inovacine veikla

ĮVADAS
Lietuva, iškovojusi nepriklausomybę, aktyviai įsitraukė į Rytų ir Vidurio Europos šalyse prasidėjusius sudėtingus transformacijų į rinkos ekonomiką procesus: komandiniai-administraciniai santykiai buvo keičiami rinkos ekonomikos santykiais, prasidėjo kainų liberalizacija, valstybinių įmonių privatizacija.
Ūkio restruktūrizacija, Lietuvos integracija į pasaulinę ūkio sistemą reikalauja spręsti daug netradicinių ir neatidėliotinų uždavinių, o juos išspręsti reikia didelių investicijų. Iš pradžių didelės viltys buvo siejamos su privatizacijos procesu, tačiau greitai tapo akivaizdu, kad be užsienio kapitalo transformaciniai procesai, orientuoti į demokratinius pertvarkymus, politinį ir ekonominį liberalizavimą – neįmanomi, Todėl ypač svarbią reikšmę Lietuvos trransformacinių procesų raidai turi sąlygų užsienio kapitalo pritraukimui ir prielaidų efektyviam jo funkcionavimui sukūrimas.
Viena iš formų užsienio kapitalui pritraukti, gamybai ir eksportui skatinti, nedarbui mažinti, darbo bei valdymo metodams įdiegti yra veikla betarpiškai sietina su inovacinės veiklos spartinimu. Pastaruoju metu Lietuvoje ypač aktualios tapo aukštosios technologijos, inovacijų diegimas, verslo inkubatorių steigimas. Minėtuose procesuose aktyviai dalyvauja ir privatūs veikėjai, nepasikliaujantys vien valstybės parama ir nelaukdami, kol valstybė nustatys prioritetus – kurios šalies ūkio sritys artimiausioje ateityje bus „mylimiausios“, taigi ir dosniausiai remiamos. Reemiantis kiekybės peraugimo į kokybę dėsniu, galima būtų finansuoti mokslą iš biudžeto tikintis, kad viena – kita dalis išradimų virs naudingu produktu. Tuomet šio virsmo tikimybė auga didėjant lėšoms. Bėda ta, kad lėšų nėra pakankamai. Valstybė padeda kurti inovacijas, steigdama verslo inkubatorius, kl

lasterius, technologijų parkus ir kitokias verslo užuovėjas. Tai ypač aktualu smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) sferai. Rinkos ekonomikoje SVV plėtojimas – viena pagrindinių sąlygų spręsti daugelį esminių šiuolaikinės socialinės ir ekonominės raidos problemų. Savo ruožtu SVV plėtojimas reikalauja ir inovacinės veiklos, įgalinančios įvairiapusiškai modernizuoti gamybos bei paslaugų teikimo struktūras, tobulinti kuriamus produktus bei naudojamas technologijas.
Darbo aktualumas. Nepakankama inovacinė veikla smulkiame ir vidutiniame versle – verslo modernizavimo ir konkurencingumo stabdis. Dėl šios priežasties inovacinės veiklos aktyvinimo smulkiame ir vidutiniame versle galimybių ir problemų tyrimas – aktualus ir svarbus klausimas.
Darbo tikslas. Nustatyti inovacijų formavimo ir įgyvendinimo procesams būdingus dėsningumus smulkiame ir vidutiniame versle bei pasiūlyti efektyvias inovacinės veiklos skatinimo priemones ir metodus, kurie leistų aktyvinti ir plėtoti inovacinę veiklą Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo sferoje. ŠŠis tikslas orientuotas į tai, kad būtų įvertinta inovacinės veiklos plėtojimo Lietuvoje socialinė ir ekonominė aplinka, sukurti ir įgyvendinti smulkaus ir vidutinio verslo sferai tinkantys inovacinės veiklos valdymo modeliai.
Siekiant suformuluoto tikslo, sprendžiami uždaviniai:
1. Atskleistos smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms aktualios inovacinės veiklos problemos ir įvertinti šios veiklos tobulinimo prioritetai;
2. Ištirti žinomi ir praktikoje taikomi inovacinės veiklos modeliai, apibendrinant inovacinės veiklos problemoms skirtų Lietuvos ir užsienio autorių mokslinių darbų teiginius, pritaikant juos šiuolaikinei situacijai;
3. Ištirti veiksniai, turintys įtakos efektyviam inovacinės veiklos, įvertintas inovacinės veiklos spartinimo po
oveikis šalies ekonomikai, ypač smulkiam ir vidutiniam verslui;
4. Išanalizuota socialinės ir ekonominės aplinkos įtaka inovacinės veiklos spartinimui Lietuvoje, parengtos priemonės šios aplinkos tobulinimui;
5. Sukurtos inovacinės veiklos valdymo modelis, orientuotas į intensyvias ekonomikos transformacijų sąlygas, parengtos rekomendacijos inovacinės veiklos tobulinimo Lietuvoje klausimais bei numatytos jos aktyvinimo kryptis.

I. INOVACINĖ VEIKLA IR JOS POKYČIAI

1.1 Inovacijų ir inovacinės veiklos samprata

Nustatant bei įvardinant inovacinės veiklos plėtros galimybes bei ieškant būdų joms spręsti visų pirma būtina apibrėžti pagrindines inovacijų ir inovacinės veiklos sąvokas.
Inovacijos suvokiamos labai plačiai ir įvairiai: mokslinėje literatūroje šiuo klausimu yra įvairių nuomonių ir pozicijų. Bendru atveju galima teigti, kad inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju. Inovacija gali būti laikoma idėja, veikla ar koks nors materialus objektas, kuris yra naujas žmonėms, jų grupei ar organizacijai, kuri jį įgyvendina ar naudoja. (Kulviecas P., 1991)
Norint giliau suvokti inovacijų pramę, inovacijas reikia susieti su veiklos sąvoka. Galima teigti, kad veikla – tai specifinė žmonių aktyvaus požiūrio į tikrovę forma, pasižyminti veiksmų tikslingumu, kryptingumu ir nuostatomis į pertvarką. Bet kokia veikla turi savo tikslą, pasižymi savo priemonėmis bei rezultatu ir nusako veikimo procesą.
Todėl inovacinė veikla traktuotina kaip kryptingas inovacijų formavimas ir įgyvendinimas. Pažymėtina, kad pagrindinis bet kokios veiklos, taip pat ir inovacinės, subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmogus su kiekvienu da

aiktu sąveikauja ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsižvelgdamas į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis įvaldo daiktą, padaro jį savo veiklos matu ir objektu, tuo pačiu tenkindamas savo ir visuomenės poreikius. O poreikiai savo esme yra savotiškas progreso katalizatorius, nes žmogus juos tenkindamas per tikslinę veiklą pažįsta gamtos paslaptis, daro atradimus bei kuria kokybiškai naujas materialines ir dvasines vertybes.
Suvokiant kūrybinio prado svarbą inovacinėje veikloje, tikslinga nustatyti inovacinės veiklos vietą bendroje veiklų klasifikacijoje. Pvz., – reproduktyvioji veikla, besiremianti ankščiau buvusiomis veiklos schemomis ir nukreipta gauti jau žinomą rezultatą žinomomis priemonėmis, ir produktyvioji veikla, susijusi su naujų tikslų ir naujų priemonių kūrimu arba žinomų tikslų siekimu naujomis priemonėmis.

Inovacinės veiklos svarba akcentuojama daugelyje mokslo darbų . Galima teigti, kad vienintelė veikla, sujungianti savyje kūrybą, mokslą ir verslininkystę – tai inovacinė veikla. Jos dėka mokslo žinios transformuojamos į realybę, keičiančią visuomenę. Todėl inovacinę veiklą tikslinga traktuoti kaip produktyviąją žmonių veiklą, nukreiptą į kokios nors sistemos perėjimą iš žemesnio lygio į aukštesnį. Šio perėjimo tikslas – tenkinti kintančius visuomenės poreikius. Kintančių visuomenės poreikių įtaka inovacinei veiklai akivaizdžiai atsispindi B.Twiss (1989) pateikiamoje inovacinės veiklos schemoje (žr. 1 pav.).

Mokslo žinios

Įėjimas

Medžiagos

Mokslinė- techninė idėja

Produkto konstrukcija

Gamyba

Pokytis
Vartotojų poreikiai

Įėjimas

Produkcija

Išėjimas
1. pav. inovacinės veiklos schema pagal B.Twiss (1989)

Atsižvelgiant į inovacijų įvairovę galima suformuoti universalų inovacijų klasifikacijos modelį, išskiriant galimas svarbiausias kl

lasifikacines grupes:
1. Klasifikacija inovacijų turinio prasme:

produkto – tokių inovacijų prasmė – naujų galutinių produktų (gamybos priemonės,vartojimo reikmenys, materialiniai ar intelektiniai produktai ir t.t.) sukūrimas, gaminimas ir naudojimas;

technologinės – tokių inovacijų prasmė – naujų technologijų sukūrimas ir taikymas įvairiose veiklos sferose;

socialinės- tokių inovacijų prasmė – naujų ekonominių, valdymo, organizacinių ir kitų struktūrų bei formų sukūrimas ir diegimas įvairiose veiklos sferose;

kompleksinės – tokių inovacijų prasmė – produktų, technologinių ir socialinių inovacijų sintezuotas kompleksas.

2. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo lygio prasme:
– žmogus;
– įmonės, įstaigos ar institucijos tipo organizacija;
– ūkio šaka ar kita veikla pasižyminčio sektoriaus tipo organizacija;
– visuomenė ir valstybė;
– ekosistema;
– pasaulis.
3. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo masto prasme:
– vienkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas vieną kartą;
– daugkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas keletą ir daugiau kartų.
4. Klasifikacija inovacijų naujumo laipsnio prasme:
– radikalios; tokių inovacijų prasmė – iš principo naujų priemonių,skirtų tenkinti naujus arbajau žinomus poreikius, kurie kokybiškai keičia visuomenės veiklos būdus, sukūrimas;
– modifikuojančios; tokių inovacijų prasmė – gerinimas ir papildymas; tobulėjimo užtikrinimas esamomis priemonėmis, prisitaikant prie kintančių visuomenės poreikių.
5. Klasifikacija inovacijų organizacinių ypatybių prasme:
– vidaus organizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgyvendinamo proceso (kūrimo,diegimo, vystymo) organizavimas tik vienoje organizacijoje;
– tarporganizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgyvendinimo procesoatskirųfunkcijų paskirstymas tarp įvairių organizacijų, pvz.: mokslinių tyrimoinstitutų, konstravimo biurų, įmonių ir kt.
6. Klasifikacija inovacijų pobūdžio prasme:
– kiekybinės; tokių inovacijų prasmė – našumo, gamybos apimčių ir t.t. didinimas kiekybiniais aspektais;
– kokybinės; tokių inovacijų prasmė – gamybos, valdymo ir t.t. kokybės gerinimas.
Pateiktas klasifikacijos modelis gali būti suvokiamas kaip tradicinis. Kartu pabrėžtina, kad šis modelis pilnai neatspindi inovacinės veiklos specifikos ir neleidžia suprasti sisteminio inovacijų pobūdžio. Todėl būtų tikslinga papildyti inovacijų klasifikaciją inovacinės veiklos galutinio rezultato prasmę išryškinančia klasifikacija. Pastarojoje gali būti išskirtos:

fundamentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra mokslinė teorija. Šios inovacinės veiklos organizavimas ir valdymas yra labai toli pažengęs ir atitolęs nuo kitų inovacijų;

eksperimentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra mokslinės teorijos pagrindu sukurtas eksperimentinis produkto pavyzdys (technika, technologinė linija ir t.t.)

bazinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra sukurto eksperimentinio produkto pavyzdžio panaudojimas masinei gamybai konkrečioje organizacijoje pirmą kartą;

difuzinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra kitur jau gaminamo produkto gamybos patirties pritaikymas masinei gamybai konkrečioje organizacijoje, tam tikrame regione, pasižyminčiame individualia specifika;

sąlyginė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra masinėje gamyboje esančio produkto dalinis modernizavimas ir atnaujinimas, šiuo pagrindu gaunant visai kitą ar panašų, bet kitų techninių charakteristikų produktą.
Gali atrodyti, kad pateikta klasifikacija tik „skaido” inovacinę veiklą į atskiras dalis (difuzija, paskleidimas). Iš dalies taip ir yra. Tačiau šis klasifikavimas sudaro prielaidas formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus. Tai patvirtina ir J.R.Bright (1968) atlikti tyrimai. Jis pažymi, kad labiausiai ženklus naujos technikos ir technologijos panaudojimo efektas pastebimas ne ten kur ji pirmą kartą buvo panaudota (eksperimentinė, bazinė inovacija), o inovacinė idėja dažniausiai duoda didesnį efektą tose sferose, apie kurias net nebuvo galvota idėjos formavimo momentu (difuzinė, sąlyginė inovacija).

1.2 Inovacinės veiklos kompleksiškumas

Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, apimantį naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka. Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška apima įvairias fazes (žr.2 pav.)(Silickas J., 1994):

NAUJOS IDĖJOS ATSIRADIMAS

NAUJOVĖS SUKŪRIMAS

NAUJOVĖS PANAUDOJIMO METODŲ ATSKLEIDIMAS

NAOJOVĖS PASKIRSTYMAS

NAUJOVĖS NAUDOJIMAS

NAUJOVĖS SENĖJIMAS IR BAIGTIS
2. pav. Inovacinės veiklos fazės
Inovacinės veiklos sąveika su išoriniu pasauliu suformuoja naujovės gyvavimo ciklą. Išskirtinos šios gyvavimo ciklo stadijos (žr.3 pav.):
1. Startas;
2. Greitas augimas;
3. Subrendimas;
4. Prisotinimas;
5. Finišas.

Santykinis efektyvumas

Greitas

Augimas Subrendimas

Prisotinimas

Startas Finišas

3. pav. Inovacijų gyvavimo ciklas

Kiekviena gyvavimo ciklo stadija charakterizuojama tokiais parametrais kaip produkto naujumo lygis, paklausos dydis, ekonominis efektyvumas ir t.t. Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal proceso dalyvius, kuriuos galima suskirstyti taip (Baker, 1989) (žr. 4 pav.). :
1. Idėjų generatorius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis inovacijas intelekto dėka;
2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, jungiamoji grandis tarp mokslo ir
praktikos;
3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje bazėje ir kurio finansavimo
dėka diegiamos inovacijos;
4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio produkto kūrimui;
5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį inovacijų produktą;
6. Vykdytojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas.

4. pav. Inovacinės veiklos dalyviai

Šis struktūrizavimas numato galimus inovacinės veiklos dalyvių sąlyčio taškus, tai pat išryškina inovacinės veiklos valdymo kompleksiškumą, sudėtingumą ir problematiką.

