. Jeigu produkcijos pardavimas didėja, tai gamintojas gali didinti gamybą geriau panaudojant pajėgumus be investicijų. Tačiau realizavimui (pardavimams) ir toliau didėjant, būtina plėsti gamybinius pajėgumus (investicijas).2. būsimos realizacijos lūkesčiai.3. palūkanų norma. Jei palūkanų norma didėja, tai ji mažina norą investuoti ir atvirkščiai.4. kokybiniai technologijos pokyčiai. Jie taip pat sąlygoja investicijų didėjimą.
VALSTYBĖS INVESTICIJOS
Valstybės investicijos apibrėžiamos kaip valstybės biudžeto lėšos, privatizavimo fondo lėšos ir skolintos lėšos.ES dokumentuose skiriamos tokios investicijos (valstybės):– į žmoniškuosius išteklius– į smulkų ir vidutinį verslą– į turizmo plėtrą.
Tai yra prioritetinės investicijų sritys.Lietuvos statistikos departamentas analizuoja ir pateikia informaciją apie tiesiogines užsienio investicijas ir materialines investicijas.
Tiesioginės užsienio investicijos pagal tarptautinio valiutos fondo metodiką yra laikomos kaip ilgalaikiai ekonominiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir investavimo įmonės (į kurią investuojama).
Materialines investicijas sudaro privataus sektoriaus bei valstybinių įmonių ir įstaigų lėšos statybai, plėtrai, remontui, rekonstrukcijai, modernizavimui, įrengimams, inventoriui, mašinoms, transporto priemonėms ir kitoms išlaidoms.
ŪKINĖS VEIKLOS CIKLIŠKUMAS.VISUMINĖ PAKLAUSA IR PASIŪLA
BNP apimtis nuolat kinta.Ilgalaikio laikotarpio skalėje matyti BNP augimas arba tai vardijama kaip šalies ekonomikos augimu.Tačiau trumpu laikotarpiu BNP apimtis gali ir padidėti, ir sumažėti. T.y. valstybės ekonominis aktyvumas svyruoja. Kai tie svyravimai yra nereguliarūs, su nuosmukiais ir pakilimais – jie vadinami cikliška ekonomikos raida.
Ekonomikos ciklas (verslo, ūkinės veiklos) – t.y. ekonominio augimo bei nuosmukio periodu kaitos procesas (arba t.y. periodiškas ekonomikos svyravimas).Ekonomikos ciklai skiriasi vienas nuo kito trukme, intenciavymu, tačiau visi jie turi tam tikras vienodas ūkinės veiklos pokyčių fazes arba stadijas, kurios yra keturios:– krizė (depresija)– pagyvėjimas– pakilimas (bumas)– smukimas (recesija)
BNP pakilimas
smukimas
pagyvėjimas
krizė ekonomikos ciklas
Laikas
KRIZĖ
Krizė (depresija) – tai žemiausia eilinio ciklo stadija. – Išauga nedarbas– Paklausa atsilieka nuo gamybinių pajėgumų.– Verslo pajamos ir pelnas smukę, dalis įmonių patiria nuostolius.– Paskatos investicijoms yra silpnos. Jei tokia situacija užtrunka ilgesnį laiką, ji vadinama depresija.
PAGYVĖJIMAS
Pagyvėjimas – tai stadija einanti po krizės ar depresijos.– Gamyba pradeda augti.– Pirmiausia stengiamasi atnaujinti fiziškai ir moraliai nusidėvėjusius įrengimus (gamyba pradedama modernizuoti).– Kyla užimtumo, pajamų ir vartojimo išlaidų rodikliai.– Pagerėja gamybos, realizavimo ir pelno perspektyvos.– Pagausėja investavimo motyvų.– Įtraukiami į gamybą anksčiau nepanaudoti gamybiniai pajėgumai bei neužimta darbo jėga.
PAKILIMAS
Pakilimas (bumas) – aukščiausia eilinio ciklo stadija.– Nacionalinio produkto apimtis yra didžiausia.– Atsiranda įtampa darbo rinkoje, ypač ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos.– Gali kilti deficito požymių ir medžiagų bei žaliavų rinkoje.– Tolesnis gamybos augimas darosi neįmanomas be didesnių investicijų.– Investicinės išlaidos išauga padidindamos laisvų piniginių lėšų paklausą.– Kadangi investavimas reikalauja tam tikro laiko, padidėjusi paklausa pirmiausiai sukelia produkcijos kainų išaugimą.– Prekių rinkoje stinga.– Kainų kilimas sąlygoja gamybos kaštų augimą.– Ūkinė veikla dėl kainų kilimo yra pelninga, nuostoliai ir bankrotai reti.
SMUKIMAS
Smukimas (recesija) – kai ekonomika pereina aukščiausią pakilimo tašką, prasideda gamybos mažėjimas.– Prekių ir paslaugų realizavimo sumažėjimas.– Sulėtėja gamybos augimo tempai, vėliau gamyba visai nustoja didėti, ji gali ir imti mažėti absoliučia išraiška.– Sumažėja ir užimtumas, šeimų pajamos taip pat smunka ir tai dar labiau mažina visumines išlaidas.– Įmonių pelningumas taip pat mažėja.– Nyksta naujų investicijų motyvai bei paskatos atnaujinti turimus įrengimus.
CIKLINIŲ SVYRAVIMŲ PRIEŽASTYS
1. Klasikinės ekonomikos teorijos požiūriu ( vyravo iki Didžiosios pasaulinės krizės 1923 – 1930 m.) svyravimai ūkyje kyla dėl laikino nesubalansuotumo darbo rinkoje. Darbo užmokesčio lygis pakyla per aukštai ir darbo jėgos pasiūla dėl to ima viršyti jos paklausą, didėja nedarbas.Nedarbas sąlygoja darbo užmokesčio kritimą, dėl ko darbo jėgos paklausa padidėja, gamyba vėl ima augti ir grįžta pusiausvyra.Buvo manoma, kad darbo užmokesčio lankstumas garantuoja pusiausvyros reguliavimą, tačiau Didžioji krizė tokį suvokimą sužlugdė.
2. Keinco visa makroekonomikos teorija paremta dviem požiūriais: Klasikinės (iki Keinco) ir Keincistinės – Reguliuojamo kapitalizmo teorija (XX a. pr.), kad rinka turi būti kažkiek reguliuojama valstybės.Keinco ir jo šalininkų nuomone, ekonomikos nestabilumo pirminė priežastis yra privačių kapitalo investicijų lygis ir jo svyravimai.Investicijų dinamika (kitimas) savo ruožtu priklauso nuo visuminės paklausos, todėl ciklus sukeliančios priežastys glūdi visuminės paklausos struktūroje ir jos elementų kitime.
3. Monetaristų pažiūros (pinigų politika).Jie teigia, kad ekonomikos procesų kaitą lemia pinigų kiekis cirkuliacijoje (apyvartoje). Kai tas kiekis padidėja, pirmiausia dėl per didelio valstybės kišimosi į ūkinę veiklą, tada išauga vartotojiška paklausa, ekonomika peržengia visiško užimtumo ribas ir ima kilti kainos.Infliacija (kainų kilimas) sustabdo realaus nacionalinio produkto augimą, o vėliau sukelia ir jo mažėjimą.Taigi, ekonomikos nestabilumo pradinė priežastis – pinigų ūkio nestabilumas.
