Lietuvos ekonomikos raida

Turinys
ĮVADAS 3
1. Lietuvos ūkio raida ir dabartinė būklė 5
Trumpa pereinamojo laikotarpio apžvalga 5
Pastarojo laikotarpio ekonominiai pokyčiai ir svarbiausios problemos 6
2. Vidutinės trukmės ekonominė politika 8
Vidutinės trukmės ekonominės politikos tikslai 8
Makroekonominė politika 8
Pinigų politika 8
Fiskalinė politika 9
Darbo užmokestis ir pajamų politika 10
Politika, skirta pereinamojo laikotarpio reformų užbaigimui 11
Smulkus ir vidutinis verslas 11
Užsienio prekybos politika 11
Socialinės apsaugos reforma 12
Žemės ūkis ir kaimo plėtros politika 13
3. Lietuvos ūkio plėtojimo perspektyvos vidutinės trukmės laikotarpiu 14
IŠVADOS 17
PRIEDAI 18
LITERATŪROS SĄRAŠAS: 20ĮVADAS
Panašiai kaip ir kitose Baltijos šalyse, ikisovietiniu laikotarpiu žemės ūkis buvo svarbiausias Lietuvos ekonomikos komponentas. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, sovietinio režimo metu pergyveno greitos žemės ūkio inndustrializacijos ir kolektyvizacijos laikotarpį. Tuo metu žemės ūkis buvo anrasis pagal dydį Lietuvos ekonomikos sektorius, 1990 metais pagaminęs 28% BVP. Sovietinės eros metu gyvulininkystės ir pieno produktų gamyba buvo pagrindinė žemės ūkio veikla ir sudarė daugiau nei 3/5 bendros žemės ūkio gamybos. Šalis buvo pagrindinė gyvulininkystės ir pieno produktų tiekėja, tuo tarpu pašariniai grūdai ir kiti reikalingi ištekliai buvo įvežami į šalį vadovaujantis centralizuoto ekonomikos planavimo sistemos vadovų sprendimais.
Greitai po nepriklausomybės atgavimo Lietuva pradėjo įgyvendinti rinkos principo pagrįsto ekonomikos programą, kuri jau pasiekė svvarbių rezultatų. Kainų liberalizavimas, privatizacija už investicinius čekius, prekybos liberalizavimas, teisinės ir institucinės reformos bei socialinės apsaugos sistemos sustiprinimus arba jau įgyvendinti, ar įgyvendinami. Tai realizuojant teko imtis TVF remiamų stabilizavimo priemonių: buvo įsteigta valiutų valdyba, liberalizuotos finansų rinkos, mokesčių de

eficitai tapo kontroliuojami (1 lentelė). 1996 m. pradžioje įvyko bankų krizė bei kilo antroji pereinamosios ekonomikos problemų banga, sukėlusi grėsmę ankstesnių reformų rezultatams. Vyriausybė ėmėsi sprendimų bankų krizei įveikti ir tolesniam perėjimui prie rinkos ekonomikos. Šiuo metu struktūros reformų akceliaracija bei didžiausių disbalansų energetikos, žemės ūkio ir socialinės apsaugos sektoriuose panaikinimas yra labiausiai akcentuojami makropolitikoje, kuri siekia panaikinti likusius struktūrinius makroekonominio disbalanso šaltinius ir tobulinti sąlygas spartesniam efektyvumo realios ekonomikos sferose augimui.
Siekdama tolygaus ekonominio augimo ir sudarydama palankias sąlygas stabiliai kilti gyventojų gyvenimo lygiui, Lietuva pastaruoju metu baigia ekonomikos reformas, kurių paskirtis – sukurti konkurencingą rinkos ekonomiką. Lietuvos integracija į ES nėra savitikslė. Tai greičiau yra viena iš pagrindinių struktūrinių pokyčių įgyvendinimo prielaidų, kurios sustiprins Lietuvos ūkio ilgalaikę plėtrą.
Europos Komisijos parengtoje Nuomonėje apie Lietuvos paaraišką narystei, pateiktoje 1997 m., ir Europos Komisijos reguliariose ataskaitose, pateiktose 1998 ir 1999 m., pripažįstama, kad Lietuva padarė didelę pažangą plėtodama funkcionuojančią rinkos ekonomiką. Vėlesni dokumentai pabrėžia, jog būtina baigti pradėtas reformas, kurios leistų ekonomikai atlaikyti konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgas ES.
Atsižvelgdama į Stojimo partnerystės reikalavimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė drauge su Europos Komisijos Ekonominių ir finansinių reikalų generaliniu direktoratu parengė Lietuvos vidutinės trukmės ekonomikos prioritetų bendrąjį vertinimą. Šio dokumento tikslas – susitarti dėl pagrindinių Lietuvos ūkio vidutinės trukmės plėtojimo gairių baigiant pereinamąjį rinkos ekonomikos la
aikotarpį ir parengiant Lietuvos ūkį narystei ES. Bendrasis vertinimas padės nustatyti veiklos kryptis ir jų įgyvendinimo seką vidutinės trukmės laikotarpiu ir tokiu būdu sudarys galimybę jas sistemingai peržiūrėti. Šioje sutartyje pagrindinis dėmesys skiriamas Lietuvos ūkio plėtojimo vidutinės trukmės strategijos įgyvendinimo priemonėms. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtins išsamų veiksmų planą ir sudarys darbo grupę, kuri vykdys Bendrojo vertinimo sutartyje išdėstytos politikos įgyvendinimo monitoringą.
Bendrasis vertinimas papildo tokius dokumentus kaip Nacionalinė acquis priėmimo programa (joje daugiausia dėmesio skiriama teisiniam ir instituciniam acquis communautaire atitikimui) ir Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija integracijos į Europos Sąjungą kontekste (ją Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 1999 m. birželio mėn.). Minėtuose dokumentuose pateikta detali struktūrinių ūkio aspektų analizė, o Bendras.is vertinimas išreiškia struktūrinę politiką tik tiek, kiek ji tiesiogiai daro įtaką makroekonominiams pokyčiams. Bendrojo vertinimo makroekonominė dalis pagrįsta Lietuvos ūkio plėtojimo vidutinės trukmės strategija, taip pat ji apima naujausius ekonominės politikos ir ūkio pokyčius. Pateikiamos atnaujintos makroekonominės prognozės ir išdėstytas planuojamos plėtros scenarijus.
Dokumentą sudaro trys dalys. 1 dalyje trumpai apžvelgiama Lietuvos ūkio raida, visų pirma susijusi su Rusijos krizės poveikiu Lietuvos ekonomikai ir jos įtaka nustatant prioritetus. 2 dalyje analizuojamos pagrindinės Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijos dalys ir ekonominė politika. Ypač daug dėmesio skiriama šios strategijos priemonių įgyvendinimo sekai. 3 dalyje pateikiamas makroekonominės plėtros ti
ikslinis scenarijus, atitinkantis vidutinės trukmės laikotarpio tikslus ir strategiją. Šis scenarijus atspindi numatomas ekonominės plėtros kryptis tuo atveju, jei numatytos priemonės būtų visiškai ir laiku įgyvendintos.

Šio darbo tikslas – atskleisti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos ekonominę būklę.

1. LIETUVOS ŪKIO RAIDA IR DABARTINĖ BŪKLĖ Trumpa pereinamojo laikotarpio apžvalga
1990 m. atkūrus nepriklausomybę reikėjo sukurti nepriklausomos valstybės institucijas ir teisinę bazę. Vos paskelbus nepriklausomybę buvo imta įgyvendinti plačias liberalizavimo ir privatizavimo programas. Pradiniu laikotarpiu ūkio perorientavimas sukėlė vieną didžiausių gamybos nuosmukių Vidurio ir Rytų Europoje, kartu smarkiai padidėjo infliacija. Tik įvedus nacionalinę valiutą ir 1993-1994 m. įdiegus Valiutų valdybos modelį ekonomika 1995 m. atsigavo ir pradėjo kilti .
Žemės ūkis buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos ūkio sektorių, tačiau pereinamuoju laikotarpiu nuo 1994 m. pastebima jo dalies BPV (bendrojoje pridėtinėje vertėje) mažėjimo tendencija – nuo 10,6 iki 8,8 BPV 1999 m. Sparčiai vykdant privatizavimą ir atkuriant nuosavybės teises nuosavybė buvo suskaidyta į mažus vienetus, dėl to sumažėjo produktyvumas. Vyriausybė stengėsi išlaikyti sektorių pelningą teikdama subsidijas. Be to, sumažėjus gamybai, užimtumas šiame sektoriuje sumažėjo labai nedaug, ir toliau žemės ūkyje dirba 21 visų dirbančiųjų. Siekdama pagerinti tarptautinį sektoriaus konkurencingumą, Vyriausybė dės visas pastangas ūkio restruktūrizavimui.
Pramonė ir toliau lieka svarbiu ūkio sektoriumi, nors jos dalis BPV sumažėjo nuo trečdalio 1990 m. iki mažiau negu penktadalio 1999 m. Pramonės darbuotojai sudaro apie vieną še

