Ekonomika – socialinis mokslas apie žmonių visuomenę. Šiuolaikinė ekonomika yra mokslas, apimantis itin daug mokslo sričių – matematiką, psichologiją, geografiją, sociologiją ir t.t. O ekonominių teorijų istorija supažindina mus su iškiliausiais pasaulio protais, nusipelniusiais žmonijai ekonominėje srityje, ir jų teorijomis bei darbais. Žinoma, moksle yra svarbus teorinis darbas, tačiau, deja, nė viena ekonomikos teorija nenumatė, ir kažin ar kada sugebės, žmonijos evoliucijos galimybes bei kryptis. Jei Karlo Markso socializmas tiko XIX amžiaus Anglijai ir
Vokietijai, jis toli gražu nebetinka XXI amžiaus Europos valstybėms.
Kiekviena teorija turi baigtinę savo taikymo sritį laikmečio prasme.
Geriausiu atveju ekonominės teorijos gali aprašyti reiškinius tam tikrą laiko tarpą, bet neišvengiamai žlunga žmonijai pasirinkus kitą veiklos kelią.
Politikos ir visuomenės ryšiai istorinėje tėkmėje domino ne vieną mokslininką. Pasaulyje yra tūkstančiai įvairiausių schemų, modelių ir teorijų apie aplinkos įtaką politiniams, ekonominiams ir socialiniams procesams, vykstantiems visuomenėje apibūdinti ir išanalizuoti.
Vieni mokslininkai įžvelgė itin tiesioginius ryšius tarp politikos ir aplinkos, kiti tuos reiškinius vertino kaip natūralią žmonijos evoliuciją. K. Markso teorijos yra tik vienos iš nedaugelio, bet galima sakyti užima kraštutinę poziciją, kuri teigia, jog politika, teisė ir menas yra visiškai priklausomi nuo visuomenėje vykstančių darbo santykių.
Nei teisė, nei politika, nei kiti mokslai, reikalaujantys ne tiek fizinio, kiek protinio darbo, negali vystytis pagal sau būdingus principus, bet yra visiškai priklausomi nuo ekonominių formacijų raidos ir keičiasi paskui juos, įtvirtindami jų pasiekimus.
Kadangi didysis teoretikas itin plačiai nagrinėjo ekonomiką ir jo visų minčių darbe būtų neįmanoma aptarti, bandysiu paminėti svarbiausius jo teiginius apie gamybą, darbą bei jo reikšmę. Šitokią požiūrio prizmę pasirinkau todėl, kad K. Marksas manė, jog visuomeninėje žmonės sueina į nuo jų nepriklausančius gamybos santykius, kurie sudaro realią visuomenės bazę. Ant šios bazės kuriasi juridinis ir politinis antstatas, kurią atitinka visuomenės tam tikros sąmonės formos. Taigi, pirmasis marksistas galvojo, jog gamyba yra svarbiausia, o kertinis jos akmuo – darbas, būtent dėl šios priežasties, darbo tematika K. Markso teorijoje man pasirodė įdomiausia.
Darbą K. Marksas suvokia kaip žmogaus savivaldos aktą. Teoretikas mano, jog tik dirbdamas žmogus atlieka savo paskirtį. Gamtoje esantis daiktų pasaulis neturi likti neapdorotas žmogaus darbo, individas privalo prisitaikyti prie gamtos. Dirbdamas žmogus nusistato santykį su darbo objektu. Tuomet darbas tampa sąmoninga veikla. Žmogus yra universalus gamintojas, nes sukuria produktą ne vien fizinių poreikių verčiamas, bet turi galimybę įvaldyti visą daiktų pasaulį. Nuo jo įvaldymo ir apdorojimo priklauso ir paties žmogaus esmės realizacija, savęs įprasminimas visuomenėje ir apskritai gyvenime.
Gyvenimą
Karlas Marksas – XIX amžiaus teoretikas. Jis gimė 1818 m. Tryre
Vokietijoje., advokato šeimoje. 1835 – 1841 m. studijavo Bonoje ir Berlyne teisę, filosofiją, istoriją, meną. 1841 m. Jenos universitete gavo filosofijos daktaro laipsnį. Susituokė su vokiečių barono dukra Ženi fon
Vestfalen. 1867 m. buvo išleistas jo žymusis ekonominis veikalas
,,Kapitalas“. Kai 1843 m. buvo uždarytas jo redaguojamas laikraštis, K.
Marksas išvyko į Paryžių, vėliau į Briuselį. 1848 m., vykstant revoliucijai, grįžo į Vokietiją. Tačiau buvo ištremtas, taigi išvyko į
Londoną, kuriame gyveno iki savo gyvenimo pabaigos – 1881 m.
Marksizmo doktrina teigia, jog tik proletariatas turi gerų idėjų ir kad tik proletariato protas galėjo sugalvoti socializmą, kad darbininkų luomas yra pagrindų pagrindas, ant kurio laikosi visa kita likusi visuomenė. Tačiau, paradoksalu, jog visi be išimties socializmo teoretikai buvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šį žodį vartoja socializmo teorijos kūrėjai.
Karlas Marksas nebuvo žmogus iš proletariato. Jis buvo advokato sūnus. Kad galėtų mokytis, studijuoti universitete jam nereikėjo dirbti.
Universitete teoretikas studijavo kartu su pasiturinčių tėvų vaikais.
Vėliau iki pat gyvenimo galo marksizmo pradininką išlaikė jo draugas
Frydrichas Engelsas – įmonininkas – vienas iš blogiausių buržuazijos klasės atstovų, pasak socializmo teorijos, išnaudotojas, kalbant marksizmo terminais. Taigi, lyg ir prasilenkia iškeliamų tiesų realumas teorijoje ir praktikoje.
Pirmasis marksistas, kaip pasakoja jo amžininkai, turėjo nepaprastai lakią poetinę fantaziją. Matyt, todėl K. Markso tėvai svajojo, kad jų sūnus siektų literato arba profesoriaus karjeros. Teoretiko tėvų nuomone, jis pažemino save, atsiduodamas socialistinei agitacijai ir pasirinkdamas tyrinėti politinę ekonomiją, kuri tuomet Vokietijoje dar buvo niekinama.
Teoretikas turėjo daug planų, kurie nebuvo įgyvendinti. Jaunystės metais filosofija buvo mėgstamiausias jo studijų objektas. Beje, jis ketino parašyti logikos ir filosofijos istoriją.
Labai įdomu tai, kad marksizmo pradininkas buvo žadėjęs savo dukterims parašyti dramą, kurios siužeto pagrindinę liniją brėžti turėjo Grakchų istorija (broliai Grakchai – Gajus ir Tiberijus – senovės romėnų liaudies tribūnai, kovoję už agrarinius įstatymus, palengvinančius valstiečių gyvenimą).
Deja, jis neįvykdė duoto pažado, nors šiandien būtų smalsu, kaip tas, kuris buvo vadinamas „klasių kovos riteriu”, būtų apdorojęs šį tragišką ir didingą epizodą iš antikinio pasaulio klasių kovos istorijos. Teoretikui reikėjo gyventi šimtą metų, kad būtų galėjęs įvykdyti savo literatūrinius planus – padovanoti pasauliui dalį tų lobių, kurie slypėjo jo mintyse…
Pirmieji literatūriniai Karlo Markso bandymai – eilėraščiai.
Teoretikas juos rašė juos dar ankstyvojoje jaunystėje, mokydamasis universitete. Įsitikinęs savo eilėraščių netobulumu, jis metė rašymą.