1.3 Inovacijų problemos mokslinėje literatūroje

Nagrinėjant inovacinės veiklos problemas daugeliu atvejų reikia atsižvelgti į pačią inovacinės veiklos idėją. Mokslinėje literatūroje išskiriami du idėjų atsiradimo keliai: idėjos atsiradimas kaip rinkos poreikių pasekmė; idėjos atsiradimas kaip mokslinių tyrimų pasekmė, kuriant mokslo – tyrimo ar konstravimo struktūrose.
Lietuvos sąlygomis, ypač konstruktyvia laikytina B. Twiss (1989) pozicija, kad daugelis mokslo-technikos darbuotojų atmeta verslo interesus, tai yra verslo interesai priešpastatomi mokslo-technikos darbuotojų interesams.
Skirtingus požiūrius inovacinės veiklos idėjos atžvilgiu galima pavaizduoti taip:

Mokslo ir technikos pasaulis
Mokslo – technikos darbuotojas
Komunikaciniai barjerai
Verslininkas

Verslo pasaulis

Stipri natūrali orientacija

Žema orientacija į abipusį ryšį „ mokslas – verslas “

5. pav. Verslo ir mokslo sąveika inovacinėje veikloje

Akivaizdu, kaip ir parodyta 5 paveiksle, kad verslininko orientacija į mosklo pasaulį yra stipri. Verslininkas yra suinteresuotas inovacijomis sukurtomis mokslo ir technikos pasaulio bei jų įgyvendinimu bei realizavimu rinkoje. Tačiau mokslininko motyvacija, skatintinti sukurtų inovacijų atėjimą į verslo pasaulį yra labai maža.

I. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO SAMPRATA IR POLITIKA ES IR LIETUVOJE

ES yra apie 18 mln. smulkių ir vidutinių įmonių (99,8 % visų ES įmonių), kuriose dirba 66 % visų dirbančiųjų, o jų gaminama produkcija sudaro 55 % visų bendrovių apyvartos Kasmet susikuria dar apie 2 mln. tokių įmonių. ES šalyse smulkios įmonės vidurkis yra 6 asmenys. Tačiau atskirose šalyse šie skaičiai yra kitokie. Aukštesnį gerovės lygį pasiekusiose šalyse yra didesnis smulkių įmonių dirbančiųjų vidurkis. Tačiau tarp naujokių firmų labai mažai tokių, kuriose dirba daugiau nei 4 darbuotojai.
Pasak V. Sudžiaus (2001), pastebima tendencija, kad pietinės Europos šalys turi didesnį smulkių įmonių skaičių nei jų šiauriniai kaimynai. Danijoje, Liuksemburge, Ispanijoje ir Portugalijoje yra daugiausiai smulkių įmonių. D. Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje santykinai didesnis stambių įmonių skaičius.
Smulkios įmonės ES šalyse atlieka labai svarbų vaidmenį didinant užimtumą ir skatinant darbo lankstumą ypač tuo metu, kai didelės įmonės mažina darbo vietų skaičių.
Per pastaruosius 20 metų smulkios įmonės sukūrė didžiąją dalį naujų darbo vietų. Daugeliu atvejų smulkaus ir vidutinio verslo įmonės pirmavo ekonominių pasikeitimų procese, surasdamos naujas rinkas ir siūlydamos naujus bei geresnius gaminius ir paslaugas. Augantis įmonių skaičius ir didėjantis rinkos dinamiškumas skatina šalių ekonomiką ir kuria daugiau darbo vietų.
ES šalių ekonomikoje smulkios ir didelės įmonės vienos kitas papildo. Jos padeda viena kitai greitai pakisti ekonomiškai ir prisitaikyti prie aplinkos bei didėjančios konkurencijos. Vienuolikos ES šalių virš 50 verslo inkubatorių tyrimai parodė, kad per penkerius metus šie inkubatoriai padėjo įkurti daugiau nei 2,7 tūkst. įmonių su 16 tūkst. naujų darbo vietų. Tik virš 10 % (l 1,2 %) inkubatorių globotų įmonių patyrė nesėkmę, kai įprastai tokių įmonių būna virš 80 %. Didžiausias kasmet naujai įkuriamų įmonių rodiklis pastaraisiais metais buvo Vokietijoje ir D. Britanijoje. Europos Komisija pabrėžė, kad mažos įmonės lengviau įsisavina naujoves, nes labiau nei didelės įmonės rūpinasi konkurencingumu. Šios įmonės yra mobilesnės ir greičiau prisitaiko. Įmonių iškilimo galimybės skirtingose ES šalyse yra nevienodos. Tačiau pastebimi kai kurie dėsningumai.
Smulkių ir vidutinių įmonių kūrimas yra bendras visos Europos bruožas. Dėl to labai svarbu, kad ne tik ES institucijos, bet ir ES valstybių narių vyriausybės geriau suvoktų ir numatytų priemones SVV įmonėms visokeriopai remti bei didinti jų konkurencingumą.

2.1. Smulkių ir vidutinių įmonių apibūdinimas ES

Smulkių ir vidutinių įmonių sąvoka Europos Sąjungoje susiformavo palyginus neseniai. Tai siejama su 9-tu dešimtmečiu, kada buvo peržiūrimos Bendrijos politikos ir skelbiama Baltoji knyga apie vidaus rinką, kuri turėjo padėti sukurti geresnes sąlygas SVĮ integruotis į 1992 m. sukuriamą vidaus rinką.
Didelė SVĮ reikšmė galutinai buvo pripažinta Europos Viršūnių Tarybos susirinkimuose Edinburge (1992 gruodį), Kopenhagoje (1993 birželį) ir Korfu (1994 gruodį). Šiuose susitikimuose buvo priimta daug iniciatyvų, susijusių su SVĮ.
Visai ES bendros SVĮ sąvokos dar nebuvo, todėl nuolat kildavo sunkumų, numatant finansinę paramą, nes kiekvienoje šalyje buvo skirtingi SVĮ skirstymo kriterijai. 1996 m. balandžio 3 d. Komisija savo pasiūlyme Nr. 96/280/EB pateikė bendrą SVĮ apibrėžimą valstybėms narėms, Europos Investicijų Bankui ir Europos Investiciniams Fondams :
1. Smulkios ir vidutinės įmonės, toliau vadinamos SVĮ, apibrėžiamos kaip įmonės, kurios:
• turi mažiau nei 250 darbuotojų;
• metinė apyvarta neviršija 40 mln. eurų arba metinis balansas neviršija 27 mln. eurų ir atitinka 3-iame punkte pateikiamus nepriklausomumo kriterijus.
2. Jeigu reikalingas suskirstymas į smulkias ir į vidutines įmones, smulkiomis įmonėmis vadinamos įmonės, kurios:
• turi mažiau nei 50 darbuotojų;
• metinė apyvarta neviršija 7 mln. eurų arba metinis balansas neviršija 5 mln. eurų ir atitinka 3-iame punkte pateikiamus nepriklausomumo kriterijus
3. Nepriklausomomis laikomos tokios įmonės, kurių ne daugiau kaip 25 % kapitalo ar balso teisių priklauso kitoms įmonėms, neatitinkančioms SVĮ apibrėžimo.
Šias nustatytas ribas galima peržengti dviem atvejais:
• kai įmonė priklauso viešai bendrijai, rizikos kapitalo bendrijai arba instituciniams investitoriams, kurie nei kartu, nei atskirai, nekontroliuoja įmonės;
• kai dėl kapitalo išskaidymo negalima nustatyti, kam priklauso dalys, ir, kai įmonė pareiškia, kad kitai įmonei ar įmonėms, kurios neatitinka SVĮ kriterijų, nepriklauso daugiau nei 25 % kapitalo.
4. Norint nustatyti I-ame ir 2-ame punktuose pateiktas vertes, reikia susumuoti atitinkamus visų kapitalo savininkų duomenis.
5. Jeigu reikia atskirti pačias smulkiausias įmones, tai joms priskiriamos įmonės, kuriose dirba mažiau nei 10 darbuotojų.
6. Jeigu balanso apskaičiavimo dieną įmonės duomenys neatitinka vieno iš aukščiau paminėtų kriterijų, ji praranda arba įgyja SVĮ statusą, bet tik tada, kai tai pasikartoja sekančius 2 verslo metus.
7. Darbuotojų skaičius atitinka metinių darbo vienetų skaičių, t.y. metinį darbuotojų, dirbančių pilnai, skaičių. Į sezoninių arba trumpalaikių darbuotojų skaičių atsižvelgiama pagal jų dalį metiniuose darbo vienetuose. Skaičiavimai remiasi paskutinių metų ataskaita.
8. Apyvartos ir metinio balanso reikšmės pateikiamos pagal paskutinių metų ataskaitą. Naujai įkurtai įmonei, kuri dar negali pateikti pilnų darbo metų ataskaitos, duomenys pateikiami remiantis esamu verslo laikotarpiu”. Trumpai SVĮ sąvoką apibudinama 1-oje lentelėje.
Smulkaus ir vidutinio verslo apibrėžimas bei jo sukūrimas tai buvo svarbus žingsnis smulkių ir vidutinių įmonių integracijai į bendrą Europos rinką. Galiausiai bendras Europos sąjungos SVV apibrėžimas palengvino finansinės paramos suteikimą šioms įmonėms, kas paskatino inovacijų diegimą jose.

III. INOVACIJŲ SMULKIAME IR VIDUTINIAME VERSLE ANALIZĖ

3.1. Mokslo ir tyrimų programos

Smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės sukuria daugiau nei 80 % nacionalinio produkto ir yra pagrindiniai stambiosios pramonės sub-kontraktoriai. Žinoma, kad aukštųjų technologijų SVĮ pagamina dukart daugiau inovacijų vienam darbuotojui ir generuoja 3,5 kartų daugiau naujų produktų vienam investuotam eurui į tyrimus nei didelės įmonės.
SVV gali būti suskirstytos į tris pagrindines grupes pagal jų tyrimų ir plėtros poreikius bei galimybes :
1. Technologijų gamintojai – tobulintojai. Mažiausia gamybinių SVĮ grupė (3-5 %), atliekanti ir tyrimus, ir tobulinimo darbus.
2. Pažangiųjų technologijų vartotojai (10-15 %) yra labiau techniškai pažengusios įmonės, negu jų sektoriaus įmonių vidurkis. Jos gali įvertinti savo tyrimų bei naujų technologijų poreikius, bet dažnai turi ribotus tyrimų pajėgumus. Tačiau jos vaidina lemiamą vaidmenį inovacijų difuzijoje ir adaptacijoje, nukreipia vidutines žemo technikos lygio įmones. Pažangiųjų technologijų įmonės linkusios būti pirmuoju technologijos naudotoju savame sektoriuje.
3. Technologijų vartotojai – pasekėjai (80-85 %). Daugelis SVĮ domisi tik galutiniais tyrimų ir plėtros produktais. Įmonės paprastai gerina savo technologinę bazę, pirkdamos įrangą arba medžiagas ir lavindamos personalą. Tokios įmonės neturi poreikio tirti ir neinvestuoja grynųjų pinigų į rizikingus ir ilgalaikius plėtros projektus.
7-ame paveiksle parodomas inovacijų intensyvumas skirtingo dydžio įmonėse. Galima pastebėti, kad SVĮ yra inovatoriškesnės nei didelės įmonės, didžiausias inovacijų intensyvumas yra įmonės, kuriose dirba mažiau nei 50 darbuotojų. (žr. 7 pav.)

7
8 pav. Inovacijų intensyvumas skirtingo dydžio įmonėse.

(Visos išlaidos, padalintos iš apyvartos (%))

Šioje mokslo ir tyrimų srityje yra sukurtos Daugiametės mokslo ir tyrimų programos, penktoji vyksta 1998-2002 m. Programomis siekiama sekančių tikslų: Europos pramonės konkurencingumo didinimo, gyvenimo kokybės Europoje gerinimo bei paremti ES priemones kitose politikos srityse.
Europos Bendrijos 5 bendroji programa (FP5) skirta moksliniams tyrimams, technologijų plėtrai ir demonstracinei veiklai, atsižvelgiant į bendruosius visai ES strateginius prioritetus. Programa vykdoma iki 2002 metų pabaigos. Lietuva kartu su kitomis naujai asocijuotomis šalimis 1999 m. spalio mėn. prisijungė prie šios programos ir nuo to laiko gali dalyvauti programoje kaip pilnateisė narė. Pagrindinis programos bruožas — siekimas spręsti bendras visai ES problemas, todėl būtinas reikalavimas projektams, teikiamiems FP5, – ne nacionalinis, o europinis problemos mastelis. Bendras programos biudžetas yra 14 960 milijonų eurų. Programa suskirstyta į keturias temines programas, apimančias konkrečias mokslinių tyrimų sritis bei technologijų plėtrą tose srityse, ir tris horizontaliąsias programas, kurios persipina su visomis teminėse programose numatytomis veiklos sritimis, papildydamos jas kitais aspektais.
Viena tokių horizontalių programų vadinasi Inovacijų ir smulkaus bei vidutinio verslo įmonių dalyvavimo skatinimas. (Promotion of Innovation and Encouragement of SME Participation -Innovation-Smes).
Pramonės konkurentabilumui, ūkio augimui, socialinei plėtrai ir darbo vietų kūrimui būtinos inovacijos. Įvaldant šį instrumentą, įmonės tobulina ir plečia naujas technologijas bei valdo pasikeitimus. Sėkmė priklauso ir nuo inovacijoms palankios aplinkos, teisinių bei finansinių sąlygų.
Pagrindinis Inovacijų ir smulkaus bei vidutinio verslo Įmonių dalyvavimo skatinimo programos tikslas – skatinti inovacijas bei pritraukti įmones Europos plėtrai.
Programos vykdymo metu įmonėms teikiamos informacijos paslaugos, renkami duomenys apie inovacijas, analizuojamos plėtros tendencijos, nagrinėjamos valdymo sistemos bei inovacijų infrastruktūra, išbandomos naujos inovacijų aptarnavimo ir finansavimo struktūros.
Inovacijų programa finansuoja tuos projektus, kurie apima dvi svarbiausias inovacinio proceso dalis: tyrimų rezultatų įtvirtinimą praktikoje ir technologijų perdavimą naujoms taikymo sritims. Svarbiausias programos uždavinys yra finansavimas tokios veiklos, kuri didina įmonių galimybes absorbuoti technologijas bei keistis informacija tarp įmonių, įtraukia įmones į tyrimų rezultatų panaudojimo procesą. Be to, inovacijų programa padeda tarptautiniams konsorciumams sukurti gaminio prototipus ar išbandyti laboratorinius prototipus. Programos parama teikiama kaštų pasidalinimo kontraktų forma iki 30-50 % projekto vertės.
Bendrai su kitomis programomis atskirai skatinamas smulkaus ir vidutinio dydžio įmonių dalyvavimas tyrimų ir plėtros projektuose Craft.
Craft – tai speciali finansavimo schema skirta paskatinti mažų ir vidutinių įmonių, turinčių ribotas tyrimų galimybes, dalyvavimą Europos Komisijos tyrimų ir plėtros programose. Mokslo tyrimų institucijoms tenka pagrindinio tyrimų vykdytojo darbai.
Craft ypatybė – įmonės gali projekto siūlymą pateikti dviem etapais. Pirmuoju žingsniu teikiama paraiška tyrimo projekto parengimo grantui, sekančiu pilnas tyrimo projekto pasiūlymas.