eštąją visos darbo jėgos. Svarbiausios šakos yra maisto produktų pramonė (apie 30%) ir naftos perdirbimo produktų pramonė (12,3%). Žaliavų ir energijos kainoms priartėjus prie pasaulinių kainų, stambiųjų, energijai imlių apdirbamosios pramonės įmonių sąnaudos labai išaugo, kartu šios įmonės prarado kai kurias buvusias tradicines rinkas. Pereinant nuo buvusios energijai imlios produkcijos gamybos prie struktūros, kuri remiasi pažangiomis technologijomis ir Vakarų rinkų paklausa, sektorius restruktūrizuojamas.
Paslaugų sektoriaus produkcijos apimtys per penkerius metus beveik padvigubėjo ir 1998 m. sudarė 57% BVP, o 1999 m.  60 BVP.
Iki nepriklausomybės atkūrimo privatus sektorius beveik neegzistavo. Pramonės sektorių sudarė stambios įmonės, žemės ūkis buvo kolektyvinis. Privatizavimo už investicinius čekius programa pradėta vykdyti 1991 m., ir gana greitai pavyko privatizuoti nemenką žemės ūkio sektoriaus dalį bei mažas ir vidutines įmones. Tačiau stambesnėse pramonės įmonėse dar išliko valstybinės nuosavybės dalis. Antrasis privatizavimo etapas, įskaitant privatizavimą už grynus pinigus ir kitais būdais, prasidėjo 1996 m.
1991-1992 m. buvo beveik visiškai liberalizuotos kainos. Apribojimai liko tik energijos, būsto ir kai kurioms viešojo transporto bei komunalinių paslaugų kainoms. Prekės ir paslaugos, kurių kainos yra reguliuojamos, pastaruoju metu sudaro apie 16% vartojimo krepšelio kainų indekso.
Lietuva yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis su ES, ELPA, Latvija, Estija ir su dauguma CELPA narių, taip pat su Turkija, Ukraina. Šiuo metu vyksta derybos dėl Lietuvos narystės Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO).
Nacionalinė valiuta, litas, buvo įvesta keliais etapais. Visų pirma 1992 m. spalio mėn. Rusijos rublius pakeitė talonai, kurių kurso svyravimas buvo nereguliuojamas. Iš pradžių talono vertė mažėjo, tačiau sugriežtinus pinigų politiką ji stabilizavosi. 1993 m. birželio mėn. buvo įvestas litas. 1994 m. balandžio 1 d. litas buvo susietas su JAV doleriu santykiu 4 litai už vieną dolerį. Tuo pačiu metu, siekiant padidinti pasitikėjimą litu, buvo įvestas Valiutų valdybos modelis. Lietuvos bankas, suderinęs su Vyriausybe, turi teisę keisti lito kursą ir susieti jį su kita valiuta tik esant nepaprastoms aplinkybėms, jeigu toliau išlaikant nustatytą lito kursą būtų griaunamas nacionalinės ekonomikos stabilumas. Einamosios sąskaitos sandoriuose litas yra visiškai konvertabilus ir faktiškai nėra jokių apribojimų kapitalo sandoriams. Ir rezidentai, ir nerezidentai gali atsidaryti sąskaitas užsienio valiuta.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais, nutrūkus ūkiniams ryšiams su Sovietų Sąjunga, smarkiai sumažėjo pramonės ir že.mės ūkio produkcijos gamyba, ir 1990-1993 m. BVP sumažėjo 40%. 1994 m. buvo paskutiniai ekonominio nuosmukio metai. 1995 m. BVP augimas sudarė 3,3%. Ekonomikos augimas tęsėsi ir 1996 m. – BVP tempas siekė 4,7%, nepaisant 1995 m. bankų krizės padarinių. 1997 ir 1998 m. ekonominis augimas ir toliau buvo spartus (atitinkamai 7,3 ir 5,1%), tačiau 1998 m. paskutinį ketvirtį neigiamas Rusijos krizės poveikis gerokai jį prislopino.
1992 m. infliacija padidėjo ne tik dėl greito kainų liberalizavimo, bet ir dėl didelės priklausomybės nuo Rusijos rublio zonos. Įvedus Valiutų valdybos modelį buvo gerokai sumažinta infliacija, ir 1994 m. pabaigoje ji nukrito iki 45,1, toliau palaipsniui mažėjo ir 1996 m. pabaigoje siekė 13%. Infliacijos mažėjimo tendencija laikėsi iki 1999 m. pabaigos. Maisto produktų kainų mažėjimas dėl prarastų eksporto rinkų Rytuose bei lito susiejimas su brangstančia valiuta (doleriu) lėmė infliacijos lygio kritimą. Energetikos kainų sureguliavimas ir darbo užmokesčio padidėjimas turėtų didinti infliaciją. Bet, nepaisant to, ji išliks žemo lygio.
Atkūrus nepriklausomybę, fiskalinės politikos srityje tuojau iškilo uždavinys iš esmės pertvarkyti mokesčių ir biudžeto sistemas ir priderinti jas prie greitai besikeičiančios ūkio struktūros. Dėl šių struktūrinių pokyčių mokestinės pajamos sumažėjo nuo 45% BVP 1989 m. iki 26% 1992 m. Kad pasikeistų ši tendencija, Seimas priėmė keletą naujų mokesčių įstatymų. Siekiant pagerinti mokesčių surinkimą, 1995 m. buvo įsteigta Valstybinė mokesčių inspekcija, o 1997 m. – Mokesčių policijos departamentas. 1997 m. buvo priimtas Įmonių pelno mokesčio įstatymas, kurio vienas iš tikslų – skatinti privačias investicijas. Siekiant mokesčių administravimą padaryti efektyvesnį ir išplėsti mokestinę bazę, mažinant mokesčių tarifus pastaruoju metu buvo vykdomos papildomos mokesčių reformos. Ieškant alternatyvių valstybės biudžeto deficito finansavimo šaltinių, 1994 m. buvo sukurta iždo vekselių rinka. 1995 m. Vyriausybė pradėjo skolintis tarptautinėse finansų rinkose.Pastarojo laikotarpio ekonominiai pokyčiai ir svarbiausios problemos
Ženkliai pablogėjus tarptautinei ekonominei situacijai, 1998 m. antrąjį pusmetį ekonominis augimas sulėtėjo. Nedarbas didėjo, infliacija gerokai sumažėjo iš dalies dėl to, kad vidaus rinkas užplūdo eksportui skirta produkcija. Be to, smarkiai padidėjus realiajam efektyviajam valiutos kursui, sumažėjo importo kainos. 1998 m. išaugęs einamosios sąskaitos deficitas 1999 m. šiek tiek sumažėjo. Dėl stambių privatizavimo sandorių padidėjo tiesioginių užsienio investicijų (TUI) įplaukos, kurios buvo naudojamos didėjančiam išorės deficitui finansuoti. Vyriausybė, siekdama skatinti vidaus ekonomiką, nusprendė sušvelninti fiskalinę politiką. Toliau buvo vykdomos struktūrinės reformos, tačiau tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energetika ir bankininkystė jos dar nebaigtos ir tebevyksta.
1998 m. realusis BVP išaugo 5,1%, pirmojoje metų pusėje gerokai išaugus vartojimui ir investicijoms. Tačiau antrąjį metų ketvirtį pasiekęs 10% tempą, paskutinį ketvirtį augimas iš faktiškai sustojo. Rusijos krizė ypač pakenkė Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės sektoriams, dėl to bendroji žemės ūkio produkcija sumažėjo 3%, visų pirma dėl augalininkystės produkcijos gamybos kritimo.
1999 m., smukus išorės ir vidaus paklausai ir sutrikus naftos tiekimui akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, kurios pardavimų apimtys sudarė per 12% pramonės produkcijos, realusis BVP sumažėjo 4,1%.
Vidutinis registruoto nedarbo lygis nuo 6,4% 1998 m. pakilo iki 8,4% 1999 m. Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) apibrėžimą (gyventojų apklausos duomenimis), nedarbo lygis 1998 m. siekė 13,3%, o 1999 m. lapkričio mėn. šis rodiklis padidėjo iki 14,1%.
Prekybos ryšių su Rusija nutrūkimas, kaimyninių šalių nuosmukis buvo pagrindinė Lietuvos ekonominio augimo sulėtėjimo 1999 m. priežastis. 1999 m., palyginti su 1998 m., prekių eksportas sumažėjo 19%, visų pirma dėl prekių eksporto į NVS šalis sumažėjimo 58,7%. Prekių importas per tą patį laikotarpį sumažėjo 16,6%. Investicinių prekių dalies bendrame importe didėjimas yra pozityvus šalies ekonominio potencialo rodiklis.
Užsienio prekybos (prekių ir paslaugų) deficitas, 1998 m. išaugęs iki 12% BVP, 1999 m. sumažėjo iki 10,3 BVP. Šį sumažėjimą lėmė pagerėjęs paslaugų balansas. Einamosios sąskaitos deficitas padidėjo iki 12,1% BVP 1998 m., tačiau 1999 m. jis sumažėjo iki 11,2% BVP. 1998 m. grynosios TUI išaugo, visų pirma dėl telekomunikacijų kompanijos privatizavimo. Tačiau ir be tokių pavienių atvejų tiesioginių užsienio investicijų įplaukos padengia nemažą didėjančių mokėjimo balanso finansavimo poreikių dalį. Oficialiosios atsargos padengia beveik 3 mėnesių prekių ir paslaugų importą.
Infliacijos lygis smuko dėl stabilaus lito, žemės ūkio produkcijos kainų sumažėjimo vidaus rinkoje, visuotinių kainų tendencijų ir kitų veiksnių. 1999 m. gruodžio mėn. dvylikos mėnesių infliacija buvo 0,3%, palyginti su 2,4% 1998 m. gruodžio mėn. 1999 ir 2000 m. tam tikrais mėnesiais buvo pastebimi defliacijos reiškiniai. Buvo padidinti akcizai ir kai kurios reguliuojamos kainos, tačiau mažėjančios maisto produktų kainos, kurios sudarė apie 40% vartotojų kainų indekso, kompensavo bet kokį infliacinį spaudimą.
Efektyvusis lito keitimo kursas gerokai padidėjo ne tik dėl rublio devalvacijos, bet ir dėl lito susiejimo su JAV doleriu, kurio vertė Europos valiutų atžvilgiu gerokai pakilo. Veikiant Valiutų valdybos modeliui buvo sudarytos sąlygos Lietuvos finansiniam sektoriui Rusijos krizę išgyventi be didelių sunkumų.
1998 m. antrąjį pusmetį buvo sušvelninta fiskalinė politika. Biudžeto einamosios pajamos nesiekė numatomų rodiklių, nes labai sumažėjo ekonomikos augimas, taip pat padidėjo nebiudžetinės išlaidos. Joms padidėti daugiausia padėjo santaupų atkūrimo planas ir valstybės pagalba nuo Rusijos krizės nukentėjusioms įmonėms. Pagal santaupų atkūrimo planą namų ūkiams iki šiol pervesta suma prilygsta 2,5% BVP. Be to, kreditavimo operacijos taip pat padidėjo ir sudarė 1,5% BVP. Dėl šių priežasčių bendro šalies biudžeto finansinis defici.tas išaugo nuo 1,6% BVP 1997 m. iki apytikriai 4,6% 1998 m.
1999 m. pirmojoje pusėje Vyriausybės išlaidos didėjo, tuo tarpu dėl ekonominio nuosmukio mokestinė bazė sumažėjo. Paaiškėjus, kad 1999 m. viduryje valstybės biudžeto pajamos daugiau kaip 10% atsiliko nuo planuojamų dydžių, Vyriausybė peržiūrėjo planinius biudžeto rodiklius ir ėmėsi priemonių padėčiai ištaisyti. Buvo atidėtas gyventojų santaupų atkūrimo trečiojo ir paskutiniojo etapo įgyvendinimas, kuriam finansuoti buvo skirta apie 1,5% BVP. 1999 m. biudžeto išlaidos buvo sumažintos vienu procentu BVP. Nacionalinio biudžeto deficitas 1999 m. sumažėjo iki 0,3% BVP (1998 m. buvo 1,3%), o bendras fiskalinis deficitas sudarė apie 7,8% BVP (1998 m. jis buvo 4,6% BVP).
Nepakankamai efektyvios bankroto procedūros, išlikusi valstybės nuosavybės dalis įmonių sektoriuje, darbo rinkos nelankstumas sąlygojo tai, kad Vyriausybė rėmė finansinių sunkumų turinčias įmones. Susilpninus finansinę discipliną buvo sušvelninti įmonių patirti sukrėtimai ir sudarytos sąlygos veiklai laikinai pagyvinti, tačiau toks kišimasis trukdė įmonėms prisitaikyti prie rinkos sąlygų ir prisidėjo prie paslėpto kvazi-fiskalinio deficito padidėjimo.
Tokie pokyčiai kėlė pavojų makroekonomikos stabilumui. Išaugusios palūkanų normos rodė, kad situacija įtempta. Išskirtinos dvi problemos:
• valstybei toliau dalyvaujant daugelyje įmonių, iš dalies dėl nebaigto privatizavimo, iš dalies dėl teikiamos valstybės pagalbos, nebuvo galima užtikrinti griežtos finansinės disciplinos ir efektyvaus gamybos išteklių paskirstymo;
• nepakankamai efektyviai vyko bankroto procedūros; dar nebaigtos ir tebevyksta struktūrinės reformos.

