Investicijų ekonominė sąvoka ir tarptautinių investicijų reikšmė

Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
1. Investicijų sąvoka 4
2. Investicijų ekonominė esmė 4
3. Investicijų formos 6
4. Tarptautinės investicijos 8
4.1 OECD ekonominio bendradarbiavimo organizacijos nauda tarptautinėms investicijoms 9
4.2 Tarptautinių investicijų rūšys ir ypatumai 11
4.3 Tarptautinės investicijos Lietuvoje 14
Išvados 16
Literatūra 20Įvadas
Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų , be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas . Pasaulio ekonomikai tapus globaliai , jos funkcionavimas neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių, kurie išreiškiami per tarptautinį darbo pasidalijimą , gamybos specializavimą ir kooperavimą, per tarptautininę preikų ir paslaugų prekybą, tarptautinių sutarčių sistemą ir tarptautines investicijas. Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį kiekvienos šalies ekonomikos vystyme ir effektyviame jos funkcionavime .Tarptautinės investicijos padeda kompleksiškai spręsti tiek ekonomines, tiek socialines, tiek politines bei ekologines problemas .
Šiame darbe apibrėšime investicijų ekonominę sąvoką ir panagrinėsime tarptautines investicijas ,jų reikšmę ,rūšis ir ypatumus ,apžvelgsime OECD ekonominio bendradarbiavimo organizacijos naudą tarptautinėms investicijoms ir kaip keitėsi Lietuvoje užsienio prekybos struktūra bei dinamika ,atkūrus šalyje nepriklausomybę .1. Investicijų sąvoka
Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, appima:
• kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio teises;
• akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas dalyvavimo bendrovėse formas;
• pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė ar į

bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip pat su investicija susijusias paskolas;
• intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises;
• koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksploatavimui, taip pat visas kitas teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu.2. Investicijų ekonominė esmė
Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi irr formomis.
Terminas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai.
Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai – kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais. Šiems procesams vy
ykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesai vyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios praeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečių investicinių procesų ypatybių.
Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės, įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių, technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais.
Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir efektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai “bendrosios investicijos” ir “grynosios investicijos”.
Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiu laikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigijimą bei prekinių-materialinių atsargų augimą.
Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta amortizacinių suma per atitinkamą laikotarpį.
Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjų investicijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yra mažesnė už amortizacinių atskaitymų sumą), tai re
eiškia gamybinio potencialo smukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Ši situacija yra charakterizuojama kaip “valstybe, pravalgančia savo turtą”. Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka nepakitęs. Tokia situacija charakterizuojama kaip “valstybės trypčiojimas vienoje vietoje”. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, tai reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir kitokio potencialo augimo politiką. Tokia situacija charakterizuojama kaip “besivystančios ekonomikos šalis”. Grynųjų investicijų kiekio padidėjimas skatina pajamų didėjimą. Esant tokiai situacijai, pajamų sumos augimo tempai žymiai viršija investicijų apimties augimo tempus.
Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių. Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno asmens pajamoms, pagrindinė jų. dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra pagrindinis investicijų resursas.
Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename lygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę. Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijų šaltinis. Iš to galima padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimas atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai.
Didelę reikšmę in
nvesticijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis. Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžio didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai.
Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui, reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiau bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis faktorius turi ilgalaikėms investicijoms).
Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenės pragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijų apimtims. Esant vidutiniškai aukštoms pajamoms, eiliniai investuotojai dalį savo lėšų gali skirti kaupimui. Kaupimas gali pasižymėti ne tik vertybinių popierių įsigijimu ar indėlių banke padėjimu. Tai gali atsispindėti lizinguojant, draudžiantis gyvybę kaupiamuoju kaupimu ir t.t.
Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms arba padidinti dividendų procentą, kuris atilieps teigiamai akcininkų pajamoms.3. Investicijų formos
Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius.
Pagal investicijų objektus investicijos būna:
• daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių atsargomis bei žaliavomis.
• nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama.
• finansinės investicijos – tai investicijos į įvairius finansinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius.
Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna:
• tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą.
• netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finansines institucijas. Ne visi investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį. Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra. Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja šių objektų valdyme. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investitoriams.
Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna:
• trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui.
• ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos. Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2 iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) virš 5 metų. Atitinkamai pagal šią detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas.
Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna:
• privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo.
• valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis.
• užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų.
• bendros investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių tos ar kitos šalies subjektų.
Pagal teritoriją investicijos būna:
• investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies teritorijoje.
• investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų.4. Tarptautinės investicijos
Investicijos reiškia ilgalaikius kapitalo įdėjimus į kokią nors ūkio šaką. Tarptautinės investicijos padeda kompleksiškai spręsti tiek ekonomines, tiek socialines, tiek politines bei ekologines problemas. Pažymėtina, kad antroje XX amžiaus pusėje tarptautinių investicijų tempai yra didesni nei bendrojo nacionalinio produkto ar užsienio apyvartos augimo rodikliai. Supranta, kad tarptautinės investicijos teigiamai veikia jas priimančių šalių, dažnai vadinamų investicijų recipientais, ekonomiką. Tačiau šioms valstybėms reikia daugelį problemų: kokio dydžio tarptautinių investicijų tikslinga prašyti, į kokias ūkio šakas ir kokiomis formomis įtraukti užsienio firmas, kaip nukreipti tarptautinių kompanijų veiklą sprendžiant socialinius šalies vidaus klausimus ir kt.