Tačiau keletas K. Markso eilėraščių pasiekė ir mūsų dienas – ilgą laiką juos rūpestingai saugojo jo žmona Ženi Marks. Minėtus eilėraščius ji gavo iš savo vyro, dar būdama jo sužadėtine. 1836 metų rudenį Karlas Marksas atsiuntė jai iš Berlyno tris eilėraščių sąsiuvinius. Pirmasis jų vadinosi
„Dainų knyga”, antrasis ir trečiasis – „Meilės knyga”. Visi trys sąsiuviniai skiriami „mano brangiajai, amžinai mylimai Ženi fon Vestfalen“.
Štai vienas Karlo Markso jaunystės eilėraščių:
Kai tokia ugnis krūtinėj –
Neprašau ramių kelių.
Negaliu aš be grumtynių
Ir be audrų – negaliu.
Noriu aš menu naudotis,
Skint kilnius dievų vaisius,
Te patirs širdis ir protas
Atspalvius būties visus.
Tai eime! Sunkus ir ilgas
Kelias priekyje – eime.
Dienos tuščios, dienos pilkos
Krinta nešlovės dėme.
Tarsi pančius – tinginystę
Nusimes žmogaus valia.
Nenurimti ir išdrįsti –
Mūsų teisė ir galia.
3. KLASIKINIS MARKSISTINIS
Požiūris
Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas buvo pirmieji ir žymiausieji ekonomikos vystymosi teoretikai. Dauguma jų darbų yra skirti
Europos visuomenės perėjimui iš feodalizmo į kapitalizmą ir socializmą, taip pat kapitalistiniam vystymuisi būdingų dėsnių nustatymui. Jie sukūrė ir mažiau išsivysčiusioms šalims taikytiną ekonominio vystymosi teoriją.
Marksizmas – ekonomika, kurioje didžiausia kapitalo dalis priklauso vyriausybei, o politine jėga – partijai, besiremiančiai Karlo Markso doktrinomis.
K. Marksas industrinės revoliucijos laikotarpio duomenų analizės pagrindu suformulavo darbinės vertės, kapitalizmo vystymosi baigtinumo, abstraktaus ir konkretaus darbo bei komunizmo ekonomines teorijas.
Ekonominio romantizmo bei marksizmo ekonomikos teorinių principų susiformavimo sąlyga – ekonomikos teorijos plėtra. Ji siejama tiek su pirmosios, tiek su antrosios vokiškųjų istorinių mokyklų bei amerikietiškos istorinės mokyklos teorijomis ir žymiausiųjų atstovų veikla.
Kas sudarė marksistinės ekonomikos esmę. Pirmiausia, remdamasi K.
Markso filosofija, Sovietų Sąjunga įteisino gamybinio turto priklausomybę valstybei, o ne atskiriems žmonėms. Nuosavybė ir beveik visos gamybos kontrolė ir valdymas buvo sutelktas vyriausybės rankose. Daugelį ūkinių sprendimų buvo priimama kaip centralizuotos komandos. Centralizuotu ekonomikos planavimu buvo sprendžiama, ką gaminti, kokias prekes, kokias paslaugas teikti, kaip gaminti ir kas tas prekes turėtų įsigyti bei vartoti.
Ekonomikos kaip žmogiškosios veiklos srities samprata kito marksistinėje ekonomikoje. Marksizmo klasikai ekonomiką laikė kapitalo gamybos ir cirkuliacijos sfera bei gamybinių paslaugų sfera. Tokią sampratą lėmė, visų pirma, tai, kad nedaiktinė gamyba 19 a. viduryje ir net jo pabaigoje visuomenes gyvenime nevaidino žymesnio vaidmens ir, antra, svarbiausias ekonominių tyrimų tikslas. K. Marksas “Kapitale” rašė: “<..>
galutinis šio veikalo tikslas yra atrasti ekonominį šiuolaikinės visuomenės judėjimo dėsnį <..>”. Tą dėsnį lėmė daiktų kaip prekių gamybos raida.
Marksizmo doktrina teigia, kad tik proletarai turi gerų idėjų ir tik proletarinis protas galėjo sugalvoti socializmą. Tačiau bene visi be išimties socializmo teoretikai buvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šį žodį vartoja socialistai. Socialistinės idėjos pasižymi neigiamu nusistatymu kapitalistinei ekonominei tvarkai, paremta privačia nuosavybe, kainų sistema ir laisva konkurencija.
Socialistai stengiasi eiti prie visuomeninės tvarkos, paremtos kolektyvine nuosavybe ir ūkine gyvenimo organizacija, pačios visuomenės tvarkoma. Socializmas – ekonominė sistema, kur pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi centralizuotai pagal planą.
Kitaip tariant, socializmas yra politinis mokymas, pabrėžiantis kolektyvinę gamybos priemonių nuosavybę ir skiriantis didelį vaidmenį valstybiniam ūkio valdymui su labai išplitusia pagrindinių pramonės šakų visuomenine nuosavybe, nors leidžia ribotai reikštis rinkai. K. Marksas socializmą laikė pereinamuoju privataus verslo sistemos pabaigos ir komunizmo pradžios laikotarpiu. Socialistinė srovė, vadinama marksizmu, pabrėžia, kad ekonominiai reiškiniai sąlygoja kitus socialinius reiškinius.
K. Marksas kapitalizmą laikė pasauliniu dinamišku ir besiplečiančiu ekonominiu procesu. 19 a. viduryje iš Didžiosios Britanijos, kurioje prasidėjo, jis jau buvo išplitęs, apimdamas Vakarų Europą. K. Marksas tikėjo, kad imperialistinės ekspansijos būdu kapitalizmas galiausiai paplis visame pasaulyje ir šis gamybos būdas viešpataus visur. Teoretikas teigė, kad istorinė kapitalizmo misija yra išvystyti gamybos jėgas visame pasaulyje. Pasibaigus kaitos ir augimo periodui, savo istorinį uždavinį kapitalizmas bus atlikęs ir užleis vietą savo pasekėjams – socializmui ir komunizmui.
K. Marksas manė, kad buržuazija pertvarko pasaulį pagal savo atvaizdą, keisdama tradicines visuomenes ir integruodama jas į tarpusavio ryšiais susaistytą pasaulinį ūkį. Visa tai vyksta tobulinant gamybos priemones ir kuriant labai geras komunikacijos priemones , į civilizacijos ratą įtraukiant visas tautas. Tautos turės prisitaikyti prie buržuazinio gamybos būdo, įsijungti į tai, kas vadinama civilizacija, ir taip pat tapti buržuazinėmis.
Pagal K. Marksą, Vakarų civilizacijos vystymasis vyko keliomis aiškiai nustatytomis pakopomis. Senuosius primityvios prekių gamybos ūkius pakeitė viduramžių feodalizmas; paskui įsigalėjo kapitalistinis gamybos būdas, kurį turėtų pakeisti socializmas ir komunizmas. Konfliktas tarp tų klasių, kurios valdė gamybos priemones, bei tų, kurios jų neturėjo, ir buvo varomoji jėga, stūmusi istoriją nuo vienos stadijos prie kitos.
Teoretikas atkreipė dėmesį į padėtį už Europos žemyno ribų – į
Aziją, Viduriniuosius Rytus ir kitur, – o tai daryti jį vertė bręstantys kolonijų konfliktai bei politiniai perversmai. K. Marksas įsitikino, kad čia jo sukurta Europos vystymosi teorija netinka, nes tenai nebuvo ikikapitalistinių vystymosi stadijų. Čia nebuvo galima išskirti etapų, atitinkančių senąjį ir feodalinį gamybos būdus. Be to, šios civilizacijos atrodė neturinčios jokių vidinių mechanizmų, skatinančių socialinius pokyčius. Šiuose regionuose nebuvo klasių konflikto, kuris stumtų jas nuo vienos socialinės raidos pakopos prie kitos. K. Marksas manė, kad istoriškai šios vietovės bei jų gyventojai buvo istoriškai sustabarėję ir judėti į priekį negalėjo.
