Kapitalo skolinimosi galimybės Lietuvoje

ĮVADAS

Paskutinių laikų ūkio plėtrai charakteringas yra vis didesnis kapitalo reikšmės įsigalėjimas. Iš antraeilio gamybos faktoriaus pirmykščiais laikais, kai pagrindinės reikšmės turėjo gamta ir darbas, kapitalas užima pirmaujančią vietą.
Kapitalo vaidmuo gamyboje ne visais laikais buvo vienodas, nors ir užėmė savarankišką vietą. Taigi dabar kapitalas gamyboje didėja ir įgyja vis svarbesnę, gal ir lemiamą reikšmę kuriant materialines vertybes. Pavyzdžiui, aukštas gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygis chemijos, tekstilės, trikotažo, masto, elektronikos ir kitose pramonės šakose. Pagaliau mažėja žmogaus rankų darbas žemės ūkyje. Ir čiia didėja kapitalas gamybos priemonėse.
Nepakankamai sukaupusios kapitalo firmos, kurių kapitalo fondai yra nepajėgūs padengti einamųjų išlaidų, turi rasti būdų, kaip padidinti atitinkamus pagrindinius ir apyvartinius kapitalo fondus – antraip ji bankrutuos. Svarbu žinoti kapitalo skolinimosi galimybes, todėl ši tema yra labai aktuali.
Darbo tikslas: nustatyti kapitalo skolinimosi galimybes Lietuvoje.
Darbo uždaviniai: 1. Suformuluoti kapitalo apibrėžimą; 2. Nustatyti kapitalo skolinimosi galimybes Lietuvoje; 3. Sužinoti bankų paskolų išdavimo ribojimus; 3. Sužinoti galimas perspektyvas.

1. KAPITALAS

Paskutinių laikų ūkio plėtrai charakteringas
yra vis didesnis kapitalo reikšmės įsigalėjimas.
Iš antraeilio gamybos faktoriaus pirmykščiais laikais, kaai pagrindinės
reikšmės turėjo gamta ir darbas, kapitalas užima pirmaujančią vietą.
PETRAS ŠALČIUS (1893 – 1958)

Kapitalo vaidmuo gamyboje ne visais laikais buvo vienodas, nors ir užėmė savarankišką vietą. Pavyzdžiui, senovės pasaulyje ir viduramžiais pramonės darbą atliko smulkūs amatininkai, šiandien viso ūkio priekyje – stambioji pramonė. Vi

isam ūkiniam gyvenimui ypatingą reikšmę turi įvairios gamybos priemonės, kurios, kaip žinome, ekonomikos moksle apibūdinamos bendu kapitalo pavadinimu. Atsižvelgiant į tai, dabar, ypač pramonėje, pagrindinę reikšmę turi ne darbas, o kapitalas. Čia darbas mašininis, mechanizuotas, automatizuotas, o daugeliui atvejų žmogui tenka jų valdymo operacijos. Kai senovėje nebuvo mašininio darbo, žmogaus darbas turėjo lemiamą reikšmę. Taigi dabar kapitalas gamyboje didėja ir įgyja vis svarbesnę, gal ir lemiamą reikšmę kuriant materialines vertybes. Pavyzdžiui, aukštas gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygis chemijos, tekstilės, trikotažo, masto, elektronikos ir kitose pramonės šakose. Pagaliau mažėja žmogaus rankų darbas žemės ūkyje. Ir čia didėja kapitalas gamybos priemonėse.

1.1. Kaptalo samprata ir reikšmė

Kapitalo terminu apibūdinami tie daiktai, kurių gamybos procese, t.y. visi gamyboje vartojami materialiniai ištekliai, išskyrus žemę ir darbą. Kapitalas egzistuoja tiik kaip darbo ir gamtinių išteklių kooperavimo rezultatas.
Norint suprasti ekonominių santykių esmę, reikia išnagrinėti kapitalo funkciją gamybos procese, nes klaidingas šio klausimo supratimas daro žalą ne tik ekonominei teorijai, bet ir realiam gyvenimui. Kai ekonominė sistema efektyvi, žmonės gamina ne dėl pačios gamybos, bet dėl vartojimo. Vartojimą ir apskritai visuomenės gerovę gali užtikrinti jos sugebėjimas gaminti iš žaliavų naudingas prekes ir teikti paslaugas. Šiandien mes vartojame tai, ka pagaminome vakar, o rytdienos vartojimas, be abejo, priklausys nuo šios dienos gamybos ly

