Konkurencinė aplinka.Antimonopolinis reguliavimas Lietuvoje.Bankrotų įstatymai.

Konkurencine aplinka

KONKURENCIJOS SAMPRATA
Terminas “konkurencija’ kilęs iš lotynų kalbos- susidūrimas, varžymas. Konkurencija-automatinis rinkos pusiausvyros mechanizmas, centrinė rinkos ekonomikos mokslo sąvoka. Konkurencija buvo ir lieka rinkos ekonomikos subjektų rungtyniavimo forma. Verslininkų konkurencijos neišvengiamumą lemia pirkėjų prioritetas pardavėjų atžvilgiu dabartinėse rinkose. Ir priešingai, esant pardavėjo rinkai, konkuruoja pirkėjai.
Tobula konkurencija- tam tikros struktūros rinka: daug gamintojų, daug pirkėjų,negalinčių paveikti rinkos kainos ir kt.charakteristikos. Didelis įmonių sk., elgsena,kai priimama rinkos kaina, ar laisvas įėjimas ir išėjimas iš rinkos dažnai laikomi konkurencijos buvimo šakoje kriterijais.
Tačiau daaugelis ekonomistų terminą konkurencija vartoja rinkų, kurios yra nekonkurencingos kontekste(keletas kainą nustatančių įmonių labai konkuruoja dėl pardavimų apimties.
1)Konkurencinė elgsena – kompanijų tarpusavio kova:
-rungtyniavimas dėl naudingiausių prekės pardavimo sąlygų.
-gamintojų kova už naudingesnės prekės gamybos ir realizavimo sąlygas.
-kova dėl retų ekonominių gėrybių ir vartotojų pinigų už kuriuos galima šias gėrybes įsigyti.
2)Struktūrinė traktuotė- rinkos struktūros, joje vyraujančių sąlygų analizė. K. apibrėžiama kaip situacija, kurioje yra daug konkuruojančių vienetų ir jie yra nepriklausomi, tai situacija, kai rinkoje yra daug nepriklausomų pirkėjų ir pardavėjų ir jie gaali laisvai įeiti į rinką ir išeiti iš jos. Dėmesio centre – ar iš esmės įmonė gali paveikti bendrą kainų lygį rinkoje.
3)Funkcinis požiūris- nusako vaidmenį, kurį konkurencija vaidina ekonomikoje.
-Produktų diferencijavimas ir kokybė, naujos technologijos.Pirmenybė kaštams ir kokybei ir tam, kas veikia ne vi

ien pelno maržą ir įmonių ribinius produktus, bet ir jų pagrindus ar net egzistavimą(Schumpeteris)
-Dėmesys į mechanizmus, kurie verstų priartinti kainas prie minimalių gamybos kaštų ir neduotų gamintojui galimybės veikti rinkos pusiausvyros(neoklasikai)