Šitokiam išskirtinumui paaiškinti teoretikas įvedė azijietiško gamybos būdo sąvoką, kuriai, anot jo, būdinga keletas bruožų:
1. žemės ūkis ir manufaktūrinė gamyba kaime Azijos regionuose sudarė visumą ir buvo autarkiški;
2. visuomenės viršūnėje buvo autonomiška ir parazitiška, nuo likusios visuomenės atsiskyrusi valstybė.
K. Marksas buvo įsitikinęs, kad tokia konservatyvi visuomenės santvarka nulėmė tūkstantmečius trukusią socialinę ir ūkinę stagnaciją, dėl kurios kentėjo šios, už Vakarų ribų esančios visuomenės. Nematydamas vidinių jėgų, galinčių istoriškai jas varyti į priekį, K. Marksas tikėjo, kad tam reikalinga išorinė jėga – Vakarų imperializmas.
Teoretikas manė, kad rinkos sistemos įdiegimas, pasaulyje, netgi jei tai daroma, priverstinai, yra žmonijos žingsnis į priekį, priešingai negu neomarksistai ir priklausomybės šalininkai, kurie kapitalistinį imperializmą kaltino. K. Marksas tikėjo, kad istorinė buržuazijos ir imperializmo misija yra sutriuškinti feodalinį bei azijietišką gamybos būdą, kuris trukdė modernizuoti pasaulį. Jis įrodinėjo, kad imperializmas yra reikalingas Indijai modernizuoti ir kad britų sukurta geležinkelių sistema buvo ,,modernios pramonės pirmtakas“. K. Marksas sudėtingai žiūrėjo į imperializmą, kaip istoriškai pažangų dalyką. Jis manė, jog ,,Indijoje
Anglija turi atlikti dvi misijas: viena iš jų – destruktyvi, o kita –
atnaujinanti, panaikinanti senąją Azijos sistemą ir padėti sukurti materialius pagrindus vakarietiškai visuomenei Azijoje“.
K. Marksas tikėjo, kad nors imperializmas yra nemoralus, jis vis tik pažangus, nes be jo atsilikę Azijos ir Afrikos ūkiai visiems laikams būtų likę pirmosiose visuomenės evoliucijos pakopose. Atnešdamas naujas technologijas, imperializmas destabilizuotuose regionuose susidariusią padėtį ir sukuria juose priešiškai nusistačiusias klases, kartu perkeldamas visuomenės ekonominį vystymąsi skatinantį mechanizmą. Kai tik panaikinamas azijietiškas gamybos būdas, prasideda kapitalistinis vystymasis ir industrializacija. To pasėkoje, visuomenė keičiasi ir krypsta į istorinį vystymosi kelią.
Apibendrinant galimas pasakyti, kad K. Marksas ir jo pasekėjai tikėjo, jog kapitalizmas pasaulį tobulina, bet daro tai netolygiai, su pertrūkiais ir ribotai. Marksistai skiriasi nuo liberalų tuo, kad pripažįsta santykinai didelę ekonominę ir politinių veiksnių reikšmę tarptautinės ekonomikos plėtrai. Liberalai mano, kad periferinių ūkių įtraukimas į pasaulinę ekonomiką ir po to einąs jų modernizavimas vyksta palyginti sklandžiai. Marksistų nuomone, šį procesą sunkina politiniai konfliktai, kadangi šalys gina savo pozicijas tarptautiniame darbo pasidalijime. Marksistai tiki, jog šis procesas galiausiai prieis savo ribą, o tuomet neišvengiamai bus sukurtas socializmas ir komunizmas.
4. GAMYBA
Materialinių gėrybių gamyba kaip visuma apima:
• žmonių darbą – tikslingą veiklą, kuria jei keičia ir pritaiko gamtos daiktus savo poreikiams tenkinti;
• darbo objektą – visa tai, į ką yra nukreiptas žmogaus darbas;
• darbo priemonės – jomis žmogus veikia ir keičia savo darbo objektą.
Darbo objektai ir darbo priemonės drauge sudaro gamybos priemones.
Gamybos rezultatai yra darbo produktai, skiriami vartojimui.
darbo produktai, priklausomai nuo jų natūrinės formos ir vaidmens visuomeninėje gamyboje, gali būti skirstomi į:
• gamybos priemones (darbo įrankiai, gamybiniai pastatai, žaliavos ir pan.);
• asmeninio vartojimo reikmenis.
Dėl šios priežasties gamyba skirstoma į du stambius, vienas su kitu susijusius ir vienas nuo kito priklausančius padalinius:
• gamybos priemonių
Gamyba
• vartojimo reikmenų gamyba.
Kiekviena iš jų savo ruožtu susideda iš daugybės gamybos šakų.
Vartojimas gali būti gamybinis arba negamybinis. Gamybinis vartojimas yra darbo įrankių naudojimas gamybos procese, žaliavų perdirbimas, pagalbinių medžiagų naudojimas ir pan. Didžiausią negamybinio vartojimo dalį sudaro asmeninis vartojimas, tai yra įvairiausių reikmenų vartojimas materialiniams bei kultūriniams žmogaus poreikiams tenkinti (pvz.: maisto produktai, rūbai, avalynė, namų apyvokos daiktai ir pan.).Negamybinio vartojimo sferai priklauso tai pat materialinės gėrybės, kurias naudoja negamybinės įstaigos ir organizacijos.
Tarp gamybos ir vartojimo yra glaudus ryšys ir sąveika, nes juk ir taip aišku, kad be gamybos nebūtų vartojimo, o be vartojimo – gamybos.
Tokiu atveju gamyba būtų betikslė. Suprantama, kad gamyba apsprendžia vartojimo būdą. Vartojimo daiktas yra ne daiktas apskritai, o tam tikras konkretus daiktas, kuris suvartojamas tam tikru būdu, kurį apsprendžia pati gamyba. ,,Alkis yra alkis, – sako K. Marksas, – bet alkis, kuris numalšinamas išvirta mėsa, suvalgoma su peiliu ir šakute, yra kitas alkis, negu tasai, kuris numalšinamas praryjant žalią mėsą rankų pagalba“.
Kalbant apie gamybos ir vartojimo sąveiką, galvoje turimas asmeninis materialinių gėrybių vartojimas. Šioje sąveikoje svarbiausias ir lemiamas vaidmuo priklauso gamybai.
Gamybą ir vartojimą jungianti grandis yra materialinių gėrybių paskirstymas ir mainai. Čia lemiamas yra gamybos priemonių paskirstymas.
Visuomenės gamybos priemonių paskirstymo forma turi tam tikrą apibrėžtą istorinį turinį, būdingą tam tikta visuomeninės gamybos išsivystymo pakopai. Kadangi socialistinėje visuomenėje gamybos priemonės yra visuomeninė nuosavybė, tai vartojimo reikmenys skirstomi darbo žmonių interesais.
Tose visuomeninėse formacijose, kuriose gamyba yra prekinė, materialinės gėrybės skirstomos per prekių mainus. Visuomenėje mainai yra tik tarpinis momentas tarp gamybos ir jos sąlygojamo paskirstymo, iš vienos pusės, ir vartojimo, iš kitos pusės. Kadangi vartojimas yra tam tikras gamybos momentas, tai, aišku, kad ir mainai sudaro atitinkamą gamybos momentą.