3.2. Inovacijų SVV vertinimas Lietuvoje ir ES

3.2.1. Daugiametė programa smulkioms ir vidutinėms įmonėms ES

2000 m. gruodžio mėn. Europos Komisija patvirtino naująją Daugiametę programą įmonėms, ypatingai mažoms ir vidutinėms, ir verslininkystei (DPĮ), kurios įgyvendinimas prasidėjo 2001 m. ir baigsis 2005 m. Asociacijos Tarybos sprendimu nuo 2000 m. kovo 1 d. Lietuva oficialiai prisijungė prie šios bendrijos programos.
Pagrindiniai DPĮ tikslai yra šie:
• Skatinti įmonių plėtrą ir jų konkurencingumą;
• Skatinti verslininkystę;
• Supaprastinti administracinius barjerus ir pagerinti teisinę verslo aplinką, sukurti palankias sąlygas naujų verslų kūrimui, mokslinių tyrimų bei inovacijų plėtrai;
• Pagerinti finansines galimybes verslui, ypatingai smulkioms ir vidutinėms įmonėms;
• Palengvinti verslininkams priėjimą prie Bendrijos teikiamos paramos – paslaugų, programų, bendradarbiavimo tinklų ir optimizuoti visų šių priemonių koordinavimą.
Programoje suformuoti tikslai bus pasiekti, įgyvendinus eilę numatytų priemonių, kurios gali būti suskirstytos į tris grupes:
• Euro info centrų tinklo sukūrimas;
• Finansinių instrumentų panaudojimas;
• Verslo politikos formavimas.
Euro info centrai, teikdami informaciją bei pagalbą smulkioms ir vidutinėms įmonėms visais su ES susijusiais klausimais, atlieka tarpininko tarp Europos institucijų ir vietos visuomenės vaidmenį.
Finansinių instrumentų panaudojimas – tai Europos investicijų fondo įgyvendinamos finansinės paramos schemos: rizikos kapitalo investavimo, mikrokreditavimo, smulkaus ir vidutinio verslo garantijų, pradinio kreditavimo ir pan.
Europos Komisija kartu su šalimis – narėmis atlieka daugybę studijų ir tyrimų, kaip iš esmės pagerinti verslo aplinką. Šioje srityje ypatingai reikšmingą patirties sklaidos vaidmenį atlieka Geros praktikos projektai (Best Procedure projects), kai šalys – narės pateikia savo geros patirties verslo aplinkoje pavyzdžius bei įvertina pasirinktą savo šalies verslo politiką.

3.2.2. Inovacijų įtaka Lietuvos įmonių konkurencingumui

Šiandien dauguma Lietuvos įmonių patiria nuolat stiprėjantį konkurencinį spaudimą. Tiek iš vietinių, tiek iš tarptautinių konkurentų. Konkurencijos stiprėjimas vyksta dėl globalinės ekonomikos poveikio ir greitos technologijų plėtros. Šių veiksnių poveikį ypač sustiprina spartūs Lietuvos integravimosi į Europos Sąjungą bei pasaulines prekybos struktūras žingsniai. Akivaizdu, jog dalis Lietuvos įmonių neatlaiko konkurencinės kovos ir yra priverstos užleisti pozicijas arba visai pasitraukti iš rinkos.
Tam, kad Lietuvos įmonės sėkmingai konkuruotų su kitų šalių įmonėmis yra svarbu nustatyti įmonių konkurencinį pranašumą lemiančius veiksnius bei būdus konkurencingumo kėlimui. Įmonė gali sukurti konkurencinį pranašumą prieš savo konkurentus pateikiant bazinį produktą. Esmė ne kaina. Esmė – tegul ir aukštesnė kaina, bet turinti papildomą vertingumą. Tegul kaina aukštesnė, ją konkuruoja vertingumas ar naujovė. Porteris formuluoja tris pagrindines tokio pranašumo įgijimo bendrąsias strategijas: žemesnės kainos, diferenciacijos ir koncentracijos.
Pastarojo dešimtmečio Lietuvos įmonių konkurencinis pranašumas prieš Vakarų Europos įmones buvo grindžiamas pigesnia darbo jėga bei santykinai pigesniais naudojamais energetiniais resursais (dujos, elektros energija, kuras ir pan.).
Tai patvirtina ir Lietuvos ūkio instituto atlikta Lietuvos pramonės konkurencingumo analizė. Tai reiškia, kad dauguma Lietuvos įmonių prieš konkurentus naudoja žemesnės kainos strategiją. Ar pigesnią darbo jėgą bei santykinai pigesniais naudojamais energetiniais resursais grindžiama strategija yra perspekyvi ekonomikos globalizacijos bei Lietuvos integracijos į ES kontekste?
Lietuvos įmonių konkurentus galima sąlyginai suskirstyti į dvi grupes :
1. Vakarų įmones, kurios savo konkurencinį pranašumą grindžia modernia įmonių valdymo sistema bei moderniomis technologijomis;
2. Rytų įmonės, kurios savo konkurencinį pranašumą grindžia pigesnia darbo jėga bei santykinai pigesniais naudojamais energetiniais resursais.
Lietuvos įmonių konkurencinis pranašumas prieš Rytų ir kai kurias Centrinės Europos įmonės grindžiamas tuo, kuo Vakarų įmonės konkuruoja su Lietuvos įmonėmis – modernesnėmis nei Lietuvos įmonių naudojamomis technologijomis bei valdymo sistema.
Rytų įmonės kovoja su Lietuvos įmonėmis panašiu ginklu kaip Lietuvos įmonės prieš Vakarų įmones – pigesnia darbojėga bei santykinai pigesniais energetiniais resursais.
Akivaizdu, jog pastaruoju dešimtmečiu Lietuvos įmonės netenka pagrindinių konkurencinių pranašumų prieš Vakarų bei Centrinės Europos įmones. Lietuvos statistikos duomenimis vien tik 1996 – 1999 metų laikotarpiu vidutinis bruto darbo užmokestis Lietuvoje išaugo daugiau nei du kartus nuo 480 iki 1071 litų per mėnesį .
Kurį laiką Lietuvos įmonės dar galės naudotis konkurenciniu pranašumu, grindžiamu žema darbo jėgos kaina bei žemesnėmis energetinių išteklių kainomis, tačiau akivaizdu, jog ateityje Lietuvos įmonėms konkurencinėje kovoje, tiek su Vakarų, tiek su Rytų įmonėmis. Belieka tas pats ginklas – moderni įmonių valdymo sistema bei modernios technologijos.
Lietuvos ūkio instituto pateikti skaičiavimų duomenys rodo, jog Lietuvoje dominuoja orientuota į reklamą (leidybos ir kitos pramonės), kapitalui imli (naftos perdirbimo, pagrindinių cheminių medžiagų ir kitos pramonės) bei darbui imli pramonė (kai kurie tekstilės, drabužių siuvimo, medienos dirbinių pramonės ir kiti subsektoriai).
Pramonės konkurencingumo studijoje yra pažymima, kad labai mažą dalį Lietuvos pramonės struktūroje sudaro pramonė orientuota į mokslo tyrimus, kuriai priskiriamos pesticidų, farmacijos, kompiuterių, radijo, televizijos ir ryšių, automobilių, lėktuvų ir kitos pramonės. Tai gali suketi didelių sunkumų Lietuvos pramonės konkurencingumo stiprinimui ar net dabartinio lygio išlaikymui ateityje, kuomet pasaulyje ima dominuoti žinių pagrindu plėtojama ekonomika. Tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse pramonė orientuota į mokslo tyrimus sudaro virš 20% visos šalies pramonės.

3.2.3. ES politika konkurencingumo didinimo požiūriu

Europos Taryba 2000 m. kovo 23–24 d. Lisabonoje patvirtino naują strateginį artimiausio dešimtmečio ES tikslą – tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje, garantuojančia subalansuotą ekonomikos augimą, daugiau ir geresnių darbo vietų bei socialinį suartėjimą.
Tai rodo, kad Europos sąjungos šalys, ekonomikos globalizacijos sąlygomis, ekonominio ES šalių klestėjimo, siekia per ES įmonių konkurencingo kėlimą kitų išsivysčiusių šalių įmonių atžvilgiu (ypač JAV ir Japonijos įmonių).
Ši ES konkurencingumo strategija yra gyvybiškai svarbi ir Lietuvai. Lietuva, kaip kandidatė į ES nares, o nuo 2004 metų gegužės 1-os dienos – jau kaip tikroji ES narė, turi puikią progą pasinaudoti ES strategijos įgyvendinimui skirtomis priemonėmis, tam kad pakeltų Lietuvos įmonių konkurencingumo lygį tiek Rytų, tiek Vakarų įmonių atžvilgiu.
Naująja ES strategija siekiama:
– sukurti informacinę visuomenę visiems; verslas ir piliečiai turi turėti galimybę naudotis nebrangia pasaulinio lygio komunikacijų infrastruktūra ir įvairiomis jos paslaugomis; 2000 m. turi būti priimti teisės aktai, reguliuojantys elektroninę prekybą, elektroninius pinigus, finansines paslaugas per atstumą ir kt, gerokai sumažintas mokestis už naudojimąsi internetu; iki 2001 m. pabaigos visos mokyklos turi turėti galimybę naudotis internetu; iki 2003 m. turi būti elektroniniu būdu pasiekiamos visos svarbiausios viešosios paslaugos;
– sukurti Europos tyrimų ir inovacijų erdvę;
– sukurti draugišką aplinką pradėti inovacinius projektus;
– vykdyti ekonomines reformas, kad vidaus rinka būtų visiškai suformuota ir funkcionali; liberalizuoti elektros, dujų, pašto ir transporto sritis; supaprastinti reguliavimo aplinką nacionaliniu ir ES lygiu;
– daryti veiksmingesnes ir integruoti finansų rinkas;
– koordinuoti makroekonominę politiką;
– modernizuoti Europos socialinį modelį; daugiau investuoti į žmones; plėtoti aktyvią užimtumo politiką; remti socialinę integraciją.

3.2.4. Inovacijų diegimas Europos sąjungos įmonėse

Europos smulkios ir vidutinės įmonės perpus rečiau nei didžiosios bendrovės investuoja į naujoves, stiprinančias verslo konkurencingumą, motyvuodamos lėšų ir specialistų trūkumu. Ekspertai pabrėžia, kad Briuselis privalo rasti būdų, kaip padėti įmonėms nuolat atsinaujinti. Senosiose Europos Sąjungos (ES) šalyse 44% bendrovių, kuriose dirba daugiau nei 10 darbuotojų, 1998-2000 m. įdiegė naujas gamybos technologijas, pagerino arba visai atnaujino produktus bei patobulino logistiką. Dauguma iš šių įmonių (93%) per šį laikotarpį sėkmingai baigė įgyvendinti minėtas naujoves. Daugiausia bendrovių, kurios 1998-2000 m. įdiegė naujoves, buvo Airijoje, skelbiama ES statistikos tarnybos “Eurostat” atliktame tyrime. Šioje ES šalyje per trejus metus įvairių naujovių įdiegė 65% bendrovių, kiek mažiau tokių įmonių būta Vokietijoje (61%), Belgijoje (50%) bei Austrijoje (49%). Mažiausiai naujovėmis ES senbuvėse domėjosi Graikijos (28% visų bendrovių), Ispanijos (33%) bei Italijos ir Didžiosios Britanijos įmonės (po 36%).
Tyrimo metu taip pat nustatyta, jog kuo didesnės bendrovės, tuo jos labiau rūpinosi naujovėmis 1998-2000 m. Tarp didžiausių įmonių, turinčių 250 ir daugiau darbuotojų bei būstinę ES senbuvėse, 77% taikė įvairias naujoves. Šykščiausios inovacijoms buvo smulkios bendrovės, turinčios nuo 10 iki 49 darbuotojų (39%). Bendrovės iki 10 darbuotojų tyrime nedalyvavo. Nustatyta, jog 1998-2000 m. ES senbuvėse naujoves įdiegė 47% pramonės (įskaitant gamybą, anglių kasimą ir akmens skaldymą, elektros gamybą ir tiekimą, dujų ir vandens tiekimą) įmonių bei 40% paslaugų sektoriaus (įskaitant įvairią prekybą, transporto ir ryšių paslaugas, finansų tarpininkavimą bei kitas verslo paslaugas) atstovų. Pramonės bendrovės buvo labiau linkusios taikyti naujoves nei paslaugų teikėjai beveik visose ES senbuvėse, išskyrus Graikiją ir Portugaliją. Liuksemburge ir Švedijoje naujoves šių dviejų sektorių atstovai diegė apylygiai. Nustatyta, jog tos bendrovės, kurios nekeitė nei gamybos technologijų, nei atnaujino produkciją, daugiausia atsakydavo, kad joms tai per brangu ar trūksta tinkamų finansavimo šaltinių, taip pat minėtas ir kvalifikuotų specialistų trūkumas.
Šis tyrimas tik įrodo, ką jau senokai tvirtina Europos Komisija ir ypač jos įgaliotinis verslo ir informacinės visuomenės klausimais Erkis Lykanenas (Erkki Liikanen). Jis teigia, jog ES neišnaudoja savo finansinio potencialo tyrimams, produktyvumui ir naujovėms. Specialistai pabrėžia, jog Briuselis turėtų aktyviau ieškoti įvairių priemonių, kad Europos Sąjungoje būtų labiau skatinamas produktyvumas naujovių, tyrimų bei vidaus rinkos ir prekybos srityse. Anksčiau kai kurios šalys siekė skatinti įmones, kad jos taptų vienintelės didžiausios tam tikros pramonės srities atstovės, tačiau dabar Komisija tikina, jog tai neskatina konkurencijos ir stabdo produktyvumą. ES tyrimas ES senbuvėse ir Norvegijoje bei Islandijoje apima produktų ir gamybos procesų naujoves, išlaidas ir poveikį joms, naujovių finansavimą ir bendradarbiavimą šioje srityje, patentus.
Tyrimai rodo, kad Vakarų Europos kompanijos vienu iš svarbiausių gamybos ir apyvartos didinimo būdų laiko naujoves. Taip įmonių apyvartos padidėja maždaug trečdaliu. Europos bendrijos Statistikos departamentas “Eurostat” atliko tyrimą, kuriuo norėta išsiaiškinti, kokių Europos sąjungos šalių įmonės daugiausia lėšų išleidžia naujiems arba patobulintiems produktams kurti. Pirmaujančių sąraše įsitvirtino trys didžiosios pramoninės šalys – Švedija, Didžioji Britanija ir Vokietija, tačiau nuo jų neatsilieka ir kiek mažesnės Airija, Austrija bei Nyderlandai. Pavyzdžiui, 73% Airijos įmonių yra vienaip ar kitaip investavusios į tyrimų bei naujų technologijų paieškos programas. Aktyviai tuo užsiima ir apie 69% Vokietijos kompanijų. Daugiausia į šią sritį investuoja chemijos, mašinų gamybos, elektronikos ir optikos pramonės įmonės. Aptarnavimo srityje taip pat pirmauja Airija, kurios 58% priežiūros centrų investuoja į naujoves. Nuo jos mažai atsilieka Austrija, turinti 55% naujų aptarnavimo įmonių. Gamybos sektoriuje daugiausia lėšų iš bendros apyvartos naujovėms išleidžia Švedijos kompanijos (7%), o aptarnavimo – Didžioji Britanija (4%). Maždaug 31% Europos šalių gamybininkų apyvartos sudarė patobulintų ar visiškai naujų produktų pardavimai. (KMU, 2001). Toks aukštas rodiklis, anot specialistų, rodo, kad Europos kompanijos linkę ieškoti įvairių papildomų išteklių gamybai ir aptarnavimui plėsti.

