Lietuvos ekonomika tarptautiniame kontekste

VILNIAUS KOOPERACIJOS KOLEGIJA
IŠLYGINAMŲJŲ STUDIJŲ SKYRIUS

LIETUVOS EKONOMIKA TARPTAUTINĖS EKONOMIKOS KONTEKSTE

Ekonomikos
Referatas

—————————-

(Įvertinta)

———————————

(Parašas)

—-R. Jakiūnienė———

(Dėstytojo vardas, pavardė)

———————————

(Data)

Vilnius 2004

ĮVADAS

Šio darbo tikslas – įvertinti Lietuvos pramonės plėtros potencialą ir pateikti pasiūlymus įgalinančius efektyvų Lietuvos pramonės integravimąsi į ES vieningą rinką artimiausiame laikotarpyje panaudojimo, įvertinant ES pramonės plėtros politikos nuostatas. Artimiausias laikotarpis – tai artimiausių trejų metų laikotarpis: 2004-2006 metai.

Tyrimo objektas – Lietuvos pramonė ir atskiri jos sektoriai.

Darbą sudaro septyni skyriai. Pirmajame skyriuje analizuojami makroekonominiai integravimosi į ES indikatoriai bei atlikta Lietuvos pramonės apžvalga, įskaitant atskirus jos sektorius. Antrajame skyriuje apžvelgiama Europos Sąjungos pramonės poolitika, akcentuojami esminiai jos principai ir aspektai. Trečiajame darbo skyriuje atliktas Lietuvos pramonės konkurencingumo vertinimas. Ketvirtasis darbo skyrius skirtas verslumo reikšmei aptarti. Penktasis darbo skyrius skirtas sektorinei analizei, kurių objektas buvo pasirinkta tekstilės ir aprangos pramonė. Šeštas – tarptautinė prekyba. Septintame darbo skyriuje formuluojamos išvados ir pasiūlymai, kurių įgyvendinimas skatintų efektyvų Lietuvos pramonės integravimąsi į Europos Sąjungos vieningą rinką artimiausiame laikotarpyje.

Darbe formuluojamos išvados, kad Lietuvos pramonės konkurencingumas, vertinant įvairiais aspektais, nėra pakankamas. Visų pirma, produktyvumas yra keletą kartų mažesnis nei Europos Sąjungos šaalyse. Iš dalies tą paaiškina dar plačiai paplitusi sovietinių laikų technologija ir gamybos organizacija. Tačiau produktyvumas nuolatos auga, o atsiveriančios naujos investicijų į modernizavimą ir pramonės restruktūrizavimą galimybės yra prielaida tolesniam jo augimui. Pramonės struktūra išlieka orientuota į žemų technologijų darbui imlias ša

akas. Nors trumpalaikėje perspektyvoje dėl žemų darbo kaštų šios šakos išlaikys savo reikšmę, būtina spartinti pramonės restruktūrizavimą aukštų technologijų, didelę pridėtinę vertę kuriančių šakų linkme. Kartu reikia neužmiršti, kad pramonės restruktūrizavimas neišvengiamai mažina darbo vietų skaičių.

Šiuolaikinės technologijos pažangos sąlygomis pramonės konkurencingumas labai priklauso nuo jo sugebėjimo neatsilikti nuo vykstančių pokyčių. Pramonė yra priversta ne tik kuo greičiau priimti naujoves, bet ir pati jas kurti naujų produktų, technologijų bei gamybos procesų pavidalu. Inovacijos tapo bene svarbiausia prielaida išsilaikyti globalioje rinkoje net ir toms pramonės šakoms, kurias įprasta laikyti tradicinėmis, subrendusiomis, mažai imliomis technologijoms. Inovacijos remiasi naujomis žiniomis ar naujais jų pritaikymo būdais, todėl mokslo tyrimai ir plėtra (MTP) reikalauja koordinuotų tyrėjų, verslo ir valdžios veiksmų. Lietuva negali pasigirti dideliais pasiekimais šiioje srityje. MTP finansavimas yra menkas ir neefektyvus, pramonė ir mokslo institucijos sąveikauja nepakankamai. Tai atsispindi ir rezultatuose – mažas aukštų technologijų pramonės svoris, Lietuva viena iš rečiausiai patentuojančių Europos šalių. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu techninio profilio specialistų su aukštuoju išsilavinimu paruošiama daugiausiai Europoje.

Tekstilės ir aprangos pramonė tebelieka viena svarbiausių šakų pagal pagaminamą produkciją ir dirbančiųjų skaičių. Nors beveik visa produkcija jau dabar eksportuojama, tačiau tarptautinės prekybos liberalizavimas turės labai didelę įtaką šio sektoriaus ateičiai. Laukia ilgas modernizavimo ir restruktūrizavimo et

tapas, turintis labai ryškiai padidinti produktyvumą ir sukuriamą pridėtinę vertę. Tai turės skaudžių pasekmių darbo vietų mažėjimo prasme, tačiau be skausmingo persitvarkymo tekstilės ir aprangos pramonė nebus pajėgi konkuruoti su nepaprastai pigia darbo jėga pasižyminčiomis Azijos, o taip pat Viduržemio jūros baseino valstybėmis.

1.Lietuva Europos Sąjungos kontekste

Lietuvos pramonė, atgavus Nepriklausomybę, praktiškai neturėjo tiesioginių ekonominių sąsajų su Vakarų Europos valstybių ekonomikomis. Per pastaruosius keturiolika metų padėtis kardinaliai pasikeitė – Lietuvos užsienio prekybos apyvarta siekia beveik pusę BVP dydžio. Europos Sąjungos valstybės tapo pagrindine Lietuvos eksporto rinka, didžioji dalis tiesioginių užsienio investicijų taip pat tenka Europos Sąjungos šalims. Šiuo požiūriu galima teigti, kad Lietuvos pramonė jau integruota į vieningą Europos Sąjungos rinką. Tačiau Lietuvos dalis Europos Sąjungos šalių importo bei tiesioginių investicijų struktūroje sudaro menką dalį. Tai rodo, kad pilnavertis Lietuvos įsijungimas į vieningą Europos Sąjungos rinką dar nepasiektas.
Detalesnė statistinių duomenų analizė rodo, kad, nepaisant ženklių pasiekimų, ekonomikos efektyvumas yra nepakankamas. Nors pasiektas makroekonominis stabilumas, Lietuvos ekonomikos augimas yra vienas didžiausių Europoje, pramonės produktyvumas yra nepakankamas, bendrojo vidaus produkto vertė vienam gyventojui atsilieka nuo ES valstybių ir daugelio būsimų jos narių.
BVP vienam gyventojui sudaro vos apie 40 proc. ES šalių vidurkio. Nors per pastaruosius 10 metų šis rodiklis išaugo 13 procentinių punktų, tačiau per tą patį laikotarpį Airijoje ji

