Makroekonomikos konspektas

MAKROEKONOMIKA

NACIONALINIS PRODUKTAS
1. BNP, jo apskaičiavimas
2. Kiti nacionalinio produkto rodikliai.

BNP, jo apskaičiavimas
Šalies ekonomikos apimtis yra nustatoma pagal bendrą šalyje pagaminamų prekių ir paslaugų kiekį. Jeigu tą kiekį įvertinsime piniginiais vienetais, turėsime galimybę palyginti atskirų šalių ekonomikos augimo tempus.
Jeigu sudėsime visų šiuo metu turimų prekių ir paslaugų pinigines vertes, gausime nacionalinį turtą. Sudedant per tam tikrą laikotarpį pagamintų prekių ir paslaugų vertes, gauname nacionalinį produktą.
BNP – visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), piniginių verčių suma. BNP apima ne e visas prekes ir paslaugas, kurias per metus pardavė jų gamintojai. Skaičiuojant BNP eliminuojama:
• Turto perpardavimo operacijos. Jei prekė bus pagaminta ir neparduota tais metais, ji įeis į BNP kaip gamybinių atsargų ir nerealizuotos gatavos produkcijos apimties prieaugis.
• Į BNP įeina tik baigtinių prekių ir paslaugų vertė. Baigtinė prekė – tai ta prekė, kuri patenka galutiniam vartojimui, o ne kaip žaliava. Taip išvengiama kartotinio skaičiavimo. Pvz., popierius. Kartotinų prekių ir paslaugų verčių skaičiavimo išvengiame, jeigu sumuojame kiekvienoje gamybos stadijoje sukurtą pridėtinę vertę, t.y. skirtumą tarp įm monės pagamintos produkcijos rinkos kainos ir jos gamybai pirktų prekių ir paslaugų rinkos kainų.
• Į BNP įeina tik oficialios rinkos operacijos.
• Neįeina finansinės transakcijos, t.y. vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas.

Skaičiuojant BNP ir norint jį palyginti su kitų metų BNP, reikia atsižvelgti į kainų kitimą (i

infliaciją ar defliaciją). Apskaičiuojant BNP faktinėmis kainomis gauname nominalųjį BNP, o sugretinamosiomis kainomis – realųjį BNP. BNP padidėjimas yra ekonomikos augimas:
Realusis BNP = Nominalusis BNP/kainų indeksas.
Kainų indeksas parodo, kaip kito vartotojų perkamų prekių ir paslaugų vidutinės kainos.

BNP skaičiavimas išlaidų būdu.
Nacionalinėje sąskaityboje visi ekonominiai vienetai, atliekantys ūkines operacijas, skirstomi į 4 sektorius:
1. Namų ūkį: gyventojai, nekomercinės organizacijos (profsąjungos, labdaros, sporto organizacijos ir kt.)
2. Įmones: turinčios juridinio asmens statusą įmonės, organizacijos ir įstaigos.
3. Vyriausybę: visi valstybės valdymo aparato elementai (administracija, teismai, policija, ginkluotosios pajėgos, mokslo, sveikatos, kultūros, švietimo apsaugos įstaigos, išlaikomos valstybės lėšomis)
4. Užsienio šalių subjektus.

Visų šių sektorių sprendimai sąlygoja visumines išlaidas, visuomenės pajamas ir paslaugų apimtį šalyje. BNP produkcijos visumines išlaidas sudaro minėtų 4 sektorių išlaidos:
• Privatus vartojimas (vartotojiškos išlaidos) (C – consumption),
• Investicijos (I – investment),
• Vyriausybės pirkimai (išlaidos) (G – government),
• Grynasis eksportas ( =Е-I)

C. sudaro di idžiausią nacionalinio produkto dalį (Lietuvoje apie 70%):
• Išlaidos prekėms:
o Trumpalaikio vartojimo (maistas, drabužiai.)
o Ilgalaikio vartojimo (automobiliai ir jų dalys, baldai, namų apyvokos reikmenys.)
• Išlaidos paslaugoms.

I. Tai išlaidos pagrindiniams fondams ir atsargoms bei rezervams (Lietuvoje apie 20 %):
• Investicijos gamykloms ir įrengimams (patalpų statyba, mašinų ir įrengimų įsigijimas, t.y. pagrindiniam kapitalui).
• Investicijos gyvenamųjų namų statybai (nes juos galima išnuomoti ir gauti pajamas)
• Gamybinių atsargų ir gatavos produkcijos prieaugiui (jei atsargų apimtis sumažėjo – atimama iš BNP)

G. (Lietuvoje apie 18%) Paprastai skaitoma, kad visos vyriausybės išlaidos yra galutiniam vartojimui. Tai įvairios išlaidos: mokyklų, li

igoninių, oro transporto kontrolės paslaugos, geležinkeliai, ginkluotės pirkimas, kosmoso erdvės tyrimai, pagalba užsienio valstybėms ir kt.
Iš vyriausybės išlaidų turi būti išbraukti transferiniai išmokėjimai – lėšų išmokėjimai asmenims ar organizacijoms ne už pagamintas prekes ir suteiktas paslaugas, o neatlygintinai. Tai pašalpos šeimoms ir invalidams, palūkanos vyriausybės obligacijų savininkams ir lėšų pervedimas iš aukštesnių žemesniems valdymo organams. Visa tai nedidina BNP.

tai eksportas – importas. Sudaro labai nežymią BNP dalį. (Lietuvoje apie 10% ir neigiamas)

Kitais žodžiais visuminės išlaidos (AC – aggregate cost)

BNP apskaičiavimas pajamų būdu
Šiuo būdu BNP apskaičiuojamas sudedant visas pajamas, kurias gauna visų gamybos veiksnių savininkai už savo paslaugas bei pridedant amortizacinius atskaitymus ir netiesioginius verslo mokesčius.
Pajamos susideda iš 4 dalių:
1. Atlyginimai. Tai stambiausia pajamų grupė, darbo jėgos pajamos. Įeina sumokėjus asmeninį pajamų mokestį. (Lietuvoje apie 41%)
2. Nuomos mokesčiai (renta). Tai žemės ir kito nekilnojamo turto pajamos.
3. Palūkanos. Tai piniginio kapitalo pajamos. Palūkanos už indėlius banke, kompanijų obligacijų turėtojų gaunamos pajamos. Vyriausybės obligacijų, iždo vekselių kitų vertybinių popierių turėtojų palūkanos neįeina, nes jos apskaičiuojamos kaip transferiniai išmokėjimai.
4. Pelnas. Jį sudaro dvi dalys: 1. pavienių savininkų (partnerių ar kooperatyvų) grynąsias pajamas ir susijungusių savarankiškų savininkų (bendrovių / korporacijų) pelną.