Taigi, šios 3 priežasčių grupės skiriasi savo principais, argumentais bei išvadomis. Tačiau kartu visos jos turi ir bendrą savybę, kuri dominuoja šių dienų ekonomikos teorijoje. Tai yra pagrindinių ūkio ciklinių svyravimų priežastimi laikomas visuminės paklausos kitimas (kitaip neatitikimas tarp visuminės pasiūlos ir visuminės paklausos – tada nėra visuminės pusiausvyros visame ūkyje).
Visuminės paklausos pokyčiai išskiriami tokie:
1. Vartojimo pokyčiai – tai vartotojų skonio kitimas, reklamos įtaka vartotojų sprendimams, palūkanų normos ir infliacijos išaugimo grėsmė (tada didesnė paklausa ilgo vartojimo prekėms) ir t.t.2. Vyriausybės išlaidų prekėms ir paslaugoms pirkti pokyčiai.3. Eksporto apimties pokyčiai. Prekių ir paslaugų eksportas priklauso nuo išorinių priežasčių (tarptautinių valiutų santykiai, ypač tarp dominuojančių), taip pat ir nuo vidaus veiksnių (prekių gamybos kaštų išaugimas) ir kiti veiksniai.4. Investicijų svyravimas. Susiję pirmiausiai su palūkanų normos kitimu (nes jos daromos dažniausiai imant kreditą), šeimos pajamų pakitimas ir kiti veiksniai.
Kiekviena valstybė siekia visuminės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros. Ji vykdo ekonominę politiką, kur galime išskirti ekonominės politikos 3 pagrindines kryptis:
1. Bendrosios paklausos reguliavimas, keičiant vyriausybės išlaidas. Jei bendroji paklausa nepakankama, tada vyriausybės išlaidos didinamos (didinama tik darbo užmokestis dirbantiems valstybinėse, biudžetinėse institucijose, tiek transferinės išmokos (iš biudžeto)).2. Bendrosios pasiūlos reguliavimas. Tai gali būti daroma mažinant gamybos kaštus (tada pasiūla gali didėti) arba kitais būdais galima skatinti arba riboti BNP gamybą.3. Kai valstybė nesikiša į ekonomiką. Tai yra vyksta savireguliacija (savaime rinka susireguliuoja). Tačiau šiandienai būdingas mišrus ūkis, kur valstybė vienur daugiau ar mažiau įsikiša. Ir tai didina/mažina paklausą/pasiūlą.
VALSTYBĖS BIUDŽETAS (IŽDAS)
Lietuvos valstybės biudžetas – tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengta ir LRS patvirtinta vyriausybės pajamų ir išlaidų sąmata.
Valstybės biudžetas – tai centrinis valstybės piniginių išteklių fondas, kuriame sukaupiamos per mokesčius ir kitus pajamų šaltinius gaunamos lėšos ir kuris panaudojamas valstybės funkcijų vykdymui finansuoti.Valstybės biudžetas, kaip fondas, vykdo finansų funkcijas:– Perskirstymo– Reguliavimo– Kontrolės
1. Lietuvoje yra perskirstoma apie 30% nacionalinių pajamų (iš vienų surenkama, kitiems išskirstoma)
2. Reguliavimo funkcija apima 2 sritis: ekonominę ir socialinę.– Ekonominėje srityje per biudžeto pajamas ir išlaidas reguliuojami ekonominio augimo tempai, pagrindinio kapitalo atnaujinimas ir plėtimas, atskirų šakų raidos proporcijos, mokslo ir technikos pažanga.– Socialinėje srityje per biudžeto išlaidas sprendžiamas gyventojų išsilavinimo, skurdo mažinimo, sveikatos apsaugos ir kitos socialinės problemos.
3. Kontrolės funkcija pasireiškia tuo, kad valstybė per finansų sistemą gauna informaciją apie daugelį visuomenėje vykstančių procesų. Žinoma, kad ta kontrolė yra sudėtinga, kadangi čia, Lietuvoje, valstybės pajamos ir išlaidos yra išskirstomos taip:– Valstybės biudžeto– 56 savivaldybių biudžeto– Ir ne daugiau kaip 20 nebiudžetinių fondų, kaip „Sodra“, privatizavimo, gamtos apsaugos, SVV ir t.t.
Valstybės biudžetą sudaro pajamos ir išlaidos.Biudžeto pajamos – tai valstybės pajamų dalis, kuri tenka valstybės biudžetui: tai mokestinės pajamos ir nemokestinės pajamos.– Mokestinės pajamos formuojamos iš įvairių mokesčių: pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, juridinių asmenų pelno mokesčio, akcizų, konsulinių ir žyminių mokesčių, tarptautinės prekybos mokesčių ir t.t.– Nemokestinės pajamos – tai pajamos, gautos už valstybės nuosavybės eksploatavimą, baudos, pajamos iš konfiskacijų ir t.t.
Biudžeto išlaidos – tai valstybės išlaidų dalis, kuri padengiama iš valstybės biudžeto (arba – tai sukauptos piniginės lėšos, kurias valstybė panaudoja savo funkcijoms atlikti.
Pagal LR biudžeto sandaros įstatymą, valstybės biudžeto asignavimai (išmokėjimai) yra tokie:– Valstybės funkcijoms bei vyriausybės tvirtinamoms programoms vykdyti.– Teikti dotacijas savivaldybių biudžetams.– Valstybės įsipareigojimams vykdyti.
Valstybės biudžeto išlaidos gali būti klasifikuojamos labai įvairiai:1. Pagal jų (t.y. išlaidų) veikimo pobūdį:– Einamosios išlaidos kurios per vieną savo veikimo periodą sunaudojamos galutinai ir paskui gaunamas kažkoks rezultatas.– Investicinės išlaidos, kurių poveikis yra ilgalaikis (rezultatas gaunamas po kelerių metų). Skiriama tik apie 10%. 2. Pagal socialinę – ekonominę paskirtį:– Valdymo išlaidos (valstybės aparatų funkcionavimui)– Karinės išlaidos (reikalingos teritorijos apsaugai, suverenumui užtikrinti).– Ekonominės išlaidos, kurios skirtos pagrindinai makroekonominiams procesams (nedarbui, infliacijai ir kt.) reguliuoti.– Socialinės ir kultūrinės išlaidos, skirtos gyventojų poreikiams tenkinti (kultūrai, švietimui, sveikatos apsaugai).3. Pagal valstybės funkcijas:– Išlaidos bendram valstybės valdymui– Išlaidos krašto apsaugai– Išlaidos viešėjai tvarkai ir visuomenės apsaugai– Išlaidos švietimui– Išlaidos sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai, globai ir rūpybai – Išlaidos sveikatingumo priemonėms ir kultūrai– Išlaidos kuro ir energetikos tiekimo paslaugoms– Išlaidos žemės ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei ir veterinarijai– Išlaidos mineralinių išteklių gamybai, pramonei ir statybai– Išlaidos transportui ir ryšiams– Išlaidos kitai ekonominei veiklai
Daugelyje valstybių, tame tarpe ir Lietuvoje, pastebimas valstybės biudžeto išlaidų didėjimas. Valstybės biudžeto išlaidų didėjimą lemia tokie veiksniai:– Naujų valstybės funkcijų atsiradimas– Demografinės tendencijos (gyventojų sk., jų struktūra)– Infliacijos įtaka (kai ji didėja, valstybė turi didinti išmokas iš biudžeto., pvz., socialines)– Šalyje vykdomos ekonominės bei socialinės reformos
Kai valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos sutampa (yra lygios), tada valstybė turi subalansuotą biudžetą.Deficitinis biudžetas – kai išlaidos yra didesnės už pajamas. Tokį jį formuoja daugelis valstybių (ir Lietuva).Perteklinis biudžetas – tada, kai jo pajamos viršija išlaidas. Tai retas reiškinys. Valstybės jo praktiškai neformuoja.ES narėms nustatytas leistinas biudžeto deficitas yra 2,5%. Taigi valstybė turėtų vykdyti savo biudžeto politiką.
