Karlas Marksas ir kai kurie jo teorijos bruozai

by

TURINYS

1.ĮVADAS…………………………………………………………….……………………………………………………….3

2. TRUMPAI APIE KARLO MARKSO ASMENYBĘ IRGYVENIMĄ……………………….4 – 53. KLASIKINIS MARKSISTINISPOŽIŪRIS………………………………………………………….6 – 84.GAMYBA…………………………………………………………….…………………………………………………….95. DARBO SVARBAGAMYBOJE…………………………………………………………..………………….106. DARBAS IR DARBOJĖGA………………………………………………………………………………11 – 127. DARBO PASIDALIJIMAS IR DARBONAŠUMAS…………………………………………13 – 148. BŪTINASIS, PRIDEDAMASIS DARBAS IR JOREIKŠMĖ…………………………………..159. KARLO MARKSONUOPELNAI………………………………………………………….…………..16 – 1710.IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………..18 – 1911. NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………………….20

1. ĮVADAS

Ekonomika – socialinis mokslas apie žmonių visuomenę. Šiuolaikinėekonomika yra mokslas, apimantis itin daug mokslo sričių – matematiką,psichologiją, geografiją, sociologiją ir t.t. O ekonominių teorijų istorijasupažindina mus su iškiliausiais pasaulio protais, nusipelniusiais žmonijaiekonominėje srityje, ir jų teorijomis bei darbais. Žinoma, moksle yrasvarbus teorinis darbas, tačiau, deja, nė viena ekonomikos teorijanenumatė, ir kažin ar kada sugebės, žmonijos evoliucijos galimybes beikryptis. Jei Karlo Markso socializmas tiko XIX amžiaus Anglijai irVokietijai, jis toli gražu nebetinka XXI amžiaus Europos valstybėms.Kiekviena teorija turi baigtinę savo taikymo sritį laikmečio prasme.Geriausiu atveju ekonominės teorijos gali aprašyti reiškinius tam tikrąlaiko tarpą, bet neišvengiamai žlunga žmonijai pasirinkus kitą veikloskelią. Politikos ir visuomenės ryšiai istorinėje tėkmėje domino ne vienąmokslininką. Pasaulyje yra tūkstančiai įvairiausių schemų, modelių irteorijų apie aplinkos įtaką politiniams, ekonominiams ir socialiniamsprocesams, vykstantiems visuomenėje apibūdinti ir išanalizuoti. Vienimokslininkai įžvelgė itin tiesioginius ryšius tarp politikos ir aplinkos,kiti tuos reiškinius vertino kaip natūralią žmonijos evoliuciją. K. Marksoteorijos yra tik vienos iš nedaugelio, bet galima sakyti užima kraštutinępoziciją, kuri teigia, jog politika, teisė ir menas yra visiškaipriklausomi nuo visuomenėje vykstančių darbo santykių. Nei teisė, neipolitika, nei kiti mokslai, reikalaujantys ne tiek fizinio, kiek protiniodarbo, negali vystytis pagal sau būdingus principus, bet yra visiškaipriklausomi nuo ekonominių formacijų raidos ir keičiasi paskui juos,įtvirtindami jų pasiekimus. Kadangi didysis teoretikas itin plačiai nagrinėjo ekonomiką ir jovisų minčių darbe būtų neįmanoma aptarti, bandysiu paminėti svarbiausius joteiginius apie gamybą, darbą bei jo reikšmę. Šitokią požiūrio prizmępasirinkau todėl, kad K. Marksas manė, jog visuomeninėje žmonės sueina įnuo jų nepriklausančius gamybos santykius, kurie sudaro realią visuomenėsbazę. Ant šios bazės kuriasi juridinis ir politinis antstatas, kuriąatitinka visuomenės tam tikros sąmonės formos. Taigi, pirmasis marksistasgalvojo, jog gamyba yra svarbiausia, o kertinis jos akmuo – darbas, būtentdėl šios priežasties, darbo tematika K. Markso teorijoje man pasirodėįdomiausia. Darbą K. Marksas suvokia kaip žmogaus savivaldos aktą. Teoretikasmano, jog tik dirbdamas žmogus atlieka savo paskirtį. Gamtoje esantisdaiktų pasaulis neturi likti neapdorotas žmogaus darbo, individas privaloprisitaikyti prie gamtos. Dirbdamas žmogus nusistato santykį su darboobjektu. Tuomet darbas tampa sąmoninga veikla. Žmogus yra universalusgamintojas, nes sukuria produktą ne vien fizinių poreikių verčiamas, betturi galimybę įvaldyti visą daiktų pasaulį. Nuo jo įvaldymo ir apdorojimopriklauso ir paties žmogaus esmės realizacija, savęs įprasminimasvisuomenėje ir apskritai gyvenime.

2. TRUMPAI APIE KARLO MARKSO ASMENYBĘ IR GYVENIMĄ

Karlas Marksas – XIX amžiaus teoretikas. Jis gimė 1818 m. TryreVokietijoje., advokato šeimoje. 1835 – 1841 m. studijavo Bonoje ir Berlyneteisę, filosofiją, istoriją, meną. 1841 m. Jenos universitete gavofilosofijos daktaro laipsnį. Susituokė su vokiečių barono dukra Ženi fonVestfalen. 1867 m. buvo išleistas jo žymusis ekonominis veikalas,,Kapitalas“. Kai 1843 m. buvo uždarytas jo redaguojamas laikraštis, K.Marksas išvyko į Paryžių, vėliau į Briuselį. 1848 m., vykstantrevoliucijai, grįžo į Vokietiją. Tačiau buvo ištremtas, taigi išvyko įLondoną, kuriame gyveno iki savo gyvenimo pabaigos – 1881 m. Marksizmo doktrina teigia, jog tik proletariatas turi gerų idėjųir kad tik proletariato protas galėjo sugalvoti socializmą, kad darbininkųluomas yra pagrindų pagrindas, ant kurio laikosi visa kita likusivisuomenė. Tačiau, paradoksalu, jog visi be išimties socializmo teoretikaibuvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šį žodį vartoja socializmo teorijoskūrėjai. Karlas Marksas nebuvo žmogus iš proletariato. Jis buvo advokatosūnus. Kad galėtų mokytis, studijuoti universitete jam nereikėjo dirbti.Universitete teoretikas studijavo kartu su pasiturinčių tėvų vaikais.Vėliau iki pat gyvenimo galo marksizmo pradininką išlaikė jo draugasFrydrichas Engelsas – įmonininkas – vienas iš blogiausių buržuazijos klasėsatstovų, pasak socializmo teorijos, išnaudotojas, kalbant marksizmoterminais. Taigi, lyg ir prasilenkia iškeliamų tiesų realumas teorijoje irpraktikoje. Pirmasis marksistas, kaip pasakoja jo amžininkai, turėjonepaprastai lakią poetinę fantaziją. Matyt, todėl K. Markso tėvai svajojo,kad jų sūnus siektų literato arba profesoriaus karjeros. Teoretiko tėvųnuomone, jis pažemino save, atsiduodamas socialistinei agitacijai irpasirinkdamas tyrinėti politinę ekonomiją, kuri tuomet Vokietijoje dar buvoniekinama. Teoretikas turėjo daug planų, kurie nebuvo įgyvendinti. Jaunystėsmetais filosofija buvo mėgstamiausias jo studijų objektas. Beje, jis ketinoparašyti logikos ir filosofijos istoriją. Labai įdomu tai, kad marksizmopradininkas buvo žadėjęs savo dukterims parašyti dramą, kurios siužeto