ygio. Norėdami pailiustruoti šią paprastą mintį, prisiminsime pirmykštį žmogų, kuris vienąsyk padarė didžiulį atradimą.
Taigi, sakykime, kad pagrindinis jo užsiėmimas buvo žvejyba, ir per 10 ,,darbo“ valandų dieną jis rankomis sugebėdavo sugauti apie 10 žuvų, kurias tą pačią dieną jo šeimyna suvalgydavo. Toks gyvenimo ritmas tęsėsi daugelį metų. Tačiau vieną dieną žvejys susimąstė ir sukūrė bei pasigamino paprasčiausią tinklą. Suvokdamas, kad tinklo gamyba užtruks tam tikrą laiką, tarkime, savaitę, žvejys sąmoningai pasiryžo atsisakyti 70 žuvų savo ir šeimos matinimui. Tą savaitę jie turėjo badauti arba valgyti anksčiau sutaupytą žuvį. Svarbiausias motyvas atsisakyti tos dienos vartojimo buvo viltis padidinti ateities vartojimą, o tai mums žinoma, kaip kaupimas . Su tinklu žvejys sugautų 60 žuvų per dieną, t.y. 50 žuvų daugiau. Išvada: sumažinęs nūdienos vartojimą, žvejys tinklo gamybos metu netiesiogiai didina ateities vartojimo galimybes. Žinoma, padidėjusiu laimikiu žvejys galės džiaugtis tol, kol tinklas nesuplyš ar jo nenuneš vandens srovė.
Taigi galima teigti, kad kapitalas yra pagamintos gamybos priemonės, kilusios iš žemės ir darbo. Žemė ir darbas yra daug efektyvesni ir našesni, kai jie sąveikauja su atitinkamu kapitalo kiekiu. Tačiau kapitalas gamyboje užima savarankišką vietą. Mes žinome, kad žemės, kaip gamybos veiksnio, išnaudojimas prieina tam tikrą ribą. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie darbą. Tuo tarpu kapitalas (gamybos preimonės) gali bū
ūti nuolatos gerinamas ir didinamas. Gamtinių išteklių, darbo jėgos ir kapitalo vaidmuo gamyboje ne visais laikais buvo vienodas. Pavyzdžiui, pačiose primityviausiose bendruomenėse kapitalas neegzistuoja. Tačiau, kai tik žmogus, naudodamas savo darbą gamtiniams ištekliams perdirbti, įstengia atidėti dalį javų ar bulvių sėklai ir sumeistrauja padedančius jam dirbti pirmuosius darbo įrankius, jis jau kaupia kapitalą. Taigi kapitalas yra žmogaus sukurtas gamybos veiksnys.
Mūsų laikais pagrindinę reikšmę gamyboje, ypač pramonės gamyboje, turi ne gamtiniai ištekliai ir darbo jėga, bet kapitalas.
Jau minėta, kad kapitalas – tai sudaiktinto darbo ištekliai. Kapitalas – tai žmogaus darbu pagamintos priemonės, naudojamos tolesnei gamybai. Tiksliausias kapitalo apibrėžimas būtų toks:
Kapitalas – tai žmogaus darbu pertvarkyti gamtiniai ištekliai ir pritaikyti tolesniam perdirbimui, kuriant žmogui reikalingas gėrybes; tai finansinių ir fizinių fondų, kurie gali būti naudojami prekių gamybai ir paslaugoms kurti, vertė; tai – turtas, vertybė.
Todėl šia prasme kapitalu nevadinsime materialinių vertybių, kurios skirtos tiesioginiam žmogaus vartojimui, t.y. tokių vartojimo prekių, kaip maistas, batai, drabužiai, lengvieji automobiliai ir pan., ir tų gamybos priemonių, kurios nesukurtos žmogaus darbu, pavyzdžiui, žemė bei kitos gamtinės jėgos.
Kapitalas pasireiškia įvairiomis formomis, ir pagal tai skirstomas į pagrindinį (pastovų) ir į apyvarinį (kintamąjį). Be to kapitalas dar skirstomas į: realųjį, finansinį, žmogiškąjį. Panagrinėkime finansinį kapitalą.
1.2. Kapitalo finansavimas

Nepakankamai sukaupusios kapitalo firmos, kurių kapitalo fondai yra nepajėgūs padengti einamųjų iš

