TURINYS
1.ĮVADAS…………………………………………………………….……………………………………………………….3
2. TRUMPAI APIE KARLO MARKSO ASMENYBĘ IRGYVENIMĄ……………………….4 – 53. KLASIKINIS MARKSISTINISPOŽIŪRIS………………………………………………………….6 – 84.GAMYBA…………………………………………………………….…………………………………………………….95. DARBO SVARBAGAMYBOJE………………………………………………………….………………….106. DARBAS IR DARBOJĖGA………………………………………………………………………………11 – 127. DARBO PASIDALIJIMAS IR DARBONAŠUMAS…………………………………………13 – 148. BŪTINASIS, PRIDEDAMASIS DARBAS IR JOREIKŠMĖ………………………………….159. KARLO MARKSONUOPELNAI………………………………………………………….………….16 – 1710.IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………….18 – 1911. NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………………….20
1. ĮVADAS
Ekonomika – socialinis mokslas apie žmonių visuomenę. Šiuolaikinėekonomika yra mokslas, apimantis itin daug mokslo sričių – matematiką,psichologiją, geografiją, sociologiją ir t.t. O ekonominių teorijų istorijasupažindina mus su iškiliausiais pasaulio protais, nusipelniusiais žmonijaiekonominėje srityje, ir jų teorijomis bei darbais. Žinoma, moksle yrasvarbus teorinis darbas, tačiau, deja, nė viena ekonomikos teorijanenumatė, ir kažin ar kada sugebės, žmonijos evoliucijos galimybes beikryptis. Jei Karlo Markso socializmas tiko XIX amžiaus Anglijai irVokietijai, jis toli gražu nebetinka XXI amžiaus Europos valstybėms.Kiekviena teorija turi baigtinę savo taikymo sritį laikmečio prasme.Geriausiu atveju ekonominės teorijos gali aprašyti reiškinius tam tikrąlaiko tarpą, bet neišvengiamai žlunga žmonijai pasirinkus kitą veikloskelią. Politikos ir visuomenės ryšiai istorinėje tėkmėje domino ne vienąmokslininką. Pasaulyje yra tūkstančiai įvairiausių schemų, modelių irteorijų apie aplinkos įtaką politiniams, ekonominiams ir socialiniamsprocesams, vykstantiems visuomenėje apibūdinti ir išanalizuoti. Vienimokslininkai įžvelgė itin tiesioginius ryšius tarp politikos ir aplinkos,kiti tuos reiškinius vertino kaip natūralią žmonijos evoliuciją. K. Marksoteorijos yra tik vienos iš nedaugelio, bet galima sakyti užima kraštutinępoziciją, kuri teigia, jog politika, teisė ir menas yra visiškaipriklausomi nuo visuomenėje vykstančių darbo santykių. Nei teisė, neipolitika, nei kiti mokslai, reikalaujantys ne tiek fizinio, kiek protiniodarbo, negali vystytis pagal sau būdingus principus, bet yra visiškaipriklausomi nuo ekonominių formacijų raidos ir keičiasi paskui juos,
įtvirtindami jų pasiekimus. Kadangi didysis teoretikas itin plačiai nagrinėjo ekonomiką ir jovisų minčių darbe būtų neįmanoma aptarti, bandysiu paminėti svarbiausius joteiginius apie gamybą, darbą bei jo reikšmę. Šitokią požiūrio prizmępasirinkau todėl, kad K. Marksas manė, jog visuomeninėje žmonės sueina įnuo jų nepriklausančius gamybos santykius, kurie sudaro realią visuomenėsbazę. Ant šios bazės kuriasi juridinis ir politinis antstatas, kuriąatitinka visuomenės tam tikros sąmonės formos. Taigi, pirmasis marksistasgalvojo, jog gamyba yra svarbiausia, o kertinis jos akmuo – darbas, būtentdėl šios priežasties, darbo tematika