Konkurencijos rinkoje teorija remiasi daugiausia konkurencijos elgsenos ir funkcine traktuotėmis. Šakos ekonominės analizės metodai:
1.Struktūra-elgsena-rezultatyvumas. Šakos rezultatyvumas priklauso nuo įmonių elgsenos, o ši savo ruožtu – nuo šakos struktūros(veiksnių, lemiančių rinkos konkurencingumą).Šakos struktūra priklauso nuo pamatinių sąlygų,pvz., technologijos, produkto paklausosir.pan. Konkurencijos sampratos centras-elgsena.
2.Teorinis metodas.Vadovaujamasi kainų teorija, naudojančia mikroekonomikos modelius įmonių elgsenai ir rinkos struktūrai paaiškinti. Konkurencijos sampratos centas yra rinkos struktūra.
Šakos ekonomikos tyrinėjimo objektas yra apibrėžiamas kaip įmonių elgsenos organizuojant gamybą ir pardavimus tyrimas ir konkurencinių tarpusavio veiksmų analizė.Būtent konkurencijos mechanizmo aiškinimas yra dalyko šerdis.
KONKURENCIJOS METODAI IR KONKURENCINĖS STRATEGIJOS
Metodų grupės:
1)Kainų konkurencija-rungtyniavimas dėl galimybės gaauti papildomą pelną, pardavus papildomą produkcijos kiekį ir dėl to sumažinus produkcijos vieneto sąnaudas.Tam sumažinamos kainos, nekeičiant produkcijos asortimento ir kokybės.
2)Ne kainų konkurencijaapima:produkcijos savybių keitimą; naujų savybių suteikimą esamai produkcijai;tuos pačius poreikius tenkinančios naujos produkcijos sukūrimą; produkcijos sukūrimą anksčiau neegzistavusiems poreikiams tenkinti; prekės savybių (mados,prestižo simbolių) atnaujinimą; su preke susijusių paslaugų tobulinimą.
Efektyvios konkurencijos sąlygomis vyrauja ne kainų konkurencijos metodai. Įmonių rungtyniavimo pagrindą sudaro kova dėl diferencijuotos paklausos. Konkurencinių metodų pasirinkimas priklauso nuo konkurencinių pranašumų, o šie nuo produkto savybių.
Konkurencinės strategijos:
1)Lyderiavimas ka
aštų srityje. Įmonė turi išlaikyti mažesnę už konkurentus savikainą Pagrindinis veiksnys-pažangi technologija, gamybos masto ekonomija,žaliavos prieinamumas.Lyderis kaštų mažinimo ir produkcijos diferencijavimo srityje turi prilygti konkurentams ar bent nedaug atsilikti.
2)Diferencijavimas. Įmonė kuriuo nors aspektu siekia unikalumo.Tokia elgsena reikalauja didesnių gamybos kaštų.Įmonė turi kartu siekti didinti gamybos efektyvumą ir mažinti sąnaudas, nes priešingu atveju gali tapti nekonkurencinga dėl santykiškai didelės savikainos.
3)Koncentravimasis.Pastangų sutelkimas į kurį nors veiklos aspektą siauroje konkurencijos srityje šakos viduje:pirkėjų grupė,konkreti produkcija ar konkr.geografinė rinka.Esmė-pasirinkti rinkos segmentą ir jį aptarnauti geriau ir efektyviau negu konkurentai. Reikiamų konkurentinių pranašumų galima įgyti arba mažinant savikainą arba didnant produkcijos diferencijavimą ir tuo išsiskirti iš konkurentų.
Atsižvelgdama į aplinkybes, įmonė gali taikyti bet kuriuos konkurencijos metodus ir naudoti bet kurį konkurencinės elgsenos modelį,tačiau visi įmonės veiksmai priklauso nuo jos konkurencinės orientacijos.

STRATEGINĖ ELGSENA IR KONKURENCINĖ ORIENTACIJA.
Įmonių veiksmai siekiant sumažinti esamų ir potencialių varžovų konkurenciją vadinami STRATEGINĖ ELGSENA. Strateginė elgsena- kompleksas veiksmų,kuriuos įmonė naudoja siekdama paveikti rinkos aplinką, kad padidintų savo pelną.Rinkos aplinka –visi veiksniai,veikiantys rinkos rezultatyvumą (kainą,kiekį,pelnus,gerovę),įskaitant vartotojų ar konkurentų žinias ir nusistatymą,esamų ir potencialių konkurentų sk., gamybos technologiją ir konkurento įėjimo į rinką kaštus bei greitį. Dvi konkurencinės elgsenos rūšys:
1)Neokooperacinė strateginė elgsena – veiksmai įmonės,bandančios maksimizuoti savo pelnus, santykiškai pagerinus savo poziciją,palyginti su konkurentais.Įmonės naudojasi šia elgsena savo konkurentų ne

