Investicijų vertinimo procesas

Investicijų vertinimo procesas – 10 stambių britų ir olandų kompanijų patirtis

1. Įvadas

1.1 Įžanga

Patikimų projekto įvertinimo būdų ieškoma kelis dešimtmečius. Šis klausimas nėra esminis vien tik akademikams ar vadybininkams, jis tampa vis svarbesniu ir kompanijos investuotojams bei akcininkams. Investicijų analizavimo priemonių netrūksta. Egzistuoja daugybė priemonių nustatyti projekto pelningumo apimčiai [2,34]. Vis dėlto, kai kurie iš šių metodų nesugeba prisitaikyti prie esamų verslo aplinkos pokyčių, ypač ten, kur akcininko svarba didėja [43]. Be to, nuolatinis tradicinių metodų taikymas atskleidžia jų itin ribotas galimybes nurodyti pagrindines investavimo įvvertinimo problemas [2,24,26,27].

Mokslininkai siūlo investicijų vadyboje taikyti įvairius metodus [4,18,28]. Be to, kai kurie tyrėjai siūlo Real Option būdą [10,13], o kiti – vertės vadybos įrankius [33,39]. Vis dėlto, dauguma šių būdų yra kritikuojami. Discounted cash flow (DCF) (kompensuojama grynųjų pinigų cirkuliacija) metodas yra kritikuojamas dėl jo netinkamumo įvertinti tokius projektus, kaip tyrimų ir plėtros, bei informacijos ir komunikacijos technologijų, kurie verčia vadovus rinktis tokius projektus remiantis intuicija, patirtim ar praktiniais metodais. Be to, DCF metodas neatsižvelgia į įgyvendinimo laiką, kai applinkoje dominuoja neapibrėžtumai. Priedo, palyginus su Real Option metodu, DCF pasižymi neišbaigtumu ir gali vesti prie sprendimų žlugdančių firmą [11]. Kita vertus, Real Option metodas yra painus, reikalauja sudėtingų apskaičiavimų ir daugybės papildomų duomenų. Panašiai kritikuojamos kai kurie vertės vadybos įr

rankiai, tokie kaip ekonominis pridėtinės vertės, dėl nesugebėjimo išmatuoti kompanijos akcininko kuriamą vertę [16].

Pasirinkimas iš daugybės esančių investavimo vertinimo metodų priklauso ne tik nuo projekto tipo, bet ir nuo ūkio šakos, kurioje kompanija dirba. Pavyzdžiui, mažmeninės prekybos sritis, ypatingai prekybos centrų projektai, naudoja pajamų kapitalizavimą – modelį, pagal kurį tam tikra pajamų dalis verčiama kapitalu pagal tam tikrą normą [8,15]. Kompanijos, kurios specializuojasi tyrimų ir plėtros, bei informacijos ir komunikacijos technologijų srityse, dažniau naudoja ne standartinius kiekybinius, kokybinius modelius. Dėl to, tinkamo įvertinimo pasirinkimas yra sudėtinga užduotis šiandienos projektų vadybininkams, reikalaujanti kritinės analizės ir įvairių modelių palyginimo.

1.2 Tyrimo objektai

Šio tyrimo tikslas yra atlikti giluminę biudžeto sudarymo, apimančio investavimo vertinimą ir skirstymą, analizę. Ypatingas dėmesys kreipiamas į tai, kaip kompanijos atlieka investicijų vertinimą, toolesnius veiksmus, ir projekto sėkmingumo vertinimą. Straipsnyje stengiamasi apžvelgti projektų vadybos proceso visumą. Tyrimu siekiama atskleisti atotrūkį tarp investicijų vertinimo teorijos bei praktikos, taip pat peržvelgti naujųjų vertės vadybos modelių taikymą.

Straipsnio sandara tokia: antrajame paragrafe aptariamos metodologijos problemos, trečiajame – biudžeto skirstymo praktika. Straipsnis baigiamas ketvirtuoju paragrafu – aptarimu.