is išaugo beveik 40 procentinių punktų ir gerokai viršija ES vidurkį. Airijos pavyzdys rodo, kad tinkamai parinkta ir įgyvendinta ekonominė politika gali duoti milžinišką poveikį ekonomikos augimui. Vertinant narystės ES įtaką ūkio plėtrai reikia pastebėti, kad ji nėra pakankama sąlyga, užtikrinanti garantuotą konvergenciją: pavyzdžiui, Portugalijoje BVP vienam gyventojui auga net lėčiau nei vidutiniškai ES. Taigi, narystė ES pati savaime tėra galimybė, kurios sėkmingas panaudojimas priklauso nuo individualių pastangų.
Nepaisant augančios Lietuvos ekonomikos ir tuo pačiu metu labai mažos infliacijos, valdžios sektorius yra deficitinis. Nors deficitas neviršija Europos Sąjungos nustatytų limitų, o skola yra nedidelė, tokia padėtis kelia nerimą.
Pirma, valstybė neturi galimybių skatinti ekonomikos augimą mažindama mokesčius. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčiai Lietuvoje, ypač fizinių asmenų, nėra maži, vidutinės pajamos mažos, ir tai yra rimta problema. Tikėtina, kad integruojantis į Europos Sąjungą gyventojų pajamos ir valdžios pajamos augs. Tačiau tuo pat metu didės ir valdžios finansavimo poreikis, taigi, galimybės mažinti mokesčius ženkliai nepakis.
Antra, nuolatinis deficitas apriboja galimybes finansuoti tokias labai svarbias sritis kaip mokslo tyrimai ir inovacijos, kurios dėl menko socialinio palaikymo negali konkuruoti su socialiai jautriomis sferomis.
Trečia, visada lieka rizika, kad dėl išorinių veiksnių (rinkos konjunktūra, valiutų krizės ir pan.) gali staiga sulėtėti ekonomikos augimas, ir biudžeto deficitas viršys leistinus dydžius.
Biudžeto deficito nereikėtų ai
iškinti ekonomikos reformos vykdymu, nes kaimyninė Estija sugeba esant mažesniems fizinių asmenų pajamų mokesčiams išlaikyti biudžeto perviršį ir skirti santykinai didesnį finansavimą MTP ir kitoms į ateitį orientuotoms reikmėms.
Akivaizdu, būtina ne tik gerinti biudžeto pajamų surinkimo efektyvumą, bet ir peržiūrėti finansavimo prioritetus, suteikti jam skatinamąjį pobūdį – mažinant asignavimus akivaizdžiai neefektyvioms programoms ir didinant toms, kurios duoda geresnius rezultatus.
Didėjant užsienio investuotojų dėmesiui, atsirandant pasaulio ūkio kilimo požymiams ir Lietuvai įstojus į ES, galima tikėtis sparčios šalies apdirbamosios pramonės plėtros ir artimiausiais metais.
2.Europos Sąjungos pramonės politikos bruožai

Lietuvos pramonės strategija, o bendresniame kontekste ir visa ekonomikos politika neišvengiamai turės būti koordinuojama su bendra ES ekonomine politika. Siekiant Lietuvos ekonominės integracijos į vieningą rinką, teks atsižvelgti į jau suformuluotus ES politikos prioritetus, tačiau reikėtų ir aktyviai juos orientuoti naudinga Lietuvos ūkiui linkme.
Bendrieji ES pramonės politikos principai buvo išdėstyti dar 1990 metais. Šie principai siekia sudaryti sąlygas įmonėms pagerinti konkurentingumą ir kompensuoti rinkos netobulumus. Kadangi nuo to laiko politinis kontekstas keitėsi, vėlesni komunikatai plėtojo 1990 m. patvirtintą pramonės politiką, pabrėžiant žinių ir inovacijų vaidmenį globalioje ekonomikoje, tačiau pagrindiniai jos bruožai išliko.
Lisabonoje 2000 metais Europos Taryba pabrėžė tikslą iki 2010 m. padaryti Europos Sąjungą „pačia konkurentiškiausia ir dinamiškiausia pasaulyje žinių ekonomika, užtikrinančia nepaliaujamą augimą su daugiau ir geresnių darbo vietų bei didesne socialine sanglauda”.
ES augimo potencialo išnaudojimas išlieka pagrindiniu pramonės politikos tikslu. Siekiant šio tikslo Europos pramonė turi būti konsoliduota specifinėmis strategijomis. Gyvybinga pramonė sukuria teigiamus stimulus visai ekonomikai, skatindama inovacijas ir mokymą kaip augančios paklausos kvalifikacijai rezultatą. Pramonės politika turi orientuotis visų pirma į tas kryptis, kurios gali užtikrinti ūkio augimą ir plėtrą. Įmonės savo ruožtu yra labiausiai atsakingos už konkurentingumo užtikrinimą.
Pramonė išlieka gerbūvio šaltinis. Konkurencinga pramonė yra pagrindas išlaikyti ir didinti gerbūvį, kartu realizuojant platesnius socialinius, aplinkosauginius ir tarptautinius tikslus.

Pramonės politikos iššūkiai išsiplėtusioje Europoje
Globalizacija

Globalizacija pripažįstama vienu iš esminių faktorių, keičiančių šiuolaikines ekonomikas ir visuomenes. Europos Komisija jau atkreipė dėmesį į jos įtaką ES konkurencingumui, atsiveriančioms perspektyvoms ir galimiems politikos iššūkiams. Didžioji pasaulio dalis, įskaitant Kiniją, dalyvauja tarptautinėje rinkos ekonomikoje. Tai ne tik atveria naujas rinkas, bet ir didina konkurenciją per importuojamus gaminius bei gali sąlygoti gamybinių pajėgumų perkėlimą į šalis, kuriose mažesni gamybos veiksnių kaštai. Europa negali konkuruoti vien kaštais, todėl žinios turi vaidinti esminį vaidmenį, padedant pramonei prisitaikyti prie globalizacijos spaudimo visuose – ir aukštos, ir neaukštos technologijos – sektoriuose. Šiomis sąlygomis inovacijos ir aukštos kvalifikacijos žmogiškojo kapitalo išsaugojimas ir vystymas ar netgi pritraukimas tampa esminiu reikalavimu siekiant išlaikyti didelės pridedamosios vertės veiklas. Globalioje ekonomikoje lokalizacija vis dar išlieka labai svarbi tyrimams ir inovacijoms. Todėl didinti gamybos vietos patrauklumą yra ypatingai svarbu. Šiuo požiūriu labai svarbu ir tai, ar gamybos faktorių kaina neturi neigiamos įtakos patrauklumui.
Greta to globalioje ekonomikoje nestabilumai gali plisti labai greitai, todėl pramonės politika turi sugebėti greitai ir lanksčiai reaguoti į nenumatytas aplinkybes.