K. Markso teorijoje man pasirodėįdomiausia. Darbą K. Marksas suvokia kaip žmogaus savivaldos aktą. Teoretikasmano, jog tik dirbdamas žmogus atlieka savo paskirtį. Gamtoje esantisdaiktų pasaulis neturi likti neapdorotas žmogaus darbo, individas privaloprisitaikyti prie gamtos. Dirbdamas žmogus nusistato santykį su darboobjektu. Tuomet darbas tampa sąmoninga veikla. Žmogus yra universalusgamintojas, nes sukuria produktą ne vien fizinių poreikių verčiamas, betturi galimybę įvaldyti visą daiktų pasaulį. Nuo jo įvaldymo ir apdorojimopriklauso ir paties žmogaus esmės realizacija, savęs įprasminimasvisuomenėje ir apskritai gyvenime.2. TRUMPAI APIE KARLO MARKSO ASMENYBĘ IR GYVENIMĄ
Karlas Marksas – XIX amžiaus teoretikas. Jis gimė 1818 m. TryreVokietijoje., advokato šeimoje. 1835 – 1841 m. studijavo Bonoje ir Berlyneteisę, filosofiją, istoriją, meną. 1841 m. Jenos universitete gavofilosofijos daktaro laipsnį. Susituokė su vokiečių barono dukra Ženi fonVestfalen. 1867 m. buvo išleistas jo žymusis ekonominis veikalas,,Kapitalas“. Kai 1843 m. buvo uždarytas jo redaguojamas laikraštis, K.Marksas išvyko į Paryžių, vėliau į Briuselį. 1848 m., vykstantrevoliucijai, grįžo į Vokietiją. Tačiau buvo ištremtas, taigi išvyko įLondoną, kuriame gyveno iki savo gyvenimo pabaigos – 1881 m. Marksizmo doktrina teigia, jog tik proletariatas turi gerų idėjų
ir kad tik proletariato protas galėjo sugalvoti socializmą, kad darbininkųluomas yra pagrindų pagrindas, ant kurio laikosi visa kita likusivisuomenė. Tačiau, paradoksalu, jog visi be išimties socializmo teoretikaibuvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šį žodį vartoja socializmo teorijoskūrėjai. Karlas Marksas nebuvo žmogus iš proletariato. Jis buvo advokatosūnus. Kad galėtų mokytis, studijuoti universitete jam nereikėjo dirbti.Universitete teoretikas studijavo kartu su pasiturinčių tėvų vaikais.Vėliau iki pat gyvenimo galo marksizmo pradininką išlaikė jo draugasFrydrichas Engelsas – įmonininkas – vienas iš blogiausių buržuazijos klasėsatstovų, pasak socializmo teorijos, išnaudotojas, kalbant marksizmoterminais. Taigi, lyg ir prasilenkia iškeliamų tiesų realumas teorijoje irpraktikoje. Pirmasis marksistas, kaip pasakoja jo amžininkai, turėjonepaprastai lakią poetinę fantaziją. Matyt, todėl K. Markso tėvai svajojo,kad jų sūnus siektų literato arba profesoriaus karjeros. Teoretiko tėvųnuomone, jis pažemino save, atsiduodamas socialistinei agitacijai irpasirinkdamas tyrinėti politinę ekonomiją, kuri tuomet Vokietijoje dar buvoniekinama. Teoretikas turėjo daug planų, kurie nebuvo įgyvendinti. Jaunystėsmetais filosofija buvo mėgstamiausias jo studijų objektas. Beje, jis ketinoparašyti logikos ir filosofijos istoriją. Labai įdomu tai, kad marksizmopradininkas buvo žadėjęs savo dukterims parašyti dramą, kurios siužetopagrindinę liniją brėžti turėjo Grakchų istorija (broliai Grakchai – Gajusir Tiberijus – senovės romėnų liaudies tribūnai, kovoję už agrariniusįstatymus, palengvinančius valstiečių gyvenimą). Deja, jis