2. Metodologija

2.1 Įžanga

Šiame tyrime naudojama socialinio tyrimo metodika. Socialinio tyrimo metodas yra vienas iš būdų įžvelgti verslo tyrimo problemąir turi daug privalumų prieš apklausą ir kitus metodus [5,23]. Atrankai naudojamas teorinis metodas. Kadangi tyrimo imties tūris pr

riklauso nuo laiko, pritaikomumo ir resursų prieinamumo, nėra idealaus tyrimų (imties tūrio) skaičiaus, visgi optimaliu laikomas skaičius nuo 2 iki 12 [14,37,44]. Pagal tai pasirinkta 10 kompanijų iš Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės (po 5 iš kiekvienos šalies). Pasirinktos kompanijos dirba 7 ūkio šakose (1-a lentelė).

Lentelė 1Klasifikacija pagal ūkio šaką
Ūkio šaka Kiekis Ūkio šaka Kiekis
Bankininkystė ir finansaiChemijos pramonėMažm. prekyba 222 TelekomunikacijosEnergetikaNaftos/dujų pramonėPoligrafija, leidyba 1111

Kiekviena kompanija analizuojama individualiai, savo šakoje ir valstybės mastu. Linijinės analizės ataskaitoje pateikti iškelti klausimai iš kurių susideda tiriama problema. Kad padidinti tyrimo pagrįstumą, tyrimo ataskaitų juodraščiai yra pakomentuoti ir patobulinti pačių dalyvaujančių kompanijų ir nepriklausomų analitikų. Duomenys surinkti per interviu ir iš archyvų. Kadangi reikiama informacija įvertinama iš anksto, vienu iš būdu surinkti duomenis yra struktūruotas interviu. Pagal sudarytą struktūrą, pagrindiniai diskusijos klausimai yra nusiunčiami kompanijoms iš anksto. Be interviu metu gautų duomenų, renkami ir finansiniai duomenys iš Henley vadybos koledžo Jungtinėje Karalystėje ir Roterdamo Verslo ir Ekonomikos Instituto. Su rinka susijusiai informacijai naudojama DataStream („duomenų srauto”) technika.

2.2 Tiriamų objektų charakteristika

Tiriamos kompanijos yra vienos didžiausių savo šalyse. Daugiau nei 80% kompanijų yra įvertintos 10 milijardų JAV dolerių, vidutinė apyvarta – 13 milijardų JAV dolerių. Be to, pusės tiriamų kompanijų metinis biudžetas viršija 1 milijardą JAV dolerių ir jos sudaro biudžetų projektus, trunkančius ilgiau nei 4 metus.

Tyrimui naudos davė diskusijos su pirmojo (40%) ir antrojo (3

30%),lygio vadybininkais, kurios padidina tyrimo duomenų pagrįstumą [1]. Be to, 70% šių vadybininkų yra baigę su vadyba, finansais ar projektais susijusių specialybių magistratūrą. Laikoma, kad didelė turinčių aukštąjį išsilavinimą dalyvių dalis didina tyrimo duomenų patikimumą. Interviuojamieji priklauso labiausiai patyrusių darbuotojų grupėms ir dirba kompanijoje daugiau kaip 8 metus, bei turi nemažiau kaip 2 metus patirties dirbant su projektais.

3. Duomenų analizė ir rezultatai

3.1 Investicinių sprendimų priėmimas

Viena didžiausių projektų vadybos užduočių yra pasirinkti yra pasirinkti projektą (projektus), kuris yra maksimaliai efektyvus kompanijos tikslams pasiekti. Atrinktose kompanijose projektų inicijavimas yra decentralizuotas ir prasideda organizacijos hierarchijos apačioje. Ginčytina, ar toks mechanizmas skatina organizacijos vadybininkus daryti naudingiausius pasirinkimus. Šiose kompanijose projektų inicijavimas ir vykdymas tęsiasi visus metus. Kiekvienoje kompanijoje vienu metu vykdomas daugiau nei vienas projektas. Kiekvienoje kompanijoje projektų sprendimų priėmimo procesas skiriasi. Kiekvienoje kompanijoje atsakomybė ir įgaliojimai už projektus skiriami arba aukštesnei organizacijos pakopai, arba padalinami tarp žemesnio lygio vadybininkų. Tokio dalinimo priemonės grindžiamos arba lėšų kiekiu, kurio reikia projektui, arba jo trukme. Kai kuriais atvejais, išdirbis arba kompetencijos lygis taip pat naudojami skirstant atsakomybę.