pagrindinę liniją brėžti turėjo Grakchų istorija (broliai Grakchai – Gajusir Tiberijus – senovės romėnų liaudies tribūnai, kovoję už agrariniusįstatymus, palengvinančius valstiečių gyvenimą). Deja, jis neįvykdė duotopažado, nors šiandien būtų smalsu, kaip tas, kuris buvo vadinamas “klasiųkovos riteriu”, būtų apdorojęs šį tragišką ir didingą epizodą iš antikiniopasaulio klasių kovos istorijos. Teoretikui reikėjo gyventi šimtą metų, kadbūtų galėjęs įvykdyti savo literatūrinius planus – padovanoti pasauliuidalį tų lobių, kurie slypėjo jo mintyse… Pirmieji literatūriniai Karlo Markso bandymai – eilėraščiai.Teoretikas juos rašė juos dar ankstyvojoje jaunystėje, mokydamasisuniversitete. Įsitikinęs savo eilėraščių netobulumu, jis metė rašymą.Tačiau keletas K. Markso eilėraščių pasiekė ir mūsų dienas – ilgą laikąjuos rūpestingai saugojo jo žmona Ženi Marks. Minėtus eilėraščius ji gavoiš savo vyro, dar būdama jo sužadėtine. 1836 metų rudenį Karlas Marksasatsiuntė jai iš Berlyno tris eilėraščių sąsiuvinius. Pirmasis jų vadinosi“Dainų knyga”, antrasis ir trečiasis – “Meilės knyga”. Visi tryssąsiuviniai skiriami “mano brangiajai, amžinai mylimai Ženi fon Vestfalen“.

Štai vienas Karlo Markso jaunystės eilėraščių:Kai tokia ugnis krūtinėj –

Neprašau ramių kelių.

Negaliu aš be grumtynių

Ir be audrų – negaliu. Noriu aš menu naudotis,

Skint kilnius dievų vaisius,

Te patirs širdis ir protas

Atspalvius būties visus. Tai eime! Sunkus ir ilgas

Kelias priekyje – eime.

Dienos tuščios, dienos pilkos

Krinta nešlovės dėme. Tarsi pančius – tinginystę

Nusimes žmogaus valia.

Nenurimti ir išdrįsti –

Mūsų teisė ir galia.

3. KLASIKINIS MARKSISTINIS POŽIŪRIS

Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas buvo pirmieji iržymiausieji ekonomikos vystymosi teoretikai. Dauguma jų darbų yra skirtiEuropos visuomenės perėjimui iš feodalizmo į kapitalizmą ir socializmą,taip pat kapitalistiniam vystymuisi būdingų dėsnių nustatymui. Jie sukūrėir mažiau išsivysčiusioms šalims taikytiną ekonominio vystymosi teoriją. Marksizmas – ekonomika, kurioje didžiausia kapitalo dalis priklausovyriausybei, o politine jėga – partijai, besiremiančiai Karlo Marksodoktrinomis. K. Marksas industrinės revoliucijos laikotarpio duomenų analizėspagrindu suformulavo darbinės vertės, kapitalizmo vystymosi baigtinumo,abstraktaus ir konkretaus darbo bei komunizmo ekonomines teorijas. Ekonominio romantizmo bei marksizmo ekonomikos teorinių principųsusiformavimo sąlyga – ekonomikos teorijos plėtra. Ji siejama tiek supirmosios, tiek su antrosios vokiškųjų istorinių mokyklų bei amerikietiškosistorinės mokyklos teorijomis ir žymiausiųjų atstovų veikla. Kas sudarė marksistinės ekonomikos esmę. Pirmiausia, remdamasi K.Markso filosofija, Sovietų Sąjunga įteisino gamybinio turto priklausomybęvalstybei, o ne atskiriems žmonėms. Nuosavybė ir beveik visos gamyboskontrolė ir valdymas buvo sutelktas vyriausybės rankose. Daugelį ūkiniųsprendimų buvo priimama kaip centralizuotos komandos. Centralizuotuekonomikos planavimu buvo sprendžiama, ką gaminti, kokias prekes, kokiaspaslaugas teikti, kaip gaminti ir kas tas prekes turėtų įsigyti beivartoti. Ekonomikos kaip žmogiškosios veiklos srities samprata kitomarksistinėje ekonomikoje. Marksizmo klasikai ekonomiką laikė kapitalogamybos ir cirkuliacijos sfera bei gamybinių paslaugų sfera. Tokią sampratąlėmė, visų pirma, tai, kad nedaiktinė gamyba 19 a. viduryje ir net jopabaigoje visuomenes gyvenime nevaidino žymesnio vaidmens ir, antra,svarbiausias ekonominių tyrimų tikslas. K. Marksas “Kapitale” rašė: “<..>galutinis šio veikalo tikslas yra atrasti ekonominį šiuolaikinės visuomenėsjudėjimo dėsnį <..>”. Tą dėsnį lėmė daiktų kaip prekių gamybos raida. Marksizmo doktrina teigia, kad tik proletarai turi gerų idėjų irtik proletarinis protas galėjo sugalvoti socializmą. Tačiau bene visi beišimties socializmo teoretikai buvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šįžodį vartoja socialistai. Socialistinės idėjos pasižymi neigiamunusistatymu kapitalistinei ekonominei tvarkai, paremta privačia nuosavybe,kainų sistema ir laisva konkurencija. Socialistai stengiasi eiti prievisuomeninės tvarkos, paremtos kolektyvine nuosavybe ir ūkine gyvenimoorganizacija, pačios visuomenės tvarkoma. Socializmas – ekonominė sistema,kur pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliaiskirstomi centralizuotai pagal planą. Kitaip tariant, socializmas yrapolitinis mokymas, pabrėžiantis kolektyvinę gamybos priemonių nuosavybę irskiriantis didelį vaidmenį valstybiniam ūkio valdymui su labai išplitusiapagrindinių pramonės šakų visuomenine nuosavybe, nors leidžia ribotaireikštis rinkai. K. Marksas socializmą laikė pereinamuoju privataus verslosistemos pabaigos ir komunizmo pradžios laikotarpiu. Socialistinė srovė,vadinama marksizmu, pabrėžia, kad ekonominiai reiškiniai sąlygoja kitussocialinius reiškinius. K. Marksas kapitalizmą laikė pasauliniu dinamišku ir besiplečiančiuekonominiu procesu. 19 a. viduryje iš Didžiosios Britanijos, kuriojeprasidėjo, jis jau buvo išplitęs, apimdamas Vakarų Europą. K. Marksastikėjo, kad imperialistinės ekspansijos būdu kapitalizmas galiausiai paplisvisame pasaulyje ir šis gamybos būdas viešpataus visur. Teoretikas teigė,kad istorinė kapitalizmo misija yra išvystyti gamybos jėgas visamepasaulyje. Pasibaigus kaitos ir augimo periodui, savo istorinį uždavinįkapitalizmas bus atlikęs ir užleis vietą savo pasekėjams – socializmui ir