Technologiniai ir organizaciniai pokyčiai

Globalizacija yra lydima ir netgi sustiprinama technologinių pokyčių, visų pirma, informacinių ir telekomunikacijų technologijų (ITT). ITT yra bendro naudojimo technologijos tuo aspektu, kad jos gali didinti produktyvumą visose pramonės šakose ir veikti visą didžiosios dalies produktų ir paslaugų gamybos ciklą nuo projektavimo ir gamybos iki marketingo ir paskirstymo. ITT taip pat skatina naujas organizacines formas – nepagrindinių veiklų atsisakymo tendencijas, glaudžius pramonės ir paslaugų sąryšius. Tuo būdu ITT skatina pramonės augimą žymiai plačiau nei vien tik pačios ITT produktų gamybą.
ITT, naujos vadybos ir organizacinių priemonių bei aukštos kvalifikacijos darbo jėgos sujungimas sudaro prielaidas ženkliam konkurencingumo augimui. Technologiniai ir organizaciniai pokyčiai turi būti susieti su darbo jėgos kvalifikacijos augimu – įskaitant tas darbo vietas, kurios tradiciškai buvo laikomos žemos kvalifikacijos – taigi, didėja mokymosi visą gyvenimą svarba. Iš esmės, visas darbo organizavimas turi būti nukreiptas į pokyčių valdymą, įskaitant ir pakankamų paskatų darbo jėgai prisitaikyti prie naujų reikalavimų sukūrimą.
Būtina užtikrinti kuo platesnį ITT įdiegimą ir efektyvų naudojimą net ir tradicinėse pramonės šakose. Tačiau technologijos pažanga nesibaigia ITT. Atsiveria naujos galimybės, bet jos bus išnaudotos tik pagerinus pramonės adaptyvumą, lankstumą, prisitaikomumą, kad ištekliai būtų greitai perskirstomi ir perkeliami, atsiliepiant į technologijos pažangą.

Inovacijos ir verslumas

Išvystytoje ekonomikoje išskirtiniu bruožu tampa verslumo ir inovacijų, kaip augimo variklių, vaidmuo. Motyvuoti verslininkai, pasiryžę prisiimti riziką, kuria naujas įmones, kurios yra naujų darbo vietų šaltinis. Ypatingai greitos technologijos pažangos metu nenutrūkstamas naujų įmonių kūrimas ir veikiančių augimas yra svarbiausias veiksnys, siekiant prisitaikyti prie naujų rinkos galimybių bei pasiekti produktyvumo augimo.
Konkurencingumas bei ekonomikos augimas taip pat vis labiau remiasi inovacijomis, t.y. naujų tobulesnių produktų ir paslaugų kūrimu ir panaudojimu, verslo procesų optimizavimu. Inovacijos nepertraukiamai atnaujina rinką ir atveria naujus ekonomikos sektorius tiek naujose, tiek „subrendusiose” pramonės šakose.
Žinios yra pagrindinis inovacijų elementas. Inovacijos yra rezultatas sudėtingo proceso, per kurį įmonės įgauna naujų papildomų žinių iš kitų organizacijų. Be to, inovacijos dažnai remiasi naujais organizavimo metodais, atsirandančiais dėl investicijų į ITT, įrengimus ir žmonių įgūdžius. Kitos inovacijų formos, susiję su komercializavimo metodais, įgauna vis didesnę reikšmę, kuriant pridėtinę vertę.
Mokslinių tiriamųjų darbų fragmentiškumas, nepakankami ryšiai su pramone daro neigiamą įtaką investicijoms į inovacijas ir žinių kūrimą. Antra vertus, svarbus veiksnys yra ir investicijų į mokslinius tyrimus „produktyvumas” – svarbu, kad naujos žinios transformuotųsi į naujus tobulesnius produktus, paslaugas ir procesus.

Subalansuotumas ir socialinės reikmės

Kylantis gyvenimo lygis sąlygoja ir formuoja didėjantį poreikį aplinkosaugai, darbo vietų kokybei, verslo socialinei atsakomybei bei vartotojų sveikatos apsaugai. Viešosios institucijos turi reaguoti į visuomenės susirūpinimą šiais klausimais. Tai atsispindi ES sprendimuose paversti subalansuotą plėtrą pagrindiniu politiniu tikslu. Visi trys subalansuotos plėtros aspektai – ekonominis, socialinis ir aplinkosauginis –yra svarbūs, ir pramonės politika turi atsižvelgti į šiuos augančius reikalavimus.
Gyvenimo kokybės augimo reikalavimai susiję su papildomais kaštais. Šią problemą reikia spęsti globaliniu mastu, nes didesni lokaliniai reikalavimai, susiję su papildomais kaštais, gali neigiamai atsiliepti konkurencingumui, jei konkurentams tokie reikalavimai nėra keliami. Tačiau kartu gyvenimo kokybės augimas keičia vartojimo įpročius ir atveria naujas rinkas. Trumpėja produktų gyvavimo ciklas, kokybiškai atnaujinami galutinio vartojimo produktai reikalauja greitesnio tarpinių produktų ir technologijų atnaujinimo.
Europos Sąjunga pabrėžia būtinybę skirti dėmesį inovacinės veiklos gerinimui. Visų pirma, suformuluotas tikslas pasiekti, kad mokslinei techninei pažangai (MTP) būtų skiriami 3 procentai BVP, reikalauja skatinti privačias investicijas į MTP bei užtikrinti geresnį viešąjį pramoninių tyrimų finansavimą. Būtina sinergija tarp viešojo administravimo institucijų, vartotojų, pramonės ir mokslo, užtikrinant fundamentalių tyrimų ir technologijų kūrimo sąsajas. Greta to, reikia skatinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą, skatinant kuo efektyvesnę esamų žinių sklaidą ir panaudojimą. Inovacinių klasterių ir tinklų atsiradimas turi tapti prioritetu. Fiskalinės paskatos (palankus mokestinis sąnaudų inovacijoms traktavimas) ir tiesioginis finansavimas turi būti panaudoti skatinant inovacijas.
3. Lietuvos pramonės konkurencingumo vertinimas