5. DARBO SVARBA
Gamyboje
Karlas Marksas kartą rašė: ,,Kiekvienas vaikas žino, kad kiekviena nacija žūtų iš bado, jeigu ji liautųsi dirbusi, nesakysiu metus, bet nors kelias savaites“. Aišku, kad visuomenės gyvavimo ir vystymosi pagrindas yra žmogaus gyvenimui reikalingų materialinių gėrybių ( pvz.:
maisto, rūbų, baldų ir pan.) gamyba, be kurios visuomenė kažin ar galėtų gyvuoti. Peršasi išvada, kad gamybos procesas , kokia bebūtų visuomeninė jo forma, turi būti nuolatinis ir nenutrūkstamas.
Turbūt net ir vaikui suprantama, kad esminis gėrybių šaltinis yra gamta ir darbas. Daugumos materialinių gėrybių, kurios reikalingos žmogaus poreikiams tenkinti, gamta pateikia žaliavų pavidalu, todėl žmogus yra priverstas jas perdirbti ir pasigaminti tai, kas būtent jam yra reikalinga.
Žmogus įvairias gamtines medžiagas apdoroja ir pritaiko savo poreikiams tenkinti. Išorinės gamtos nugalėjimas ir privertimas tarnauti žmonijai, jos pritaikymas visuomeniniams poreikiams tenkinti, sudaro materialinių gėrybių gamybos procesą.
Darbas, kaip žmonių veikla, yra natūralus ir būtinas. Tik dirbdami žmonės sukuria jiems reikalingas materialines gėrybes. Darbas yra viena iš pagrindinių visuomenės gyvavimo sąlygų. Juk žmogus, pirmiausia turi nejausti alkio ar troškulio, turėti pastogę, nejausti šalčio, t.y.
turi patenkinti būtiniausius ir prigimtinius poreikius, kurie yra svarbūs egzistenciškai, o tik paskui gali užsiiminėti kūrybine veikla – piešti, rašyti eiles, užsiiminėti politika, religija ar mokslu. Taigi peršasi išvada, kad darbas – pirmoji žmogaus veikla.
Be materialinių gėrybių didelį vaidmenį visuomenės gyvenime vaidina kultūrinės gėrybės. Svarbu yra ir švietimas ir mokslas, ir menas.
Žmogus turi patenkinti ne tik fizinius, bet ir moralinius, psichologinius savo poreikius. Būtina kuo geriausiai tenkinti nuolat didėjančius visų visuomenės narių poreikius, užtikrinti visapusišką visų visuomenės narių vystymąsi.
Žmonės gamina materialines gėrybes bendromis jėgomis, grupėmis, bendrijomis, o ne po vieną, atskirai. Gamyba yra visuomeninė, o darbas –
visuomenės gyvenime dalyvaujančio žmogaus veikla. Žinoma, darbo procesą atlieka atskiri individai, kurie, kaip sako K. Marksas, gamina tik visuomenėje ir visuomenės dėka.
Vystantis visuomeninei gamybai, žmonių tarpusavio ryšiai darėsi vis stipresni, įvairesni. Glaudus žmonių bendradarbiavimas buvo, yra ir bus pirmasis būtinas visuomeninis jų poreikis.
Vienas iš esminių marksistinių teiginių yra tas, kad gamyba visada buvo, yra ir bus visuomeninė. K. Marksas taikliai pažymi, kad izoliuoto žmogaus gamyba už visuomenės ribų yra tokia pat nesąmonė, kaip pavyzdžiui, teigimas, kad kalba galėtų vystytis be kartu gyvenančių ir tarpusavyje besikalbančių individų.
Žmogus gyvendamas naudojasi įvairiais darbo įrankiais ir daiktais, pagamintais ne jo, o kitų visuomenės narių. Jei žmogus nesugebėtų įsisavinti šito sudaiktinto kitų žmonių darbo ir be savo paties patyrimo, kaip tais daiktais naudotis, jis paprasčiausiai neišgyventų ir neišvengiamai bei greitai žūtų vienatvėje.
Baigiant galima pasakyti, kad žmogaus gyvenimas be visuomenės, be visuomeninio darbo pasidalijimo yra neįmanomas. Atskiras žmogus negalėtų pasigaminti viso to, kuo gyvendamas naudojasi. Tarsi savaime suprantama tampa mintis, kad žmonių gyvavimo pagrindas yra visuomeninė gamyba, o ne izoliuoto nuo jos žmogaus gamyba.
6. DARBAS IR DARBO
Jėga
K. Markso žodžiais tariant, darbas pirmiausia yra ,,procesas, vykstąs tarp žmogaus ir gamtos, procesas, kuriame žmogus savo paties veikla tarpininkauja medžiagų apykaitai tarp savęs ir gamtos, ją reguliuoja ir kontroliuoja. Gamtos medžiagos atžvilgiu jis pats veikia kaip gamtos jėga“.
Taigi darbas yra tikslinga žmogaus veikla, kuria žmogus keičia gamtos išteklius bei jėgas, pritaikydamas juos savo poreikiams tenkinti. Darbo procesas, nagrinėjamas tokiu bendru pavidalu, nurodo toliau K. Marksas, yra
,,amžina natūralinė žmogaus gyvenimo sąlyga, ir dėl to jis nėra priklausomas nuo bet kurios šio gyvenimo formos, bet, priešingai, yra vienodai bendras visoms visuomeninėms jo formoms“.
Žmogus, veikdamas gamtą, elgiasi kaip jos pačios jėga. Darbo procese individas naudoja savo organus – rankas, kojas, smegenų veiklą ir pan. Be to, šio proceso metu jis kartu vysto ir savo gabumus, ugdo darbo įgūdžius, plečia akiratį. Darbas yra ne tik įvairaus turto šaltinis, bet ir bene pirmoji pagrindinė žmogaus gyvenimo sąlyga didžiuliu mastu.
Ypatingą vaidmenį žmogaus išsivystymo procese suvaidino darbas, gaminant darbo įrankius, naudojant juos pagal paskirtį, apdorojant gamtinius išteklius. Galima teigti, kad žmogus iš gyvulių pasaulio galutinai išsiskiria tada, kai pradeda gamintis darbo įrankius, net ir paprasčiausius.
Žmogus darbo procese išskiria save iš gamtos. K. Markso žodžiais tariant, gamtinių medžiagų atžvilgiu individas veikia kaip savarankiška gamtos jėga. Tai atsispindi ir jo sąmonėje. Vadinasi, tam tikroje gamybos išsivystymo pakopoje žmogus pradeda suvokti savo santykį su gamta, su jį supančiais objektais. Darbo evoliucija iš instinktyvaus į sąmoningą ir tikslingą veiklą reiškė, kad žmonių bendruomenė virto visuomene, turinčia tam tikras organizavimo formas, visuomeninius santykius, paremtus taisyklėmis. Vadinasi, sąmonė iš pat pradžių yra ir lieka visuomeninis produktas.
Pirmykščiai darbo įrankiai buvo daiktai, kuriuos žmogus rasdavo gamtoje ir iš karto naudodavo savo veikloje neapdirbęs. jais individai galėdavo, tarkim, nudobti žvėrį (lazda), nuo medžio numušti ir perskelti riešutus (akmuo). Bet šis laikotarpis netruko ilgai, nes jau ankstyvosiose vystymosi stadijose žmogus pradėjo apdoroti gamtoje randamus daiktus. Tuo tarpu, visiems aišku, kad joks gyvūnas nėra pasigaminęs bent primityviausio įrankio. Palaipsniui, iš kartos į kartą perduodant patyrimą, darbas darėsi vis įvairesnis, tobulesnis ir sudėtingesnis. Šis procesas vyksta iki šiol.
Matyt, kol tobulės žmonija, tol ir jos atliekamas darbas modernės.
