1. Infliacijos formos.2. Infliacijos matavimo būdai.3. Infliacijos priežastys. a) Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga.b) Infliacinis mokestis.c) Darbo užmokestis ir kaštų infliacija.4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės.5. Infliacijos mažinimo būdai.a) Pajamų indeksavimas.b) Infliacijos kontrolė.c) Antiinfliacinė politika.
1. Infliacijos formos
Infliacija gali būti įvairių rūšių. Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama: 1. šliaužiančioji infliacija (creeping inflation)- tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7% per metus, o dabartiniu metu 1-3 %. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta. 2. šuoliuojančioji infliacija (galloping inflation)- tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25-30% per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta. 3. hiperinfliacija (hyperinflation)- infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais. Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto F. Kagano apibūdinimu, hiperinfliacija yra tada, kai kainų kilimo tempai viršija 50% per mėnesį. Tuo atveju metiniai jos tempai siekia beveik 13000%. Visi istorijoje žinomi 15 hiperinfliacijos atvejų pasireiškė XXa. Visi jie buvo susiję su globaliniais istoriniais ir politiniais įvykiais (pvz.: Pirmojo pasaulinio karo pabaiga, Antrojo pasaulinio karo pabaiga, 9-asis XXa. dešimtmetis ir pan.). Hiperinfliacijos mastą Vokietijoje 1922-1923m. galima apibūdinti tokiais pavyzdžiais: fermeris, pardavęs 1919m. žemės sklypą už 80000 markių, po kelių metų už tai galėjo nusipirkti vilnonį megztinį, o restorano lankytojai pavalgę kartais sumokėdavo du kartus brangiau negu pažymėta valgiaraštyje (kainos žaibiškai pakildavo).
2. Infliacijos matavimo būdai.
Pinigų “vertės” pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo kainų lygio pokyčiais. Infliacijos tempams (IR- inflation rate) įvertinti dažniausiai pasitelkiama kainų indeksai. Tai visų šalies ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laiką.
Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas- CPI. Jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Jį nustatant atsižvelgiama į prekės ar paslaugos lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose.Vartotojų kainos indeksas apskaičiuojamas pakankamai operatyviai ir palyginti nesunkiai. Gali būti nustatomi mėnesiniai, ketvirtiniai, metiniai CPI dydžiai.Infliacijos tempams įvertinti naudojamas ir BVP defliatorius. Jis parodo kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. Jis tiksliau atspindi infliacinius procesus, nes apskaičiuojamas visoms BVP sudėtinėms dalims: vartojimo reikmenims, investicinėms prekėms, eksporto prekėms. Tačiau BVP defliatorius apskaičiuojamas tik kartą per metus, nustatant realųjį BVP. Jį apskaičiuoti žymiai sunkiau, galutinis jo dydis dažnai koreguojamas. Todėl, nustatant infliacijos lygį, praktiškai BVP defliatoriumi naudojamasi žymiai rečiau negu vartotojų kainų indeksu. Tyrimais nustatyta, kad tarp CPI ir BVP defliatoriaus didelių skirtumų nėra. Infliacijos tempai nustatomi ir kitais būdais. Vienas jų- infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus. Tuo atveju infliacijos tempas IR=MS -MD/P;Čia M- nominaliosios pinigų pasiūlos pokytis, ;MD/P-realiosios pinigų paklausos pokytis, ;P- bendras kainų lygis ( vidutinė prekės vieneto kaina);IR- infliacijos tempai,
Jei realioji pinigų paklausa nekinta, tuomet IR MS , t.y., infliacijos tempai lygūs pinigų pasiūlos pokyčio tempams. Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir “taisyklė 70”. Jos esmė yra tokia: skaičius 70 dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo, išreikšto procentais. Vadinasi, jei kainos kasmet padidėja 10, tai jos padvigubės per septynerius metus (70/107), jei jos kasmet kyla, pvz.: 5, tai padvigubės per 14 metų (70/514).
