Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija

STRATEGINĖ ANALIZĖ
IR
BENDROJI STRATEGIJA

T U R I N Y S

I. SSGG (SWOT) ANALIZĖ 6
II. LIETUVOS EKONOMIKOS VIZIJA 22
III. EKONOMIKOS PLĖTROS VALSTYBĖS MISIJA 28
IV. STRATEGINIAI TIKSLAI 32
V. VIZIJOS, MISIJOS IR STRATEGINIŲ TIKSLŲ ĮGYVENDINIMO VEIKSMAI IR PRIEMONĖS 46
5.1. MAKROEKONOMINĖ POLITIKA 46
5.2. INDUSTRINĖ POLITIKA 49
5.3. EKONOMIKOS REFORMA 51
5.4. SOCIALINĖS PLĖTROS IR UŽIMTUMO EKONOMINIŲ VEIKSNIŲ POLITIKA 54
5.5. APLINKOS APSAUGOS EKONOMINIŲ VEIKSNIŲ POLITIKA 55
5.6. IŠORĖS EKONOMINIŲ SANTYKIŲ PLĖTROS POLITIKA 56
5.7. REGIONŲ EKONOMIKOS PLĖTROS POLITIKA 58
5.8. INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ IR TELEKOMUNIKACIJŲ PLĖTROS POLITIKA 59
5.9. PRAMONĖS PLĖTROS POLITIKA 60
5.10. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PLĖTROS POLITIKA 63
5.11. ŽEMĖS ŪKIO IR KAIMO PLĖTROS POLITIKA 65
5.12. ŽUVININKYSTĖS PLĖTROS POLITIKA 70
5.13. ENERGETIKOS PLĖTROS POLITIKA 73
5.14. TRANSPORTO PLĖTROS POLITIKA 73
5.15. STATYBOS PLĖTROS POLITIKA 78
5.16. TURIZMO PLĖTROS POLITIKA 79

Pratarmė

Strateginės analizės ir bendrosios sttrategijos projektas yra ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų strategijos, rengiamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 30 d. nutarimą Nr. 1274 „Dėl ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijos projekto rengimo”, projekto dokumentas, glaustai apibendrinantis ir susisteminantis specifinių strategijų projektų dokumentų medžiagą. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1274, be to, patvirtinta koordinacinė šio darbo komisija, kuri yra atsakinga už politikos formavimą atitinkamose srityse (sektoriuose) ir ministerijų (valstybės institucijų) dalyvavimą šios strategijos rengime; LR Ūkio ministerijai taip pat pavesta suformuoti ekspertų darbo grupes.
Lietuvos ūkkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijos projektas apima tokius dokumentus (skliausteliuose nurodyti ekspertų grupių vadovai, paskirti Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2001 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 334):
1. Strateginė analizė ir bendroji strategija (MA n.e., prof. A. Vasiliauskas)
2. Ekonomikos augimo ir struktūrinės plėtros strategija (a

akad., prof. E. Vilkas)
3. Išorės ekonominių santykių plėtros strategija (prof. J. Čičinskas)
4. Finansų sektoriaus plėtros strategija (dr. E. Martinaitytė)
5. Energetikos plėtros strategija (akad., prof. J. Vilemas)
6. Transporto ir tranzito plėtros strategija (dr. A. Šakalys)
7. Informacinių technologijų ir telekomunikacijų plėtros strategija (akad., prof. L. Telksnys)
8. Pramonės plėtros strategija (akad., prof. R. Bancevičius)
9. Regionų ekonomikos ir turizmo plėtros strategijos (dr. R. Bagdzevičienė)
10. Turizmo plėtros strategija (dr. R. Bagdzevičienė)
11. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strategija ( dr. J. Matekonienė)
12. Kaimo ir žemės ūkio plėtros strategija (akad., prof. V. Vasiliauskienė)
13.Žuvininkystės plėtros strategija (akad., prof. V. Vasiliauskienė)
14. Socialinės plėtros ir užimtumo ekonominių veiksnių strategija (dr. T. Medaiskis)
15. Aplinkos apsaugos ekonominių veiksnių strategija (dr. L. Čekanavičius)
16. Statybos sektoriaus plėtros strategija (MA n.k., prof. E. Zavadskas)
Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijos parengimas yra šalies ekonomikos plėtros strateginio valdymo, kaip valstybės fuunkcijos, įgyvendinimo pradinis žingsnis. Bendriausia prasme šalies ekonomikos plėtros strateginis valdymas traktuojamas kaip valstybės realizuojama nepertraukiama strateginės analizės, strategijos formavimo ir jos įgyvendinimo funkcija, leidžianti savalaikiai adaptuotis prie vidinės ir tarptautinės situacijos pokyčių ir maksimaliai didinti bei efektyviai išnaudoti šalies ekonominį potencialą.
Ekonomikos plėtros valstybinę strategiją bendriausiu pavidalu galima apibūdinti kaip sprendimų visumą, apibrėžiančią pagrindinius šalies ekonomikos plėtros strateginius tikslus ilgalaikei perspektyvai, taip pat svarbiausius valstybės veiksmus bei priemones šiems tikslams pasiekti. Strategija visuomet turi tikslinę orientaciją, kurią skirtingais detalizacijos ly
ygiais apibrėžia šalies ekonomikos vizija, ekonomikos plėtros valstybės misija ir strateginiai tikslai (politiniai, socialiniai ir ekonominiai). Neatsiejama strategijos sudėtinė dalis yra valstybės politika, ekonomikos reformos, svarbiausi veiksmai ir pagrindinės priemonės vizijai, misijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti. Strategija periodiškai atnaujinama, tikslinama ir koreguojama, jeigu to reikalauja susiklosčiusi šalies vidinė ir tarptautinė situacija.
Šalies ekonomikos plėtros strategijos įgyvendinimui būtinas strateginių tikslų, veiksmų ir priemonių detalizavimas ir konkretizavimas nacionalinėse programose, vyriausybių programose ir veiksmų planuose, atskirų ministerijų kitų valstybės žinybų veiksmų planuose. Ekonominį strategijos įgyvendinimo pagrindą užtikrina finansiniai ištekliai ir valstybės disponuojamų finansinių išteklių paskirstymo sistema. Strategijos įgyvendinimo eiga turi būti stebima ir kontroliuojama. Nauja strategija reikalauja pertvarkyti valstybės ekonomikos valdymo organizacinę struktūrą. Visa tai ir apsprendžia strategijos įgyvendinimo stadijos turinį ir organizavimo formas bei metodus.
Detaliau ir konkrečiau valstybės strategijos įgyvendinimo veiksmai ir priemonės susisteminami nacionalinėse programose, kurios yra skirtos atskiriems šalies ekonomikos plėtros aspektams. Tokiu būdu nacionalinės programos yra neatsiejami priedai, papildantys šalies ekonomikos plėtros strategiją ir padedantys organizuoti ir užtikrinti jos įgyvendinimą. Šalies ekonomikos vizija, ekonomikos plėtros valstybės misija ir strateginiai tikslai leidžia sujungti ir suderinti tarpusavyje visas nacionalines programas. Kiekviena nacionalinė programa yra susieta su vieno arba kelių strateginių tikslų įgyvendinimu; nacionalinių programų visuma turi užtikrinti viso strateginių tikslų komplekso įg
gyvendinimą. Nacionalinėse programose bendrieji strateginiai tikslai gali būti toliau konkretizuojami ir detalizuojami sutinkamai su savo srities specifika.
Vyriausybių programose ir veiksmų planuose turi būti numatoma strategijos įgyvendinimo veiksmų ir priemonių sudėtis, vykdytojai ir įvykdymo terminai, finansavimo apimtys ir šaltiniai. Vyriausybės strategijos įgyvendinimo programos vykdytojai yra valstybės institucijos , kurių kiekviena parengia savo lygio strateginius planus ir programas, fiksuojančius vidines užduotis žinyboje, jų vykdytojus ir atlikimo terminus. Tokiu būdu hierarchinė grandinė: strategija – nacionalinės programos – vyriausybių programos ir veiksmų planai – valstybės institucijų veiksmų planai užtikrina bendravalstybinių strateginių sprendimų išskleidimą ir susiejimą su konkrečiais vykdytojais ir vykdymo terminais. Tai nėra paprastas uždavinys; jam išspręsti paprastai reikia gana daug sprendimų derinimo iteracijų.
Ekonomikos plėtros strategijos įgyvendinimo eiga turi būti stebima, fiksuojant tam tikru periodiškumu faktinius strategijos realizavimo rezultatus ir išorinėje aplinkoje vykstančius pokyčius. Tai užtikrinti gali specifinės strateginės stebėsenos (monitoringo) procedūros. Strateginės kontrolės procedūros turi sulyginti monitoringo procese suformuotą informaciją su strategijos tikslais ir sprendimais, išryškindama nukrypimus nuo pasirinktos strateginės trajektorijos ir šiuos nukrypimus apsprendžiančius vidinius bei išorinius veiksnius. Strateginės stebėsenos ir kontrolės procese suformuota informacija gali inicijuoti strategijos koregavimo arba naujos strategijos formavimo tikslingumą. Labai svarbus yra strateginės stebėsenos ir kontrolės informacijos savalaikiškumas, kadangi tik tokiu atveju galima imtis situaciją geriausiai atitinkančių veiksmų ir priemonių. Ši
i informacija įgyja realią vertę, kai ji tampa naudinga priimant strateginės svarbos sprendimus. Pačios strategijos formavimas priklauso nuo būdų ir metodų, kuriais remiantis renkama, apdorojama ir interpretuojama strateginės stebėsenos ir kontrolės informacija.
Šis strategijos projektas parengtas per labai trumpą laiką, neatlikus specialių tyrimų, kurie šiaip jau labai reikalingi, o tik remiantis įvairiais egzistuojančiais programiniais dokumentais, ekspertų turimu įdirbiu, jų intuicija ir, žinoma, pasaulio moksline literatūra. Ši aplinkybė verčia kritiškai vertinti pateikiamas išvadas, diskusijų eigoje siekti didesnio konstruktyvumo ir apibrėžtumo. Strategijos svarstymai padės šalinti dar esamą tam tikrą jos fragmentiškumą ir pasiekti organiškesnį ekonominių, socialinių, gamtosauginių ir kitų tikslų balansą bei racionalesnį visuomenės pastangų ir lėšų paskirstymą tam balansui realizuoti. Šia prasme ypatingą reikšmę strategijai turi Nacionalinis plėtros planas, kuris nustato kelerių metų šalies investicijas į įvairias sritis, taip suderindamas norus su galimybėmis. Savo ruožtu ir ūkio plėtros strategija nacionaliniams plėtros planams bus svarbiausias išeities taškas juos rengiant ir koreguojant. Jau vien dėl tos priežasties plėtros strategija turi neišmatuojamą reikšmę, kadangi nacionaliniai plėtros planai kartu bus paraiška ES fondų lėšoms gauti.
Galiausiai reikia pastebėti, kad minėtas strategijos įgyvendinimo monitoringas bei periodinis pačios strategijos atnaujinimas reikalingi jau vien dėl to, kad kai kurių ekonominių teiginių ir rekomendacijų neįmanoma šimtu procentų pagrįsti: socialiniams ekonominiams reiškiniams būdingas „įgimtas“, nepašalinamas jokiais tyrimais neapibrėžtumas. Tokius neapibrėžtumus išsprendžia tik laikas, parodydamas kurie planai ir veiksmai buvo racionalūs, o kurių reikia atsisakyti.