2. VIDUTINĖS TRUKMĖS EKONOMINĖ POLITIKAVidutinės trukmės ekonominės politikos tikslai
Pagrindinis Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijos tikslas yra siekti stabilaus ir subalansuoto ekonomikos augimo keliant gyventojų gyvenimo lygį. Šį tikslą galima įgyvendinti:
• išlaikant makroekonominį stabilumą;
• didinant atskirų sektorių bendrąjį ūkio konkurencingumą.
Ekonomikos stabilumą lemia tinkama ir laiku vykdoma makroekonominė politika. Fiskalinė politika turi būti suderinta su pinigų politika: svarbiausias pinigų politikos tikslas yra užtikrinti pinigų stabilumą, o valstybės deficito priimtino lygio išlaikymą, taikant Valiutų valdybos modelį, sąlygoja fiskalinė politika.
Tačiau reikia pripažinti, kad makroekonominė politika negali garantuoti stabilių sąlygų, jei gamybos sektorius nėra pakankamai gyvybingas. Todėl kitas svarbus vidutinės trukmės laikotarpio tikslas – padidinti ir sustiprinti bendrąjį ekonomikos konkurencingumą užtikrinant pakankamai pelningą gamybinę veiklą.
Ūkio konkurencingumą sąlygoja visų pirma makroekonominė politika, suderinta su pajamų politika (ypač valstybinio sektoriaus darbo užmokesčio formavimo srityje), taip pat struktūrinės reformos. Atskirų ekonomikos sektorių ir struktūrinių reformų politika turėtų:
• skatinti efektyvų gamybos išteklių paskirstymą, nukreipiant juos į gyvybingas įmones. Tai nulemia tokios bendros struktūrinės reformos kaip privatizavimas, finansinio sektoriaus reforma. Tačiau reikėtų spręsti ir specifines problemas, susijusias su spartesniu negyvybingų įmonių išėjimu iš rinkos;
• skatinti privačias investicijas ir privataus sektoriaus plėtrą. Šioje srityje pagrindinis uždavinys – užtikrinti palankią teisinę aplinką ekonominiams sprendimams priimti.Makroekonominė politika
Pinigų politika
Stabilios ir prognozuojamos monetarinės sąlygos yra gyvybiškai svarbi tvirtos ekonominės plėtros prielaida kiekvienam ūkiui, ir ypač tokiam mažam ir atviram ūkiui kaip Lietuva, kurios ekonomika ypač jautriai reaguoja į išorinius veiksnius ir tarptautinius pokyčius. Dabartinis Lietuvos pinigų politikos tikslas – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo. Savo pagrindinio tikslo Lietuvos bankas siekia pasirinkdamas bazinę valiutą ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą. Fiksuotas lito kursas padeda užtikrinti vidinį makroekonominį stabilumą ir sukurti tvirtą tarptautinių prekių ir paslaugų mainų sistemą. Nors fiksuotas valiutos kursas automatiškai neužtikrina tokio pat infliacijos lygio, kaip bazinės valiutos šalyje, tačiau padeda mažinti infliacijos tempus ir užtikrinti santykinį kainų stabilumą ilgu laikotarpiu. Rengiantis narystei Europos ekonominėje ir pinigų sąjungoje, Lietuvos banko pinigų politikos tikslas bus patikslintas ir suderintas su Europos centrinių bankų pinigų sistemos tikslu – kainų stabilumu.
Valiutų valdybos modelis buvo įvestas 1994 m. balandį, susiejant litą su JAV doleriu, ši sąlyga išlaikyta ir pastaruoju laikotarpiu. Siekiant pasirengti narystei ES, antrame 2001 metų pusmetyje Lietuvos bankas ketina litą atsieti nuo dolerio ir susieti su euru, išlaikant paritetą.
Valiutų valdybos modelio taikymas garantavo stabilų lito kurso išlaikymą ir tokiu būdu padėjo sumažinti infliaciją. Infliacija sumažėjo nuo 1990 m. pradžioje buvusios hiperinfliacijos iki beveik nulinio lygio 1999 metais. Silpna išorinė paklausa turėjo defliacinį poveikį.
Lietuvos banko naudojamas pinigų politikos priemones (privalomųjų atsargų reikalavimus), atvirosios rinkos operacijas (ARO), skolinimosi centriniame banke galimybes apsprendžia fiksuoto kurso režimas, absoliutus išleistų į apyvartą litų padengimas oficialiosiomis atsargomis, įsipareigojimas litus neribotai keisti į bazinę valiutą bei Lietuvos integravimasis į Europos Sąjungą. Lietuvos bankas privalomųjų atsargų reikalavimus taiko siekdamas bankų sistemos likvidumo ir didesnio pinigų rinkos palūkanų lygio stabilumo, reguliuodamas pinigų bazės ir apyvartoje esančio pinigų kiekio santykį bei skolinimąsi ir skolinimą bankų sistemoje. Plečiantis ir integruojantis tarptautiniu mastu Lietuvos finansų rinkai, Lietuvos bankas švelnins privalomųjų atsargų reikalavimus, derindamas juos su Europos centrinio banko reikalavimais. Lietuvos bankas vykdo atviros rinkos operacijas (ARO), padedant išlyginti laikinus bankų sistemos likvidumo svyravimus, sukeliančius papildomą spaudimą fiksuoto lito kurso režimui, ir derinant Lietuvos pinigų rinkos ir tarptautinės rinkos palūkanų kitimo tendencijas. Lietuvos bankas ARO didina bankų sistemos likvidumą (per atpirkimo sandorių aukcionus, kai Lietuvos bankas perka vertybinius popierius) arba jį mažina (per terminuotųjų indėlių aukcionus bei atpirkimo sandorių aukcionus, kai Lietuvos bankas parduoda vertybinius popierius). Ribotinų ilgesnio termino likvidumo svyravimų atvejais Lietuvos bankas atliks skolos vertybinių popierių pirkimo arba pardavimo antrinėje rinkoje operacijas bei išleis savo vertybinius popierius.
Iki narystės Europos Pinigų Sąjungoje Lietuvos bankas suderins pinigų politikos priemonių taikymo technologiją ir teisinę bazę su eurozonos standartais.
Be to, tikimasi, kad Seimas priims Lietuvos banko įstatymo pakeitimus, užtikrinančius jo savarankiškumą ir dar aiškiau įtvirtinančius nuostatą, kad Lietuvos bankas negali skolinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigoms, valstybės ir savivaldybių įmonėms arba pirkti jų vertybinius popierius pirminėje rinkoje, nors Lietuvos banko ir Lito patikimumo įstatymai jau dabar įteisina šią nuostatą.Fiskalinė politika
Lietuvos fiskalinės politikos tikslas – užtikrinti valstybės finansų subalansuotumą vidutinės trukmės laikotarpiu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra užsibrėžusi tikslą laikytis fiskalinės politikos, suderintos su pinigų politika, kuri padėtų sumažinti einamosios sąskaitos deficitą. Jos tikslas – subalansuotas biudžetas vidutinės trukmės laikotarpiu. Planinis fiskalinio deficito rodiklis 2000 m. yra 2,8% BVP. Vidutinės trukmės laikotarpiu valstybės skola neviršys 30% BVP, o užsienio skola – 23% BVP. Norint pasiekti šiuos rodiklius, būtina mažinti valstybės biudžeto deficitą.