komunizmui. K. Marksas manė, kad buržuazija pertvarko pasaulį pagal savoatvaizdą, keisdama tradicines visuomenes ir integruodama jas į tarpusavioryšiais susaistytą pasaulinį ūkį. Visa tai vyksta tobulinant gamybospriemones ir kuriant labai geras komunikacijos priemones , į civilizacijosratą įtraukiant visas tautas. Tautos turės prisitaikyti prie buržuaziniogamybos būdo, įsijungti į tai, kas vadinama civilizacija, ir taip pat taptiburžuazinėmis. Pagal K. Marksą, Vakarų civilizacijos vystymasis vyko keliomisaiškiai nustatytomis pakopomis. Senuosius primityvios prekių gamybos ūkiuspakeitė viduramžių feodalizmas; paskui įsigalėjo kapitalistinis gamybosbūdas, kurį turėtų pakeisti socializmas ir komunizmas. Konfliktas tarp tųklasių, kurios valdė gamybos priemones, bei tų, kurios jų neturėjo, ir buvovaromoji jėga, stūmusi istoriją nuo vienos stadijos prie kitos. Teoretikas atkreipė dėmesį į padėtį už Europos žemyno ribų – įAziją, Viduriniuosius Rytus ir kitur, – o tai daryti jį vertė bręstantyskolonijų konfliktai bei politiniai perversmai. K. Marksas įsitikino, kadčia jo sukurta Europos vystymosi teorija netinka, nes tenai nebuvoikikapitalistinių vystymosi stadijų. Čia nebuvo galima išskirti etapų,atitinkančių senąjį ir feodalinį gamybos būdus. Be to, šios civilizacijosatrodė neturinčios jokių vidinių mechanizmų, skatinančių socialiniuspokyčius. Šiuose regionuose nebuvo klasių konflikto, kuris stumtų jas nuovienos socialinės raidos pakopos prie kitos. K. Marksas manė, kadistoriškai šios vietovės bei jų gyventojai buvo istoriškai sustabarėję irjudėti į priekį negalėjo. Šitokiam išskirtinumui paaiškinti teoretikas įvedė azijietiškogamybos būdo sąvoką, kuriai, anot jo, būdinga keletas bruožų: 1. žemės ūkis ir manufaktūrinė gamyba kaime Azijos regionuose sudarė visumą ir buvo autarkiški; 2. visuomenės viršūnėje buvo autonomiška ir parazitiška, nuo likusios visuomenės atsiskyrusi valstybė. K. Marksas buvo įsitikinęs, kad tokia konservatyvi visuomenėssantvarka nulėmė tūkstantmečius trukusią socialinę ir ūkinę stagnaciją, dėlkurios kentėjo šios, už Vakarų ribų esančios visuomenės. Nematydamasvidinių jėgų, galinčių istoriškai jas varyti į priekį, K. Marksas tikėjo,kad tam reikalinga išorinė jėga – Vakarų imperializmas. Teoretikas manė, kad rinkos sistemos įdiegimas, pasaulyje, netgijei tai daroma, priverstinai, yra žmonijos žingsnis į priekį, priešingainegu neomarksistai ir priklausomybės šalininkai, kurie kapitalistinįimperializmą kaltino. K. Marksas tikėjo, kad istorinė buržuazijos irimperializmo misija yra sutriuškinti feodalinį bei azijietišką gamybosbūdą, kuris trukdė modernizuoti pasaulį. Jis įrodinėjo, kad imperializmasyra reikalingas Indijai modernizuoti ir kad britų sukurta geležinkeliųsistema buvo ,,modernios pramonės pirmtakas“. K. Marksas sudėtingai žiūrėjoį imperializmą, kaip istoriškai pažangų dalyką. Jis manė, jog ,,IndijojeAnglija turi atlikti dvi misijas: viena iš jų – destruktyvi, o kita –atnaujinanti, panaikinanti senąją Azijos sistemą ir padėti sukurtimaterialius pagrindus vakarietiškai visuomenei Azijoje“. K. Marksas tikėjo, kad nors imperializmas yra nemoralus, jis vistik pažangus, nes be jo atsilikę Azijos ir Afrikos ūkiai visiems laikamsbūtų likę pirmosiose visuomenės evoliucijos pakopose. Atnešdamas naujastechnologijas, imperializmas destabilizuotuose regionuose susidariusiąpadėtį ir sukuria juose priešiškai nusistačiusias klases, kartu perkeldamasvisuomenės ekonominį vystymąsi skatinantį mechanizmą. Kai tik panaikinamasazijietiškas gamybos būdas, prasideda kapitalistinis vystymasis irindustrializacija. To pasėkoje, visuomenė keičiasi ir krypsta į istorinįvystymosi kelią. Apibendrinant galimas pasakyti, kad K. Marksas ir jo pasekėjaitikėjo, jog kapitalizmas pasaulį tobulina, bet daro tai netolygiai, supertrūkiais ir ribotai. Marksistai skiriasi nuo liberalų tuo, kadpripažįsta santykinai didelę ekonominę ir politinių veiksnių reikšmętarptautinės ekonomikos plėtrai. Liberalai mano, kad periferinių ūkiųįtraukimas į pasaulinę ekonomiką ir po to einąs jų modernizavimas vykstapalyginti sklandžiai. Marksistų nuomone, šį procesą sunkina politiniaikonfliktai, kadangi šalys gina savo pozicijas tarptautiniame darbopasidalijime. Marksistai tiki, jog šis procesas galiausiai prieis savoribą, o tuomet neišvengiamai bus sukurtas socializmas ir komunizmas.

4. GAMYBA

Materialinių gėrybių gamyba kaip visuma apima: • žmonių darbą – tikslingą veiklą, kuria jei keičia ir pritaiko gamtos daiktus savo poreikiams tenkinti; • darbo objektą – visa tai, į ką yra nukreiptas žmogaus darbas; • darbo priemonės – jomis žmogus veikia ir keičia savo darbo objektą. Darbo objektai ir darbo priemonės drauge sudaro gamybos priemones. Gamybos rezultatai yra darbo produktai, skiriami vartojimui.darbo produktai, priklausomai nuo jų natūrinės formos ir vaidmensvisuomeninėje gamyboje, gali būti skirstomi į: • gamybos priemones (darbo įrankiai, gamybiniai pastatai, žaliavos ir pan.); • asmeninio vartojimo reikmenis. Dėl šios priežasties gamyba skirstoma į du stambius, vienas sukitu susijusius ir vienas nuo kito priklausančius padalinius: • gamybos priemonių gamyba; • vartojimo reikmenų gamyba. Kiekviena iš jų savo ruožtu susideda iš daugybės gamybos šakų. Vartojimas gali būti gamybinis arba negamybinis. Gamybinisvartojimas yra darbo įrankių naudojimas gamybos procese, žaliavųperdirbimas, pagalbinių medžiagų naudojimas ir pan. Didžiausią negamybiniovartojimo dalį sudaro asmeninis vartojimas, tai yra įvairiausių reikmenųvartojimas materialiniams bei kultūriniams žmogaus poreikiams tenkinti

(pvz.: maisto produktai, rūbai, avalynė, namų apyvokos daiktai irpan.).Negamybinio vartojimo sferai priklauso tai pat materialinės gėrybės,kurias naudoja negamybinės įstaigos ir organizacijos. Tarp gamybos ir vartojimo yra glaudus ryšys ir sąveika, nes jukir taip aišku, kad be gamybos nebūtų vartojimo, o be vartojimo – gamybos.Tokiu atveju gamyba būtų betikslė. Suprantama, kad gamyba apsprendžiavartojimo būdą. Vartojimo daiktas yra ne daiktas apskritai, o tam tikraskonkretus daiktas, kuris suvartojamas tam tikru būdu, kurį apsprendžia patigamyba. ,,Alkis yra alkis, – sako K. Marksas, – bet alkis, kurisnumalšinamas išvirta mėsa, suvalgoma su peiliu ir šakute, yra kitas alkis,negu tasai, kuris numalšinamas praryjant žalią mėsą rankų pagalba“. Kalbant apie gamybos ir vartojimo sąveiką, galvoje turimasasmeninis materialinių gėrybių vartojimas. Šioje sąveikoje svarbiausias irlemiamas vaidmuo priklauso gamybai. Gamybą ir vartojimą jungianti grandis yra materialinių gėrybiųpaskirstymas ir mainai. Čia lemiamas yra gamybos priemonių paskirstymas.Visuomenės gamybos priemonių paskirstymo forma turi tam tikrą apibrėžtąistorinį turinį, būdingą tam tikta visuomeninės gamybos išsivystymopakopai. Kadangi socialistinėje visuomenėje gamybos priemonės yravisuomeninė nuosavybė, tai vartojimo reikmenys skirstomi darbo žmoniųinteresais. Tose visuomeninėse formacijose, kuriose gamyba yra prekinė,materialinės gėrybės skirstomos per prekių mainus. Visuomenėje mainai yratik tarpinis momentas tarp gamybos ir jos sąlygojamo paskirstymo, iš vienospusės, ir vartojimo, iš kitos pusės. Kadangi vartojimas yra tam tikrasgamybos momentas, tai, aišku, kad ir mainai sudaro atitinkamą gamybosmomentą. 5. DARBO SVARBA GAMYBOJE