Skiriamoji žmogaus darbo savybė yra ta, kad ši veikla yra sąmoningai nukreipta į tam tikrą tikslą. Darbas, kaip tikslinga žmogaus veikla, iš pagrindų skiriasi nuo operacijų, kurias instinktyviai atlieka gyvūnai. Pasak K.
Markso, nors voras ir atlieka operacijas, panašias į audėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba gali sugėdinti kai kuriuos žmonės architektus, vis dėlto blogiausias architektas iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad, prieš statydamas narvelį iš vaško, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje.
Jis pirmiausia susikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis, o vėliau parenka medžiagas ir stato. Darbo proceso pabaigoje gaunamas rezultatas, kuris jo pradžioje jau buvo darbininko vaizduotėje kaip idėja.
Vadinasi, tarp kuriančių žmogaus ir bitės ir nemenkas skirtumas, nes pirmasis – įsivaizduoja, ką daro, o pastarasis – instinktyviai atlieka gamtos pavestas pareigas.
Žmogus savo daromais pakitimais priverčia gamtą tarnauti sau, tenkinti iškeltus tikslus, valdo ją, o gyvūnai paprasčiausiai naudojasi išorine gamta ir daro joje pakitimus vien tik savo buvimu. Tai yra pagrindinis žmones ir gyvūnus skiriantis veiksnys, kurį įtakoja darbas.
Galiausiai galima sakyti, jog gyvuliai tik pasyviai prisitaiko prie gamtinių savo gyvenimo sąlygų, o žmogus aktyviai pritaiko gamtą savo reikmėms tenkinti.
Turbūt svarbiausias žmonių visuomenės skirtumas nuo gyvūnų visuomenės yra tas, kad žmonės gamina, o gyvūnai – tik minta, o geriausiu atveju – surenka gamtinius išteklius. Juk jau pirmykščiai žmonės gamino įvairius produktus, nekalbant apie įrankius: žvejojo, medžiojo paukščius, žvėris, juos kepė ar virė, statėsi būstus, iš gyvūnų kailių siuvosi rūbus ir pan. Dabartiniais laikais didžioji dalis to, ką žmonės vartoja ir kuo naudojasi, yra pačių žmonių pagaminti produktai.
Žmogus, gamindamas materialines gėrybes, naudoja savo darbo jėgą, kuri yra fizinių ir dvasinių gebėjimų visuma. Šiais savo ištekliais žmogaus naudojasi, kurdamas materialines gėrybes. Tik darbo jėga kuria ir paleidžia veikti gamybos priemones bet kurioje visuomenėje. Tiek darbo objektas, tiek darbo priemonės yra negyvi daiktai.
,,Gyvasis darbas, – sako K. Marksas, – turi apimti šiuos daiktus, prikelti juos iš numirusių, iš tik galimų vartojamųjų verčių paversti juos tikrosiomis ir veikiančiomis“. Tik darbo jėga išjudina gamybos priemones, tik susijungus darbo jėgai su gamybos priemonėmis – su darbo objektu ir su darbo priemonėmis, prasideda gamybos procesas. Darbas yra darbo jėgos naudojimas.
Žmogaus darbo jėga – jo fiziniai ir dvasiniai sugebėjimai –
vystosi, evoliucionuoja ir tobulėja. Vystantis gamybos priemonėms, kartu vystosi ir gamybiniai žmonių įgūdžiai, gamybinis patyrimas, o to pasėkoje pradedama kurti sudėtinga technika, kuri vis labiau ir labiau naudojama gamybos procese.
kaip jau minėta, darbo objektas yra visa tai, į ką nukreiptas žmogaus darbas. Ne tik darbo jėga, bet ir darbo objektai kinta vystantis mokslui, technikai, žmonijos patyrimui. Didelė reikšmė tenka mokslo laimėjimams, kurie keičia darbo objektus, itin smarkai padidina galimybes plėsti gamybos ribas ir sudaro pagrindą produktų gausumui sukurti.
Klaidinga būtų manyti, kad visos gamtos medžiagos, visa aplinka, supanti žmogų, visi gamtiniai žemės, vandens ir oro turtai jau savaime yra darbo objektai. Gamtos jėgos ir medžiagos tampa darbo objektais tada, kai jos yra veikiamos darbo, kai jos įtraukiamos į gamybą. Ankstyvose žmonių raidos pakopose gamtos medžiagos bei energija, kurias žmonės naudodavo kaip darbo objektus, buvo labai negausios ir neįvairios. Evoliucionuojant visuomenei, darbo objektų ratas plėtėsi ir kasdien tampa vis didesnis, gausesnis ir įvairesnis. Galiausiai galima teigti, kad gamtinė, arba geografinė, aplinka, yra svarbi, turi įtakos įvairių gamybos šakų išsivystymui ir padėčiai. Vienais atvejais ji apsunkina, o kitais atvejais
– palengvina bei paspartina materialinę gamybą ir tuo daro įtaką darbo našumo kilimui.
7. DARBO PASIDALIJIMAS IR DARBO
Našumas
Seniausia gamybos organizavimo forma – paprastoji kooperacija[1].
Taigi, visi pirmykščio kolektyvo nariai dirbdavo vienodą darbą tuo pat metu, tarkim, medžiodavo. Pirmieji paprasčiausi darbo įrankiai dar neturėjo specializuotos paskirties, ta prasme, kad nebuvo pritaikyti kuriam nors vienam darbo procesui atlikti. Naudodamiesi tokiais darbo įrankiais, pirmykščio kolektyvo nariai bendrai dalyvaudavo viename ar kitame procese, visose visuomenės gamybos grandyse.
kalbėdamas apie paprastąją kooperaciją kaip visuomeninio darbo organizavimo formą, K. Marksas nurodo, kad vien toks daugelio asmenų vienarūšių pastangų sujungimas sukuria naują gamybinę jėgą, kuri iš esmės jau yra visuomeninė gamyba. ,,Be to naujo jėgos potencialo, – rašė K.
Marksas, – kuris atsiranda daugelį jėgų suliejus į vieną bendrą jėgą, daugelyje gamybinių darbų jau pats visuomeninis kontaktas sukelia lenktyniavimą ir savotišką gyvybinės energijos pakilimą, didinantį individualinį atskirų asmenų gamybinį pajėgumą“ – ,,Kapitale“ rašė K.
Marksas. Šią labai svarbią išvadą jis iliustruoja vaizdingu pavyzdžiu:
,,Panašiai kaip ir raitelių eskadrono puolimo jėga arba pėstininkų pulko pasipriešinimo jėga iš esmės skiriasi nuo sumos tų puolimo irpasipriešinimo jėgų, kurias pajėgia išvystyti pavieniai raiteliai ir pėstininkai, taip ir mechaninė pavienių darbininkų jėgų suma skiriasi nuo to visuomeninio jėgos potencialo, kuris išsivysto, kai daug rankų vienu metu dalyvauja atliekant tą pačią nedalomą operaciją“.
Specialios paskirties darbo įrankių atsiradimas, jų gaminimo pobūdžio pasikeitimas, jų naudojimas atskirose darbo proceso grandyse plėtė visuomeninio darbo kooperaciją, sudarė sąlygas atsirasti pirmosioms darbo pasidalijimo formoms, būtent prigimtiniam darbo pasidalijimui pagal amžių (vaikai, suaugę, senyvo amžiaus žmonės) ir pagal lytį ( vyrai ir moterys).