šlaidų, turi rasti būdų, kaip padidinti atitinkamus pagrindinius ir apyvartinius kapitalo fondus – antraip ji bankrutuos.
Įminės kapitalo finansavimas gali būti ilgalaikis, trumpalaikis bei nuomos būdu; įmonės gali pasirinkti įvairius finansavimo šaltinius ir metodus tuo pačiu metu.
Trumpalaikis finansavimas – tai trumpalaikės skolos, kurias įmonei reikia sumokėti per vienerius metus.
Jis yra naudojamas finansuoti trumpalaikį turtą; dažniausiai tai trumpalaikiai įsiskolinimai, naudojami prekių, paslaugų tiekėjams, įsiskolinimai darbuotojams už jau uždirbtą, bet dar neišmokėtą atlyginimą, banko kreditai, vekseliai ir kiti vertybiniai popieriai, kurie gali būti greit realizuojami, taip pat uždirbtos, bet dar jiems neišmokėtos palūkanos, nesumokėti mokesčiai ir kitos skolos.
Ilgalaikis finansavimas – tai tokios ilgalaikės skolos, kurias reikia grąžinti vėliau negu po vienerių metų nuo jų gavimo.
Ilgalaikės paskolos gali būti kelių tipų:
1. Terminuota ilgalaikė paskola gaunama iš banko ar draudimo kompanijų.
2. Garantuojamos paskolos – tai skolos, garantuojamos pagrindinėmis priemonėmis, kurias įmonės (firmos) užstato kaip įkaitą, sudarydamos įkaitinius raštus.
3. Negarantuojamos paskolos – tai toks skolos tipas, kai reikalavimą apmokėti apsaugota nuosavybės dalis, kuri niekaip kitaip neužstatyta.

Vertybiniai popieriai – tai kredito forma, leidžianti emitentui – įmonei skolininkei – kapitalo rinkoje gauti reikalingų piniginių lėšų. Išleidžiamos obligacijos duoda galimybę emitentui gauti piniginių lėšų tik atitinkamam laikotarpiui, apribotam paskolos terminu. Jam pasibaigus, emitentas savo skolą privalo padengti.

Vienas iš kapitalo finansavimo šaltinių gali būti nuoma, arba lizingas, kuris buhalterijoje rašomas kaip skola. Nuoma – nuomojančios bendrovės aktyvų (daugiausia pastatų, mašinų ir transporto priemonių) pirkimas, kai bendrovė išlaiko tų aktyvų nuosavybės teisę ir po to išnomuojama objektą naudoti klientams, mokantiems sutartą rentą. Nuoma yra naudingas investavimo šaltinis, nes jis leidžia asmenims ar įmonėms naudoti aktyvus, neturint daug kapitalo.

2. BENDROVIŲ TEISĖ SKOLINTI IR SKOLINTIS. TEISINIAI REGULIAVIMAI UŽKERTA KELIĄ VERSLO PLĖTRAI

Įsivaizduokite, kad esate akcinės ar uždarosios akcinės bensrovės savininkas, vadovas ar akcininkas, kitaip tariant, asmuo, turintis teisę daryti įtaką bendrovėje priimamiems sprendimams, suinteresuotas ir atsakingas už sėkmingą įmonės veiklą. Kaip manote, ar įgyjęs vadovaujančio asmens kompetenciją ir atsakomybę, investavę lėšų į bendrovę visada galėtumėte laisvai pasirinkti ir įgyvendinti racionalius, bendrovei ir akcininkams palankiausius sprendimus? Atsakymas, kurį išgirstume iš realių bendrovių vadovų ir akcininkų, taip pat atsakymas, kurį gautume išnagrinėję bendrovių veiklą reglamentuojančius teisės aktus, būtų vienareikšmis – ne
Antai, turėdami laisvų apyvartinių lėšų, negalėtumėte paskolinti kitam subjektui didesnės nei jūsų bendrovės nuosavas kapitalas sumos ir taip padidinti bendrovės pelną. Skolindamiesi iš bendrovės akcininko, negalėtumėte laisvai susitarti dėl norimo paskolos palūkanų dydžio, kuris būtų priimtinas tiek jums, tiek kreditoriui.
Be Akcinių bendrovių įstatyme įtvirtintosios bendrosios skolinimo ir skolinimosi teisės, numatyta, kad bendrovės fiziniams ir juridiniams asmenims paskolintų lėšų suma negali viršyti bendrovės nuosavo kapitalo. Atskirai reglamentuojama bendrovės skolinimosi iš savo akcininkų – tiek juridinių, tiek fizinių asmenų – tvarka. Įstatyme imperatyviai apibrėžiamos paskolų, bendrovei skolinantis iš akcininko palūkanos, nustatant, jog metinė paskolos palūkanų norma negali būti didesnė už praėjusį kalendorinį ketvirtį išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį.