Amortizacija. Dalis baigtinių produktų vertės įgyja amortizacijos formą, t.y. pasireiškia kaip kapitalo vartojimo atskaitymai. Jie atspindi per metus suvartoto kapitalo (darbo priemonių) vertę. Šios lėšos yra re

einvestuojamos į gamybą, išsaugant pradinį darbo priemonių gamybinį pajėgumą.
Netiesioginiai verslo mokesčiai. Tai PVM, akcizai, muitai. Visi jie – gamybos kaštai. Netiesioginiai mokesčiai todėl, kad nustatomi ne pačiai įmonei, o jos gaminamai produkcijai. Įmonė sumoka juos iš pajamų, gautų pardavus produkciją. Taip šie mokesčiai patenka į valstybės iždą tiesiogiai ir turi būti apskaitoma atskirai.
BNP=Atlyginimai+Renta+Palūkanos+Pelnas+Amortizacija+Netiesioginiai verslo mokesčiai.

2.Kiti nacionalinio produkto rodikliai
Bendrasis vidinis (tėvyninis) nacionalinis produktas parodo šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų rinkos vertę, ignoruojant užsienyje gautas pajamas iš investicijų ir pridedant šioje šalyje užsieniečiams priklausančias investicines pajamas. Jis apskaitomas gamybos veiksnių kaštais, kurių suma nustatoma sudedant pridėtinę vertę kiekvienoje šakoje ir įmonėje.

Grynasis nacionalinis produktas (GNP) Tai BNP – Amortizacija. GNP parodo produkciją, kuri lieka vartoti visuomenei ir išplečia gamybinį kapitalą. Bet kadangi tiksliai apibrėžti amortizaciją sunku, dažniau skaičiuojamas BNP, o ne GNP.

Nacionalinės pajamos (NP) Kartais BNP vadinamas nacionalinėmis pajamomis. Tačiau tiksliau NP=GNP-netiesioginiai verslo mokesčiai. NP parodo tą visuomenėje sukurtą pajamų dalį, kurią galima pavadinti visuomenės gamybos grynąja išeiga (net output), sudarančia gamybos veiksnių pajamų (veiksnių kaštų) sumą, t.y. vertė, kuri atitenka gamybos veiksnių savininkams. Šis rodiklis retai naudojamas.

Asmeninės pajamos (AP) Tai ta BNP dalis, kuri faktiškai atitenka individams. Mat dalis pajamų nepakliūna į šeimininkų rankas. NP – įnašai soc. Draudimui – nepaskirstytas korporacijų pelnas – pelno mokestis + transferiniai išmokėjimai.

Disponuojamos pajamos (D

DP) Ne visomis asmeninėmis pajamomis individai disponuoja. AP – asmeniniai mokesčiai (pajamų, turto ir paveldėjimo).

Dažniausiai naudojamas rodiklis – BNP. Tačiau jis netiksliai atspindi gerovę: jis neatspindi darbo natūriniame ūkyje rezultatų, neatspindi neigiamų ekonomikos augimo padarinių gamtai, žmonių sveikatai ir saugumui ir pan. Šiek tiek tiksliau kai skaičiuojama BNP vienam gyventojui.
BNP pastoviai auga, nes vis efektyviau panaudojami gamybos veiksniai, auga našumas.

VISUMINĖ PAKLAUSA IR PASIŪLA

Visų atskirų šalyje gaminamų prekių ir paslaugų kainas sudėję į vieną, gausime šalies bendrą kainų lygį. Sudėję visų prekių ir paslaugų gaminamą kiekį gausime realiąją nacionalinės gamybos apimtį.
Sudėję atskiras rinkas, atskirų prekių ir paslaugų paklausas ir pasiūlas, gauname visuminę (agreguotą) paklausą ir visuminę (agreguotą) pasiūlą.

Visuminė paklausa
AD – tai kreivė, parodanti, prekių ir paslaugų kiekį, t.y. nacionalinę gamybos apimtį, kurią pirktų vartotojai, įmonės ir vyriausybė, esant atitinkamam kainų lygiui.
(Skaidrė)

Kreivė yra krentanti, tai lemia trys efektai:
1. Palūkanų normos efektas. Kainoms didėjant didėja palūkanų norma, kuri sumažina vartotojų išlaidas ir investicijas. ( )
2. Turto efektas. Kainoms augant gyventojų sukauptas turtas finansinių aktyvų pavidalu (terminuoti indėliai, obligacijos) sumažėja, dėl to mažėja jų išlaidos ( ).
3. Importo efektas. Importo ir eksporto kiekis priklauso nuo kainų pokyčių šalies viduje ir užsienyje. Kainoms augant užsieniečiai ims mažiau pirkti mūsų prekių, t.y. eksportas mažės, o importas didės, nes mūsų šalies gyventojai ims mieliau pirkti pigesnes užsienio šalių prekes. Sumažės grynasis eksportas ( ).

AD kreivės poslinkių veiksniai (Skaidrė):
Vartotojiškos išlaidos (C). Jos priklauso nuo šeimų disponuojamų pajamų. Be pajamų pokyčių C pokyčius taip pat lemia:
• Vartotojiškos paklausos pokyčiai. Vartotojų poreikių struktūra gana stabili, keičiasi lėtai. Tačiau kartais vyksta ir staigūs pokyčiai, pvz., OPEC pakėlus naftos kainą, staiga krito automobilių paklausa. Tai mažino AD ir veikė gamybą destabilizuojančiai.
• Palūkanų normos ir infliacijos išaugimo grėsmė. Jei laukiama infliacijos, imama didinti C, kol kainos neišaugo. Palūkanų normos augimas sumažina C.
• Apmokestinimo ir piniginių transferų (išmokėjimų) pokyčiai. Mokesčių didinimas mažina C. Jei vyriausybė padidina transferinius išmokėjimus piliečiams, C auga.
Investicijos (I). Jos priklauso nuo:
• Produkcijos paklausos (Jei ji didėja, didėja ir investicijos).
• Verslininkų lūkesčiai. Visos investicijos daromos ateičiai. Jeigu laukiama ekonomikos nuosmukio, stimulai investuoti dingsta.
• Palūkanų norma. Palūkanos už kreditus tiesiogiai veikia investicijas. Didėjanti palūkanų norma mažins investicijas ir atv.
Kokybiniai gamybos technologijos pokyčiai. Kuo greičiau vyksta kokybiniai technologijų pokyčiai, tuo daugiau investuojama.
Investicijų svyravimai. Itin nesuvaldoma ir smarkiai besikeičianti visuminių išlaidų dalis. Ilgame laikotarpyje BNP ir investicijos kinta ta pačia kryptimi. Tai rodo, jog investicijos didžiausia dalimi veikia verslo ciklus.
Investicijų dalys:
• Investicijos į gamybines atsargas. Sudaro nedidelę dalį investicijų. Tačiau pasižymi dideliu judrumu ir todėl daro didelį poveikį bendram investicijų kitimui. Atsargų kitimas priklauso nuo produkcijos realizavimo. Augant produkcijos realizavimui siekiama turėti daugiau atsargų ir atv. Palūkanų normos augimas neskatina didinti atsargų.
• Investicijos į gyvenamųjų namų statybą. Sudaro 20-35% visų investicijų (išskyrus vyriausybės investicijas). Paprastai tam imami kreditai. Todėl palūkanų normos augimas mažina šias investicijas. Taip pat priklauso nuo šeimų pajamų.
• Investicijos į pagrindinį kapitalą. Tai piniginių lėšų panaudojimas įrenginiams ir kitoms gamybos priemonėms įsigyti bei ūkinės paskirties objektų statybai. Tai pati didžiausia investicinių išlaidų dalis. Jos priklauso nuo įmonių nepaskirstyto (neišdalinto akcininkams) pelno, nuo palūkanų normos (daugiausia šios investicijos daromos iš skolintų lėšų) ir nuo nacionalinių pajamų kitimo.
Vyriausybės išlaidos (G). Vyriausybės išlaidų kitimas gali būti panaudojamas ekonomikos stabilumui išsaugoti. Depresinę situaciją sukelia paprastai investicijų paklausos mažėjimas. Tokiu būdu didindama G, vyriausybė gali atstatyti visumines išlaidas ir sugrąžinti užimtumą į buvusią situaciją. Jeigu investicinės išlaidos vėl pradėtų didėti, galima mažinti G, taip vėl išlaikant ekonomikos stabilumą. G pokyčiai. Paprastai jų pokyčiai ekonominių svyravimų nesukelia, atvirkščiai – naudojami stabilumui išsaugoti. Išimtis: karo atvejis, kai užsakymai ginklams ir kitoms prekėms, kas padidina gamybą iki potencialaus NP ribos.
1. Grynasis eksportas ( ). Ne tik kainų pokytis keičia eksporto ir importo apimtis. Kiti veiksniai:
• Pajamos užsienio šalyse. Joms augant užsieniečiai galės daugiau įsigyti mūsų šalies prekių todėl eksportas didės, kartu didės grynasis eksportas ( ).
Valiutos kursas.
E pokyčiai. Labai priklauso nuo išorinių priežasčių: bendros ekonominės konjunktūros pasaulyje, atskirų prekių rinkos situacijos, tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių padėties; taip pat nuo vidinių veiksnių: eksportuojamų prekių konkurencinio pajėgumo, vidinių kaštų santykio su tarptautiniais. Tai svarbus cikliškumo veiksnys.
AD didėjant kreivė slenka į dešinę, o mažėjant – į kairę.