I. SSGG (SWOT) ANALIZĖ

Strateginės analizės objektas, rengiant ilgalaikę Lietuvos ekonomikos plėtros strategiją iki 2015 metų, yra svarbiausi vidiniai ir išoriniai veiksniai, lemiantys šalies ekonomikos funkcionavimo ir plėtros sąlygas bei galimybes, arba, trumpiau sakant, šalies ekonomika ir jos išorinė aplinka. Strateginė analizė siejama ne tik su dabartiniu laikotarpiu susiklosčiusia situacija, bet ir apima retrospektyvinį ir perspektyvinį periodus, tuo pačiu strateginės analizės stadija apima ir prognozavimą.
Strateginės analizės rezultatų apibendrinimas yra vadinamas SSGG (SWOT) analize, kur santrumpa SSGG lietuvių kalboje (SWOT anglų kalboje) iššifruojama taip: stiprybės (Strengths), silpnybės (Weaknesses), galimybės (Opportunities), grėsmės (Threats). Tokiu būdu buvo analizuojamos tos ekonomikos sritys, kurios leidžia išryškinti pagrindines šalies ekonominio potencialo stipriąsias ir silpnąsias puses, ir tos ekonomikos išorinės aplinkos sritys, kurios padeda atskleisti svarbiausias palankias galimybes ir grėsmes šalies ekonomikos plėtrai. Strateginės analizės apibendrinimo minėtais keturiais aspektais galutinis rezultatas yra pirminė informacija ekonomikos plėtros strateginių tikslų ir valstybės veiksmų bei priemonių tiems tikslams pasiekti pasirinkimui pagrįsti.
Strateginės analizės darbus siaurinti ir tikslingai orientuoti padėjo svarbiausių ekonomikos plėtros veiksnių identifikavimas. Šalies ekonomikos plėtros antraeilių veiksnių eliminavimas ir svarbiausių išskyrimas buvo naudingas startinis žingsnis strateginėje analizėje. Svarbiausi ekonomikos plėtros veiksniai tolesniuose strateginės analizės etapuose padėjo atrinkti tas sritis ir problemas, kurias tikslinga išnagrinėti giliau ir plačiau. Jie suteikė galimybę taip pat atsiriboti nuo kai kurių nereikšmingų šalies ekonomikos plėtros strategijai SWOT analizės punktų. Pagaliau svarbiausi veiksniai buvo panaudoti lyginant tarpusavyje ekonomikos plėtros strategijos alternatyvas. Svarbiausi ekonomikos plėtros veiksniai buvo identifikuoti analizuojant pasaulinę ir atskirų užsienio šalių patirtį ir ypač tų šalių, kuriose ilgą laikotarpį buvo pasiekti labai aukšti ekonominio augimo tempai (pavyzdžiui, Airija, Suomija, Švedija, Danija, Norvegija, Pietų Korėja, Taivanis ir kt.).
Strateginę analizę pagal atskiras specifinėms strategijoms atitinkančias problemines sritis atliko ir ją apibendrino SSGG (SWOT) analizės pagalba ekspertinės grupės. Detaliau strateginės analizės ir SSGG (SWOT) analizės rezultatai pateikti atitinkamuose specifinių strategijų dokumentuose. Bendrosios strategijos dokumente pateiktos stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės glaustai apibendrina ir susistemina ekspertinių grupių gautus SSGG (SWOT) analizės rezultatus.

1.1. STIPRYBĖS

1. Nors ir būdama transformacijos stadijoje, šalies ekonomika sugebėjo užtikrinti žmonėms būtinas pragyvenimo sąlygas, verslo ir darbo priemones, finansuoti būtinas socialinės apsaugos sistemos priemones. Pakankamai išsilavinusi darbo jėga psichologiškai jau prisitaikė prie rinkos ekonomikos reikalavimų, padidėjo asmeninės atsakomybės už save supratimas, suformuota visumoje pozityvi nuostata rinkos ekonomikos atžvilgiu. Sukurta nuosekli socialinės apsaugos ir užimtumo politikos įgyvendinimo sistema, diversifikuota pagal apsaugos teikimo specifiką bei darbo rinkos tikslo grupes ir besiremianti šiuolaikine teisine baze, institucine sąranga bei pakankamai kvalifikuota, praktinę patirtį įgijusia administracija.

2. Menki Lietuvoje gamtiniai ištekliai stimuliuoja kitų šiuolaikinėmis sąlygomis svarbių ir perspektyvių išteklių (žmogiškasis veiksnys, inovacinė veikla, žiniomis grįsta gamyba ir pan.) mobilizavimą. Turintys aukštąjį ir specialų vidurinį išsilavinimą yra sparčiausiai didėjanti ekonomiškai aktyvių gyventojų kategorija. Dėl radikalių ekonominių reformų ir aukšto gyventojų išsilavinimo lygio greitai didėja šalies versloviškumo potencialas. Lietuva turi būtinų sparčios technologinės pažangos prielaidų: taikomųjų mokslų potencialą ir galimybes sintetinti įvairių sričių žinias, gamina kai kurių aukštųjų technologijų gaminius ir paslaugas, pramonėje naudoja daugelį fundamentinių technologijų, yra pakankama pramonės ir mokslo koncentracija.

3. Lietuvoje taikomi ekonominiai gamtonaudos reguliavimo instrumentai – mokesčiai už aplinkos taršą bei gamtos išteklius, gamtai padarytos žalos kompensavimas. Aplinkos apsaugos programų finansavimas iš valstybės biudžeto bei tarptautinės paramos fondų teikia galimybę vykdyti bendrąsias aplinkos apsaugos priemones, papildančias atskirų ūkinių subjektų pastangas arba pranokstančias jų finansines galimybes. Pritraukiamos gamtosaugai investicinės lėšos iš tarptautinių finansinių institucijų skatina šalies ekonomikos plėtrą bei papildomų darbo vietų kūrimą, pagyvina šalies finansų rinką .

4. Lietuva priskirtina prie šalių su atvira ekonomika, ji aktyviai dalyvauja tarptautinėje prekyboje, kitose pasaulinio ūkio ryšių formose. Valstybės vykdoma ekonominė politika grindžiama efektyvesniu dabartiniame laikotarpyje eksportui orientuotos besivejančios plėtros modeliu. Lietuvos pozicijas pasaulio rinkose ir ekonominiame lenktyniavime lemia jos žmogiškasis kapitalas, tradiciškai gyvybingas ir patenkinamas gamtines sąlygas turintis žemės ūkis, geografinės padėties sąlygotos transporto ir kitų paslaugų plėtojimo galimybės, maži darbo ir daugelio paslaugų kaštai. Lietuvos buvimas paribyje su Eurazija suteikia galimybę įnešti savo indėlį plėtojant Europos ir Azijos ūkinius ryšius, kurie neabejotinai artimiausiais dešimtmečiais intensyviai plėtosis. Gyvenviečių bei bazinės infrastruktūros išsidėstymo šalies teritorijoje tolygumas teikia palankias sąlygas užsienio investicijoms naujose bei tradicinėse ekonominės veiklos srityse.