Valstybės biudžeto politika yra fiskalinės politikos dalis, užtikrinanti subalansuotą valstybės iždą. Valstybės (vyriausybės) iždo politika – tai yra visuma priemonių, kuriomis vyriausybė keičia bendrąją paklausą, sumažindama ciklinius gamybos svyravimus ir siekdama visiško užimtumo nespartinant infliacijos tempų.
Pagrindinės valstybės iždo politikos priemonės yra šios:1. mokesčiai2. vyriausybės išlaidos3. vyriausybės transferiniai mokėjimai
Kai valstybės biudžetas yra nesubalansuotas, o deficitinis, susidaro valstybės skola.Trūkstamas lėšas valstybė skolinasi iš dviejų pagrindinių šaltinių:– iš privataus sektoriaus: piliečių ir bendrovių.Skolinamasi ne bankinio kredito forma, o parduodant vyriausybės vertybinius popierius: obligacijas, iždo vekselius, taupymo lakštus ir t.t. paskui jie yra vyriausybės išperkami tik su tam tikrais procentais. Tai lyg tam tikra pinigų investavimo forma – tiek vieniems, tiek kitiems.– Iš centrinio banko.Bankas daro pinigų emisiją (spausdina pinigus ir duoda vyriausybei), tačiau tai nerą gerai, todėl retas atvejis.Jeigu vyriausybės skola padengiama iš kitų metų biudžeto pajamų, tai tokiu atveju tai yra visai normalus reiškinys, nes valstybė neįsiskolina labai ilgam laikui. Dar vienas būdas – paskolų ėmimas iš pasaulinio banko (paskolos kredito formos), kurias reikia vėliau grąžinti su augančiomis palūkanomis. Tai taip pat nėra gerai.
FISKALINĖ POLITIKA
Fiskalinė politika yra susijusi su biudžetu. O jos tikslas – užtikrinti subalansuotą valstybės biudžetą, žemą nedarbo ir infliacijos lygį.Fiskalinė politika suprantama kaip valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba panaikinti BNP svyravimus reguliuojant bendrąją paklausą.Teorinius fiskalinės politikos pagrindus sukūrė anglų ekonomistas Keincas. Jis įrodė aktyvų valstybės biudžeto ir investicijų vaidmenį siekiant sušvelninti svyravimus.
Fiskalinė politika – tai valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų visuma, kai mokesčių pagalba yra keičiamos pinigų srautų apimtys ir kryptys.
Fiskalinė politika gali būti nediskretinė (savaiminiai stabilizatoriai) ir diskretinė (t.y. specialiosios tikslinės priemonės).Nediskretinė fiskalinė politika. Savaiminiai stabilizatoriai pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika sparčiai kyla ir padidina visuminę paklausą, išryškėjus ekonomikos smukimui. Ja nepanaikina, o tik sušvelnina ciklinius svyravimus. Tos priemonės yra: mokesčiai, vyriausybės pirkimai, vyriausybės išlaidos transferinėms išmokoms.Diskretinė fiskalinė politika. Tai vyriausybės sąmoningai vykdomas mokesčių ir išlaidų (biudžeto) keitimas, siekiant paveikti realią nacionalinių pajamų apimtį, užimtumą ir kontroliuoti infliaciją.Specialiosios tikslinės priemonės papildo stabilizatorių veikimą. Jomis vyriausybė siekia pakeisti apmokestinimą, pertvarkyti išlaidų struktūrą ir apimtį. Taip sakant, stengiamasi keisti fiskalinę politiką specialiomis tikslinėmis priemonėmis.
Mokesčiai ir valstybės pirkimai (išlaidos) yra pagrindiniai fiskalinės politikos įrankiai (priemonės).Mokesčiai – tai valstybės nustatytos privalomos įmokos į biudžetą, už kurias jokia paslauga neatlyginama.Vyriausybė nustato mokesčių rūšis, reguliuoja mokesčių tarifus, apmokestinimo objektus, dydžius, formas ir lengvatas, nustato surinkimo ir kontrolės sąlygas.Šalyje renkamų mokesčių visuma, sudaryta pagal tam tikrus bendrus principus, vadinama mokesčių sistema.
Ekonominiu požiūriu, racionali mokesčių sistema remiasi trimis apmokestinimo rūšimis:– Gamybos apmokestinimu (apyvartos mokesčiai)– Pajamų paskirstymo apmokestinimu (pajamų mokesčiai)– Pajamų naudojimo apmokestinimu (vartojimo mokesčiai)
1. Gamybos apmokestinimas.Gamybos fazėje nustatytas mokestis, dažniausiai imamas nuo atskiroje verslo grandyje sukurtos pridėtinės vertės. Todėl šis mokestis vadinamas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Gali būti tiek vienodas visose veiklose, tiek diferencijuotas. Įstojus į ES, Lietuvoje šiuo metu siekiama jį suvienodinti.
2. Pajamų paskirstymo apmokestinimas.Pajamų mokesčio objektas yra fizinių ir juridinių asmenų gaunamos pajamos. Toms pajamoms skiriama viskas (DU, premijos (vienkartinės arba ne), natūra, gaunamos pajamos, apmokėjimai (pvz., kai už kelionę sumoka įmonė ir t.t.) ir dovanos, palikimai, laimėjimai loterijose ir t.t.)
3. Pajamų panaudojimo apmokestinimas.Pajamų panaudojimo požiūriu, turėtų būti apmokestinamos investicijos ir vartojimas, tačiau, siekiant ekonomikos augimo , investicijoms šis mokestis netaikomas. Taigi apmokestinamas tik privačių namų ūkių vartojimas – čia nustatomi mokesčiai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai, apmokestinant visą vartojimą arba jo dalį. Dažniausiai nustatomas netiesioginis mokestis atskiroms vartojimo prekėms (pvz., akcizas alkoholiniams gėrimams), o tas kuris perka, tai tą mokestį ir sumoka; jei kam nors mokami muitai, tos prekės pabrangsta, tačiau paskui pajamos atgaunamos iš vartotojų, kurie tas prekes perka.