Visuminė pasiūla

Visuminės pasiūlos kreivė rodo, kokį prekių ir paslaugų kiekį gamintojai teiks rinkai esant atitinkamai rinkos kainai.
Kreivę galima suskirstyti į tris atkarpas:
1. Keinsistinę (horizontalią). Ji atspindi nuosmukių ir depresijų laikotarpius. Keičiantis visuminei paklausai keisis tik išteklių panaudojimo, gamybos ir užimtumo lygiai, o kainos ir darbo užmokestis išliks tame pačiame lygyje.
2. Klasikinę (vertikalią). Visuminė paklausa pakankamai didelė, kad užtikrintų visišką užimtumą. Visi gamybos ištekliai panaudojami, todėl nėra galimybės plėsti gamybą. Keičiantis visuminei paklausai kis tik kainų lygis, o ne gamybos apimtys ir užimtumas.
3. Tarpinę (išlenktą). Gamybos apimtis priklauso nuo kainų lygio. Visa ekonomika susideda iš daugelio rinkų ir visiškas užimtumas negali būti pasiektas visur ir iš karto. Vienose šakose gali trūkti darbo jėgos, o kitose – būti jų perteklius. Tenka priimti į darbą žemesnės kvalifikacijos darbuotojus, kas didina išlaidas ir kelia prekės kainą. Todėl gamybos apimties didinimas kelia kainų lygį.

Visuminės pasiūlos veiksniai (AS didėjant kreivė slenka į dešinę, o mažėjant – į kairę):
1. Išteklių kainos ( )
• Vidaus ištekliai. Jeigu jų daugėja, jų pasiūla didėja, tai mažina jų kainą, mažina kaštus ir didina AS ( ). Žemės išteklis gali padidėti dėl naudingų iškasenų atradimo, drėkinimo technikos tobulėjimo. Darbo jėgos pokyčiai: didesni s gimstamumas, imigracija ir pan. Kapitalas: Jei visuomenė santaupas paverstų investicijomis, AS padidėtų. Verslininkų galimybės: Jos didėja – didėja ir AS.
• Importuojamų išteklių kainos. Jei jų kaina kyla, AS mažėja.
• Viešpatavimas rinkoje. AS mažėja.
2. Našumo pasikeitimai. Tai vidutinės gamybos apimties rodiklis vieno produkto išlaidoms. Našumo padidėjimas reiškia, kad esant tam tikrai išteklių ir išlaidų apimčiai galima gauti didesnę realaus nacionalinio produkto apimtį. Jam didėjant mažėja išlaidos vienam produkcijos vienetui, dėl to AS didėja.
3. Teisės normų pasikeitimai.
• Mokesčiai ir subsidijos. Mokesčiai didina gamybos išlaidas ir tuo pačiu mažina AS. Subsidijos mažina išlaidas ir didina AS.
• Valstybinis reguliavimas. Dažniausiai valstybinis reguliavimas brangiai kainuoja įmonės, tai didina jų kaštus ir AS mažėja.

Pusiausvyros nacionalinis produktas

Yra du ekonomistų požiūriai į visuminę ekonominę pusiausvyrą:
Klasikinė užimtumo teorija. Pagrindiniai jos teiginiai:
 Negali būti tokios situacijos, kad nepakaks išlaidų nupirkti visai produkcijai, pagamintai esant visiškam užimtumui.
 Net jeigu išlaidų būtų nepakankamai, įtaką darytų kaina ir darbo užmokestis, dėl ko bendrųjų išlaidų sumažėjimas nesąlygos gamybos apimties, užimtumo ir realių pajamų sumažėjimo.
 Sėjaus dėsnis: Pasiūla pati sau sukuria paklausą.

Į rinkos pusiausvyrą bus grįžtama dėl to, jog esant dideliam nedarbui kris kainos ir darbo užmokestis, atstatydamos visišką užimtumą. Jei santaupos viršija planuojamas investicijas, palūkanų norma kris, sulygindama santaupas ir investicijas.
Produkcijos, kurią gamintojai gali parduoti, gamybos lygis priklauso ne tik nuo bendrų išlaidų, bet ir nuo kainų lygio tai produkcijai.
Taigi: jei sutaupė vartotojai daugiau nei verslininkai ketina investuoti, tai sumažins išlaidas, bet nesukels ilgalaikio gamybos apimties, pajamų ir užimtumo lygio sumažėjimo, nes produkcijos kainos kris.
Pagrindinė nedarbo atsiradimo priežastis – tai laisvos rinkos mechanizmų veikimo apribojimai:
• Nelanksti darbo apmokėjimo politika ir įstatymai dėl minimalaus darbo užmokesčio.
• Darbo sąnaudų neatitinkantis darbo užmokestis.
Silpnas darbo jėgos mobilumas ir santykinai aukštos nedarbo pašalpos.