Darbo visuomeninio pasidalijimo augimą apsprendė gamybinių jėgų augimas. Savo ruožtu, kaip pažymi K. Marksas, ,,kiek yra išvystytos kurios nors tautos gamybinės jėgos, ryškiausiai parodo jos darbo pasidalijimo išsivystymo lygis. Kiekviena nauja gamybinė jėga toliau vysto darbo pasidalijimą. Darbo pasidalijimo augimas ryškiausiai rodo darbo tapimą visuomenišku, jo įsigalėjimą visuomenėje.
Pirmykštis gyvulių prijaukinimas išsivysto į tam tikrą ūkinės veiklos šaką – gyvulininkystę. Kai kurių gimininių bendruomenių, gyvenančių palankesnėse gamtos sąlygose, kur buvo galima auginti daugiau gyvulių, pagrindine gamybos veikla tampa gyvulininkystė. Kitos gimininės bendruomenės dėl palankesnių gamtos sąlygų pradeda vis daugiau verstis žemdirbyste. Piemenų genčių išsiskyrimas buvo pirmasis stambus visuomeninis pasidalijimas, žymiai padidinęs tais laikais darbo našumą.
Be žemdirbystės ir gyvulininkystės, vystėsi ir kitos gamybinės veiklos rūšys. Žmonės išmoko gaminti indus iš molio, atsirado rankinis audimas, o ypač didelę reikšmę turėjo atradimas, kaip lydyti metalą – iš pradžių varį, o po to žalvarį. Ima vystytis amatinė gamyba, bendruomenėse palaipsniui išsiskiria žmonės, nuolat besiverčiantys amatais. Amatų atsiskyrimas nuo žemės ūkio buvo antrasis stambus visuomeninis darbo pasidalijimas.
Ankstyvosiose gimininių bendruomenių vystymosi pakopose produktų mainai buvo tik atsitiktiniai. Išsivysčius gyvulininkystei kaip sparčiai ūkio šakai, susidarė sąlygos atsirasti ir stiprėti reguliariems, nuolatiniams prekiniams mainams.
Bendruomenės iš pradžių mainydavo savo produkto perteklių. Tas perteklius jau susidarydavo, pakilus ko kolektyvinio bendruomenės narių darbo našumui. Tuo tarpu individo darbo našumas (gamybinis pajėgumas)
tebebuvo tokio žemo lygio, jog jis, dirbdamas atskirai, dar negalėdavo pagaminti pridedamojo produkto (t.y. perviršis virš to produkto), kuris buvo reikalingas paties darbuotojo gyvybei šiaip taip palaikyti.
Sukūrus tobulesnius darbo įrankius ir sukaupus didesnį gamybinį patyrimą, žymiai išaugo atskiro žmogaus darbo gamybinis pajėgumas, darbo našumas.
Darbo našumas – tai vartojamųjų verčių kiekis, pagaminamas per tam tikrą laiką (laiko vienetą). Darbo našumas kyla, tobulinant arba geriau naudojant gamybos įrankius, vystantis mokslui, tobulėjant darbo įgūdžiams ir meistriškumui, racionalizuojant darbą, gerinant gamybos procesą. Darbo našumas tam tikru mastu taip pat priklauso nuo gamtinių sąlygų.
Apibūdindamas darbo gamybinį pajėgumą, K. Marksas rašė, kad
,,darbo gamybinį pajėgumą apsprendžia įvairios aplinkybės, tarp kitko, vidutinis darbininkų įgudimo laipsnis, mokslo išsivystymo lygis ir technologinio jo pritaikymo laipsnis, visuomeninė gamybos proceso kombinacija, gamybos priemonių dydis ir efektyvumas ir, pagaliau, gamtinės sąlygos“.
Darbo intensyvumas – tai darbo sąnaudos per laiko vienetą, gaminant apibrėžtą produktų kiekį. darbo intensyvumo didėjimas reiškia, kad didėja darbo sąnaudos per tą patį laiko tarpą.
8. BŪTINASIS, PRIDEDAMASIS DARBAS IR JO
Reikšmė
Tobulėjant gamybos įrankiams, pirmykštės bendruomeninės santvarkos gelmėse susidaro prielaidos atsirasti ne tik būtinajam, bet ir pridedamajam darbui. Bene pagrindinė šio reiškinio priežastis buvo darbo našumo pakilimas iki tokio lygio, kuomet žmogaus darbo jėga sugebėdavo pagaminti ne tik tai, kas būtina.
Augant gamybinėms jėgoms, kai žmonės išmoko gaminti ne tik akmeninius, bet ir metalinius darbo įrankius, kai vietoj skurdaus pirmykščio medžioklės ūkio ir maisto rinkimo pakankamai išsivystė gyvulininkystė, žemdirbystė ir amatinė gamyba, kartu kilo ir žmogaus darbo našumas: žmogaus darbas, tomis istorinėmis sąlygomis daugiausia naudotas gyvulininkystėje ir žemdirbystėje, jau galėjo pagaminti daugiau produktų, negu reikėjo pačiai darbo jėgai palaikyti.
Taigi bendruomenės narių darbą galima suskirstyti į pridedamąjį ir būtinąjį.
Būtinasis darbas yra darbas, sunaudojamas patiems gamybos darbuotojams būtinų pragyvenimo reikmenų pagaminimui. K. Marksas rašė, jog jis darbą vadina darbininkams būtina dėl to, kad jis nepriklauso nuo visuomeninės jų darbo formos.
Pridedamasis darbas gamina pridedamąjį produktą. Pridedamasis produktas yra sukuriamas tuomet, kai darbo našumas pasiekia tokį lygį, jog kiekvienas vidutinių gabumų bendruomenės narys pradeda sistemingai dirbi ir gaminti daugiau, nebu yra būtina jo gyvybei palaikyti ir ima pagaminti ne tik būtinąjį produktą.
K. Marksas manė, kad ,,pridedamasis darbas apskritai, kaip darbas virš tam tikrų poreikių mato, visada turi egzistuoti. Tam tikras pridedamojo darbo kiekis yra reikalingas tam, kad būtų apsidrausta nuo atsitiktinumų, kad sutinkamai su poreikių vystymusi ir gyventojų pažanga būtų progresyviai plečiamas reprodukcijos procesas“.
Taigi įvykus pirmajam dideliam visuomeniniam darbo pasidalijimui ir pakilus darbo našumui, jau pasidarė galima kaupti produktus ir didinti turtą. Dėl įvairių aplinkybių vienose bendruomenės produktų susikaupdavo daugiau, kitose – mažiau. Pirmykštės visuomenės gamybinių jėgų vystymasis sukelia ir pasiskirstymo sistemos pakitimus, pradeda laužyti viešpatavusį lygiavinį principą. Didėjant žmogaus darbo našumui, keitėsi ir bendruomenės narių vaidmuo darbo kooperacijoje. Dėl to senoji paskirstymo forma, kai buvo dalinama lygiomis dalimis, pradeda virsti gamybos stabdžiu. Nors lygiavinio pasiskirstymo principas apskritai tebegaliojo, tačiau gamintojų paskatinimui jau buvo naudojamos ir tam tikros materialinio suinteresuotumo priemonės.
Amatų atsiskyrimas taip pat reiškė tolesnį darbo našumo kilimą ir mainų išsiplėtimą. Amatininkai savo darbo produktus pradėjo gaminti specialiai mainams. Mainai tampa reguliarūs, darbo produktai tampa prekėmis
– produktais, gaminamais ne sau vartoti, bet mainyti į kitus produktus, parduoti.
Tokiomis sąlygomis, siekiant pasisavinti pridedamąjį darbą ir pridedamąjį produktą, pasidarė pageidautina įtraukti į darbą naujų jėgų.