Septynios iš 10 kompanijų sprendimų priėmimo įgaliojimą ir atsakomybę skirsto pagal projekto dydį lėšų atžvilgiu. Rezultatas gaunamas panašus kaip [19] ir [35]. Kai kuriais atvejais, suformuojamikomitetai atsižvelgiant į projekto specializaciją, pavyzdžiui, vertinti Informacijos ir ko

omunikacijos technologijų bei Tyrimų ir plėtros projektus.

3.2 Kompanijos tikslų įvertinimas

Sritys, kuriuose bus investuojama, pasirenkamos atsižvelgiant į kompanijos tikslus ir strategiją. Visose tiriamose kompanijose, projektų atitikimas tikslams įvertinamas iš anksto. Vis dėlto, naudojami būdai šiam įvertinumui kompanijose skiriasi. Kai kurios kompanijos naudoja nekompensuojamos lėšų apyvartos metodus, tokius kaip EVA ir įvarius sąskaitybos būdus. Tik dvi kompanijos naudoja metodą, kuriame įtraukiama pinigų vertė laiko atžvilgiu, tokius kaip esama grynoji esama vertė (NPV), garantuota pastovių akcijų vertė (WEV) ir bendras indėlis į vertę (NCV).
Kitos kompanijos naudoja rinkos informacijos matavimo priemones, tokias kaip akcijų vertės pakilimas ir pilnosios akcininkų pajamos (TRS).

Vertinimo procese kompanijos naudoja vieną ar kelias minėtų modelių kategorijas. Kai naudojamos kelios, dažniausiai (60% atvejų) ne DCF metodai derinami su kitais metodais. Po to naudojami DCF ir su rinka susiję būdai.

3.3 Investicijų vertinimo metodai – bendrieji projektai

Projektų vertinimo technika padeda palyginti išlaidas ir pelną, įvertinti projekto priimtinumą ir sudaryti konkuruojančių projektų reitingų eilę. Kai kurie iš šių įrankių naudoja apskaitos naudą kaip pelno matavimo būdą, o kiti didesnę reikšmę skiria projekto grynajai lėšų apyvartai. Pelnas yra apskaičiuojamas susiejant įplaukų padidėjimą su projekto gamybos ir periodo kaštais. Grynasis pinigų srautas, kita vertus, apskaičiuojamas išskaitant projekto kaštus iš įplaukų. Šis lėšų srautas naudojamas kad nustatyti projekto naudą.

Kapitalo skirstymo būdai skiriasi priklausomai nuo projektų tipo, firmų ir ūkio šakų. Šioje aptarimo dalyje bus parodyta bendrųjų projektų vertinimo būdų įvairovė. Priešingai nei išvadose [4] ir [18], ne visos kompanijos naudoja DCF metodą kaip pagrrindinį investicijų vertinimo būdą. Kai kurios iš jų naudoja DCF metodus, kitos naudoja modifikuotas DCF modelių versijas. Vis dėlto kai kurios kompanijos naudoja vertės valdymą vertinant jų investicijas. Be to, daugumoje kompanijų DCF modelio tikslai yra suformuoti tam tikrą slenkstį ar pradinę vertę scenarijaus analizei arba panaudoti kaip kriterijų išmatuoti kitų vertinimo būdų mastą. Tarp tradicinių metodų, vidutinis įplaukų kursas (ARR) šiuo metu nėra naudojama tiriamose kompanijose.