Keinsistinė užimtumo teorija.
John Maynard Keynes. Gimė 1883. Itin gabus: 4 metų aiškinosi palūkanų turinį, 6 – kaip dirba žmogaus smegenys. Cambrige universitete labai gerai mokėsi, tapo Bloomsbury draugijos (diskusijų klubas) – Britanijos avant-garde ryškiausių intelektualų – numylėtiniu, draudimo bendrovės pirmininku. Parašė sunkiai įkandamą knygą apie matematines tikimybes, sukaupė didžiulį turtą (500000 svarų sterlingų) imdamasis tarptautinių valiutų ir prekių sandėrių. Beja, knygą parašė laisvalaikiu, nes buvo valstybės pareigūnas, o sandėriams skirdavo tik po pusvalandį kasdien. Kolekcionavo modernųjį meną, vadovavo teatrui, tapo Anglijos banko direktoriumi. Bridžą žaidė kaip apsigimęs lošėjas.
Knyga “Bendroji teorija” 1936 m. apvertė ekonomikos teoriją aukštyn kojom.
Pagrindiniai teiginiai:
 Pusiausvyra pasiekiama, kai:
 Nacionalinė gamybos apimtis = Visuminės išlaidos
 Santaupos= pageidautinos investicijo
 Rinkoje neveikia mechanizmas, užtikrinantis grįžimą į visišką užimtumą.
 Pusiausvyra gali būti ir esant dideliam nedarbo lygiui bei infliacijai (nelankstus darbo užmokestis ir kainos).
 Nedarbo priežastis – nepakankama visuminė paklausa ir investicinė paklausa.
 Būtina aktyvi valstybės politika, kišimasis į rinkos veikimą.

Nedarbą mažinti siūloma valstybei mažinant mokesčius ir didinant visuomenines išlaidas.

EKONOMIKOS SVYRAVIMAI

Verslo ciklas
BNP apimtis nuolat kinta. Galimo tokios kitimų rūšys:
 Ilgalaikė tendencija. BNP ir kiti nacionalinio produkto rodikliai turi tendenciją augti. Kiti rodikliai, pvz., nedarbo lygis neturi tendencijos didėti ar mažėti.
 Sezoniniai svyravimai. Daugeliui ekonominių procesų būdingas sezoniškumas (žemės ūkis, žvejybą, turizmas). Tai daro įtaką užimtumui, prekių apyvartai.
 Cikliniai svyravimai. Jei kokiam nors ekonominiam procesui nebūdingi sezoniniai svyravimai, jie nesirutulioja tolygiai, remdamiesi savo ilgalaike tendencija. Nors bendra tendencija lieka, bet atskiri trumpalaikiai parametrai kinta. Tie pokyčiai sudaro sistemingą,pasikartojantį, reguliarų judėjimą. Ekonominį pakilimą keičia ūkinės padėties pablogėjimas ir t.t. Tokie svyravimai vadinami cikliniais svyravimais.

Nuolatiniai nacionalinio produkto gamybos ir vartojimo pakilimai ir atoslūgiai jo ilgalaikės tendencijos rėmuose, pašalinus sezoniškumo apraiškas, vadinami verslo ciklais. Paprastai jo trukmė 8-10 metų.
Pakilimus keičia nuosmukis. Pakilimas nebūtinai baigiasi klestėjimu, nepasiekus viršūnės gali prasidėti kitas nuosmukis.
Verslo ciklo stadijos:
1. Krizė (lūžis, depresija). Tai žemiausia ciklo stadija. Išauga nedarbas, AD atsilieka nuo gamybinių pajėgumų. Pajamos ir pelnai maži, nemažai įmonių patiria nuostolius. Silpnos paskatos investicijoms. Jeigu krizė gili ir užtrunka ilgą laiką, ji vadinama depresija. Pavyzdys: Pasaulinė depresija 1929-1933 metais. Jai buvo būdinga:
• Aukštas nedarbo lygis. Daugelyje šalių (Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje) nedarbo lygis siekė 15% bendro darbingų gyventojų skaičiaus.
• Plataus vartojimo reikmenų kainų kritimas. 1929-1932 m. kviečių, cukraus, konservų, arbatos kainos sumažėjo 50%, medvilnės ir šilko – virš 60%, kaučiuko – 75%. Tai ypač neigiamai paveikė neišsivysčiusias šalis, kurių ekonomika priklausė nuo plataus vartojimo prekių, pirmiausia žemės ūkio produktų, eksporto.
• Pramoninės gamybos mažėjimas. 1930 m. gamyba sumažėjo D.Britanijoje, Italijoje ir Japonijoje 8%, Australijoje, Kanadoje ir Vokietijoje – beveik 15%, JAV – apie 20%.
• Tarptautinės prekybos žlugimas.
JAV pasaulinės krizės metu gyvenamųjų namų statyba sumažėjo 95%, 9-iuose milijonuose taupomųjų sąskaitų pražuvo pinigai, bankrutavo 85000 įmonių, Tarnautojų algos sumažėjo 40%, darbininkų atlyginimai – 60%, dividendai – 56%. Riaušės, įtūžusios eisenos, pasišildyti žmonės spraudėsi į miesto šiukšlių deginimo stotis, naršė šiukšlynus, ieškodami maisto likučių.
2. Pagyvėjimas (pakilimas). Tai stadija, einanti po krizės ir depresijos. Gamyba pradeda augti. Auga investicijos, užimtumo lygis, pajamos ir vartojimas. Pagerėja pelno perspektyvos. Į gamybą įtraukiami iki tol nepanaudoti gamybos ištekliai, darbo jėga.
3. Viršūnė (bumas). Nacionalinio produkto apimtis didžiausia, ji pasiekia potencialaus nacionalinio produkto lygį. Atsiranda įtampa darbo rinkoje, ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos. Gali atsirasti deficitas ir medžiagų bei žaliavų rinkose. Investavimas reikalauja tam tikro laiko, todėl AD didėjimas sukelia kainų augimą. Kylančios kainos didina kaštus (pvz., DU). Ūkinė veikla pelninga, nuostoliai reti.
4. Nuosmukis (recesija). Gamybos mažėjimas. Jis prasideda prekių ir paslaugų realizavimo mažėjimu, lėtėja gamybos vystymosi tempai, vėliau gamyba visai nustoja augti, ji gali imti mažėti. Sumažėjus AD mažėja gamyba ir užimtumas. Šeimų pajamos mažėja, tai dar labiau mažina visumines išlaidas. Mažėja investavimo paskatos. Nuosmukio ekonominiai kaštai: BNP atotrūkis nuo potencialaus, nedarbo pasekmės siaurąja prasme.

Verslo ciklai skiriasi trukme, atskirų stadijų trukme, krizės gilumu ir viršūnės aukštumu.