Karlas Marksas kartą rašė: ,,Kiekvienas vaikas žino, kadkiekviena nacija žūtų iš bado, jeigu ji liautųsi dirbusi, nesakysiu metus,bet nors kelias savaites“. Aišku, kad visuomenės gyvavimo ir vystymosipagrindas yra žmogaus gyvenimui reikalingų materialinių gėrybių ( pvz.:maisto, rūbų, baldų ir pan.) gamyba, be kurios visuomenė kažin ar galėtųgyvuoti. Peršasi išvada, kad gamybos procesas , kokia bebūtų visuomeninė joforma, turi būti nuolatinis ir nenutrūkstamas. Turbūt net ir vaikui suprantama, kad esminis gėrybių šaltinis yragamta ir darbas. Daugumos materialinių gėrybių, kurios reikalingos žmogausporeikiams tenkinti, gamta pateikia žaliavų pavidalu, todėl žmogus yrapriverstas jas perdirbti ir pasigaminti tai, kas būtent jam yra reikalinga.Žmogus įvairias gamtines medžiagas apdoroja ir pritaiko savo poreikiamstenkinti. Išorinės gamtos nugalėjimas ir privertimas tarnauti žmonijai, jospritaikymas visuomeniniams poreikiams tenkinti, sudaro materialinių gėrybiųgamybos procesą. Darbas, kaip žmonių veikla, yra natūralus ir būtinas. Tikdirbdami žmonės sukuria jiems reikalingas materialines gėrybes. Darbas yraviena iš pagrindinių visuomenės gyvavimo sąlygų. Juk žmogus, pirmiausiaturi nejausti alkio ar troškulio, turėti pastogę, nejausti šalčio, t.y.turi patenkinti būtiniausius ir prigimtinius poreikius, kurie yra svarbūsegzistenciškai, o tik paskui gali užsiiminėti kūrybine veikla – piešti,rašyti eiles, užsiiminėti politika, religija ar mokslu. Taigi peršasiišvada, kad darbas – pirmoji žmogaus veikla. Be materialinių gėrybių didelį vaidmenį visuomenės gyvenimevaidina kultūrinės gėrybės. Svarbu yra ir švietimas ir mokslas, ir menas.Žmogus turi patenkinti ne tik fizinius, bet ir moralinius, psichologiniussavo poreikius. Būtina kuo geriausiai tenkinti nuolat didėjančius visųvisuomenės narių poreikius, užtikrinti visapusišką visų visuomenės nariųvystymąsi. Žmonės gamina materialines gėrybes bendromis jėgomis, grupėmis,bendrijomis, o ne po vieną, atskirai. Gamyba yra visuomeninė, o darbas –visuomenės gyvenime dalyvaujančio žmogaus veikla. Žinoma, darbo procesąatlieka atskiri individai, kurie, kaip sako K. Marksas, gamina tikvisuomenėje ir visuomenės dėka. Vystantis visuomeninei gamybai, žmonių tarpusavio ryšiai darėsivis stipresni, įvairesni. Glaudus žmonių bendradarbiavimas buvo, yra ir buspirmasis būtinas visuomeninis jų poreikis. Vienas iš esminių marksistinių teiginių yra tas, kad gamybavisada buvo, yra ir bus visuomeninė. K. Marksas taikliai pažymi, kadizoliuoto žmogaus gamyba už visuomenės ribų yra tokia pat nesąmonė, kaippavyzdžiui, teigimas, kad kalba galėtų vystytis be kartu gyvenančių irtarpusavyje besikalbančių individų. Žmogus gyvendamas naudojasi įvairiais darbo įrankiais irdaiktais, pagamintais ne jo, o kitų visuomenės narių. Jei žmogus nesugebėtųįsisavinti šito sudaiktinto kitų žmonių darbo ir be savo paties patyrimo,kaip tais daiktais naudotis, jis paprasčiausiai neišgyventų irneišvengiamai bei greitai žūtų vienatvėje. Baigiant galima pasakyti, kad žmogaus gyvenimas be visuomenės, bevisuomeninio darbo pasidalijimo yra neįmanomas. Atskiras žmogus negalėtųpasigaminti viso to, kuo gyvendamas naudojasi. Tarsi savaime suprantamatampa mintis, kad žmonių gyvavimo pagrindas yra visuomeninė gamyba, o neizoliuoto nuo jos žmogaus gamyba. 6. DARBAS IR DARBO JĖGA

K. Markso žodžiais tariant, darbas pirmiausia yra ,,procesas,vykstąs tarp žmogaus ir gamtos, procesas, kuriame žmogus savo paties veiklatarpininkauja medžiagų apykaitai tarp savęs ir gamtos, ją reguliuoja ir