3.3. SVV, INOVACIJOS IR PATIRTIS JUNGTINĖJE KARALYSTĖJE.

3.3.1. Mažos firmos ir jų vaidmuo Britanijos ekonomikoje

Mažosios firmos : stambus kapitalas – mitas ar realybė? Jeigu siekiama maksimalios įtakos, dėka stambaus kapitalo, tuomet, žinoma, – mitas. Tuo tarpu britų verslo aplinka apima apie 7000 komercinės veiklos sričių ir būdų. Ir jose dominuoja būtent smulkusis verslas. Jungtinėje Karalystėje (JK) net apie 95 % sudaro mažosios įmonės, kuriose samdoma 10 ir mažiau darbuotojų; 4,3 % – nuo 10 iki 50 darbuotojų; 0,5 % – nuo 50 iki 250 darbuotojų.
Jungtinės karalystės sukaupta patirtis išanalizuota remiantis statistiniais duomenimis bei įvairia medžiaga, apibudinančia šios šalies požiūrį į smulkų ir vidutinį verslą bei inovacijų plėtojimą jame. Pirmiausia Jungtinėje Karalystėje yra skatinamas nuosavo verslo kūrimas, o tai savaime plečia smulkių ir vidutinių įmonių sektorių. Anglijoje maksimaliai sudarytos sąlygos kurtis nuosavam verslui, pradedant nuo pakankamai lengvo ir greito įmonės įkūrimo iki tam tikrų lengvinančių sąlygų jos tolimesniai veiklai.
Jungtinėje karalystėje taip pat labai kreipiamas dėmesys į inovacijų kūrimą, ypač kreipiant dėmesį į jų kūrimą smulkiame ir vidutiniame versle. Mažosios įmonės Dižiojoje Britanijoje yra inovacinės. Jos užpatentuoja daugiau naujovių negu, kad jų veikloje tos naujovės galėtų atsirasti. Pagal atliktus tyrimus, 33 proc. mažų firmų atlieka mokslinius tyrinėjimus. Gamybos sektoriuje darbo našumo augimas yra glaudžiai susijęs su moksliniais tyrinėjimais. Tačiau mažas firmas-novatores gali pasiglemžti didelės firmos. Inovacijų buvimas įmonės ekonomikoje didina tos pačios įmonės ekonominį efektyvumą, konkurencingumą su kitomis panašaus pobūdžio ir veiklos įmonėmis. Tuo tarpu įmonės, kurioms nepavyksta įdiegti naujovių arba neturi būtinų įmonės konkurencingumo bruožų – iš rinkos iškrenta.
Energingas konkurencingumas tarp įmonių betarpiškai veda į naujoves, išradingumą, to pasėkoje – į didesnį ekonominį efektyvumą. Tai, savo ruožtu, inicijuoja didesnį darbo našumą. Kadangi mažosios įmonės apima beveik visas komercinės veiklos sritis, jos turi svarbią reikšmę didinant darbo našumą. Įmonių konkurencingumas rinkoje sąlygoja vienų įmonių iškritimą iš jos ir naujų įmonių įstojimą į ją. Toks reiškinys, pasak britų finansinių-ekonominių analitikų, gerina rinką ir kelia nacionalinį darbo našumą.
Naujai susikuriančios įmonės įtakoja konkurencingumą. Jos verčia mažinti kainas. Tuo pačiu, atsisakant dalies pelno – diegiamos naujovės. Tokiu būdu kyla realus pavojus įmonėms-senbuvėms išsilaikyti rinkoje. Naujos verslo rūšys yra tiesiog būtinos tam, kad nuolat vyktų konkurencija tarp įmonių, gaminių, kainų ir paslaugų kokybės. Tuo tarpu didžioji dalis veiklos būdų, sukoncentruota būtent aptarnavimo sferoje, kur jau nuo seno vyksta konkurencija.
Atlikti tyrimai parodė, kad tos mažosios įmonės, kurios verčiasi kitose srityse, praktiškai nekonkuruoja su didelėmis įmonėmis, nors jos ir priklauso tai pačiai pramonės grupei. Tokių mažųjų įmonių išlikimas ir augimas priklauso nuo inovacijų kūrimo ir įdiegimo bei rinkos maksimalaus išnaudojimo. Pažymėtina, kad konkurencijos augimas tarp mažųjų įmonių tiekėjų su didelėmis įmonėmis vaidina didelį vaidmenį didinant efektyvumą ekonomikoje.
SVV Didžiojoje Britanijoje daro neįkainuojamą indėlį ekonomikai. Mažosios įmonės vaidina nemažą vaidmenį užimtumui, prekių apyvartai bei verslo rūšių skaičiui. Yra apie 7000 verslo rūšių. Iš jų didžioji dalis priklauso asmeninei nuosavybei, t.y. dirba tik savininkas ir be samdomų darbuotojų. Likusi dalis įmonių dirba su samdomais darbuotojais. Laikotarpyje nuo 1995 m. iki 2000 m. dauguma verslininkų samdė mažiau nei 10 žmonių (įskaitant ir įmones, kuriose dirbo tik 1 žmogus). 2000 m. pradžioje beveik 95 % verslo įmonės, išskyrus energijos, dujų, vandentiekio, buvo mažos.
Kaip mažosios įmonės užsiima verslu? Kai kuriais atvejais mažosios įmonės verslą organizuoja panašiu būdu kaip ir, atitinkamai, didelės įmonės. Pvz., apie 80 % mažų įmonių informuoja apie personalinių kompiuterių (PK) panaudojimą jų versle, ir tas skaičius nuolat auga.
Darbo jėgos vystymęsi, SVV pripažįsta žinių stygių. 53 % verslininkų išleidžia daugiau lėšų apmokymams ne darbo vietoje, negu kad apmokymams darbo vietoje. Pagaliau apie 33 % mažų įmonių užsako mokslinius tiriamuosius darbus, ir buvusi įmonės naujovė yra tiesiogiai susijusi su ateities ekonomikos augimu. Tokiu būdu mažosios įmonės užtikrina įdėjų buvimą, kurios ir garantuoja ekonomikos augimą.
Kitose veiklos srityse mažosios įmonės skiriasi nuo didelių įmonių. Pirmiausia, daugiau nei 66 % SVV visai neeksportuoja, o valiutų apsikeitimo kursą nurodo kaip pagrindinę eksportui kliūtį. Antra, nors pagrindinis mažų įmonių finansavimo šaltinis yra bankai, tuo pačiu neoficialios investicijos vaidina svarbų vaidmenį naujų komercinės veiklos rūšių atsiradimui. Trečia, besiplėtojantis verslo organizacijos tinklas sudarė mažoms įmonėms naujas galimybes, nes didelės įmonės nustoja verstis konkrečiu verslu. Atlikti konkrečius darbus, pirmenybę teikdami minėto verslo ar darbo rezultato įsigyjimui iš mažų įmonių.
Mažosios įmonės gali vaidinti nemažą vaidmenį keliant darbo našumą. Atlikti tyrimai parodė, kad mažosios įmonės yra pagrindinės sprendžiant darbo našumo klausimą nacionaliniame lygmenyje. Tos įmonės, kurios nesirūpina savo darbo našumu, reikalingu galėjimui konkuruoti, išgyventi ir augti, kėlimu dažniausiai patiria nesėkmes.
Daugiau komercinio verslo rūšių turėtų atsirasti nekilnojamojo turto, didmeninės ir mažmeninės prekybos, žemės ūkio, miškų ūkio, žvejybos ir statybos sektoriuose. Britanijos darbo našumas, naujovių įdiegimas atsilieka nuo kitų šalių. Pvz.: 1999 m. Britanijos darbo našumas atsiliko nuo JAV 45 %, nuo Prancūzijos – 19 %, nuo Vokietijos – 7 %. Darbo našumas – vienas iš pagrindinių pragyvenimo lygio rodiklių.
Pagal J. Deilo ir E. Morgano (Small Bussines service, 2001) atliktus tyrimus, Didžiojoje Britanijoje mažosios firmos sukuria apie 12 mln. darbo vietų. Tyrimo metu buvo palygintos steigiamos darbo vietos besiplečiančiose arba naujose firmose su darbo vietų netekimu dėl firmų užsidarymo. Firmų plėtimąsis 1995 m. sukūrė 3.5 mln. daugiau darbo vietų, negu 1999 m. Tame tarpe apie 50 proc. šių darbo vietų sukūrė mažosios firmos. Apie 278.000 mažų firmų, kurios 1995 m. turėjo tik po vieną darbuotoją, 1999 m. išsiplėtė. Lyginant darbo vietų netekimo skaičių didelėse firmose jų netenkama daugiau, nei mažose, tačiau dėl ryškaus mažųjų firmų išplitimo ir dėl jų tarpusavio konkurencijos, jų daugiau ir užsidaro. Apie 495000 Didžiosios Britanijos mažų firmų 1995 m. samdžiusių tik vieną darbuotoją, 1999 m. užsidarė.
Darbo vietos mažose firmose yra mažiau apsaugotos, nei didelėse. Viena iš trijų darbo vietų buvo prarastos mažosiose firmose laikotarpyje nuo 1995 m. iki 1999 m. Kai tuo tarpu didžiosiose firmose – tik viena iš šešių. Toks reiškinys liudija apie tai, kad mažos firmos greičiau užsidarys nei pasirašys sutartį.
Mažos firmos yra gana atsakingos už užimtumo naudingumą. 1995 m. įsikūrusių 533.000 naujų mažų firmų prekybos srityje ir samdžiusių po vieną darbuotoją, 1999 m. dar prekiavo. Didžioji dalis firmų buvo mažos arba vidutinio dydžio, kurios sukūrė 1.95 mln. naujų darbo vietų. Kada įvertini darbo vietų netekimą dėl firmų užsidarymo ir naujų vietų sukūrimą, matosi, kad nauda užimtumo srityje yra 4 proc. 1995 m. – 1999 m. laikotarpyje. Šiame procese nemažą vaidmenį vaidino ir mažosios firmos. Naujos firmos, mažos naujos firmos, yra pačiu didžiausiu ir vieninteliu naujų darbo vietų kūrimo šaltiniu.
Mažosios naujos įmonės, jų kūrimąsis ir veikla nemažą vaidmenį vaidina ir gerinant gyventojų socialinį gerbūvį, naikinant socialinę nelygybę tarp atskirų žmonių grupių. Jos į savo veiklą įtraukia labiausiai atitolusias nuo šalies centro ir labiausiai neturtingas žmonių grupes. Pradėjus dirbti tokioms žmonių grupėms, kyla jų perkamoji galia, atsiranda galimybės vystyti naujoms verslo kryptims. Tokiu būdu susidaro „gerbūvio rato” efektas.
Kaip atsiranda naujos komercinės veiklos rūšys? 75 % verslininkų savo biznį pradėjo tučioje vietoje. 66 % šių naujų komercinės veiklos rūšių turi 6 mėn. inkubacinį periodą, 64 % jų reikėjo mažesnio nei 6 mėn. inkubacinio periodo – t.y. laikotarpio tarp arba nuo įdėjos įgyvendinimo ir faktinės prekybos pradžios. Kitiems 18 % – inkubacinis periodas iki metų, 17 % eikvoja laiką priemonių rinkimui ir paruošimui. 56 % verslininkų yra vienintėliai verslo savininkai (menedžeriai), 31 % – valdo naujas kompanijas kartu su dviem verslo savininkais (menedžeriais), 9 % – su trim-penkiais, 3 % – daugiau nei penkiais.
Pagrindinis finansavimo šaltinis kuriant naujas verslo rūšis, yra bankai. Pati didžiausia dalis žmonių (17.9 %) verslą pradeda naudojant savo asmenines, šeimos pinigines lėšas kartu su banko ar kitų finansinių įstaigų duotais kreditais. Tačiau didelė dalis žmonių (38.4 %) neinformavo apie savo verslo finansavimo šaltinius. Naujų verslo įmonių steigimo finansavimo šaltiniai: pačių verslininkų lėšos – 69.2 %, bankų ir kitų finansinių įstaigų – 41.5 %, Vyriausybės programų – 24.4 %, šeimos lėšos – 23.4 %, kolegų lėšos – 12.9 %, draugų ir kaimynų lėšos – 9.5 %, kitų giminių – 9.5 %, verslininkų – 5.3 %.
Kas yra potencialus verslininkas Didžiojoje Britanijoje? Tai tas, kuris galvoja apie savarankiško verslo pradžią arba apie savarankišką nesamdomą darbą. Kad išaiškinti visuomenės požiūrį į verslą Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas tyrimas-apklausa namų ūkio srityje dirbančiųjų. Atsitiktinai pasirinktų žmonių buvo paklausta ar jie kada nors mąstė apie jų įtraukimą į verslą. Ir tik apie 50 % iš jų leido sau manyti, kad jų ketinimai verslo klausimu yra rimti. Be to, iš šių 50 proc. 33 proc. teigia, kad jie greičiausiai savarankišką verslą pradės. Tokie žmonės yra įvardijami kaip rimti potencialūs verslininkai. Ši mainų ūkyje dirbančių žmonių apklausa atskleidė keletą faktorių, kurie nusako potencialų verslininką. Pagrindinį vaidmenį vaidina žmogaus asmeninės savybės. Prie jų kaip pagrindinis potencialaus verslininko bruožas yra amžius : nuo 35 m. iki 45 m. bei turima profesinė techninė kvalifikacija. Prie potencialių verslininkų priskiriami ir tie žmonės, kurie priklauso etninių mažumų grupei. Tačiau pastarasis požymis negarantuoja sėkmės, nes iš vienos pusės, etninių mažumų atstovai lyg ir siekia savo padėties visuomenėje pagerinimo, tačiau iš kitos pusės, jie neturi jokio kito pasirinkimo darbo srityje. Taip pat tikimybė, kad moterys mąstys apie savarankišką verslą, kurį galėtų valdyti, yra žymiai mažesnė.
Nedidelį vaidmenį vaidina tarpusavio santykiai. Tie, kurie teigia, jog jie jaustųsi visai patogiai prašydami paskolos, bei tie, kurie pasitiki savimi, gali būti potencialiais verslininkais. Pagrindiniai barjerai, kurie stabdo pradėti savarankišką verslą, yra būsimo verslo sukurto darbo produkto paklausa, biurokratizmas arba finansavimo (apie 50 proc. apklaustų potencialių verslininkų bijo finansinių įsiskolinimų, pelno sumažėjimo) klausimas. Tačiau tai neatbaido potencialių verslininkų mąstyti apie savo verslo pradžią. Žinoma, didelį vaidmenį verslo pradžiai turi ir patirtis. Tik apie 25 proc. jau esamų verslininkų ir apie 20 proc. potencialių verslininkų dalykinių žinių stygių nurodo kaip galimą barjerą būsimam verslui.
Europa vis labiau tampa verslininkų Europa. Savarankiško verslo vertinimas pagerėjo. Tačiau JAV visuomenė (apie 70 proc.) palankiau vertina verslininkus ir jų veiklą nei Europoje (apie 50 proc.)Tik Graikija ir Portugalija šiuo atžvilgiu prilygsta JAV.
Didelę reikšmę verslo sėkmei turi kvalifikacija. Apie 50 proc. mažojo verslo buvo pradėta tų verslininkų, kurie iki tol dirbo analogiškoje pradėtam verslui srityje. Pagal atliktus tyrimus, vieną iš aukščiausių kvalifikacijų turi kiniečiai verslininkai. Priklausymas konkrečiai etninei grupei turi įtakos verslo pradžiai. Priklausymas etninių grupių mažumoms kur kas mažiau sąlygoja naujo verslo pradžią, nei priklausymas baltaodžiams. Tačiau Azijos šalyse yra atvirkščiai: 14 proc. indų ir 19 proc. pakistaniečių turi savo verslą lyginant su 10 proc. baltaodžių. Mažai tikėtina, kad etninės mažumos ir juodaodžiai pradėtų savo verslą. Todėl Vyriausybių vienas iš tikslų turėtų būti suteikti būtiną paramą šioms socialinėms grupėms, kad mintis apie savarankišką verslą jos įgyvendintų. Londone yra vienas iš aukščiausiai išsivysčiusių etninių grupių verslo lygių. Šių grupių verslas yra priskiriamas specifinėms verslo sritims: tokioms kaip paskirstymas, transportas. Mažmeninė prekyba, viešbučiai, restoranai sudaro 22 proc. visų šios grupės verslo rūšių. Apie 36 proc. etninių mažumų verslininkų turi gana aukštą kvalifikaciją. Jų darbo dienos trukmė praktiškai neribojama. Tačiau jiems yra daug sunkiau pasiekti pirmaujančiųjų versle lygį, o tuo pačiu ir jį išlaikyti, negu baltaodžiams verslininkams. 38 proc. ne baltaodžių rasės verslininkų teigia, kad jie dėl šio skirtumo yra patyrę diskriminaciją. 47 proc. ne baltaodžių ir 45 proc. baltaodžių mano, kad dešimties metų bėgyje rasinis vertinimas neišnyks.Visa tai liudija, kad reikia gerinti ne baltaodžių komercinės veiklos sąlygas. Daugumos etninių mažumų verslo pagrindas yra jų šeimos, jų šeimų turėtas verslas. Apie 12 % juodaodžių verslininikų – paveldėtas verslas. Azijos atstovų tarpe – apie 16 %. Verslo sėkmei ir plėtojimui dažniausiai lemia pagarba tėvų tradicijoms, tačiau pagrindinis vaidmuo verslo plėtotei yra šios etninės grupės šeimų palaikymas, taip vadinamai „iš vidaus ”
Šeimos verslas Didžiojoje Britanijoje užima vieną iš pagrindinių vietų šalies ekonomikoje. Daugiau kaip 76 proc. firmų Anglijoje priklauso šeimų nuosavybei. Tai yra suprantama kaip: daugiau kaip 50 proc. akcijų su balso teise priklauso vienai šeimai, arba viena šeima savarankiškai efektyviai valdo firmą. Šis procentas yra kur kas didesnis tarp mažų įmonių, kur šeimos nuosavybė yra daug realesnė, nei didelėse kompanijose. Šeimos verslas yra daugiau tikėtinas žemės, miškų ūkio, žvejybos, paskirstymo, tiekimo ir viešbučių srityse.