neįvykdė duotopažado, nors šiandien būtų smalsu, kaip tas, kuris buvo vadinamas “klasiųkovos riteriu”, būtų apdorojęs šį tragišką ir didingą epizodą iš antikiniopasaulio klasių kovos istorijos. Teoretikui reikėjo gyventi šimtą metų, kadbūtų galėjęs įvykdyti savo literatūrinius planus – padovanoti pasauliuidalį tų lobių, kurie slypėjo jo mintyse… Pirmieji literatūriniai Karlo Markso bandymai – eilėraščiai.Teoretikas juos rašė juos dar ankstyvojoje jaunystėje, mokydamasisuniversitete. Įsitikinęs savo eilėraščių netobulumu, jis metė rašymą.Tačiau keletas K. Markso eilėraščių pasiekė ir mūsų dienas – ilgą laikąjuos rūpestingai saugojo jo žmona Ženi Marks. Minėtus eilėraščius ji gavoiš savo vyro, dar būdama jo sužadėtine. 1836 metų rudenį Karlas Marksasatsiuntė jai iš Berlyno tris eilėraščių sąsiuvinius. Pirmasis jų vadinosi“Dainų knyga”, antrasis ir trečiasis – “Meilės knyga”. Visi tryssąsiuviniai skiriami “mano brangiajai, amžinai mylimai Ženi fon Vestfalen“.Štai vienas Karlo Markso jaunystės eilėraščių:Kai tokia ugnis krūtinėj –
Neprašau ramių kelių.
Negaliu aš be grumtynių
Ir be audrų – negaliu. Noriu aš menu naudotis,
Skint kilnius dievų vaisius,
Te patirs širdis ir protas
Atspalvius būties visus. Tai eime! Sunkus ir ilgas
Kelias priekyje – eime.
Dienos tuščios, dienos pilkos
Krinta nešlovės dėme. Tarsi pančius – tinginystę
Nusimes žmogaus valia.
Nenurimti ir išdrįsti –
Mūsų teisė ir galia.
3. KLASIKINIS MARKSISTINIS POŽIŪRIS
Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas buvo pirmieji iržymiausieji ekonomikos vystymosi teoretikai. Dauguma jų darbų yra skirtiEuropos visuomenės perėjimui iš feodalizmo į kapitalizmą ir socializmą,taip pat kapitalistiniam vystymuisi būdingų dėsnių nustatymui. Jie sukūrėir mažiau išsivysčiusioms šalims taikytiną ekonominio vystymosi teoriją. Marksizmas – ekonomika, kurioje didžiausia kapitalo dalis priklausovyriausybei, o politine jėga – partijai, besiremiančiai Karlo Marksodoktrinomis. K. Marksas industrinės revoliucijos laikotarpio duomenų analizėspagrindu suformulavo darbinės vertės, kapitalizmo vystymosi baigtinumo,abstraktaus ir konkretaus darbo bei komunizmo ekonomines teorijas. Ekonominio romantizmo bei marksizmo ekonomikos teorinių principų
susiformavimo sąlyga – ekonomikos teorijos plėtra. Ji siejama tiek supirmosios, tiek su antrosios vokiškųjų istorinių mokyklų bei amerikietiškosistorinės mokyklos teorijomis ir žymiausiųjų atstovų veikla. Kas sudarė marksistinės ekonomikos esmę. Pirmiausia, remdamasi K.Markso filosofija, Sovietų Sąjunga įteisino gamybinio turto priklausomybęvalstybei, o ne atskiriems žmonėms. Nuosavybė ir beveik visos gamyboskontrolė ir valdymas buvo sutelktas vyriausybės rankose. Daugelį ūkiniųsprendimų buvo priimama kaip centralizuotos komandos. Centralizuotuekonomikos planavimu buvo sprendžiama, ką gaminti, kokias prekes, kokiaspaslaugas teikti, kaip gaminti ir kas tas prekes turėtų įsigyti beivartoti. Ekonomikos kaip žmogiškosios veiklos srities samprata kitomarksistinėje ekonomikoje. Marksizmo klasikai ekonomiką laikė kapitalogamybos ir cirkuliacijos sfera bei gamybinių paslaugų sfera. Tokią sampratąlėmė, visų pirma, tai, kad nedaiktinė gamyba 19 a. viduryje ir net jopabaigoje visuomenes gyvenime nevaidino žymesnio vaidmens ir, antra,svarbiausias ekonominių tyrimų tikslas. K. Marksas “Kapitale” rašė: “<.