2000 metų I ketvirčio rezultatai rodo, kad pavyko ženkliai sumažinti fiskalinį deficitą. Pagal preliminarius rezultatus fiskalinis bendro šalies biudžeto deficitas buvo 0,94% metinio BVP, toks koks buvo nustatytas Ekonominės politikos memorandume, kuriam pritarė Tarptautinis valiutos fondas 2000 metų pradžioje. Konsoliduoto biudžeto fiskalinis deficitas (privatizavimo įplaukas apskaitant kaip finansavimo šaltinį) 1999 m. pirmąjį pusmetį buvo žymiai padidėjęs. Deficito didėjimas prasidėjo jau 1998 m. (kai pasiekė 4,6%, palyginti su 1,7% 1997 m.) Rusijos krizės poveikio įtakoje. Biudžeto pajamų sumažėjimas siekė 2% BVP, ir siekiant sušvelninti Rusijos krizės padarinius, buvo priimti sprendimai didinti subsidijas ir kitas išlaidas. Nacionalinio biudžeto pajamų planas buvo neįvykdytas 3,6% BVP.
Vyriausybė planuoja mažinti biudžeto deficitą šiomis priemonėmis:
• Atidėtas gyventojų indėlių atkūrimo planas. Privatizavimo lėšos bus skiriamos Rezervo stabilizavimo fondui, kur jos bus naudojamos strateginiams tikslams siekti (vykdyti pensijų reformai, sumažinti valstybės skolai ir pan.).
• Siekiant sumažinti biudžeto deficitą, per keletą ateinančių metų bus imtasi priemonių tiek pajamų, tiek ir išlaidų srityje, o taip pat bus tobulinamos biudžeto procedūros. Naujame Biudžetinės sandaros įstatyme numatoma, jog visi fondai (išskyrus Socialinio draudimo, Sveikatos draudimo, Privatizavimo bei Valstybės įmonės „Ignalinos atominė elektrinė” eksploatavimo nutraukimo fondus) bus įtraukti į valstybės biudžetą. Tokiu būdu bus galima efektyviau valdyti lėšas ir mažinti administravimo išlaidas.
• Pajamų srityje bus įgyvendinama mokesčių reforma, kurios tikslas praplėsti mokestinę bazę ir pagerinti mokesčių surinkimą nedidinant mokesčių naštos. Bus peržiūrėti galiojantys mokesčių įstatymai, siekiant juos suderinti su ES acquis reikalavimais. Tai apims ir akcizo mokesčių padidinimą. Mokesčių administravimas bus pagerintas reorganizavus 56 teritorines mokesčių administracijas į 10 stambesnių teritorinių administracijų bei patobulinus informacinę sistemą. Kita vertus, visoms įmonėms, įskaitant tas, kurioms anksčiau buvo taikomas 29% mokestis, dabar taikomas vienodas 24% pelno mokestis. Tai iš dalies bus kompensuota panaikinant kai kurias mokestines lengvatas. Ruošiami keturi nauji mokesčių įstatymai, kurie pakeis esančius ir leis tobuliau administruoti ir tvarkyti mokesčių sistemą, ją harmonizavus pagal ES reikalavimus.
• Išlaidų srityje bus sugriežtinta nebiudžetinių išlaidų kontrolė, bus gerinama socialinių išmokų sistema, nukreipiant jas tiems, kuriems labiausia jų reikia, bei spartinamas pensinio amžiaus didinimas.
• Biudžeto valdymas bus gerinamas sudarant konsoliduotą šalies biudžetą, daugiametį programinį biudžetą bei geresnį valstybės išlaidų monitoringą ir kontrolę.
• Biudžeto valdymas ir lėšų apskaita pertvarkoma siekiant užtikrinti Ekonominės ir pinigų sąjungos skyriaus reikalavimus.
Įgyvendinant artimiausio laikotarpio priemones, kurių tikslas sumažinti fiskalinį deficitą iki 2,8% 2000 m., gali paaiškėti, kad jos yra nepakankamos, nebent jei labai padidėtų ekonominis augimas. Pastaroji prielaida yra pakankamai reali, turint omenyje, kad žymiai didėja eksportas į ES.
Norint išlaikyti subalansuotus valstybės finansus vidutinės ir ilgalaikės trukmės laikotarpiu, svarbu atsižvelgti į gyventojų senėjimo padarinius. Siekiant išlaikyti vidutinės trukmės socialinė.s apsaugos sistemos subalansuotumą, Lietuva ketina tęsti pensijų reformą ir apskritai gerinti socialinės apsaugos sistemos finansavimą.Darbo užmokestis ir pajamų politika
Pirmaisiais pereinamojo laikotarpio metais Lietuvos gyventojams teko patirti žymų realaus darbo užmokesčio ir jų pajamų perkamosios galios sumažėjimą. Lietuvos valstybinės institucijos ketina atstatyti pajamų lygį ir kelti gyventojų gyvenimo lygį. Tačiau realaus darbo užmokesčio didėjimas ilgainiui negali būti didesnis nei darbo našumo augimas, atsižvelgiant į ūkio konkurencingumo didinimą tarptautiniu mastu. Lietuvos valiutos kurso sistemos kontekste darbo užmokesčio formavimas yra vienas iš pagrindinių tarptautinio kainų konkurencingumo determinantų.
Vyriausybės įtaka darbo užmokesčio formavimui privačiame sektoriuje gali būti tik netiesioginė. Vyriausybė gali pagerinti teisinę ir institucinę darbo užmokesčio formavimo sistemą bei gali paremti darbo našumo augimą, skatindama investicijas į fizinį ir žmogiškąjį kapitalą. Ji taip pat gali turėti įtakos darbo užmokesčio formavimui privačiame sektoriuje, nustatant darbo užmokestį valstybiniame sektoriuje, atsižvelgiant į bendrąjį darbo našumo didėjimą.
Numatoma patobulinti darbo užmokesčio formavimo procesą, modernizuoti gamybinius santykius ir palengvinti socialinį dialogą tarp darbdavių ir darbuotojų. Bus tobulinamas kolektyvinių sutarčių, reglamentuojančių darbo užmokesčio formavimą ir mokėjimo tvarkos sudarymą, teisinis pagrindas. Tokiu būdu bus pasiekta, kad socialinių santykių srityje Lietuvos darbo santykių sistema atitiktų ES acquis reikalavimus.
Be to, bus sudarytos ir įgyvendintos mokymo programos, padedančios padidinti darbo našumą. Šios priemonės papildys nefinansinių priemonių sistemą, skatinančią socialinę integraciją. Siekiant teisingai paskirstyti pajamas, bus atsižvelgtą į fiskalinės politikos reikšmę ir santykius su regionine politika bei pramonės plėtra.Politika, skirta pereinamojo laikotarpio reformų užbaigimui
Šiame skyriuje aptariami įvairūs ekonominės politikos prioritetai, kurių tikslas – užbaigti pereinamojo laikotarpio reformas ir įtvirtinti rinkos ekonomikos principus Lietuvoje. Šiuo požiūriu svarbiausia yra:
• užbaigti perėjimo procesą įmonių sektoriuje vykdant įmonių, kuriose dominuoja valstybės kapitalas, restruktūrizavimą, likviduojant neperspektyvias privačias ir valstybines įmones bei gerinant įmonių sektoriaus teisinę bazę;
• plėtoti finansų rinką ir pagerinti jos funkcionavimą;
• įtvirtinti laisvos kainodaros principą;
• apsaugoti konkurenciją, kaip pagrindinį rinkos dalyvių sąveikos principą;
• tęsti Lietuvos ūkio integraciją į ES ir pasaulio rinką.Smulkus ir vidutinis verslas
Atsižvelgdama į smulkaus ir vidutinio verslo svarbą šalies ūkiui, ypač kuriant naujas darbo vietas, Vyriausybė savo veiksmų programoje, skirtoje Lietuvos įmonių sektoriaus modernizavimui, vienu iš svarbiausių ekonominės politikos uždavinių laiko smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtojimo skatinimą. Šiuo tikslu yra iš dalies keičiama verslo vystymo teisinė bazė bei kuriami nauji teisės aktai. Steigiamos ir remiamos institucijos, padedančios smulkiam ir vidutiniam verslui, teikiama finansinė ir techninė pagalba.
Vykdydama savo programines nuostatas, Vyriausybė 1998 m. pradžioje pritarė parengtai Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programai ir patvirtino šios programos įgyvendinimo priemones. Šios programos svarbiausi tikslai yra šie:
• sukurti verslui palankią teisinę ir ekonominę aplinką;
• sumažinti biurokratinius barjerus;
• pertvarkyti techninės ir finansinės paramos sistemą;
• patobulinti verslo infrastruktūrą;
• įmonėms sudaryti sąlygas lengviau patekti į kredito rinkas;
• sudaryti sąlygas didesnei sektoriaus savivaldai.
Buvo įkurtas Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondas, kuris Verslo plėtros tarybos sprendimu bus naudojamas SVV programoje numatytoms priemonėms finansuoti. Numatoma įsteigti Smulkaus ir vidutinio verslo rizikos kapitalo ir Technologijų plėtros ir inovacijų rėmimo fondus.
Didelį dėmesį planuojama skirti smulkaus ir vidutinio verslo skatinimui bei jo infrastruktūros plėtojimui. Vyriausybė išplės Smulkaus ir vidutinio verslo strategiją pagal atskirus regionus bei parengs Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros metų programas. Bus dedamos tolesnės pastangos finansinės infrastruktūros ir informacinių sistemų gerinimui.Užsienio prekybos politika
Kadangi Lietuva yra maža ir atviros ekonomikos šalis, integracija į ES ir pasaulio ekonominę erdvę turi didžiulę reikšmę. Vidaus makroekonominius pokyčius didžiąja dalimi sąlygoja tarptautinės tendencijos. Savo ruožtu darbo užmokesčio ir kainų pokyčiai turi tiesioginę įtaką Lietuvos ūkio konkurencingumo didėjimui tarptautiniu mastu.