Šeimos nuosavybė atneša naudą. Šeimos dalyvavimas lyg ir garantuoja verslo ilgaamžiškumą. Pavyzdžiui, per 30 metu atsidarė 60 proc. šeimyninių kompanijų,o 34 proc. – nešeimyninių. Kitas svarbus šeimyninio verslo bruožas – organizacinis stabilumas, kur pagrindinis administratorius samdomas iš šeimos tarpo. Mažas pašalinių, ne šeimos, asmenų įtraukimas į šeimos verslą. Šeimyninės firmos daugiau dėmesio skiria marketingui, o ne skelbimams. Tai yra dėl to, kad jų pagrindinis tikslas gaminti aukščiausios kokybės produkciją, garantuojančią kliento lojalumą ir pasitenkinimą. Jos mėgsta būti atsakingos už ateitį, verslo augimą, nesant būtinumui konsultuotis su kitais. Tačiau iš kitos pusės, šeimyninių firmų prekių apyvarta auga žymiai lėčiau.
Pirminė pontecialių verslininkų paskata – noras daryti pinigus. Tačiau yra ir kitos, ne mažesnę reikšmę turinčios paskatos : savarankiško darbo laisvė, noras uždirbti kuo daugiau pinigų, noras būti pačiam sau viršininku, iššūkis – noras pasiekti geresnės padėties visuomenėje. Tačiau skirtingiems socialiniems sluoksniams šios paskatos gali būti taip pat skirtingos. Pvz., etninėms mažumoms potencialių verslininkų paskata gali būti noras būti gerbiamiems, būti įdėjų veiklos centre, vadovauti kitiems žmonėms.
Verslininkų vienas iš tikslų rasti užimtumą. Didžiojoje Britanijoje 5 proc. dirbančiųjų gyventojų nuo 18 iki 64 metų pradeda verslą, esant galimybei, o 1.4 proc. tai daro, nesant jokiam kitam pasirinkimui. Vienas iš privalumų turėti savo verslą, tai galimybė turėti daug laiko. Pagal atliktą apklausą, apie 75 proc. moterų ir apie 40 proc. vyrų dėl šio privalumo palieka dideles kompanijas.

Lyginant Didžiojoje Britanijoje esančias galimybes pradėti savarankišką verslą su analogiškomis galimybėmis Australijoje arba Naujoje Zelandijoje, jos yra kur kas mažesnės. Esant galimybėms Anglijoje verslą pradeda tik 5 proc. verslininkų nuo 18 iki 64 metų. Kai tuo tarpu Australijoje – 12 proc., Naujoje Zelandijoje – 10 proc.
Atliktų savarankiškų verslo tyrimų žemės ūkio srityje rezultatai liudija apie tai, kad skirtumai tarp miesto ir kaimo verslininkų mažėja. Tik vienas iš dešimties kaimo verslininkų dirba žemės ūkio srityje. Dauguma jų dirba statybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, nekilnojamojo turto srityse. Nuo 1998 m. iki 2000 m. kaimo vietovėse daugiau verslininkų buvo moterų ir vyresnio amžiaus verslininkų, nei miestuose. Kaimuose mažiau išvystytas verslas namų ūkio srityje.
Anglija ir JAV yra vienos iš vedančiųjų šalių pasaulyje pagal jose esamą aplinką, sąlygojančią pradėti verslą. Į šią aplinką įeina visuomenės požiūris į verslą, verslo reguliavimo struktūra bei mokesčių sistema. Minimaliausios verslo įmonės registracijos sąnaudos Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Olandijoje, Austrijoje, Anglijoje – mažiau nei 100 eurų. Privačios firmos su ribota atsakomybe registravimas kainuoja nuo 1 euro Anglijoje ir Airijoje iki 235000 eurų Graikijoje. Firmų su ribota atsakomybe registravimas Europoje yra brangus, nors Danijoje tokių firmų registravimas nekainuoja nieko. Prancūzijoje, Portugalijoje, Suomijoje ir Švedijoje tai kainuoja mažiau nei 500 eurų. Pagaliau JAV, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje tokių firmų įregistravimas trunka apie penkias darbo dienas. Liuksemburge – 25 darbo dienas. Likusiose Europos sąjungos valstybėse – nuo vienos iki dviejų savaičių. Žemas visuomenės savarankiško verslo vertinimas, įstatyminės bazės netobulumas verslininkams suteikia nepasitikėjimo savo jėgomis bei nepasitenkinimo savo darbu jausmą. Europos šalyse ypač neigiamai vertinams kūrybinis potencialas, naujovės, kas stabdo verslininkų skaičiaus augimą.

Analitikų darytame pranešime buvo įvertinta vyriausybinė veikla verslo srityje ES. Buvo pažymėta, kad vyriausybių veikla yra viena iš priežasčių, stabdančių verslo vystymąsi. Vyriausybių priimami norminiai teisės aktai sąlygoja kišimąsi į verslininkų asmeninius ir dalykinius reikalus. Politikai retai kada suvokia, kokią įtaką jų priimami sprendimai gali turėti smulkiajam verslui.

Anglijos vyriausybė savo politikoje prioritetą stengiasi teikti verslui, sudarydama vienodas sąlygas visiems pradėti naują verslą. Buvo atlikti įstatymų, reglamentuojančių bankrotą, mokesčių, verslo skatinimo per švietimą pakeitimai.
Kad įvertinti mažojo verslo vystymosi kliūtis, Anglijoje 2001 m. buvo apklausta daugiau kaip 2000 mažųjų įmonių savininkų. Daugiau kaip 8 iš 10 įmonių jautė, kad jų verslas kyla, 1/5 žinojo, kad jų verslas kyla, o 1/3 tikėjosi, kad jų verslas pakils kitais metais. Tačiau 7 proc. mažųjų įmonių turi realių problemų ir yra susirūpinusios dėl savo išlikimo. Apie 56 proc. verslininkų mano, kad įvairios instrukcijos trukdo jų verslo vystymuisi. 2002 m. vasario mėn. Mažojo verslo taryboje Kembridže apie 44 proc. verslininkų pripažino, kad esami mokesčiai juos tenkina, tačiau 66 proc. teigė, kad įvairias instrukcijas, reglamentuojančias mokesčius bei verslo veiklą, reikia keisti jas paprastinant. Apie 33 proc. įmonių teigė, jog jų verslo augimas sustojo dėl sunkumų, neleidžiančių padidinti įmonės pajamų. Beveik 25 proc. teigė, jog dėl finansinių sunkumų jie gali bankrutuoti, ir 85 proc. verslininkų teigė, kad vyriausybė turėtu palengvinti verslo įmonių finansavimo procedūras.
Nustatyti mokesčiai ir jų sistema yra apie 50 proc. visų kliūčių, vystant smulkųjį verslą. Apie 54 % mažųjų įmonių teigė, kad per du paskutinius metus atnaujino gaminamą produkciją ir apie 13 % , kurios atnaujino logistiką. Įdomu tai, kad įmonės, kuriose dirba nuo 5 iki 10 darbuotojų sukuria daug daugiau novatoriškų idėjų nei vidutinio didumo įmonės. Tai liudyja, kad mažosios įmonės vaidina nemažą vaidmenį plėtojant pramonę ir technologiją.
Buvusios naujovės sudaro pagrindą gimti naujoms naujovėms. Yra tendencija, kad mažas inovacines firmas įsigyja didelės firmos. Tai apsunkina mažų įmonių galimybes su savo nauja produkcija, naujovėmis konkuruoti su didelėmis įmonėmis, išlikti nepriklausomomis.
Siekiant plėsti savo verslą, dėl ribotos šalies vidaus rinkos, dėl padidinto vidaus rungtyniavimo tarp įmonių mažosios įmonės turi plėsi savo gaminamos produkcijos eksportą. Eksportą skatina ir vieningos Europos rinkos formavimas bei vieningos Europos valiutos (euro) įvedimas.
Penkios priežastys, kurios trukdo Anglijos mažosioms įmonėms plėsti eksportą:
1) mainų kursas;
2) transporto kaina;
3) produkcijos netinkamumas;
4) atitinkama vidinė paklausa;
5) biurokratija.