5. Kurdama “plyno lauko” kapitalo ir vertybinių popierių rinkos infrastruktūrą, Lietuva pasinaudojo pažangiausia Vakarų valstybių patirtimi ir sudarė prielaidas veikti saugioms ir modernioms reguliavimo ir priežiūros, vertybinių popierių prekybos, apskaitos ir atsiskaitymų sistemoms, kurios užtikrina patikimą ir efektyvų kapitalo judėjimą, perskirstymą ir pritraukimą. Po kelių privatizavimo etapų susidarė didelis skaičius akcinių bendrovių, kurios tampa kapitalo rinkos “varomąja jėga”. Kai kuriose finansų rinkos nišose finansų maklerio įmonės tinkamai konkuruoja su komerciniais bankais ir papildo jų teikiamas paslaugas.

6. Būdama nedidelė šalis, Lietuva turi galimybę greitai prisitaikyti prie sparčiai kintančių ekonomikos globalizavimo aplinkybių ir greito informatikos priemonių plitimo ekonomikoje. Didelė dalis (72,3 %) Lietuvos gyventojų mano, kad informacinės technologijos palankiai paveiks Lietuvos ūkį, 95 % tėvų norėtų, kad jų vaikai mokėtų ir galėtų naudotis kompiuterių tinklais.

7. Šalis turi palankią tranzitui geografinę padėtį, šalies teritoriją kerta du pripažinti kontinentinės svarbos transporto koridoriai. Tranzito plėtrai svarbią reikšmę turi neužšąlantis Klaipėdos jūrų uostas, turintis modernų konteinerių terminalą, gerai išvystytas automobilių kelių tinklas ir aukštos kokybės jų priežiūros ir remonto sistema. Iš esmės baigta transporto sektoriaus komercinių struktūrų privatizacija, sukurtas kvalifikuotas transporto sektoriaus mokslinis potencialas, išvystyta transporto specialistų rengimo sistema.

8. Susiformavo gera pirminės energijos balanso struktūra, kurioje dominuoja gamtinės dujos, naftos produktai ir pigus branduolinis kuras, pereinamuoju laikotarpiu padėję išvengti didelių investicijų į energetikos sektorių. Pakankamai išvystyti energetiniai pajėgumai: palyginti nesenos ir modernios elektrinės (atominė, hidroakumuliacinė ir termofikacinės elektrinės), naftos perdirbimo gamykla, centralizuoto šilumos tiekimo sistemos.

9. Sukurtos svarbios prielaidos pramonės plėtrai: įvykdyta privatizacija, padaryti žymūs struktūriniai pokyčiai pramonėje, daugelyje pramonės sektorių yra sėkmingai konkuruojančių tarptautinėse rinkose įmonių, pradeda naujai formuotis ir stiprėja klasteriai, yra nemažai kvalifikuotų specialistų, darbo jėgos kaina yra konkurentiška, nemažai dabar nepanaudojamų gamybinių pajėgumų gali būti panaudojami kitokiai pramoninei paskirčiai. Nors ir neatitikdama pilnai šiuolaikinių standartų, fizinė infrastruktūra yra pakankamo lygio, kad galėtų sėkmingai palaikyti pramonės augimą. Yra tam tikras mokslinis potencialas, kuris gali būti panaudotas pramonės konkurencingumo veiksniams plėtoti ir stiprinti. Pramonės įmonių vadovai turi sukaupę unikalią darbo NVS rinkose ir pakankamą darbo Vakarų rinkose patirtį.

10. Šalis turi stiprias statybos tradicijas, baigta statybos bendrovių privatizacija ir restruktūrizacija. Privatizuotas būsto sektorius, būsto kreditavimo ir valstybės garantijų paskoloms teikti sąlygos yra geresnės nei daugelyje kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių. Statyboje aktyviai įsisavinamos šiuolaikinės technologijos, taikomi nauji vadybos metodai. Sukurta teisinė įmonių veiklą reglamentuojanti bazė ir realiai vyksta konkurencija, sėkmingai diegiamos Europos Sąjungos direktyvos ir Europos standartai. Šalyje išplėtota statybos specialistų rengimo sistema, sukurtas kvalifikuotas mokslo potencialas.

11. Lietuva turi palankias sąlygas žemės ūkio ir kaimo plėtrai: palanki šalies geografinė padėtis, pakankami žemės ištekliai ir natūralus jos našumas, didžioji žemės ūkio naudmenų dalis melioruota, palankios klimato sąlygos plėtoti pieno ir mėsos ūkį, auginti javus, bulves, daržoves, vaisius, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms platumoms būdingus augalus ir gyvulius. Egzistuoja galimybės plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų gamybą. Pakankami darbo jėgos ištekliai, gilios žemdirbių ir maisto produktų gamintojų tradicijos ir verslo patirtis, tvirtėja pozicijos užsienio maisto rinkose, didėja eksporto apimtys. Susiformavo privatūs nuosavybės santykiai, sukurtos žemės reformos teisinės prielaidos. Šalies teritorijoje tolygiai išplėtotas mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas, sukauptas didelis intelektinis potencialas. Plėtojama kaimo žmonių savivalda. Vaizdingas kraštovaizdis leidžia plėtoti kaimo vietovių rekreacines galimybes.

12. Pakankami vandens ir kiti gamtiniai telkiniai, santykinai mažas vandens užterštumas užtikrina palankias sąlygas žuvininkystės plėtrai. Palanki šalies geografinė padėtis, kelių, jūros uosto, transporto priemonių potencialas suteikia galimybes prekiauti žuvimi ir jos produktais su Vakarų ir Rytų bei toliau esančiomis šalimis. Žuvininkystės sektoriuje susiformavo privatūs nuosavybės santykiai, išplėtotas mokslo, mokymo institucijų tinklas. Devynios žuvų perdirbimo įmonės ir devyni jūrų laivai yra sertifikuoti produkcijos eksportui į ES rinkas, jų produkcijos kokybė atitinka ES standartus.

13. Stiprėjanti rinkos ekonomika atveria galimybes vietinio ir atvykstamojo turizmo plėtrai tokių veiksnių pagrindu: patogi geografinė padėtis greta esančių didelių turizmo rinkų, Lietuvą kertantys tarptautiniai transporto ir keleivių srautai Rytai-Vakarai, Šiaurė-Pietūs, pakankamai tankus sausumos ir vandens kelių tinklas, didelis rekreacinių vietovių potencialas, turtingas istorinis-kultūrinis paveldas, istoriniai-kultūriniai, etniniai ryšiai tarp Lietuvos ir kitų šalių.

14. Užsibaigiant pereinamajam į rinkos ekonomiką laikotarpiui, sukurtos svarbiausios prielaidos smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai: iš esmės, teisinis verslo reguliavimas vykdomas atsižvelgiant į ES teisę, sukurta ir plečiama teikiančių paramą smulkiam ir vidutiniam verslui institucijų sistema, pakankamai gerai išvystyta visoje šalies teritorijoje fizinė verslo infrastruktūra, išugdytas smulkių ir vidutinių įmonių, kurios jau dominuoja bendroje ūkio struktūroje, sugebėjimas prisiderinti prie rinkos pokyčių.

15. Didžiųjų ir smulkesnių geografiškai tolygus miestų išdėstymas sudaro prielaidas tolydžiam ekonomikos regioniniam išdėstymui, tradicinės žemės ūkio produkcijos gamybos koncentruojasi šioms gamyboms palankiuose regionuose. Gerėja universitetų, kitų mokslo bei švietimo įstaigų regioninis tinklas. Vyriausybės bei atskirų institucijų lygmenyse pradėti diegti strateginio planavimo bei programinio biudžeto sudarymo principai, kurie itin svarbūs įgyvendinant regioninę politiką Lietuvoje. Priimti regioninės politikos formavimą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai sudaro prielaidas, kad reikalingi planavimo dokumentai būtų rengiami pagal ES reikalavimus.

1.2. SILPNYBĖS

1. Šalies ekonomika dar neužtikrina pakankamas sąlygas socialinei plėtrai ir užimtumui: žemas užimtumo lygis ir didelis bei struktūriškai nepalankus nedarbas, nepakankama darbo vietų kokybė, nepakankamai skatinamas naujų darbo vietų kūrimas, mažas darbo rinkos lankstumas, didelė neoficiali darbo rinka, šešėlinis užimtumas, nelegali darbo jėgos migracija. Nepakankamai plėtojami žmogiškieji ištekliai bei mokymosi visą gyvenimą galimybės. Nevieninga ir fragmentiška užimtumo politika, nepakankama užimtumo politikos, socialinio draudimo ir socialinės paramos sanglauda. Socialinio draudimo išmokos, pirmiausia pensijos, pernelyg mažos, socialinės paramos sistema nepakankamai orientuota į žmogų, pernelyg silpna valstybės parama apsirūpinti būstu, padidėjusi socialinė – regioninė diferenciacija.