Mokesčiai reikalingi ir reikšmingi ne tik valstybei, gaunančiai biudžeto pajamas, bet ir mokesčių mokėtojams, t.y. įmonėms ir gyventojams.Jeigu mokesčiai yra per dideli arba jie nepagrįsti socialine ar ekonomine logika, tai tokie mokesčiai yra žalingi.Mokesčių sistemoje išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.
Tiesioginiais mokesčiais yra vadinami tokie mokesčiai, kuriais betarpiškai apmokestinami privatūs asmenys ir įmonės, ir kur mokesčių objektas yra turtas ir pajamos.Jiems priklauso tokie mokesčiai:– Pajamų– Turto– Žemės– Verslo– Kapitalo– Pelno– Palikimo– Dovanojimo ir kt.
Netiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos. Jie sumokami per prekės kainą arba įtraukiami į tarifus. Netiesioginiai mokesčiai yra reguliuojami Europos Sąjungos.Jiems priklauso tokie mokesčiai:– Muitai– Akcizai– PVM
Pagal apskaičiavimo metodai mokesčiai yra skirstomi taip:– Vienetiniai (pastovūs) – kai nustatyta konkreti suma apmokestinimo vienetui (pvz., žemės mokestis už vieną arą ar hektarą)– Proporciniai – kai vienodu procentu apmokestinamas visas objektas (pvz., pajamų ir turto mokesčiai yra proporciniai)– Progresiniai – kai didėjant objekto apimčiai, didėja ir mokesčio procentas.– Regresiniai – kai didėjant objekto apimčiai, apmokestinimo procentas mažėja.
Pagal mokesčių nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą, mokesčiai gali būti skirstomi ir taip:– Valstybiniai mokesčiai – skiriami centrinės vyriausybės funkcijų išlaidoms padengti. Jiems priklauso:• Pelno mokesčiai• Akcizai• PVM• Konsulinis mokestis• Naftos ir dujų mokesčiai, ir kt.– Vietiniai mokesčiai – kuriuos renka vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria vietos biudžetams (savivaldybių mokesčiai). Jiems priklauso:• Žyminis mokestis• Verslo liudijimo mokestis ir kt.
– Socialinis draudimas – tai įnašai į valstybinio socialinio draudimo fondą ir kt.
Pastaruoju metu atsirado tokios mokesčių grupės kaip:– Ekologiniai mokesčiai, kurių tikslas yra aplinkos apsauga.– Tarptautiniai mokesčiai (pvz., cukraus)– Mokestis į ES biudžetą (moka vakstybė)– Mokestis į NATO biudžetą– Mokestis į JTO biudžetą.
Per šių įvairiausių mokesčių reguliavimą vyriausybė vykdo fiskalinę politiką. Bet taip ir per biudžeto išlaidas.
Valstybės biudžeto išlaidos gali būti skirstomos į 4 grupes:– Valstybės vartojimo išlaidos – jos apima valstybės sektoriaus darbuotojų DU bei valstybės perkamų prekių išlaidas (pvz., valstybiniai žemės ūkio produktų supirkimai, karinės technikos pirkimas, automobilių pirkimas ir t.t.)– Valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos (pvz., kelių tiesimas, uostų statybos ir t.t.). jos reikalingos visai valstybei. Labai mažai sudaro to biudžeto, tik apie10%. – Transferiniai išmokėjimai privačiam sektoriui – tai mokėjimai, už kuriuos valstybė betarpiškai negauna mainais prekių ar paslaugų (pensijos, nedarbo pašalpos, subsidijos įmonėms, ypač žemės ūkio).– Valstybės skolos palūkanos.
PINIGAI
PINIGŲ ATSIRADIMAS
Vyraujant natūriniam ūkiui, mainai vykdavo vienas gėrybes keičiant į kitas. Tokie mainai buvo vadinami barteriniais mainais. Ilgainiui iš visų pasaulio gėrybių išsiskyrė tokia, kuri atlikdavo mainų priemonės funkciją. Tačiau tokia mainų priemonė turėjo daug trūkumų:– Ribotas dalumas– Transportavimo sunkumai– Jų nevienarūšiškumas
Plėtojantis mainams , pinigų vaidmuo atiteko metalams. Pradžioje auksas ir sidabras mainų priemonės f-ją atlikdavo savo natūriniu pavidalu, kaip liejiniai. Apie VIII a. pr. m. e. Kinijoje atsirado pirmosios monetos. Monetos cirkuliuodamos nudildavo, kartais jų krašteliai būdavo nurėžiami, be to, į kaldinamas monetas buvo primaišomi pigesni metalai ir kiti dalykai, ir taip buvo priartėta prie popierinių pinigų atsiradimo.
Pirmieji popieriniai pinigai pasirodė Kinijoje VIII a. tai buvo kvitai, išduodami auksakalių, priėmus saugoti brangiuosius metalus. Auksakaliai pastebėjo, kad aukso atnešama saugoti daugiau nei jo pasiimama. Todėl jie pradėjo leisti kvitus, kurie iš esmės nebuvo padengti auksu (jų buvo žymiai daugiau apyvartoje). Vėliau atsirado privatūs bankai, kurie praėjo leisti popierinius pinigus, vadinamus banknotais. Juos buvo galima pakeisti į auksą. Dar vėliau banknotų emisijos f-ją perėmė centriniai bankai.
Šiuolaikiniai pinigai yra pinigų ženklai, valstybės deklaruoti pinigai.
PINIGŲ FUNKCIJOS
Skiriamos šios pagrindinės pinigų f-jos:– Mainų priemonė– Vertės matas– Kaupimo priemonė
Kaip mainų priemonė:Pinigai naudojami sumokėti už prekes ir paslaugas, taip pat grąžinant skolą.
Kaip vertės matas:Pinigai naudojami išmatuoti ir palyginti prekių ir paslaugų vertę.Pinigai taip pat naudojami apskaičiuojant produkcijos kiekį (pardavimus), kaštus, pelną ir pan.
Kaip kaupimo priemonė (vertės atsargų):Turtą galima kaupti įvairiomis formomis (pirkti namus, žemę, meno kūrinius, akcijas, obligacijas ir t.t.). tačiau pinigai irgi gali taip pat būti kaupiami (pinigų forma) – priežastis ta, kad pinigai yra likvidūs aktyvai. Likvidumas – yra galimybė lengvai ir greitai panaudoti aktyvus kaip mainų priemonę.Aktyvai – visa tai, ką aš turiu, ką turi kita institucija.
ŠIUOLAIKINIŲ PINIGŲ RŪŠYS
Šiuolaikinių pinigų rūšys yra šios:– Banknotai– Monetos– Čekiai– Kreditinės kortelės
Banknotai ir monetos. Kurių metalo turinys (monetų) yra mažesnis nei monetų nominalioji vertė, yra pinigų ženklai, valstybės dekretu įteisinti pinigai.