kontroliuoja. Gamtos medžiagos atžvilgiu jis pats veikia kaip gamtos jėga“. Taigi darbas yra tikslinga žmogaus veikla, kuria žmogus keičia gamtosišteklius bei jėgas, pritaikydamas juos savo poreikiams tenkinti. Darboprocesas, nagrinėjamas tokiu bendru pavidalu, nurodo toliau K. Marksas, yra,,amžina natūralinė žmogaus gyvenimo sąlyga, ir dėl to jis nėrapriklausomas nuo bet kurios šio gyvenimo formos, bet, priešingai, yravienodai bendras visoms visuomeninėms jo formoms“. Žmogus, veikdamas gamtą, elgiasi kaip jos pačios jėga. Darboprocese individas naudoja savo organus – rankas, kojas, smegenų veiklą irpan. Be to, šio proceso metu jis kartu vysto ir savo gabumus, ugdo darboįgūdžius, plečia akiratį. Darbas yra ne tik įvairaus turto šaltinis, bet irbene pirmoji pagrindinė žmogaus gyvenimo sąlyga didžiuliu mastu. Ypatingą vaidmenį žmogaus išsivystymo procese suvaidino darbas,gaminant darbo įrankius, naudojant juos pagal paskirtį, apdorojantgamtinius išteklius. Galima teigti, kad žmogus iš gyvulių pasauliogalutinai išsiskiria tada, kai pradeda gamintis darbo įrankius, net irpaprasčiausius. Žmogus darbo procese išskiria save iš gamtos. K. Markso žodžiaistariant, gamtinių medžiagų atžvilgiu individas veikia kaip savarankiškagamtos jėga. Tai atsispindi ir jo sąmonėje. Vadinasi, tam tikroje gamybosišsivystymo pakopoje žmogus pradeda suvokti savo santykį su gamta, su jįsupančiais objektais. Darbo evoliucija iš instinktyvaus į sąmoningą irtikslingą veiklą reiškė, kad žmonių bendruomenė virto visuomene, turinčiatam tikras organizavimo formas, visuomeninius santykius, paremtustaisyklėmis. Vadinasi, sąmonė iš pat pradžių yra ir lieka visuomeninisproduktas. Pirmykščiai darbo įrankiai buvo daiktai, kuriuos žmogus rasdavogamtoje ir iš karto naudodavo savo veikloje neapdirbęs. jais individaigalėdavo, tarkim, nudobti žvėrį (lazda), nuo medžio numušti ir perskeltiriešutus (akmuo). Bet šis laikotarpis netruko ilgai, nes jau ankstyvosiosevystymosi stadijose žmogus pradėjo apdoroti gamtoje randamus daiktus. Tuotarpu, visiems aišku, kad joks gyvūnas nėra pasigaminęs bent primityviausioįrankio. Palaipsniui, iš kartos į kartą perduodant patyrimą, darbas darėsivis įvairesnis, tobulesnis ir sudėtingesnis. Šis procesas vyksta iki šiol.Matyt, kol tobulės žmonija, tol ir jos atliekamas darbas modernės. Skiriamoji žmogaus darbo savybė yra ta, kad ši veikla yrasąmoningai nukreipta į tam tikrą tikslą. Darbas, kaip tikslinga žmogausveikla, iš pagrindų skiriasi nuo operacijų, kurias instinktyviai atliekagyvūnai. Pasak K. Markso, nors voras ir atlieka operacijas, panašias įaudėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba galisugėdinti kai kuriuos žmonės architektus, vis dėlto blogiausias architektasiš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad, prieš statydamasnarvelį iš vaško, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Jis pirmiausiasusikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis,o vėliau parenka medžiagas ir stato. Darbo proceso pabaigoje gaunamasrezultatas, kuris jo pradžioje jau buvo darbininko vaizduotėje kaip idėja.Vadinasi, tarp kuriančių žmogaus ir bitės ir nemenkas skirtumas, nespirmasis – įsivaizduoja, ką daro, o pastarasis – instinktyviai atliekagamtos pavestas pareigas. Žmogus savo daromais pakitimais priverčia gamtą tarnauti sau,tenkinti iškeltus tikslus, valdo ją, o gyvūnai paprasčiausiai naudojasiišorine gamta ir daro joje pakitimus vien tik savo buvimu. Tai yrapagrindinis žmones ir gyvūnus skiriantis veiksnys, kurį įtakoja darbas.Galiausiai galima sakyti, jog gyvuliai tik pasyviai prisitaiko priegamtinių savo gyvenimo sąlygų, o žmogus aktyviai pritaiko gamtą savoreikmėms tenkinti. Turbūt svarbiausias žmonių visuomenės skirtumas nuo gyvūnųvisuomenės yra tas, kad žmonės gamina, o gyvūnai – tik minta, o geriausiuatveju – surenka gamtinius išteklius. Juk jau pirmykščiai žmonės gaminoįvairius produktus, nekalbant apie įrankius: žvejojo, medžiojo paukščius,žvėris, juos kepė ar virė, statėsi būstus, iš gyvūnų kailių siuvosi rūbusir pan. Dabartiniais laikais didžioji dalis to, ką žmonės vartoja ir kuonaudojasi, yra pačių žmonių pagaminti produktai. Žmogus, gamindamas materialines gėrybes, naudoja savo darbo jėgą,kuri yra fizinių ir dvasinių gebėjimų visuma. Šiais savo ištekliais žmogausnaudojasi, kurdamas materialines gėrybes. Tik darbo jėga kuria ir paleidžiaveikti gamybos priemones bet kurioje visuomenėje. Tiek darbo objektas, tiekdarbo priemonės yra negyvi daiktai. ,,Gyvasis darbas, – sako K. Marksas, – turi apimti šiuos daiktus,prikelti juos iš numirusių, iš tik galimų vartojamųjų verčių paversti juostikrosiomis ir veikiančiomis“. Tik darbo jėga išjudina gamybos priemones,tik susijungus darbo jėgai su gamybos priemonėmis – su darbo objektu ir sudarbo priemonėmis, prasideda gamybos procesas. Darbas yra darbo jėgosnaudojimas. Žmogaus darbo jėga – jo fiziniai ir dvasiniai sugebėjimai –vystosi, evoliucionuoja ir tobulėja. Vystantis gamybos priemonėms, kartuvystosi ir gamybiniai žmonių įgūdžiai, gamybinis patyrimas, o to pasėkojepradedama kurti sudėtinga technika, kuri vis labiau ir labiau naudojama
gamybos procese. kaip jau minėta, darbo objektas yra visa tai, į ką nukreiptasžmogaus darbas. Ne tik darbo jėga, bet ir darbo objektai kinta vystantismokslui, technikai, žmonijos patyrimui. Didelė reikšmė tenka mokslolaimėjimams, kurie keičia darbo objektus, itin smarkai padidina galimybesplėsti gamybos ribas ir sudaro pagrindą produktų gausumui sukurti. Klaidinga būtų manyti, kad visos gamtos medžiagos, visa aplinka,supanti žmogų, visi gamtiniai žemės, vandens ir oro turtai jau savaime yradarbo objektai. Gamtos jėgos ir medžiagos tampa darbo objektais tada, kaijos yra veikiamos darbo, kai jos įtraukiamos į gamybą. Ankstyvose žmoniųraidos pakopose gamtos medžiagos bei energija, kurias žmonės naudodavo kaipdarbo objektus, buvo labai negausios ir neįvairios. Evoliucionuojantvisuomenei, darbo objektų ratas plėtėsi ir kasdien tampa vis didesnis,gausesnis ir įvairesnis. Galiausiai galima teigti, kad gamtinė, arbageografinė, aplinka, yra svarbi, turi įtakos įvairių gamybos šakųišsivystymui ir padėčiai. Vienais atvejais ji apsunkina, o kitais atvejais– palengvina bei paspartina materialinę gamybą ir tuo daro įtaką darbonašumo kilimui.