enaudai- stengiasi sutrukdyti įeiti į rinką,išstumti iš rinkos,sumažinti konkurento rinkos dalį.Naudojamos keturios strategijos:Grobuoniškų kainų nustatymas(kainų sumažinimas žemiau kaštų,siekiant išstumti konkurentus iš rinkos ir atbaidyti potencialius konkurentus nuo įėjimo.Įmonės prisiima trumpalaikius nuostolius, kad gautų ilgalaikę naudą);Ribojančių kainų nustatymas(tokių kainų ir gamybos apimčių nustatymas,kad kitoms įmonėms likusi paklausa yra nepakankama,kad galėtų būti pelninga įeiti į rinką);Investicijos siekiant sumažinti savuosius kaštus(diegia mokslinių tyrimų rezultatus,pasinaudoja patyrimo efektu. Įmonių padėtis rinkoje priklauso nuo kaštų); Investicijos siekiant padidinti konkurentų kaštus(Jei įmonė gali padidinti kaštus konkurentams labiau nei sau, tai ji gali padidinti savo pelną konkurento sąskaita).
2)Kooperacinė strateginė elgsena – tai konkurentų kartu atliekami veiksmai, duodantys jiems naudos.Susitarimus tarp įmonių gali palengvinti bet kurios priemonės,kurias kolektyviai naudoja įmonės,siekdamos sumažinti netikrumą viena kitos atžvilgiu.
KONKURENCINĖ ORIENTACIJA- tai įmonės koncepcija ir nuo jos priklausoma veiksmų sistema galutiniams tikslams pasiekti. Kiekvienos įmonės siekis yra rinkos monopolizavimas, kad būtų maksimizuotos pajamos. Nė vienai įmonei nepavyksta monopolizuoti rinkos,todėl bet kuri įmonėvadovaujasi bent dviem strateginėmis orientacijomis – rinkos monopolizavimu(nekooperacine konkurencine elgsena) ir savo veiklos integravimu į bendrą rinkos funkcionavimo procesą(kooperacinė konk.elg).Veikiant pirmąja kryptimi-siekiama mažinti konkurentų skaičių, veikiant antraja-stabilizuoti savo padėtį mažinant riziką. Kadangi rinkos monopolizuoti nepavyksta taikoma integracinė strategija, kuri grindžiama konkurencinių jėgų pusiausvyros supratimu ir naudojama kartu su monopolizavimo strategija.Abi šios strategijos nepašalian viena kitos padarinių.Todėl kiekvienas konkurentas ni
iekada nenustoja būti konkurentu,kovojančiu dėl geresnių egzistavimo sąlygų.Kiekviena rimta įmonė turi nagrinėti abi konkurencines orientacijas.
KONKURENCIJOS ANALIZĖS KRITERIJAI
Kiekvienos iš keturių kainų teorijoje išskirtos rinkos struktūros pagrindinis kriterijus yra rinkos dalyvių skaičius. Papildomai konkurenciją galima analizuoti dar pagal 4 kriterijus:
1.Pagal pardavėjo elgseną:skiriama
1)polipolinė(daug pardavėjų)(atitinkanti tobulos ir monopolinės konkurencijos rinkos sąlygas ir galimybes,kai įmonė negali numatyti konkurentų reakcijos) Jei įmonė,planuodama savo pardavimų apimtį, laiko,kad ši apimtis priklauso tik nuo kainos ir pirkėjų elgsenos ir kad ji gali nepasyti konkurentų, galima sakyti, kad įmonė elgiasi kaip monopolistė.Jei įmonė yra tos nuomonės,kad ji turi konkurentų ,ir ji negali numatyti jų reakcijos į savo veiksmus,jei įmonė priima rinkos kainą, tokia situacija vad.tobula konkurencija. Jeigu ji, keisdama kainą, gali veikti pardavimų apimtis dėl tos priežasties, kad jos produkcija diferencijuota, tai tokia situacija monopolinė konkurencija.
2)Oligopolinė konkurencija(mažai pardavėjų)-įmonė vertina, kad jos sprendimai(kainos nustatymas) sukels konkurentų rekciją.Vadinasi, ji turi įvertinti tikėtiną savo konkurentų reakciją.
2.Pagal prekės diferencijavimo lygį: skiriama vienarūšė(homogeninė be diferencijavimo)ir įvairiarūšė(heterogeninė,su prekės diferencijavimu)konkurencija.
-Produktų diferencijavimo sąvoka.Diferenciaciją nusako arba būdingos produkto ypatybės(jo markė,išvaizda),arba pardavimo sąlygos.Pirkėjo teikiamo pranašumo priežastis g.b.pagrįsta arba iliuzorinė.
-Klientūros sąvoka.Esant tobulai konk., ir prekės ir pirkėjai standartizuoti.Esant monopolinei konk.-kiekvienas pardavėjas turi tam tikrą klientūrą,teikiančią pirmenybę jo prekėms.Pardavėjas turi skaitytis su šios klientūros reakcija,jis parduos daugiau ar mažiau priklausomai nuo kainos.
-Artimų pakaitalų sąvoka.Diferencijuotos prekės pardavėjas turi ne tik ssavo prekės paklausos elastingumą, bet ir kryžminį, t.y. prekės pakaitalo B paklausos elastingumą prekės A kainai (dq /q :dp /p )Prekės, turinčios didelį paklausos kryžminį elastingumą (ir paklausos kryžminį elastingumą su kitomis prekėmis), sudaro vienos šakos ar grupės produkciją.
3.Pagal įėjimo į rinką laisvumą:atvira ar uždara konkurencija. Nuo rinkoje esančių įmonių veiksmų nepriklausantys veiksniai(Objektyvūs įėjimą ribojantys veiksniai):
1)pelno perspektyvos šakoje neužtikrintinumas;
2)paklausos stabilizacija ar šakos augimo sulėtėjimas;
3)netobulas gamybos veiksnių mobilumas;
4)gamybos veiksnių vientisumas;
5)produkcijos diferencijavimas ir diversifikavimas;
6)prekybos ir paskirstymo tinklo svarba;
7)instituciniai barjerai(patentai).
Prevencinės įmonės strategijos:Gruobuoniškų kainų nustatymas,ribojančių kainų nustatymas,investicijos siekiant sumažinti savuosius ir padidinti konkurentų kaštus.