3.3.2. Inovacijų skatinimas bei naujausių žinių pagalba JK

Investicijos į mokslą apsprendžia naujų produktų ir paslaugų inovacijas, kurių kūrimas akivaizdžiai priklauso nuo žinių perdavimo tarp universitetų, kitų mokslinių organizacijų ir verslo, kuris, kaip sako patys britai, nėra pakankamai efektyvus JK. Inovacinės sistemos modelis nėra bendras, jis skiriasi kiekvienoje šalyje, kiekvienoje pramonės šakoje, kita vertus inovacinio proceso dimensijos įgauna vis labiau tarptautinį pobūdį: mokslo žinios ir žmogiškasis kapitalas vis labiau juda. JK verslas siekia savo strategija pritraukti, absorbuoti ir vystyti žinias iki komerciškai sėkmingų produktų, procesų ir paslaugų. JK Mokslo ataskaitose pabrėžiamas „smegenų laimėjimas“, bet ne „nutekėjimas“. JK Vyriausybė dirba su mokslininkais ir verslininkais, visokeriopai skatindama žinių perdavimą.
Didžiojoje Britanijoje dabartiniu metu pateikiant mokslinę informaciją pagrindinį vaidmenį atlieka JK Mokslo ir technologijų ofisas (Office of Science and Technology- OST), kuriam vadovauja Vyriausybės atstovas atsakingas už mokslą, inžineriją ir technologijas bei Mokslo Tarybų generalinis direktorius, kuris rūpinasi biudžeto mokslui paskirstymu. Be kitų tikslų, OST siekia:
• Gerinti idėjų ir žmonių judėjimą tarp mokslo ir vartotojų;
• Gerinti ryšį tarp mokslo ir likusios visuomenės dalies;
• Realizuojant šiuos tikslus, visuomenės gerbūvis turi didėti.
JK turi ilgą patirtį skleidžiant mokslo ir technologijų žinias:
• 1799 buvo įkurtas Royal Institution(RI) ir British Association for the Advancement of Science(BA) – pasirodė 1831.
• 1985m. The Royal Society(RS) buvo įkurta ir jos užduotis buvo supažindinti visuomenę su mokslu (Public understanding of science- PUS). Buvo išspauzdintas “Bodmer report”, kurį realizavo RS, RI, ir BA, kurie sudarė Visuomenės mokslo supratimo komitetą (Committee on the Public Understanding of Science(COPUS), atsistatydino 2002 gruodžio mėn.
• 1993m buvo išleista Mokslo, inžinerijos ir Technologijų Baltoji knyga, pagal kurią buvo numatytas vyriausybės vaidmuo pritraukiant geriausius žmones į SET studijas, to pasėkoje buvo sukurta OST SET Visuomenės supratimo komanda(OST’s Public Understanding of SET Team), dabar Public engagement with Science and Technology Team.
• Lordų namų Išrinkto Mokslo ir technologijų komiteto ataskaitoje “Mokslas ir visuomenė” kalbama apie naujas struktūras vystant mokslo ir visuomenės ryšius.
• Vyriausybės Baltojoje knygoje taip pat pabrėžiamas būtinumas vystyti naujus kanalus tarp mokslo ir visuomenės
• Reikalaujant Mokslo ministrui Lordui Sainsbury, Britų Asociacija padarė ataskaitą “Mokslas ir visuomenė”.
Dabartiniu metu siekiama šalyje vystyti dialogą tarp mokslininkų, politikų, formuojančių mokslo politiką ir visuomenės (Science Communication). Vyriausybė ir Wellcome Trust siekia įtraukti į veiklą kuo daugiau visuomenės. OST finansuoja ir kontroliuoja kitas organizacijas, į kurių funkcijas taip pat įeina mokslinės informacijos pateikimas verslui ir visuomenei :
• ]K Mokslo Tarybas:
• JK mokslo institutus;
• Finansavimo schemas ir iniciatyvas;
• Ateities mokslą – ateities prognozavimą;
• Mokslininkų forumą ir kt;
OST dirba užtikrinant inovacijų atėjimą į įmones, siekiant didinti ryšį tarp mokslo ir visuomenės: atliekami tyrimai, nustatomas visuomenės požiūris į Mokslą ir technologijas, skatinamos moterys įsitraukti į mokslo ir technologijų vystymą. 8 iš 10britų gyventojų mano, kad mokslas yra būtinas, siekiant šalies tarptautinio konkurencingumo. Atliktas tyrimas “Mokslo komunikacijos ir visuomenės požiūris į mokslą ir technologijas Britanijoje”.
Nacionaliniame lygyje nėra tinklo, iš kurio žmonės galėtų gauti informaciją apie naujausius mokslo pasiekimus, dalyvauti diskusijose ir pan.
Žinių pervedimas skatinamas ir realizuojamas per Bendradarbiavimo moksle schemas (LINK Collaborative Research scheme) -tai gerų idėjų , mokslo rezultatų ir įgūdžių tarp universitetų ir kitų organizacijų, verslo, perdavimas, siekiant kurti naujus produktus ir paslaugas, tai fondai, kurie užtikrina Universitetų ir verslo ryšį Didžiojoje Britanijoje:
• Higher Education Innovation Fund(HEIF);
• University Challenge(UC);
• Science Enterprise Challenge(SEC)
• Public Sector Research Exploitation Fund(PSRE), – 120mil sv.sterligų buvo išleista 2001. trims metams.
• Provosion of Training for Knowledge Transfer Practitioners;
• Cambridge-MIT Institute(CMI);
Dabartiniu metu yra kuriamos naujos žinių pervedimo schemos: The new Expanded Higher Education Innovation Fund (HEIF 2), kurio tikslas:
• Užtikrinti universitetų, verslo ir visuomenės ryšį, naudojant mokslo produkciją;
• Sukurti infrastruktūrą ir galimybes pervesti žinias iš universitetų į verslą ir visuomenei, užtikrinti konsultavimą įvairaus lygio ir dydžio verslui (Universitetai gali aplikuoti ir gauti finansavimą šiems tikslams). Šiais klausimais užsiima Anglijos Aukštojo mokslo fondų taryba (Higher Education Funding Council for England (HEFCE)).
HEIF kartu su Aukštojo mokslo verslui fondu (Higher Education Research Out to business and the Community fund (HEROBC), yra vertinamas 140miln.sv.sterlingų, kad Universitetai taptų svarbia varomąja jėga žinių ekonomikoje, užtikrinant svarbius bendradarbiavimo projektus tarp Universitetų ir verslo, iki 2002m. 89 pasiūlymai buvo finansuoti.. Žinių pervedimas davė pozityvią ekonominę naudą: parama verslui, marketingas ir visuomenės ryšiai, darbuotojų mokymas ir užimtumas.
Mokslinių įmonių kūrimo (Science Enterprise Challenge (SEC)) fondo tikslas yra sukurti centrų Universitetuose tinklą, kuris specializuotųsi mokslo ir technologijų entreprenerystėje ir komercionalizacijoje.
Valstybės priemonės, skatinančios naujų žinių sklaidos intensyvumą. Pastaraisiais metais JK plačiai akcentuojama tai, kad : žinių kūrimas – tai gerovės kūrimas (Baker report), pabrėžiant mokslo svarbą ir mokslo komercionalizaciją. Šiuo tikslu JK Vyriausybė kuria, užtikrina ir finansuoja tinklą tarp mokslo ir verslo, užtikrinant, kad jie dirbtų kartu, kurtų inovacijas, bendradarbiautų, siekiant mokslą paversti komercine sėkme. Įgyvendinant šiuos tikslus, JK vyriausybė siekia ilgo laikotarpio tikslų ir užtikrina:
1. Bendradarbiavimą moksle, t.y. vyriausybė finansuoja mokslinius projektus, kuriuos realizuoja grupė firmų (LINK programa ir Faraday Partneship programa, kurioms kasmet Vyriausybė skiria 52 mln.sv.sterlingų).
2. Rizikos mažinimą, vyriausybė kofinansuoja finansiškai ir komerciškai rizikingus mokslo projektus ypač SVV, kuris turi problemų įdiegiant naujas technologijas ( pagal SMART programą buvo išleista 27 miln.sv.sterligų 2001-2002 metais, finansuojant 800 projektų ir pagal TCS – 22 mln.sv.sterligų, 900 projektų).
3. Vyriausybė gali aprūpinti informacija, kaip naujų technologijų adaptavimas gerina verslą, geriausios praktikos taikymo galimybes privačiame versle. Informacijos sklaida realizuojama per Tarptautinės Technologijos paslaugas ir geriausios praktikos – per pramoninius forumus. 2002-2003m. buvo organizuota 40 misijų į kitas šalis, dabartiniu metu veikia 8 pramoniniai forumai tokiose srityse kaip nafta ir dujos, chemija ir kt.
4. JK Vyriausybė finansuoja ir remia naujų technologijų skverbimąsi ir vystymą, Vyriausybės Technologijų ir inovacijų skyrius (Department of technology and inovations –DTI) išleido 250mln.sv. sterligų 2002-03m. ir planuoja padidinti išlaidas iki 300 miln.sv.st.

4lentelė
JK Vyriausybės programos, siekiant spartinti žinių perdavimą
Programa Tikslas Rezultatas
Iššūkiai Universitetams -1
(University Challenge)

Iššūkiai Universitetams -2

Mokslo įmonės – 1
(Science Enterprise)

Mokslo įmonės -2

Aukštojo mokslo inovacijų fondas (2001)
Moksliniai pasiekimai viešajame sektoriuje
(Pulic sector research establishments –PSRE) Mažinti finansinį atotrūkį tarp bazinio mokslo ir investicijų privačiame sektoriuje

Tas pats

Skatinti entreprenerystę ir naujų žinių pervedimą

Tas pats

Skatinti Universitetuose mokslą verslui
Skatinti mokslą viešajame (valstybiniame) sektoriuje, skatinant
komercionalizaciją 37 institucijos (28 Universitetai ir 9 Mokslo Tarybos) gavo 65miln.sv.st. (45- iš Vyriausybės, 20- iš Universitetų)
Įsteigti 7 fondai, į kuriuos įtraukta 17institucijų, kiekv konsorciumas gavo 3miln .

Įkurta 12 kompetencijos centrų, 29 miln.sv.st. vyriausybės finansavimas
Sukurti 7 konsorciumai, apimantys 30 institucijų buvo sėkmingi, vyriausybės
finansavimas – 15 miln.sv.s

Vyriausybė skyrė 140 miln.sv.st. 2001-02.
20 miln sv.st. skyrė vyriausybė, skatinant konsorciumus ir kuriant PSRE

Rezultatai yra pozityvūs. Aukštojo mokslo ir verslo įtakos apžvalga (The Higher Education Business Interaction Survey carried out by the higher Education Funding Council for England- HEFCE) tai patvirtina:
• Padidėjo naujų įmonių skaičius nuo 203 iki 243 2000/2001metais;
• Padidėjo patentų skaičius, kuris išaugo 26 proc.;
• HEI mokslo pajamos išaugo.
Žinių sklaida yra akcentuojama, gerinant ją jau bendrojo lavinimo mokyklose ir universitetuose:
 Vidurinėse mokyklose mokslui svarbių disciplinų, ypač fizikos ir matematikos mokytojai privalo nuolat kelti kvalifikaciją;
 Vyriausybė gerina mokslo mokytojų prieinamumą prie mokslo naujovių (National Centre for Excellence in Science Teaching Wellcome Trust).
 Mokyklų laboratorijos svarbios mokslui gerinamos iki tam tikrų standartų;
 Universitetuose turi dirbti praktikai iš gamybos, turi būti užtikrintas ryšys tarp verslo ir karjeros centrų, Universitetų laboratorijos turi atitikti standartus, turi būti skatinamas Phd ir sudarytos sąlygos PHD kokybiškam realizavimui ir rezultatų paviešinimui.
Šalyje yra muziejinės institucijos, kurios specializuojasi atitinkamose srityse ir garantuoja žinių sklaidą. Britanijos pramonės ir Prekybos rūmų asociacija ir Londono pramonės ir prekybos rūmai daugumoje pateikia informaciją, o mokslo naujienas tik marketingo srityje. Be to, marketingo tyrimų duomenys yra mokami abiejose asociacijose.
JK funkcionuoja Mokslininkų forumas – tai interaktyvus diskusijų forumas mokslininkams, kuris apima įmones , Universitetus ir kitas mokslines organizacijas. Jeigu Jūs esate mokslininkas, Jūs galite tiesiogiai dalyvauti diskusijose, moksliniuose aptarimuose, Jūs galite:
1. Dalyvauti sprendimuose, patarti bendradarbiavimo projektuose;
2. Pasiųsti informaciją apie naujus atradimus;
3. Užmegzti naujus kontaktus;
4. Palikti verslo detales ir informaciją bibliografijoje.

4. INOVACIJŲ SMULKIAM IR VIDUTINIAM VERSLE PLĖTROS PERSPEKTYVOS LIETUVOJE

4.1. Inovacijų diegimo valstybinio reguliavimo vertinimas

Didinti įmonių konkurencingumą galima aktyvinant jų inovacinę veiklą. Šio proceso pagrindiniai dalyviai yra verslo įmonės – technologijų diegėjos, įmonės ar mokslo institucijos – technologijų šaltinis, bei inovacijų diegimo paslaugas.
Valstybės dėmesys inovacijų plėtrai Lietuvoje auga. Visų pirma pažymėtina tai, kad 1998 metais įkurtas Mokslo ir studijų departamentas prie švietimo ir mokslo ministerijos. Įgyvendinamos Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros, Kokybės, Eksporto strategijos ir rėmimo programos. Rengiamos pramonės plėtros programos, kuriose skatinamas inovacijų diegimas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė mažina biurokratinius suvaržymus verslo vystymui. Įkurta komisija parengė ir pateikė daugelį teisės aktų projektų, kurie įgalins supaprastinti verslo licencijavimą, patobulinti įstatymus mokesčių, buhalterinės apskaitos, darbo santykių ir kitais klausimais. Valstybė skatina verslo inkubatorių steigimą ir vystymą.
Tačiau Lietuvoje nėra inovacijų ir inovacinės veiklos valstybinių spartinimo ir valdymo struktūrų bei mechanizmų. Dabar funkcionuojančios mokslo asociatyvinės struktūros, tame tarpe ir Lietuvos mokslo taryba, nevykdo valstybinio inovacijų valdymo funkcijų. Nesant specializuotų valstybinių institucijų, atsakingų už inovacijų plėtrą, ir valstybinių, inovacijas versle skatinančių instrumentų nesudaromos palankios sąlygos ir pakankamos prielaidos inovatyviam verslui atsirasti ir vystytis. Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų:
– nėra Lietuvos sąlygoms pritaikytos ir pagrįstos inovacijų ir inovacinės veiklos valdymo sistemos,
– nėra ruošiamos horizontalios, regioninės ir šakinės inovacijų plėtros programos,
– nėra efektyvių sąveikos ryšių tarp atskirų inovacinės veiklos subjektų.
JK jau turi nemažą patirtį inovacijų vystyme smulkiame ir vidutiniame versle. JK verslas siekia savo strategija pritraukti, absorbuoti ir vystyti žinias iki komerciškai sėkmingų produktų, procesų ir paslaugų. JK Vyriausybė dirba su mokslininkais ir verslininkais, visokeriopai skatindama žinių perdavimą ir komercializavimą. Ypač bandoma sukurti ryšį tarp verslo ir mokslo pasaulių. Kadangi mokslo pasaulis neturi motyvacijos skleisti inovacijas versle, tačiau su vyriausybės pagalba bandoma šį ryšį maksimaliai sutvirtinti.
Inovacinės veiklos plėtojimas Lietuvoje vykdomas verslą bendrai reglamentuojančių įstatymų ir normatyvinių aktų pagrindu. Tarp pastarųjų išskirtini šie pagrindiniai: Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas ir t.t. Juose yra nuostatų, skatinančių inovacijų plėtrą. Visų pirma pažymėtinas Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas, kuris numato smulkaus ir vidutinio verslo subjektams taikomas paramos formas.
Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo nuostatos leidžia įmonėms patirtus nuostolius (tame tarpe ir susijusius su inovacijų formavimu) perkelti į kitus mokestinius metus. Kitos šio įstatymo nuostatos suteikia galimybę įmonėms skirti lėšų investicijoms iš neapmokestinamo pelno. Veikia Lietuvos Respublikos patentų įstatymas, reglamentuojantis intelektinės nuosavybės apsaugą.
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų pagrindu švietimo, mokslo ir studijų institucijų, įregistruotų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, teikiamos mokymo, mokslo, studijų paslaugos neapmokestinamos PVM. Tokių paslaugų tarpe yra ir mokslo tiriamieji ir technologinės plėtros darbai. Tačiau inovacinės veiklos plėtojimą versle tiesiogiai nereglamentuoja nė vienas įstatymas ar normatyvinis aktas. Įstatymuose nenumatoma jokių specifinių mokesčių lengvatų plėtoti inovacijoms. Inovacinę veiklą stabdo ir Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo nuostatos dėl labdaros ir paramos teikimo dydžio. Nesuteikiamos jokios išskirtinės sąlygos paramai mokslinėms institucijoms, inovaciniams ir technologiniams centrams bei kitiems subjektams, teikiantiems inovacijų paramos paslaugas.
Tarp tobulintinų teisės aktų išskirtini: Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas, – inovacijas skatinanti kryptis – pašalinti kliūtis susijusias su lėšų pritraukimu inovacinei veiklai bei įstatinio kapitalo mažinimo reglamentavimu, Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas, – kryptis – tiksliau reglamentuoti išlaidų mokslui ir technologinei plėtrai užskaitymą į sąnaudas bei sudaryti įmonėms galimybes plačiau finansuoti mokslo tyrimus iš neapmokestinamojo pelno ir t.t., Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas, inovacijas skatinanti kryptis – suderinti SVV įmonių sąvokas su ES galiojančiomis nuostatomis, ir su jais susiję kiti teisės aktai. Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų:
1. Neapibrėžtos ir nereglamentuojamos inovacijų sąvokos neleidžia jų panaudoti įstatymų ir normatyvinių aktų kūrimo darbe. Teisės ir normatyviniuose aktuose neapibrėžtos išskirtinės sąlygos ir mokesčių lengvatos formuojant ir įgyvendinant inovaciją, lėšų skyrimas tyrimams ir technologijų kūrimui nėra teisiškai reglamentuotas, nereglamentuotas jų užskaitymas į sąnaudas. Inovacijų propagavimas ir rėmimas. Inovacijų propagavimo ir rėmimo srityje yra pastebimi teigiami poslinkiai.
2. Nuo 1999 m. įmonės, vykdančios inovacinius projektus, gali pasinaudoti Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros bei Eksporto skatinimo fondų parama. Iš šių fondų taip pat teikiama įmonėms finansinė parama dalyvauti parodose ir rengti reklaminius leidinius. Lietuvos statistikos departamentas, vienas iš nedaugelio Centrinėje ir Rytų Europoje, atliko įmonių inovacinės veiklos tyrimus. IRC Lietuvoje – Europos inovacijų perdavimo centų narys (Lietuvos Inovacijų Centras ir Mokslo technologijų parkas) propaguoja inovacijas bei ES tyrimų ir plėtros programas, teikia technologijų perdavimo paslaugas.