2.1. Normų, ribojančių bendrovių skolinimosi ir skolinimosi teisę atsiradimo istorija

Akcinių bendrovių įstatyme numatytas bendrovių skolinimo ir skolinimosi teisės suvaržymas yra atėjęs iš pirmųjų nepriklausomybės metų, kai rinkos santykiai dar tik formavosi. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 metais bendrovės galėjo nevaržomi skolinti ir skolintis pinigines lėšas už palūkanas, nustatomas sutartimis. Tačiau itin paplitęs perskolinimas, graudi ,,holdingų bei statusų“ patirtis, siekis apsaugoti indėlininkų interesus bei užtikrinti, kad bendrovės nesiverstų kredito įstaigų veikla, lėmė įstatymo ,,Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ priėmimą. Esminė įstatymo nuostata – ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams ir juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį – vėliau perkelta į Akcinių bendrovių įstatymą, buvo taikoma tiek akcinėms, tiek uždarosioms akcinėms bendrovėms jau nuo 1993 metų. Buvo manoma, jog įvestas ribojimas atskirs ūkinę – komercinę veiklą, nuo kredito įstaigų veiklos ir užkirs kelią bendrovėms, neturinčioms licenzijos komercinei veiklai skolintis dideles sumas iš kitų ūkio subjektų ir vėliau jas perskolinti.
1997 metais bendrovės galimybės skolinti bei skolintis buvo dar labiau apribotos. Bendrovės galėjo skolintis pinigines lėšas tik iš konkrečiai įstatyme įvardintų subjektų – bankų bei ne pelno organizacijų, finansuojamų tarptautinių organizacijų ir kitų valstybių vyriausybių pagal programas, suderintas su Lietuvos Respublikos Vyriausybe arba jos įgaliota institucija – sudarydamos paskolų sutartis. Skolintis pinigų iš kitų subjektų bendrovėms galėjo tik išleisdamos skolos vertybinius popierius. Bendrovės, kuriose akcininkų skaičius buvo didesnis nei 50, galėjo skolintis iš savo akcininkų už palūkanas, nustatomas sutartimi, tačiau tokių paskolų metinė palūkanų norma negalėjo viršyti vidutinės praėjusio ketvirčio Lietuvos Respublikos Vyriausybes vertybinių popierių palūkanų normos.
Tik 2000 metų pradžioje buvo pereita prie šiandieninio bendrovių skolinimo bei skolinimosi teisės reglamentavimo, kuris, deja, turi trūkumų.