Kalbanat apie modelių derinimą, modelių skaičius ir tipai skirtingose kompanijose skiriasi. 6 iš tiriamų kompanijų naudoja DCF metodus su kitais metodais, o trys kompanijos derina DCF modelius su jo modifikuotomis versijomis, tokiomis kaip pakoreguota esama vertė (adjusted present value) ir vertės poslinkio proporcija (value improvement ratio). Tarp tiriamų kompanijų, dvi iš jų naudoja vertės valdymo modelius vertindamos savo investicijas.

Be standartinių vertinimo modelių, kompanijos naudoja papildomus apibrėžtus kintamuosius projektų pasirinkimo procese. Šiuo atveju, tam tikri projektai turi pereiti antros pakopos vertinimą prieš jų galutinį patvirtinimą. Apibrėžtumo tipas ir specializicijos lygis įvariose kompanijose skiriasi. Tarp apibrėžtumų, „rinkos lyderiavimo” kintamasis yra daug kur laikomas svarbia projektų vertinimo dalimi.

3.4 Investavimo vertinimo metodai – tyrimų ir plėtros bei informacijos ir komunikacijos technologijų projektai

Biudžeto skirstymo literatūra tyrimų ir plėtros bei informacijos ir komunikacijos technologijų projektams siūlo vadybininkams labai nedaug pasirinkimo galimybių. Bendruoju akademikų susitarimu siūloma naudoti standartinius DCF modelius [3]. Vis dėlto, yra nustatyta kad DCF metodai nėra tinkami projektams su strategine implikacija [32]. Vietoje to, tokio tipo investicijoms siūloma Real Option teorija. Šis modelis taip pat siūlomas vertinti technologiniams projektams. Be to, tyrimas parodė kokį indėlį Real Option teorija turi tyrimų ir plėtros projektų vertinime [31]. Vis dėlto, praktika skiriasi nuo to ką siūlo mokslininkai. Nei viena iš tiriamų kompanijų nenaudoja kiekybinių metodų tyrimų ir plėtros bei informacijos ir komunikacijos technologijų projektų vertinime. Taip pat tiriamos kompanijos teigia kad jos neturi iš anksto nustatytų kokybinių ar kiekybinių standartų. Jos vadina šiuos būdus „laisvo požiūrio” būdais.

Yra daug priežasčių laisvam požiūriui. Pasak vieno interviuojamojo, kadangi šių projektų rezultatai yra sunkiai nuspėjami, kiekybiniai metodai nėra patikimi. Dėl to kompanijos tokiu atveju daugiau naudoja sava patirtim grįstus metodus nei standartinius kiekybinius. Pateisinimas, dėl ko nenaudojami kiekybiniai metodai, kartais grindžiamas projekto rūšimi. Pavyzdžiui, projaktai susiję su saugumo ir higienos reikalavimais yra vykdomi nekreipiant daug dėmesio į vertinimo išvadas ar modelio tipą. Vis dėlto yra kompanijų grupių, kurios tęsia ginčą dėl pozicijos rinkoje ar konkurencijos aršumo. Šiuo atveju, tokio tipo investicijos turėtų būti vykdomos nepriklausomai nuo jų vertinimo modelio tipo ar jo išvadų, tam kad pasilikti rinkoje ar būti jos lyderiu. Dažnai tiriamose kompanijose tyrimų ir plėtros bei informacijos ir komunikacijos technologijų projektų likimą nustato aukščiausias vadybininkų sluoksnis.

