Karlas Marksas ir kai kurie jo teorijos bruozai

TURINYS

1.
ĮVADAS........................
......................3

2. TRUMPAI APIE KARLO MARKSO ASMENYBĘ IR
GYVENIMĄ..........4 – 5
3. KLASIKINIS MARKSISTINIS
POŽIŪRIS.......................6

– 8
4.
GAMYBA........................
.....................9
5. DARBO SVARBA
GAMYBOJE........................
........10
6. DARBAS IR DARBO
JĖGA........................
......11 – 12
7. DARBO PASIDALIJIMAS IR DARBO
NAŠUMAS................13 – 14
8. BŪTINASIS, PRIDEDAMASIS DARBAS IR JO
REIKŠMĖ...............15
9. KARLO MARKSO
NUOPELNAI.......................
......16 – 17
10.
IŠVADOS.......................
...................18 – 19
11. NAUDOTA LITERATŪRA..........................20

1. ĮVADAS

Ekonomika – socialinis mokslas apie žmonių visuomenę. Šiuolaikinė
ekonomika yra mokslas, apimantis itin daug mokslo sričių – matematiką,
psichologiją, geografiją, sociologiją ir t.t. O ekonominių teorijų istorija
supažindina mus su iškiliausiais pasaulio protais, nusipelniusiais žmonijai
ekonominėje srityje, ir jų teorijomis bei darbais. Žinoma, moksle yra
svarbus teorinis darbas, tačiau, deja, nė viena ekonomikos teorija
nenumatė, ir kažin ar kada sugebės, žmonijos evoliucijos galimybes bei
kryptis. Jei Karlo Markso socializmas ttiko XIX amžiaus Anglijai ir
Vokietijai, jis toli gražu nebetinka XXI amžiaus Europos valstybėms.
Kiekviena teorija turi baigtinę savo taikymo sritį laikmečio prasme.
Geriausiu atveju ekonominės teorijos gali aprašyti reiškinius tam tikrą
laiko tarpą, bet neišvengiamai žlunga žmonijai pasirinkus kitą veiklos
kelią.

Politikos ir visuomenės ryšiai istorinėje tėkmėje domino ne vieną
mokslininką. Pasaulyje yra tūkstančiai įvairiausių schemų, modelių ir
teorijų apie aplinkos įtaką politiniams, ekonominiams ir socialiniams
procesams, vykstantiems visuomenėje apibūdinti ir išanalizuoti. Vieni
mokslininkai įžvelgė itin tiesioginius ryšius tarp politikos ir aplinkos,
kiti tuos reiškinius vertino kaip natūralią žmonijos evoliuciją. KK. Markso
teorijos yra tik vienos iš nedaugelio, bet galima sakyti užima kraštutinę
poziciją, kuri teigia, jog politika, teisė ir menas yra visiškai
priklausomi nuo visuomenėje vykstančių darbo santykių. Nei teisė, nei
politika, nei kiti mokslai, reikalaujantys ne tiek fizinio, kiek protinio
darbo, negali vystytis p

pagal sau būdingus principus, bet yra visiškai
priklausomi nuo ekonominių formacijų raidos ir keičiasi paskui juos,
įtvirtindami jų pasiekimus.

Kadangi didysis teoretikas itin plačiai nagrinėjo ekonomiką ir jo
visų minčių darbe būtų neįmanoma aptarti, bandysiu paminėti svarbiausius jo
teiginius apie gamybą, darbą bei jo reikšmę. Šitokią požiūrio prizmę
pasirinkau todėl, kad K. Marksas manė, jog visuomeninėje žmonės sueina į
nuo jų nepriklausančius gamybos santykius, kurie sudaro realią visuomenės
bazę. Ant šios bazės kuriasi juridinis ir politinis antstatas, kurią
atitinka visuomenės tam tikros sąmonės formos. Taigi, pirmasis marksistas
galvojo, jog gamyba yra svarbiausia, o kertinis jos akmuo – darbas, būtent
dėl šios priežasties, darbo tematika K. Markso teorijoje man pasirodė
įdomiausia.

Darbą K. Marksas suvokia kaip žmogaus savivaldos aktą. Teoretikas
mano, jog tik dirbdamas žmogus atlieka savo paskirtį. Gamtoje esantis
daiktų pasaulis neturi likti neapdorotas žmogaus darbo, iindividas privalo
prisitaikyti prie gamtos. Dirbdamas žmogus nusistato santykį su darbo
objektu. Tuomet darbas tampa sąmoninga veikla. Žmogus yra universalus
gamintojas, nes sukuria produktą ne vien fizinių poreikių verčiamas, bet
turi galimybę įvaldyti visą daiktų pasaulį. Nuo jo įvaldymo ir apdorojimo
priklauso ir paties žmogaus esmės realizacija, savęs įprasminimas
visuomenėje ir apskritai gyvenime.

2. TRUMPAI APIE KARLO MARKSO ASMENYBĘ IR GYVENIMĄ

Karlas Marksas – XIX amžiaus teoretikas. Jis gimė 1818 m. Tryre
Vokietijoje., advokato šeimoje. 1835 – 1841 m. studijavo Bonoje ir Berlyne
teisę, filosofiją, istoriją, meną. 1841 m. Jenos universitete gavo
filosofijos daktaro laipsnį. Susituokė su vokiečių b

barono dukra Ženi fon
Vestfalen. 1867 m. buvo išleistas jo žymusis ekonominis veikalas
,,Kapitalas“. Kai 1843 m. buvo uždarytas jo redaguojamas laikraštis, K.
Marksas išvyko į Paryžių, vėliau į Briuselį. 1848 m., vykstant
revoliucijai, grįžo į Vokietiją. Tačiau buvo ištremtas, taigi išvyko į
Londoną, kuriame gyveno iki savo gyvenimo pabaigos – 1881 m.

Marksizmo doktrina teigia, jog tik proletariatas turi gerų idėjų
ir kad tik proletariato protas galėjo sugalvoti socializmą, kad darbininkų
luomas yra pagrindų pagrindas, ant kurio laikosi visa kita likusi
visuomenė. Tačiau, paradoksalu, jog visi be išimties socializmo teoretikai
buvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šį žodį vartoja socializmo teorijos
kūrėjai.

Karlas Marksas nebuvo žmogus iš proletariato. Jis buvo advokato
sūnus. Kad galėtų mokytis, studijuoti universitete jam nereikėjo dirbti.
Universitete teoretikas studijavo kartu su pasiturinčių tėvų vaikais.
Vėliau iki pat gyvenimo galo marksizmo pradininką išlaikė jo draugas
Frydrichas Engelsas – įmonininkas – vienas iš blogiausių buržuazijos klasės
atstovų, pasak socializmo teorijos, išnaudotojas, kalbant marksizmo
terminais. Taigi, lyg ir prasilenkia iškeliamų tiesų realumas teorijoje ir
praktikoje.

Pirmasis marksistas, kaip pasakoja jo amžininkai, turėjo
nepaprastai lakią poetinę fantaziją. Matyt, todėl K. Markso tėvai svajojo,
kad jų sūnus siektų literato arba profesoriaus karjeros. Teoretiko tėvų
nuomone, jis pažemino save, atsiduodamas socialistinei agitacijai ir
pasirinkdamas tyrinėti politinę ekonomiją, kuri tuomet Vokietijoje dar buvo
niekinama.

Teoretikas turėjo daug planų, kurie nebuvo įgyvendinti. Jaunystės
metais filosofija buvo mėgstamiausias jo studijų objektas. Beje, jis ketino
parašyti logikos ir filosofijos istoriją. Labai įdomu tai, k
kad marksizmo
pradininkas buvo žadėjęs savo dukterims parašyti dramą, kurios siužeto
pagrindinę liniją brėžti turėjo Grakchų istorija (broliai Grakchai – Gajus
ir Tiberijus – senovės romėnų liaudies tribūnai, kovoję už agrarinius
įstatymus, palengvinančius valstiečių gyvenimą). Deja, jis neįvykdė duoto
pažado, nors šiandien būtų smalsu, kaip tas, kuris buvo vadinamas “klasių
kovos riteriu”, būtų apdorojęs šį tragišką ir didingą epizodą iš antikinio
pasaulio klasių kovos istorijos. Teoretikui reikėjo gyventi šimtą metų, kad
būtų galėjęs įvykdyti savo literatūrinius planus – padovanoti pasauliui
dalį tų lobių, kurie slypėjo jo mintyse.