Valstybinė tarptautinių investicijų reguliavimo politika susiduria su tam tikrais uždaviniais. Įvairiomis priemonėmis siekiama padidinti tarptautinių investicijų efektą, minimizuoti su jomis susijusius kaštus, sudaryti užsienio partneriams palankų “investicinį klimatą”.

XX a. pabaiga dažnai vadinama “europietiškuoju iššūkiu”. Aštunto dešimtmečio pabaigoje bei devintojo dešimtmetyje, nepaisant JAV dominavimo, pastebimai spartėjo Europos firmų filialų kūrimasis JAV. Nuo jų stengėsi neatsilikti ir Japonija.
Pagrindinės to reiškinio priežastys buvo šios:
• Neigiamo JAV mokėjimų balanso didėjimas ir dolerio kurso pokyčiai;
• Didžiulė JAV rinka;
• Gamybinių sąnaudų skirtumo tarp JAV ir kitų valstybių mažėjimas;
• Būgštavimas dėl JAV protekcionizmo prekybos politikoje;
• Kapitalo importavimo ribojimų (JAV vyriausybės) mažinimas;
• Siekimas pereiti prie amerikietiškųjų technologijų, geresnio gamybos organizavimo ir veiksmingos rinkodaros;
• Ne amerikietiškųjų korporacijų strategija, siekianti palaužti JAV korporacijų dominavimą (atsakas į 1958 – 1968m. buvusį “amerikietiškąjį iššūkį”).

Jei šeimos išlaidos viršija pajamas, ji turi pasiskolinti tam tikrus pinigus, kad atstatytų balansą. Panašiu būdu veikia ir valstybė. Jei šalis importuoja daugiau nei ji eksportuoja, ji arba turi pasinaudoti savo disponuojamais finansiniais rezervais (“santaupomis”) arba pasiskolinti lėšas tam, kad finansuoti prekybos disbalansą. Panašiai kaip šeima fiksuoja savo šeimos ūkio pajamų disbalanso finansavimo šaltinius, atskirdama savo santaupų lėšas nuo lėšų gautų skolon, taip pat ir valstybės fiksuoja tarptautinę investicijų poziciją (international investment position), kuri rodo ar šalis yra kreditorė ar debitorė. Tai daroma sumuojant fizinius ir finansinius rezervus, kuriuos šalis turi užsienyje ir atimant fizinius ir finansinius rezervus, kurie šalies viduje priklauso užsieniečiams.

Šalies įsiskolinimo balansas – parodo šalies grynąja finansinę padėtį pasaulio ekonomikoje. Jis lygus grynųjų tarptautinių investicijų sąskaita – (šalies tiesioginės užsienio investicijos + užsienio tiesioginės investicijos į šalį).

Šiuolaikiniame pasaulyje labai komplikavosi prekybos prekėmis ir paslaugomis bei užsienio investicijomis priklausomybė. Šiomis sąlygomis Pasaulio prekybos organizacija (PPO) priversta kurti ne tiktai daugiašales tarptautinės prekybos, bet ir investicinės veiklos reguliavimo taisykles. Orientuodama į globalinę liberalizaciją, PPO stengiasi nustatyti, koks turi būti laisvosios prekybos ekvivalentas tiesioginių užsienio investicijų srityje. Dauguma Vakarų specialistų įsitikinę, kad šalys PPO narės atitinkamose ūkio šakose turi suteikti užsienio firmoms nacionalinio rėmimo statusą.