Lietuvos valstybinės institucijos vykdo aktyvią politiką, skatinančią Lietuvos ūkio integraciją į pasaulinę ekonomiką. Svarbiausios ūkio modernizavimo strategijos kryptys yra šios: laisvos prekybos sąlygų sudarymas ir užsienio investicijų skatinimas. Be to, Lietuvos geografinė padėtis Europos sankryžoje suteikia jai galimybę būti tarpininke. Lietuvos aktyvus dalyvavimas Europos regionų prekyboje yra vienas iš vidutinės trukmės ekonominės politikos tikslų.
Lietuvos prekybos režimas yra labai liberalus, importo mokesčiai vieni žemiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Lietuva yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis (LPS) su daugeliu šalių ir siekia narystės PPO. Sudarant naujas LPS, atsižvelgiama į nuostatą nereikalauti kompensacijos Lietuvos narystės ES atveju. Pasirašytos laisvosios prekybos sutartys su ES, ELPA, Estija, Latvija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Ukraina, Turkija ir Vengrija. Vyksta derybos su Rumunija ir Bulgarija. Pradėtas laisvosios prekybos sutarties, atitinkančios PPO nuostatas bei suderintos su ES reikalavimais, su Ukraina tikslinimas.
Atsižvelgiant į tai, kad dauguma LPS tam tikroms prekių grupėms numato atskirus muitų tarifų mažinimo grafikus bei kai kurioms pozicijoms yra taikomos tarifinės kvotos, poveikio fiskalinei sąskaitai apskaičiavimas bus atliekamas atskirai analizuojant kiekvieną prekių poziciją, įvertinant prekybinių srautų pasikeitimą, surinktus muito mokesčius ir pan.
Derybų dėl stojimo į PPO klausimu Lietuvos derybų delegacija nuolat koordinavo ir koordinuoja savo derybinę poziciją su Europos Komisija (EK), siekiant abejoms pusėms naudingų rezultatų. Tuo tikslu Lietuva, prisiimdama įsipareigojimus tiek rinkos atvėrimo, tiek žemės ūkio, paslaugų bei kitose srityse, visada atsižvelgdavo į EK pageidavimus. Akivaizdus to įrodymas galėtų būti paminėti Lietuvos prisiimti įsipareigojimai audiovizualinių ar CRS (Computer Reservation System) paslaugų srityse.
Apart prekybos sutarčių sudarymo Lietuvos valstybinės institucijos taip pat stengiasi padidinti tarptautinį konkurencingumą, skatinant vietines ir užsienio investicijas. Sukurta tiesioginių užsienio investicijų skatinimo programa, bus toliau pasirašomi tarptautiniai susitarimai dėl abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos, o taip pat susitarimai dėl dvigubo kapitalo bei fiskalinių pažeidimų apmokestinimo panaikinimo. Priklausomai nuo derybų dėl narystės ES eigos bus priimami ir įgyvendinami ES taikomi laisvo kapitalo judėjimo bei nediskriminacinio investicijų skatinimo principai.Socialinės apsaugos reforma
Gyventojų senėjimo problema ir jos poveikis valstybės finansams turi būti sprendžiami ES lygiu. Šie sprendimai turi būti priimti artimiausiu metu, norint išvengti problemų ilgalaikėje perspektyvoje. Tai susiję ne tik su išlaidomis pensijoms, bet taip pat ir su išlaidomis sveikatos apsaugai. Pastarasis aspektas yra dar svarbesnis negu pensijų reforma: daugiau kaip 50% visų sveikatos apsaugos išlaidų skiriama pagyvenusiems žmonėms.
Įgyvendinant socialinių išlaidų politiką, Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijoje pabrėžiama, kad išlaidos bus suderintos su pajamomis. Suteikus daugiau savarankiškumo savivaldybėms, galima būtų lanksčiau spręsti, kam labiausiai reikia socialinės paramos.
1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas gali būti laikomas pirmu žingsniu įtraukiant į socialinę apsaugos sistemą privatų sektorių. Tačiau tai nėra toks greitas didėjančių išlaidų, skirtų pensijoms, problemos išsprendimas, nes perėjimas nuo einamųjų įmokų sistemos prie privalomojo kaupimo pensijų fondų sistemos sąlygoja papildomas pereinamojo laikotarpio išlaidas. Priešingu atveju, tie patys darbuotojai turėtų prisidėti prie esamų pensininkų pensijų finansavimo, o taip pat ir prie savo pačių būsimų pensijų formavimo, taikant antrąją (privalomą) ir trečiąją (laisvanoriško draudimo) pakopas. Šiuo metu vykdomas pensinio amžiaus ilginimas bus spartinamas, ateityje numatant jo didinimą iki 65 metų tiek vyrams, tiek moterims. Daugumoje atvejų visas perėjimo sąnaudas padengia valstybė, nes jos įgauna mokestinių lengvatų (tokių, kaip atskaitymai iš privalomų įmokų mokestinės bazės antrajai pakopai) arba sumažintų socialinio draudimo įmokų pavidalą (įmokos į pensijų fondą kompensuojamos ekvivalentišku socialinio draudimo įmokų sumažinimu). Atsižvelgiant į Lietuvos valstybės biudžeto pažeidžiamumą, – tai problemiškas klausimas, ir šios biudžeto sąnaudos bus rimtai apsvarstytos, įvedant kaupimo lėšomis finansuojamą pensijų sistemą.
Privalomojo ir laisvanoriško kaupiamojo pensijų draudimo sistemos įvedimas gali turėti teigiamą poveikį darbo rinkai, jei įmokoms į pensijų fondą bus mažiau atskaitoma nuo darbo užmokesčio nei socialinio draudimo įmokoms. Tai taip pat gali skatinti kapitalo rinkos plėtrą, nes pensijų fondai privačias santaupas nukreips į ilgalaikį turtą ir akcijas. Tai taip pat sąlygos investicijų skatinimą. Žemės ūkis ir kaimo plėtros politika
Daugiau kaip pusė šalies teritorijos – žemės ūkio paskirties žemė, 3,37 mln. Ha žemės ūkio naudmenų. Žemė pakankamai derlinga, numelioruota ir sukultūrinta. Palankios sąlygos plėtoti pieno ir mėsos ūkius, auginti javus, linus, cukrinius runkelius, vaisius ir daržoves, plėtoti ekologinį ūkį.
2002 metais kaime gyveno 33,1 proc. Lietuvos gyventojų, žemės ūkyje dirbo 16,8 proc. visų šalies dirbančiųjų. Žemės ūkio dalis bendrojoje pridėtinėje vertėje sudarė 7,0 proc., eksporte – 10,8 procento.
Bendroji žemės ūkio produkcija palyginamosiomis kainomis per 2002 metus padidėjo 6 proc. Produkcijos struktūroje didžiausia dalis teko grūdų, pieno ir mėsos gamybai. Vasaros sausra pakenkė kultūrinių augalų derliui, tačiau kokybė, ypač maistinių grūdų ir cukrinių runkelių, buvo labai gera. Pieno ūkis 2002 metais patyrė didelių sunkumų. Pieno gamyba išliko stabili, bet supirkimo apimtys sumažėjo. Lietuvos pieno pramonė pardavė 13 proc. mažiau produkcijos nei 2001 metais. Pieno kainos buvo pačios mažiausios per pastarųjų 5 metų laikotarpį. 2002 metais šalyje padidėjo gyvulių skaičius. Kiaulienos ir jautienos gamyba išaugo, paukštienos – sumažėjo, o avienos liko 2001 metų lygio.
Visų rūšių žemės ūkio ir maisto produktų eksporto vertė 2002 metais sudarė beveik 2,2 mlrd. Lt., palyginti su 2001 – aisiais, sumažėjo 4 proc. beveik tiek pat sumažėjo ir inportas. Užsienio prekybos balansas neigiamas. Eksporto struktūroje didžiausią dalį sudarė pieno produktai. Pagrindinis užsienio prekybos partneris – ES.
Pasirengimas vieningai rinkai reikalauja didelių investicijų restruktūrizavimui ir modernizavimui. Pagrindinis nacionalinės paramos šaltinis 2002 metais buvo Specialioji kaimo rėmimo programa, kuriai iš valstybės biudžeto buvo skirta 304,5 mln. Lt. 2002 metais įvyko esminis lūžis įsisavinant SAPARD lėšas. Metų pabaigoje jau buvo pasirašyta sutarčių 267,1 mln. Lt. Paramai gauti.
Pagrindinis žemės ūkio politikos tikslas yra sukurti našų, dinamišką, orientuotą į rinką, efektyvų ir konkurentabilų tarptautinio lygio žemės ir maisto ūkio sektorių, sudarant palankią aplinką ekonominei, socialinei, gamtosauginei ir etnokultūrinei kaimo plėtrai. Tai bus pasiekta modernizuojant ir techniškai pertvarkant žemės ūkį, skatinant inovacijų diegimą, mažinant gamybos kaštus bei gerinant produktų kokybę.
Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų kokybė palaipsniui artėja prie ES standartų. Jų eksportas į ES sudaro beveik ketvirtadalį bendro Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto.
Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijoje detaliai aprašytos priemonės, kurių numato imtis Lietuva, siekdama vykdyti ES acquis reikalavimus žemės ūkio ir žuvininkystės srityse. Parengtas integruotas Kaimo plėtros planas, kurio tikslas yra darbo vietų, nesusijusių su žemės ūkiu, kūrimas smulkaus ir vidutinio verslo bei agroturizmo plėtojimo srityse. Vienas iš pagrindinių prioritetų yra žemės reformos užbaigimas, palankių sąlygų sudarymas didesnei ūkininkų kooperacijai supirkimo, realizavimo, techninio aptarnavimo ir kitų paslaugų srityse, taip pat perkvalifikavimo ir savivaldos skatinimas.