ANTIMONOPOLINIS REGULIAVIMAS LIETUVOJE

Kadangi turėdama monopolinę jėgą, įmonė gali pakeisti tobulos konkurencijos diktuojamą resursų alokaciją ir nacionalinių pajamų paskirstymą, valstybė antinomopoliniais įstatymais bando neleisti firmoms įgyti monopolinės jėgos arba jos išlaikyti, todėl konkurencija ribojantys veiksniai daugumoje šaliu yra valdomi įstatymais. Monopolinė galia nėra istatymais draudžiama, tačiau įstatymai baudžia nesažiningus veiksmus, kurie nukreipti pries konkurentus.

Pirmasis antimonopolinis įstatymas buvo Sermano aktas, priimtas 1890m. Šis aktas riboja gamybos konkurencija, kuri vyksta kartu su ekonomikos idustrializavimu. Monopolija ir dideles rinkos dalys nebuvo draudžiamos, tik buvo baudžiama už nesažiningus, neteisėtus kovos su konkurentais veiksmus.
1914 priimtas Kreitono aktas išplėtė vyriausybės galimybes reguliuoti monopolines galios augima. 1915 metais buvo priimtas Kolerio ir Ketauverio aktas, kurio tikslas – labiau kontroliuoti kompanijas. Įstatymas draudė vienai kompanijai įsigyti kitą, jeigu galima įrodyti, kad siekiama sukurti monopolija.

Kadangi monopolinės salygos leidžia įmonei pakeisti tobulos konkurencijos diktuojama išteklių alokaciją ir nacionalinių pajamų paskirstymą, valstybė antimonopoliniais įstatymais bando neleisti firmoms įgyti monopolinio prioriteto teisės arba jas išlaikyti. Antimonopoliniai istatymai ivairiose šalyse yra nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniais principais, aiškinančiais neigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiau nemažai lemia ir pati konkreti situacija ir valstybes požiūris į ją. Taip Vakarų Europoje antimpnopolinis reguliavimas vėlavo pusę amžiaus palyginti su JAV, o štai Lietuvoje antimonopolinio įstatymo pirmasis projektas parengtas tik 1990m.t.y lygiai po 100 metų nuo minėto Sermano įstatymo.
Veiksmai, kuriais bendrai gali buti įgyta monopolinė rinkos jėga

Paprastai antimonopoliniuose įstatymuose neteisėtais skelbiami veiksmai, kurių pagalba gali būti įgyjama monopolinė rinkos jėga:

1.Prekybos žlugdymas sudarant kontraktus visiems ištekliams pirkti iš vieno pardavėjo;

2.Slapti sandoriai tarp įmonių dėl prekių kainos padidinimo bei gamybos apimties sumažinimo;

3.Akcijų supirkimas siekiant prijungti prie firmos konkurentus;

4.Per didelis prekės kainų nustatymas,kuris verčia jungtis į firmą tų pačių prekių gamintojus,nes gręsia bankrotas;

5.Kelių nepriklausomų firmų sujungimas i viena.

Del tos priežasties, kad monopolinės rinkos struktūrinį formavimą sąlygojantys veiksniai neturi griežtų kiekybinio įvertinimo rodiklių, svarbu ne tiktai patys įstatymai, bet ir jų taikymas praktikoje.

Reikia pastebėti, kad užsienyje yra ne tik aukščiausia valdžia, bet ir municipalitetai stebi, kad jų teritorijoje nebūtų monopolijų, o vyktų atkakli kova tarp tos pačios produkcijos gamintojų. Tarkime municipalitetas išduodamas leidimas kam nors įsteigti valgyklą, bufetą, barą būtinai pasistengs, kad toje pačioje gatvėje netoliese būtų konkuruojanti įstaiga.

II ANTIMONOPOLINIS REGULOIAVIMAS

Nepriklausomoje Lietuvoje 1932 metais buvo priimtas kovos su nedora konkurencija įstatymas. Strukturiškai pertvarkant respublikos ekonomiką, be kitų priemonių, būtinai turi veikti antimonopoliniai įstatymai.