1996m. PPO konferencijoje Singapūre priimtoje deklaracijoje numatyta sukurti darbo grupę, kuri analizuotų prekybos ir investicijų tarpusavio ryšius. Daugelis daugiašalės svarbių kapitalinių įdėjimų liberalizacijos principų įtraukti į regionines prekybos sutartis.4.1 OECD ekonominio bendradarbiavimo organizacijos nauda tarptautinėms investicijoms
1961 m. JAV ir Kanadai prisijungus prie Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (angliškai OEEC – Organisation for European Economic Cooperation), vienijusios Europos šalis bendram tikslui – atstatyti po antrojo Pasaulinio karo sugriautą ekonomiką, buvo įkurta Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angliškai – Organisation for Economic Cooperation and Development -OECD), kurios centrinė būstinė yra Paryžiuje. OECD teikia rekomendacijos daugiašalėms įmonėms – tai vyriausybių rekomendacijos daugiašalėms įmonėms. Jose pateikti taikytinus teisės aktus atitinkantys atsakingo įmonės elgesio principai ir normos, kurių laikomasi savanoriškai. Rekomendacijomis siekiama užtikrinti, kad tokių įmonių veikla neprieštarautų vyriausybės vykdomai politikai, stiprinti įmonių ir visuomenės, kurioje jos veikia, tarpusavio pasitikėjimo pagrindus, padėti gerinti užsienio investicijoms palankų klimatą ir didinti daugiašalių įmonių indėlį į subalansuotos plėtros procesus. Rekomendacijos sudaro OECD Deklaracijos dėl tarptautinių investicijų ir daugiašalių įmonių dalį; kitose dalyse kalbama apie nacionalinį režimą, prieštaringų įmonėms keliamų reikalavimų išvengimą, tarptautinių investicijų skatinimą ir ribojimą.
Įvyko dideli struktūriniai tarptautinio verslo pokyčiai. Išsiplėtus paslaugų pramonei bei padaugėjus mokslo žinioms imlių pramonės šakų, tarptautinėje rinkoje atsirado paslaugų ir technologijų įmonės. Stambių įmonių investicijos ir toliau sudaro didžiąją tarptautinių investicijų dalį, daugėja stambių tarptautinių susiliejimų.Tuo pačiu metu padidėjo ir mažų bei vidutinių įmonių užsienio investicijos, ir tokios įmonės šiuo metu vaidina svarbų vaidmenį tarptautinėje arenoje. Daugiašalės įmonės, kaip ir tokios pat įmonės, veikiančios savo šalyje, apima vis platesnį veiklos ir organizacinių formų spektrą. Dėl strateginių susivienijimų ir glaudesnių ryšių su tiekėjais bei rangovais įmonės veiklos ribos darosi neaiškios. Greita daugiašalių įmonių struktūros evoliucija atsispindi ir besivystančių šalių, kuriose smarkiai padidėjo tiesioginės užsienio investicijos, tokių įmonių veikloje. Besivystančiose šalyse daugiašalės įmonės išplėtojo savo veiklą ir iš žaliavų gamybos bei gavybos pramonės įmonių išaugo į gamybos, surinkimo, vidaus rinkos plėtros ir paslaugų įmones.
Daugiašalių įmonių veikla su tarptautinio verslo ir investicijų pagalba sustiprino ir sutvirtino OECD valstybių tarpusavio ryšius ir jų ryšius su kitomis pasaulio valstybėmis. Šios įmonės duoda didelę naudą savo šalims ir šalims, kuriose jos verčiasi savo verslu. Nauda atsiranda tada, kai daugiašalės įmonės pateikia prekes ir paslaugas, kurias vartotojai nori pirkti konkurencinėmis kainomis, ir kai šios duoda gerą pelną investuotojams. Tokių įmonių verslas ir investicinė veikla padeda našiai naudoti kapitalą, technologijas, žmogiškuosius bei gamtos išteklius. Jos padeda perduoti technologijas iš vieno pasaulio regiono į kitą bei plėtoti vietos sąlygas atitinkančias technologijas. Tiek rengdamos specialistus mokslo įstaigose, tiek juos mokydamos darbo vietose, įmonės skatina ir žmogiškojo kapitalo augimą priimančiosiose šalyse. Dėl ekonominių pokyčių pobūdžio, masto ir tempo įmonėms bei jų verslu suinteresuotiems asmenims iškilo nauji strateginiai uždaviniai. Daugiašalės įmonės turi galimybę įgyvendinti geriausios praktikos politiką, skirtą subalansuotai plėtrai, kuria siekiama socialinių, ekonominių ir aplinkos apsaugos uždavinių suderinamumo. Daugiašalių įmonių gebėjimas skatinti subalansuotą plėtrą gerokai padidėja, kai verslas ir investicijos yra vykdoma atviros, konkurencingos ir tinkamai reguliuojamos rinkos aplinkoje.4.2 Tarptautinių investicijų rūšys ir ypatumai
Tarptautinėje praktikoje užsienio investicijos yra sutinkamos trijų tipų:
• Portfelinės investicijos į užsienio obligacijas, akcijas bei kitus vertybinius popierius, emituotus korporacijų ar valstybės.

Portfelinės tarptautinės investicijos laikomos labai svarbiu užsienio kapitalo įtraukimo, įvairių paskolų finansavimo šaltiniu. Ryški šių investicijų augimo tendencija; bene svarbiausiu šio proceso stimulu galima laikyti įvairių šalių mokamų palūkanų skirtumus. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais aukštesnes palūkanų normas JAV įtraukė didelį užsienio portfelinių investicijų kiekį. Ypač daug kapitalo į JAV obligacijas, akcijas, kitus vertybinius popierius investavo Japonija.