3. LIETUVOS ŪKIO PLĖTOJIMO PERSPEKTYVOS VIDUTINĖS TRUKMĖS LAIKOTARPIU

Minėtas makroekonominis scenarijus, atspindi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominę politiką vidutinės trukmės laikotarpiu. Buvo parengta keletas Bendrojo vertinimo scenarijų, įvertinant ūkio sektorių ir sričių pagrindinių rodiklių dinamines eilutes vidutinės trukmės laikotarpiu. Jie yra paremti pagrindinių ūkio sektorių raida 1993-1999 m., atitinkamų ministerijų, departamentų bei kitų institucijų pateiktais prognoziniais apskaičiavimais. Skaičiavimai buvo atlikti juos derinant ir taikant Pasaulio banko modelį RMSM-X (minimalųjį standartą). Scenarijus grindžiamas prognozėmis iki 2005 m., tačiau apima laikotarpį ir iki 2010 m.
Pateiktame scenarijuje daroma prielaida, kad visos būtinos pinigų, fiskalinės bei ūkio restruktūrizavimo priemonės, aptartos Bendrajame vertinime, bus įgyvendintos nustatytu laiku.. Scenarijus grindžiamas šiomis išorinėmis ir vidinėmis prielaidomis:
• Valiutų valdybos modelis, įvestas 1994 m. balandžio mėn., vidutinės trukmės laikotarpiu bus išlaikytas. Litas, dabar susietas su JAV doleriu, bus susietas su euru. Lito nominalusis keitimo kursas bus pastovus per visą vidutinės trukmės laikotarpį.
• Iki 2001 m. vidurio bus naudojamasi euro sistemos pagrindinėmis priemonėmis (repo operacijomis, indėlių aukcionais ir vienos nakties paskolomis). Be to, tikimasi, kad Seimas priims Lietuvos banko įstatymo pakeitimus, užtikrinančius jo savarankiškumą. Ši priemonė negali būti įvesta į modelį konkrečiai, nes ji nedaro tiesioginės įtakos jokiam kintamajam, tačiau didesnį pasitikėjimą pinigų politika netiesiogiai atspindi infliacijos lygio išlaikymas iki 2% 2005 m. ir 2010 m.
• BVP augimas ES valstybėse sieks apie 2,5%, o ekonomikos augimas Rusijoje grįš į daugiau ar mažiau normalias vėžes ir sudarys 4-5%. Dėl Rusijos krizės kai kuriems Lietuvos gamintojams pavyko dalį eksporto perorientuoti į ES rinką. Tikimasi, kad ši tendencija išliks ir toliau, kadangi eksportuotojai labiau vertina stabilesnę ES rinką, be to, tai susiję ir su Lietuvos būsimąja naryste ES. Atsižvelgiant į numatomą eksporto apimčių didėjimą galima teigti, kad nekintant realiajam lito kursui Lietuvos eksportas į Rusiją galėtų didėti 5% per metus jau nuo 2003 m. ir vėliau, o eksportas į ES – 7% per metus.
• Vidutinis metinis infliacijos lygis ES valstybėse išliks 2%. Lietuvoje 2000 m. vidutinė infliacija neturėtų siekti daugiau kaip 1%. Artimiausiu metu infliacija gali būti koreguojama atsižvelgiant į komunalinių paslaugų kainų liberalizavimą. Tolimesnėje perspektyvoje skirtumas tarp ES ir Lietuvos infliacijos lygio gali atsirasti tik dėl darbo užmokesčio, jei jo augimo tempas būtų spartesnis už darbo našumo augimo tempą.
Tokiam mažam ir atviram ūkiui kaip Lietuvos, be fiksuoto lito kurso išlaikymo, yra palyginti nedaug kitų pasirinkimo galimybių, o atgavus pasitikėjimą pinigų politika, kai buvo įvestas Valiutų valdybos modelis, jų beveik ir visai neliko. Net ir tokiose mažose šalyse, kuriose valiutos kurso režimas lankstesnis, yra labai mažai galimybių manevruoti valiutos kurso priemonėmis, kurios priklauso nuo pinigų politikos pokyčių. Dėl bet kokio valiutos kurso nuvertėjimo gana greitai padidėtų kainos ir darbo užmokestis, o dėl to savo ruožtu būtų panaikinti bet kokie trumpalaikiai kainų konkurencingumo pranašumai. Galėtų atsirasti infliacijos spiralės pavojus, dėl kurio ūkis būtų destabilizuotas.
• Tačiau fiksuoto lito kurso prielaida ir pastovi bei žema infliacija reikštų, kad pokyčiai, kurie yra būtini siekiant grąžinti ūkį į stabilaus augimo kelią po patirto sukrėtimo, turi būti diktuojami realios ūkio padėties. Pagrindinė koregavimo priemonė, kuria gali pasinaudoti Vyriausybė, yra fiskalinė politika.
• Darbo užmokestis turi augti atsižvelgiant į darbo našumą. Šis prioritetas modelyje atsispindi įvairiais būdais: pirma, tariama, kad infliacijos lygis bus panašus į pagrindinių prekybos partnerių infliacijos lygį; antra, numatoma, kad realusis lito kursas nekis; ir trečia, konkurencingumas bus išlaikytas apribojant vidutinio darbo užmokesčio, tenkančio vienam produkcijos vienetui, augimą.
1994-1999 m. nominalusis efektyvusis lito kursas padidėjo 130%; ES valiutų atžvilgiu jis padidėjo apie 12%. Skirtumas atspindi visų pirma Rusijos rublio nuvertėjimą JAV dolerio atžvilgiu, su kuriuo Lietuvos valiuta buvo susieta nuo 1994 m.
Nuo 1994 m. Lietuvos realusis lito kursas nuolat didėjo tiek Rusijos (81%), tiek ES (80%) atžvilgiu. Tai paaiškinama tuo, kad, viena vertus, iš pradžių buvo nustatyta maža lito vertė, o antra vertus, labai nuvertėjo rublis.
Realiojo efektyviojo lito kurso vertės padidėjimo poveikį konkurencingumui gali kompensuoti darbo našumo padidėjimas, o tai matuojama santykiniais darbo vieneto kaštais. Nuo 1997 m. antrojo ketvirčio iki 1998 m. Lietuvos santykiniai darbo vieneto kaštai didėjo, kas rodo konkurencingumo prara.dimą dėl Lietuvoje padidėjusio vidutinio darbo užmokesčio, kuris viršijo darbo našumo augimo tempą.
• Pateiktame scenarijuje daroma prielaida, kad realusis efektyvusis lito kursas ir santykiniai darbo vieneto kaštai prekybos partnerių atžvilgiu nekis. Realus darbo užmokestis augs tuo pačiu tempu, kaip ir darbo našumas, ir todėl infliacijos lygis bus panašus į prekybos partnerių. Atsižvelgiant į tai, kad 1994-1998 m. realus darbo užmokestis didėjo daug greičiau negu darbo našumas, o 1999 m. darbo užmokesčio didėjimas gerokai sumažėjo, galima daryti išvadą, kad tendencija pasikeitė ir atitinka keliamus šiame scenarijuje uždavinius didinti konkurencingumą ir mažinti nedarbą.
Darbo užmokesčio formavimui įtaka gali būti daroma keliais būdais.
 Modernizuojant santykius pramonės srityje ir palengvinant socialinį dialogą tarp darbdavių ir darbuotojų. Bus parengta teisinė kolektyvinių susitarimų sudarymo bazė, reglamentuojanti darbo užmokesčio išmokėjimo procedūras.
 Saikingai didinant darbo užmokestį valstybiniame sektoriuje, į kurį orientuojasi ir privatus sektorius. Tai bus priemonė ne tik valstybės biudžeto deficitui mažinti, bet ir padėti išlaikyti ūkio konkurencingumą.
 Mažinant darbuotojų skaičių valstybiniame sektoriuje, didinant darbo jėgos pasiūlą privačiame sektoriuje, kas padės reguliuoti darbo užmokesčio didėjimą. Scenarijuje daroma prielaida, kad valstybiniame sektoriuje bus išlaikytas pastovus užimtumas – 520 000 darbuotojų.
 Didinant įstatymu nustatytą bei faktišką pensinį amžių (darant mažiau patrauklias ankstyvo išėjimo į pensiją programas). Tai padidins darbo jėgos pasiūlą ir palengvins gyventojų senėjimo naštą socialinei apsaugai bei sveikatos išlaidoms vidutinės trukmės laikotarpiu.
 Taikant mokymo bei perkvalifikavimo programas. 1999 m. gruodžio mėn. nedarbas siekė beveik 10% ir keletą ateinančių metų gali toliau didėti restruktūrizuojant ūkį. Vienas iš veiksnių, trukdančių mažinti nedarbo lygį, – mažas darbo jėgos mobilumas, iš dalies sąlygojamas prastai veikiančių nekilnojamo turto rinkų. Kita problema – menkas darbo jėgos mobilumas tarp ūkio sektorių. Ši padėtis bus keičiama atitinkamomis mokymo ir perkvalifikavimo programomis ir kitomis priemonėmis, kurios atitinka SAPARD ir PHARE programų tikslus. Scenarijuje daroma prielaida, kad vidutinės trukmės laikotarpiu nedarbo lygis sieks 6-7%.