Pirmasis stambus visuomeninis darbo pasidalijimas padidino darbo našumą, aišku, ir turtus, išplėtė gamybos sritis. Tuometinėmis istorinėmis sąlygomis tokia situacija neišvengiamai sąlygojo vergiją. Iš pirmojo stambaus visuomeninio darbo pasidalijimo atsirado pirmasis stambus visuomenės suskilimas į dvi klases: ponų ir vergų, išnaudotojų ir išnaudojamųjų.
9. KARLO MARKSO
Nuopelnai
Drąsiai galima teigti, kad Karlas Marksas atrado žmogaus istorijos vystymosi dėsnį. Jis pirmasis suprato paprastą faktą, kad žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to galės užsiiminėti protine ir menine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas. Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai vaizdiniai.
Visuomenės ir valstybės atsiradimą bei vystymąsi ikimarksistinės teorijos aiškino idealistiškai. Tai pasakytina ne tik apie sociologus ir filosofus, bet ir apie tuos mąstytojus, kurie gamtos procesus aiškino, remdamiesi materializmo pozicijomis. Kai kurie iš jų pakilo iki palyginti gilių sociologinių apibendrinimų ir teisingai užčiuopė ekonominių santykių vaidmenį visuomenės gyvenime, tačiau tik K. Marksas šią mintį išvystė iki galo.
K. Marksas davė materialistinį istorijos supratimą. Tai buvo perversmas visuomenės moksluose. Teoretikas pašalino du svarbiausius pirmesniųjų istorinių teorijų trūkumus, kurie buvo tokie:
• pirminės teorijos geriausiu atveju nagrinėjo tik idėjinius istorinės žmonių veiklos motyvus, netirdamos objektyviojo dėsningumo visuomeninių santykių sistemos išsivystyme, neįžiūrėdamos tų santykių šaknų materialistinės gamybos išsivystymo laipsnyje;
• pirmesniosios teorijos neapėmė gyventojų daugumos veiksmų, o istorinis materializmas pirmą kartą įgalino su gamtos mokslų tikslumu ištirti visuomenines masių gyvenimo sąlygas ir tų sąlygų kitimą.
Vadinasi, norint visuomenės istoriją paversti mokslu, pirmiausiai reikėjo sulaužyti idealistinius prietarus, kad idėjos apsprendžia istorijos vystymąsi. Iki tol, kol materialistinis istorijos supratimas nebuvo giliai ir moksliškai pagrįstas kapitalistinės visuomenės tyrimais, kuriuos K.
Marksas atliko ,,Kapitale“, materialistinis istorijos supratimas tebuvo dar tik hipotezė, tačiau tokia hipotezė, kuri pirmą kartą sudarė galimybę moksliškai pažvelgti į istorijos ir visuomenės vystymosi klausimus.
Iki tol tyrinėtojai, nesuvokdami visuomenės vystymosi dėsningumų, nesugebėdavo įsigilinti, pradėti nuo pačių paprasčiausių ir pradinių visuomenių santykių kaip gamybiniai. Tyrinėtojams buvo sunku sudėtingame visuomeninių ryšių ir reiškinių tinkle svarbiausius santykius atskirti nuo nereikšmingų ir nesugebėjo rasti kriterijų jiems vertinti. Tuo tarpu materializmas pateikė visiškai objektyvų kriterijų, išskirdamas gamybinius santykius kaip visuomenės struktūrą ir įgalindamas šiems santykiams taikyti bendrąjį mokslinį kartojimosi kriterijų.
Galima sakyti, jog mokslinis marksizmo nuopelnas yra tai, kad į socialinį procesą imta žiūrėti kaip į natūralų istorinį procesą. Jei ši pažiūra nebūtų susiformavusi, kažin ar galėtų egzistuoti visuomenės mokslas.
K. Marksas nuolat plėtojo ir gilino marksistinę pasaulėžiūrą vieną ar kitą ekonominę problemą nagrinėdamas ir kaip ypatingą politinės ekonomijos problemą, ir kaip filosofinę marksizmo problemą. Taigi jis buvo pirmasis iš visuomenės istorijos tyrinėtojų, kuris atskleidė visuomeninės materialistinės gamybos vaidmenį visuomenės gyvenime, o tuo pačiu išaiškino ir visuomenės vystymosi pagrindą bei dėsningumus.
Gamybinių santykių analizė įgalino K. Marksą pastebėti kartojimąsi bei dėsningumus ir apibendrinti įvairių šalių santvarkas viena pagrindine visuomenės formacijos[2] sąvoka. Tiktai toks apibendrinimas įgalino pereiti nuo visuomeninių reiškinių aprašymo prie mokslinės jų analizės, padedančios atsiriboti nuo to, kas vieną kapitalistinę šalį skiria nuo kitos, ir tyrinėti tai, kas bendra joms visoms.
Vadinasi, mokslinį marksistinės metodologijos pobūdį pirmiausia apsprendžia tai, kad materialistinis istorijos supratimas padeda nustatyti dėsningą visuomenės vystymosi pobūdį ir atskleisti objektyvius visuomenės vystymosi dėsnius, kaip lemiamą materialinės gamybos ir liaudies masių vaidmenį visuomenės gyvenime ir jos istorijoje, tokius kaip klasių kovos ir socialinės revoliucijos dėsnį.
Marksistų požiūriu, materialistinis istorijos supratimas sudaro mokslinį pamatą sociologijai, politinei ekonomijai, istorijai, teisei, estetikai ir kitoms mokslo šakoms, nagrinėjančioms visuomenės gyvenimą.
K. Marksas buvo pirmasis, įrodęs, kad žmones į visuomeninį organizmą sujungia jų bendros konkrečios istorinės materialinio gyvenimo sąlygos, materialinių gėrybių gamybos būdas. Visuomenės atsiradimas –
žmonių gamybinės veiklos rezultatas. Materialinių gėrybių gamybos procese tarp žmonių susidaro tam tikri būtini visuomeniniai ryšiai ir santykiai, be kurių gamyba apskritai negalėtų vykti.
Aiškindamas atskiros istorinės visuomenės ekonominės formacijos struktūrą ir vystymąsi gamybiniais santykiais, K. Marksas neapsiribojo vien šių santykių tyrimu, bet stengėsi išnagrinėti tuos gamybinius santykius atitinkančius antstatus. Tokio visapusiško visuomenės ekonominės formacijos tyrimo pavyzdį K. Marksas pateikė ,,Kapitale“. Tame epochiniame veikale , skirtame kapitalistinio gamybos būdo atsiradimo, vystymosi ir žlugimo dėsniams nagrinėti. K. Marksas parodė kapitalizmą kaip visumą su savo buitinėmis ypatybėmis, su jam būdinga klasių kova, su politiniu buržuaziniu antstatu, saugančiu kapitalistų klasės viešpatavimą, su buržuazinėmis idėjomis, su buržuaziniais šeimos santykiais.
Vienas iš K. Markso nuopelnų mokslui buvo tai, kad jis atskleidė klasių bei klasių kovos pagrindą. Antagonistinių klasių visuomenėje gamybiniai santykiai yra pirmiausia klasiniai, ta prasme, santykiai ne tik tarp dviejų individų, bet tarp darbininkų ir kapitalistų, nuomininkų ir žemės savininkų ir pan. Šitie santykiai turi lemiamą reikšmę ekonominiams žmonių interesams susiformuoti.
Na, pavyzdžiui, visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė gimdo bendrus ekonominius žmonių interesus, kurie sutampa su visos visuomenės interesais. Priešingai, privatinė gamybos priemonių nuosavybė gimdo privačius interesus, kurie susikerta tiek su kitų individų, tiek su visos visuomenės interesais.