Yra atvejų, kai naturali monopolija nedraudžiama įstatymo, bet reguliuojama jos veikla apribojant neigiamas pasekmes vartotojams. Pavyzdžiui, komunalinės imonės, geležinkeliai, elektrinės, ryšiai daugelyje šalių yra nacionalizuoti, o JAV jų veiklą yra reglamentuota įstatymais. Įmonių veikla konkurencinemis sąlygomis būtų mažai naudinga visuomenei, nes nebutu panaudojami ekonomijos dėl mastų pranašumai. Todėl leidžiama egzistuoti monopolijai apribojant neigiamas pasekmes.

Sunkumai susiję su monopolijų reguliavimu, perša mintį, jog reguliavimo veikla gali daugiau kainuoti visuomenei negu monopolinei įmonei potencialiai galima žala. Be to reguliuojamos firmos dažnai išreikalauja iš valstybinių institucijų tokio reguliavimo (kainų, kaštų nustatymo metodikos), kuri leidžia joms elgtis panašiai, kaip kad jos elgtųsi ir nereguliuojamoje rinkoje.

Valstybė ne visada bešliškai kovoja su monopolijomis. Jos ekonominė politika gali vadovautis ne alokarinio efektyvumo kriterijumi. Gali būti svarbiau siekti pajamų diferencijacijos augimo. Tuo tikslu galima leisti mažiau turtingiems žmonėms susijungti, kad jie pasiektų tam tikrą monopolinę jegą ir ją naudodamiesi galetų pagerinti savo teisinę padėti. Taip susidaro kooperatyvai žemes ūkyje arba profesinės sąjungos darbo rinkoje.

Valstybinio reguliavimo dėka galima pasiekti tai, ko negali užtikrinti automatiškai veikiantys laisvosios konkurencijos veiksniai stabdydami monopolijų įtaka. Tik ekonomistai įsisavino, kad sąmoningų būdu pasiekti tobulos konkurencijos neįmanoma, todėl iškarto neatideliotina problema nustatyti ir siekti protingos konkurencijos.

Antimonopolinio regiliavimo tvarka, salygas bei įpatumus šiomis dienomis reguliuoja LR Seimo primtas 1999 m. kovo 23d. “Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas” Nr. VIII-1099.

Šio teisės akto reikšmė Lietuvai yra labai svarbi ne tik juridine ar ekonomine prasme, taciau, mano manymu, čia svarbia vieta užima Lietuvos Respublikos, kaip besivystančios valstybės ėjimas link vakarų Europos valstybių išsivystimo lygio. Antimonopolinio reguliavimo svarba pasižymi ir tuo, kad mūsų valstybei, kaip tranzito šaliai yra taip pat aktualus tarptautinių satykių ( tiek viesų, tiek privačiu) klausimas. Šiuo metu, kai Lietuva yra jau įstojus į Europos sajungą, tai yra aktualus klausimas, kurio kontekste galima pamatyti derybinius skyrius, kuriuose galima ižvelgti “švarios” ir patogios ekonomikos būtinumo reikalą.

MINĖTO ĮSTATYMO TIKSLAS – saugotis sažiningos konkurencijos, lasvė Lietuvos Respublikai. Šis aktas reglamentuoja konkurenciją ribojančių ir galinčių riboti valstybės valdymo savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesažiningos konkurencijos veiksmus, nustato šiu institucijų ir subjektų teisės, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesažiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisnius pagrindus. Šiais tikslais bei priemonėmis yra siekiama LR ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimą.

ANTIMONOPOLINIS REGULIAVIMAS yra laikomas ir ne Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų veiklai, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija LR vidaus rinkoje. Tačiau tai netaikoma ūkio subjektų veiklai, dėl kurios ribojama konkurencija užsienio šalių rinkose, jeigu, žinoma, LR tarptautiniuose sutartyse nenustatyta kitaip.

Valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reglamentavimu LR, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Joms draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus tuos atvejus, kai skirtingu konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos įstatymų reikalavimus. Kaip jau minėjau ankščiau apie veiksmus, kuriais bendrai gali būti įgyta monopolinė rinkos jėga, norečiau paminėti Konkurencijos įstatyme išvardintus reikalavimus, kuriais siekiama riboti konurenciją arba kurie riboja konkurenciją ir kurie yra draudžiami bei negalioja nuo jų sudarymo momento:
1. susitarimas tiesiogiai arba netiesiogiai nustatyti tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo salygas;
2. susitarimas pasidalyti prekės rinka teritorinių pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu;
3. susitarimas nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius taip pat riboti techninę pažanga ar investicijas;
4. suitarimas panašaus pobudžio nutartyse taikyti nevienodas sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir tuo sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas;
5. susitarimas iš kitų ūkio subjektų reikalauti papildomųų įsipareigojimų, kurie pagal savo komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su nutarties objektu;
6. konkurentų susitarimas dalyvauti ar nedalyvauti arba pateikti suderintus pasiūlymus viešajame pirkime, konkurse ar kitose panašaus pobudžio pirkimuose.