>galutinis šio veikalo tikslas yra atrasti ekonominį šiuolaikinės visuomenėsjudėjimo dėsnį <.>”. Tą dėsnį lėmė daiktų kaip prekių gamybos raida. Marksizmo doktrina teigia, kad tik proletarai turi gerų idėjų irtik proletarinis protas galėjo sugalvoti socializmą. Tačiau bene visi beišimties socializmo teoretikai buvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šįžodį vartoja socialistai. Socialistinės idėjos pasižymi neigiamunusistatymu kapitalistinei ekonominei tvarkai, paremta privačia nuosavybe,kainų sistema ir laisva konkurencija. Socialistai stengiasi eiti prievisuomeninės tvarkos, paremtos kolektyvine nuosavybe ir ūkine gyvenimoorganizacija, pačios visuomenės tvarkoma. Socializmas – ekonominė sistema,kur pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliaiskirstomi centralizuotai pagal planą. Kitaip tariant, socializmas yrapolitinis mokymas, pabrėžiantis kolektyvinę gamybos priemonių nuosavybę irskiriantis didelį vaidmenį valstybiniam ūkio valdymui su labai išplitusiapagrindinių pramonės šakų visuomenine nuosavybe, nors leidžia ribotaireikštis rinkai. K. Marksas socializmą laikė pereinamuoju privataus verslosistemos pabaigos ir komunizmo pradžios laikotarpiu. Socialistinė srovė,vadinama marksizmu, pabrėžia, kad ekonominiai reiškiniai sąlygoja kitussocialinius reiškinius. K. Marksas kapitalizmą laikė pasauliniu dinamišku ir besiplečiančiuekonominiu procesu. 19 a. viduryje iš Didžiosios Britanijos, kuriojeprasidėjo, jis jau buvo išplitęs, apimdamas Vakarų Europą. K. Marksastikėjo, kad imperialistinės ekspansijos būdu kapitalizmas galiausiai paplisvisame pasaulyje ir šis gamybos būdas viešpataus visur. Teoretikas teigė,kad istorinė kapitalizmo misija yra išvystyti gamybos jėgas visamepasaulyje. Pasibaigus kaitos ir augimo periodui, savo istorinį uždavinįkapitalizmas bus atlikęs ir užleis vietą savo pasekėjams – socializmui irkomunizmui. K. Marksas manė, kad buržuazija pertvarko pasaulį pagal savoatvaizdą, keisdama tradicines visuomenes ir integruodama jas į tarpusavioryšiais susaistytą pasaulinį ūkį. Visa tai vyksta tobulinant gamybospriemones ir kuriant labai geras komunikacijos priemones , į civilizacijosratą įtraukiant visas tautas. Tautos turės prisitaikyti prie buržuaziniogamybos būdo, įsijungti į tai, kas vadinama civilizacija, ir taip pat taptiburžuazinėmis. Pagal K. Marksą, Vakarų civilizacijos vystymasis vyko keliomisaiškiai nustatytomis pakopomis. Senuosius primityvios prekių gamybos ūkiuspakeitė viduramžių feodalizmas; paskui įsigalėjo kapitalistinis gamybosbūdas, kurį turėtų pakeisti socializmas ir komunizmas. Konfliktas tarp tųklasių, kurios valdė gamybos priemones, bei tų, kurios jų neturėjo, ir