3.5 Projektų eigos monitoringas ir kontrolė

Vadybininkai senai pastebėjo projektų kontrolės įtaką. Nuo tada įvairios formos ir metodai buvo sukurti siekiant panakinti atotrūkį tarp jau esančios ir norimos vertės. Ištobulinta daug skirtingų teorijų ir modelių kad padėti vadybininkams kontrolę. Nors operacijos standartizavimo privalumai siekiant kontrolę padaryti efektyvia ir pigesne yra akivaizdūs, pagal poreikius pritaikytos priemonės taip pat yra svarbios vykdomajame lygyje. [41]. Vertinimo kriterijai yra įvairiapusiai ir kai kurie iš jų yra pagrįsti daug variantų turinčiais sprendimų priėmimo būdais ir rizikos analize [12]. Mokslininkai ginčija skirtingų kriterijų tinkamumą skirtingose projekto stadijose. Šiuo atveju, projekto patvirtinimo stadijoje jie siūlo kaštus, taip pat siūlo tvarkaraščio bei laiko (CST) kontrolės kriterijus. Bendrai paėmus, daug projektų kontrolės sistemų darosi vis sudėtingesnės kad atitiktų šiandienos sudėtingas projektų sąlygas bei duomenų analizę.

Eigos vertinimo problema gali būti padalinta į monitoringo dažnumą ir vertinimo metodą. Šie du dalykai yra svarbūs pilnai projekto kontrolės procedūrai. Monitoringo dažnumas yra skaičius, rodantis kiek projektas yra įvertinamas jo vykdymo laikotarpiu. Šiuo atveju, kuo didesnis dažnumas, tuo anksčiau vadybininkai gali išspręsti su projektu susijusią problemą prieš jai pablogėjant. Tai sumažina projekto vertės neatitikimo tikimybę. Kita vertus, vetinimo technikos yra skalės, besiskiriančios tipu ir sudėtimi.

Kaip įrodyta tyrimu, kompanijos nėra aiškiai pasirinkusios tarp eigos stebėjimo ir jos vertinimo. Pirmasis yra tik pranešimai apie projekto sudedamųjų dalių eigą. Šiuose pranešimuose gali būti informacija apie biudžetą ir finansų, trukmės bei tvarkaraščio palyginimas su esamais. Tikroji eigos vertinimo esmė yra nuolatinis matavimas ir lyginimas esamos projekto vertės su planuota ir neatidėliotinas koreguojančių sprendimų priėmimas. Trumpai tariant, tai yra procesas, tikrinantis ar investuotojo pelno analizė (SVA), ekonominė pridėtinė vertė, esama grynoji vertė ar vidinis įplaukų kursas (IRR) yra išlaikytas kol projektas vykdomas. Nei viena iš tiriamų kompanijų tokio tipo vertinimo nevykdo.

Dauguma tiriamų kompanijų stebi projektų eigą pagal mėnesio pokyčius. Bent 6 iš kompanijų raportuoja apie projektų eigą kartą per 6 mėnesius. 2-a lentelė parodo projektų stebėjimo dažnumą.

2-a lentelėMonitoringo dažnumas
Dažnumas Kiekis
Kartą per 1-6 mėn.Kartą per 7-12 mėn.Kartą per metus ar rečiauNiekadaIš viso: 612110

Raportavimo metodai kompanijose skiriasi. Dauguma (70%) praneša apie pasikeitimą kaštuose, tvarkaraštyje ir trukmėje. Nors tai yra bendras metodas raportuoti projekto eigą, labai mažai kompanijų užregistruoja esminius pakitimus. 3 kompanijos turi užregistravę 10-15% pakitimus nuo pradinio įvertinimo.

3.6 Projekto rizikos analizė.

Rizikos analizė yra viena sudedamųjų projektų vadybos dalių. Ji fokusuojasi ties nepastoviomis sąlygomis ir jų poveikiu projekto eigai. Rizika gali būti suvokiama kaip ekonominės ar finansinės naudos ar nuostolių, fizinės žalos ar sužalojimo ar tam tikro veiksmo vėlavimo galimybė [42]. Neaiškumas dėl projekto gali kilti dėl trukmės įvertinimo ar tiesioginio projekto rezultato. Kad ir koks bebūtų šaltinis, investicijų sprendimo priėmime egzistuoja rizikos elementas. Dėlto rizika yra esminis klausimas biudžeto skirstyme nuo klasikos laikų [30]. Klausimas yra, kaip traktuoti riziką ir atsižvelgti į ją sudarant biudžetą taip kad skirtumas tarp esamos ir numatytos vertės būtų minimalus.