Lietuvos pramonės produktyvumas gerokai atsilieka ne tik nuo Europos Sąjungos šalių produktyvumo, bet ir nuo šalių kandidačių. Produktyvumas Lietuvos pramonėje nuolatos auga, tačiau augimo tempas nėra patenkinamas.
Produktyvumo augimas, stiprindamas konkurencingumą, gali ne tik mažinti kaštus, bet ir plėsti rinkas. Tik spartus produktyvumo augimas gali užtikrinti pramonės konkurencingumą. Šiuo metu žemą produktyvumą kompensuoja santykinai maži darbo kaštai, tačiau sanglauda įstojus į Europos Sąjungą neišvengiamai didins darbo kaštus ir, jeigu produktyvumas neaugs didesniu tempu, mažins pramonės konkurencingumą.
Lyginant su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis, Lietuvos pramonėje vyrauja darbui imlios ir žemos kvalifikacijos šakos. Reikia pastebėti, kad kaimyninė Estija taip pat pasiekė ženklių eksporto pokyčių, ypač technologija pagrįstų šakų srityje.
Deja, Lietuvos eksporto šakinėje struktūroje per laikotarpį nuo 1995 iki 2000 metų dar labiau padidėjo atotrūkis nuo ES šalių. Pastarosiose auga technologija pagrįstų šakų eksportas, tuo tarpu Lietuvoje dar labiau išaugo darbui imlių produktų eksporto dalis. Tai byloja, kad Lietuvos eksporto augimas remiasi daugiausia darbo jėgos kaštų skirtumų išnaudojimu, gilėja atsilikimas pažangiuose sektoriuose. Tai kelia susirūpinimą, nes šiuo požiūriu Lietuva patenka į vieną gretą su Bulgarija, Rumunija ir Latvija. Neišvengiamai augant darbo kaštams šios šakos susidurs su didelėmis problemomis.
Darbui imliose šakose išlieka neigiamas, nors ir mažėjantis, kainų skirtumas lyginant su ES šalimis. Įvertinus tai, kad šių šakų indėlis tiek visoje perdirbamojoje pramonėje, tiek eksporto struktūroje yra labai didelis, tokia padėtis yra nepalanki, rodanti, kad konkuruojama visų pirma kainomis palyginti žemos kokybės rinkos segmente. Kylant darbo jėgos kaštams, šios šakos gali tapti nepajėgios išsilaikyti rinkoje, jeigu radikaliai nepagerins savo produkcijos kokybės.
Lietuvos pramonės struktūra būdinga mažiau išvystytoms šalims. Struktūriniai pasikeitimai vyksta lėtai. Bendras pramonės produktyvumas, nors ir auga, lieka labai žemas. Teigiama tendencija pastebima pramonės produkcijos kokybės augime – Lietuva tapo vienu iš eksporto į Europos Sąjungą lyderių šiuo požiūriu.

4. Verslumas

Praėjusio amžiaus viduryje buvo tikimasi didelių bendrovių dominavimo. Bendrovės dydis buvo privalumas siekiant masto ekonomijos ir diegiant naujas masinės gamybos technologijas. Tačiau trumpėjant produktų gyvavimo ciklui, sparčiai vystantis technologijoms bei gilėjant globalizacijai keičiasi visa pramonės sankloda. Naujų produktų kūrimui būtino lankstumo ir operatyvumo užtikrinimui bendrovės restruktūrizuojamos, mažinamos, didelė dalis funkcijų perduodama specializuotoms bendrovėms. To pasėkoje verslo savininkų skaičius Europos šalyse išaugo nuo 29 milijonų 1972 metais iki 45 milijonų 1998 metais.
Verslumas yra esminis reikalavimas, reikalaujantis pastangų įvairiose politikos sferose – švietime, finansiniame sektoriuje, fiskalinėje srityje. Palankios verslui aplinkos kūrimo reikšmė atspindėta Europos Smulkaus verslo Chartijoje ir Žaliojoje verslumo knygoje.

Socialinė aplinka:

 Visuomenės adaptyvumas – sprendimų priėmėjų (decision makers) ir eilinių visuomenės narių sugebėjimas pasinaudoti besikeičiančia socialine-ekonomine padėtimi;
 Darbo jėgos vystymas (kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas);
 Darbo santykių lankstumas;
 Atskirų socialinių grupių spaudimas priimti neoptimalius politinius sprendimus.

Verslumo augimui būtina palanki socialinė aplinka, kurioje veikia kiekvienas verslas. Be tiesiogiai su verslu susijusios aplinkos – kvalifikuotos ir norinčios efektyviai dirbti darbo jėgos, turinčios pakankamą geografinį ir pareiginį mobilumą, svarbus ir visuomenės požiūris į verslą kaip socialiai teigiamą reiškinį.
Verslo rizikos prisiėmimas turi teikti tinkamą atlyginimą, o visuomenė turi pripažinti, kad verslininkas, gaudamas šį atlyginimą, ne išnaudoja likusią visuomenės dalį, o sukuria ekonominę vertę. Kiekvienas visuomenės narys turi jausti atsakomybę už save, siekti gerovės savo pastangomis. Išsilavinimas ir žinios, suteikiančios pagrindą siekti geresnio savęs realizavimo, turi būti suvokiamos kaip būtina siekiamybė visuose visuomenės sluoksniuose.
Atskirų socialinių grupių spaudimas priimant politinius sprendimus neretai ne tik iškreipia valstybės politiką, bet ir supriešina visuomenę bei trukdo optimaliam išteklių – tame tarpe ir darbo – persiskirstymui ekonomikoje. Kaip pavyzdį galima nurodyti reikalavimus išlaikyti darbo vietų skaičių privatizuojamose įmonėse. Toks reikalavimas, formaliai kylantis iš ekonominės politikos socialinės orientacijos, neigiamai veikia įmonės veiklą ir neišsprendžia socialinių problemų, nes darbuotojai dirbtinai susiejami su konkrečia darbo vieta ir praranda motyvaciją tobulėti. Be to, toks sprendimas, mažindamas įmonės efektyvumą, sukelia riziką verslo veiklos tęstinumui, o tuo pačiu ir žymiai didesnei potencialiai socialinei krizei.

5. Tekstilės ir aprangos sektorius

Tekstilės ir aprangos pramonę ypatingai stipriai paveikė globalizacijos procesai. Išvystytos pramonės kraštai išlieka patraukliausiomis rinkomis, tačiau gamyba vis daugiau perkeliama į Pietryčių Azijos šalis. Besivystančios šalys ir ypač mažai išvystytos šalys tampa vis konkurencingesnės, pasinaudodamos žemais darbo kaštais ir aukštos kokybės įrengimais bei patirtimi, importuojamais iš išvystytų pramonės kraštų.
Po metų bus baigtas pasaulinės prekybos liberalizavimo procesas, sukursiantis naują situaciją pasaulio rinkoje, nes tokie dideli tekstilės kraštai, kaip Kinija, Indija ar Indonezija nebebus ribojami eksporto kvotomis. Ar Lietuvos tekstilės ir aprangos pramonė išliks svarbia ekonomikos šaka priklausys nuo jos sugebėjimo nuolatos gerinti konkurencingumą (per inovacijas ir orientavimąsi į aukštos pridėtinės vertės produktus), o taip pat nuo Europos Sąjungos politikų sugebėjimų pasiekti tikrą pasaulinės rinkos liberalizavimą, nes nemažai potencialių eksporto rinkų vis dar apsaugotos muitų ir netarifiniais barjerais.
Norėdama išlikti konkurencinga pasaulinėje rinkoje tekstilės ir aprangos pramonė susiduria su daugybe iššūkių. Politikai (tiek nacionalinio, tiek ir Europos lygmens) gali suvaidinti teigiamą vaidmenį gerindami bendras sąlygas, kuriomis veikia įmonės, tačiau tik nuo pačios pramonės sugebėjimo greitai prisitaikyti prie vis sparčiau besikeičiančios ekonominės aplinkos priklauso jos ateitis.