Ciklinių svyravimų priežastys.
Trys pozicijos:
2. Klasikai manė, kad svyravimai ūkyje kyla dėl laikino disbalanso darbo rinkoje: pernelyg aukštas darbo užmokestis, darbo S>darbo D. Dėl to atsiranda nedarbas. DU krenta, plečiasi gamyba ir grįžtama į pusiausvyrą. Taigi, į pusiausvyrą grįžtama dėl lanksčių kainų ir DU. Didžioji krizė sužlugdė tokį suvokimą.
3. Dž.Keinso nuomone ekonomikos nestabilumo priežastis yra privačių kapitalo investicijų lygis ir jo svyravimai. Investicijų dinamika savo ruožtu priklauso nuo visuminės paklausos struktūros ir jos elementų kitimo.
4. Monetaristų nuomone ekonomikos procesų dinamiką lemia pinigų kiekis cirkuliacijoje. Kai jis didėja, vartotojiška paklausa taip pat didėja, ekonomika peržengia visiško užimtumo ribą ir ima kilti kainos. Infliacija sustabdo realaus NP augimą ir galiausiai ima jį mažinti. Taigi, ekonomikos nestabilumo priežastis – pinigų ūkio nestabilumas.

Bendra tai, jog visada ekonomikos nestabilumą lemia AD (žr. aukščiau). Kartais gali lemti ir AS pokyčiai. Investicijų svyravimai. Itin nesuvaldoma ir smarkiai besikeičianti visuminių išlaidų dalis. Ilgame laikotarpyje BNP ir investicijos kinta ta pačia kryptimi. Tai rodo, jog investicijos didžiausia dalimi veikia verslo ciklus.

Siekiant numatyti, kaip kis ciklas, stebimi tokie rodikliai, kaip įmonių bankrotai, akcijų kursas, BNP kitimas ir t.t. Naudojami ir tiesioginiai skaičiavimai: detalizuojami visuminės paklausos elementai, jų raida. G gali būti numatytos labai tiksliai, nes jos iš anksto planuojamos. I nustatomos apklausiant įmonininkus, kiek jie planuoja pirkti įrengimų ir statyti naujų gamybos objektų. Naujų gyvenamųjų namų statyba įvertinama pagal pasirašytus gamybos kontraktus. Gamybinių atsargų pokyčiai nustatomi daugiausia naudojant apklausą. Vartojimo funkcija gana pastovi. Taigi, galima apskaičiuoti C+G+I.
Pastaruoju metu išplito sudėtingi prognozavimo metodai, pagrįsti ekonometrinių modelių sudarymu.

FISKALINĖ POLITIKA

Fiskalinė politika – biudžetinės politikos dalis, susijusi su valstybinio biudžeto pajamų formavimu, remiantis mokesčių sistema. Supratimas, kad vyriausybės veiksmai gali stabilizuoti ekonominę padėtį, pradėjo populiarėti Didžiosios depresijos metu. Daugiausia tą įtakojo keinsistinė užimtumo teorija. Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas yra nedarbo arba infliacijos mažinimas.
Fskalinė politika yra biudžeto politika. Biudžetas – tai ataskaita, rodanti:
 Praėjusių metų vyriausybės pajamas ir išlaidas,
 Planuojamas (numatomas) pajamas ir išlaidas kitais metais.
Biudžeto balansas – tai skirtumas tarp visų vyriausybės pajamų ir visų išlaidų. Skirtingai nuo vyriausybės išlaidų kaip visuminės paklausos elemento, biudžete vyriausybės išlaidoms priskiriami ir transferiniai išmokėjimai.
Esant nuosmukiui reikalinga ekspansinė fiskalinė politika, t.y. vyriausybė didins visuminę paklausą didindama vyriausybės išlaidas ir mažindama mokesčius arba naudodama abi priemones kartu. T.y. jeigu biudžetas buvo subalansuotas, nuosmukio metu jis turėtų tapti deficitiniu. Biudžeto deficitas – lėšų kiekis, kuriuo valstybės išlaidos viršija pajamas. . Biudžeto deficitas turi būti padengtas:
 Skolinimusi iš gyventojų, t.y. parduodama obligacijas ir iždo vekselius.
 Spausdinant naujus pinigus. Tai geresnis būdas už pirmąjį, nes neišstumia privačių išlaidų.
Esant paklausos sąlygojamai infliacijai, reikalinga restrikcinė (ribojanti) fiskalinė politika: mažinamos vyriausybės išlaidos, didinami mokesčiai arba abiejų priemonių kombinacija. T.y. biudžetas turėtų tapti pertekliniu. Tai sumažins ekonomikos perkamąją galią apskritai. Biudžeto perteklius – lėšų kiekis, kuriuo valstybės pajamos viršija išlaidas. Ši politika susijusi su dideliu visuomenės pasipriešinimu. Pvz., mažinamas mokyklų finansavimas, didinami mokesčiai ir pan. “Aukomis dažniausiai tampa tos asmenų grupės, kurios neturi didelio politinio svorio (mažai atstovaujamos parlamente, mažos lobizmo galimybės ir pan.). Siekdama antiinfliacinio poveikio vyriausybė gali biudžeto perteklių panaudoti:
 Skolai gražinti
 Perteklių tiesiog rezervuoti, t.y. tiesiog išimdama tas perteklines sumas, taip sustabdant bet kokių panaudojimą. Taigi, šie ištekliai niekaip nebegali sukelti infliacijos. Tai geresnis būdas nei pirmasis.
Taigi, reikia formuoti deficitinį arba perteklinį biudžetą priklausomai nuo situacijos.
Biudžetui būdinga savaiminė stabilizacija. Esant nuosmukiui, biudžete savaime atsiranda deficitas, nes mažėja surenkamų mokesčių kiekis, o augant ekonomikai ir kylant infliacijai mokesčių surenkama daugiau, kas savaime didina biudžeto perteklių.

5.Rinka ir vyriausybė

1. Rinkos mechanizmo veikimo galimi trūkumai.
2. Vyriausybės ekonominė veikla.

1.Rinkos mechanizmo veikimo galimi trūkumai.

Dauguma ekonomistų mano, kad geriausia ekonomikos organizavimo forma yra laisva gamintojų ir vartotojų sąveika sprendžiant klausimus ką kaip ir kam gaminti. Tačiau ir laisvas konkurencijos veikimas neužtikrina kad nebus patiriama nuostolių. Viena iš pagrindinių tobulos konkurencijos sąlygų yra pilna gamintojų ir vartotojų informacija apie prekių kainas, kokybę, poreikius ir kt. Bet ši sąlyga negali būti iki galo įgyvendinta. Gamintojų atliekami rinkos tyrimai negarantuoja, kad bus tobulai pažinta vartotojų elgsena, o ir patys vartotojai savo poreikius nujaučia tik apytiksliai. Taigi, turima informacija yra visada ribota. Ekonomika informacijos trūkumu niekuo nesiskiria nuo visų kitų veiklos sričių. Visur dėl informacijos stokos daromos klaidos (pvz. medicinoje).
Rinkos ribotumo priežastis galima suskirstyti į dvi grupes:
1. Šią grupę sudaro rinkos reguliavimo trūkumai, kurie yra įveikiami rinką papildžius valstybinio reguliavimo elementais. Kraštutinis atvejis – kad valstybė, nacionalizavusi gamybos priemones, gali išspręsti visas ekonomines problemas. Tai klaidinga. Laisva rinka sprendžia daugelį ekonomikos klausimų geriau nei valstybė dėl šių priežasčių:
1) Gamintojas rinkoje tiesiogiai negali sužinoti vartotojų poreikių, bet jų nežino ir valstybinio aparato valdininkai. Jie paprastai turi netgi mažiau informacijos, nes dalį informacijos gamintojas gauna žinodamas kainą, pagal tai jis gali nustatyti paklausą, tuo tarpu jeigu kaina nustatoma centralizuotai, ji tampa visiškai nebeinformatyvi.
2) Rinkos ekonomika gali susidurti su perprodukcijos problema. Tačiau centralizuotai planuojama ekonomika dažniausiai susiduria su kita – deficito problema. Daugumos ekonomistų nuomone, deficitas – sunkesnė problema nei perteklius.
3) Samdomo darbuotojo darbo stimulai yra mažesni nei savininko, bet didesni nei dirbančio valstybinėje įmonėje.
2. Klausimai, kurie ne rinkos metodais sprendžiami geriau nei rinkos. Kelios iš tokių problemų yra:
1) Informacijos asimetrija. Tobulos konkurencijos mechanizmas veikia efektyviai, kai tiek gamintojas, tiek vartotojas turi visą informaciją apie prekių savybes. Jei gamintojas labiau informuotas nei vartotojas arba atvirkščiai, kai vartotojas labiau informuotas nei gamintojas, informacija yra asimetriška.