• Tiesioginės užsienio investicijos į pramonės, žemės ūkio, prekybos ar kitas įmones. Jos yra skirtos naujiems gamybos ar paslaugų pajėgumams sukurti arba pasenusiems modernizuoti. Užsienyje pastatyti gamybiniai ar kitokio pobūdžio objektai gali turėti mišrų kapitalą (pvz., tos šalies, į kurią investuojama, ir investuotojo) arba visiškai priklausyti užsieniečiams.

Tiesioginių tarptautinių investicijų paskirstymas atskiroms šalims, ekonomikos šakoms smarkiai formuoja pasaulio ūkio struktūrą, santykius tarp šio ūkio pagrindinių grandžių. Naudodamos tiesiogines investicijas, transnacionalinės korporacijos efektyviai plečia savo veiklos sferą, sukurdamos užsienio filialus, “dukterines” įmones ir kontroliuojamas firmas. Pastaraisiais dešimtmečiais oficialaus tiesioginių investicijų lyderio JAV pozicijos ėmė silpnėti. Vis didesnį svorį tiesioginių tarptautinių investicijų pasaulinėje struktūroje įgyja “Bendrosios rinkos” šalys ir ypač Japonija. Keičiasi ir šių šalių investicijų kryptingumas – jos labiau orientuojasi ne į besivystančias šalis, o į išsivysčiusios ekonomikos valstybių ūkį. Stambiausia tiesioginių investicijų eksportuotoja JAV akivaizdžiai tampa jų importuotoja. Ryškus ir tiesioginių tarptautinių investicijų objekto pokyčiai: iš gamybinio ūkio šakų jos perkeliamos į perdirbamąsias ir, pirmiausia, mokslo ir darbo imlias pramonės sritis.

Trijų jėgos centrų – JAV, Vakarų Europos, Japonijos – pasaulio tiesioginių investicijų eksporto dalis sudaro apie 80 proc. JAV, nepaisant kitų šalių pastangų, ir toliau lieka stambiausia kapitalo eksportuotoja. Svarbų kapitalo eksporto vaidmenį vaidina Didžioji Britanija, Vokietija, Japonija. Šiose valstybėse (ypač Vokietijoje ir Japonijoje) kapitalų rinkos nėra taip atviros ir liberalizuotos kaip JAV.

Užsienio investicijos įvairiose šalyse daro skirtingą įtaką ekonominei ir socialinei raidai, ir jų lyginamoji dalis atskiruose nacionaliniuose ūkiuose nevienoda.

Jau ne pirmą dešimtmetį tiesioginės užsienio investicijos didėja sparčiau nei tarptautinė prekyba. Tiesioginiai investuotojai – tarpnacionalinės (TNK) ir tarptautinės korporacijos (Tarpnacionalinės korporacijos (TNK) – nacionalinės korporacijos, turinčios užsienyje dukterinių firmų. Tarptautinės korporacijos – tai mišrios korporacijos, turinčios ne mažiau kaip vienos užsienio šalies kapitalo dalį.) užtikrintai pirmauja pasaulio ekonomikos internacionalizacijos procese. Tačiau XX a.paskutiniojo dešimtmečio patirtis parodė, kad keičiantis pasaulinei situacijai, tobulėja ir TNK strategija, jų veikla įgauna kokybiškai naujų formų bei bruožų.

Tiesioginės užsienio investicijos yra pagrindinė globalizacijos, kuri vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, varomoji jėga. Dabar yra daugiau kaip 30 tūkst. tarpnacionalinių kompanijų, o jų filialų net per 270tūkstančius.

Intensyvią šio proceso plėtrą nulėmė tai, kad vis daugiau firmų ir iš jų besivystančių šalių, investuoja, atsižvelgdamos į didėjančią konkurenciją bei rinkų liberalizaciją, į atsiradusias naujas iki šiol neegzistavusias kapitalinių judėjimų sritis. Korporacijų strategijoje dominuoja firmų susiliejimai ir kitų firmų įsigijimas. Tai yra vienas svarbiausių tarptautinių investicijų didėjimo priežasčių.

Kita svarbi priežastis yra ta, kad atsirado naujų užsienio kapitalo investavimo galimybių: daug.elyje šalių buvo liberalizuotas ir išsklaidytos atitinkamos ekonomikos sritys ir, antra vertus, vyriausybės vis palankiau žiūri į užsienio kapitalo ir technologijų pritraukimą.