Taigi šie, punktuose isvardinti susitarimai, visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taip pat turiu pastebeti, kad 6 punkto numatytas draudimas netaikomas, jeigu viešąjam pirkimui, konkursui ar kitam panašaus pobudžio pirkimui oficialiai pateikiamas bendros jungtinės veiklos ar kitos įstatymams neprieštaraujančios sutarties pagrindu parengtas pasiūlymas.

Kaip ir būdinga ekonomikai, nėra taisyklės be išimties. Taigi visuose iš aukščiau išvardintų nutarimų gali būti suteikta bendroji ar atskiroji išimtis, jeigu susitarimas skatina investicijas arba techninę ar ekonominę pažangą ar pagerina prekių paskirstymą ir dėl šiu priežaščių sudaro galimybes visiems vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu:
– susitariančių šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini nurodytiems tikslams pasiekti;
– nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje.

Taikyti bendrąją ar atskirąją išimti gali Konkurencijos Taryba, atsižvelgdama i atitinkamas sąlygas, kurias reglamentuoja Konkurencijos įstatymo 7 ir 8 straipsniai.

Antimonopolinio reguliavimo rėmuose taip pat galima matyti draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje, atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant:
1. tiesioginį ar netiesioginį nesažiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą;
2. prekybos, gamybos ar technines pažangos ribojimą, darant žalą vartotojams;
3. panašaus pobudžio sutartyse nevienodų sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas;
4. sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercini pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu.

Konkurencijos įstatymas, įgyvendindamas savo tikslus, taip pat draudžia ūkio subjektams atlikti bet kokius veiksmus, kurie prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Šie veiksmai apima:
1. savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomos prekės ženklą ar kitą pirmumo teisę naudojamą žymenį su skiriamuoju požymiu, jeigu tai sukelia ar tiketina, kad gali sukelti painiavą su šiuo ūkio subjektų ar jo vekla arba, jeigu siekiama nesažiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto reputacija, arba jei dėl to gali susilpneti šio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis;
2. ūkio subjekto klaidinimą pateikiant jiems neteisingą ar suklastotą informaciją apie savo ar kito ūkio subjekto prekių kiekį, kokybę ir t.t.;
3. informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis naudojimą, pardavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavima iš asmenų, neturinčiu teisės šios informacijos parduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žala šiam ūkio subjektui;
4. siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti dalies ar visų savo darbo pareigų, siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui;
5. kito ūkio subjekto gaminio ar jo pakuotės imitavimą to gaminio ar pakuotės formos, spalvos ar kitų skiriamųjų požymių kopijavimą, jeigu tai gali klaidinti dėl gaminio tapatybės arba jei šiais veiksmais siekiama pasinaudojant kito ūkio subjekto reputaciją gauti nesažiningos naudos;
6. pateikimą neteisingos ar nepagrįstos informacijos apie savo ar kito ūkio subjekto vadovaujančius asmenis, darbuotojų kvalifikaciją, teisinę, finansinę ar kitokią ūkio subjekto padėtį, jei dėl to gali buti padaryta žalos kitam ūkio subjektui;
7. reklamos, kuri pagal LR įstatymus laikoma klaidinančia, naudojima.