7. DARBO PASIDALIJIMAS IR DARBO NAŠUMAS

Seniausia gamybos organizavimo forma – paprastoji kooperacija[1]. Taigi, visi pirmykščio kolektyvo nariai dirbdavo vienodą darbą tuo patmetu, tarkim, medžiodavo. Pirmieji paprasčiausi darbo įrankiai dar neturėjospecializuotos paskirties, ta prasme, kad nebuvo pritaikyti kuriam norsvienam darbo procesui atlikti. Naudodamiesi tokiais darbo įrankiais,pirmykščio kolektyvo nariai bendrai dalyvaudavo viename ar kitame procese,visose visuomenės gamybos grandyse. kalbėdamas apie paprastąją kooperaciją kaip visuomeninio darboorganizavimo formą, K. Marksas nurodo, kad vien toks daugelio asmenųvienarūšių pastangų sujungimas sukuria naują gamybinę jėgą, kuri iš esmėsjau yra visuomeninė gamyba. ,,Be to naujo jėgos potencialo, – rašė K.Marksas, – kuris atsiranda daugelį jėgų suliejus į vieną bendrą jėgą,daugelyje gamybinių darbų jau pats visuomeninis kontaktas sukelialenktyniavimą ir savotišką gyvybinės energijos pakilimą, didinantįindividualinį atskirų asmenų gamybinį pajėgumą“ – ,,Kapitale“ rašė K.Marksas. Šią labai svarbią išvadą jis iliustruoja vaizdingu pavyzdžiu:,,Panašiai kaip ir raitelių eskadrono puolimo jėga arba pėstininkų pulkopasipriešinimo jėga iš esmės skiriasi nuo sumos tų puolimo irpasipriešinimojėgų, kurias pajėgia išvystyti pavieniai raiteliai ir pėstininkai, taip irmechaninė pavienių darbininkų jėgų suma skiriasi nuo to visuomeninio jėgospotencialo, kuris išsivysto, kai daug rankų vienu metu dalyvauja atliekanttą pačią nedalomą operaciją“. Specialios paskirties darbo įrankių atsiradimas, jų gaminimopobūdžio pasikeitimas, jų naudojimas atskirose darbo proceso grandyse plėtėvisuomeninio darbo kooperaciją, sudarė sąlygas atsirasti pirmosioms darbopasidalijimo formoms, būtent prigimtiniam darbo pasidalijimui pagal amžių(vaikai, suaugę, senyvo amžiaus žmonės) ir pagal lytį ( vyrai ir moterys). Darbo visuomeninio pasidalijimo augimą apsprendė gamybinių jėgųaugimas. Savo ruožtu, kaip pažymi K. Marksas, ,,kiek yra išvystytos kuriosnors tautos gamybinės jėgos, ryškiausiai parodo jos darbo pasidalijimoišsivystymo lygis. Kiekviena nauja gamybinė jėga toliau vysto darbopasidalijimą. Darbo pasidalijimo augimas ryškiausiai rodo darbo tapimąvisuomenišku, jo įsigalėjimą visuomenėje. Pirmykštis gyvulių prijaukinimas išsivysto į tam tikrą ūkinėsveiklos šaką – gyvulininkystę. Kai kurių gimininių bendruomenių, gyvenančiųpalankesnėse gamtos sąlygose, kur buvo galima auginti daugiau gyvulių,pagrindine gamybos veikla tampa gyvulininkystė. Kitos gimininėsbendruomenės dėl palankesnių gamtos sąlygų pradeda vis daugiau verstisžemdirbyste. Piemenų genčių išsiskyrimas buvo pirmasis stambus visuomeninispasidalijimas, žymiai padidinęs tais laikais darbo našumą. Be žemdirbystės ir gyvulininkystės, vystėsi ir kitos gamybinėsveiklos rūšys. Žmonės išmoko gaminti indus iš molio, atsirado rankinisaudimas, o ypač didelę reikšmę turėjo atradimas, kaip lydyti metalą – išpradžių varį, o po to žalvarį. Ima vystytis amatinė gamyba, bendruomenėsepalaipsniui išsiskiria žmonės, nuolat besiverčiantys amatais. Amatųatsiskyrimas nuo žemės ūkio buvo antrasis stambus visuomeninis darbopasidalijimas. Ankstyvosiose gimininių bendruomenių vystymosi pakopose produktųmainai buvo tik atsitiktiniai. Išsivysčius gyvulininkystei kaip sparčiaiūkio šakai, susidarė sąlygos atsirasti ir stiprėti reguliariems,nuolatiniams prekiniams mainams. Bendruomenės iš pradžių mainydavo savo produkto perteklių. Tasperteklius jau susidarydavo, pakilus ko kolektyvinio bendruomenės nariųdarbo našumui. Tuo tarpu individo darbo našumas (gamybinis pajėgumas)tebebuvo tokio žemo lygio, jog jis, dirbdamas atskirai, dar negalėdavopagaminti pridedamojo produkto (t.y. perviršis virš to produkto), kurisbuvo reikalingas paties darbuotojo gyvybei šiaip taip palaikyti. Sukūrus tobulesnius darbo įrankius ir sukaupus didesnį gamybinįpatyrimą, žymiai išaugo atskiro žmogaus darbo gamybinis pajėgumas, darbonašumas. Darbo našumas – tai vartojamųjų verčių kiekis, pagaminamas pertam tikrą laiką (laiko vienetą). Darbo našumas kyla, tobulinant arba geriaunaudojant gamybos įrankius, vystantis mokslui, tobulėjant darbo įgūdžiamsir meistriškumui, racionalizuojant darbą, gerinant gamybos procesą. Darbonašumas tam tikru mastu taip pat priklauso nuo gamtinių sąlygų.

Apibūdindamas darbo gamybinį pajėgumą, K. Marksas rašė, kad,,darbo gamybinį pajėgumą apsprendžia įvairios aplinkybės, tarp kitko,vidutinis darbininkų įgudimo laipsnis, mokslo išsivystymo lygis irtechnologinio jo pritaikymo laipsnis, visuomeninė gamybos procesokombinacija, gamybos priemonių dydis ir efektyvumas ir, pagaliau, gamtinėssąlygos“. Darbo intensyvumas – tai darbo sąnaudos per laiko vienetą,gaminant apibrėžtą produktų kiekį. darbo intensyvumo didėjimas reiškia, kaddidėja darbo sąnaudos per tą patį laiko tarpą.

8. BŪTINASIS, PRIDEDAMASIS DARBAS IR JO REIKŠMĖ

Tobulėjant gamybos įrankiams, pirmykštės bendruomeninėssantvarkos gelmėse susidaro prielaidos atsirasti ne tik būtinajam, bet irpridedamajam darbui. Bene pagrindinė šio reiškinio priežastis buvo darbonašumo pakilimas iki tokio lygio, kuomet žmogaus darbo jėga sugebėdavopagaminti ne tik tai, kas būtina. Augant gamybinėms jėgoms, kai žmonės išmoko gaminti ne tikakmeninius, bet ir metalinius darbo įrankius, kai vietoj skurdauspirmykščio medžioklės ūkio ir maisto rinkimo pakankamai išsivystėgyvulininkystė, žemdirbystė ir amatinė gamyba, kartu kilo ir žmogaus darbonašumas: žmogaus darbas, tomis istorinėmis sąlygomis daugiausia naudotasgyvulininkystėje ir žemdirbystėje, jau galėjo pagaminti daugiau produktų,negu reikėjo pačiai darbo jėgai palaikyti. Taigi bendruomenės narių darbą galima suskirstyti į pridedamąjįir būtinąjį. Būtinasis darbas yra darbas, sunaudojamas patiems gamybosdarbuotojams būtinų pragyvenimo reikmenų pagaminimui. K. Marksas rašė, jogjis darbą vadina darbininkams būtina dėl to, kad jis nepriklauso nuovisuomeninės jų darbo formos. Pridedamasis darbas gamina pridedamąjį produktą. Pridedamasisproduktas yra sukuriamas tuomet, kai darbo našumas pasiekia tokį lygį, jogkiekvienas vidutinių gabumų bendruomenės narys pradeda sistemingai dirbi irgaminti daugiau, nebu yra būtina jo gyvybei palaikyti ir ima pagaminti netik būtinąjį produktą. K. Marksas manė, kad ,,pridedamasis darbas apskritai, kaip darbasvirš tam tikrų poreikių mato, visada turi egzistuoti. Tam tikraspridedamojo darbo kiekis yra reikalingas tam, kad būtų apsidrausta nuoatsitiktinumų, kad sutinkamai su poreikių vystymusi ir gyventojų pažangabūtų progresyviai plečiamas reprodukcijos procesas“. Taigi įvykus pirmajam dideliam visuomeniniam darbo pasidalijimuiir pakilus darbo našumui, jau pasidarė galima kaupti produktus ir didintiturtą. Dėl įvairių aplinkybių vienose bendruomenės produktų susikaupdavodaugiau, kitose – mažiau. Pirmykštės visuomenės gamybinių jėgų vystymasissukelia ir pasiskirstymo sistemos pakitimus, pradeda laužyti viešpatavusįlygiavinį principą. Didėjant žmogaus darbo našumui, keitėsi ir bendruomenėsnarių vaidmuo darbo kooperacijoje. Dėl to senoji paskirstymo forma, kaibuvo dalinama lygiomis dalimis, pradeda virsti gamybos stabdžiu. Norslygiavinio pasiskirstymo principas apskritai tebegaliojo, tačiau gamintojųpaskatinimui jau buvo naudojamos ir tam tikros materialinio suinteresuotumopriemonės. Amatų atsiskyrimas taip pat reiškė tolesnį darbo našumo kilimą irmainų išsiplėtimą. Amatininkai savo darbo produktus pradėjo gamintispecialiai mainams. Mainai tampa reguliarūs, darbo produktai tampa prekėmis– produktais, gaminamais ne sau vartoti, bet mainyti į kitus produktus,parduoti. Tokiomis sąlygomis, siekiant pasisavinti pridedamąjį darbą irpridedamąjį produktą, pasidarė pageidautina įtraukti į darbą naujų jėgų.Pirmasis stambus visuomeninis darbo pasidalijimas padidino darbo našumą,aišku, ir turtus, išplėtė gamybos sritis. Tuometinėmis istorinėmissąlygomis tokia situacija neišvengiamai sąlygojo vergiją. Iš pirmojostambaus visuomeninio darbo pasidalijimo atsirado pirmasis stambusvisuomenės suskilimas į dvi klases: ponų ir vergų, išnaudotojų irišnaudojamųjų.