Čekiai. Jų atsiradimas palengvino mainus, nes stambiems sandoriams sudaryti nebereikėjo gabenti didelių pinigų sumų. Reikia turėti indėlį iki pareikalavimo banke ir banko išduotą čekių knygelę.Čekis – yra nurodymas bankui pervesti nurodytą pinigų sumą čekyje iš vienos sąskaitos į kitą sąskaitą tame pačiame arba kitame banke.
Kreditinės kortelės. Atsirado dar prieš II-ąjį pasaulinį karą. Kredito kortelės (mokėjimo kortelės ir pan.) leidžia pirkti tik tuo atveju, kai banko sąskaitoje yra tam tikra pinigų suma. Jos sudaro galimybę tiesiog pervesti pinigus iš pirkėjo sąskaitos į pardavėjo sąskaitą. Bankams jas išleisti apsimoka irgi.
PINIGŲ PASIŪLA IR PAKLAUSA
Pinigų pasiūla siaurąja prasme apima grynuosius pinigus apyvartoje (banknotai ir monetos), čekinius indėlius bei kelioninius čekius. Taip pat čia įeina ir mažiau likvidūs aktyvai, t.y. „kvazi“ pinigai, kurie atlieka kaupimo priemonės f-ją (t.y. terminuoti indėliai).
Kalbant apie pinigų paklausą, išskiriamos 2 teorijos:– Klasikinė pinigų paklausos teorija (Fišerio teorija)– Keinco teorija
Klasikinė pinigų paklausos teorija dar yra vadinama kiekybine pinigų teorija, kuri teigia, kad pinigai yra visuma aktyvų, naudojamų sandoriams sudaryti. Todėl pinigų paklausa tiesiogiai priklauso tik nuo nominaliųjų pajamų.
Keincas pinigus nagrinėjo ne tik kaip mainų priemonę, bet ir kaip vieną iš turto formų. Šeimų bei juridinių asmenų noras dalį aktyvų laikyti pinigų forma priklauso nuo to, kaip jie vertina likvidų nuosavybę.Keincas skyrė 3 pinigų paklausos motyvus:– Sandorių motyvą– Atsargumo motyvą– Spekuliacinį motyvą
Sandorių motyvas.Noras dalį aktyvų laikyti pinigų forma išplaukia iš pinigų mainų priemonės f-jos. Todėl šeimos, įmonės ir kt. institucijos dalį savo aktyvų turi laikyti pinigų forma kasdieniams poreikiams.Pinigų paklausa sandoriams sudaryti yra proporcinga pajamoms.
Atsargumo motyvas.Jį lemia būtinybė turėti galimybę panaudoti dalį savo aktyvų kaip mainų priemonę netikėtai atsiradus kokiems nors poreikiams.
Spekuliacinis motyvas.Pinigai reikalingi ne tik kaip mainų priemonė, bet kaip ir turto atsarga ir šį motyvą laikyti pinigus (kaupti) Keincas pavadino spekuliaciniu.
Visi šie motyvai susiję, jie priklauso nuo pajamų.
Keinco nuomone, pinigų paklausa yra teigiamai susijusi su pajamomis (kuo pajamos didesnės – tuo daugiau skiriama visiems motyvams) ir neigiamai susijusi su palūkanų norma (jai mažėjant, pinigų paklausa didėja ir atvirkščiai).
Keinco pinigų paklausos teorija skiriasi nuo Fišerio teorijos tuo, kad jis pinigų paklausą susiejo ne tik su pajamomis, kaip Fišeris, bet ir su palūkanų norma.
BANKŲ SISTEMA
FINANSINIAI TARPININKAI
Finansiniai tarpininkai – yra institucijos, kurios surenka pinigų fondus iš gyventojų ar įmonių ir teikia jiems paskolas, taip pat perka ir parduoda obligacijas bei kitus vertybinius popierius. Jų pelną sudaro gautų ir išmokėtų palūkanų skirtumas (surenka už mažesnes palūkanas, parduoda už didesnes).
Finansiniai tarpininkai yra:– Komerciniai bankai– Taupymo ir paskolų asociacijos– Kredito unijos– Draudimo bendrovės (privačios)– Pensijų fondai
Finansiniai tarpininkai atlieka 4 svarbiausias f-jas:1. Minimizuoja fondų gavimo kaštus.2. Minimizuoja paskolos gavėjo kontrolės kaštus.3. Finansiniai tarpininkai suvienija ir sumažina riziką.4. Likvidumo sukūrimas.
Akcijomis ir vertybiniais popieriais sandorių nesudarysi ir kažko nenusipirksi.
Vienas iš svarbiausių fizinių tarpininkų yra komerciniai bankai.
Bankas – tai finansų institucija, turinti specialią licenziją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.
Paprastai komerciniai bankai atlieka šias f-jas:– Telkia laikinai laisvas lėšas ir santaupas.– Iš sukauptų lėšų teikia kreditus ir dažnai tampa pramonės įmonių akcininkais.– Vykdant ūkinius sandorius, tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose, konsultuoja klientus, suteikdami jiems reikiamą ekonominę ir finansinę informaciją.
Lietuvoje, kaip ir kitose užsienio šalyse, priklausomai nuo banko vykdomų operacijų pobūdžio, skiriamos pagrindinės bankų grupės:1. Centrinis bankas.2. Komerciniai universalieji bankai, kurie atlieka beveik visas bankų operacijas, išskyrus pinigų emisiją.3. Specializuoti bankai, kurie vykdo tam tikros apimties kreditinę finansinę veiklą. Tai būtų:– Inovaciniai bankai, kurie finansuoja rengiamas ir diegiamas naujas technologijas.– Investiciniai bankai, kurie teikia ilgalaikius kreditus juridiniams ir fiziniams asmenims.– Hipotekos bankai, kurie skolina pinigus užstatant žemę bei kitą nekilnojamąjį turtą.– Šakiniai bankai, kurie finansuoja atskiras ūkio šakas.
Komercinio banko veiklą parodo jo balansas, kuris susideda iš aktyvo ir įsipareigojimo.
Aktyvai Įsipareigojimai
1. privalomos ir perteklinės atsargos2. grynieji pinigai3. vertybiniai popieriai4. paskolos5. ir kt. aktyvai 1. čekiniai indėliai2. terminuoti indėliai3. banko kapitalas4. ir kt. aktyvai10 mlrd. Lt 10 mlrd. Lt
Aktyvai – yra tai, kas priklauso bankui, jo turima vertė. Įsipareigojimai – tai, ką bankas skolingas kitiems subjektams.
Aktyvai ir įsipareigojimai turi sutapti.
Komerciniai bankai, vykdydami savo f-jas, kuria pinigus.Šis bankų sugebėjimas yra susijęs su privalomų atsargų normos nustatymu, kurią nustato centrinis bankas.
Privaloma atsargų norma – tai banko indėlių dalis (aktyvų), kurią jis turi laikyti savo atsargose (negali išleisti į apyvartą).Tai dar yra vadinama „indėlių multiplikatoriumi“.