2.2. Bendrovių skolinimo ir skolinimosi teisės reglamentavimo būtinumas – reguliuoti ar nereguliuoti?

Draudimas bendrovėms laisvai skolinti ir skolintis, ne tik kad neužtikrina, jog iškeltas tikslas – atskirti komercinę – ūkinę veiklą nuo kredito įstaigų veiklos – bus įgyvendintas, bet sąlygoja ir kitas problemas.
Visų pirma, kredito įstaigų skiriamasis bruožas yra ne galimybė laisvai skolinti, bet galimybė priimti indėlius. Tai, kad sąžiningai veikdama bendrovė vieną ar keletą kartų paskolina didesnę nei jos nuosavas kapitalas lėšų sumą, negali būti interpretuojama kaip vertimasis kredito įstaigų veikla. Juo labiau kad Akcinių bendrovių įstatyme yra tiesioginė nuostata, draudžianti bendrovėms verstis kredito įstaigų veikla.
Antra, galimybės laisvai skolintis lėšas viršijant nuosavo kapitalo dydį suteikiamas tik kredito įstaigoms, neužtikrina akcininkų, indėlininkų saugumo. Istorijoje turime pavyzdžių (Sekundės bankas), kada net ir kredito įstaigos licencija neprisidėjo prie indėlininkų interesų užtikrinimo. Svarbiausią vaidmenį čia įgyja bendrovės veiklos skaidrumas, sąžiningumas, nesvarbu ar tai būtų kredito įstaiga, ar ne.
Trečia, draudimo skolinti didesnę sumą nei bendrovės nuosavas kapitalas panaikinamas, sudarytų sąlygas efektyviau panaudoti bendrovės turimas laisvas apyvartines lėšas, o tai prisidetų ne tik prie bendrovės pelno augimo, bet ir sudarytų prielaidas plėstis vertybinių popierių rinkai.
Ketvirta, akcininkai, norėdami užtikrinti savo investicijų saugumą bendrovei skolinant lėšas, gali savo iniaciatyva nustatyti norimus saugiklius. Bendrovė įstatuose gali numatyti draudimą skolinti didesnę nei nuosavas kapitalas pinigų sumą, arba nustatyti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo sąlygą tokiam skolinimui. Beje, bendrovė įstatuose gali nustatyti net griežtesnius reikalavimus nei numato šiuo metu galiojantys teisės aktai, pavyzdžiui, draudimą skolinti mažesnes sumos nei bendrovės nuosavas kapitalas lėšas. Tuo tarpu investuotojams turi būti sudaromos sąlygos gintis, kuomet jų interesai yra pažeidžiami.
Penkta, imperatyvus palūkanų bendrovei skolinantis iš akcininkų reglamentavimas pažeidžia sutarčių laisvės principą, užkirsdamas kelią šalims susitarti dėl abiems palankaus palūkanų normos dydžio. Be to, valstybės vertybiniai popieriai yra labiausiai patikimi ir saugūs, todėl jų palūkanų norma yra žemiausia lyginant su įmoniu skolos vertybiniais popieriais. Esant tokiam reglamentavimui, akcininkai investuos savo pinigus geriau į kitų įmonių ar tuos pačius Vyriausybės vertibinius popierius, o įmonė praras galimybę skolintis žemesnėmis nei rinkos palūkanomis.
Šešta, konkrečios palūkanų normos nustatymas bendrovei skolinantis iš akcininkų kelia kurioziškų situacijų. Bankas, investavęs į bendrovės akcijas, tampa jos akcininku. Tuomet, bendrovei imant paskolą iš tokio banko – akcininko būtų taikoma palūkanų normą reglamentuojanti Akcinių bendrovių įstatymo nuostata ir bankai – akcininkai tokioms bendrovėms turėtų teikti paskolas pagal finansų ministerijos skelbiamas kiekvieną kalnedorinį ketvirtį išleistų litais valstybes iždo vekselių metines palūkanas. Bet antai 2002 metų III kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinis vidurkis buvo 3,27 procento. Tuo tarpu Lietuvos banko skelbiamais statistiniais duomenimis, paskolų litais vidutinės metinės palūkanos 2002 m. rugsėjo mėnesį 6 – 12 mėnesių laikotarpiui buvo 5,75 procento, 1 – 5 metų terminui – 6,74 procento, virš 5 metų – 5,94 procento, t.y. beveik dvigubai didesnis.
Esant valstybės iždo vekselių ir rinkoje teikiamų paskolų palūkanų normos skirtumui, imperatyvus palūkanų normos, bendrovei skolinantis iš savo akcininkų, nustatymas sąlygoja dvigubą paskolų gavimo standartą: dalis bendrovių, skolindamosi iš bankų akcininkų, turi galimybę gauti paskolas palankesnėmis nei rinkoje vyraujančios palūkanos.
Pažymėtina, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos ekonominės sąlygos gerokai pakito – baigėsi pirminis privatizavimas, susiformavo įmonių akcininkų sudėtis, priimti vertybinių popierių rinką reglamentuojantys, skaidrią įmonių valdymo kontrolę užtikrinantys teisės aktai, pačios įmonės diegia korporatyvinio valdymo principus. Iš praeities atėjusios nuostatos, kuriomis dirbtinai buvo bandoma sureguliuoti kiek chaotišką situaciją, šiuo metu yra ne tik kad nereikalingos, bet ir žalingos.

3. BANKŲ PAKOLŲ IŠDAVIMO RIBOJIMAI

Bankai didina pinigų pasiūlą skolindami pinigus, be to, skolindami jie uždirba palūkanas ir didina savo pelną. Taigi bankai suinteresuoti skolinti pinigus, todėl pinigų pasiūla turėtų augti labai sparčiai ir nuolatos. Tačiau taip nėra. Kas tai nulemia?
Yra trys salygos, varžančios pinigų augimą. Dvi pirmos susijusios su paskolinio kapitalo paklausos apribojimais, trečioji – su paskolinio kapitalo pasiūlos apribojimu. Abi apribojimų rūšys gali sudaryti pagrindą monetarinei kontrolei.