2. Lietuva ženkliai atsilieka nuo ES šalių pagal ekonominio išsivystymo lygį ir egzistuoja realios galimybės įveikti šį atsilikimą tik per 30-40 metų. Šaliai dar tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas. Abejotina ar šalyje jau egzistuoja pakankamos atvirai nacionalinei ekonomikai bendrosios išplėstinės reprodukcijos sąlygos.

3. Plėtodama savo ekonomiką, Lietuva gali disponuoti labai kukliais nuosavais gamtiniais ištekliais. Nors darbo jėga ir pasižymi santykinai aukšta kvalifikacija, kai kuriose ūkio šakose jau dabar jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius, jos disciplinuotumas, mobilumas ir prisitaikomumas prie pokyčių nėra patenkinami. Iš sovietinio laikotarpio paveldėtas realaus kapitalo technologinis atsilikimas ir neatitinkanti realius Lietuvos pranašumus ir ūkio integralumą jo struktūra. Lietuva turi mažai galimybių tapti naujų gaminių ar naujų technologijų kūrėja ir jų eksportuotoja, jos dalyvavimas naujausiose gamybose (ir perspektyvos tokios produkcijos eksportui) praktiškai galimas tik įsijungiant į tarptautinius gamybos klasterius.

4. Mokesčiai už aplinkos taršą bei gamtos išteklius ir gamtai padarytos žalos kompensavimas didina prekių bei paslaugų gamybos kaštus, gali prislopinti ekonomikos plėtrą arba iššaukti nepageidaujamus ūkio struktūrinius pokyčius. Aplinkosauginių investicijų bendro finansavimo būtinybė pareikalauja tam tikrą valstybės bei savivaldybių biudžetų lėšų dalį atitraukti nuo kitų potencialių panaudojimo sričių. Eksploatacinės pastatytųjų aplinkos apsaugos objektų išlaidos didina paslaugų tarifus ir tampa papildoma namų ūkių bei, atskirais atvejais, savivaldybių biudžetams. Nepakankami instituciniai naujų ekonominių aplinkos apsaugos valdymo instrumentų diegimo ir administravimo gebėjimai.

5. Verslumo potencialas nėra pakankamo lygio: žema verslo etika ir kultūra, didelė dalis gyventojų priešiškai žiūri į verslininkus, kaip visuomenės sluoksnį. Verslumo ištekliai panaudojami aktyviai ne vien legalioje, bet ir šešėlinėje ekonomikoje, t.y ūkio dalyje, kuri veikia ne pagal valstybės nustatytas ūkinio gyvenimo normas ir taisykles.

6. Politikams deklaruojant mokslą ir švietimą tarp pagrindinių šalies prioritetų, reali šiems prioritetams valstybės parama nuolat mažėja. Nėra darnios mokslo ir gamybos kooperavimo sistemos, šalis dar neturi patvirtintos mokslo ir technologijų plėtros strategijos, kuri būtų nacionalinės plėtros strategijos šerdis. Žengiami patys pirmieji žingsniai inovacinės politikos formavimo, verslininkiško inovacinės veiklos valdymo srityje, beveik nesant šios srities patirties ir tradicijų.

7. Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva neįgijo nacionalinės plėtros valstybinio strateginio valdymo patirties: nebuvo rengiama ir įgyvendinama nė viena kompleksinė nacionalinės plėtros strategija. Valstybė nevykdo nuolatinės strateginės analizės, kuri leistų ankščiau pastebėti pasaulinės ekonomikos nuosmukių ir krizių galimybės požymius ir savalaikiai imtis veiksmų ir priemonių sušvelninti jų pasekmes.

8. Lietuvoje kompleksiškai nebuvo tiriamas nacionalinis konkurencingumas, valstybė neturi jo plėtojimo politikos. Dabartiniai šalies konkurenciniai pranašumai (išskyrus geografinę padėtį) nėra perspektyvūs ilgesniam laikotarpiui, tuo tarpu Lietuvos ūkis dar beveik neturi įgytų konkurencinių pranašumų (pažangios technologijos, lyderystė atskirose perspektyviose šakose, įmonių reputacija, intelektinės nuosavybės teisės). Nepakankamai kompleksiškai ugdomi šalies viduje konkurencinę atmosferą formuojantys veiksniai. Valstybė dar nesuformavo mechanizmus, užtikrinančius nacionalinės ekonomikos lankstumą ir manevringumą, gebėjimą greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje ekonomikoje ir pasaulinėje rinkoje.

9. Lietuvos užsienio ekonominių ryšių politika tebeformuojama nesiremiant aiškiai suformuluotais nacionaliniais interesais. Eksportui orientuotos besivejančios plėtros modelis neparemtas valstybės nacionalinio konkurencingumo veiksniais. Klimatas užsienio transnacionalinių kompanijų tiesioginėms investicijoms Lietuvoje nėra pakankamai palankus konkuruojant dėl jų su kitomis šalimis. Lietuvos transnacionalinės kompanijos tebėra pradinėje formavimosi ir stiprėjimo stadijoje ir, negaudamos savo plėtroje valstybės paramos, svarbesnio vaidmens stiprinant šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje nevaidina.

10. Lietuvos pozicijas pasaulio rinkose ir ekonominiame lenktyniavime silpnina jos maža vidinė rinka, išskirtinis kai kurių ūkio sektorių (geležinkelių transporto, žemės ūkio) silpnumas, techninis ir struktūrinis atsilikimas, atsilikimas technologijose, darbuotojų kvalifikacijoje ir darbo kultūroje, įskaitant verslo įmonių ir viešojo sektoriaus institucijų vadybą ir administravimą. Menkas ES vidaus rinkos pažinimas, įmonių internacionalizavimas, stokojame išsilavinusių, iniciatyvių, drąsių, rizikuojančių, naujų rinkų ieškančių verslininkų ir jų aljansų, santykinai didelė darbingo amžiaus gyventojų dalis linkusi ieškoti geriau apmokamo darbo kitose šalyse. Lietuvos geografinė padėtis Europos Bendrijos teritorijoje nėra gera: įstojus į ES Lietuva taps jos periferija. Tam tikrą neigiamą reikšmę turi neapibrėžtumas sprendžiant Kaliningrado klausimą.

11. Lietuvoje aštrėja finansų sistemos koncentracijos problema: bankų sistemoje ir kituose finansų rinkos segmentuose įsivyrauja keletas rinkos dalyvių, dėl to didėja sisteminė rizika, kurią gali sukelti vieno iš jų žlugimas. Įmonėms ir investuotojams kapitalo rinka dar netapo lygiaverte alternatyva, lyginant su bankais, naujam kapitalui pritraukti ir tinkamai įgyvendinti investavimo poreikius. Kapitalo rinkos nepakankamas išsivystymo lygis stabdo naujų technologijų bendrovių kūrimąsi ir vystymąsi, kadangi komerciniai bankai neteikia paskolų tokioms įmonėms dėl per didelės rizikos. Šiuo metu Lietuvoje nepakankamai išvystyta finansinio tarpininkavimo institucijų struktūra, kurioje dominuoja bankai, ir finansinių priemonių rinka. Laikant bankų sistemą Lietuvos finansų sistemos pagrindu, jos stabilumas priklauso nuo pasitikėjimo bankais.

12. Per maža Lietuvos gyventojų dalis naudojasi kompiuterių tinklais (aktyviai naudojasi 4,2 %, bent kartą internetu yra pasinaudoję 19,2 % gyventojų), kas trukdo plėtoti e-prekybą ir e-verslą. Pagal kompiuterizacijos lygį gili praraja skiria didžiųjų miestų ir provincijos gyventojus. Tarp gyventojų dar nepaplitusi nuolatinio mokymosi nuostata. Lietuvos valdžios struktūros lėtai pereina prie informacinėmis technologijomis grindžiamo valdymo.
13. Geležinkelių transporte fiziškai susidėvėjusi infrastruktūra, pasenęs riedmenų parkas, neišvystytas elektrifikuotų linijų tinklas, neracionali organizacinė struktūra. Klaipėdos jūrų uoste nepakankamas kanalo gylis, uosto infrastruktūra nepritaikyta keleivių aptarnavimui. ,,Siaura vieta” yra susisiekimas automobilių keliais ir geležinkeliais su ES šalimis per Lenkiją. Neišvystytas vidaus vandenų transportas, miestų gatvės nepritaikytos transporto intensyviam judėjimui, transportas (ypatingai automobilių) daro žalingą poveikį aplinkai. Nesukurti teisiniai ir organizaciniai pagrindai multimodaliniam transportui plėtoti.

14. Turimas energetikos potencialas panaudojamas neefektyviai; Lietuvos elektros ir dujų tinklai neturi tiesioginių ryšių su Vakarų Europos energetikos sistemomis ir išlieka priklausomybė nuo vienintelio gamtinių dujų tiekėjo; tebeišlieka neracionaliai energiją vartojanti ekonomika, vėluoja energetikos valdymo modernizavimas; šiai dienai tebeegzistuoja Ignalinos AE ateities neapibrėžtumas, susikaupė didelis radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro kiekis, nesukaupti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkantys naftos produktų rezervai; fiziškai ir morališkai yra susidėvėjusi didelė dalis elektros tinklų ir pastočių, vamzdynų, nemaža dalis šalies teritorijos dar neprijungta prie gamtinių dujų tiekimo sistemos.