 Vykdant mokesčių reformą. Tiesioginių mokesčių bei socialinio draudimo įmokų pokyčiai turi įtakos ir darbo užmokesčio pokyčiams. Lietuvos mokesčių reformos tikslas – išplėsti mokestinę bazę ir pagerinti mokesčių surinkimą. Ji taip pat numato perkelti dalį mokesčių naštos nuo tiesioginių netiesioginiams mokesčiams.
Vidutinės trukmės strategijoje pateikiama išsami struktūrinių reformų, reikalingų užbaigti pereinamąjį procesą ir parengti ūkį dalyvavimui ES, programa. Struktūrinė politika labai prisidėtų prie produktyvumo didėjimo Lietuvos ūkio sektoriuose.
Artimiausiu metu susirūpinimą kelia einamosios sąskaitos deficitas ir būtinybė jį sumažinti iki priimtino lygio. Paskutiniojo dešimtmečio antroje pusėje privataus sektoriaus santaupų dydis sudarė apie 15% nacionalinių pajamų, bendrųjų vidaus investicijų dydis kito nuo 20,9% BVP 1995 m. iki 23,9% 1997 m., 24,8% 1998 metais ir 21,6% 1999 metais. Tai sąlygojo neigiamas privataus sektoriaus grynąsias santaupas. Tam, kad laiduoti ekonominį augimą ateityje, būtina skatinti investicijas.
Be pensijų reformos ir jos teigiamo poveikio galimybėms kreditams gauti, vidutinės trukmės laikotarpiu Vyriausybė turėtų skatinti privatų taupymą ir formuoti aktyvų gyventojų požiūrį taupyti. Tačiau efektyvesnis būdas yra valstybės biudžeto deficito mažinimo poveikis bendram taupymui.
Einamosios sąskaitos deficitas sparčiai sumažėjęs 1998 – 2001 metais, 2002 – aisiais vėl padidėjo, tačiau jo santykis su BVP išliko 2001 metų lygio – 4,8 procento.
Materialinės investicijos 2002 metais, palyginti su 2001 – aisiais, padidėjo 1,9 proc. ir sudarė 7971 mln. Lt. Investicijos į pramonę sud.arė 28 proc., į transportą, sandėliavimą ir nuostolinius ryšius – 20,1 proc. bendros investicijų apimties. Sparčiausiai didėjo investicijos į žemės ūkį ir viešbučių bei restoranų verslą. Investicijų į žemės ūkį augimą lėmė nacionalinio iš ES biudžeto remiami projektai bei padidėjusios galimybės gauti paskolas iš bankų. Per penkerių metų laikotarpį metinė palūkanų norma už ilgalaikes paskolas sumažėjo beveim dvigubai ir 2002 metų gruodį sudarė 6,1 proc.
Užsienio investicijos 2002 metais, palyginti su 2001 – aisiais, sumažėjo beveik 10 proc., o palyginti su 1998 – aisiais – net 42 proc. mažėjant bendrai užsienio investicijų apimčiai nuo 2000 metų pradėjo didėti tiesioginės užsienio investicijos. Per jas į Lietuvą atėjo naujos technologijos, vakarietiška vadyba ir rinkodara. Tai didina lietuviškos produkcijos galimybes konkuruoti vidaus ir užsienio rinkose.
Per 2002 metus eksportas padidėjo 10,6 proc., importas – 11 proc. Eksportuotų prekių vertė siekė 20,3 mlr. Lt, iš jų 25,8 proc. – Lietuvoje perdirbtų prekių, 5,8 proc. – iš muitinės sandėlių. Į Lietuvą importuotų prekių struktūroje 6,4 proc. sudarė importas į muitinės sandėlius. Bendras Lietuvos užsienio prekybos balansas buvo neigiamas ir mažesnis tik už 1998 metų balansą.
Valstybės skola 2002 metų pabaigoje palyginti su 2001 – ųjų tuo pačiu laikotarpiu, išaugo 2 proc. ir sudarė 13,2 mlrd. Lt. Skolinimasis užsienio finansų rinkose nuo 1998 metų nuolat mažėjo, o vietinėje rinkoje didėjo. Nepaisant valstybės skolos didėjimo, jos santykis su BPV rodo, kad skolos našta šalies ekonomikai mažėjo. Lietuvos skolos santykis su BVP didesnis negu Latvijos ir Estijos, bet gerokai mažesnis negu Vengrijos ar Lenkijos.
Lietuvos ūkio plėtros pagrindinių rodiklių prognozė 2005 ir 2010 metams pateikiama 3 lentelėje.
Scenarijuje pateikiami pagrindiniai rezultatai rodo, kad realus BVP prieaugis nuo 2% 2000 metais padidės iki 6% 2005-aisiais metais, o 2006-2010 metais BVP vidutinis metinis prieaugis sudarys apie 5%.
Griežta pinigų politika sąlygos infliacijos lygį ne daugiau kaip 2% per metus.
Fiskalinis deficitas 2000 metais sudarys apie 2,8% BVP. 2003-2005 metais bus pasiektas nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų balansas. Valstybės skola sumažės nuo 29,9% BVP (2000.03.31) iki mažiau negu 12% BVP 2010 metų pabaigai. Užsienio skola palaipsniui bus sumažinta nuo 22,6% BVP 1999 metų pabaigai, iki 6,5% BVP 2010 metų pabaigai. Tai reiškia, kad Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijoje siūlomos su skola susijusios sąlygos nebus įpareigojančios.
Užsienio prekybos balansas (prekių ir paslaugų) išliks neigiamas. Numatoma, kad deficitas sumažės – iki 5,4% BVP 2005 metais ir iki 2,5% BVP 2010 metais. Tai padės sumažinti einamosios sąskaitos deficitą nuo 11,2% BVP 1999 metais, iki 6,6% BVP 2005 metais, ir 4,3% BVP 2010 metais.
Dėl ūkio restruktūrizavimo, nedarbo lygis pirmaisiais scenarijuje nurodytais metais pakils. Nors BVP augs sparčiai, nedarbo lygis 2001 metais padidės iki 10,2%. Tačiau, pasirinktajame scenarijuje (o tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp scenarijų), numatoma, kad griežta politika ir vykdomas restruktūrizavimas mažins nedarbo lygį iki 7,2% 2005 metais ir iki 6% 2010 metais..IŠVADOS
Lietuvoje žemės ūkio ir maisto sektoriaus reformos prasidėjo anksti, kartu su kova už nepriklausomybę. Lietuva pradėjo įgyvendinti pereinamojo laikotarpio maisto ir žemės ūkio restruktūrizavimą programą, siekdama sukurti traptautiniu mastu konkurencingą, panašų į kitą Centrinės Europos šalių sektorių. Laimėjimai pertvarkant maisto ir žemės ūkio sektorių tikrai dideli ir jau pastebimi pirmieji sveikimo ženklai, tačiau jie atsilieka nuo reformų kituose ekonomikos sektoruiose ir makroekonomikoje apskritai.
Makroekonominės žemės ūkio sektoriaus sąlygos pagerėjo, palyginti su ankstyvuoju reformų laikotarpiu. Tačiau sunkumai su senos gamybos sistemos pertvarkymu, buvo dar labiau apsunkinti problemų, sąlygojamų spaudimo, daromo naujos riberalios politikos, bei dėl to kaime susidariusios socialinės įtampos. Vyriausybė reagavo į šias problemas, bei pradinius ekonominius ir politinius pereinamojo laikotarpio žemės ūkyje sunkumus, didina intervencijas ir sukurdama apsaugą, o ne spartindama perėjimą. Tai buvo klaidinga reakcija į realias problemas. Finansinė apsauga tapo ramsčiu sistemos, kurią reikėjo sugriauti iš esmės, ir todėl pailgino skausmingą prisitaikymą ne tik žemės ūkio sektoriuje, bet ir apskritai šalies ūkyje. Naujoji vyriausybė, pradėjusi darbą 1996 metais, pripažino, kad daugiau nebegalės palaikyti žemės ūkio finansinės priklausomybės nuo valstybės, ir 1997m. pradžioje pradėjo įgyvendinti labiau tikslinę, aiškesnę, taupesnę ir mažiau iškraipančią ūkininkų ir kaimo bendruomenės rėmimo sistemą. Šios reformos sąlygojo naiją žemės ūkio paramos politiką, kuri yra labiau orientuota į rinką, ir sukuria geresnę bazę ilgesnio laikotarpio reformoms ir investicijoms, t.y. tai ko sektoriui tikrai reikia.
Nors pažanga, pasiekta sukuriant naują ūkininkavimo formą ir privatizuojant žemę, ir didelė, tačiau procesai dar toli gražu nebaigti. Perdirbimo pramonės įmonių restruktūrizavimas ir privatizacija vyko panašiai kaip ir kitose Baltijos šalyse, suteikiant lengvatinę akcijų pirkimo teisę žaliavos gamintojams. Pirminė privatizacija jau baigta, tačiau tik iš dalies įgyvendintas tikslas sukurti tikrus savininkus su pakankamu kapitalu. Apskritai žemės ūkio gamintojai ir perdirbėjai susiduria su didelėmis efektyvumo problemomis.