Daugeliui paprastų vartojimo prekių nurodyta tobulos konkurencijos sąlyga visai patenkinama. Pvz., vartotojas perka batus. Vartotojas žinias sukaupia kaip daugybės bandymų ir klaidų rezultatus, lygindamas įvairių firmų produkciją, kalbėdamasis su kitais vartotojais, nagrinėdamas reklaminę medžiagą ir kitais būdais. Kuo produktas sudėtingesnis, tuo atskiro vartotojo informuotumas mažesnis. Tokiu atveju remiamasi kitų vartotojų patirtimi, pvz., perkant automobilį.

Aišku, valstybės patarimai perkant tokias prekes neturi prasmės. Valstybės dalyvavimas sprendžiant informacijos asimetrijos problemą turi prasmę tada, kai nežinojimas sukuria daug problemų atskiriems individams ar visuomenei. Pavyzdžiui, daugumoje šalių reglamentuojamas vaistų vartojimas. Vartotojui gauti kokybišką informaciją apie vaistus yra sudėtinga, nes jų poveikis daugumoje atvejų yra individualus. Be to vaistai dažnai turi ir šalutinį poveikį žmogaus organizmui, šis poveikis gali paaiškėti tik po tam tikro laiko. Norint sumažinti galimą žalą ir yra įvedama valstybinė vaistų kokybės kontrolė, sudaromi vaistų, parduodamų tik su gydytojo receptu, sąrašai. Dėl panašių priežasčių reglamentuotai naudojamos medžiagos maisto produktams, jų įpakavimui, žaislams gaminti, gyvenamiesiems namams statyti.

Be to žmonės, dirbantys rizikinguose ar sveikatai kenksminguose darbuose paprastai neturi pilnos informacijos apie riziką ar kenksmingas sąlygas. Todėl reikalaujama, kad būtų įvairūs chemikalai pažymėti įspėjamaisiais ženklais, uždengiamos nesaugios įrengimų dalys ir laikomasi kitų saugumo bei sveikatingumo standartų.

Be to valstybės dalyvavimas tikslingas ir tada, kai klaidingi vartotojų sprendimai nedaro žalos sveikatai, bet yra labai sunkiai atitaisomi. Visose išsivysčiusiose šalyse egzistuoja privalomas mokymasis mokykloje. Jei mokymas nebūtų privalomas, dalis tėvų būtų linkę, kad vaikai dirbtų namuose ir manytų, kad mokslas jiems visai nereikalingas. Nemažai tokių neišsilavinusių žmonių tiesiog ateityje negalės susirasti darbo ir tokią klaidą bus gana sunku atitaisyti.

Dažnai valstybė naudoja ir subsidijas, pvz., kad būtų daugiau vartojama vaisių, jų pardavėjams gali būti teikiamos subsidijos. Taip vaisių kaina kris, o parduodamas kiekis didės.

Tačiau informacijos asimetriją naikinti gali ne tik valstybė. Vartotojų asociacijos renka ir skelbia medžiagą apie kokybišką ir žalingą produkciją, labdaros fondai, kurie remia žmones, anksčiau dėl informacijos stokos padariusius klaidų (neapsidraudusius ir dabar neturinčius kuo užmokėti už operaciją).
2) Visuomeninės prekės. Paprastai jei asmuo įsigijo prekę, tai visa nauda iš jos tenka jam vienam. Vieno savininko naudojamos gėrybės, kuriomis gali naudotis ir kiti ūkio subjektai, yra vadinamos visuomeninėmis gėrybėmis (prekėmis). Joms būdinga tai, kad jos vartojamos visų bendrai ir vartojimo negalima apriboti tiems, kurie tos prekės nepirko. Kita ypatybė – jos teikia neišsenkančią naudą (jei naudosiesi švyturio šviesa, dėl to jo šviesa nesumažėja). Galimybė naudotis visuomeninių gėrybių teikiama nauda sukuria “zuikiavimo” problemą: kam man pirkti tą prekę, jei aš galiu naudotis kaimyno preke? Panaši situacija yra su oro užteršimu: kodėl aš turiu pirkti brangesnį ir kokybiškesnį kurą, kad kitiems būtų švaresnis oras? Arba jeigu nyksta kokia tai rūšis gyvūnų ir augalų, joks atskiras asmuo nesiims jos išsaugoti. Taigi, sprendimą dėl šios rūšies išsaugojimo turi priimti vyriausybė. Gamtos užterštumas. Priemonės, mažinančios jį – teršalų išmetimo ribų nustatymas, mokesčių sumažinimas įmonėms, naudojančioms valymo įrenginius.
3) Gyvenimo lygio diferenciacija. Darbas, žemė ir kapitalas yra vieninteliai pajamų šaltiniai rinkos ekonomikoje. Jei žmogus neturi žemės, kapitalo ir negali dirbti, pvz. yra invalidas, jis negautų ir jokių pajamų, t.y. būtų pasmerktas mirčiai, jei ne valstybės įsikišimas. Be to valstybė rūpinasi ne tik tuo, kad nebūtų mirštančių badu, bet ir tuo, kad visi šalies gyventojai gautų pakenčiamą medicininę pagalbą, elementarų išsilavinimą, turėtų stogą virš galvos.
4) Monopolija. Monopolijos susidarymas yra vienas iš pagrindinių rinkos ribotumo pavyzdžių. Rinkos mechanizme savaime gali atsirasti natūrali monopolija, o tai mažina visuomeninės gamybos efektyvumą. Valstybė, nustatydama natūraliam monopolistui paslaugų kiekį, kainas gali riboti jos pelno paskirstymą savo naudai. Natūralios monopolijos suskaldymas – negeras sprendimas, nes kelios firmos tą produkciją gamintų didesniais kaštais. Geriausias sprendimas – priversti monopoliją padidinti produkcijos apimtis. Tai galima padaryti nustačius maksimalią kainą, kuria monopolija gali pardavinėti savo produkciją. Kainą reikėtų nustatyti tokiame lygyje, kur susikerta MC ir D kreivės. Taip būtų padidintas efektyvumas, monopolija imtų gaminti didesnį kiekį produkcijos mažesne kaina. Kaip matome, tokiu atveju yra tiesiog panaikinama monopolijos rinkos galia. Tai praktiškai galima padaryti dviem būdais:
1. Vyriausybė galėtų pati perimti ir vykdyti monopolizuotą veiklą, nustatydama žemesnę kainą. Paprastai valstybė taip elgiasi su vandens tarnybomis.
2. Vyriausybė galėtų leisti monopolijai ir toliau likti privačia nuosavybe, bet įsteigti reguliavimo tarnybą, kuri kontroliuotų monopolinę kainą. Paprastai taip yra elgiamasi su elektros kompanijomis. Tačiau toks reguliavimas yra sudėtingas. Jeigu maksimali kaina bus nustatyta per žema, įmonė gali patirti nuostolių ir netgi pasitraukti iš veiklos.