A banko balansas
Aktyvai ĮsipareigojimaiAtsargos – 1000 Lt Indėlis – 1000 Lt
Ab banko balansas
Aktyvai ĮsipareigojimaiAtsargos – 100 LtPaskolos – 900 Lt Indėlis – 1000 Lt
Bb banko balansas
Aktyvai ĮsipareigojimaiAtsargos – 90 LtPaskolos – 810 Lt Indėlis – 900 Lt
Cb banko balansas
Aktyvai ĮsipareigojimaiAtsargos – 81 LtPaskolos – 729 Lt Indėlis – 810 Lt
Privaloma banko rezervo norma – 10%.
Jeigu A banke buvo atidaryta čekinė sąskaita 1000 Lt (indėlis buvo iš asmens), tai reiškia, kad bankas 10% nuo 1000 Lt (t.y. aktyvai) turi padėti į atsargas, o likusius 900 Lt gali skolinti. Tas, kuris 900 pasiskolino, atidarė čekinė sąskaitą (padėjo) į Bb banką ir t.t.Dabar pinigų apyvartoje funkcionuoja 1000+900+810+729=…Tiek mes jų primultiplikavom nuo 1000 Lt. Taigi komerciniai bankai neleidžia piniginių ženklų į apyvartą, o didina pasiūlą.Kuo didesnė privaloma banko rezervo norma, tuo pinigų pasiūla bus mažesnė (daugiau bus dedama į atsargas, mažiau į apyvartą) ir atvirkščiai.
CENTRINIS BANKAS IR JO VEIKLOS SRITYS
Centrinis bankas skirtingai nuo komercinių bankų valstybėje yra vienintelis.Lietuvos valstybės centrinis bankas pradėjo veikti 1922 m. ir atkūrus 1990 m. nepriklausomybę, jo veikla buvo taip pat atkurta.Lietuvos banko pagrindinis tikslas – siekti pinigų stabilumo Lietuvos Respublikoje.Lietuvos bankas, įgyvendindamas savo veiklos pagrindinį tikslą, turi užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą bei palaikyti šalies vyriausybės vykdomą ekonominę politiką.Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, kuris vadovaujasi Lietuvos Konstitucija bei kitais įstatymais ir yra atskaitingas Lietuvos Respublikos Seimui (bet ne Vyriausybei).LB yra valstybinis. Jis atstovauja valstybei užsienio valstybių centriniuose bankuose, tarptautiniuose bankuose ir kitose finansinėse institucijose pinigų valiutos ir kredito politikos klausimais.LB, vykdydamas dabartinę pinigų politiką, savo pagrindinį tikslą įgyvendina taikydamas fiksuoto valiutos kurso strategiją.
Bazinė valiuta yra euras, o oficialus nekintantis lito kursas yra 1€ = 3,4528 Lt.
Pagrindinės centrinio banko f-jos yra šios:1. Centrinis bankas turi išimtinę pinigų emisijos teisę (tik jis gali išleisti naujus piniginius ženklus į apyvartą).2. Centriniame banke laikomos, kaupiamos ir tvarkomos vyriausybės lėšos ir bankas taip pat tvarko valstybės skolą.3. Vyriausybės pavedimu kaupia aukso ir užsienio valiutos atsargas.4. Vyriausybės vardu vykdo nacionalinės valiutos kurso politiką (yra valstybių, kurių valiutos kursas nėra fiksuotas).5. Centrinis bankas yra bankų bankas, kadangi jame yra kitų (komercinių) bankų sąskaitos ir per jį vykdomi tarpbankiniai atsiskaitymai (t.y. komerciniai bankai gali laikyti savo sąskaitas centriniame banke, skolintis, vykdyti tarpbankinius atsiskaitymus, centrinis bankas aptarnauja tik bankus).6. vykdo komercinių 7. Centrinis bankas vykdo pinigų politiką (svarbiausia jo f-ja), kuri yra centrinio banko veikla keičiant pinigų pasiūlą šalyje, siekiant užtikrinti sparčią ekonomikos plėtrą, aukštą užimtumo lygį, esant minimaliems infliacijos tempams. O ši pinigų politika vadinama „monetarine politika“.
MONETARINĖ POLITIKA
Fiskalinę politiką vykdo vyriausybė (formuoja vyriausybės biudžetą ir išlaidas).
Monetarinę politiką vykdo centrinis bankas.
Monetarinė politika – tai valstybinis šalies pinigų kiekio ir apyvartos reguliavimas per centrinį banką.Centrinis bankas reguliuoja pinigų masės didėjimo tempus ir palūkanų normos pokyčius.
Šios politikos tikslas – stabilizuoti ekonomiką reguliuojant pinigų pasiūlą: t.y. skatinti BNP augimą, reguliuoti infliaciją ir užimtumą, kad šalies ūkininkavimo sistema būtų veiksminga.
Monetarinės politikos tikslo siekiama tam tikromis priemonėmis, kurios yra:– atviros rinkos operacijos– privalomo banko rezervo norma– diskonto norma
Atviros rinkos operacijos operacijos.Atvira rinka yra tokia finansų rinka, kurioje visiškai laisvai vyksta naujai išleistų vertybinių popierių (valstybės: akcijos, obligacijos, iždo vekseliai ir t.t.) pardavimas ir pirkimas.Per šias atviros rinkos operacijas centrinis bankas įtakoja palūkanų normos kitimą (valstybei savo vertybiniams popieriams mažinant arba didinant palūkanų normą, komerciniai bankai irgi taikosi dėl konkurencijos).
Privaloma banko rezervo norma.Tai banko rezervo dalis, kurią komerciniai bankai privalo laikyti banke.Privalomų atsargų (rezervo) paskirtis – garantuoti bankų (komercinių) likvidumą (t.y. sugebėjimą laiku atsiskaityto su indėlininkais ir garantuoti pasitikėjimą bankų sistema). Ji skaičiuojama procentais nuo visų indėlių (Lietuvoje ji yra 8%).Privalomo rezervo politika yra veiksminga priemonė kontroliuoti pinigų pasiūlą.Siekiant ją (pinigų kiekį apyvartoje) padidinti, privaloma rezervo norma yra mažinama ir atvirkščiai. Taip reguliuojamas pinigų multiplikatorius.
Diskonto norma (nustatymas, politika).Diskonto normos keitimas yra vadinamas „diskonto politika“.Diskonto norma yra vadinama centrinio banko paskolų norma, kuri nustatoma komerciniams bankams ar kitoms finansinėms institucijoms, skolinantis iš centrinio banko.Diskonto norma (tiksliau jos keitimas) įtakoja kredito sąlygas šalyje. Lietuvoje šiuo metu ji svyruoja 2 – 5%.Jei centrinis bankas didina diskonto normą, tai ir komerciniai bankai mažina palūkanų normą.
UŽIMTUMAS IR NEDARBAS
Nedarbas gali atsirasti laisva valia arba būti prievartinis.Nedarbas laisva valia suprantamas kai darbo vietos nepritraukia nedirbančių žmonių dėl juos nepatenkinančio darbo užmokesčio lygio.Prievartinis nedarbas – kai nedirbantis žmogus sutinka su esamo atlyginimo dydžiu, bet negali rasti darbo.