3.1. Paskolinio kapitalo paklausa

Paskolinio kapitalo paklausa yra pirmoji sąlyga, ribojanti bankų galimybę skolinti pinigus. Bankai ima palūkanas už paskolintą kapitalą, todėl žmonės skolinsis pinigus tol, kol kiekvieno papildomo skolinto piniginio vieneto naudingumas (ribinis naudingumas) bus didesnis arba bent jau lygus to piniginio vieneto įsigijimo kainai. Paskolinto kapitalo naudingumas priklauso ne nuo pačių pinigų, tačiau nuo naudingumo prekių ir paslaugų, kurias galima už šiuos pinigus nupirkti. Daugumos prekių ribinis naudingumas mažėja didėjant šių prekių turimam kiekiui, dėl to mažėja ir kiekvieno papildomo skolinto piniginio vieneto naudingumas. Kitaip tariant, paskolinto kapitalo paklausa ir palūkanų norma yra atvirkščiai proporcingi dydžiai.
Tai žinoma, nereiškia, kad paskolinio kapitalo paklausa yra visiškai elastinga palūkanų normai, taip pat, kad paklausa yra stabili. Daugelis priežasčių, pavyzdžiui, pajamų ir (arba) turto dydžio pasiketimai, prognozuojamos palūkanų normos pasikeitimai, gali lemti paskolų paklausos kreivės slinkimąsi. Čia tik norima pabrežti, kad jei kitos sąlygos nekinta, paskolinio kapitalo paklausa yra atvirkščiai proporcinga palūkanų normai ir kad bankai negali paskolinti daugiau nei žmonės nori pasiskolinti. Kaip valdžios atstovai stengiasi paveikti palūkanų normą, kad apribotų bankų paskolų augimą, nagrinėsime vėliau, tirdami detaliau pinigų ir vekseliu rinkas.

3.2. Pinigų paklausa

Antras veiksnys, ribojantis bankų galimybę išplėsti depozitų dydį, yra pinigų paklausa. Reikia skirti pinigų paklausą. Paskolinio kapitalo paklausa sukuria naujus depozitus. Jei naujai išduodamų paskolų dydis viršija grąžinamų paskolų dydį, bankų depozitų apimtis auga. Dar reikia įvertinti žmonių norą laikyti bankuose papildomus depozitus, atsirandančius tada, kai kiti žmonės nusprendžia skolintis pinigus. Kai žmonės sutinka laikyti šiuos pinigus, tai paklausos sąlygos yra patenkintos. Bet gali būti ir priešingai. Tarkime, kad yra tam tikra ,,laukiamoji“ (ex antė) pinigų paklausa, kuri yra mažesnė nei augantis bankų depozitų dydis. Reikia panagrinėti, kaip toliau rutuliosis ši situacija.
Paskolinio kapitalo paklausą nulemia noras įsigyti prekes ir paslaugas, todėl jokių problemų dėl naujų depozitų čia nekyla. Nėra problemų ir kitoje šio proceso stadijoje. Paskolų gavėjai atsiskaito su prekių pardavėjais, kurie priima depozitus kaip atlygį už prekes ir paslaugas. Pardavėjui visiškai nesvarbu, kaip ir iš kur šitie ,,pinigai“ atsirado.
Problemos esmė ta, kad prekių pardavėjai mainais į prekes padidino savo depozitus banke, taigi jų turto struktūra pasikeitė. Pardavėjai turi nuspręsti, ar juos tenkina nauja turto struktūra. Pardavėjai gali būti visiškai patenkinti šia nauja situacija arba jie gali nepanorėti laikyti tokio dydžio turto dalies pinigų forma. Jei nauja situacija jų netenkina, jie turi didelę pasirinkimo laisvę. Net jei pasirinkimo galimybės bus ribotos finansiniu turtu, dar liks daug alternatyvų. Pardavėjai gali dalį savo depozitų iškeisti į statybos asociacijų depozitus, įsigyti nacionalinių taupymo priemonių, vyriausybės obligacijų ar akcijų. Įsigydami bet kurią iš šių priemonių arba bet kurį jų derinį, pardavėjai sumažins savo pinigų atsargas. Nors atskirų ūkio subjektų pastangos atsikratyti papildomų pinigų gali būti sėkmingos, tačiau bendras ekonomikoje esančių pinigų kiekis nuo to nesumažės. Pastangos sumažinti turimų pinigų atsargas padidins alternatyvaus turto paklausą, dėl šio išaugs šių priemonių kainos ir sumažes jų duodama pajamų norma. Dėl to įvyks du dalykai. Pirma, pinigai taps santykiniai patrauklesni, ir žmonės sutiks laikyti didesnes jų atsargas; antra, krentant minėtai pajamų normai, paskolinis kapitalas taps pigesnis, ir įmonės bei atskiri individai ims daugiau skolintis išleisdami obligacijas, akcijas bei kitus skolinius pasižadėjimus, nei prašydami bankų paskolų. Bankų paskolų paklausa sumažės ne dėl to, kad išaugs šių paskolų palūkanų norma, tačiau dėl to, kad sumažėjus bendrai finansų rinkos palūkanų normai, bankų paskolos taps santykinai brangesnės. Bankų paskolų paklausos kreivė slinksis į kairę.
Taigi matome, kad neatitikimas tarp banko paskolų ir pinigų paklausos, kurią sukelia paskolų paklausa, buvo suderintas dėl dviejų vienu metu vykstančių procesų. Visų pirma, krentant nepiniginių priemonių pajamų normai, pinigų paklausa išauga. Antra, kai palūkanų norma, taip pat ir skolinimosi iš nebankinių institucijų kaina krenta, banko paskolų paklausa taip pat mažėja.