Daugumoje šalių neužtenka valstybinio biudžeto lėšų infrastruktūrai finansuoti. Taigi kyla privataus kapitalo pritraukimo poreikis. Dėl tiesioginių užsienio investicijų deficito infrastruktūros šakose tolesnis TNK veiklos plėtimas šioje srityje atrodo gana optimistiškai. Nepaisant didelės kapitalinių įdėjimų apimties, dauguma projektų užsienio investuotojams yra viliojantys. TNK domina mokslo kadrų rengimo įstaigų, eksportui skirtos produkcijos perdirbimo zonų kūrimo projektai.

Daugiau kaip 500 stambiausių pasaulio TNK investuoja į kapitalą užsienyje. Šiaurės Amerikos korporacijos traktuoja Europą kaip svarbiausią savo kapitalinių įdėjimų regioną, ypač gaminant pažangių technologijų reikalaujančius gaminius. Tą patį galima pasakyti ir apie Europos TNK: labiausiai pageidaujama investicijų vieta – JAV, o japonų tarpnacionalinių korporacijų, didžiausi interesai susikerta Azijos šalyse. savo ruožtu Amerikos ir Europos TNK taip pat nemažai dėmesio skiria Azijai.

Didėja užsienio investicijų apimtis ir Lotynų Amerikos šalyse. jos daugiausia koncentruojamos automobilių pramonėje (Meksika, Brazilija), kalnakasyboje (Čilė). Investicijų srautus į šį pasaulio regioną pirmiausia lėmė specifinės šalių ekonominės sąlygos.

Afrikos šalys lieka nuošalyje nuo tarptautinių procesų. Kapitaliniai įėjimai į šią pasaulio dalį yra lėtesni nei kituose regionuose. Tačiau Šiaurės Afrika ypač domisi Vakarų Europos TNK. Tai galima paaiškinti geografiniu artumu bei pokolonijiniais ryšiais.

Vidurio ir Rytų Europos šalių ryšiai su užsienio kapitalu užsimezgė dar prieš komunizmo žlugimą. Jau tuomet visos šio regiono valstybės gana daug buvo įsiskolinusios Vakarams. Vien vidaus išteklių, skirtų jų ekonomikos pertvarkai, nei praeityje, nei dabar neužtenka.
Vidurio ir ypač Rytų Europoje dar yra nemažai kliūčių, stabdančių užsienio investuotojų veiklą. Šito priežastys yra:
• Teisinių nuostatų ir sąlygų organizuojant ūkinę veiklą nestabilumas;
• Sunkumai gaunant informaciją;
• Valiutiniai apribojimai;
• Administraciniai formalumai;
• Neišspręsti nuosavybės teisių klausimai;
• Dideli mokesčiai;
• Palyginti silpna infrastruktūra (bankai, telekomunikacijos).

Tarpnacionalinės korporacijos, disponuojančios aukšta technologija, tiesioginės užsienio investicijos pakeičia paprastai ne eksportą, bet tiekimą tų prekių, kurių gamybos technologija jau gerai žinoma. Savo tėvynėje šios TNK gamina labiau modernizuotą produkciją, kurios gamybos būdai dar labiau tobulinami arba žinomi užsieniečiams. Tai vienas svarbiausių TNK taktikos elementų sustiprėjusios konkurencijos pasaulyje sąlygomis. Tiesioginės investicijos padeda TNK įsigyti naujų technologijų, kurios yra sukuriamos kitose šalyse. Strateginių aljansų su tarptautinėmis kompanijomis kūrimas padeda taupyti investicines lėšas, kai kiekvienas aljanso partneris koncentruoja savo išgales tose srityse, kur turi lyginamąją persvarą.

• Ilgalaikiai arba vidutinės trukmės tarptautiniai kreditai ir paskolos, suteikiamos pramonės, prekybos, finansų įmonėms ir organizacijoms.

Tarptautinių kreditų reikšmė ir poveikis tiek atskirų šalių, tiek pasaulio ūkio raidai tampa vis reikšmingesni. Tarptautinių kreditų rinkoje išskiriamos pinigų ir kapitalų rinkos. Pinigų rinką sudaro daugiausia trumpalaikiai (iki metų) kreditai, kurių dėka tiek korporacijos, tiek ir valstybiniai bankai papildo laikiną apyvartinių lėšų deficitą. Kapitalų rinka skirta vidutinės trukmės (nuo 2 iki 10 metų) ir ilgalaikiam (daigiau nei 10 metų) kreditavimui, kuris vykdomas išleidžiant ir įsigyjant obligacijas. Šie kreditai naudojami ir palyginti naujoms finansavimo formoms. Viena iš jų – projektinio finansavimas, t.y. tarptautinio kredito suteikimas konkretiems pramonės ar kitos ūkio šakos projektams įgyvendinti.
Spartus tarptautinių investicijų augimas galėtų .būti vertinamas dvejopai. Pirma, šios investicijos teigiamai veikia pasaulinį ūkį, didina tarptautinių ekonominių ryšių efektyvumą. Tačiau, kita vertus, nekontroliuojamas kapitalo perkėlimas pažeidžia atskirų šalių mokėjimo balansų pusiausvyrą, veikia valiutų kursų svyravimus, lemia didėjančius tarptautinius įsiskolinimus.4.3 Tarptautinės investicijos Lietuvoje
Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pasikeitė ekonominė situacija. Ekonominiai ryšiai su buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis susilpnėjo ir susiklostė sąlygos savarankiškesnei užsienio prekybos politikai; tiesioginiams ekonominiams ryšiams su Vakarų šalimis. Todėl keitėsi Lietuvos užsienio prekybos struktūra ir dinamika. Liberalizavus santykius su užsienio šalimis, Lietuvos užsienio prekybos apyvarta su Vakarų Europos ir kitomis pasaulio valstybėmis ėmė sparčiai plėtotis. 1989m šalies eksporto į Vakarų šalių rinką dalis sudarė tik 3,9proc. BVP, 1992m – 9,4 proc., 1996m – 17 proc., 1999m eksportas į ES šalis sudarė 28,7 proc. BVP.

1. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe įvyko gana ryškūs tarptautinės prekybos pasikeitimai, kuriuos lėmė politiniai, ekonominiai ir socialiniai valstybės pokyčiai.
2. Per visą 1990.1997 metų laikotarpį, nors prekybos apimtys didėjo, tačiau teigiamas saldas buvo tik 1991 ir 1992 metais. Ją lėmė spartesnis prekių kainų augimas Lietuvoje, negu NVS šalyse, kurios yra svarbiausias Lietuvos prekybos partneris Rytuose. Nuo 1992 m., liberalizavus kainas NVS šalių viduje, pakilus energetinių resursų kainoms, didėjant prekybos apribojimams Rytuose, saldo vėl tapo neigiamas. Beveik 70% neigiamo saldo suformavo kuro komplekso prekės.
3. Vienas iš svarbiausių Lietuvos tarptautinės prekybos kaitos bruožų yra dideli prekybos su svarbiausiais partneriais (Rytuose, NVS šalimis ir Vakaruose, Europos Sąjunga) pokyčiai. 1993 metais integruotai prekybos sistemai Rytuose, NVS šalims teko 57.1% viso Lietuvos eksporto ir 67.4% importo, o 1997 metais jos dalis sumažėjo iki 46.3% viso Lietuvos eksporto ir 29.1% importo. 1993 metais integruotai sistemai Vakaruose, Europos Sąjungai teko 16.8% viso Lietuvos eksporto ir 18.7% importo, laikotarpio pabaigoje, 1997 metais Vakarų dalis padidėjo ir sudarė 32.5% viso Lietuvos eksporto ir 46.9% importo.
4. Išanalizavus Lietuvos prekybą su 27 pasaulio valstybėmis, išryškėjo kai kurios tendencijos. Išskirtinos 4 šalių grupės, atspindinčios Lietuvos eksporto ir importo kaitą. Pirma grupė: šalys, prekyboje su kuriomis Lietuvos eksportas ir importas nuolat didėjo. Tai svarbiausi Lietuvos partneriai Vakaruose. Vokietija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurës Airijos Karalystė, Danija, Belgija, iš dalies Ispanija, kaimynė Latvija ir JAV. Bendras Lietuvos eksporto ir importo nuosmukis 1994 metais ir vėlesniais didėjimas nulėmė antros šalių grupės susidarymą. Šiai grupei priskirtina Rusija. 3 grupė valstybių, su kuriomis pastoviai prekybos apimtys mažėjo, neišsiskyrė. Nepastoviausi prekybos partneriai yra ketvirta grupė, tai: Kazachija, iš dalies Baltarusija, Ukraina ir Japonija. Prekybos su NVS šalimis nepastovumą nulėmė importuojama ir eksportuojama produkcija ir bendras ekonomikos nuosmukis šiose valstybėse.
5. Spartus ekonomikos liberalizavimas, ūkio transformacija ir restruktūrizacija sudaro sąlygas pertvarkyti prekybą su užsienio valstybėmis. Lietuva turėtų paruošti tarptautinės prekybos plėtros strategiją, orientuotą į konkrečius regionus, valstybes pagal tam tikras prekių grupes bei prekybos tendencijas, atitinkančias ekonominius respublikos pokyčius.
6. Lietuva, siekdama plačiau integruotis į pasaulio ekonomines ir politines struktūras, siekia tapti pilnateise OECD nare. Lietuvos narystė OECD bei to sąlygotas pažangiausios OECD praktikos perėmimas įtakoja Lietuvos perėjimo į rinkos ekonomiką proceso sklandumą, šalies ekonominį augimą bei stabilumą, taip pat Lietuvos integraciją į pasaulio ekonomiką. Lietuva turi užsitikrinti atskirų OECD valstybių paramą, taip pat nemažiau svarbus yra ir aktyvus Lietuvos institucijų dalyvavimas OECD veikloje.Išvados
 Investicijos- bet kurios rūšies turtas, investuotas vieno iš ivestitoriaus tam tikroje teritorijoje ir investicijos atliekamos pagal tos teritorijos įstatymus bei apima kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei kt.turtine teises-hipoteką, užstatą ar turto areštą, akcijas, dalis bendrovėse, pretenzijas į pinigus,kuriuos naudojant sukuriama ekonominė vertė,intelektualines ir pramonines nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus,koncesijas pagal viešąją teisę taip pat teises ,suteiktas įstatymu ,kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu .
 Plačiuoju požiūriu investicija-kapitalo įdėjimas su tikslu sulaukti paskesnio jo padidėjimo.Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas- gaunamas pelnas iš investicijų.Kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas gali vykti skirtingais laikotarpiais. Jei šie du procesai vyksta vienas po kito,pelnas gaunamas iš karto ,pasibaigus investiciniam periodui.Procesams vykstant lygiagrečiai,pelnas pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams.Jei procesai vyksta inervalais ,tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios praeina tam tikras tarpas,priklausantis nuo konkrečių šių procesų ypatybių.
 Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje.Jei grynųjų investicijų suma neigiams skaičius,reiškia gamybinio potencialo smukimą ir rezultatas-tai gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas.Situacija charakterizuojama kaip “valstybė,pravalganti savo turtą” .Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui-“valstybės trypčiojimas vienoje vietoje” ,o kai grynųjų investicijų yra teigiamas skaičius reiškia,kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir kitokio potencialo augimą .Tai charakterizuojama kaip “besivystančios ekonomikos šalis”.
 Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiu laikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigijimą bei prekinių-materialinių atsargų augimą .
 Labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo.Esant vidutiniškai mažoms vieno asmens pajamoms ,pagrindinė jų dalis tenka taupymui. Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme.Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo.Ši taupymo dalis yra pagrindinis investicijų resursas.Santykinis santaupų didėjimas atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai.
 Investicijų apimties pasikeitimui ženklią įtaką turi infliacija. Kuo aukštesnis rodiklis, tuo didesniu procentu nuvertės būsimasis pelnas iš investicijų ir tuo bus mažesnis suinteresuotumas didinti investicijų apimtis.
 Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis. Paskolų palūkanų dydžio didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai.
 Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms arba padidinti dividendų procentą, kuris atilieps teigiamai investitorių pajamoms .
 Investicijos analizuojamos,planuojamos, apskaitomos pagal įvairias formas.Pagal investicijų objektus jos būna-daiktinės,nematerialios ir finansinės.Pagal dalyvavimą investavimo procese – tiesioginės ir netiesioginės.Pagal investavimo laikotarpį: trumpalaikės ir ilgalaikės investicijos.Pagal investicinių lėšų priklausomybę- privačios,valstybinės ir užsienio investicijos.Ir pagal teritoriją- investicijos šalies viduje ir investicijos užsienyje.
 XX amžiaus antroje pusėje tarptautinių investicijų tempai yra didesni nei bendrojo nacionalinio produkto ar užsienio apyvartos augimo rodikliai.Tarptautinės investicijos ypač teigiamai veikia jas priimančių šalių ,dažnai vadinamų investicijų recipientais ,ekonomiką ,todėl šalys įvairiomis priemonėmis stengiasi padidinti tarptautinių investicijų efektą, minimizuoti su jomis susijusius kaštus ir sudar.yti užsienio partneriams palankų “investicinį klimatą”.
 XXa 8-ojo dešimt. pabaigoje,9-ajame dešimtmetyje ,nepaisant JAV dominavimo,pastebimai spartėjo Europos firmų filialų kūrimasis JAV,Japonijoje.Įtakojo: neigiamo JAV mokėjimų balanso didėjimas,dolerio kurso pokyčiai, didžiulė JAV rinka, gamybinių sąnaudų skirtumo tarp JAV ir kitų valstybių,sumažėjimas,kapitalo importavimo ribojimų JAV vyriausybės mažinimas,siekimas pereiti prie vakarietiškų technologijų,geresnio gamybos organizavimo ir veiksmingos rinkodaros,o taip pat ne amerikietiškųjų korporacijų strategija,siekianti palaužti JAV korporacijų dominavimą.
 OECD teikia rekomendacijas daugiašalėms įmonėms-tai vyriausybių rekomendacijos daugiašalėms įmonėms. Rekomendacijos sudaro OECD Deklaracijos dėl tarptautinių investicijų .Daugiašalių įmonių veikla su tarptautinio verslo ir investicijų pagalba sustiprino ir sutvirtino OECD valstybių tarpusavio ryšius ir jų ryšius su kitomis pasaulio valstybėmis.Šios įmonės duoda didelę naudą savo šalims ir šalims ,kuriose jos verčiasi savi verslu-pateikia prekes ir paslaugas,,kurias vartotojai nori pirkti konkurencinėmis kainomis ,ir kai šios duoda gerą pelną investuotojams.Tokios įmonės padeda našiai naudoti kapitalą,technologijas,žmogiškuosius bei gamtos išteklius.