Praktika traktuojant projekto riziką skiriasi kompanijose taip pat kaip ir projektuose. Šioje vietoje kompanijos yra analizuojamos pagal jų rizikos vertinimo metodą ir panaudojimo projekte būdą. Jokio specifinio traktavimo būdo kompanijos interviu metu nepamini. Nei viena jų neįvertina rizikos po projekto įvykdymo. 3-a lentelė parodo kompanijų patirtį rizikos vertinime.

3-a lentelėRizikos analizės metodai
Analizės metodai Kiekis
Kiekybiniai metodaiKokybiniai metodaiMišrūs metodaiKiti metodaiIš viso 322310

Trečdalis kompanijų naudoja kiekybinius metodus vertinant riziką.

Kitas su rizika susijęs klausimas yra rizikos įvertinimo panaudojimo projekte mechanizmas. Kaip parodyta 4-oje lentelėje, daugiau nei pusė kompanijų prideda numatomą riziką prie neatsižvelgto faktoriaus arba prie pradinės investavimo apimties. Kai kuriais atvejais, numatyta rizika proporcingai pridedama prie neatsižvelgto faktoriaus ir pradinės investavimo apimties.

4-a lentelė Darbas su projektų rizika
Taisymo būdas Kiekis
Papildomų lėšų skyrimasPradinės vertės padidinimasProprcija tarp 2-ų aukščiau minėtųKoregavimas pagal NPVNėra duomenųIš viso: 2221310

3.7 Projekto sėkmės ar nesėkmės paskelbimas

Nustatymas, ar projektas sėkmingas, ar ne, yra vienas iš dažniausiai keliamų klausimų tarp projekto turto savininkų. Dažniausiai šis procesas vykdomas projekto paskutinėje stadijoje. Vis dėlto riba tarp sėkmės ir nesėkmės priklauso nuo nuosavybės ir įgaliojimų. Projekto veikloje dalyvauja daug turto savininkų ir funkcijų, kurie turi teisę spręsti apie projekto sėkmę/nesėkmę. Pavyzdžiui, finansų grupė gali atsižvelgti į pajamas iš inesticijų (ROI) kaip finansinės sėkmės įvertinimą. Taip pat, inžinieriai atliks matavimus ištirti techninei kompetencijai ir projekto išbaigtumui. Aplinkosaugininkai gali akcentuoti aplinkosauginius aspektus ir t.t.

ir t.t.

Atlikta nemažai tyrimų nustatyti sėkmingumo faktoriams [6,17]. Kai kurių metu suformuluota nemažai nepriklausomų kriterijų kad įvertinti projekto sėkmę ar nesėkmę [40]. Kiti suklasifikavo šiuos faktorius į projeto efektyvumą, poveikį klientams, verslo sėkmę ir įtaką ateičiai [7,22].
Kritinių faktorių surašymas ir suskirstymas į patogias grupes yra naudingas tada ir tik tada kai kompanijos valdžia turi nuosavus vertinimo kriterijus. Dėlto, yra būtina turėti pilnavertį standartą su konkrečiais sėkmės faktoriais. Šiuo atveju, 4 iš 10 kompanijų naudoja finansinius kriterijus, o 5 iš likusiųjų derina finansinius ir nefinansinius standartus apibrėžti sėkmei. Bendrai paėmus, visos jos akcentuoja finansinio kriterijaus reikšmę nustatant ar projektas yra sėkimgas.