Pirmieji literatūriniai Karlo Markso bandymai – eilėraščiai.
Teoretikas juos rašė juos dar ankstyvojoje jaunystėje, mokydamasis
universitete. Įsitikinęs savo eilėraščių netobulumu, jis metė rašymą.
Tačiau keletas K. Markso eilėraščių pasiekė ir mūsų dienas – ilgą laiką
juos rūpestingai saugojo jo žmona Ženi Marks. Minėtus eilėraščius ji gavo
iš savo vyro, dar būdama jo sužadėtine. 1836 metų rudenį Karlas Marksas
atsiuntė jai iš Berlyno tris eilėraščių sąsiuvinius. Pirmasis jų vadinosi
“Dainų knyga”, antrasis ir trečiasis – “Meilės knyga”. Visi trys
sąsiuviniai skiriami “mano brangiajai, amžinai mylimai Ženi fon Vestfalen“.

Štai vienas Karlo Markso jaunystės eilėraščių:
Kai tokia ugnis krūtinėj –

Neprašau ramių kelių.

Negaliu aš be grumtynių

Ir be audrų – negaliu.

Noriu aš menu naudotis,

Skint kilnius dievų vaisius,

Te patirs širdis ir protas

Atspalvius būties visus.

Tai eime! Sunkus ir ilgas

Kelias priekyje – eime.

Dienos tuščios, dienos pilkos

Krinta nešlovės dėme.

Tarsi pančius – tinginystę

Nusimes žmogaus valia.

Nenurimti ir išdrįsti –

Mūsų teisė ir galia.

3. KLASIKINIS MARKSISTINIS POŽIŪRIS

Karlas M

Marksas ir Frydrichas Engelsas buvo pirmieji ir
žymiausieji ekonomikos vystymosi teoretikai. Dauguma jų darbų yra skirti
Europos visuomenės perėjimui iš feodalizmo į kapitalizmą ir socializmą,
taip pat kapitalistiniam vystymuisi būdingų dėsnių nustatymui. Jie sukūrė
ir mažiau išsivysčiusioms šalims taikytiną ekonominio vystymosi teoriją.

Marksizmas – ekonomika, kurioje didžiausia kapitalo dalis priklauso
vyriausybei, o politine jėga – partijai, besiremiančiai Karlo Markso
doktrinomis.

K. Marksas industrinės revoliucijos laikotarpio duomenų analizės
pagrindu suformulavo darbinės vertės, kapitalizmo vystymosi baigtinumo,
abstraktaus ir konkretaus darbo bei komunizmo ekonomines teorijas.

Ekonominio romantizmo bei marksizmo ekonomikos teorinių principų
susiformavimo sąlyga – ekonomikos teorijos plėtra. Ji siejama tiek su
pirmosios, tiek su antrosios vokiškųjų istorinių mokyklų bei amerikietiškos
istorinės mokyklos teorijomis ir žymiausiųjų atstovų veikla.

Kas sudarė marksistinės ekonomikos esmę. Pirmiausia, remdamasi K.
Markso filosofija, Sovietų Sąjunga įteisino gamybinio turto priklausomybę
valstybei, o ne atskiriems žmonėms. Nuosavybė ir beveik visos gamybos
kontrolė ir valdymas buvo sutelktas vyriausybės rankose. Daugelį ūkinių
sprendimų buvo priimama kaip centralizuotos komandos. Centralizuotu
ekonomikos planavimu buvo sprendžiama, ką gaminti, kokias prekes, kokias
paslaugas teikti, kaip gaminti ir kas tas prekes turėtų įsigyti bei
vartoti.

Ekonomikos kaip žmogiškosios veiklos srities samprata kito
marksistinėje ekonomikoje. Marksizmo klasikai ekonomiką laikė kapitalo
gamybos ir cirkuliacijos sfera bei gamybinių paslaugų sfera. Tokią sampratą
lėmė, visų pirma, tai, kad nedaiktinė gamyba 19 a. viduryje ir net jo
pabaigoje visuomenes gyvenime nevaidino žymesnio vaidmens ir, antra,
svarbiausias ekonominių tyrimų tikslas. K. Marksas “Kapitale” rašė: “<..>
galutinis šio veikalo tikslas yra atrasti ekonominį šiuolaikinės visuomenės
judėjimo dėsnį <..>”. Tą dėsnį lėmė daiktų kaip prekių gamybos raida.

Marksizmo doktrina teigia, kad tik proletarai turi gerų idėjų ir
tik proletarinis protas galėjo sugalvoti socializmą. Tačiau bene visi be
išimties socializmo teoretikai buvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šį
žodį vartoja socialistai. Socialistinės idėjos pasižymi neigiamu
nusistatymu kapitalistinei ekonominei tvarkai, paremta privačia nuosavybe,
kainų sistema ir laisva konkurencija. Socialistai stengiasi eiti prie
visuomeninės tvarkos, paremtos kolektyvine nuosavybe ir ūkine gyvenimo
organizacija, pačios visuomenės tvarkoma. Socializmas – ekonominė sistema,
kur pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai
skirstomi centralizuotai pagal planą. Kitaip tariant, socializmas yra
politinis mokymas, pabrėžiantis kolektyvinę gamybos priemonių nuosavybę ir
skiriantis didelį vaidmenį valstybiniam ūkio valdymui su labai išplitusia
pagrindinių pramonės šakų visuomenine nuosavybe, nors leidžia ribotai
reikštis rinkai. K. Marksas socializmą laikė pereinamuoju privataus verslo
sistemos pabaigos ir komunizmo pradžios laikotarpiu. Socialistinė srovė,
vadinama marksizmu, pabrėžia, kad ekonominiai reiškiniai sąlygoja kitus
socialinius reiškinius.

K. Marksas kapitalizmą laikė pasauliniu dinamišku ir besiplečiančiu
ekonominiu procesu. 19 a. viduryje iš Didžiosios Britanijos, kurioje
prasidėjo, jis jau buvo išplitęs, apimdamas Vakarų Europą. K. Marksas
tikėjo, kad imperialistinės ekspansijos būdu kapitalizmas galiausiai paplis
visame pasaulyje ir šis gamybos būdas viešpataus visur. Teoretikas teigė,
kad istorinė kapitalizmo misija yra išvystyti gamybos jėgas visame
pasaulyje. Pasibaigus kaitos ir augimo periodui, savo istorinį uždavinį
kapitalizmas bus atlikęs ir užleis vietą savo pasekėjams – socializmui ir
komunizmui.

K. Marksas manė, kad buržuazija pertvarko pasaulį pagal savo
atvaizdą, keisdama tradicines visuomenes ir integruodama jas į tarpusavio
ryšiais susaistytą pasaulinį ūkį. Visa tai vyksta tobulinant gamybos
priemones ir kuriant labai geras komunikacijos priemones , į civilizacijos
ratą įtraukiant visas tautas. Tautos turės prisitaikyti prie buržuazinio
gamybos būdo, įsijungti į tai, kas vadinama civilizacija, ir taip pat tapti
buržuazinėmis.

Pagal K. Marksą, Vakarų civilizacijos vystymasis vyko keliomis
aiškiai nustatytomis pakopomis. Senuosius primityvios prekių gamybos ūkius
pakeitė viduramžių feodalizmas; paskui įsigalėjo kapitalistinis gamybos
būdas, kurį turėtų pakeisti socializmas ir komunizmas. Konfliktas tarp tų
klasių, kurios valdė gamybos priemones, bei tų, kurios jų neturėjo, ir buvo
varomoji jėga, stūmusi istoriją nuo vienos stadijos prie kitos.