 Pramonė privalo palaikyti konkurencingumą nuolatos tobulindama gamybos technologiją ir paskirstymo metodus, kurdama naujus produktus. Investicijos į inovacijas ir ITT yra esminis sėkmės faktorius. Nors tekstilės ir aprangos pramonė tradiciškai laikoma senąja „ekonomika”, padėtis po truputį keičiasi – kuriamos naujos medžiagos ir technologiniai procesai, įgalinantys sukurti didelės pridėtinės vertės produktus.
 Nauji techniniai reikalavimai aplinkos apsaugai ir vartotojų apsaugai (pavyzdžiui, žymėjimo reikalavimai) didina riziką, kad vieninga rinka gali neveikti optimaliai. Skirtingi reikalavimai tarp ES ir trečiųjų šalių (iš dalies ir ES viduje) gali iškreipti rinką, jeigu šie reikalavimai nebus laiku harmonizuoti.
 Kadangi prekės ženklai ir mada tampa vis svarbesni konkurencijoje, nepakankama intelektualinės nuosavybės apsauga gali turėti neigiamą poveikį dėl rinką iškreipiančių pigių padirbinių.
 Rinkos liberalizavimas turi būti abipusis, todėl politikai turi stengtis gerinti priėjimą prie rinkų visame pasaulyje.

Tekstilės ir aprangos pramonės produktyvumas, kaip ir visos Lietuvos apdirbamosios pramonės, yra nepaprastai mažas lyginant su Europos Sąjungos pramone. Lietuvos tekstilės ir aprangos pramonės produktyvumo rodikliai atsilieka nuo Europos Sąjungos kraštų dešimtimis kartų. Pridėtinė vieno darbuotojo sukuriama vertė Lietuvoje yra beveik 10 kartų mažesnė negu Europos Sąjungoje, o vienam darbuotojui tenkantis ikimokestinis pelnas mažesnis netgi 15 kartų. Šie skaičiai labai akivaizdžiai įrodo, kad darbo kaštai nėra lemiamas veiksnys įmonės veiklos sėkmingumui. Europos Sąjungos darbuotojai, gaudami vidutiniškai 5-6 kartus didesnį atlyginimą, sugeba generuoti žymiai didesnį pelną tik todėl, kad sukuriamas produktas parduodamas kitame kokybės segmente.
Mažas sektoriaus pelningumas apriboja investicijų į inovacijas galimybes, o tai didina riziką, kad ateityje įmonės atsidurs nepalankioje padėtyje, nes neatnaujindamos technologijos ir produktų bus priverstos konkuruoti žemutiniame rinkos segmente, kuriame pelningumas yra mažiausias. Tokiu būdu, įmonės patenka į „uždarą ratą” – darbo kaštai auga, o lėtai augantis produktyvumas, kylantis iš nepakankamų investicijų, toliau mažina pelningumą konkuruojant su pigesnių kraštų produkcija ir apsunkina investavimo galimybes.
Ypatingas dėmesys turi būti skirtas ITT, nes besiplečiantis B2B (business to business) platformų naudojimas gali labai apsunkinti verslo, nenaudojančio tokių technologijų, dalyvavimą versle aplamai. Jau dabar pardavimai elektroninėje rinkoje siekia 4-5 mlrd. eurų ir kiekvienais metais auga 20-30 procentų.
Tik inovacijos sudarys prielaidas pramonei išlikti konkurencingai. Kartu su įmonėmis, kurios skiria daug išteklių ir pastangų, šiame procese turi dalyvauti mokslo institucijos. Tačiau išlieka atotrūkis tarp mokslo ir verslo. Būtinos pastangos mažinti šį atotrūkį, spartinant inovacijų sklaidą tarp SVĮ.
Žemą produktyvumą sąlygoja, visų pirma, didžiosios dalies gamintojų orientacija į konkurenciją kaina tame rinkos segmente, kuris nereikalauja išskirtinių produkto savybių. Tekstilėje tai audiniai, gaminami dešimties ir daugiau metų senumo įrengimais, vis sunkiau galintys konkuruoti su tokia pačia ar netgi naujesne technologija gaminamais turkiškais ir rumuniškais gaminiais. Aprangos pramonėje tai darbo jėgos pardavimas atliekant operacijas pagal pigių mažmeninės prekybos tinklų užsakymus.
Įėjimą į aukštesnės kokybės produktų rinkos segmentą apsunkina nepakankamos investicijos į technologiją, kuri reikalinga siekiant pagaminti naujus produktus ir nepakankamas dalyvavimas tarptautinėje verslo bendruomenėje. Sėkmės pavyzdžiai įrodo, kad tekstilės ir aprangos pramonė Lietuvoje turi geras ateities perspektyvas ir gali išlikti viena iš svarbių pramonės šakų. Tačiau kiekvienos konkrečios įmonės veiklos tęstinumas priklauso, visų pirma, nuo jos pačios sugebėjimo pasirinkti ir įgyvendinti tinkamą strategiją. Niekas, išskyrus pačius įmonių vadovus ir akcininkus, negali pasiūlyti konkrečių veiksmų, kurių turi imtis įmonė, siekdama didinti veiklos efektyvumą ir konkurencingumą globalioje rinkoje. Verslininkų kūrybiškumas, sugebėjimai rasti naudingiausius verslo modelius, išnaudoti rinkos atveriamas galimybes yra pagrindinė jėga, kurianti kiekvienos įmonės ir visos ekonomikos plėtrą.
Pramonės politika negali užtikrinti konkrečios įmonės veiklos sėkmės, geriausiu atveju ji gali sudaryti prielaidas, kad rėminės sąlygos, kuriose veikia visos įmonės, būtų ne blogesnės negu konkuruojančiuose kraštuose. Vėlgi, politikai negali žymiai įtakoti faktorių gausos ar jų kainos, kuriuos formuoja rinkos jėgos.
Vienu iš svarbių Lietuvos aprangos pramonės bruožų yra labai didelė dalis gamybos, vykdoma pagal laikino įvežimo perdirbimui kontraktus. Dėl to daug įmonių neturi pakankamai įgūdžių ir žinių konkuruoti rinkoje ir yra nepalankioje situacijoje, nes neturi visos vertės grandinės – ypač modeliavimo.
Pagaliau labai svarbu tai, kad Lietuvos tekstilės pramonės produktyvumas yra nepalyginamai žemesnis, negu Europos. Iki šiol skirtumą kompensavo maži darbo kaštai. Tačiau darbo kaštų skirtumai turėtų mažėti, ir reikės ieškoti kitų konkurencinių pranašumų, susijusių su gaminių kokybe. Taigi šiame sektoriuje turės įvykti ženklūs struktūriniai pasikeitimai.
Pasaulinė tekstilės ir aprangos pramonė patirs didelius pokyčius dėl kvotų, kurios ribojo tarptautinę prekybą, panaikinimo 2005 metais. Tai vienareikšmiškai padidins konkurenciją iš Kinijos bei kitų kraštų gamintojų.