1. Aptarimas
1.1 Tyrimas pagal atilikimo kategoriją

Kaip pasakyta Eisenhardt’o [14], atsižvelgiant į ekstremalias situacijas ir atvejų kraštutinumus yra svarbu įvertinti kompanijos atlikimą (patirtį). Dėlto lyginamos gerai ir prastai pasirodančios kompanijos, pagal jų investuotojų pelno duomenis. Čia svarbūs šie punktai:

1. Aukšto efektyvumo kompanijos įvertina savo tikslus pagal rinkos kriterijus, o žemo efektyvumo kompanijos naudoja tradicinės apskaitos metodus.
2. Projektai yra stebimi ir vertinami dažniau aukšto efektyvumo kompanijose. Šis pavyzdys įrodo tai kas minėta ankstesniuose skyriuose – kad dažnas monitoringas sumažina vertės neatitikimo galimybę ir todėl padidina naudą iš investavimo.
3. Eigos raportavimas pagal TCS ir finansinius koeficientus yra panašiai naudojamas abiejų tipų kompanijose.
4. Dauguma aukšto efektyvumo kompanijų naudoja į vertę orientuotą vadybą ir modifikuotą DCF metodą investicijų vertinime. Kita vertus, dauguma žemo efektyvumo kompanijų naudoja apskaitos ir DCF modelius.
5. Kiekybinė rizikos analizė naudojama daugiau aukšto efektyvumo kompanijose, o kitos dažniau naudoja kokybinius metodus.

4.2 Vertinimas kompanijose ir ūkio šakose

Tyrimo išvadų panašumas yra vienas iš reikalavimų kad apibendrinti tyrimo rezultatus [44]. Tai reiškia, kad rezultatas, gautas vienoje situacijoje, turi būti panašus į kitą ir duoti panašius rezultatus. Tai yra kriterijus įrodantis vidinį ir išorinį tyrimo pagrįstumą [37].

Šiame tyrime yra trys ūkio šakos, iš kurių dvi kompanijos kiekvienoje šakoje arba viena kompanija iš vienos valstybės yra pasirinkta replikacijai. Šis subgrupavimas suteikia galimybę palyginti rezultatus dviejų kompanijų toje pačioje ūkio šakoje. Taip pat, palyginti galima kompanijas tarp ūkio šakų ir ūkio šakas bei kompanijas abiejose šalyse. Palyginimo rezutatai rodo kad nėra materialios patirties skirtumo tarp kompanijų kiekvienoje šakoje. Tai reiškia, kad projektų vertinimo praktika kompanijose yra panaši. Vis dėlto, naudojant šablonų atitikimo būdą, gaunami šie ūkio šakų palyginimo rezultatai:

1. Decentralizacija grįsta investavimo apimtimi dažniau naudojama chemijos pramonėje nei bankininkystėje ir finansuose ar mažmeninėje prekyboje. Pastarosios dažniau sudaro specializuotus komitetus.
2. Mažmeninės prekybos kompanijos daugiau naudoja standartinius investavimo vertinimo metodus, jei lyginant su bankininkystės ir finansų bei chemijos pramone, kur vertės vadybos modeliai ir modifikuotos DCF technikos plačiau paplitę.
3. Visose šakose bendrojo pobūdžio projektai yra vertinami naudojant mišrius modelius, o tai yra panašu į apklausos rezultatus.
4. Visose šakose tyrimų ir plėtros bei informacijos ir komunikacijos technologijų projektai yra vertinami naudojant kokybinį modelį, o tai irgi patvirtina hipotezę.
5. Nors periodiškas projektų eigos stebėjimas yra rutina visose šakose, chemijos pramonė renka tik CST duomenis, nors bankininkystės ir finansų bei mažmeninės prekybos kompanijos taip pat stebi ir projektų naudą.
6. Kalbant apie projekto sėkmės/nesėkmės nustatymą, bankininkystės ir finansų bei mažmeninės prekybos kompanijos akcentuoja pelningumą, o chemijos kompanijos – techninę projektų pusę.