Teoretikas atkreipė dėmesį į padėtį už Europos žemyno ribų – į
Aziją, Viduriniuosius Rytus ir kitur, – o tai daryti jį vertė bręstantys
kolonijų konfliktai bei politiniai perversmai. K. Marksas įsitikino, kad
čia jo sukurta Europos vystymosi teorija netinka, nes tenai nebuvo
ikikapitalistinių vystymosi stadijų. Čia nebuvo galima išskirti etapų,
atitinkančių senąjį ir feodalinį gamybos būdus. Be to, šios civilizacijos
atrodė neturinčios jokių vidinių mechanizmų, skatinančių socialinius
pokyčius. Šiuose regionuose nebuvo klasių konflikto, kuris stumtų jas nuo
vienos socialinės raidos pakopos prie kitos. K. Marksas manė, kad
istoriškai šios vietovės bei jų gyventojai buvo istoriškai sustabarėję ir
judėti į priekį negalėjo.

Šitokiam išskirtinumui paaiškinti teoretikas įvedė azijietiško
gamybos būdo sąvoką, kuriai, anot jo, būdinga keletas bruožų:

1. žemės ūkis ir manufaktūrinė gamyba kaime Azijos regionuose sudarė

visumą ir buvo autarkiški;

2. visuomenės viršūnėje buvo autonomiška ir parazitiška, nuo likusios

visuomenės atsiskyrusi valstybė.

K. Marksas buvo įsitikinęs, kad tokia konservatyvi visuomenės
santvarka nulėmė tūkstantmečius trukusią socialinę ir ūkinę stagnaciją, dėl
kurios kentėjo šios, už Vakarų ribų esančios visuomenės. Nematydamas
vidinių jėgų, galinčių istoriškai jas varyti į priekį, K. Marksas tikėjo,
kad tam reikalinga išorinė jėga – Vakarų imperializmas.

Teoretikas manė, kad rinkos sistemos įdiegimas, pasaulyje, netgi
jei tai daroma, priverstinai, yra žmonijos žingsnis į priekį, priešingai
negu neomarksistai ir priklausomybės šalininkai, kurie kapitalistinį
imperializmą kaltino. K. Marksas tikėjo, kad istorinė buržuazijos ir
imperializmo misija yra sutriuškinti feodalinį bei azijietišką gamybos
būdą, kuris trukdė modernizuoti pasaulį. Jis įrodinėjo, kad imperializmas
yra reikalingas Indijai modernizuoti ir kad britų sukurta geležinkelių
sistema buvo ,,modernios pramonės pirmtakas“. K. Marksas sudėtingai žiūrėjo
į imperializmą, kaip istoriškai pažangų dalyką. Jis manė, jog ,,Indijoje
Anglija turi atlikti dvi misijas: viena iš jų – destruktyvi, o kita –
atnaujinanti, panaikinanti senąją Azijos sistemą ir padėti sukurti
materialius pagrindus vakarietiškai visuomenei Azijoje“.

K. Marksas tikėjo, kad nors imperializmas yra nemoralus, jis vis
tik pažangus, nes be jo atsilikę Azijos ir Afrikos ūkiai visiems laikams
būtų likę pirmosiose visuomenės evoliucijos pakopose. Atnešdamas naujas
technologijas, imperializmas destabilizuotuose regionuose susidariusią
padėtį ir sukuria juose priešiškai nusistačiusias klases, kartu perkeldamas
visuomenės ekonominį vystymąsi skatinantį mechanizmą. Kai tik panaikinamas
azijietiškas gamybos būdas, prasideda kapitalistinis vystymasis ir
industrializacija. To pasėkoje, visuomenė keičiasi ir krypsta į istorinį
vystymosi kelią.

Apibendrinant galimas pasakyti, kad K. Marksas ir jo pasekėjai
tikėjo, jog kapitalizmas pasaulį tobulina, bet daro tai netolygiai, su
pertrūkiais ir ribotai. Marksistai skiriasi nuo liberalų tuo, kad
pripažįsta santykinai didelę ekonominę ir politinių veiksnių reikšmę
tarptautinės ekonomikos plėtrai. Liberalai mano, kad periferinių ūkių
įtraukimas į pasaulinę ekonomiką ir po to einąs jų modernizavimas vyksta
palyginti sklandžiai. Marksistų nuomone, šį procesą sunkina politiniai
konfliktai, kadangi šalys gina savo pozicijas tarptautiniame darbo
pasidalijime. Marksistai tiki, jog šis procesas galiausiai prieis savo
ribą, o tuomet neišvengiamai bus sukurtas socializmas ir komunizmas.

4. GAMYBA

Materialinių gėrybių gamyba kaip visuma apima:

• žmonių darbą – tikslingą veiklą, kuria jei keičia ir pritaiko gamtos

daiktus savo poreikiams tenkinti;

• darbo objektą – visa tai, į ką yra nukreiptas žmogaus darbas;

• darbo priemonės – jomis žmogus veikia ir keičia savo darbo objektą.

Darbo objektai ir darbo priemonės drauge sudaro gamybos

priemones.

Gamybos rezultatai yra darbo produktai, skiriami vartojimui.
darbo produktai, priklausomai nuo jų natūrinės formos ir vaidmens
visuomeninėje gamyboje, gali būti skirstomi į:

• gamybos priemones (darbo įrankiai, gamybiniai pastatai, žaliavos ir

pan.);

• asmeninio vartojimo reikmenis.

Dėl šios priežasties gamyba skirstoma į du stambius, vienas su
kitu susijusius ir vienas nuo kito priklausančius padalinius:

• gamybos priemonių gamyba;

• vartojimo reikmenų gamyba.

Kiekviena iš jų savo ruožtu susideda iš daugybės gamybos šakų.

Vartojimas gali būti gamybinis arba negamybinis. Gamybinis
vartojimas yra darbo įrankių naudojimas gamybos procese, žaliavų
perdirbimas, pagalbinių medžiagų naudojimas ir pan. Didžiausią negamybinio
vartojimo dalį sudaro asmeninis vartojimas, tai yra įvairiausių reikmenų
vartojimas materialiniams bei kultūriniams žmogaus poreikiams tenkinti
(pvz.: maisto produktai, rūbai, avalynė, namų apyvokos daiktai ir
pan.).Negamybinio vartojimo sferai priklauso tai pat materialinės gėrybės,
kurias naudoja negamybinės įstaigos ir organizacijos.

Tarp gamybos ir vartojimo yra glaudus ryšys ir sąveika, nes juk
ir taip aišku, kad be gamybos nebūtų vartojimo, o be vartojimo – gamybos.
Tokiu atveju gamyba būtų betikslė. Suprantama, kad gamyba apsprendžia
vartojimo būdą. Vartojimo daiktas yra ne daiktas apskritai, o tam tikras
konkretus daiktas, kuris suvartojamas tam tikru būdu, kurį apsprendžia pati
gamyba. ,,Alkis yra alkis, – sako K. Marksas, – bet alkis, kuris
numalšinamas išvirta mėsa, suvalgoma su peiliu ir šakute, yra kitas alkis,
negu tasai, kuris numalšinamas praryjant žalią mėsą rankų pagalba“.

Kalbant apie gamybos ir vartojimo sąveiką, galvoje turimas
asmeninis materialinių gėrybių vartojimas. Šioje sąveikoje svarbiausias ir
lemiamas vaidmuo priklauso gamybai.

Gamybą ir vartojimą jungianti grandis yra materialinių gėrybių
paskirstymas ir mainai. Čia lemiamas yra gamybos priemonių paskirstymas.
Visuomenės gamybos priemonių paskirstymo forma turi tam tikrą apibrėžtą
istorinį turinį, būdingą tam tikta visuomeninės gamybos išsivystymo
pakopai. Kadangi socialistinėje visuomenėje gamybos priemonės yra
visuomeninė nuosavybė, tai vartojimo reikmenys skirstomi darbo žmonių
interesais.