 Tartautinės investicijos esti 3-jų rūšių. Tai-portfelinės investicijos(į užsienio obligacijas,akcijas,Vpemituotus korporacijų ar valstybės),kurios laikomos labai svarbiu užsienio kapitalo įtraukimo ,įvairių paskolų finansavimo šaltiniu.Ryški šių investicijų augimo tendencija,svarbiausios tokio proceso stimulas yra įvairių šalių mokamų palūkanų skirtumai.Tiesioginės užsienio investicijos skirtos naujiems gamybos ar paslaugų pajėgumams sukurti arba pasenusiems modernizuoti.Pastaruoju metu oficialaus tiesioginių investicijų lyderio JAV pozicijos ėmė silpnėti,didesnį svorį įgyja tiesio.tarptautinių investicijų pasaulinėje struktūroje “Bendrosios rinkos” šalys,ypač Japonija.Šių šalių investicijų kryptingumas keičiasi – orientuojasi ne į besivystančias šalis,o į išsivysčiusios ekonomikos valstybių ūkį.Tiesioginių investicijų stambiausia eksportuotoja JAV tampa jų importuotoja.Didėja užsienio investicijų apimtis ir Lotynų Amerikos šalyse,jos koncentruojamos automobilių pramonėje.Investicijų srautą į šį regioną lėmė specifinės šių šalių ekonominės sąlygos.Afrikos šalys lieka nuošalėje nuo tarptautinių procesų.Kapitaliniai įdėjimai į šią pasaulio dalį yra lėtesni nei kituose regionuose.Vidurio ir Rytų Europos šalys ryšius su užsienio kapitalu užmezgė dar prieš komunizmo žlugimą.Jau tuomet šio regiono valstybės gana daug buvo įsiskolinusios Vakarams.Vidurio ir ypač Rytų Europoje dar yra daug kliūčių ,stabdančių investuotojų veiklą ,t.y.valiutiniai apribojimai,administracinai formalumai ,nuosavybės teisiniai klausimai neišspręsti,dideli mokesčiai,sunkumai gaunant informaciją ir pan.Ilgalaikiai arba vidutinės trukmės tarptautiniai kreditai ir paskolos,suteikiamos pramonės,prekybos,finansų įmonėms ir organizacijoms.Šie kreditai naudojami palyginti naujoms finansavimo formoms,tokioms kaip projektiniai finansavimai,kurie skirti konkretiems pramonės ar ūkio šakos projektams įgyvendinti.
 Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pasikeitė ekonominė situacija. Ekonominiai ryšiai su buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis susilpnėjo ir susiklostė sąlygos savarankiškesnei užsienio prekybos politikai; tiesioginiams ekonominiams ryšiams su Vakarų šalimis. Todėl keitėsi Lietuvos užsienio prekybos struktūra ir dinamika. Liberalizavus santykius su užsienio šalimis, Lietuvos užsienio prekybos apyvarta su Vakarų Europos ir kitomis pasaulio valstybėmis ėmė sparčiai plėstis. Išanalizavus Lietuvos prekybą su 27 pasaulio valstybėmis, išryškėjo kai kurios tendencijos. Išskirtinos 4 šalių grupės, atspindinčios Lietuvos eksporto ir importo kaitą. Pirma grupė: šalys, prekyboje su kuriomis Lietuvos eksportas ir importas nuolat didėjo. Tai svarbiausi Lietuvos partneriai Vaka.ruose- Vokietija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurës Airijos Karalystė, Danija, Belgija, iš dalies Ispanija, kaimynė Latvija ir JAV. Bendras Lietuvos eksporto ir importo nuosmukis 1994 metais ir vėlesniais didėjimas nulėmė antros šalių grupės susidarymą. Šiai grupei priskirtina Rusija. 3 grupė valstybių, su kuriomis pastoviai prekybos apimtys mažėjo, neišsiskyrė. Nepastoviausi prekybos partneriai yra ketvirta grupė, tai: Kazachija, iš dalies Baltarusija, Ukraina ir Japonija. Prekybos su NVS šalimis nepastovumą nulėmė importuojama ir eksportuojama produkcija ir bendras ekonomikos nuosmukis šiose valstybėse.Literatūra
1. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai, Smaltija, Kaunas, 1999.
2. http://finansai.tripod.com/investicijos.htm
3. http://www.ukmin.lt/index.php/lt/Nuorodos/OECD/new-page/
4. http://www.oecd.org/

Leave a Comment