2.Vyriausybės ekonominė veikla

Vyriausybės išlaidos.
Vyriausybė, siekdama išspręsti ekonomines problemas tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauja sukurtų gėrybių mainuose.
Vyriausybės pirkimai. Viena iš svarbiausių valstybės funkcijų yra piliečių saugumo užtikrinimas. Rinka šios funkcijos negali tobulai atlikti. Todėl išlaidos kariuomenei bei teisėsaugos organams išlaikyti visais laikais rūpėjo vyriausybėms, jos sudaro apie 20-40 biudžeto lėšų. Apie 60-70 karinių išlaidų sudaro personalo išlaikymas. Kita dalis – tai prekių ir paslaugų, reikalingų krašto apsaugai užtikrinti, pirkimas iš privačių arba valstybinių įmonių.
Antra pagal dydį pirkimų grupė susijusi su socialinėmis paslaugomis. Valstybė sprendžia informacijos asimetrijos bei socialinių garantijų problemas, užtikrina nemokamą pagrindinį išsilavinimą bei remia aukštąjį mokslą. Be to vyriausybė perka ne tik švietimo, bet ir sveikatos apsaugos, mokslo, kultūros, informacines paslaugas. Valstybė iš dalies apmoka gamtos apsaugos, komunalines bei kitas paslaugas. Pavyzdžiui, dotacijos žemės ūkio produktų gamybai.
Vyriausybės socialinių paslaugų pirkimas dažnai kritikuojamas, sakoma, kad ji perka ne tai, kas reikalinga gyventojams, pvz. dotacijos butų ūkiui tik didina gyvenamojo ploto deficitą.
Transferinės išmokos. Pagrindinės formos – senatvės ir invalidumo pensijos, nedarbingumo dėl ligos ir darbo draudimo išmokos, piniginė pagalba neturtingoms šeimoms ir šeimoms, auginančioms vaikus. Transferiniai išmokėjimai sušvelnina daugumą socialinių problemų, bet mažina darbo stimulus.

Vyriausybės pajamos.
Vyriausybės išlaidas apmoka šalies gyventojai, mokėdami mokesčius, muitus ir kitas rinkliavas.Vienas iš valstybės pajamų šaltinių yra valstybinių įmonių sukurtos pajamos, bet rinkos ekonomikos šalyse valstybinės yra dažniausiai pelno neduodančios arba net nuostolingos įmonės.
Mokesčiai yra tiesioginiai ir netiesioginiai. Tiesioginiai mokesčiai sumažina mokėtojo vartojimo dydį sumokėtų mokesčių suma. Netiesioginiai gula ant gyventojų pečių, nors juos ir moka įmonės, pvz., akcizo mokestis.
Žiūrint ilgo periodo aspektu, visi netiesioginiai mokesčiai tenka pirkėjams. Trumpu periodu mokesčiai pasiskirsto tarp pirkėjų ir pardavėjų priklausomai nuo produkto paklausos elastingumo. Jei elastingumas didelis, dėl mokesčių pakilusi kaina labai sumažina perkamą kiekį ir firmos gali patirti nuostolių. Jei paklausos elastingumas mažas, pirkimas beveik visai nesumažės ir vartotojas padengs pagrindinę mokesčių dalį. Mokesčių įvedimo arba padidėjimo efektas:

Dėl mokesčių pasiūlos kreivė persislenka iš padėties S į S’, kas mažina perkamą kiekį ir didina prekės kainą.
Mokesčiai dar yra skirstomi į progresinius, proporcingus ir regresinius. Progresiniai tokie, kurių tarifas didėja, didėjant pajamoms. Šie mokesčiai atlieka ir gyvenimo lygio diferenciacijos mažinimo funkciją.

Valstybinis reguliavimas.
Pagrindinės vyriausybės ūkinės funkcijos:
1. Padeda organizuoti geležinkelių transportą, nustato transporto priemonių saugaus eksploatavimo standartus;
2. Vykdo antimonopolinį reguliavimą, siekia, kad prekyboje nebūtų diskriminacijos, skatina konkurenciją;
3. Užtikrina vaistų bei maisto kokybės kontrolę;
4. Reglamentuoja kai kuriuos samdos santykių aspektus, numatydama darbo dienos trukmę, minimalų atlyginimą ir pan.;
5. Reglamentuoja darbo apsaugos sąlygas;
6. Reglamentuoja gamtos teršimo standartus;
7. Atlieka atominių elektrinių bei kitų potencialiai pavojingų civilinių objektų kontrolę bei licencijavimą;
8. Užtikrina privačių bankų piniginės ir kreditinės politikos kontrolę.

6.Tarptautiniai ekonominiai santykiai

1. Tarptautinės prekybos nauda.
2. Liberali prekyba ir protekcionizmas.

1.Tarptautinės prekybos nauda.

Tarptautinė prekyba teikia šią naudą:
• Konkurencijos padidėjimas.
• Pagamintų produktų gausumas ir įvairovė.
• Masto ekonomija.
• Lyginamasis pranašumas.

Konkurencijos padidėjimas.
Šalyje esant monopolijai ir nesant tarptautinės prekybos, monopolija gamins visą šakos produkciją. Tačiau esant tarptautinei prekybai, monopolinė galia suardoma. Monopolistė tampa oligopoliste tarptautinėje rinkoje. Kaina nukrenta, pagerėja išteklių paskirstymas, padidėja efektyvumas.
Jei firma yra oligopolistė, tarptautinė prekyba ją padaro labiau konkurencine. Vėlgi mažės kaina ir kaštai. Be to tai skatins gerinti produkto kokybę.
Pagamintų produktų gausumas ir įvairovė.
Tarptautinė prekyba suteikia galimybių vartotojams įsigyti naujų, kitose šalyse gaminamų produktų, kurių pagaminimas jų šalyje brangiai kainuotų. Taip pat naudą gauna ir gamintojai, galėdami įsigyti įvairesnių, pigesnių žaliavų.
Masto ekonomija.
Pvz. panaikinus muitus, gamintojai gali laisvai pardavinėti savo prekes kitose šalyse, taip didinama gamybos apimtis, nes mažėja gamybos kaštai. Taigi- didėja efektyvumas.
Lyginamasis pranašumas.