Tose visuomeninėse formacijose, kuriose gamyba yra prekinė,
materialinės gėrybės skirstomos per prekių mainus. Visuomenėje mainai yra
tik tarpinis momentas tarp gamybos ir jos sąlygojamo paskirstymo, iš vienos
pusės, ir vartojimo, iš kitos pusės. Kadangi vartojimas yra tam tikras
gamybos momentas, tai, aišku, kad ir mainai sudaro atitinkamą gamybos
momentą.

5. DARBO SVARBA GAMYBOJE

Karlas Marksas kartą rašė: ,,Kiekvienas vaikas žino, kad
kiekviena nacija žūtų iš bado, jeigu ji liautųsi dirbusi, nesakysiu metus,
bet nors kelias savaites“. Aišku, kad visuomenės gyvavimo ir vystymosi
pagrindas yra žmogaus gyvenimui reikalingų materialinių gėrybių ( pvz.:
maisto, rūbų, baldų ir pan.) gamyba, be kurios visuomenė kažin ar galėtų
gyvuoti. Peršasi išvada, kad gamybos procesas , kokia bebūtų visuomeninė jo
forma, turi būti nuolatinis ir nenutrūkstamas.

Turbūt net ir vaikui suprantama, kad esminis gėrybių šaltinis yra
gamta ir darbas. Daugumos materialinių gėrybių, kurios reikalingos žmogaus
poreikiams tenkinti, gamta pateikia žaliavų pavidalu, todėl žmogus yra
priverstas jas perdirbti ir pasigaminti tai, kas būtent jam yra reikalinga.
Žmogus įvairias gamtines medžiagas apdoroja ir pritaiko savo poreikiams
tenkinti. Išorinės gamtos nugalėjimas ir privertimas tarnauti žmonijai, jos
pritaikymas visuomeniniams poreikiams tenkinti, sudaro materialinių gėrybių
gamybos procesą.

Darbas, kaip žmonių veikla, yra natūralus ir būtinas. Tik
dirbdami žmonės sukuria jiems reikalingas materialines gėrybes. Darbas yra
viena iš pagrindinių visuomenės gyvavimo sąlygų. Juk žmogus, pirmiausia
turi nejausti alkio ar troškulio, turėti pastogę, nejausti šalčio, t.y.
turi patenkinti būtiniausius ir prigimtinius poreikius, kurie yra svarbūs
egzistenciškai, o tik paskui gali užsiiminėti kūrybine veikla – piešti,
rašyti eiles, užsiiminėti politika, religija ar mokslu. Taigi peršasi
išvada, kad darbas – pirmoji žmogaus veikla.

Be materialinių gėrybių didelį vaidmenį visuomenės gyvenime
vaidina kultūrinės gėrybės. Svarbu yra ir švietimas ir mokslas, ir menas.
Žmogus turi patenkinti ne tik fizinius, bet ir moralinius, psichologinius
savo poreikius. Būtina kuo geriausiai tenkinti nuolat didėjančius visų
visuomenės narių poreikius, užtikrinti visapusišką visų visuomenės narių
vystymąsi.

Žmonės gamina materialines gėrybes bendromis jėgomis, grupėmis,
bendrijomis, o ne po vieną, atskirai. Gamyba yra visuomeninė, o darbas –
visuomenės gyvenime dalyvaujančio žmogaus veikla. Žinoma, darbo procesą
atlieka atskiri individai, kurie, kaip sako K. Marksas, gamina tik
visuomenėje ir visuomenės dėka.

Vystantis visuomeninei gamybai, žmonių tarpusavio ryšiai darėsi
vis stipresni, įvairesni. Glaudus žmonių bendradarbiavimas buvo, yra ir bus
pirmasis būtinas visuomeninis jų poreikis.

Vienas iš esminių marksistinių teiginių yra tas, kad gamyba
visada buvo, yra ir bus visuomeninė. K. Marksas taikliai pažymi, kad
izoliuoto žmogaus gamyba už visuomenės ribų yra tokia pat nesąmonė, kaip
pavyzdžiui, teigimas, kad kalba galėtų vystytis be kartu gyvenančių ir
tarpusavyje besikalbančių individų.

Žmogus gyvendamas naudojasi įvairiais darbo įrankiais ir
daiktais, pagamintais ne jo, o kitų visuomenės narių. Jei žmogus nesugebėtų
įsisavinti šito sudaiktinto kitų žmonių darbo ir be savo paties patyrimo,
kaip tais daiktais naudotis, jis paprasčiausiai neišgyventų ir
neišvengiamai bei greitai žūtų vienatvėje.

Baigiant galima pasakyti, kad žmogaus gyvenimas be visuomenės, be
visuomeninio darbo pasidalijimo yra neįmanomas. Atskiras žmogus negalėtų
pasigaminti viso to, kuo gyvendamas naudojasi. Tarsi savaime suprantama
tampa mintis, kad žmonių gyvavimo pagrindas yra visuomeninė gamyba, o ne
izoliuoto nuo jos žmogaus gamyba.

6. DARBAS IR DARBO JĖGA

K. Markso žodžiais tariant, darbas pirmiausia yra ,,procesas,
vykstąs tarp žmogaus ir gamtos, procesas, kuriame žmogus savo paties veikla
tarpininkauja medžiagų apykaitai tarp savęs ir gamtos, ją reguliuoja ir
kontroliuoja. Gamtos medžiagos atžvilgiu jis pats veikia kaip gamtos jėga“.

Taigi darbas yra tikslinga žmogaus veikla, kuria žmogus keičia gamtos
išteklius bei jėgas, pritaikydamas juos savo poreikiams tenkinti. Darbo
procesas, nagrinėjamas tokiu bendru pavidalu, nurodo toliau K. Marksas, yra
,,amžina natūralinė žmogaus gyvenimo sąlyga, ir dėl to jis nėra
priklausomas nuo bet kurios šio gyvenimo formos, bet, priešingai, yra
vienodai bendras visoms visuomeninėms jo formoms“.

Žmogus, veikdamas gamtą, elgiasi kaip jos pačios jėga. Darbo
procese individas naudoja savo organus – rankas, kojas, smegenų veiklą ir
pan. Be to, šio proceso metu jis kartu vysto ir savo gabumus, ugdo darbo
įgūdžius, plečia akiratį. Darbas yra ne tik įvairaus turto šaltinis, bet ir
bene pirmoji pagrindinė žmogaus gyvenimo sąlyga didžiuliu mastu.

Ypatingą vaidmenį žmogaus išsivystymo procese suvaidino darbas,
gaminant darbo įrankius, naudojant juos pagal paskirtį, apdorojant
gamtinius išteklius. Galima teigti, kad žmogus iš gyvulių pasaulio
galutinai išsiskiria tada, kai pradeda gamintis darbo įrankius, net ir
paprasčiausius.

Žmogus darbo procese išskiria save iš gamtos. K. Markso žodžiais
tariant, gamtinių medžiagų atžvilgiu individas veikia kaip savarankiška
gamtos jėga. Tai atsispindi ir jo sąmonėje. Vadinasi, tam tikroje gamybos
išsivystymo pakopoje žmogus pradeda suvokti savo santykį su gamta, su jį
supančiais objektais. Darbo evoliucija iš instinktyvaus į sąmoningą ir
tikslingą veiklą reiškė, kad žmonių bendruomenė virto visuomene, turinčia
tam tikras organizavimo formas, visuomeninius santykius, paremtus
taisyklėmis. Vadinasi, sąmonė iš pat pradžių yra ir lieka visuomeninis
produktas.

Pirmykščiai darbo įrankiai buvo daiktai, kuriuos žmogus rasdavo
gamtoje ir iš karto naudodavo savo veikloje neapdirbęs. jais individai
galėdavo, tarkim, nudobti žvėrį (lazda), nuo medžio numušti ir perskelti
riešutus (akmuo). Bet šis laikotarpis netruko ilgai, nes jau ankstyvosiose
vystymosi stadijose žmogus pradėjo apdoroti gamtoje randamus daiktus. Tuo
tarpu, visiems aišku, kad joks gyvūnas nėra pasigaminęs bent primityviausio
įrankio. Palaipsniui, iš kartos į kartą perduodant patyrimą, darbas darėsi
vis įvairesnis, tobulesnis ir sudėtingesnis. Šis procesas vyksta iki šiol.
Matyt, kol tobulės žmonija, tol ir jos atliekamas darbas modernės.