9. KARLO MARKSO NUOPELNAI Drąsiai galima teigti, kad Karlas Marksas atrado žmogausistorijos vystymosi dėsnį. Jis pirmasis suprato paprastą faktą, kad žmonėsturi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtųapsirengti, ir tik po to galės užsiiminėti protine ir menine veikla – tokiakaip politika, mokslas ar menas. Taigi, tiesioginių materialiniųpragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arbaepochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivystožmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniaivaizdiniai. Visuomenės ir valstybės atsiradimą bei vystymąsi ikimarksistinėsteorijos aiškino idealistiškai. Tai pasakytina ne tik apie sociologus irfilosofus, bet ir apie tuos mąstytojus, kurie gamtos procesus aiškino,remdamiesi materializmo pozicijomis. Kai kurie iš jų pakilo iki palygintigilių sociologinių apibendrinimų ir teisingai užčiuopė ekonominių santykiųvaidmenį visuomenės gyvenime, tačiau tik K. Marksas šią mintį išvystė ikigalo. K. Marksas davė materialistinį istorijos supratimą. Tai buvoperversmas visuomenės moksluose. Teoretikas pašalino du svarbiausiuspirmesniųjų istorinių teorijų trūkumus, kurie buvo tokie: • pirminės teorijos geriausiu atveju nagrinėjo tik idėjinius istorinės žmonių veiklos motyvus, netirdamos objektyviojo dėsningumo visuomeninių santykių sistemos išsivystyme, neįžiūrėdamos tų santykių šaknų materialistinės gamybos išsivystymo laipsnyje; • pirmesniosios teorijos neapėmė gyventojų daugumos veiksmų, o istorinis materializmas pirmą kartą įgalino su gamtos mokslų tikslumu

ištirti visuomenines masių gyvenimo sąlygas ir tų sąlygų kitimą. Vadinasi, norint visuomenės istoriją paversti mokslu, pirmiausiaireikėjo sulaužyti idealistinius prietarus, kad idėjos apsprendžia istorijosvystymąsi. Iki tol, kol materialistinis istorijos supratimas nebuvo giliaiir moksliškai pagrįstas kapitalistinės visuomenės tyrimais, kuriuos K.Marksas atliko ,,Kapitale“, materialistinis istorijos supratimas tebuvo dartik hipotezė, tačiau tokia hipotezė, kuri pirmą kartą sudarė galimybęmoksliškai pažvelgti į istorijos ir visuomenės vystymosi klausimus. Iki tol tyrinėtojai, nesuvokdami visuomenės vystymosi dėsningumų,nesugebėdavo įsigilinti, pradėti nuo pačių paprasčiausių ir pradiniųvisuomenių santykių kaip gamybiniai. Tyrinėtojams buvo sunku sudėtingamevisuomeninių ryšių ir reiškinių tinkle svarbiausius santykius atskirti nuonereikšmingų ir nesugebėjo rasti kriterijų jiems vertinti. Tuo tarpumaterializmas pateikė visiškai objektyvų kriterijų, išskirdamas gamybiniussantykius kaip visuomenės struktūrą ir įgalindamas šiems santykiams taikytibendrąjį mokslinį kartojimosi kriterijų. Galima sakyti, jog mokslinis marksizmo nuopelnas yra tai, kad įsocialinį procesą imta žiūrėti kaip į natūralų istorinį procesą. Jei šipažiūra nebūtų susiformavusi, kažin ar galėtų egzistuoti visuomenėsmokslas. K. Marksas nuolat plėtojo ir gilino marksistinę pasaulėžiūrąvieną ar kitą ekonominę problemą nagrinėdamas ir kaip ypatingą politinėsekonomijos problemą, ir kaip filosofinę marksizmo problemą. Taigi jis buvopirmasis iš visuomenės istorijos tyrinėtojų, kuris atskleidė visuomeninėsmaterialistinės gamybos vaidmenį visuomenės gyvenime, o tuo pačiu išaiškinoir visuomenės vystymosi pagrindą bei dėsningumus. Gamybinių santykiųanalizė įgalino K. Marksą pastebėti kartojimąsi bei dėsningumus irapibendrinti įvairių šalių santvarkas viena pagrindine visuomenėsformacijos[2] sąvoka. Tiktai toks apibendrinimas įgalino pereiti nuovisuomeninių reiškinių aprašymo prie mokslinės jų analizės, padedančiosatsiriboti nuo to, kas vieną kapitalistinę šalį skiria nuo kitos, irtyrinėti tai, kas bendra joms visoms. Vadinasi, mokslinį marksistinės metodologijos pobūdį pirmiausiaapsprendžia tai, kad materialistinis istorijos supratimas padeda nustatytidėsningą visuomenės vystymosi pobūdį ir atskleisti objektyvius visuomenėsvystymosi dėsnius, kaip lemiamą materialinės gamybos ir liaudies masiųvaidmenį visuomenės gyvenime ir jos istorijoje, tokius kaip klasių kovos irsocialinės revoliucijos dėsnį. Marksistų požiūriu, materialistinis istorijos supratimas sudaromokslinį pamatą sociologijai, politinei ekonomijai, istorijai, teisei,estetikai ir kitoms mokslo šakoms, nagrinėjančioms visuomenės gyvenimą. K. Marksas buvo pirmasis, įrodęs, kad žmones į visuomeninįorganizmą sujungia jų bendros konkrečios istorinės materialinio gyvenimosąlygos, materialinių gėrybių gamybos būdas. Visuomenės atsiradimas –žmonių gamybinės veiklos rezultatas. Materialinių gėrybių gamybos procesetarp žmonių susidaro tam tikri būtini visuomeniniai ryšiai ir santykiai, bekurių gamyba apskritai negalėtų vykti. Aiškindamas atskiros istorinės visuomenės ekonominės formacijosstruktūrą ir vystymąsi gamybiniais santykiais, K. Marksas neapsiribojo vienšių santykių tyrimu, bet stengėsi išnagrinėti tuos gamybinius santykiusatitinkančius antstatus. Tokio visapusiško visuomenės ekonominės formacijostyrimo pavyzdį K. Marksas pateikė ,,Kapitale“. Tame epochiniame veikale ,skirtame kapitalistinio gamybos būdo atsiradimo, vystymosi ir žlugimodėsniams nagrinėti. K. Marksas parodė kapitalizmą kaip visumą su savobuitinėmis ypatybėmis, su jam būdinga klasių kova, su politiniu buržuaziniuantstatu, saugančiu kapitalistų klasės viešpatavimą, su buržuazinėmisidėjomis, su buržuaziniais šeimos santykiais. Vienas iš K. Markso nuopelnų mokslui buvo tai, kad jis atskleidėklasių bei klasių kovos pagrindą. Antagonistinių klasių visuomenėjegamybiniai santykiai yra pirmiausia klasiniai, ta prasme, santykiai ne tiktarp dviejų individų, bet tarp darbininkų ir kapitalistų, nuomininkų iržemės savininkų ir pan. Šitie santykiai turi lemiamą reikšmę ekonominiamsžmonių interesams susiformuoti. Na, pavyzdžiui, visuomeninė gamybospriemonių nuosavybė gimdo bendrus ekonominius žmonių interesus, kuriesutampa su visos visuomenės interesais. Priešingai, privatinė gamybospriemonių nuosavybė gimdo privačius interesus, kurie susikerta tiek su kitųindividų, tiek su visos visuomenės interesais. Kapitalistai rūpinasi gautikuo didesnį pelną, o proletariatui lieka priverstinio darbo našta,balansavimas ant skurdo ribos, nuolatinis rūpestis dėl rytojaus. Dėl šiointeresų prieštaringumo ir kyla klasių kova, kurioje išryškėja interesųbendrumas atsiros klasės viduje – taip susiformuoja bendri klasėsinteresai.