15. Nešiuolaikiška pramonės struktūra (maža mokslui imlius produktus gaminančių įmonių dalis), neišplėtota kooperacija tarp įvairių ūkio subjektų, menkas darbo našumas daugelyje sektorių, trūksta alternatyvių šaltinių apsirūpinti pigiais ištekliais. Neadekvati laikmečiui profesinė ir vadybinė kompetencija, tiriamoji veikla įmonėse beveik neegzistuoja, o inovacinė veikla pasireiškia tik nedaugelyje, ypač menkas jose mokslinis potencialas, lyginant jį su panašiomis užsienio šalių įmonėmis. Mokslo ir tyrimų sistema nėra orientuota pramonės reikmėms, neskatinamos įmonių investicijos į technologijų plėtrą, menkai susiformavusi verslo paslaugų infrastruktūra. Nepakankamai išvystytas finansinių paslaugų sektorius, didelė skolinto kapitalo kaina,

16. Lietuva paveldėjo neracionalią statybos medžiagų pramonę, menka statybos organizacijų specializacija. Dėl nepalankios aplinkos investicijoms ir fragmentiškos bei mažos statybos rinkos statybos potencialas išnaudojamas ne iki galo, statybos bendrovės per mažos pavieniui konkuruoti tarptautiniu lygiu, valstybė per mažai remia įmonių pastangas įsiskverbti į užsienio rinkas. Lėtai diegiama inovacinė veikla, nenaudojamos ar minimaliai naudojamos informacinių ir interneto technologijų galimybės. Neišspręstos nebaigtų statybų ir žemės nuosavybės problemos, nesprendžiama socialinio būsto problema. Silpnas statybos bendrovių ir mokslo institucijų bendradarbiavimas.

17. Žemas agrarinio sektoriaus kapitalizacijos lygis, trūksta modernios technikos, neišplėtota kooperacija. Nestabili žemės ūkio politika, nebaigta žemės reforma, silpnai funkcionuoja žemės rinka, lėtas žemių konsolidacijos procesas, dominuoja smulkūs, nekonkurencingi, mažo investicinio pajėgumo ūkiai. Nestabilios maisto produktų rinkos, nepakankamas kai kurių produktų konkurencingumas. Nepakankamai išnaudojamas žemės ir daiktinio kapitalo potencialas, mažas darbo našumas, didelis nedarbas, menkas kaimo žmonių pasirengimas dirbti konkurencinės rinkos sąlygomis, nepakankama vadybos patirtis.

18. Neišplėtota gamybinė ir socialinė kaimo infrastruktūra, didelis atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyventojų pajamų, darbo sąlygų bei socialinio aprūpinimo, galimybių gauti tinkamą išsilavinimą, medicinos, komunikacijų ir kitas paslaugas. Nesuformuota efektyvi regioninė politika. Didelė gyvenimo kokybės regioninė diferenciacija, nesusiformavusi regioninė specializacija, lėta ūkio subjektų veiklos diversifikacija. Lėtai formuojasi kaimo bendruomenės, neugdomi jų lyderiai. Nukentėjusi biologinė įvairovė, sumenkėjęs kraštovaizdis.

19. Nepilnai išnaudojamos Baltijos jūroje skiriamos strimelių ir bretlingių žvejybos kvotos, neracionali žvejybos ir perdirbimo subjektų struktūra, vyrauja mažos, nekonkurencingos, mažo investicinio pajėgumo įmonės. Klaipėdos uoste nėra prieplaukos su kranto infrastruktūra Baltijos jūroje žvejojantiems laivams. Tvenkiniuose auginama mažai lašišinių žuvų, Lietuvai skiriamos per mažos menkių ir lašišų žvejybos kvotos Baltijos jūroje. Nepakankamas dalies žvejų ir žuvų perdirbimo pramonės darbuotojų pasirengimas dirbti konkurencijos sąlygomis, mažos sektoriaus dirbančiųjų pajamos.

20. Turizmo plėtrą riboja trumpas turistinis sezonas, neišplėtota turizmo paslaugų infrastruktūra, nepakankamai formuojamas Lietuvos kaip turistinės valstybės įvaizdis. Vyriausybinės organizacijos per mažai dėmesio skiria turistinio šalies ir atskirų jos regionų potencialo plėtojimui, nepakankami turizmo sektoriaus administravimo pajėgumai apskrityse ir savivaldybėse. Nepakankamai diferencijuotas turizmo produkto pateikimas sutinkamai su atskirų regionų specifika, neplėtojami neturistinio sezono produktai.

21. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą stabdo tokie veiksniai: maža šalies rinka ir vartotojų perkamoji galia, dideli mokesčiai, apyvartinių lėšų trūkumas, sudėtingos kredito gavimo sąlygos, pradinio kapitalo stoka nepakankamai išvystyta institucinė infrastruktūra, nepalanki teisinė aplinka, administracinių barjerų gausa ir biurokratizmas, aukštas nusikalstamumo lygis. Lietuvoje pasiektas labai žemas verslumo lygis, matuojant smulkių ir vidutinių įmonių skaičiumi 1000-čiui gyventojų. Nusidėvėję smulkių ir vidutinių įmonių įrengimai ir pasenusios gamybos technologijos, lėti verslo plėtros tempai, nedidelis eksportas, finansinių paramos priemonių stoka. Neefektyvi informacijos sistema, nepakankama verslą pradedančiųjų bei verslu užsiimančių vadovų kvalifikacija, ribotos galimybės kelti kvalifikaciją veikiančioje įmonėje, nepakankama teisinė bazė ir infrastruktūra elektroniniam verslui vystyti. Nepakankami ryšiai tarp smulkių ir vidutinių bei didelių įmonių, netolygi smulkaus ir vidutinio verslo plėtra atskiruose regionuose.

22. Perėjimo į rinkos ekonomiką sąlygomis susiformavo smunkančios pramonės su ilgalaikėmis negatyviomis ekonominėmis ir socialinėmis pasekmėmis regionai arba miestai (Akmenė, Tauragė, Marijampolė, Didžiasalis ir kt.). Lėtai regionų ekonominė veikla adaptuojasi prie vietinių gamtinių ir rinkos sąlygų, dideli regioniniai nedarbo lygio skirtumai, nauji strateginiai infrastruktūros objektai koncentruojasi didžiausios urbanizacijos regionuose. Nepakankamai skatinama vietos bendruomenių iniciatyva, vangiai plėtojamas smulkus ir vidutinis verslas bei alternatyvios ūkio veiklos kaimiškuose regionuose, gyventojai, pirmiausia jaunimas, intensyviai migruoja iš kaimiškųjų ir atokių regionų, silpnindami šių regionų intelektinio kapitalo išteklius ir ekonominės plėtros galimybes. Nesuformuoti regionų plėtros metodologiniai pagrindai.

1.3. GALIMYBĖS
.

1. Ekonomikos plėtra, derinama su teisingai orientuota, asmens motyvaciją skatinančia socialine ir užimtumo politika, suteiks galimybę ženkliai sušvelninti ir ilgainiui išspręsti užimtumo, aprūpinimo būstu, skurdo, socialinės atskirties, nepakankamo socialinės apsaugos lygio problemas. Modernių ir pirmiausia informacinių technologijų plėtra leis sukurti kokybiškas gerai apmokamas darbo vietas, panaudoti dabar turimą darbo jėgos potencialą, daugiau investuojant į kvalifikuotam darbui imlias šakas. Racionaliai panaudota ES struktūrinių fondų parama pozityviai paveiks užimtumo skatinimo, darbo vietų kokybės ir civilizuotų darbo santykių plėtrą.

2. Lietuvos ūkio internacionalizacija pasaulinės ekonomikos pakilimo sąlygomis pasireikš kaip galingas palankių tendencijų stiprintojas nacionalinės ekonomikos plėtrai, suteiks galimybes stiprinti konkurencingumą ir plėsti rinkas savo veiklą į eksportą orientavusioms šalies firmoms ir įmonėms. Užsienio transnacionalinių korporacijų dalyvavimas Lietuvos ekonomikoje leis paspartintai plėtoti nacionalinę ekonomiką užsienio tiesioginių investicijų pagrindu, perimti pažangias technologijas, tarptautinės vadybos patirtį, apimant efektyvų gamybos ir realizacijos organizavimą, firmų aukštos reputacijos palaikymą. Lietuvos transnacionalinių korporacijų plėtojimas ir jų veikla užsienyje leistų sustiprinti šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje. Lietuva neatsiliks pasaulio ūkio raidoje, jei tik jos gamintojai įsijungs į stambiuosius perspektyvių produktų gamybos klasterius. Naujus veiksnius ir sąlygas šalies ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam suklestėjimui užtikrins postindustrializacijos procesas, nors ir iššaukdamas sunkumus daliai šalies visuomenės narių persiorientuojant ir prisitaikant prie naujos situacijos.