4.3 Vertinimas pagal valstybes

Vienodo skaičiaus kompanijų pasirinkimas iš kiekvienos valstybės taip pat padeda įžvelgti replikaciją. Patirties analizė valstybės mastu yra plati, ir sunkiai trumpai nusakoma kaip šiame tyrime. Kadangi visos tyrimo kompanijos yra tarptautinės, didesnė kapitalo skirstymo įvairovė nėra tikėtina. Be to, kadangi jos visos veikia panašioje ekonominėje aplinkoje, skirtumai gali būti neesminiai. Vis dėlto iš bendrų interviu duomenų galima išskirti šiuos punktus:

1. Visos Didžiosios Britanijos kompanijos taiko mišrius metodus investicijų vertinime, o dauguma iš jų derina DCF metodus vertės valdymo metodais, tokiais kaip EVA ir SVA. Metodų derinimas Nyderlandų kompanijose yra tik apskaitos metoduose.
2. Kompanijos abiejose šalyse naudoja skirtingus būdus kompanijos tikslams vertinti. Šiuo atveju, į pelną orientuota vadybą ar rinkos kriterijai naudojami daugiau Nyderlanduose nei Jungtinėje Karalystėje.
3. Daugiau Nyderlandų kompanijos projektų stebėjime naudoja CST duomenis.
4. Visos Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės kompanijos naudoja kokybinius metodus tyrimų ir plėtros bei informacijos ir komunikacijos technologijų projektų vertinime.

5. Išvados

Straipsnis tiria esamas kapitalo skirstymo praktikas, holistiniu būdu, palaipsniui artėjant iki įgaliojimų lygio. Tirimi 10 didžiausių britų ir olandų kompanijų kapitalo skirstymo būdai. Tyrimas akcentuoja kaip šios kompanijos atlieka investicijų vertinimą, kitus veiksmus ir projekto sėkmės matavimą.

Sprendimų priėmimas daugumoje kompanijų yra decentralizuotas, o tai leidžia pasireikšti komandinio darbo ir projektų vadybos privalumams. Kalbant apie vertinimo metodo pasirinkimą, rezultatas yra nevienalytis. Dauguma kompanijų naudoja mišrius vertinimo būdus. Ankstesniuose tyrimuose, toks derinimas buvo apstebėtas tarp DCF ir apskaitos metodų, tokių kaip idėtų lėšų grįžimo laikotarpis ir pelno koeficientas, arba tarp DCF metodų. Šiame tyrime, yra tendencija kad kompanijos naudoja vertės valdymo modelius ir modifikuotus DCF modelius.
Apibendrinant,

· Nekintami vertinimo metodai nėra taikomi visose projekto stadijose, kas pasunkina projektų vertės palyginimą skirtingose stadijose.
· Nors kapitalo skirstymo tyrimas siūlo tyrimų ir plėtros bei informacijos ir komunikacijos technologijų projektams taikyti kiekybinius metodus, tai praktikoje netaikoma. Priešingai – firmos pasitiki kokybiniais ir nestandartiniais požiūriais. Tam nėra griežtos teorinės bazės, ir dėlto sprendimų priėmimo procesas gali netapti svabiu kriterijumi dėl jo racionalumo.
· Projektų eigos priežiūra yra paplitusi tarp firmų, bet ne rimtas tyrimas ir jo rezultatais pagrįsti galutiniai veiksmai. Toks požiūris galėtų būti naudingas nepelno siekiantiems projektams nepaisant jų efektyvumo, ir tai gali nuvesti prie resursų išsekimo.
· Bendrai paėmus, rizika nėra labai akcentuojama, ir didelė dalis kompanijų riziką įvertina kokybiniais metodais. Nepaisant rizikos mažėjimo su kiekviena projekto stadija, dauguma kompanijų skiria laikui bėgant tą patį kiekį lėšų ir neįvertina rizikos pokyčių. Toks požiūris padidina rizikos kaštus ir gali sumenkinti projekto reikšmę.
· Atsižvelgimas į rizikos faktorių skirstant kapitalą paslepia rizikos įtaką projekto vertei. Kadangi rizikos dydis dažnai tapatinamas su infliacijos poveikiu, vadybininkai nesugeba aiškiai įžvelgti projekto rizikos poveikio jo vertei.

Leave a Comment