Tokiai mažai šaliai, kokia yra Lietuva, turinčiai didelius žemės ūkio išteklius stojimas į Europos sąjungą buvo labai geras sprendimas.PRIEDAI
1 lentelė: Nacionalinės ekonomikos rodikliai, 1990 – 1996 m. (procentais)

Rodikliai 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996
BVP augimas -6,9 -15,0 -39,0 -16,2 1,0 3,0 3,6
Vidutinis infliacijos dydis 16,1 224,0 1162,7 291,4 72,2 39,6 25,0
Infliacijos dydis metų gale 376,0 1154,1 189,9 44,8 35,5 13,1
Nominalus keitimo kursas/$ 16 110 170 4,24 3,97 40,00 4,00
Realus keitimo kursas, 1993 m. birželis = 100 446 653 243 113 58 43 35
Einamosios sąskaitos balanso dalis BVP n.a. n.a. 3,2 -6,2 -4,2 -3,8 -7,5
Mokesčių dalis BVP n.a. n.a. n.a. -5,1 -5,2 -4,3 -4,9
Bedarbystės lygis 0,3 1,3 4,4 3,8 6,1 7,0

2lentelė. Pagrindiniai Lietuvos ekonomikos rodikliai

Ekonomikos rodikliai 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2005 2010

ataskaitiniai duomenys prognozė
1. Bendrasis vidaus produktas, mln. Lt (veikusiomis kainomis) 11590 16904 24103 31569 38340 42990 42597 44409 62176 89717
2. Bendrasis vidaus produktas, mln. JAV dolerių (veikusiomis kainomis) 2662 4227 6026 7892 9585 10747 10649 11102 15544 22429
3. BVP metinis pokytis,  (palyginamomis kainomis) -16,2 -9,8 3,3 4,7 7,3 5,1 -4,1 2,0 6,0 5,0
4. BVP, tenkantis vienam gyventojui, JAV dol. (veikusiomis kainomis) 714 1136 1622 2128 2587 2903 2878 3004 4226 6117
5. Nacionalinio biudžeto deficitas,  BVP 0,8 -1,9 -1,8 -2,5 -1,0 -1,3 -0,3 -1,8 0 0
6. Infliacija per metus,  (lyginami gruodžio mėnesiai) 189,0 45,1 35,7 13,1 8,4 2,4 0,3 1,6 2,0 2,0
7. Vidutinė metinė infliacija,  (lyginami laikotarpiai) 410,2 72,2 39,6 24,6 8,9 5,1 0,8 1,0 2,2 2,0
8. Užsienio prekybos (prekių ir paslaugų) balansas,  BVP -7,8 -6,0 -11,8 -9,8 -10,6 -12,0 -10,3 -10,0 -5,4 -2,5
9. Einamosios sąskaitos balansas,  BVP -3,1 -2,1 -10,2 -9,2 -10,2 -12,2 -11,2 -10,6 -6,6 -4,3
10. Tiesioginės užsienio investicijos, mln. Lt (per metus) 135,7 124,7 290,2 609,7 1418,0 3702,0 1945,8 2900,0 2090,0 3050,0
11. Tiesioginės užsienio investicijos,  BVP (per metus) 1,17 0,74 1,20 1,93 3,70 8,7 4,6 6,5 3,4 3,4
12. Užsienio skola,  BVP (metų pabaigoje) 10,7 11,7 13,9 15,2 14,6 15,7 22,6 17,3 10,5 6,5
13. Realaus darbo užmokesčio vidutinis metinis didėjimas, % -39,0 14,2 3,5 3,3 13,4 12,8 7,2 2,2 4,7 4,9
14. Nedarbo lygis,  (vidutinis metinis) 4,4 3,8 6,1 7,1 5,9 6,4 8,4 10,6 7,2 6,0LITERATŪROS SĄRAŠAS:
www.google
Lietuvos statistikos metraščiai 1994 – 1995, 1996, 1997, 1998, 1999;
Lietuvos banko biuleteniai 1993, 1994, 1995, 1996, 1997, 1998, 1999;
Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. Mėnesiniai biuleteniai. Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1997, 1998, 1999;
Lietuvos Respublikos ūkio ekonominės ir socialinės plėtros 2001-2003 metais prognozė. Ūkio ministerija. Vilnius, 2000 m. balandis.
Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas “Lietuvos žemės ūkis 2001”.
Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas “Lietuvos žemės ūkis 2002” .
Csaba Csaki, William H. Meyers, Natalija Kazlauskienė “Žemės ūkio reformos būklė Lietuvoje: 1995 – 1997 m.”

Leave a Comment