3.3. Pinigų pagrindas

Esant tam tikram pinigų pagrindui bankai gali išplėsti teikiamų paskolų apimtį tiktai mažindami pinigų pagrindo ir depozitų santykį. Iki šiol buvo daroma prielaida, kad bankai patys gali pasirinkti šį santykį, atsižvelgdami į norimą pelno normą ir likvidumo laipsnį. Sakoma, kad pinigų pagrindo – depozitų – santykį bankai gali nustatyti vadovaudamiesi savo ,,komerciniu išmintingumu“ ir kad šis santykis yra nereguliuojamas, skirtingai nei tuo atveju, kai jis nustatomas banko įstatymais. Kitaip tariant, bankai bet kuriuo momentu galėjo išplėsti savo paskolų dydį su sąlyga, kad jie sutinka prisiimti papildomą riziką.
Kai Centrinis bankas nusprendžia riboti pinigų pagrindo pasiūlą, pinigų kiekis, kurį bankai gali paskolinti, yra ribojamas. Bankai gali bandyti įvairiais būdais apeiti šį apribojimą, tačiau paprastai iš to jie nieko nelaimėtų.
Pirma, neturintis pakankamai pinigų bankas gali padidinti už depozitus mokamas palūkanas. Tada išaugs bankų depozitai, tačiau tiksliai sulig operacinais balansais. Santykinis operacinių balansų padidėjimas yra gana ryškus ir bankas vėl gali teikti paskolas, kol pasieks kritinį operacinių balansų santykį. Tačiau nauji depozitai gali būti perversti tik iš kitų bankų. Bankai, kurie praranda depozitus, tokiu pat mastu praranda ir operacinius balansus. Taigi pradinė problema išlieka, ir bankai, varžydamiesi dėl ribotų piniginio pagrindo išteklių, nieko nelaimi. Jų pastangos gali lemti tik palūkanų normos augimą.
Antra, bankas gali bandyti pakeisti turto stuktūrą, parduodamas vertybinius popierius. Tarkime, kad VP nuperka žmonės, laikantys depozitus kituose bankuose. Kai VP pirkėjų išrašyti čekiai bus apmokėti, banko VP atsargos sumažės, o jų operaciniai balansai padidės. Kitų bankų klientai turės daugiau VP, tačiau jų depozitai bus mažesni, tuo pat metu mažesni ir šių bankų operacinai balansai. Apskritai bankai nieko nelaimės, kaip ir pirmuoju atveju. Be to, kai visi bankai stengsis parduoti VP, jų kaina kris, o palūkanų norma augs.
Trečioji galimybė taip pat susijusi su turto stuktūros perskistymu. Bankai gali ,,atšaukti“ lėšas, kurias jie paskolino diskonto rinkai. Diskonto kontora privalo išpirkti trumpalaikius skolinius pasižadėjimus. Dėl to dalis operacinių balansų, laikomų diskonto rinkoje, patenka į visai kitą monetarinį sektorių – bankus, ir gali pasirodyti, kad bankai pasiekė tikslą, t.y. jie gavo papildomus operacinius balansus ir gali išplėsti teikiamas paskolas. Pinigų stoka dabar ,,užkrauta“ ant diskonto kontoros pečių. Norėdama atkurti prarastas lėšas diskonto kontora turės parduoti vekselius, tačiau esant bendram likvidžių lėšų stygiui vienintelis potencialus šių vekselių pirkėjas yra bankas. Pagal galiojančius susitarimus susidarius tokiai situacijai jis yra pasiruošęs padėti, tačiau yra monopolistas ir gali diktuoti savo sąlygas. Šiuo konkrečiu atveju – laikantis prielaidos, kad Centrinio banko politika yra mažinti pinigų pasiūlą.
Todėl tarkime, kad bankas atsisako padėti. Šiuo atveju diskonto kontora turės siūlyti tokią palūkanų normą, kad bankai atsisakytų savo sprendimo atsiimti pinigus iš diskonto rinkos ir teikti papildomas paskolas. Šiuo atveju palūkanų norma turės gerokai išaugti.
Taigi gautos dvejopos išvados. Pirma, monetarinis sektorius gali padidinti savo turtą ir įsipareigojimus tik ribotu dydžiu, kurį nulemia turimi rezervai. Rezervų su depozitais santykio dydį gali nustatyti patys bankai arba jis gali būtu deklaruojamas įstatymų. Nepaisant to, kaip yra nustatomas rezervų ir depozitų santykio dydis, bankai stengsis išsaugoti sau palankų santykį.
Antra, kadangi aptariami banknotai, monetos ir operaciniai balansai yra Centrinio banko įsipareigojimai, bankas turi monopolinę teisę reguliuoti jų pasiūlą. Reikalavimas, kad dalis bankų turimų operacinių rezervų būtų laikomi banke, sukuria mechanizmą, leidžiantį kontroliuoti pinigų pasiūlą. Jei Centrinis bankas atsisako suteikti papildomus pinigų balansus, pinigų masės augimas yra sustabdomas.