Šiuo metu LR antimonopolinį reguliavimą, arba, kitaip, konkurenciją ribojančių veiksmų kontrolę atlieka Konkurencijos Taryba, kuri yra LR valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojantį kaip laikomasi konkurencijos įstatymo nuostatų. Ši institucija yra juridinis asmuo, kurio veikla reguliuoja LR įstatymai, jeigu konkurencijos įstatymas nenumato kitaip. Ši valstybės įstaiga kontroliuoja, kaip ūkio subjektai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi konkurencijos įstatymo nustatytų reikalavimų, duoda privalomus nurodymus ūkio subjektams tarp jų komerciniams bankams ir kitoms kredito įstaigoms bei valstybinio valdymo ir savivaldos institucijos ir pan. Nustato atitinkamos rinkos apibrežimo bei dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką; tiria ir nagrineja pažeidimus bei taiko pažeidėjams sankcijas; kreipiasi į teismą, kad būtų apginti valstybės ir kitų asmenų saugomi interesai; pagal kompetenciją priima teisės aktus; taip pat, pagal kompetenciją atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų ekspertizę, teikia LR Seimui ir LR Vyriausybei išvadas dėl šiu aktų poveikio konkurencijai; o taip pat vykdo kitus jai pavestus įgaliojimus.
Ūkio subjektai, kurių teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniais dėl:
1.Neteisetų veiksmų nutraukimo;
2.Padarytos žalos atlyginimo;
3.Įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius ankščiau pateiktą informaciją arba pateikiančius paaiškinimus dėl ūkio subjekto ar jų gaminamų prekių tapatybės;
4.Prekių, jų pakuotės ar kitų priemonių, tiesiogiai susijusių su nesažiningos konkurencijos vykdymu, sunaikinimu, jeigu kitaip negalima pašalinti pažeidimų.

Atsakomybė už konkurencijos įstatymo pažeidimus apima:
a) Įpareigojimą ūkio subjektus nutraukti neteisetą veiklą, atlikti veiksmus, atitinkančius ankstesnę padėti ar pašalinančius pažeidimo pasėkmes, įskaitant įsipareigojimą nuraukti, pakeisti ar sudaryti sutartis, taip pat nustatyti šiu įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas;
b) Skirimos ūkio subjektams nustatytos piniginės baudas;
c) Įpareigojima ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis įvikdžius nutartį, nutraukti ar pakeisti sutartis, taip pat nustatyti šiu įpareigojimų įvykdimo terminus ir sąlygas.

Užbaigdamas analizuoti šią temą norėčiau pateikti pavyzdžius, kurie parodo antimonopolinio reguliavimo produktus: JAV esanti informacinių technologijų ir programavimo gigantė “MICROSOFT” teismo sprendimu buvo suskaldyta i atskiras firmas, gaminančias tos pačios rušies produkciją. Taip buvo pasielgta todėl, kad šios firmos padėtis rinkoje buvo grynai monopolinė, neleidžianti įsiterpti į rinką mažesnėms firmoms.

Lietuvos atžvilgiu galima paminėti alaus pramones gigantės, kurių padėtis šios pramonės šakos rinkoje viršijo dominuojančios padėties kriterijus.Tačiau šiu bendrovių likimas vis dar sprendžiamas.

IŠVADOS

Gilindamasis į šios temos nagrinėjimo objektą-antimonopolinį reguliavimą, ne kartą pagalvojau jog daugelio didziūjų ekonomistų nuomone, ekonomika gali normaliai vystitis be valstybės isikišimo ir panašiai. Tačiau, kaip matome, visiškas neprisilietimas prie ekonomikos procesų padeda įtakoti tam tikrų objektų atsiradimą, kuris nėra pageidaujamas valstybės ekonomikoje. Konkurencijos palaikymas ir yra ūkio subjektų skatinimas, nors ir sunkus, į klestėjimą, ko negalima išgauti esant grynai monopolijai ir sąžiningai konkurencijai.