10. IŠVADOS

Marksizmo poveikis žmonijos raidai buvo galingas irprieštaringas, kupinas įvairiausių metamorfozių ir variacijų. Kartais galipasirodyti paradoksalu tai, jog net nemarksistinės ar antimarksistinėspakraipos mokslininkai – filosofai, politologai, sociologai, ekonomistai –savo veikaluose ir tyrinėjimuose plačiai naudoja K. Markso kūrybosrezultatus. Daugelis jų šio fakto nepripažįsta arba nutyli, bet kai kuriesugeba objektyviai ir drąsiai vertinti marksizmo įtaka savo mokslinėjeveikloje. Pavyzdžiui, žinomas ekonomistas Dž. Gelbreitas kartą yra taipsakęs: “Atvirai kalbant, aš laikau K.arlą Marksą per daug galinga figūra,kad visiškai atiduočiau jį socialistams ir komunistams”. Taigi, mokslinė

marksizmo galia yra visuotinai pripažinta. Autorius plėtojo mintį, jog kapitalizme galiojantis ekonominėskoncentracijos principas pavers visus žmones proletarais atskirs juos nuogamybos priemonių ir proletarai, įsisąmoninę savo kolektyvinius interesus,nuvers valdančiąją klasę, pakeis ekonominių santykių bazę ir tada, patssavaime, pasikeis ir antstatas:politika ir menas, teisės ir moralės normos.Kaip teigė K. Marksas: “Aukštesni gamybiniai santykiai niekuometneatsiranda auščiau negu subręsta materialinės gyvenimo sąlygos pačiossenosios visuomenė gelmėse”. Tačiau K. Markso idėjas sutriuškino pats gyvenimas dar pačiamMarksui gyvam esant. Vykstant kapitalo koncentracijai, jo nuomone, visdaugiau žmonių turėjo būti atskirti nuo gamybos priemonių, pavirstiproletarais ir skursti. Politika šiuo atveju turėtų būti bejėgė, nespolitika tarnauja valdančiajai klasei. Tačiau, kai dėka fabrikinės gamybosbuvo sukurta pakankama gerovė, politinė valdžia priėmė sprendimus dėl vaikųdarbo uždraudimo, dėl darbo higienos, dėl minimalios algos ir minimalausdarbo užmokesčio. Šiais sprendimais buvo numalšintas darbininkųnepasitenkinimas ir nuslopintos revoliucijos idėjos. Negana to, taipasitarnavo bendram ekonomikos kilimui, kadangi darbininkai galėjo pirktidaugiau prekių. K. Marksas kapitalistinėje santvarkoje įžvelgė 2 esminiusneigiamus bruožus:

1) ši santvarka paremta darbo žmogaus išnaudojimu ir tai sudaro kliūtįvisapusiškam asmenybės tobulėjimui;

2) gamyba šioje santvarkoje vyksta prekine – pinigine forma, ir tai sudarosąlygas žmonių susvetimėjimui. Tie bruožai nors ir evoliucionavo, bet išliko ir iki šių dienų,pasireikšdami žmogaus fizinių bei dvasinių galių išnaudojimu. Taigi,technologinės galimybės šiandien vėlgi susiduria su kapitalistinių santykiųribotumu ir reakcingumu. Tačiau kapitalistinė krizė dabar reiškiasi ne tikvisuomeninėje plotmėje, bet ir žmogaus asmenybės viduje. Nors marksizmas, kaip rinkos ir kapitalistinio pasaulioekonomikos teorija, yra gana ribotas, svarbus jo indėlis yra tas, kad jispabrėžia vidaus ir tarptautinio darbo pasidalijimo svarbą. Kaip teigė K.Marksas, bet koks darbo pasidalijimas sukelia priklausomybę. Ekonominiairyšiai tarp visuomenės grupių ir Manau, jog galima daryti išvadą, kad politiniai procesai nėratiesiogiai susiję su ekonominiais santykiais, kaip manė K. Marksas, betvystosi vienas kitam užbėgdami už akių ir įtakodami vienas kitą. Palyginti su K. Markso laikais, šiandien materialinė gamyba išesmės pasikeitė. Dabartinės visuomenės materialinę – techninę bazę galimaįvardyti kaip informacinę – intelektualinę. Jai būdinga keletas bruožų: 1) darbas įgyja vis didesnį intelektualinį pobūdį, mokslas ir kultūra tampa tikrąja šio žodžio prasme gamybine jėga; 2) gamybinis procesas individualizuojamas, jis vis labiau priklauso nuo konkretaus žmogaus kvalifikacijos darbinėje srityje bei bendro išsilavinimo; 3) keičiasi darbo motyvacija, žmonių vertybinės orientacijos vis labiau grindžiamos kūrybiškumo ir socialiniais bei psichologiniais veiksniais. Kapitalizmas arba žmogus – tokia šiandien iškyla istorinė dilema.Ir čia išryškėja dar viena marksizmo metamorfozė. Visą laiką marksizmasbuvo kaltinamas žmogiškosios problematikos ignoravimu, bet pasirodo josocialinė galia ir buvo pati žmogiškiausia, nes svarbiausias marksizmopasaulėžiūros turinys, pradedant nuo ankstyvųjų K. Markso veikalų– tairealus humanizmas, didelę reikšmę skiriantis žmogui. Baigdama norėčiau pasakyti, jog sunku vienareikšmiai irnedviprasmiškai vertinti K. Marksą ir jo sukurtą teoriją – marksizmą. Kaipir kiekviena kita teorija jinai turi tiek teigiamų, tiek neigiamų bruožų.Kai kurie teiginiai buvo produktyvūs ir teisingi, kai kurie, deja, žlugo,buvo paremti ne tiek moksliniais tyrinėjimais, kiek asmeniniaisišgyvenimais, mintimis bei vizijomis. Kaip ten bebūtų, manau, jog KarlasMarksas – dėmesio verta istorinė asmenybė. Turėtume suvokti, jog teoretikastiesiog norėjo matyti pasaulį gražesnį ir tobulesnį, kuriame gyventųturtingi ir laimingi žmonės, o siekė šio tikslo tokiais būdais irpriemonėmis, kokiomis galėjo bei sugebėjo.

11. NAUDOTA LITERATŪRA

1. K. Marksas ,,Kapitalas“, t. I 2. B. Martinkus, V. Žilinskas ,,Ekonomikos pagrindai“ 3. L. von Mises ,,Ekonominė politika“ 4. R. Gilpin ,,Tarptautinių santykių politinė ekonomija“ 5. Dz. Budrys ,,Politinės ekonomijos raštų rinktinė“ 6. K. Marksas ,,Dėl politinės ekonomijos kritikos“ 7. K. Marksas, F. Engelsas ,,Rinktiniai raštai“ t. V

———————–[1] Kooperacija – 1) viena iš darbo organizavimo formų, kai daugelis asmenųbendrai dalyvauja tame pačiame darbo procese arba įvairiuose, bet vienas sukitu susijusiuose darbo procesuose; 2) masiniai kolektyviniaisusivienijimai gamybos ir mainų srityje.[2] Visuomenės ekonominė formacija – tai tam tikra visuomenės išsivystymopakopa, kurios pagrindą sudaro istoriškai susiklostęs gamybos būdas,apsprendžiantis ekonominį, politinį ir dvasinį žmonių gyvenimo būdą(ekonominė bazė, politinis antstatas, visuomenės sąvokos formos).