4. PERSPEKTYVOS

Įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų reforma vyksta lėtai. Štai Akcinių bendrovių įstatymas rengiamas jau daugiau nei metus. Po įlgų diskusijų įstatymo projekte, laimei, atsisakoma bendrovių skolinimo ir skolinimosi teisės ribojimų. Tačiau jau kuris laikas bendrovės veikia joms ir su jomis susijusiems subjektams nepalankiomis veiklos sąlygomis ir taip veiks iki naujojo įstatymo įsigaliojimo, žinoma, jei jame vis dėlto bus atsisakyta nuostatų dėl bendrovių skolinimo ir skolinimosi teisės ribojimo, kaip numatyta paskutiniame įstatytmo projekto variante. Alternatyva – pakeisti tik su bendrovių skolinimu bei skolinimusi susijusius įstatymo straipsnius, užuot laukus kol bus priimtas visiškai naujas įstatymas (kurio kaip svarbaus ir gana ilgo pagal apimtį dokumento rengimas, suprantama, užtrunka), nesinaudojama.
Plėtojantis ekonomikai, paskolų teikėjas tampa ne tik bankai, bet ir tarptautinės korporacijos, motininės kompanijos, partneriai, kiti subjektai. Dėl istorinių aplinkybių į įstatyminę bazę atėjusios normos, nebeatitinka šiuo metu susiklosčiusių verslo sąlygų, neužtikrina joms iškeltų tikslų įgyvendinimo ir užkerta kelią įvairių rūšių, paskirčių, ekonomiką plėtojančių privataus sektoriaus paskolų vystymuisi. Tokios normos yra rimta kliūtis verslo augimui, kurią reikia šalinti nedelsiant.

IŠVADOS

1. Kapitalas – tai žmogaus darbu pertvarkyti gamtiniai ištekliai ir pritaikyti tolesniam perdirbimui, kuriant žmogui reikalingas gėrybes; tai finansinių ir fizinių fondų, kurie gali būti naudojami prekių gamybai ir paslaugoms kurti, vertė; tai – turtas, vertybė.
2. Akcinių bendrovių skolinimo ir skolinimosi teisės yra apribotos įstatymų trukdančių tiek skolininkui, tiek pačiam skolitojui.
3. Draudimas bendrovėms laisvai skolinti ir skolintis, ne tik kad neužtikrina, jog iškeltas tikslas – atskirti komercinę – ūkinę veiklą nuo kredito įstaigų veiklos – bus įgyvendintas, bet sąlygoja ir kitas problemas.
4. Yra trys salygos, varžančios pinigų augimą (bankams):
a) Paskolinio kapitalo paklausa;
b) pinigų paklausa;
c) esant tam tikram pinigų pagrindui bankai gali išplėsti teikiamų paskolų apimtį tiktai mažindami pinigų pagrindo ir depozitų santykį.

5. Alternatyva – pakeisti tik su bendrovių skolinimu bei skolinimusi susijusius įstatymo straipsnius, užuot laukus kol bus priimtas visiškai naujas įstatymas

LITERATŪRA

Martinkus B., Žilinskas V. 2001, Ekonomikos pagrindai. Kaunas technologija, 286 – 288, 311 – 313p.
Rutkauskas A. V. 1998, Finansų rinkos ir institucijos. Vilnius, 109 – 113.
www.straipsniai.lt

Leave a Comment