3. Lietuvos integracija į milžinišką ES vidaus rinką atvers dideles galimybes šalies ūkio plėtrai: išplės realizacijos rinkas, sudarys prielaidas užsienio prekybos pagyvėjimui, prekių ir paslaugų gamybos reorganizavimui, užsienio investicijų augimui. Ekonominė integracija į aukštesnio išsivystymo lygio tarpvalstybinę ekonominę struktūrą atvers galimybes siekti technologinės pažangos. Lietuva turės didžiulius ir realius šansus sparčiai mažinti savo technologinį ir ekonominį atsilikimą, narystės ES pagrindu įsijungdama į perspektyvių produkcijos rūšių vertės kūrimo grandinę (value chain). ES teisinė bazė, paprastai ginanti silpnesnes šalis narius ir formaliai atitinkanti tiek silpnų, tiek stiprių dalyvių interesus, sumažins negatyvias pasaulinio ūkio konjunktūrinio pobūdžio įtakas Lietuvai. Lietuva nacionalinės ekonomikos plėtrai galės išnaudoti savo palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį.

4. Finansinių išteklių globalizacija supaprastins finansinių išteklių stygiaus Lietuvai problemos sprendimą, kadangi, stokojant nacionalinio finansinio kapitalo, jis gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansinių organizacijų. Finansinių išteklių globalizacija sustiprins konkurenciją nacionalinėje finansų rinkoje ir tuo pačiu mažins finansinio-kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) kainą ūkio subjektams. Naujas galimybes atvers ir lito kurso fiksuotas susiejimas su euru bei paskesnė Lietuvos narystė Ekonominėje ir pinigų sąjungoje.

5. Susidarys galimybės sukurti kompleksinę suderintą ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių sistemą, papildant ją naujais, pasaulinėje praktikoje žinomais efektyviais taršos mažinimą skatinančiais komponentais (gaminio mokesčiu, užstatų-grąžos sistema, apyvartiniais taršos leidimais ir kt.). Tvarios raidos (subalansuotos plėtros) siekiai bus internalizuoti Lietuvos ūkio subjektų elgesyje. Bus įgyvendinta principu “moka teršėjas” besiremianti ir šakos specifiką atspindinti ekonominių aplinkosaugos motyvų integracija visuose ūkio sektoriuose, užtikrintas aplinkos apsaugos įsipareigojimų, susijusių su integracija į ES, įvykdymo ekonominis mechanizmas.

6. Artimiausiais metais ir dešimtmečiais Lietuvoje paskolų ir finansų rinka gali augti sparčiau nei išsivysčiusios ekonomikos valstybėse ir net Vidurio bei Rytų Europos šalyse. ES standartų ir geriausios patirties diegimas kapitalo rinkoje, priežiūros ir infrastruktūros institucijų bendradarbiavimas ir įsijungimas į europines struktūras ar aljansus sudarys sąlygas saugiai investuoti į Lietuvos ir užsienio vertybinius popierius pagal individualų pasirinkimą ir poreikius, arba per kolektyvinio investavimo įmones. Įkuriant pensijų ir investicinius fondus bei išplėtojant kreditų unijų veiklą, bus išvystyta pilnavertė finansų tarpininkų institucijų struktūrą. Įtakojamos padidėjusios konkurencijos ir technologinės pažangos, vietinės finansų institucijos labiau integruosis su užsienio kapitalu ir išlaikys bei plėtos savo paslaugas atskirose rinkos nišose už šalies ribų. Atsivers didžiulė erdvė diegti naujas finansines paslaugas ir plėtoti jau atsiradusias, sutrumpinti distanciją tarp kredito įstaigų ir žmonių. Bus sukurta ilgalaikiu stabilumu pasižyminti finansų sistema, nes Lietuvai įstojus į Europos ekonominę ir pinigų sąjungą bei pakeitus litą euru, bus “paklotas” svarbiausias jos pagrindas – tvirta, pasaulyje pripažinta valiuta.

7. Lietuvos ekonomikai integruojantis į Europos Sąjungos ekonomiką, skaitmeninės erdvės panaudojimas atvers platesnes rinkas ir sudarys sąlygas veiksmingesniam kooperavimuisi su labiau pažengusiomis ekonomikomis.

8. Lietuva įsitvirtins kontinentinės Europos transporto paslaugų rinkoje, sukurs Kauno ir Klaipėdos logistikos centrus ir juos integruos į Baltijos jūros regiono transporto logistikos centrų tinklą. Bus taikomi privataus ir visuomeninio (valstybinio) kapitalo partnerystės principai finansuojant transporto infrastruktūrą, pasiektas svarbiausioms transporto magistralėms trans-Europinių tinklų statusas, išplėtotas kombinuotas transportas.

9. Energetikos sistemų restruktūrizavimas ir privatizavimas paspartins energijos konkurencinės rinkos kūrimo procesą, padidins energetikos įmonių efektyvumą, sumažins energijos gamybos ir tiekimo savikainą. Platesnis energijos taupymo potencialo panaudojimas sumažins energijos poreikių bei energijos šaltinių galios augimo tempus ir tuo pačiu palengvins gamtosaugos problemų sprendimą, sumažins poreikį investicijoms. Esami magistraliniai dujotiekiai ir pasiekus, kad tranzitinis dujotiekis į Vakarų Europą būtų nutiestas per šalies teritoriją, leis ateityje ženkliai padidinti gamtinių dujų suvartojimą ir jų tiekimo strateginį patikimumą. į Lietuvos pirminės energijos balansą vis didesnį indėlį įneš atsinaujinantys ir vietiniai energijos ištekliai (nafta, durpės, vėjo bei hidroenergija ir kt.).

10. Pramonės plėtrą, restruktūrizavimo procesą bei sistemišką jos infrastruktūros sutvarkymą paspartins techninė, konsultacinė bei finansinė ES parama, didelės galimybės pritraukti užsienio kapitalą bei know-how, auganti įmonių vadovų kompetencija ir sukaupta veiklos tarptautinėse rinkose patirtis. Atsigaunanti Rusijos ekonomika atvers geras sąlygas Lietuvos įmonėms šioje rinkoje panaudoti buvusią patirtį ir veiklos Vakarų šalių rinkose kompetenciją. Įsijungimas į vieningą ES mokslo erdvę leis sparčiau ir efektyviau panaudoti ES šalių pramonės ir mokslo potencialą. ES vieninga rinka ir teisinės ūkinės veiklos sąlygos leis sparčiau integruotis į stiprius tarptautinius klasterius ir padidins Lietuvos patrauklumą investicijoms.

11. Statybos kaip globalaus verslo galimybių išnaudojimas atvers Lietuvai platesnes statybos produktų ir paslaugų eksporto galimybes, leis dalyvauti ES finansuojamuose infrastruktūros plėtros projektuose. Statybos paklausa didės dėl ekonomikos augimo, gyventojų pajamų didėjimo, urbanizacijos plėtros ir kitų veiksnių šalyje ir kitose pasaulio rinkose. Atsiras galimybės didinti socialinio būsto statybą mažas pajamas turintiems gyventojams, baigti nebaigtas statybas, atnaujinti senus būstus. Projektavimo ir gamybos integracija, integruoto projektavimo technologijos, informacinių ir interneto technologijų platesnis taikymas leis padidinti gamybos išteklių panaudojimo efektyvumą statyboje. Bus įgyvendinta kvalifikacijos ugdymo nuotolinių studijų sistema, apimanti visų statybos sričių specialistus – darbininkus, meistrus, vadovus. Įsijungimas į vieningą ES statybos ir mokslo erdvę leis sparčiau ir efektyviau panaudoti ES šalių statybos ir mokslo potencialą. Įstojimas į NATO padidins investicijų į Lietuvą patikimumą.

12. Per ateinančius dešimtmečius vyks globalinis maisto poreikio augimas, didės kokybiškų, sveikų, ekologiškų maisto produktų poreikis. Mokslo išradimai ir atradimai biotechnologijos srityje atvers naujas žemės ir maisto ūkio plėtros galimybes, plėsis modernios, ypač energiją taupančios, technologijos, didės informacinių technologijų taikymo žemės ir maisto ūkio sektoriuje reikšmė. Stiprės lietuviškų produktų skverbimasis į naujas ES ir pasaulio rinkas, ypač plėsis rinkos nišos geros kokybės ekologiškiems ir natūraliems produktams. Lietuvai tapus ES nare, padidės ekonominė, techninė, informacinė ir konsultacinė parama.

12. Didės finansinės galimybės vykdyti žuvininkystės struktūrinius pertvarkymus, didinti produkcijos konkurencingumą, Lietuvai tapus ES nare, padidės kapitalo investicijų, modernių technologijų įdiegimo galimybės, didės informacijos apie tarptautines rinkas prieinamumas, techninė ir konsultacinė parama.

13. Turizmo plėtrai naujas galimybes atvers platesnis įsiliejimas į vieningą Baltijos turistinį regioną, bendrų tarptautinių maršrutų vystymas su šalimis, turinčiomis panašius turistinius produktus (gydomojo, vandens turizmo), stojimas į ES ir tarptautinių ryšių augimas, Rytų rinkos galimybių išnaudojimas, tarpregioninės svarbos turistinių kelių plėtra (Via Baltica, Via Hanza, Gintaro kelias, Lietuvos valdovų kelias, Mažosios Lietuvos kelias, Šilko kelias ir kt.), didėjantys turizmo srautai ir rinkų diferenciacija, efektyvesnis šalies rekreacinio potencialo išnaudojimas, aplinkos užsienio investitoriams gerėjimas.