Kapitalistai rūpinasi gauti kuo didesnį pelną, o proletariatui lieka priverstinio darbo našta, balansavimas ant skurdo ribos, nuolatinis rūpestis dėl rytojaus. Dėl šio interesų prieštaringumo ir kyla klasių kova, kurioje išryškėja interesų bendrumas atsiros klasės viduje – taip susiformuoja bendri klasės interesai.
10. IŠVADOS
Marksizmo poveikis žmonijos raidai buvo galingas ir prieštaringas, kupinas įvairiausių metamorfozių ir variacijų. Kartais gali pasirodyti paradoksalu tai, jog net nemarksistinės ar antimarksistinės pakraipos mokslininkai – filosofai, politologai, sociologai, ekonomistai –
savo veikaluose ir tyrinėjimuose plačiai naudoja K. Markso kūrybos rezultatus. Daugelis jų šio fakto nepripažįsta arba nutyli, bet kai kurie sugeba objektyviai ir drąsiai vertinti marksizmo įtaka savo mokslinėje veikloje. Pavyzdžiui, žinomas ekonomistas Dž. Gelbreitas kartą yra taip sakęs: “Atvirai kalbant, aš laikau K.arlą Marksą per daug galinga figūra, kad visiškai atiduočiau jį socialistams ir komunistams”. Taigi, mokslinė marksizmo galia yra visuotinai pripažinta.
Autorius plėtojo mintį, jog kapitalizme galiojantis ekonominės koncentracijos principas pavers visus žmones proletarais atskirs juos nuo gamybos priemonių ir proletarai, įsisąmoninę savo kolektyvinius interesus, nuvers valdančiąją klasę, pakeis ekonominių santykių bazę ir tada, pats savaime, pasikeis ir antstatas:politika ir menas, teisės ir moralės normos.
Kaip teigė K. Marksas: „Aukštesni gamybiniai santykiai niekuomet neatsiranda auščiau negu subręsta materialinės gyvenimo sąlygos pačios senosios visuomenė gelmėse”.
Tačiau K. Markso idėjas sutriuškino pats gyvenimas dar pačiam
Marksui gyvam esant. Vykstant kapitalo koncentracijai, jo nuomone, vis daugiau žmonių turėjo būti atskirti nuo gamybos priemonių, pavirsti proletarais ir skursti. Politika šiuo atveju turėtų būti bejėgė, nes politika tarnauja valdančiajai klasei. Tačiau, kai dėka fabrikinės gamybos buvo sukurta pakankama gerovė, politinė valdžia priėmė sprendimus dėl vaikų darbo uždraudimo, dėl darbo higienos, dėl minimalios algos ir minimalaus darbo užmokesčio. Šiais sprendimais buvo numalšintas darbininkų nepasitenkinimas ir nuslopintos revoliucijos idėjos. Negana to, tai pasitarnavo bendram ekonomikos kilimui, kadangi darbininkai galėjo pirkti daugiau prekių.
K. Marksas kapitalistinėje santvarkoje įžvelgė 2 esminius neigiamus bruožus:
1) ši santvarka paremta darbo žmogaus išnaudojimu ir tai sudaro kliūtį visapusiškam asmenybės tobulėjimui;
2) gamyba šioje santvarkoje vyksta prekine – pinigine forma, ir tai sudaro sąlygas žmonių susvetimėjimui.
Tie bruožai nors ir evoliucionavo, bet išliko ir iki šių dienų, pasireikšdami žmogaus fizinių bei dvasinių galių išnaudojimu. Taigi, technologinės galimybės šiandien vėlgi susiduria su kapitalistinių santykių ribotumu ir reakcingumu. Tačiau kapitalistinė krizė dabar reiškiasi ne tik visuomeninėje plotmėje, bet ir žmogaus asmenybės viduje.
Nors marksizmas, kaip rinkos ir kapitalistinio pasaulio ekonomikos teorija, yra gana ribotas, svarbus jo indėlis yra tas, kad jis pabrėžia vidaus ir tarptautinio darbo pasidalijimo svarbą. Kaip teigė K.
Marksas, bet koks darbo pasidalijimas sukelia priklausomybę. Ekonominiai ryšiai tarp visuomenės grupių ir
Manau, jog galima daryti išvadą, kad politiniai procesai nėra tiesiogiai susiję su ekonominiais santykiais, kaip manė K. Marksas, bet vystosi vienas kitam užbėgdami už akių ir įtakodami vienas kitą.
Palyginti su K. Markso laikais, šiandien materialinė gamyba iš esmės pasikeitė. Dabartinės visuomenės materialinę – techninę bazę galima įvardyti kaip informacinę – intelektualinę. Jai būdinga keletas bruožų:
1) darbas įgyja vis didesnį intelektualinį pobūdį, mokslas ir kultūra tampa tikrąja šio žodžio prasme gamybine jėga;
2) gamybinis procesas individualizuojamas, jis vis labiau priklauso nuo konkretaus žmogaus kvalifikacijos darbinėje srityje bei bendro išsilavinimo;
3) keičiasi darbo motyvacija, žmonių vertybinės orientacijos vis labiau grindžiamos kūrybiškumo ir socialiniais bei psichologiniais veiksniais.
Kapitalizmas arba žmogus – tokia šiandien iškyla istorinė dilema.
Ir čia išryškėja dar viena marksizmo metamorfozė. Visą laiką marksizmas buvo kaltinamas žmogiškosios problematikos ignoravimu, bet pasirodo jo socialinė galia ir buvo pati žmogiškiausia, nes svarbiausias marksizmo pasaulėžiūros turinys, pradedant nuo ankstyvųjų K. Markso veikalų– tai realus humanizmas, didelę reikšmę skiriantis žmogui.
Baigdama norėčiau pasakyti, jog sunku vienareikšmiai ir nedviprasmiškai vertinti K. Marksą ir jo sukurtą teoriją – marksizmą. Kaip ir kiekviena kita teorija jinai turi tiek teigiamų, tiek neigiamų bruožų.
Kai kurie teiginiai buvo produktyvūs ir teisingi, kai kurie, deja, žlugo, buvo paremti ne tiek moksliniais tyrinėjimais, kiek asmeniniais išgyvenimais, mintimis bei vizijomis. Kaip ten bebūtų, manau, jog Karlas
Marksas – dėmesio verta istorinė asmenybė. Turėtume suvokti, jog teoretikas tiesiog norėjo matyti pasaulį gražesnį ir tobulesnį, kuriame gyventų turtingi ir laimingi žmonės, o siekė šio tikslo tokiais būdais ir priemonėmis, kokiomis galėjo bei sugebėjo.
11. Naudota literatūra
1. K. Marksas ,,Kapitalas“, t. I
2. B. Martinkus, V. Žilinskas ,,Ekonomikos pagrindai“
3. L. von Mises ,,Ekonominė politika“
4. R. Gilpin ,,Tarptautinių santykių politinė ekonomija“
5. Dz. Budrys ,,Politinės ekonomijos raštų rinktinė“
6. K. Marksas ,,Dėl politinės ekonomijos kritikos“
7. K. Marksas, F. Engelsas ,,Rinktiniai raštai“ t. V
[1] Kooperacija – 1) viena iš darbo organizavimo formų, kai daugelis asmenų bendrai dalyvauja tame pačiame darbo procese arba įvairiuose, bet vienas su kitu susijusiuose darbo procesuose; 2) masiniai kolektyviniai susivienijimai gamybos ir mainų srityje.
[2] Visuomenės ekonominė formacija – tai tam tikra visuomenės išsivystymo pakopa, kurios pagrindą sudaro istoriškai susiklostęs gamybos būdas, apsprendžiantis ekonominį, politinį ir dvasinį žmonių gyvenimo būdą (ekonominė bazė, politinis antstatas, visuomenės sąvokos formos).