JAV Europa
1 vnt. maisto produktų 1 darbo val. 3 darbo val.
1 vnt. drabužių 2 darbo val. 4 darbo val.
Nesant tarptautinės prekybos JAV darbininkas, norėdamas įsigyti 1 vnt. maisto ir 1 vnt. drabužių, turi dirbti 3 darbo val. Europos darbininkas- 7 darbo valandas.
JAV turi santykinį pranašumą maisto gamyboje, Europa- drabužių gamyboje. ( JAV 1 maisto vnt. kainuoja 1/2 drabužių, Europoje- 3/4, taigi, Europoje drabužiai santykinai pigesni).
Esant tarptautinei prekybai, kainos susilygins: (1/2+3/4)/2=5/82/3, t.y. 2vnt. drabužių bus keičiama į 3 vnt. maisto. Dabar JAV darbininkas, norėdamas gauti 1 vnt. drabužių ir 1 vnt. maisto, turės dirbti 1+3/22,5 val., Europos darbininkas 4+8/320/3 (už 2/3 drabužių gaus 1 vnt. maisto, o norint pagaminti 2/3 drabužių, reikės dirbti 2/3*4)

2.Liberali prekyba ir protekcionizmas

Protekcionizmas- tai tokia valstybinės valdžios ekonominė politika, kuria šalies ekonomika saugoma nuo kitų šalių konkurencijos arba kuria užkariaujamos užsienio rinkos. Rūšys:
1. Apsauginis protekcionizmas. Kai tam tikros šalies ūkio šakos saugomos nuo stipresnės kitų šalių konkurencijos.
2. Agresyvusis protekcionizmas. Jo tikslas- maksimaliai skatinti eksportą.
3. Kolektyvinis protekcionizmas. Jį taiko šalių grupuotės.
Pagrindinė protekcionizmo priemonė- muitai. Tai netiesioginiai valstybės mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės, vežamos per sieną. Muitų formos:
1. Importo muitai.
2. Eksporto muitai.
3. Tranzitiniai muitai.
(Grafikas)
Uždėjus muitą nukentės: vartotojai (mokės brangiau), importuotojai (dėl muitų kyla jų produkcijos kaina), nukentės efektyvumas (nes gamintojai gamins neefektyviai).
Importo ir eksporto kvotos. Nustatomas maksimalus leistinas įvežti prekių kiekis. Tai dar griežtesnė priemonė nei muitai.
Licenzijos (leidimai). Kitos netarifinės tarptautinės prekybos kliūtys: nepagrįsti prekių kokybės reikalavimai, biurokratizmas, eilės muitinėse ir t.t.
“Savanoriški” eksporto ribojimai. Taip šalys vengia dar griežtesnių tarptautinės prekybos apribojimų.
Embargas- draudimas įvežti iš kai kurios šalies ar įvežti į kokią nors šalį prekes.
Dempingas- prekės parduodamos užsienio rinkose pigiau nei šalies viduje, kartais kainos netgi žemesnės už gamybos kaštus. Jis taikomas:
1. Norint užkariauti užsienio rinkas. Kai kitos firmos iš rinkos pasitraukia, kainos smarkiai pakeliamos.
2. Norint gauti gamybos masto efektą. Taip firmos užsienyje realizuoja tą produkcijos dalį, kurios vietinėje rinkoje nieks nebeperka.
3. Jeigu dėl informacijos stokos įmonė pagamino perdaug produkcijos, ji perteklių gali realizuoti naudodama dempingą.

Dempingo formos:
1. Socialinis dempingas. Dėl mažų išlaidų darbo užmokesčiui ir socialiniams poreikiams, šalis gali savo produkciją tarptautinėje rinkoje parduoti pigiau nei konkurentai.
2. Valiutinis dempingas. Priklauso nuo nacionalinės valiutos perkamosios galios skirtumo šalies viduje ir užsienyje. Jeigu šalies valiuta nuvertėjusi, įmonės gali pardavinėti produkciją mažesnėmis kainomis.

Visi protekcionizmą ginantys argumentai gali būti suskirstyti į tris grupes:
1. Neekonominiai argumentai. Politiniai, kariniai motyvai. Aukšti muitų tarifai menkina šalies reputaciją, populiarumą.
2. Ekonomiškai klaidingi argumentai.
2.1. Merkantilistų pažiūros.
2.2. Muitų tarifai atskirų gyventojų grupių labui. Dažnai šios grupės spaudžia vyriausybę. Vartotojams būtų naudinga pirkti pigesnę prekę (kai nebūtų importo muitų tarifų), bet vartotojai išsisklaidę, o gamintojai- susivieniję.
2.3. Dėl pigaus darbo užsienyje. Šis argumentas populiarus išsivysčiusiose šalyse. Reikia atsiminti lyginamąjį pranašumą. Šaliai reikia gaminti tas prekes, kurių gamyba pigesnė ir našesnė.
2.4. Muitų tarifas kaip atsakomoji priemonė. Bet jei kita šalis, taikydama importo muitus, žlugdo savo ekonomiką, kodėl ir kitos šalys turi tai daryti. Tai tik padidintų ekonomikos neefektyvumą.
3. Ekonominiai argumentai, kurie gali būti naudingi esant specifinėms sąlygoms.
3.1. Muitų tarifais keičiamos užsienio prekybos sąlygos, kad būtų naudingos tautai. Pvz. uždedami importo tarifai naftai, tai mažina naftos paklausą, o jeigu paklausa mažėja, mažėja ir kaina. Bet to negali taikyti maža šalis. Be to tai būtų naudinga tik tai šaliai, kuri taiko importo muitus. Jei tai imtų daryti ir kitos šalys- pablogėtų visų šalių gerovė.
3.2. Saugoma nauja ūkio šaka, kuri ateityje turėtų būti efektyvi. Iš pradžių būtų didelės kainos, bet šakai išaugus pakiltų efektyvumas, o kaštai ir kainos kristų. Bet yra rizika, kad šaka taip niekad ir nebus efektyvi.
3.3. Gali mažinti nedarbą. Uždėjus muitą įvežamoms prekėms, jų kainos auga ir paklausa joms mažėja. Tuo pačiu didėja paklausa vidaus produkcijai ir samdoma daugiau darbuotojų. Tačiau tai- kaimynų skurdinimo politika, nes mažėja užimtumas kitoje (eksportuojančioje) šalyje. Kiekvienas galvoja apie save, kad jis gali prarasti darbo vietą ir jam visai nerūpi, kad dėl padidėjusio eksporto (netaikant eksporto tarifų), kažkur atsiras naujos darbo vietos.
3.4. Prekybos suvaržymai įvairina ir išplečia šalies ekonomiką.

Literatūra:
1. Wonnacott. Mikroekonomika.
2. Gronskas V. Verslas, pseudoverslas ir antiverslas. Kaunas, 1995.
3. Gronskas. V. Verslo ekonomika. Kaunas, 1993.

Leave a Comment