6. Tarptautinė prekyba

Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.
Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai:
1. jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu.
2. naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti užsienio prekių žemesnėmis kainomis nei gamindamos tokias pat šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis stengiasi iš prekybos gauti naudos.

Tarptautinės prekybos pagrindą sudaro mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama skirtinga technologija ir kt.). gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė, nei jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.
Tarptautinės prekybos prielaidos skatina šalių tarptautinius mainus. Šalys stengiasi gaminti tai, kas yra efektyviau. Kiekviena šalis specializuojasi sekti tą produktą, kurio gamyboje ji turi absoliutų pranašumą, t.y. sugebėjimą gaminti prekes, sunaudojant darbo sąnaudų produkcijos vienetui mažiau nei kitose šalyse. Tačiau specializaciją lemia ir palyginamasis pranašumas (šalys specializuoja tokių prekių gamybą ir eksportą, kurias gali gaminti santykinai žemesniais nei kitos šalys kaštais). Atskiros šalys gali gauti naudą iš tarptautinės prekybos tada, kai skiriasi prekių gamybos alternatyvieji kaštai, t.y. kitų prekių kiekis, kurį tenka paaukoti, kad šios prekės būtų pagaminta vienu vienetu daugiau. Šalys specializuojasi gaminti tokias prekes, kurias jos gali pagaminti santykinai pigiau, bei mažesnėmis darbo sąnaudomis siekia absoliutaus pranašumo. Palyginamojo pranašumo principas taikomas tada, kai yra daugiau nei dvi prekės, taip pat esant santykinai skirtingiems gamybos veiksniams. Santykinai geresnis aprūpinimas vienu iš gamybos veiksnių leidžia racionaliau panaudoti prekės gamyboje ir ta prekė tampa santykinai pigi. Be to, tokios prekės bus gaminamos tokioje šalyje, kuri turi šį pranašumą. Pranašumą formuoja fizinio našumo skirtumai bei darbo sąnaudų poreikis, tačiau, jei šalys turi galimybę naudoti panašią ar tą pačią technologiją ir nesiskiria fiziniu našumu, palyginamasis pranašumas atsiranda dėl skirtingų kainų šalių viduje, kadangi santykiniai gamybos veiksnių kaštai įvairiose šalyse skiriasi.
Tarptautinė prekyba suvokiama kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausių procesų sfera.

Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem pagrindinėm kryptim:
1. auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos pačios korporacijos. Šiuo metu 500 stambiausių tarptautinių korporacijų vadovauja daugiau nei 30 tūkstančių įmonių įvairiose pasaulio šalyse.
2. stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip konkurentai pasaulinėje rinkoje tampa gerais partneriais, bendradarbiaujančiais tiek mokslo, tiek gamybos, tiek prekių realizavimo sferose.

Užsienio prekyba

Negalutiniais Statistikos departamento duomenimis, 2004 m. sausio – kovo mėn., palyginti su 2003 m. tuo pačiu laikotarpiu, užsienio prekybos apyvartos vertė padidėjo 10,1 proc., eksportas – 8,5 proc., o importas – 11,3 proc. Užsienio prekybos balansas buvo neigiamas ir atitinkamai lyginant jis padidėjo 21,5 proc. ( lentelė).

lentelė

Lietuvos užsienio prekybos duomenys (pagal bendrąją prekybos sistemą)

Rodikliai 2003 m. 01–03 mėn. 2004 m. 01–03 mėn. Pokytis

mln. Lt mln. Lt proc.
Prekybos apyvarta 11958,5 13165,3 10,1
Eksportas 5253,6 5700,9 8,5
iš to skaičiaus – lietuviškos kilmės 43451, 4558,9 4,9
Importas 6704,8,8 7464,5 11,3
Balansas 1451,2 -1763,6 21,5

Svarbiausios Lietuvos užsienio prekybos partnerės pagal bendrąją prekybos sistemą buvo tokios šalys: Rusija (eksportas – 8 proc. bendro eksporto, importas – 20,3 proc. bendro importo), toliau – Vokietija (atitinkamai: 10,1 proc. ir 16,6 proc.), Šveicarija (16,8 proc. ir 0,9 proc.), Latvija (8,9 proc. ir 3,6 proc.), Lenkija (3,6 proc. ir 6,9 proc.).

Prekių eksportas

Per š.m. 3 mėn. didžiausia prekių dalis iš Lietuvos eksportuota į tokias šalis: Šveicariją (16,8 proc. bendro Lietuvos eksporto), Vokietiją (10,1 proc.), Latviją (8,9 proc.) ir Rusiją (8 proc.).
Analizuojamame laikotarpyje eksportuota 4558,9 mln. litų vertės Lietuvos kilmę turinčių prekių, arba 80 proc. bendro Lietuvos eksporto vertės. Didžiausia šių prekių dalis eksportuota į ES ir stojančiąsias (61,2 proc.) bei ELPA šalis (22,9 proc.).
Bendrojo Lietuvos prekių eksporto dalis ( pav.) į ES ir stojančiąsias šalis analizuojamame laikotarpyje sudarė 59,6 proc. bendro Lietuvos eksporto, o jo vertė atitinkamai lyginant padidėjo 9,3 proc.
paveikslas

Lietuvos eksportas pagal šalių grupes, mln. Lt

Į ELPA šalis eksportas sudarė 19,2 proc. bendro Lietuvos eksporto, o jo vertė padidėjo 12,6 proc. Į NVS šalis eksportuotų prekių dalis sudarė 14,8 proc. bendro Lietuvos eksporto. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, jo vertė padidėjo 4,2 proc.
Eksporto į ELPA šalis didėjimo tendencija atsirado dėl 2003 m. pradėjusio didėti Lietuvoje perdirbtų mineralinių produktų eksporto į Šveicariją.