Skiriamoji žmogaus darbo savybė yra ta, kad ši veikla yra
sąmoningai nukreipta į tam tikrą tikslą. Darbas, kaip tikslinga žmogaus
veikla, iš pagrindų skiriasi nuo operacijų, kurias instinktyviai atlieka
gyvūnai. Pasak K. Markso, nors voras ir atlieka operacijas, panašias į
audėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba gali
sugėdinti kai kuriuos žmonės architektus, vis dėlto blogiausias architektas
iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad, prieš statydamas
narvelį iš vaško, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Jis pirmiausia
susikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis,
o vėliau parenka medžiagas ir stato. Darbo proceso pabaigoje gaunamas
rezultatas, kuris jo pradžioje jau buvo darbininko vaizduotėje kaip idėja.
Vadinasi, tarp kuriančių žmogaus ir bitės ir nemenkas skirtumas, nes
pirmasis – įsivaizduoja, ką daro, o pastarasis – instinktyviai atlieka
gamtos pavestas pareigas.

Žmogus savo daromais pakitimais priverčia gamtą tarnauti sau,
tenkinti iškeltus tikslus, valdo ją, o gyvūnai paprasčiausiai naudojasi
išorine gamta ir daro joje pakitimus vien tik savo buvimu. Tai yra
pagrindinis žmones ir gyvūnus skiriantis veiksnys, kurį įtakoja darbas.
Galiausiai galima sakyti, jog gyvuliai tik pasyviai prisitaiko prie
gamtinių savo gyvenimo sąlygų, o žmogus aktyviai pritaiko gamtą savo
reikmėms tenkinti.

Turbūt svarbiausias žmonių visuomenės skirtumas nuo gyvūnų
visuomenės yra tas, kad žmonės gamina, o gyvūnai – tik minta, o geriausiu
atveju – surenka gamtinius išteklius. Juk jau pirmykščiai žmonės gamino
įvairius produktus, nekalbant apie įrankius: žvejojo, medžiojo paukščius,
žvėris, juos kepė ar virė, statėsi būstus, iš gyvūnų kailių siuvosi rūbus
ir pan. Dabartiniais laikais didžioji dalis to, ką žmonės vartoja ir kuo
naudojasi, yra pačių žmonių pagaminti produktai.

Žmogus, gamindamas materialines gėrybes, naudoja savo darbo jėgą,
kuri yra fizinių ir dvasinių gebėjimų visuma. Šiais savo ištekliais žmogaus
naudojasi, kurdamas materialines gėrybes. Tik darbo jėga kuria ir paleidžia
veikti gamybos priemones bet kurioje visuomenėje. Tiek darbo objektas, tiek
darbo priemonės yra negyvi daiktai.

,,Gyvasis darbas, – sako K. Marksas, – turi apimti šiuos daiktus,
prikelti juos iš numirusių, iš tik galimų vartojamųjų verčių paversti juos
tikrosiomis ir veikiančiomis“. Tik darbo jėga išjudina gamybos priemones,
tik susijungus darbo jėgai su gamybos priemonėmis – su darbo objektu ir su
darbo priemonėmis, prasideda gamybos procesas. Darbas yra darbo jėgos
naudojimas.

Žmogaus darbo jėga – jo fiziniai ir dvasiniai sugebėjimai –
vystosi, evoliucionuoja ir tobulėja. Vystantis gamybos priemonėms, kartu
vystosi ir gamybiniai žmonių įgūdžiai, gamybinis patyrimas, o to pasėkoje
pradedama kurti sudėtinga technika, kuri vis labiau ir labiau naudojama
gamybos procese.

kaip jau minėta, darbo objektas yra visa tai, į ką nukreiptas
žmogaus darbas. Ne tik darbo jėga, bet ir darbo objektai kinta vystantis
mokslui, technikai, žmonijos patyrimui. Didelė reikšmė tenka mokslo
laimėjimams, kurie keičia darbo objektus, itin smarkai padidina galimybes
plėsti gamybos ribas ir sudaro pagrindą produktų gausumui sukurti.

Klaidinga būtų manyti, kad visos gamtos medžiagos, visa aplinka,
supanti žmogų, visi gamtiniai žemės, vandens ir oro turtai jau savaime yra
darbo objektai. Gamtos jėgos ir medžiagos tampa darbo objektais tada, kai
jos yra veikiamos darbo, kai jos įtraukiamos į gamybą. Ankstyvose žmonių
raidos pakopose gamtos medžiagos bei energija, kurias žmonės naudodavo kaip
darbo objektus, buvo labai negausios ir neįvairios. Evoliucionuojant
visuomenei, darbo objektų ratas plėtėsi ir kasdien tampa vis didesnis,
gausesnis ir įvairesnis. Galiausiai galima teigti, kad gamtinė, arba
geografinė, aplinka, yra svarbi, turi įtakos įvairių gamybos šakų
išsivystymui ir padėčiai. Vienais atvejais ji apsunkina, o kitais atvejais
– palengvina bei paspartina materialinę gamybą ir tuo daro įtaką darbo
našumo kilimui.

7. DARBO PASIDALIJIMAS IR DARBO NAŠUMAS

Seniausia gamybos organizavimo forma – paprastoji kooperacija[1].

Taigi, visi pirmykščio kolektyvo nariai dirbdavo vienodą darbą tuo pat
metu, tarkim, medžiodavo. Pirmieji paprasčiausi darbo įrankiai dar neturėjo
specializuotos paskirties, ta prasme, kad nebuvo pritaikyti kuriam nors
vienam darbo procesui atlikti. Naudodamiesi tokiais darbo įrankiais,
pirmykščio kolektyvo nariai bendrai dalyvaudavo viename ar kitame procese,
visose visuomenės gamybos grandyse.

kalbėdamas apie paprastąją kooperaciją kaip visuomeninio darbo
organizavimo formą, K. Marksas nurodo, kad vien toks daugelio asmenų
vienarūšių pastangų sujungimas sukuria naują gamybinę jėgą, kuri iš esmės
jau yra visuomeninė gamyba. ,,Be to naujo jėgos potencialo, – rašė K.
Marksas, – kuris atsiranda daugelį jėgų suliejus į vieną bendrą jėgą,
daugelyje gamybinių darbų jau pats visuomeninis kontaktas sukelia
lenktyniavimą ir savotišką gyvybinės energijos pakilimą, didinantį
individualinį atskirų asmenų gamybinį pajėgumą“ – ,,Kapitale“ rašė K.
Marksas. Šią labai svarbią išvadą jis iliustruoja vaizdingu pavyzdžiu:
,,Panašiai kaip ir raitelių eskadrono puolimo jėga arba pėstininkų pulko
pasipriešinimo jėga iš esmės skiriasi nuo sumos tų puolimo irpasipriešinimo
jėgų, kurias pajėgia išvystyti pavieniai raiteliai ir pėstininkai, taip ir
mechaninė pavienių darbininkų jėgų suma skiriasi nuo to visuomeninio jėgos
potencialo, kuris išsivysto, kai daug rankų vienu metu dalyvauja atliekant
tą pačią nedalomą operaciją“.

Specialios paskirties darbo įrankių atsiradimas, jų gaminimo
pobūdžio pasikeitimas, jų naudojimas atskirose darbo proceso grandyse plėtė
visuomeninio darbo kooperaciją, sudarė sąlygas atsirasti pirmosioms darbo
pasidalijimo formoms, būtent prigimtiniam darbo pasidalijimui pagal amžių
(vaikai, suaugę, senyvo amžiaus žmonės) ir pagal lytį ( vyrai ir moterys).