14. Atsivers galimybės pasinaudoti ES struktūrinių ir kitų fondų, tarptautinės techninės ir finansinės pagalbos teikiama parama smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programoms įgyvendinti. Dėl integracijos į ES tobulės smulkaus ir vidutinio verslo teisės ir institucinė sistemos, išsiplės rinkos, informacijos kanalai, atsiras didesnės galimybės naudotis moksliniais pasiekimais, naujomis technologijomis, palaipsniui atsiras galimybė laisvam darbo jėgos ir kapitalo judėjimui, didesnės galimybės dalyvauti tarptautiniuose klasteriuose, prisijungti prie transnacionalinių verslo plėtros programų. Augant įvažiuojamajam ir kaimo turizmui, sparčiau plėtosis viešbučių, restoranų, pramogų tinklas. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai pasitarnaus galimybės veikti NVS šalių rinkose, užsienio tiesioginės investicijos, geresni marketingo rezultatai bendradarbiavimo dėka.

15. Platesnes galimybes regionų ekonomikos plėtrai atvers ES paramos programos ir struktūriniai fondai, edukacinė veikla gyventojų regionuose verslumui ir vadybiniams gebėjimams didinti. Bus deleguotos regioninės plėtros valdymo funkcijos, suteikiant didesnį savarankiškumą vietos savivaldos lygmeniui, skatinant vietinę iniciatyvą. Rengiant plėtros planavimo dokumentus, bus išplėtotas tarpinstitucinis bei tarpžinybinis bendradarbiavimas, partnerystė tarp vietinio, regioninio, centrinio valdymo lygmens bei privataus sektoriaus. Išsiplėtos tarpregioninis bendradarbiavimas nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyse.

1.4. GRĖSMĖS

1. Nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas aštrins nedarbo problemas, taip pat trukdys inovacijoms, modernių technologijų plėtrai. Regioninės raidos netolygumas gilins užimtumo ir socialinės plėtros lygio diferenciaciją, sąlygos marginalinių regionų susidarymą. Darbo jėgos emigracija, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, gali tapti ekonominės plėtros stabdžiu. “Protų nutekėjimas” silpnins šalies intelektinį potencialą, sukels depopuliaciją, aštrins kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus ir nekvalifikuotos darbo jėgos pertekliaus problemas šalyje. Kartu su biudžeto išlaidų švietimui, mokymui bei mokslui didinimu Lietuvoje tokia emigracija reikš tų išlaidų praradimą bei potencialaus nacionalinio produkto sumažėjimą. Gali sustiprėti imigracija į Lietuvą (legali ir nelegali) iš Rytų Europos valstybių (Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos) bei kai kurių Azijos šalių. Visuomenės senėjimas padidins poreikį socialinės apsaugos išlaidoms. Nesėkmingos užimtumo ir socialinė politikos atveju nesumažės skurstančiųjų dalis, sustiprės socialinė atskirtis bei socialinė diferenciacija.

2. Lietuvos ekonomikos internacionalizacija sąlygos stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtrai ir šalies ekonominei politikai. Užsienio transnacionalinės korporacijos turės savus interesus, kurie gali ir nesutapti su Lietuvos nacionaliniais interesais. Dabartinėje stadijoje nekontroliuojamas Lietuvos ekonomikos atvirumo plėtojimas gali sužlugdyti šalyje eilę tradicinių gamybų ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą. Lietuvos pernelyg liberali užsienio ekonominė politika gali atvesti prie siauros specializacijos, kuri pavojinga šalies ekonomikai, svyruojant paklausai pasaulinėje rinkoje. Finansinių išteklių globalizacija didins nacionalinės finansų rinkos nestabilumą, atsirandantį dėl finansinių krizių atskiruose regionuose ir nacionalinės finansų rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius “karštiems pinigams”, darys Lietuvos ekonomiką priklausomą nuo finansinio kapitalo, o ne nuo realaus ekonomikos sektoriaus. Mineralinių išteklių koncentracija Rytuose darys Lietuvos nacionalinę ekonomiką iš dalies priklausomą nuo Rytų.

3. Praktiškai sunkiai prognozuojami pasaulinės ekonomikos nuosmukiai ir krizės visuomet turės didesnius ar mažesnius neigiamus padarinius Lietuvos nacionalinei ekonomikai. Lietuvos savarankišką reagavimą į makroekonominius šokus gerokai varžys stabilios fiskalinės politikos reikalavimai: įvykdžiusi konvergencijos kriterijus bei įstojusi į Ekonominę ir pinigų sąjungą, Lietuva turės formuoti ir įgyvendinti nacionalinę ekonominę politiką pagal stabilumo ir augimo pakto reikalavimus, sudarydama vidutinės trukmės stabilumo programą, kurios esmė – pasiekti ir laikytis nacionalinio biudžeto subalansuotumo ar net perviršio (didelės valstybės skolos atveju).

4. Prisitaikydama prie bendrų ES šalių narių interesų, Lietuva turės pakelti tarpvalstybinių ūkinių ryšių reguliavimo lygį apribojant šalies suverenitetą ir pripažįstant viršnacionalinių valdymo organų sprendimus. Pradiniame etape dėl stiprios konkurencijos bendroje ES rinkoje dalis nacionalinių įmonių atsidurs sunkioje padėtyje arba sužlugs, kas iššauks kai kuriuos nepageidautinus socialinius reiškinius. Kai kurie Vakarų šalių ekspertai mato rimtą pavojų pačios integracijos sėkmei, kai integruojasi santykinai žemo ir aukšto ekonominio išsivystymo lygio šalys (Lietuva ir ES).

5. Šiuo metu muitais apsaugoti ūkio sektoriai po Lietuvos įstojimo į ES atsidurs sustiprėjusios konkurencijos aplinkoje, nes dažnu atveju importo rinkliava pagal Bendrąjį muitų tarifą yra mažesnė už protekcinį Lietuvos muitų tarifą. Lietuvoje negaminamų prekių atžvilgiu bus priešingai – importas iš trečiųjų šalių kai kuriais atvejais pabrangs ir vers importuotojus pereiti prie tiekėjų iš ES šalių (prekybos iškreipimas), kas gali padidinti Lietuvos gamintojų gamybos kaštus. Tapusi ES nare, eksportuojamoms prekėms į JAV, Kanados, Japonijos rinkas Lietuva nustos gauti pramonės gaminių importo muitų nuolaidas pagal Bendrąją preferencijų sistemą (taikomą besivystančioms bei pereinamosios ekonomikos šalims) ir turės pradėti pati teikti tokias nuolaidas besivystančioms šalims pagal Lome konvencijos taisykles.

6. Galimi dideli sunkumai suderinant ekonominius aplinkosaugos veiksnius su ES direktyvomis bei kitais tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais. Kai kurios ūkio šakos gali būti nepajėgios įsisavinti užsienio skiriamas finansinės paramos lėšas arba efektyviai jas panaudoti. Aplinkos apsaugos užmojai gali būti nesuderinami su šalies socialinėmis-ekonominėmis galimybėmis, pernelyg dideli gali būti naujų ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių įdiegimo organizaciniai ir administravimo faktiniai kaštai, galimos klaidos bei disproporcijos, parenkant ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių konkrečias skaitines išraiškas. Kurios nors įtakingos politinės ar ekonominės grupuotės gali pasipriešinti jos interesus paliečiančiai aplinkos apsaugos ekonominių veiksnių sistemos reformai (politinio nepriimtinumo grėsmė).

7. Gyventojams ir įmonėms didžiąją dalį investicinių paslaugų pradės teikti užsienyje registruotos finansų institucijos. Nepalankus apmokestinimas ir pernelyg sudėtinga pajamų apskaičiavimo ir deklaravimo tvarka gali sulėtinti taupymo didėjimą ir investavimo kultūros ugdymą. Spaudimas bankų vadovybei sutelkti visą dėmesį į banko akcininkų kapitalo trumpalaikį grąžos didinimą, labai dideli akcininkų reikalavimai gali pastūmėti bankus ateityje į rizikingesnę veiklą, dėl ko gali padidėti nestabilumas bankiniame sektoriuje. Blogai valdomos naujų finansų tarpininkų institucijos (kredito unijos, pensijų fondai) gali padidinti finansų rinkų jautrumą ir sumažinti pasitikėjimą visu finansiniu sektoriumi. Egzistuoja pavojus, jog nespėdamos žengti koja kojon su finansų verslu, priežiūros institucijos taps sparčios rinkos plėtros stabdžiu.

8. Technologiškai ir ekonomiškai išsivysčiusios šalys su išplėtota informacine visuomene į Lietuvos gyventojus gali žiūrėti tik kaip į vartotojus, o ne modernių produktų ir paslaugų kūrėjus ar partnerius.
9. Vadovavimasis ekonominėje praktikoje vien rinkos fundamentalizmo koncepcija gali sąlygoti didelį lėšų trūkumą šalies transporto infrastruktūros atstatymui ir plėtrai. Tikėtinas nepakankamai efektyvus veiksmų koordinavimas su kaimyninėmis šalimis plėtojant TINA tinklus. Gamtosauginių ir kitų reikalavimų sugriežtinimas vežėjams, dirbantiems ES šalių rinkoje, gali sumažinti transporto paslaugų eksportą. Tikėtinas transporto kamščių padidėjimas didžiausiuose šalies miestuose.