Analizuojant pagal prekių skyrius ( pav.) didžiausią Lietuvos eksporto dalį sudarė mineraliniai produktai, tekstilės medžiagos ir dirbiniai, mašinos ir elektros įrenginiai, transporto priemonės ir įrenginiai, chemijos pramonės ir jos šakų produkcija.
paveikslas

Prekių eksporto struktūra pagal prekių skyrius

Prekių importas

Daugiausia prekių pagal valstybę siuntėją į Lietuvą importuota iš tokių šalių: Rusijos (20,3 proc. bendro Lietuvos importo), Vokietijos (16,6 proc.), Lenkijos (6,9 proc.), Baltarusijos (5,4 proc.) ir Danijos (4,6 proc.).
2004 m. sausio – kovo mėn. ( pav.) iš ES ir stojančiųjų šalių į Lietuvą importuotų prekių dalis sudarė 63 proc. bendro Lietuvos importo. Palyginti su 2003 m. tuo pačiu laikotarpiu, importo vertė iš ES ir stojančiųjų šalių padidėjo 15,9 proc. Iš NVS šalių importuotų prekių dalis sudarė 27,5 proc. bendro Lietuvos importo. Atitinkamai lyginant importo vertė iš jų padidėjo 0,9 proc.

paveikslas
Prekių importas pagal šalių grupes, mln. Lt

Pagal prekių skyrius ( pav.) didžiausią importo dalį sudarė mineraliniai produktai, mašinos ir mechaniniai bei elektros įrenginiai, transporto priemonės ir įrenginiai, chemijos pramonės ir jos šakų produkcija, tekstilės medžiagos ir dirbiniai. Palyginti su tuo pačiu 2003 m. laikotarpiu, didėjo daugelio KPN skyrių prekių importo vertė.

paveikslas
Prekių importo struktūra pagal prekių skyrius

Lyginant 2004 metų sausio – kovo mėn. Lietuvos užsienio prekybos rezultatus su praėjusių metų atitinkamo laikotarpio rezultatais, matyti, kad bendro prekių importo plėtra buvo spartesnė: importo vertė padidėjo 11,3 proc., o eksporto – 8,5 proc. Lietuvos kilmę turinčių prekių eksporto vertė taip pat padidėjo 4,9 proc. Sparčiau nei atitinkamame praėjusių metų laikotarpyje didėjo eksportas į ES šalis.
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Investicijų į žinias didinimas

Šiuolaikinės ekonomikos vystymosi tendencijos reikalauja didinti mokslo tyrimų ir aukštojo mokslo finansavimą. Europos Sąjungos tikslas kiekvienai iš šių sričių skirti po tris procentus bendrojo vidaus produkto turi būti įgyvendinamas ir Lietuvoje. Didesnis mokslo finansavimas turi būti paremtas ir efektyvesniu jo panaudojimu.
Aukštasis mokslas
Nors aukštųjų mokyklų studentų ir absolventų skaičius Lietuvoje yra santykinai didesnis negu Europos Sąjungoje, vienam studentui tenkantis finansavimas žymiai atsilieka. Specialistų paruošimo lygis nėra pakankamas, ir pramonė pabrėžia neadekvatų šiuolaikiniams ekonomikos poreikiams jų paruošimo lygį.
Reikia siekti sukurti mokymo centrus, kurie prilygtų geriausioms Europos Sąjungos ir JAV mokykloms ir būtų pajėgūs pritraukti dėstytojus ir studentus iš viso pasaulio. Būtina plačiau ir giliau įsijungti į tarptautinius tinklus.
Struktūrinių ir sanglaudos fondų panaudojimas
Europos Sąjungos fondų finansavimas paremtas nacionalinio kofinansavimo principu, todėl glaudžiai susijęs su fiskaline politika. Kadangi struktūrinių ir sanglaudos fondų finansavimo apimtys ribojamos nacionalinio biudžeto galimybėmis, labai svarbu teisingai parinkti prioritetus, sudarant prielaidas kuo spartesniam produktyvumo ir konkurencingumo augimui.
Šiuolaikinėje ekonomikoje materialaus kapitalo akumuliavimas praranda savo svarbą didinant ūkio konkurencingumą ir ekonomikos augimą. Vis svarbesnis tampa nematerialus kapitalas – žinios, žmogiškieji ištekliai. Todėl racionalu kuo didesnę dalį Europos Sąjungos finansavimo, ypač artimiausiu metu, nukreipti nematerialaus kapitalo stiprinimui, tuo pačiu sukuriant bazę ekonomikos augimui netgi ir sumažėjus išoriniam finansavimui.
Netikslinga per daug žavėtis didelių infrastruktūrinių projektų, kurių neįmanoma finansuoti vien nacionalinio biudžeto lėšomis, įgyvendinimo perspektyvomis panaudojant struktūrinius fondus. Visų pirma, nacionalinis kofinansavimas vis tiek darys spaudimą biudžetui. Bet svarbiausia, tokių projektų įgyvendinimas, nors ir svarbus, neduos ženklesnio greito postūmio ekonomikai. Suprantama, geresnė fizinė infrastruktūra palanki ūkio funkcionavimui, laikinai sukuria papildomas darbo vietas. Visgi tokie projektai, kaip pavyzdžiui, greitaeigis geležinkelis, ženklesnio ilgalaikio poveikio ekonomikai neturi. Įvertinant tai, kad įgyvendinus projektą jis nuolatos reikalaus subsidijavimo, galima sakyti, kad poveikis bus netgi neigiamas. Antra, bus prarasta galimybė finansuoti projektus, kurie per trumpą laiką padidintų ekonomikos konkurencingumą ir leistų akumuliuoti resursus.
Kadangi Europos Sąjungos finansinė parama ateityje neišvengiamai mažės dėl to, kad mažės atsilikimas nuo Europos Sąjungos vidutinių parametrų bei į ES bus priimtos dar skurdesnės šalys, išnaudojus atsiveriančias finansines galimybes mažai produktyviems infrastruktūriniams projektams gali nutikti, kad potencialiai produktyvesni projektai taip ir nesulauks finansavimo. Skirtingo prioritetų parinkimo pasekmes gerai iliustruoja Airijos ir Portugalijos patirties palyginimas. Pirmoji suteikė prioritetus ekonomikos konkurencingumo skatinimui ir pasiekė stulbinantį ekonomikos augimą, tapdama Europos Sąjungos lyderiu daugelyje sričių. Portugalija, siekdama maksimaliai išnaudoti visas finansavimo galimybes, pasirinko lengvesnį kelią ir milžiniškas investicijas skyrė fizinės infrastruktūros modernizavimui. Netgi gavusi santykinai didesnę paramą, Portugalija tebėra viena labiausiai atsiliekančių ES šalių.
Pramonės integracijos į Europos Sąjungą skatinimas