Darbo visuomeninio pasidalijimo augimą apsprendė gamybinių jėgų
augimas. Savo ruožtu, kaip pažymi K. Marksas, ,,kiek yra išvystytos kurios
nors tautos gamybinės jėgos, ryškiausiai parodo jos darbo pasidalijimo
išsivystymo lygis. Kiekviena nauja gamybinė jėga toliau vysto darbo
pasidalijimą. Darbo pasidalijimo augimas ryškiausiai rodo darbo tapimą
visuomenišku, jo įsigalėjimą visuomenėje.

Pirmykštis gyvulių prijaukinimas išsivysto į tam tikrą ūkinės
veiklos šaką – gyvulininkystę. Kai kurių gimininių bendruomenių, gyvenančių
palankesnėse gamtos sąlygose, kur buvo galima auginti daugiau gyvulių,
pagrindine gamybos veikla tampa gyvulininkystė. Kitos gimininės
bendruomenės dėl palankesnių gamtos sąlygų pradeda vis daugiau verstis
žemdirbyste. Piemenų genčių išsiskyrimas buvo pirmasis stambus visuomeninis
pasidalijimas, žymiai padidinęs tais laikais darbo našumą.

Be žemdirbystės ir gyvulininkystės, vystėsi ir kitos gamybinės
veiklos rūšys. Žmonės išmoko gaminti indus iš molio, atsirado rankinis
audimas, o ypač didelę reikšmę turėjo atradimas, kaip lydyti metalą – iš
pradžių varį, o po to žalvarį. Ima vystytis amatinė gamyba, bendruomenėse
palaipsniui išsiskiria žmonės, nuolat besiverčiantys amatais. Amatų
atsiskyrimas nuo žemės ūkio buvo antrasis stambus visuomeninis darbo
pasidalijimas.

Ankstyvosiose gimininių bendruomenių vystymosi pakopose produktų
mainai buvo tik atsitiktiniai. Išsivysčius gyvulininkystei kaip sparčiai
ūkio šakai, susidarė sąlygos atsirasti ir stiprėti reguliariems,
nuolatiniams prekiniams mainams.

Bendruomenės iš pradžių mainydavo savo produkto perteklių. Tas
perteklius jau susidarydavo, pakilus ko kolektyvinio bendruomenės narių
darbo našumui. Tuo tarpu individo darbo našumas (gamybinis pajėgumas)
tebebuvo tokio žemo lygio, jog jis, dirbdamas atskirai, dar negalėdavo
pagaminti pridedamojo produkto (t.y. perviršis virš to produkto), kuris
buvo reikalingas paties darbuotojo gyvybei šiaip taip palaikyti.

Sukūrus tobulesnius darbo įrankius ir sukaupus didesnį gamybinį
patyrimą, žymiai išaugo atskiro žmogaus darbo gamybinis pajėgumas, darbo
našumas.

Darbo našumas – tai vartojamųjų verčių kiekis, pagaminamas per
tam tikrą laiką (laiko vienetą). Darbo našumas kyla, tobulinant arba geriau
naudojant gamybos įrankius, vystantis mokslui, tobulėjant darbo įgūdžiams
ir meistriškumui, racionalizuojant darbą, gerinant gamybos procesą. Darbo
našumas tam tikru mastu taip pat priklauso nuo gamtinių sąlygų.

Apibūdindamas darbo gamybinį pajėgumą, K. Marksas rašė, kad
,,darbo gamybinį pajėgumą apsprendžia įvairios aplinkybės, tarp kitko,
vidutinis darbininkų įgudimo laipsnis, mokslo išsivystymo lygis ir
technologinio jo pritaikymo laipsnis, visuomeninė gamybos proceso
kombinacija, gamybos priemonių dydis ir efektyvumas ir, pagaliau, gamtinės
sąlygos“.

Darbo intensyvumas – tai darbo sąnaudos per laiko vienetą,
gaminant apibrėžtą produktų kiekį. darbo intensyvumo didėjimas reiškia, kad
didėja darbo sąnaudos per tą patį laiko tarpą.

8. BŪTINASIS, PRIDEDAMASIS DARBAS IR JO REIKŠMĖ

Tobulėjant gamybos įrankiams, pirmykštės bendruomeninės
santvarkos gelmėse susidaro prielaidos atsirasti ne tik būtinajam, bet ir
pridedamajam darbui. Bene pagrindinė šio reiškinio priežastis buvo darbo
našumo pakilimas iki tokio lygio, kuomet žmogaus darbo jėga sugebėdavo
pagaminti ne tik tai, kas būtina.

Augant gamybinėms jėgoms, kai žmonės išmoko gaminti ne tik
akmeninius, bet ir metalinius darbo įrankius, kai vietoj skurdaus
pirmykščio medžioklės ūkio ir maisto rinkimo pakankamai išsivystė
gyvulininkystė, žemdirbystė ir amatinė gamyba, kartu kilo ir žmogaus darbo
našumas: žmogaus darbas, tomis istorinėmis sąlygomis daugiausia naudotas
gyvulininkystėje ir žemdirbystėje, jau galėjo pagaminti daugiau produktų,
negu reikėjo pačiai darbo jėgai palaikyti.

Taigi bendruomenės narių darbą galima suskirstyti į pridedamąjį
ir būtinąjį.

Būtinasis darbas yra darbas, sunaudojamas patiems gamybos
darbuotojams būtinų pragyvenimo reikmenų pagaminimui. K. Marksas rašė, jog
jis darbą vadina darbininkams būtina dėl to, kad jis nepriklauso nuo
visuomeninės jų darbo formos.

Pridedamasis darbas gamina pridedamąjį produktą. Pridedamasis
produktas yra sukuriamas tuomet, kai darbo našumas pasiekia tokį lygį, jog
kiekvienas vidutinių gabumų bendruomenės narys pradeda sistemingai dirbi ir
gaminti daugiau, nebu yra būtina jo gyvybei palaikyti ir ima pagaminti ne
tik būtinąjį produktą.

K. Marksas manė, kad ,,pridedamasis darbas apskritai, kaip darbas
virš tam tikrų poreikių mato, visada turi egzistuoti. Tam tikras
pridedamojo darbo kiekis yra reikalingas tam, kad būtų apsidrausta nuo
atsitiktinumų, kad sutinkamai su poreikių vystymusi ir gyventojų pažanga
būtų progresyviai plečiamas reprodukcijos procesas“.

Taigi įvykus pirmajam dideliam visuomeniniam darbo pasidalijimui
ir pakilus darbo našumui, jau pasidarė galima kaupti produktus ir didinti
turtą. Dėl įvairių aplinkybių vienose bendruomenės produktų susikaupdavo
daugiau, kitose – mažiau. Pirmykštės visuomenės gamybinių jėgų vystymasis
sukelia ir pasiskirstymo sistemos pakitimus, pradeda laužyti viešpatavusį
lygiavinį principą. Didėjant žmogaus darbo našumui, keitėsi ir bendruomenės
narių vaidmuo darbo kooperacijoje. Dėl to senoji paskirstymo forma, kai
buvo dalinama lygiomis dalimis, pradeda virsti gamybos stabdžiu. Nors
lygiavinio pasiskirstymo principas apskritai tebegaliojo, tačiau gamintojų
paskatinimui jau buvo naudojamos ir tam tikros materialinio suinteresuotumo
priemonės.

Amatų atsiskyrimas taip pat reiškė tolesnį darbo našumo kilimą ir
mainų išsiplėtimą. Amatininkai savo darbo produktus pradėjo gaminti
specialiai mainams. Mainai tampa reguliarūs, darbo produktai tampa prekėmis
– produktais, gaminamais ne sau vartoti, bet mainyti į kitus produktus,
parduoti.