Bankrotų įstatymai

1. Bankroto esmė ir pasaulinė praktika
Ateities neprognozavimas ir neišvengiamos klaidos kasdieną daugybę įmonių veda į bankrotą. Tokiu atveju nuostolius patiria ir skolintojai, ir skolininkai. Tačiau įmonių bankroto procedūros yra būtinos tam, kad būtų išvengta tolimesnio klaidingų sprendimų veikimo.
Galime teigti, kad beveik visada įmonių bankroto bylos baigiasi įmonių likvidavimu.
Statistika rodo, kad šiuo metu Lietuvoje yra 2032 bankrutuojančios įmonės, iš jų 1293 įmonių bankroto procedūros tik pradėtos, likusioms 739 įmonėms baigtos. Dar 258 įmonės yra skelbiamos nemokiomis. Štai tokie duomenys ir parodo gana liūdną įmonių padėtį Lietuvoje. (Šie statistiniai duomenys paimti iš Ekonomikos ministerijos tinklapio).
Taip pat paminėtina, jog iš nurodyto skaičiaus bankrutuojančių firmų reorganizuotos tik 6 įmonės, 9 atvejais sudaryta taikos sutartis, 11 įmonių bankroto procedūrą nutraukė teismas ar patys bankroto iniciatoriai.
JAV patirtis rodo, jog net galingos ir laikytos stabiliomis įmonės patiria triuškinantį žlugimą.
Pavyzdžiui, 2000 metais JAV bankrutavo apie pusantro milijono įmonių, turėjusių daugiamilijoninę apyvartą.
Kaip pasirodo, ne visada bankrotai rodo normalų verslo reiškinį. Specialios komisijos nustatė tyčinius stambaus grobstymo ir iššvaistymo atvejus.
Įstatymų koregavimas, kaltų dėl bankroto asmenų baudžiamoji atsakomybė veiksminga tik kaip nepavėluotas, bet valdžios apsvarstytas procesas. Pasaulio banko atliktas bankrotų tyrimas 35 šalyse dokumentiškai pagrindžia tam tikrus dėsningumus.
Nepriklausomai nuo teisinės sistemos stiprumo, jei kreditoriai gali perimti įmonių akcijas, todėl paprastai bankrotų būna mažiau. Tai bent iš dalies atskleidžia bankroto veiksnių sudėtingumą ir ryšius tarp teisinės sistemos, kreditorių teisių, finansinės sistemos išsivystymo, akcininkų nuosavybės teisės ir pačių kreditavimo modelio.
Praktika ir kitų šalių patirtis rodo, kad įmonės bankrotas visada yra skausmingas jos dirbantiesiems. Valstybei įmonių bankrotai yra neišvengiama kasdienybė. Teisiškai apibrėžus bankroto procedūras, procesas ramiais laikais teka savaime ir nereikalauja kokio nors papildomo kišimosi. Tačiau finansinių krizių laikas reikalauja naujų veikimo priemonių. Reikia ne tik koreguoti įstatymus; valstybė turi parengti ir įgyvendinti planą, kuris padėtų įveikti skausmingą finansinę krizę.

2. Įmonių bankroto įstatymo tikslai, jo taikymas ir pagrindinės sąvokos

Įmonių bankroto įstatymo paskirtis – įmonių bankroto proceso reglamentavimas.
Šis įstatymas taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms (toliau – įmonės), įregistruotiems Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės ūkio įmonių, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, investicinių bendrovių ir kitų įmonių bei įstaigų bankroto proceso ypatumus gali nustatyti kiti šių įmonių ir viešųjų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai.
Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas priimtas 2001 m. kovo 20 d. Nr. IX – 216.
Paminėtinos pagrindinės sąvokos, kurios figūruoja šiame įstatyme:
1. Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka.
2. Bankroto procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma.
3. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių.
4. Bankrutuojanti įmonė – įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kurios bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka.
5. Bankrutavusi įmonė – teismo, o kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo pripažinta bankrutavusia ir dėl to likviduojama įmonė.
6. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto valdymas – administratoriaus veikla: bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto išsaugojimo, turto iš skolininkų išieškojimo, turto pardavimo, kreditorių reikalavimų tenkinimo, likusio turto perdavimo organizavimas.
7. Įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai – pagal įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ar įkeitimo lakštą kreditoriaus (įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus) įgyta teisė, jeigu įmonė neįvykdė įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintos prievolės, šio įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyksta, perduoti šį turtą jo nuosavybėn.
8. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
9. Savininkas (savininkai) – individualios (personalinės) įmonės savininkas (savininkai), tikrosios ūkinės bendrijos narys (nariai), komanditinės ūkinės bendrijos tikrasis narys (tikrieji nariai) ar narys komanditorius (nariai komanditoriai), valstybės ir savivaldybės įmonės steigėjas, akcininkas (akcininkai), turintis (turintys) daugiau kaip 10 procentų balsavimo teisę suteikiančių akcijų, pajininkas (pajininkai), viešosios įstaigos dalininkai.
10. Įgaliotas akcininkų (pajininkų, dalininkų) atstovas – asmuo, akcininkų (pajininkų,dalininkų) susirinkimo išrinktas bankroto procese atstovauti jų interesams.
11. Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti.
12. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia.
13. Įmonės kreditoriai (toliau – kreditoriai) – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų:
1) mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti;
2) darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);
3) žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija;
4) valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija;
5) fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją;
6) kiti kreditoriai.

Literatūros sąrašas:

1.LR Konkurencijos įstatymas Vilnius, 1999m. kovo 23d. Nr. VIII-1099
2.Mikroekonomika.Kaunas/KTU,1999.
3.Ekonomikos teorijos pagrindai.Vilnius,2000.
4. Ekonomikos teorija I. Vilnius, 1990

Leave a Comment