Pagrindinis faktorius, lemiantis efektyvų Lietuvos pramonės integravimąsi į Europos Sąjungos bendrą rinką, o taip pat ir į globalią rinką yra spartus konkurencingumo augimas. Globalizacijos ir technologijos pažangos sąlygomis pramonės konkurencingumo augimas siejamas su greitu naujų didelės pridedamosios vertės produktų įvedimu į rinką, sugebėjimu rasti naujas nišas rinkoje, naujų gamybos ir paskirstymo metodų įdiegimu. Todėl pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas pramonės produktyvumo, inovacijų pramonėje ir verslumo skatinimui.
Produktyvumas
Skatinti įmones investuoti į darbuotojų mokymą
Darbuotojų kvalifikacija yra vienas svarbiausių veiksnių, didinančių produktyvumą, naujų technologijų ir produktų įsisavinimą. Darbuotojų mokymui skiriamas nepakankamas dėmesys. Darbdaviai ne retai susiduria su rizika prarasti savo investicijas į darbuotojų mokymą šiems keičiant darbą. Tikslinga numatyti mokesčių lengvatas darbuotojų mokymo sąnaudoms.
Gerinti specialistų ruošimą aukštosiose mokyklose
Aukštųjų mokyklų studentų skaičiumi Lietuva yra tarp pirmaujančių kraštų, tačiau vidutiniškai vienam studentui tenkantis finansavimas yra santykinai mažas. Studijų programų skaičius labai didelis, o turinys ne retai neatitinka rinkos poreikių.
Tikslinga didinti finansavimą ir efektyviau panaudoti lėšas; tobulinti mokymo programas, derinant jas su verslo poreikiais; sukurti aukšto lygio mokslo centrus, kurie pritrauktų geriausius specialistus.
Skatinti naujų įmonių, ypač aukštų technologijų sektoriuose kūrimąsi
Naujos įmonės ne tik sukuria didžiąją dalį naujų darbo vietų, bet yra ir pagrindinis produktyvumo augimo šaltinis. Tačiau jų steigimas, ypatingai realizuojant novatoriškus projektus, susijęs su didele komercine rizika. Dalis inovacijų, potencialiai galinčių turėti didelę technologinę ir komercinę sėkmę, lieka nerealizuotos tik todėl, kad jų autoriai negauna finansavimo. Būtina kurti mechanizmus, leidžiančius maksimaliai panaudoti naujų įmonių potencialą.
Reikia kurti taip vadinamo sėklinio kapitalo (seed capital) tinklą, pradiniame etape panaudojant valstybės paramą ir pritraukiant privačius investuotojus.
Reikia skatinti Venture capital fondų kūrimą. Valstybės vaidmuo galėtų būti „fondų fondo” steigimas. Toks fondas galėtų suteikti pradinį kapitalą rizikos fondams, kurie pritrauktų privačius investuotojus. Viena iš paskatų galėtų būti kapitalo prieaugio pelno mažinimas nuostolingomis investicijomis.
Vystyti kapitalo rinkas, įteisinant finansinius instrumentus, palankius greito įmonių augimo finansavimui
Kapitalo rinka Lietuvoje menkai išvystyta. Viena iš priežasčių yra konservatyvi teisinė bazė, nepalanki sparčiai augančioms naujoms bendrovėms. Komerciniai bankai jas vertina kaip per daug rizikingas dėl sunkiai prognozuojamų pinigų srautų ir menko turimo ilgalaikio turto. Išorinių investuotojų pritraukimą apsunkina riboti investavimo instrumentai. Skatinant kapitalo rinkos vystymą, tikslinga:

mažinti privilegijuotoms akcijoms taikomus apribojimus;

įteisinti konvertuojamus instrumentus;

mažinti skolos vertybiniams popieriams taikomus apribojimus;

įteisinti išvestinius vertybinius popierius;

tobulinti pirminio viešo akcijų platinimo mechanizmą.

Skatinti verslo kooperaciją, išnaudojant specializacijos pranašumus produktyvumo didinimui
Įmonių bendradarbiavimas tiek konkretaus sektoriaus viduje, tiek tarp skirtingų sektorių yra akivaizdžiai nepakankamas. Iš dalies tai susiję su pačių verslininkų tarpusavio nepasitikėjimu, tačiau trūksta ir forumų, kuriuose toks potencialus bendradarbiavimas galėtų būti užmezgamas ir vystomas.
Verslo paramos organizacijos galėtų organizuoti neformalius regioninius verslo atstovų susitikimus (pvz., „verslo pusryčius”), kuriuose būtų keičiamasi informacija apie verslo poreikius ir galimybes.
Tikslinga steigti informacinę verslo informacijos sistemą (B2B), kurioje būtų kaupiama ir prieinama verslui informacija, sukurta verslo galimybių paieškos sistema, suteikiama galimybė greitai ir pigiai rasti reikiamą partnerį.

UŽDUOČIŲ SPRENDIMAI

1. JAV vyriausybė sumažino cukraus kiekį, kurį gali importuoti Amerikos kompanijos. Dėl to Amerikos cukraus vartotojai, tokie kaip konditerijos gamintojai, bus priversti daugiau cukraus pirkti iš JAV cukraus gamintojų.

Naudodamiesi paklausos ir pasiūlos kreivėmis, paaiškinkite kaip pasikeis JAV gaminamo cukraus pasiūla, paklausa, kiekis ir kokios to kitimo priežastys.

Šią užduotį galėsite išspręsti , kai vadovėliuose perskaitysite temą “Paklausa ir pasiūla. Rinkos pusiausvyra”.

Sumažinus importuojamo cukraus kiekį padidėjo paklausa (Iš D i D1) perkant cukrų iš pačių JAV gamintojų. Todėl atsirado pasiūlos trūkumas. Esant tokiai situacijai JAV cukraus gamintojai kels cukraus kainas ir didins gamybos apimtį. Pasiūla didės (iš S i S1) kol pasieks pusiausvyrą.

2. Lentelėje pateikta informacija apie kiekvieno papildomai priimto darbuotojo pagamintų X prekių kiekį, kai žemės ir kapitalo ištekliai nekinta.

Darbuotojų skaičius 5 6 7 8 9 10 11
Bendra X prekių gamybos apimtis 50 72 105 136 162 170 176

1. kiek darbuotojų samdant ribinis produktas maksimalus?
2. kiek darbuotojų samdant vidutinis produktas maksimalus?
3. kiek darbuotojų samdant rezultatyvumas pradeda mažėti?
4. ar iš pateiktos informacijos galite pasakyti, kiek darbuotojų įmonė samdys?

Paaiškinkite savo atsakymą.

1. Ribinis produktas bus maksimalus, kai bus nusamdytas septintas darbuotojas. Jis bus lygus 33.
MP = ∆Prekiu gamybos apimtis / ∆Darbuotju sk. MPmax = 33/1 = 33

2. Samdant 9 darbuotojus vidutinis produktas bus maximalus.
AP = Prekiu gamybos apimtis / darbuotoju skaicius. APmax = 162/9 = 18

3. Pasamdžius dešimtą darbuotoją rezultatyvumas pradeda mažėti, nes pradeda mažėti vidutinis produktas.

4. Įmonė samdys 9 darbuotojus, nes tada rezultatyvumas didžiausias.

LITERATŪRA

1. Lietuvos ekonomikos sektorių analizė, Nr. 1, 2003 m. birželis, Vilniaus bankas.
2. Eksporto plėtros ir skatinimo strategija. Valstybės žinios, Nr. 83,
2000 m. spalio 4d.

3. Lydeka, Z. Rinkos ekonomikos tapsmas. Teoriniai svarstymai. Kaunas, 2001.
4. Navickas, V. Lietuvos ekonomika: dabartis ir perspektyvos. Vilnius, 1999.

5. http://www.euro.lt

6. http://std.lt

7. http://ukm.lt

8. http://urm.lt

Leave a Comment