Darbo jėga – tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai nuo 16 m. amžiaus (visi tie žmonės, kuri nori ir gali dirbti).Darbo jėga yra apskaičiuojama kaip užimtų (arba dirbančių) gyventojų skaičiaus ir bedarbių skaičiaus suma.
Darbo jėgos pasiūla – yra tas visuminio darbo kiekis, kurį darbo rinkoje siūlo samdomieji darbuotojai.Darbo paklausa – yra tas darbo kiekis, kurį nori ir gali samdyti darbdaviai (t.y. valstybė, įmonės, privatūs asmenys).
Darbo ištekliai – yra visuminė darbo jėga, kurią sudaro visi darbingi šalies gyventojai, turintys būtinus ūkinei veiklai fizinius, protinius, psichinius sugebėjimus, reikalingas žinias bei išsilavinimą.
Užimtieji – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant ūkininkų ūkius bei atliekantys karinę tarnybą, esantys įkalinimo įstaigose, o taip pat ir kulto tarnai.Užimtųjų grupei taip pat priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitinį laikotarpį nedirbo dėl ligos, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbo trūkumo ar prastovų įmonėje, bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių darbovietėje.
Visiškai išvengti nedarbo ne tik neįmanoma, bet ir nepageidautina (kad būtų konkurencija darbo rinkoje, nes ji yra varomoji jėga).
Visiškas užimtumas tai nereiškia, kad nedarbo lygis yra nulinis.Visiškas užimtumas būna tada, kai nedarbo lygis būna žemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo.Visiško užimtumo negalima apibrėžti skaičiais, nes jis priklauso nuo situacijos darbo rinkoje ir visoje ūkinėje sistemoje.Visiškas užimtumas yra kiekvienos valstybės ekonominės politikos tikslas.
Nedarbas – tai situacija, kai darbingo amžiaus žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo.
Vadovaujantis LR bedarbių rėmimo įstatymu (tikriausiai vėliau vadinsis užimtumo rėmimo) bedarbiais yra laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje, kaip ieškantys darbo ar pasirengę profesiniam mokymuisi.
Nedarbo lygis yra apskaičiuojamas taip: tai yra bedarbių skaičiaus ir darbo jėgos santykis (ir padauginama iš 100%):Nedarbas = Bedarbiai * 100% Darbo jėga
Užimtumo lygis apskaičiuojamas taip:Užimti gyventojai dalinami iš darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų ir dauginama iš 100%.
Makroekonomikoje galima išskirti tokius pagrindinius nedarbo tipus (arba formas):– tekamasis (laikinas) nedarbas– struktūrinis nedarbas– ciklinis nedarbas.
Tekamasis (laikinas) nedarbas susidaro, kai asmenys keičia gyvenamą vietą, profesiją, baigę mokslus ieško darbo.Šis nedarbas apima tuos specialistus, kurie savo savybėmis visiškai tenkina darbdavių reikalavimus.Šis nedarbas trunka neilgai 4 – 6 savaites, bet ši nedarbo forma apima didžiąją bedarbių dalį.
Struktūrinė nedarbo forma atsiranda augant gamybos techniniam lygiui, kai kyla objektyvus poreikis iš esmės pertvarkyti pasenusias ir vystyti naujas ūkio šakas. Susiformuoja tada, kai darbo pasiūla nesutampa su darbo paklausa profesijos, teritorijos (atskiros) ir kitom prasmėm. (Kai paklausa vienos profesijos yra didelė, o pasiūla kitos profesijos didelė, tada žmonėms reikial laiko persikvalifikuoti).Taigi darbuotojai, patekę į naujas mokslo ir technikos pokyčių sąlygas, ne visada sugeba greitai prisitaikyti prie naujų sąlygų ir dažnai yra priversti kelti kvalifikaciją, persikvalifikuoti ar įgyti naują profesiją.
Ciklinis nedarbas susijęs su gamybos reprodukcijos procesu, turinčiu ciklinį pobūdį, kai sumažėja ūkio aktyvumas, susijęs su verslo vystymu.Nedarbo lygis ypač išauga ekonominės krizės ar depresijos metu, kai didėja įmonių bankrotų skaičius, siaurėja gamyba, mažinamas darbo užmokestis.
Dar gali būti išskiriamas paslėptinis nedarbas. Toks nedarbas apima darbuotojus, kurie priversti dirbti ne visą darbo dieną ir nėra įtraukti į oficialią nedarbo statistiką. (priverstinai todėl, kad įmonė negarantuoja ir neapkrauna jo darbu, sakykime kai įmonė pati vos gyvuoja).
Dar skiriama sustingusi nedarbo forma. Jai priklauso ta darbingų žmonių dalis, kuri dirba nepastovų atsitiktinį darbą. Tai dažniausiai taip vadinamų „skurdo zonų“ gyventojai, labai dažnai degradavę ir iš dalies praradę darbingumą. Tai labai dažnai nekvalifikuotus darbus dirbantys žmonės.
Bedarbių skaičius nustatomas sumuojant visus nedarbo rodiklius (tekamojo, struktūrinio ir ciklinio).
Dar yra skaičiuojamas natūralus nedarbo lygis – tai nedarbas, kai tekamasis ar struktūrinis nedarbas neviršija leistinų ribų.Natūrali nedarbo forma skaičiuojama taip: tekamojo ir struktūrinio nedarbo suma dalinama iš darbo jėgos ir dauginam iš 100%.
Lietuvoje darbo rinkos valdymo klausimus reguliuoja Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Jai pavaldžios yra Lietuvos darbo birža (su 47 teritoriniais padaliniais) ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba.
Prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikia trišalė taryba, kuri svarsto svarbius socialinius klausimus su darbdaviais ir profsąjungomis.
Lietuvoje įsteigtos darbo pasiūlos ir paieškos tarnybos, Užimtumo fondas, darbo klubai, įgyvendinama darbo vietų išsaugojimo programa, Naujų darbo vietų kūrimo skatinimo programa, Skurdo mažinimo ir kitos programos.Visos šios institucijos glaudžiai bendradarbiauja įgyvendinant darbo rinkos politiką.
NEDARBO PRIEŽASTYS IR PASEKMĖS
1. Mokslinė techninė pažanga. Daugėja žemės ir kapitalo veiksniai. Tik aukštos kvalifikacijos darbuotojas gali greitai gauti darbą.2. Sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Tai susiję su 1-ąja priežastimi, ji kelia darbo našumą ir žmonių reikia mažiau.3. Ekonominės krizės.4. Struktūrinis ūkio pertvarkymas mokslo ir techninės pažangos sąlygomis. Ūkio struktūroje nyksta kai kurios šakos. Atsiranda struktūrinis nedarbas.5. Spartus gyventojų skaičiaus augimas.
Skiriamos 2 teorijos, nagrinėjančios nedarbo priežastis:Neoklasikinė teorija. Ji teigia, kad darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui.
Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai. T.y. nedarbo augimo sąlygomis valandinis DU turi mažėti, o nedarbui mažėjant – DU turi didėti.Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus DU, kuris yra dėl minimalaus DU tarifo, kurį nustato valstybė dėl profsąjungų reikalavimų stabiliam darbo užmokesčiui ir dėl skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą.Jie yra už tai, kad būtų laisva rinka ir valstybė turi nesikišti arba kištis minimaliai. Tas pats yra ir su darbo rinka.Keinco teorija.Keincas ir jo pasekėjai tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa, t.y. gyventojų ir vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms pirkti ir investicijų paklausa. Jeigu bendroji paklausa yra nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. O bendrajai paklausai padidėjus ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu dėl sumažėjusio vartojimo ir investicijų sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant vyksta atvirkščias procesas: augant produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo didesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Tai, ką įvardijom, yra ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas.Lietuvoje ilgalaikį nedarbą skatinančios priemonės:– Kintanti specialistų paklausos profesinė struktūra– Nepakankamas daugelio žmonių tiek užsienio, tiek valstybinės kalbos nemokėjimas– Daugelio bedarbių pasyvumas (nedalyvauja programose, nesirenka profesijų, kurios perspektyvios)– Dalis žmonių nesiekia įsidarbinti legaliai.– Menkas gyventojų teritorinis mobilumas.
Siekiant mažinti nedarbą, Lietuvoje kuriamos įvairios programos, tokios kaip Naujų darbo vietų kūrimo programa, Skurdo mažinimo programa ir kitos, kurioms valstybė skiria lėšas tam, kad būtų kuriamos darbo vietos.
NEDARBĄ MAŽINANTI VALSTYBĖS POLITIKA
Ji yra skiriama į pasyvią ir aktyvią.
Pasyvi politika – visuma finansinių priemonių, kuriomis siekiama sušvelninti nedarbo pasekmes, pirmiausia pajamų praradimą, todėl svarbiausia pasyvios politikos priemonė – bedarbio pašalpos skirimas. Nesuaktyvina žmonių polinkio į darbą, noro dirbti.
Aktyvi politika – yra įvairių ekonominių ir organizacinių priemonių, leidžiančių sumažinti nedarbo mastą, panaudojimas.Aktyvios politikos priemonės gali būti suskirstytos į:– Makroekonomines (t.y. bendras ūkio stabilizavio priemones, kurios gerina situacij darbo rinkoje, tai būtų: Fiskalinė monetarinė politika SVV skatinimas Mokesčių mažinimas– Specialios užimtumo politikos priemonės, tai būtų: Tinkamas profesinis rengimas, nukreipimas į ją Kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo sistemos kūrimas Ir kitos priemonės, kurios tiesiogiai padeda darbuotojams susirasti darbą (pvz., viešųjų darbų organizavimas)
NEDARBO PASEKMĖS
Makroekonominiai nuostoliai dėl nedarbo (pasireiškia valstybės dydžiu):1. Vyksta gyventojų profesinė kvalifikacija ir darbo įgūdžiai prarandami.2. Dėl nedarbo didėja, mažėja pagrindinio kapitalo apkrovimas.3. Dėl nedarbo prarandama dalis potencialaus BVP.4. Nedarbo augimas mažina mokėtojų skaičių ir dėl to į nacionalinį biudžetą nepatenka dalis planuotų gyventojų mokesčių.5. Nedarbo plėtra didina nedarbo kaštus ir reikalaujama papildomo asignavimo iš valstybės ir savivaldybių biudžeto.
Mikroekonominiai nuostoliai dėl nedarbo (padaryti individui ar šeimai):1. Visuomenėje auga socialinė ir politinė įtampa.2. Vykstant streikams ir piketams, prarandama visuomeniškai būtino darbo kiekio dalis.3. Nedarbo pasekmės netolygiai pasiskirsto tarp įvairių socialinių sluoksnių. Labiausiai nukenčia mažai kvalifikuoti žmonės, jaunimas, moterys.4. Nedarbas skatina moralinių ir etinių vertybių nuvertėjimą.5. Šalyje daugėja teisėtvarkos pažeidimų ir sunkių nusikaltimų.6. didėja gyventojų mirtingumas, sergamumas, alkoholizmas, ištuokų ir savižudybių skaičius.
Makroekonominiai nuostoliai yra didesni už nedarbo nuostolius.
INFLIACIJA
Tai bendro vidutinio kainų lygio pakilimas, pakitimas, pasireiškiantis pinigų perkamosios galios smukimu.
Šliaužianti infliacija – tai lėtai, ilgai trunkanti neaukštų ir pastovių tempų infliacija (vnt.).
Šuoliuojanti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, o rodo dar tendencijos didėjimą (kyla 10%).
Hiperinfliacija – tai, kai kainos kyla 100 – 1000%, kyla ūkio suirutė.
Priežastys:– Per didelis pinigų kiekis, esantis cirkuliacijoje (apyvartoje).– Pasiūlos perteklius
Pasekmės:– Dėl infliacijos mažėja pinigų vertė, todėl patiria nuostolius tie, kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma (įvairūs įsipareigojimai).– Dėl infliacijos mažėja didelės gyventojų dalies realusis darbo užmokestis (prekių, paslaugų kiekis, kurį mes galime nusipirkti už nominalų darbo užmokestį).– Dėl netikėtos infliacijos pokyčių normų ūkiai ir firmos gali priimti neteisingus sprendimus pasiūlos ir paklausos atžvilgiu.– Dėl infliacijos perskirstomos pajamos tarp skolintųjų ir skolininkų, laimi tie, kurie skolinasi pinigus, o pralaimi skolintieji.– Iš netikėtos infliacijos visada pasipelno turto, o ypač žemių savininkai, nes jo kainos turtų kyla.– Namų ūkio sektoriuje, ypač nukenčia vyresnio amžiaus žmonės, nes jo kainos turtų kyla.– Namų ūkio sektoriuje, ypač nukenčia vyresnio amžiaus žmonės, nes jie linkę bent minimaliai taupyti.
Infliacinės priemonės (vykdo valstybė). Pinigų reforma. Tikslas – sumažėti pinigų kiekį apyvartoje, bet tai nėra geras būdas.1. Pajamų indeksavimas, t.y. pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui, kurio tikslas prisitaikyti prie infliacijos, išmokti gyventi kartu su ja ir kompensuoti žalą dėl infliacijos (prognozuojama 5% infliacija).2. Infliacijos kontrolė – tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė. Tai gali būti daroma 2 būdais:– Kada nustatomas aukščiausias darbo užmokesčio ir kainų lygio pakilimo lygis.– Darbo užmokestis ir kainos „iššaldomos“ (neleidžiama didinti darbo užmokesčio ir kainų lygio).3. Vyriausybės vykdoma infliacinė politika kaip valstybės fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma.
RYŠYS TARP NEDARBO IR INFLIACIJOS
Tai neigiami ekonomikos reiškiniai, jie vienu metu nepasireiškia.
Kai vyriausybė dirbtinai mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir ženkliai padidinti nedarbo lygį.Ryšį tarp nedarbo ir infliacijos išnagrinėjo Philipsas, kuris parodė, kad tas ryšys atvirkštinis.
Kuo mažesnis nedarbas, tuo didesnė infliacija ir atvirkščiai.