Tokiomis sąlygomis, siekiant pasisavinti pridedamąjį darbą ir
pridedamąjį produktą, pasidarė pageidautina įtraukti į darbą naujų jėgų.
Pirmasis stambus visuomeninis darbo pasidalijimas padidino darbo našumą,
aišku, ir turtus, išplėtė gamybos sritis. Tuometinėmis istorinėmis
sąlygomis tokia situacija neišvengiamai sąlygojo vergiją. Iš pirmojo
stambaus visuomeninio darbo pasidalijimo atsirado pirmasis stambus
visuomenės suskilimas į dvi klases: ponų ir vergų, išnaudotojų ir
išnaudojamųjų.

9. KARLO MARKSO NUOPELNAI

Drąsiai galima teigti, kad Karlas Marksas atrado žmogaus
istorijos vystymosi dėsnį. Jis pirmasis suprato paprastą faktą, kad žmonės
turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų
apsirengti, ir tik po to galės užsiiminėti protine ir menine veikla – tokia
kaip politika, mokslas ar menas. Taigi, tiesioginių materialinių
pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba
epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto
žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai
vaizdiniai.

Visuomenės ir valstybės atsiradimą bei vystymąsi ikimarksistinės
teorijos aiškino idealistiškai. Tai pasakytina ne tik apie sociologus ir
filosofus, bet ir apie tuos mąstytojus, kurie gamtos procesus aiškino,
remdamiesi materializmo pozicijomis. Kai kurie iš jų pakilo iki palyginti
gilių sociologinių apibendrinimų ir teisingai užčiuopė ekonominių santykių
vaidmenį visuomenės gyvenime, tačiau tik K. Marksas šią mintį išvystė iki
galo.

K. Marksas davė materialistinį istorijos supratimą. Tai buvo
perversmas visuomenės moksluose. Teoretikas pašalino du svarbiausius
pirmesniųjų istorinių teorijų trūkumus, kurie buvo tokie:

• pirminės teorijos geriausiu atveju nagrinėjo tik idėjinius istorinės

žmonių veiklos motyvus, netirdamos objektyviojo dėsningumo

visuomeninių santykių sistemos išsivystyme, neįžiūrėdamos tų santykių

šaknų materialistinės gamybos išsivystymo laipsnyje;

• pirmesniosios teorijos neapėmė gyventojų daugumos veiksmų, o

istorinis materializmas pirmą kartą įgalino su gamtos mokslų tikslumu

ištirti visuomenines masių gyvenimo sąlygas ir tų sąlygų kitimą.

Vadinasi, norint visuomenės istoriją paversti mokslu, pirmiausiai
reikėjo sulaužyti idealistinius prietarus, kad idėjos apsprendžia istorijos
vystymąsi. Iki tol, kol materialistinis istorijos supratimas nebuvo giliai
ir moksliškai pagrįstas kapitalistinės visuomenės tyrimais, kuriuos K.
Marksas atliko ,,Kapitale“, materialistinis istorijos supratimas tebuvo dar
tik hipotezė, tačiau tokia hipotezė, kuri pirmą kartą sudarė galimybę
moksliškai pažvelgti į istorijos ir visuomenės vystymosi klausimus.

Iki tol tyrinėtojai, nesuvokdami visuomenės vystymosi dėsningumų,
nesugebėdavo įsigilinti, pradėti nuo pačių paprasčiausių ir pradinių
visuomenių santykių kaip gamybiniai. Tyrinėtojams buvo sunku sudėtingame
visuomeninių ryšių ir reiškinių tinkle svarbiausius santykius atskirti nuo
nereikšmingų ir nesugebėjo rasti kriterijų jiems vertinti. Tuo tarpu
materializmas pateikė visiškai objektyvų kriterijų, išskirdamas gamybinius
santykius kaip visuomenės struktūrą ir įgalindamas šiems santykiams taikyti
bendrąjį mokslinį kartojimosi kriterijų.

Galima sakyti, jog mokslinis marksizmo nuopelnas yra tai, kad į
socialinį procesą imta žiūrėti kaip į natūralų istorinį procesą. Jei ši
pažiūra nebūtų susiformavusi, kažin ar galėtų egzistuoti visuomenės
mokslas.

K. Marksas nuolat plėtojo ir gilino marksistinę pasaulėžiūrą
vieną ar kitą ekonominę problemą nagrinėdamas ir kaip ypatingą politinės
ekonomijos problemą, ir kaip filosofinę marksizmo problemą. Taigi jis buvo
pirmasis iš visuomenės istorijos tyrinėtojų, kuris atskleidė visuomeninės
materialistinės gamybos vaidmenį visuomenės gyvenime, o tuo pačiu išaiškino
ir visuomenės vystymosi pagrindą bei dėsningumus. Gamybinių santykių
analizė įgalino K. Marksą pastebėti kartojimąsi bei dėsningumus ir
apibendrinti įvairių šalių santvarkas viena pagrindine visuomenės
formacijos[2] sąvoka. Tiktai toks apibendrinimas įgalino pereiti nuo
visuomeninių reiškinių aprašymo prie mokslinės jų analizės, padedančios
atsiriboti nuo to, kas vieną kapitalistinę šalį skiria nuo kitos, ir
tyrinėti tai, kas bendra joms visoms.

Vadinasi, mokslinį marksistinės metodologijos pobūdį pirmiausia
apsprendžia tai, kad materialistinis istorijos supratimas padeda nustatyti
dėsningą visuomenės vystymosi pobūdį ir atskleisti objektyvius visuomenės
vystymosi dėsnius, kaip lemiamą materialinės gamybos ir liaudies masių
vaidmenį visuomenės gyvenime ir jos istorijoje, tokius kaip klasių kovos ir
socialinės revoliucijos dėsnį.

Marksistų požiūriu, materialistinis istorijos supratimas sudaro
mokslinį pamatą sociologijai, politinei ekonomijai, istorijai, teisei,
estetikai ir kitoms mokslo šakoms, nagrinėjančioms visuomenės gyvenimą.

K. Marksas buvo pirmasis, įrodęs, kad žmones į visuomeninį
organizmą sujungia jų bendros konkrečios istorinės materialinio gyvenimo
sąlygos, materialinių gėrybių gamybos būdas. Visuomenės atsiradimas –
žmonių gamybinės veiklos rezultatas. Materialinių gėrybių gamybos procese
tarp žmonių susidaro tam tikri būtini visuomeniniai ryšiai ir santykiai, be
kurių gamyba apskritai negalėtų vykti.

Aiškindamas atskiros istorinės visuomenės ekonominės formacijos
struktūrą ir vystymąsi gamybiniais santykiais, K. Marksas neapsiribojo vien
šių santykių tyrimu, bet stengėsi išnagrinėti tuos gamybinius santykius
atitinkančius antstatus. Tokio visapusiško visuomenės ekonominės formacijos
tyrimo pavyzdį K. Marksas pateikė ,,Kapitale“. Tame epochiniame veikale ,
skirtame kapitalistinio gamybos būdo atsiradimo, vystymosi ir žlugimo
dėsniams nagrinėti. K. Marksas parodė kapitalizmą kaip visumą su savo
buitinėmis ypatybėmis, su jam būdinga klasių kova, su politiniu buržuaziniu
antstatu, saugančiu kapitalistų klasės viešpatavimą, su buržuazinėmis
idėjomis, su buržuaziniais šeimos santykiais.

Vienas iš K. Markso nuopelnų mokslui buvo tai, kad jis atskleidė
klasių bei klasių kovos pagrindą. Antagonistinių klasių visuomenėje
gamybiniai santykiai yra pirmiausia klasiniai, ta prasme, santykiai ne tik
tarp dviejų individų, bet tarp darbininkų ir kapitalistų, nuomininkų ir
žemės savininkų ir pan. Šitie santykiai turi lemiamą reikšmę ekonominiams
žmonių interesams susiformuoti. Na, pavyzdžiui, visuomeninė gamybos
priemonių nuosavybė gimdo bendrus ekonominius žmonių interesus, kurie
sutampa su visos visuomenės interesais. Priešingai, privatinė gamybos
priemonių nuosavybė gimdo privačius interesus, kurie susikerta tiek su kitų
individų, tiek su visos visuomenės interesais. Kapitalistai rūpinasi gauti
kuo didesnį pelną, o proletariatui lieka priverstinio darbo našta,
balansavimas ant skurdo ribos, nuolatinis rūpestis dėl rytojaus. Dėl šio
interesų prieštaringumo ir kyla klasių kova, kurioje išryškėja interesų
bendrumas atsiros klasės viduje – taip susiformuoja bendri klasės
interesai.