Tačiau dar nėra įkurtas Mokslo ir studijų įstatyme numatytas Inovacijų fondas. Nėra išplėtoti garantiniai mechanizmai, skatinantys bankus finansuoti inovacinius projektus. Nesukurtos prielaidos ir paskatos rizikos kapitalo įmonėms investuoti į inovacines įmones.
Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai:
– nėra inovacijų rėmimo sistemos bei mechanizmų,
– nepakankamas inovacijų propagavimas.
JK patirtis skatinant inovacijas bei rezultatai yra gana pozityvus. Sukurti rėmimo fondai bei didelis dėmesys skiriamas inovacijų propagavimui. Augantį naujų įmonių skaičius, o ypač tai buvo pastebėta 2000-2001 metais, kuomet patentų skaičius išaugo 26%. Šis augimas sietinas ypač su fondų parama smulkiam ir vidutiniam verslui bei dideliu vyriausybės dėmesiu mokslo komercializacijai, todėl Lietuvos vyriausybė turi parengti programas ir mechanizmus skatinančius inovacijų diegimą smulkiame ir vidutiniame versle.

4.2. Inovacijų diegimo skatinimo įmonėse tobulinimas

Tarp Lietuvoje inovacijų paramos paslaugas teikiančių organizacijų galima išskirti: Lietuvos inovacijų centrą, KTU inovacijų diegimo centrą su verslo inkubatoriumi, Mokslo ir technologijų parką, inovacijų centrą.
Minėtų organizacijų, kurios veikia dar tik keli metai, veiklos stiprėjimas ir teikiamų profesionalių paslaugų spektro didėjimas: inovacijų vadybos konsultacijos, technologijų brokeriavimas, technologijų vertinimas, įmonių rengimas specializuotoms parodoms ir pan. rodo jų reikalingumą.
Privačios kompanijos irgi pradeda teikti kai kurias paslaugas, duodančias netiesioginę naudą įmonėms jų inovacinėje veikloje: verslo plėtros konsultacijos ir planų rengimas, partnerių ir rinkų užsienyje paieška, verslininkų lavinimas ir švietimas, verslininkų misijų ir renginių organizavimas. Tačiau ši šalies ūkiui reikalinga ir, kaip pasaulinė praktika rodo, dažnai neapsimokanti finansiškai veikla nėra valstybės pakankamai remiama, todėl netgi egzistuojantis potencialas neišnaudojamas. Be to, šių organizacijų teikiamų inovacijų paramos paslaugų spektras yra labai siauras ir netenkina inovacinių įmonių poreikio. Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų:
– valstybės lygmenyje neskatinamas inovacijų paramos teikimas inovacinėms įmonėms;
– siauras inovacijų paramos paslaugų spektras.
Lietuvos Statistikos departamento 1999 – 2000 m. atlikti inovacinės veiklos rezultatai 774–oje įmonių rodo, kad skirtingose pramonės šakose įmonių aktyvumas plėtojant inovacijas yra nevienodas. Aktyviausiai inovacijos įgyvendinamos naftos perdirbimo ir chemijos produktų gamybos įmonėse, maisto ir gėrimų, baldų, mašinų ir prietaisų, statybinių medžiagų, lengvosios pramonės. Naujų ar patobulintų gaminių rinkai daugiausia pateikė maisto ir gėrimų, lengvosios bei mašinų ir prietaisų gamybos pramonės įmonės. Lietuvos inovacijų centro atlikta Vilniaus regiono inovacinių įmonių apklausa rodo, jog įmonėse pagrindinai (apie 76%) formuojami ir įgyvendinami trumpalaikiai inovaciniai projektai, nukreipti į produkciją ir technologijas, atitinkamai (44% ir 25%).
Aktyviai veikia aukštųjų technologijų įmonės, įsteigtos aktyvių ir gabių mokslininkų ir inžinierių. Atskirų šakų (biotechnologijos, lazerinių sistemų, informacinių technologijų, matavimo ir kontrolės prietaisų, elektronikos, bioenergijos ir kt.) įmonėse sparčiai formuojamos ir įgyvendinamos inovacijos. Jose pasiektas aukštas mokslo ir gamybos integracijos lygis.
Inovacijos įmonėse, turinčiose platesnes rinkas (maisto, gėrimų, tabako), pritraukė apie 30% nuo apdirbamąjai pramonei tenkančių tiesioginių užsienio investicijų. Įmonėse gan aktyviai formuojamos inovacijos nukreiptos į produkcijos atnaujinimą, spartėja verslininkų kvalifikacinio lygio kilimas.
Atskirose pramonės šakose pasiekta inovacijų pažanga, formuojant inovacijas pasinaudojus užsienio technologijas. Šio proceso teigiamas rezultatas yra tas, kad didėja tų pramonės šakų įmonių gaminamos produkcijos konkurencingumas. Tai pasireiškia eksportuojamos produkcijos apimtyse. Tačiau bendros gaminamos ir tame tarpe eksportuojamos produkcijos apimtys auga nepakankamai greitai. Tai sąlygoja vis dar nepakankamas gaminamos produkcijos konkurencingumas vidaus ir užsienio rinkose. Tam turi įtakos tai, kad gamyboje naudojamos pasenusios technologijos ir pasenę metodai: todėl gamybos procesas, kaip taisyklė, nebūna tinkamai parengiamas, jo eigoje gausu laiko ir materialinių išteklių nuostolių, neužtikrinamas reikiamas kokybės lygis. Be to, ne visose įmonėse yra organizuojamas ir pastoviai vykdomas analitinis darbas, orientuotas į perspektyvius rinkos tyrimus, įmonių raidos koncepcijų formavimą ir strateginį planavimą. įmonėse (ypač smulkiose ir vidutinėse) daugelis valdymo funkcijų, tarp jų inovacijų įgyvendinimo, faktiškai priskirta išimtinai pirmajam vadovui, kuris realiai nesugeba aprėpti ganėtinai plačios valdymo ir vadovavimo problematikos. Struktūros ir padaliniai, kuriuose turėtų būti sukoncentruotas darbas, liečiantis mokslinę techninę pažangą bei inovacijų formavimą ir įgyvendinimą, faktiškai nefunkcionuoja. Daugelis gamybos atnaujinimo ir modernizavimo klausimų sprendžiama be rimto teisinio, informacinio ir vadybinio pasirengimo.
Daugelis Lietuvos įmonių neturi galimybių ir nežino kur galima gauti aktualios ir naujausios informacijos inovacijų klausimais. Kita dalis naudojasi ne pačiais efektyviausiais šaltiniais. Tik trečdalis Lietuvos įmonių vadovų žino apie egzistuojančias mokslinių tyrimų, technologijų ir inovacijų plėtros finansavimo formas. Nepakankamas dėmesys įmonėse skiriamas vadovų ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimui. Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai:
– inovacijas versle, įskaitant pramoninius mokslinius tyrimus ir technologinės plėtros darbus, vykdo pačios įmonės savo rizika ir nuožiūra,
– įmonės neturi pakankamai išteklių plėtoti inovacijas savarankiškai,
– įmonės negauna pakankamos išorinės paramos (lavinimas, konsultavimas ir t.t.), siekiant efektyviai plėtoti inovacijas,
– įmonės finansiškai neskatinamos atlikti mokslo ir technologinės plėtros darbus bei plėtoti inovacinius projektus,
– įmonėms trūksta informacijos inovacijų ir technologijų klausimais.
Inovacijų diegimas daugumoj priklauso nuo pačių įmonių noro bei poreikio jas diegti. Daugeliu atveju, įmonės, o ypač smulkios ir vidutinės įmonės, negali sau leisti užsiimti inovacijų kūrimu, ar naujovių paieška, dėl kelių priežasčių, kurių pagrindinės tai riboti finansiniai ištekliai, kita priežastis – laiko ir žmogiškųjų išteklių stoka. Realiai smulki įmonė turi atsilaikyti kasdieninėje konkurencinėje kovoje, todėl lygiagrečiai kasdienių darbų, kurti inovacijas paprasčiausiai nelieka nei laiko nei galimybių. Ta pati laiko stoka susiveda ir į informacijos prieinamumą. Šiuo metu Lietuvoje susirasti ar gauti tam tikrą informaciją nėra iki galo taip paprasta, tiksliau tai reikalauja, tam tikrų laiko išteklių. Todėl daugelis informacijos nepasiekia verslininkų, ar jie net nesužino iki galo, kokiomis lengvatinėmis galimybėmis jie galėjo pasinaudoti.
Skatinant smulkų ir vidutinį verslą bei inovacijų diegimą jose, pirmiausia reikėtų užtikrinti gerą naujos informacijos sklaidą. Verslininkams svarbu yra savalaikiai gauti naujausią informaciją, tuo labiau susijusią su galimybę verslą išplėsti ar padaryti našesnį. Šiai informacijos sklaidai reikėtų numatyti priemones bei būdus. Kaip priemonės informacijos sklaidai didinti galėtų būti nemokami seminarai, kuriuos rengtų atitinkamos institucijos. Taip pat reikėtų užtikrinti, kitų rinkos dalyvių suinteresuotumą. Smulkiai ir vidutinei įmonei prireikus kredito ji pirmiausia kreipsis į banką. Bankas aišku nevisada iki galo gali suteikti pilną informaciją apie vyriausybės teikiamas kreditines lengvatas įmonei. Todėl reikėtų numatyti motyvaciją ar įpareigojimus bankui, informuoti klientus apie visas galimas nuolaidas, bei lengvatinius finansavimo šaltinius.
Taip pat būtų galima sukurti eilę, įmonių verslumą skatinančių, instrumentų. Šiai dienai egzistuoja eksporto subsidijos, tačiau vėlgi jos nėra iki galo išnaudojamos, nes nėra pakankamai informacijos apie jų panaudojimo galimybes. Vyriausybė yra suinteresuota didinti eksporto balansą, todėl reikėtų daugiau informacijos suteikti įmonėm-eksportuotojom. Taip pat, kaip eksportą skatinantis instrumentas galėtų būti, lengavtinis eksportuojančių įmonių kreditavimas per faktoringą. Daugelis smulkių įmonių susiduria su finansinių išteklių problema, t.y. jos neturi galimybės parduoti savo produkcijos į vakarų rinkas, kur jau nusitovėje kreditavimo būdai, ir įprastos tiekimo sąlygos yra atidėtas mokėjimas. Jau dabar Lietuvoje garantijas už įmones suteikianti Invega, palengvina smulkių ir vidutinių įmonių fiansavimosi galimybes, tačiau ne visada yra galimybė pasinaudoti šiuo kreditavimo produktu, nes lengvatos suteikiamos kredito linijai, kuriai bankai reikalauja tam tikrų užstatų. Tuo tarpu vystant prekybą su užsieniu, lengvatinis faktoringas, kurio palūkanų dalis, ar draudimo sumos dalis būtų subsidijuojama, skatintų Lietuvos įmones daugiau eksportuoti. Panaši subsidija Lietuvoje egzistavo iki įstojimo į Europos sąjungą. Skatinant eksportą į Ukrainą, t.y. draudžiant Ukrainos įmonę, kredito draudimu buvo grąžinama iki 60% darudimo sumos. Tačiau šiais atvejais taip pat atsiranda informacijos sklaidos problema. O įvedus tokias subsidijas, aišku maksimaliai efektyviai informaciją pasiektų verslininką, per komercinius subjektus kaip bankai ar draudimo bendrovės.