10. Energijos tiekimas Lietuvai bus lengvai pažeidžiamas politinio konflikto su Rusija atveju. Ankstyvas Ignalinos AE uždarymas be reikiamo finansavimo iš Europos Sąjungos ir tarptautinių finansinių institucijų taps nepakeliama našta šalies ekonomikai. Neapibrėžtumas, bus ar nebus Lietuva elektros energijos eksportuotoja, didina tikimybę, kad bus priimti neoptimalūs sprendimai vidaus ekonominėje ir išorės ekonominių ryšių politikoje. Energetikos rinkos atvėrimas, neįteisinus pereinamojo laikotarpio, iškels papildomų problemų vartotojams ir gamintojams. Dalies vartotojų atsijungimas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų gali sukelti ekonomines ir socialines problemas. Jei bus pavėluotai sukaupta patirtis ir lėtai pereinama prie naujausių technologijų, o importuojamas organinis kuras pabrangs, tai nebus galimybės laiku ir efektyviai pasinaudoti atsinaujinančiais energijos ištekliais.

11. Auganti užsienio statybos kompanijų konkurencija ir žemi įėjimo į Lietuvos statybos rinką barjerai gali sužlugdyti nacionalines statybos bendroves ar sumažinti jų efektyvumą. Ūkio finansinių galimybių nestabilumas (būsto finansavimas, socialinis būstas, nebaigta statyba, pagalba socialiai remtiniems žmonėms eksploatuojant pastatus ir t. t.), vidaus ir tarptautinių rinkos sąlygų pokyčiai iššauks statyboje neprognozuojamus nuosmukius. Galimos klaidos bei disproporcijos nustatant statybos politikos prioritetus, tikėtinas dalies statybos verslininkų perėjimas į kitas verslo šakas su greitesne kapitalo apyvarta. Nepasirengimas pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis, didelės reformų, naujų technologijų diegimo ekonominės, organizacinės, informacinės ir administravimo išlaidos.
12. Didžiausia potenciali grėsmė pramonės plėtrai bus neteisingai valstybės lygmeniu suvokta mokslo, žinių ir inovacijų svarba (kuo lėčiau bus kuriama efektyvi nacionalinė inovacijų sistema, tuo daugiau lėšų ir pastangų prireiks, norint neatsilikti). Neprognozuojami įvykiai didins politinį nestabilumą šalyje ir užsienyje, kels ES plėtros strateginių prioritetų netikėtus pokyčius. Kai kurie pramonės sektoriai gali būti laiku ir efektyviai nepasirengę pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis. Dėl nesėkmingos energetinio ūkio restruktūrizacijos gali išaugti energetinių resursų kaina. Savalaikiai nebus sukurtos palankios sąlygos investicijoms.
13. Didės vartotojų reikalavimai maisto produktų kokybei, saugumui, kainai ir tiekimo pastovumui. Toliau liberalizuojant prekybą, didės kitų šalių gamintojų, ypač dirbančių lyginamojo pranašumo sąlygomis, konkurencinis spaudimas Lietuvos maisto rinkai. ES BŽŪP gali gerokai pasikeisti. Lietuvai, kaip ir kitoms kandidatėms, sunku tikėtis tokios paramos, kokią gauna dabartinės ES narės. Negavus ES derybinėse pozicijose numatytų gamybos kvotų, žemės ūkio pridėtinės vertės dalis BVP nebūtų pasiekta, sumažėtų užimtumas ir dirbančiųjų pajamos žemės ūkyje bei perdirbamojoje pramonėje. Didės žemės ūkio sektoriaus priklausomybė nuo kitų sektorių veiklos, konkurencija dėl investicijų ir kvalifikuotos darbo jėgos išteklių. Keisis ūkių ir įmonių struktūra, pagausės nekonkurencingų ūkio subjektų bankrotų, padidės socialinės paramos poreikis rinkos sąlygomis nesugebantiems dirbti asmenims ir jų šeimų nariams.

14. Atviroje rinkoje vyks tiesioginė Lietuvos žuvininkystės subjektų sandūra su didesnio konkurencinio pajėgumo ES valstybių rinkos subjektais. Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai ES ir PPO ribos galimybes taikyti valstybės paramą žuvininkystės produkcijos eksportuotojams.

15. Turizmo plėtrai Lietuvoje neigiamą įtaką darys nemažėjantis nusikalstamumas (autotransporto priemonių vagystės), tolesnė kaimiškųjų vietovių degradacija, artimų turizmo rinkų konkurencija Lietuvos turizmo produktui. Tęsiant pražūtingą kurortinių vietovių komercializavimą, sunyks svarbiausias Lietuvos kurortas – Palanga. Pernelyg vangiai gali būti plėtojama valstybės valdymo institucijų veiklos rekreacijos ir turizmo sferoje koordinacija, neprognozuotinai gali keistis valstybės prioritetai ir numatomas finansavimas. Tikėtina, kad Lietuva nesugebės sukurti jūrinės valstybės įvaizdžio, gali sumažėti šalies kultūrinis-istorinis ir gamtinis patrauklumas.

16. Galimi smulkių ir vidutinių įmonių bankrotai dėl nepalankios teisinės ir ekonominės aplinkos. Dėl globalizacijos procesų, laisvo prekių ir paslaugų judėjimo, užsienio šalių vidaus rinkos protekcinės politikos didės konkurencinis spaudimas Lietuvoje gaminamoms prekėms ir paslaugoms. Tikėtina, kad pernelyg lėtai formuosis verslo kultūra šalyje: palyginti didelė visuomenės dalis nebus iniciatyvi, lauks valstybės paramos įvairiais verslo organizavimo ir vykdymo klausimais, nepakankama pagarba klientui, geranoriškumas, darbuotojų motyvacija, skatinimo svertų panaudojimas.

17. Tikėtinas problemiškų regionų su dideliu socialiniu ekonominiu nuosmukiu susiformavimas (tokių, kaip Visaginas Ignalinos AE uždarymo pasėkoje). Pradės ryškiau reikštis intelektinio kapitalo trūkumas regionuose dėl migravimo į šalies centrus bei užsienį. Valstybės centrinės valdymo institucijos gali dėti pastangas išlaikyti regioninės plėtros planavimo ir valdymo funkcijas. Ne visi regionai sugebės laiku ir tinkamai panaudoti regionų ekonominei plėtrai skiriamą užsienio (pirmiausia – ES Struktūrinių fondų) finansinę ir techninę paramą.

II. LIETUVOS EKONOMIKOS VIZIJA

Geopolitinė Lietuvos situacija. 2015 metais Lietuva jau bus senbuvis Europos Sąjungoje, kuriai, tikėtina, priklausys ne tik dabartinės kandidatės, bet taip pat buvusios Jugoslavijos šalys. Kandidatėmis į ES tada gali būti Ukraina ir Moldova. Europos Sąjunga bus didžiausia pasaulyje ir efektyviai integruota rinka, taip pat pažangiausia mokslo technologinė erdvė, besiremianti išplėtota intelektine kooperacija. Politikos srityje ES bus pažengusi federalizacijos link, vadovaudamasi ES Konstitucija – daugiau sprendimų bus priimama ES Parlamente, Ministrų Taryboje daugiau sprendimų bus priimama ne bendru sutarimu, o balsuojant. Balsavimo taisyklė tikriausiai bus sudėtinga, siekiant subalansuoti suverenumo ir sprendimų efektyvumo reikalavimus. Lietuva turės neblogas galimybes daryti įtaką ES sprendimams per mažesniųjų šalių koaliciją. Gali būti, kad koaliciją dažniausiai sudarys Rytų Europos arba Baltijos regiono šalys. Pats Baltijos regionas (Skandinavijos ir Pabaltijo šalys) bus sparčiausiai progresuojanti ES dalis.

Lietuva savo įtaką pasaulio politikai realizuos taip pat per narystę NATO, kuriai faktiškai, o gal ir formaliai tada priklausys Rusija.

Demografinė situacija. Gyventojų senėjimo problema bus aktuali visai Europai, tačiau Lietuvai ji bus itin sudėtinga dėl didelės jaunų žmonių dabartinės ir būsimos, kai ES laisvai galės judėti darbo jėga, emigracijos, taip pat dėl labai sumažėjusio gimstamumo. Tikėtina, kad darbo jėgos rinkoje laikotarpio pabaigoje turėsime didėlesnį prieaugį dėl gimstamumo bumo praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį, tačiau pastebimą duobę vėliau; bus aktualu skatinti reemigraciją, o iš dalies ir imigraciją, ypač iš pajėgaus intelekto slavų šalių.

Makroekonominiai plėtros rezultatai. Modernizavusi ūkio strategiją ir valstybės ekonominę politiką bei naudodamasi ES finansine ir technine parama, Lietuva iki 2015 metų padidins savo BVP 2-2,5 karto. Pagal BVP vienam gyventojui bus pasiektas daugiau kaip 50 proc. būsimojo ES vidurkio lygis vietoje dabartinio 30 proc. lygio. Tai iš esmės įgalins realizuoti ES socialinį ekonominį

Leave a Comment