10. IŠVADOS

Marksizmo poveikis žmonijos raidai buvo galingas ir
prieštaringas, kupinas įvairiausių metamorfozių ir variacijų. Kartais gali
pasirodyti paradoksalu tai, jog net nemarksistinės ar antimarksistinės
pakraipos mokslininkai – filosofai, politologai, sociologai, ekonomistai –
savo veikaluose ir tyrinėjimuose plačiai naudoja K. Markso kūrybos
rezultatus. Daugelis jų šio fakto nepripažįsta arba nutyli, bet kai kurie
sugeba objektyviai ir drąsiai vertinti marksizmo įtaka savo mokslinėje
veikloje. Pavyzdžiui, žinomas ekonomistas Dž. Gelbreitas kartą yra taip
sakęs: “Atvirai kalbant, aš laikau K.arlą Marksą per daug galinga figūra,
kad visiškai atiduočiau jį socialistams ir komunistams”. Taigi, mokslinė
marksizmo galia yra visuotinai pripažinta.

Autorius plėtojo mintį, jog kapitalizme galiojantis ekonominės
koncentracijos principas pavers visus žmones proletarais atskirs juos nuo
gamybos priemonių ir proletarai, įsisąmoninę savo kolektyvinius interesus,
nuvers valdančiąją klasę, pakeis ekonominių santykių bazę ir tada, pats
savaime, pasikeis ir antstatas:politika ir menas, teisės ir moralės normos.
Kaip teigė K. Marksas: “Aukštesni gamybiniai santykiai niekuomet
neatsiranda auščiau negu subręsta materialinės gyvenimo sąlygos pačios
senosios visuomenė gelmėse”.

Tačiau K. Markso idėjas sutriuškino pats gyvenimas dar pačiam
Marksui gyvam esant. Vykstant kapitalo koncentracijai, jo nuomone, vis
daugiau žmonių turėjo būti atskirti nuo gamybos priemonių, pavirsti
proletarais ir skursti. Politika šiuo atveju turėtų būti bejėgė, nes
politika tarnauja valdančiajai klasei. Tačiau, kai dėka fabrikinės gamybos
buvo sukurta pakankama gerovė, politinė valdžia priėmė sprendimus dėl vaikų
darbo uždraudimo, dėl darbo higienos, dėl minimalios algos ir minimalaus
darbo užmokesčio. Šiais sprendimais buvo numalšintas darbininkų
nepasitenkinimas ir nuslopintos revoliucijos idėjos. Negana to, tai
pasitarnavo bendram ekonomikos kilimui, kadangi darbininkai galėjo pirkti
daugiau prekių.

K. Marksas kapitalistinėje santvarkoje įžvelgė 2 esminius
neigiamus bruožus:

1) ši santvarka paremta darbo žmogaus išnaudojimu ir tai sudaro kliūtį
visapusiškam asmenybės tobulėjimui;

2) gamyba šioje santvarkoje vyksta prekine – pinigine forma, ir tai sudaro
sąlygas žmonių susvetimėjimui.

Tie bruožai nors ir evoliucionavo, bet išliko ir iki šių dienų,
pasireikšdami žmogaus fizinių bei dvasinių galių išnaudojimu. Taigi,
technologinės galimybės šiandien vėlgi susiduria su kapitalistinių santykių
ribotumu ir reakcingumu. Tačiau kapitalistinė krizė dabar reiškiasi ne tik
visuomeninėje plotmėje, bet ir žmogaus asmenybės viduje.

Nors marksizmas, kaip rinkos ir kapitalistinio pasaulio
ekonomikos teorija, yra gana ribotas, svarbus jo indėlis yra tas, kad jis
pabrėžia vidaus ir tarptautinio darbo pasidalijimo svarbą. Kaip teigė K.
Marksas, bet koks darbo pasidalijimas sukelia priklausomybę. Ekonominiai
ryšiai tarp visuomenės grupių ir

Manau, jog galima daryti išvadą, kad politiniai procesai nėra
tiesiogiai susiję su ekonominiais santykiais, kaip manė K. Marksas, bet
vystosi vienas kitam užbėgdami už akių ir įtakodami vienas kitą.

Palyginti su K. Markso laikais, šiandien materialinė gamyba iš
esmės pasikeitė. Dabartinės visuomenės materialinę – techninę bazę galima
įvardyti kaip informacinę – intelektualinę. Jai būdinga keletas bruožų:

1) darbas įgyja vis didesnį intelektualinį pobūdį, mokslas ir kultūra

tampa tikrąja šio žodžio prasme gamybine jėga;

2) gamybinis procesas individualizuojamas, jis vis labiau priklauso nuo

konkretaus žmogaus kvalifikacijos darbinėje srityje bei bendro

išsilavinimo;

3) keičiasi darbo motyvacija, žmonių vertybinės orientacijos vis labiau

grindžiamos kūrybiškumo ir socialiniais bei psichologiniais

veiksniais.

Kapitalizmas arba žmogus – tokia šiandien iškyla istorinė dilema.
Ir čia išryškėja dar viena marksizmo metamorfozė. Visą laiką marksizmas
buvo kaltinamas žmogiškosios problematikos ignoravimu, bet pasirodo jo
socialinė galia ir buvo pati žmogiškiausia, nes svarbiausias marksizmo
pasaulėžiūros turinys, pradedant nuo ankstyvųjų K. Markso veikalų– tai
realus humanizmas, didelę reikšmę skiriantis žmogui.

Baigdama norėčiau pasakyti, jog sunku vienareikšmiai ir
nedviprasmiškai vertinti K. Marksą ir jo sukurtą teoriją – marksizmą. Kaip
ir kiekviena kita teorija jinai turi tiek teigiamų, tiek neigiamų bruožų.
Kai kurie teiginiai buvo produktyvūs ir teisingi, kai kurie, deja, žlugo,
buvo paremti ne tiek moksliniais tyrinėjimais, kiek asmeniniais
išgyvenimais, mintimis bei vizijomis. Kaip ten bebūtų, manau, jog Karlas
Marksas – dėmesio verta istorinė asmenybė. Turėtume suvokti, jog teoretikas
tiesiog norėjo matyti pasaulį gražesnį ir tobulesnį, kuriame gyventų
turtingi ir laimingi žmonės, o siekė šio tikslo tokiais būdais ir
priemonėmis, kokiomis galėjo bei sugebėjo.

11. NAUDOTA LITERATŪRA

1. K. Marksas ,,Kapitalas“, t. I

2. B. Martinkus, V. Žilinskas ,,Ekonomikos pagrindai“

3. L. von Mises ,,Ekonominė politika“

4. R. Gilpin ,,Tarptautinių santykių politinė ekonomija“

5. Dz. Budrys ,,Politinės ekonomijos raštų rinktinė“

6. K. Marksas ,,Dėl politinės ekonomijos kritikos“

7. K. Marksas, F. Engelsas ,,Rinktiniai raštai“ t. V

———————–
[1] Kooperacija – 1) viena iš darbo organizavimo formų, kai daugelis asmenų
bendrai dalyvauja tame pačiame darbo procese arba įvairiuose, bet vienas su
kitu susijusiuose darbo procesuose; 2) masiniai kolektyviniai
susivienijimai gamybos ir mainų srityje.
[2] Visuomenės ekonominė formacija – tai tam tikra visuomenės išsivystymo
pakopa, kurios pagrindą sudaro istoriškai susiklostęs gamybos būdas,
apsprendžiantis ekonominį, politinį ir dvasinį žmonių gyvenimo būdą
(ekonominė bazė, politinis antstatas, visuomenės sąvokos formos).

Leave a Comment