buvovaromoji jėga, stūmusi istoriją nuo vienos stadijos prie kitos. Teoretikas atkreipė dėmesį į padėtį už Europos žemyno ribų – įAziją, Viduriniuosius Rytus ir kitur, – o tai daryti jį vertė bręstantyskolonijų konfliktai bei politiniai perversmai. K. Marksas įsitikino, kadčia jo sukurta Europos vystymosi teorija netinka, nes tenai nebuvoikikapitalistinių vystymosi stadijų. Čia nebuvo galima išskirti etapų,atitinkančių senąjį ir feodalinį gamybos būdus. Be to, šios civilizacijosatrodė neturinčios jokių vidinių mechanizmų, skatinančių socialiniuspokyčius. Šiuose regionuose nebuvo klasių konflikto, kuris stumtų jas nuovienos socialinės raidos pakopos prie kitos. K. Marksas manė, kadistoriškai šios vietovės bei jų gyventojai buvo istoriškai sustabarėję irjudėti į priekį negalėjo. Šitokiam išskirtinumui paaiškinti teoretikas įvedė azijietiškogamybos būdo sąvoką, kuriai, anot jo, būdinga keletas bruožų: 1. žemės ūkis ir manufaktūrinė gamyba kaime Azijos regionuose sudarė visumą ir buvo autarkiški; 2. visuomenės viršūnėje buvo autonomiška ir parazitiška, nuo likusios visuomenės atsiskyrusi valstybė. K. Marksas buvo įsitikinęs, kad tokia konservatyvi visuomenėssantvarka nulėmė tūkstantmečius trukusią socialinę ir ūkinę stagnaciją, dėlkurios kentėjo šios, už Vakarų ribų esančios visuomenės. Nematydamasvidinių jėgų, galinčių istoriškai jas varyti į priekį, K. Marksas tikėjo,kad tam reikalinga išorinė jėga – Vakarų imperializmas. Teoretikas manė, kad rinkos sistemos įdiegimas, pasaulyje, netgijei tai daroma, priverstinai, yra žmonijos žingsnis į priekį, priešingainegu neomarksistai ir priklausomybės šalininkai, kurie kapitalistinįimperializmą kaltino. K. Marksas tikėjo, kad istorinė buržuazijos irimperializmo misija yra sutriuškinti feodalinį bei azijietišką gamybosbūdą, kuris trukdė modernizuoti pasaulį. Jis įrodinėjo, kad imperializmasyra reikalingas Indijai modernizuoti ir kad britų sukurta geležinkeliųsistema buvo ,,modernios pramonės pirmtakas“. K. Marksas sudėtingai žiūrėjoį imperializmą, kaip istoriškai pažangų dalyką. Jis manė, jog ,,IndijojeAnglija turi atlikti dvi misijas: viena iš jų – destruktyvi, o kita –atnaujinanti, panaikinanti senąją Azijos sistemą ir padėti sukurtimaterialius pagrindus vakarietiškai visuomenei Azijoje“. K. Marksas tikėjo, kad nors imperializmas yra nemoralus, jis vistik pažangus, nes be jo atsilikę Azijos ir Afrikos ūkiai visiems laikamsbūtų likę pirmosiose visuomenės evoliucijos pakopose. Atnešdamas naujastechnologijas, imperializmas destabilizuotuose regionuose susidariusiąpadėtį ir sukuria juose priešiškai nusistačiusias klases, kartu perkeldamasvisuomenės ekonominį vystymąsi skatinantį mechanizmą. Kai tik panaikinamasazijietiškas gamybos būdas, prasideda kapitalistinis vystymasis irindustrializacija. To pasėkoje, visuomenė keičiasi ir krypsta į istorinįvystymosi kelią. Apibendrinant galimas pasakyti, kad K. Marksas ir jo pasekėjaitikėjo, jog kapitalizmas pasaulį tobulina, bet daro tai netolygiai, supertrūkiais ir ribotai.