8 pav. Inovacijų diegimo skatinimo Lietuvoje schema

Taigi sukūrus tam tikrus subsidijavimo instrumentus, svarbu kuo plačiau paskleisti apie juos informaciją, ir ją efektyviausiai skleisti per rinkos dalyvius, t.y apie lengvatas kreditams gauti, galėtų būti rengiami nemokami seminarai, kartu su bankais, apie subsidijas kredito draudimui gauti, kartu su draudimo bendrovėm.
Struktūrinių fondų lėšos aktuali nūdienos tema, daugeliui. Šiuo metu daugelis verslininkų žino, kad tokie fondai egzistuoja, tačiau paklausus nedaugelis žinos, kur reikia kreiptis, ką reikia daryti norint gauti lėšas iš struktūrinių fondų. Struktūriniai fondai, tai didelė paspirtis smulkiom ir vidutinėm įmonėm, tačiau tuo pačiu atsiranda ta pati problema – fiannsiniai ištekliai. Struktūriniai fondai yra kompensuojamieji, tai yra jie kompensuoja tam tikrą investicijų dalį. Kai smulki įmonė norėdama investuoti, ir jaučia poreikį lėšose, tai daugeliu atveju ji neturi pakankamai finansinių išteklių padaryti investicinį projekta, o vėliau laukti išmokų. Tokiu atveju ji priversta naudotis bankų paslaugomis. Šioje vietoje skatinant šių fondų lėšų panaudojimą, bei SVV plėtimą, su inovacijų diegimu, vyriausybė taip pat galėtų įvesti lengvatiniu kreditavimo instrumentus.
Inovacijų diegimo skatinime labai svarbi yra mokslo įtaka. Mokslo perkėlimo į verslą problema yra viena aktualiausių ir problematiškiausių. Kaip nagrinėta ekonominėje teorijoje, mokslo pasaulis neturi motyvacijos eiti į verslo pasaulį. Pagrindinis inovacijų kūrimo šaltinis turėtų būtų mokslo pasaulis. Būtų reikalinga numatyti mokslo komercializacijos galimybes, kas skatintų mokslo pasaulį kurti inovacijas bei jas įvesti į rinką. Būtų galima plėtoti komercinių mokslo organizacijų kūrimą ar subsidijavimą, ar numatyti atitinkamas mokestines lengvatas įmonėms sukuriančioms inovacijas.

IŠVADOS

• Inovacijų bei inovacinės veiklos svarba akcentuojama daugelyje mokslo darbų. Galima teigti, kad vienintelė veikla, sujungianti savyje kūrybą, mokslą ir verslininkystę – tai inovacinė veikla. Pramonės konkurentabilumui, ūkio augimui, socialinei plėtrai ir darbo vietų kūrimui būtinos inovacijos. Įvaldant šį instrumentą, įmonėm būtina tobulinti ir plėsti naujas technologijas. Tačiau sėkmė priklauso ir nuo inovacijoms palankios aplinkos, teisinių bei finansinių sąlygų.
• Daugiausiai inovacijų yra sukuriama mokslo-technikos, bet ne verslo pasaulyje. Lietuvos sąlygomis, ypač konstruktyvia laikytina pozicija, kad daugelis mokslo-technikos darbuotojų atmeta verslo interesus, tai yra verslo interesai priešpastatomi mokslo-technikos darbuotojų interesams.
• Smulkios įmonės šalies ekonomikoje atlieka labai svarbų vaidmenį didinant užimtumą ir skatinant darbo lankstumą. Jos sukuria didžiąją dalį naujų darbo vietų, pirmauja ekonominių pasikeitimų procese, surasdamos naujas rinkas ir siūlydamos naujus bei geresnius gaminius ir paslaugas. Pasaulinė praktika įrodė, kad lengviausiai ir greičiausiai prie pasikeitusių verslo aplinkos sąlygų prisitaiko smulkaus ir vidutinio verslo subjektai. Šiame sektoriuje sukuriama pridėtinė vertė didele dalimi lemia šalies ekonomikos būklę.
• Darbe nustatyta, kad pastarojo dešimtmečio Lietuvos įmonių konkurencinis pranašumas prieš Vakarų Europos įmones buvo grindžiamas pigesnia darbo jėga bei santykinai pigesniais naudojamais energetiniais ištekliais. Pastaruoju dešimtmečiu Lietuvos įmonės netenka pagrindinių konkurencinių pranašumų prieš Vakarų bei Centrinės Europos įmones. Kurį laiką Lietuvos įmonės dar galės naudotis konkurenciniu pranašumu, tačiau ateityje Lietuvos įmonėms atsilaikyti konkurencinėje kovoje, tiek su Vakarų, tiek su Rytų įmonėmis bus sudėtingiau, todėl pagrindinė sąlyga – modernios technologijos ir inovacijos.
• Europos smulkios ir vidutinės įmonės perpus rečiau nei didžiosios bendrovės investuoja į naujoves, stiprinančias verslo konkurencingumą, motyvuodamos lėšų ir specialistų trūkumu. Tačiau Europos kompanijos vienu iš svarbiausių gamybos ir apyvartos didinimo būdų laiko naujoves.
• Remiantis JK patirtimi, darbe pagrįsta, kad inovacijų diegimas įmonės ekonomikoje didina tos pačios įmonės ekonominį efektyvumą, konkurencingumą su kitomis panašaus pobūdžio ir veiklos įmonėmis. Tuo tarpu įmonės, kurioms nepavyksta įdiegti naujovių arba neturi būtinų įmonės konkurencingumo bruožų – iš rinkos iškrenta.
• JK vyriausybė kaip vieną iš prioritetinių priemonių skatinant inovacijas, pripažino spartų žinių perdavimą, kas yra naudinga Lietuvai: kuomet siekiama vystyti dialogą tarp mokslininkų, politikų, formuojančių mokslo politiką ir visuomenės, kurios siekiama įtraukti kuo daugiau. Šios priemonės rezultatai padidėjęs naujų įmonių bei inovacijų skaičius.
• Darbe nustatyta, kad JK verslas siekia savo strategija pritraukti, absorbuoti ir vystyti žinias iki komerciškai sėkmingų produktų, procesų ir paslaugų. Verslo ir mokslo bendrų tikslų pastangomis, pasiekta „smegenų laimėjimas“, bet ne „nutekėjimas“, kas Lietuvoje šiuo metu yra labai aktuali bei spręstina problema.
• Darbe nustatyta, kad siekiant skatinti inovacijų diegimą Lietuvos smulkiose ir vidutinėse įmonėse, dar nėra sukurtas pakankamai palankios sąlygos: nėra pritaikytos ir pagrįstos inovacijų ir inovacinės veiklos valdymo sistemos, dar nėra ruošiamos horizontalios, regioninės ir šakinės inovacijų plėtros programos, bei trūksta efektyvių sąveikos ryšių tarp atskirų inovacinės veiklos subjektų.
• Problemtiška situacija inovacijų plėtojimo įstatyminėje bazėje – inovacinės veiklos plėtojimą versle tiesiogiai nereglamentuoja nė vienas įstatymas ar normatyvinis aktas. Įstatymuose nenumatoma jokių specifinių mokesčių lengvatų plėtoti inovacijoms. Inovacinę veiklą stabdo ir Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo nuostatos dėl labdaros ir paramos teikimo dydžio, nesuteikiamos jokios išskirtinės sąlygos paramai mokslinėms institucijoms, inovaciniams ir technologiniams centrams bei kitiems subjektams, teikiantiems inovacijų paramos paslaugas.
• Daugelis Lietuvos įmonių neturi galimybių ir nežino kur galima gauti aktualios ir naujausios informacijos inovacijų klausimais. Kita dalis naudojasi ne pačiais efektyviausiais šaltiniais. Tik trečdalis Lietuvos įmonių vadovų žino apie egzistuojančias mokslinių tyrimų, technologijų ir inovacijų plėtros finansavimo formas. Nepakankamas dėmesys įmonėse skiriamas vadovų ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimui, todėl darbe siūloma įkurti inovacijų informacijos centrą.
• Inovacijų diegimas daugumoj priklauso nuo pačių įmonių noro bei poreikio jas diegti. Daugeliu atveju smulkios ir vidutinės įmonės, negali sau leisti užsiimti inovacijų kūrimu, ar naujovių paieška, dėl kelių priežasčių – tai riboti finansiniai ištekliai, laiko ir žmogiškųjų išteklių stoka.
• Atsižvelgiant į JK patirtį bei Lietuvoje egzistuojančias problemas, siūloma patobulinti įstatyminę bazę, – pašalinti kliūtis susijusias su lėšų pritraukimu inovacinei veiklai, tiksliau reglamentuoti išlaidų mokslui ir technologinei plėtrai užskaitymą į sąnaudas bei sudaryti įmonėms galimybes plačiau finansuoti mokslo tyrimus iš neapmokestinamojo pelno.
• Siekiant labiau skatitinti smulkiojo ir vidutiniojo verslo vystymąsį bei inovacijojų diegimą šiame įmonių sektoriuje yra siūlomos priemonės, kuriomis būtų galima saktitnti eksportą, kelti įmonių našumą, kelti vadovų ir darbuotojų kvalifikaciją bei didinti žinių sklaidą. Kaip pagrindinę žinių sklaidos užtikrinimo priemonę yra siūloma steigti inovacijų informacijos centrą bei pateikiamas inovacijų skatinimo bei žinių sklaidos modelis.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Adair J. Effective innovation. How to stay ahead of the competition. Macmillan, 1996.
2. Anthony R.N. Management Accounting. Irvin. 1990.
3. Bagdonas V. Verslo rizika.- V.: VTU ekonomikos katedra, 1996.
4. Butkus F. S. Organizacijos ir vadyba.- V.: Alma Littera, 1996.
5. Baršauskas P. Transfer of International Management Principles to CEESs. Stralsund, 2000. ISBN 3-00-007003-6.
6. Bericht iiber die Bewertung dės 3. Mehrjahresprogramms fiir KMU in der EuropaischenUnion(1997-2000). http://europa.eu.int/comm/enterprise/enterprise_policy/mult_entr_programme/doc/sme 3rdmap r ep_de.pdf>.
7. Брайн Твисс Управление научно-техническими нововведениями- Москва- Экономика- 1989
8. Bright J.R. Some Management Lessons from Technological Innovation Research, National Conference on Management of Technological Innovation, University of Bradford Management Centre. 1968
9. Baker M. J. Industrial Innovation: Technology, Policy, Diffusion. Macmillan. 1989.
10. Ein unternehmerisches Europa schaffen: Die Aktivitaten der Union zur Forderung von kleinen und mittleren Unternehmen (KMU). Bericht der Kommission an den Rat, an das Europaische Parlament, an den Wirtschafts-und Sozialausschuss und an den Ausschuss der Regionen. Brūssel, 2001
.
11. Europos Bendrijos 5 bendroji programa (FP5). .
Pramonės plėtros strategijos iki 2015 metų projektas. Lietuvos Respublikos Ūkio Ministerijos duomenų bazė.
.
12. Forester T. High-tech Society. Information Technology Revolution. Oxford, 1997. P.57.
13. Freeman C. at. ai. Success and Failure in Industrial Innovation, Centre for the Study of Industrial Innovation, UniversityofSussex. 1972.
14. E. von Hipel. Informationen uber die Forderung von Forschung, Entv/icklung und Innovationen in der Bundesrespublik Deutschland. 1979, Bonn: BMFT,P.3
15. Ginevičius R., Jaseliūnas A. Smulkaus verslo plėtros galimybės paslaugų sferoje // Verslas, vadyba ir studijos “96: Respublikinės konferencijos medžiaga.- Vilnius: Technika, 1997.-P.258-264.
16. Grigas R. Personalo organizavimo principai.- V.: Ekonomikos mokymo centras, 1996.
17. Global Entrepreneurship Monitor (GEM), UK Report 2001
www.sbs.gov.uk/research/
18. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. Mėnesinis biuletenis Nr.1-12.- Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. V.: 1996.
19. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. Mėnesinis biuletenis Nr.1-12.- Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. V.:1997.
20. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida. Mėnesinis biuletenis Nr.1-4.- Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. V.:1998.
21. Kulviecas P. Inovacinis procesas. V.:LVA, 1991.
22. Kvederaitė V. Firmų finansinių rodiklių palyginamoj i analizė.- V.: Lietuvos informacijos institutas, 1995.
23. Milius B.P. Inovacijų diegimo centras // mokslas ir technika.-1995, Nr.4.
24. Mokslo ir technologijų parkų plėtros koncepcija. KTU inovacijų centras. Kaunas, 2001.
25. Matekonienė J., Balkevičienė E. Smulkaus ir vidutinio verslo kriterijų Lietuvoje ir Europoje palyginimas // Regionų plėtra – 2001: tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas, 2001. ISBN 9986-13-964 3.
26. Onkvisit, S. and Shaw, J.J.(1990) International Marketing Analysis and Strategy, New York: Maxwell MacMilan, chapter 13.
http://www.vz.lt/Newspaper/RA99.nsf/articles/C12567CC0037E
27. P.(1997) Marketing Management: Analysis, Planing, Implementation and Control, New Jersy: Prentice Hall, 9th edn
http://www.vz.lt/Newspaper/RA99.nsf/articles/C12567CC0037E
28. Price D. de S. The Science/Technology Relationship, the Craft of Experirnental Science, and Policy for the Irnprovement of High Technology Innovation // Research Policy. 13. 1984. Feb. No.l.
29. Rutkauskas A. Finasinės skaičiuotės.- V.: Lietuvos informacijos institutas, 1998.
30. Silickas J. Inovacinis projektavimas. V.: Technika, 1994.
31. Sūdžius V. Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas. Vilnius, 2001. ISBN 9986-879-51-5.
32. Savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondai. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros duomenų bazė.
.
33. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strategija iki 2015 m. Lietuvos Respublikos Ūkio Ministerijos duomenų bazė.
.
34. Statistinė informacija ir SVV plėtros Lietuvoje tendencijos. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros duomenų bazė.

.
35. Small Business Service, Omnibus Survey, November 2001
www.sbs.gov.uk/research/)
36. Small and Medium-Sized Enterprises Statistics for the UK 2000.
www.sbs.gov.uk/research/
37. The Conditions for Success in Technological Innovation. Organization for Economic Cooperation and Development (OECD). 1991.
38. Third Age Entrepreneurs –Profiting from Experience, Barclays Bank, 2001

www.sbs.gov.uk/research/
39. Trumpa smulkaus ir vidutinio verslo teisinės aplinkos apžvalga. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros duomenų bazė.
40. .
41. Veidenfeldas V. Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas/ V. Veidenfeldas, V. Veselsas. Vilnius, 1999. ISBN 9986-889-05-7.
42. Verslo Žinios 1999 m. liepos 1 d. Verslo Žinios Nr. 126 (10 psl.), Pramonės įrengimai „Trečdalis gamybos ir apyvartos – iš naujovių”
43. Verslo Žinios . 2004 m. gegužės 17 d. VŽ Nr. 94 (12 psl.), Užsienio žinios

„Mažam naujovės per sunkios”
44. Vilpišauskas R. Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pasekmės./ R. Vilipišauskas., V. Zabotkaitė. Vilnius, 2001. ISBN 9986-9335-9-5.
45. Virvilaitė R., Valainytė I. Strateginis marketingo valdymas.- K.: Technologija, 1996.

Leave a Comment