3. Infliacijos priežastys.
Išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:1. Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija (demand-pull inflation);
Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos. Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu, t.y., pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį Yp. Jeigu ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms.Bendroji paklausa gali kisti kintant jos sudedamosioms dalims- vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui.P AS
P1 E1
P0 E0 AD1
AD0 0 YP YE1 Y
1. Pav. Paklausos infliacija
Šiame modelyje matome: pradinė padėtis- pageidautina ekonominė pusiausvyra, taške E0. Tarkime, kad bendroji paklausa padidėja, todėl AD0 kreivė persikelia į dešinę, į padėtį AD1. Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė AS lieka toje pačioje padėtyje. Todėl ilgojo laikotarpio pusiausvyra sutrinka (taškas E0), susiklosto nauja trumpojo laikotarpio pusiausvyra taške E1. Kainų lygis pakyla nuo P0 iki P1, realioji gamybos apimtis padidėja nuo YP iki YE1. Toliau, pakilus galutinių produktų kainoms, pradeda kilti ir gamybos veiksnių kainos. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja bendroji pasiūla. Todėl trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė lieka toje pačioje, naujoje AD1 padėtyje, tai ekonominė sistema judės šia kreive tol, kol susidarys nauja ilgalaikė pusiausvyra. Kainų lygis pakils dar daugiau, o realioji gamybos apimtis grįš į pradinę ilgalaikės pusiausvyros padėtį YP.2. bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija vadinama kaštų infliacija (cost- push inflation).Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas (AD) ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas (AD). Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus palaikoma aukščiau potencialiojo lygio, o kainų lygis visą laiką kils. Tai pavaizduota 2 paveiksle.
P AS2 AS1P3 E3 AS0P2 E2
E1 AD3 P1 EO AD2 PO AD1
AD0 0 YP YE Y
2. Pav. Paklausos padidėjimo sukelta infliacija
Paveiksle matome, kad pradinio paklausos padidėjimo rezultatas- ADO kreivės persikėlimas į padėtį AD1. Vėliau dėl to sumažėja bendroji pasiūla, o kreivė ASO persikelia į padėtį AS1. Jeigu bendroji paklausa didinama ir toliau, procesas kartojasi. Ekonominė sistema juda trajektorija, kurią žymi į viršų kylanti rodyklė. Tai reiškia, kad, pastoviai didėjant bendrajai paklausai, realiąją gamybos apimtį galima padidinti aukščiau potencialiosios (YEYP) tik nuolat kylant kainų lygiui.Pagrindinės priežastys, kurios sukelia infliaciją, inspiruojamą bendrosios paklausos pokyčiui, yra šios:1. Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;2. Deficitiniai valstybių biudžetai;3. Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.
a) Pinigų pasiūla kaip infliacijos sąlyga.
Infliacijos požymiai atsiranda tuomet, kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu produkcijos. Todėl paklausos esmė kartais apibūdinama vienu sakiniu- pernelyg daug pinigų vejasi per daug mažą kiekį prekių.Remiantis kiekybine pinigų teorija, galima tvirtinti, kad pinigų kiekio didėjimas yra svarbiausia infliacijos sąlyga. Pagal šią teoriją:
MVPQ, arba MVPY;
Čia M- pinigų pasiūla;V- piniginio vieneto apyvartos greitis (kartais);P- vidutinė prekės vieneto kaina;Q- sandėrių skaičius arba bendrojo produkto kiekis;PQ- BVP, nulemiantis pinigų paklausą;Y- realusis nacionalinis produktas (arba realusis BVP);PY- nominalusis nacionalinis produktas (arba nominalusis BVP).
Tuomet P M V PVadinasi, padidėjus pinigų pasiūlai, pakyla ir kainų lygis. Jeigu, keičiantis pinigų kiekiui, kinta ir pinigų apyvartos greitis, tuomet pinigų pasiūlos poveikis infliacijai gali sustiprėti arba susilpnėti. Pvz., pinigų apyvartos greičiui didėjant, pinigų poveikis infliaciniams procesams sustiprėja, ir priešingai.
b) Infliacinis mokestis
Kyla klausimas, kodėl negalima didinti mokesčių ir sumažinti biudžeto deficito? Pirmiausiai, mokesčius padidinti sunku- reikia turėti daugumą parlamente. Antra, mokesčių normų didinimas turi tam tikras objektyvias ribas. Trečia, yra šalių, kuriose mokesčius surinkti keblu dėl politinių nesutarimų, silpnų vyriausybių (šalyje daug politinių partijų). Be to, gali būti stiprios ilgalaikės mokesčių mokėjimo vengimo tradicijos (pvz.: Italijoje).Papildomas pinigų išleidimas gali būti traktuojamas kaip infliacinio mokesčio įvedimas (IT- inflation tax)- tai piniginio kapitalo savininkų nuostoliai dėl infliacijos.Jis apskaičiuojamas taip:
IT pH PČia IT- infliacinis mokestis;p- kainų lygio pasikeitimas;P- bendrasis kainų lygis;H- pinigų pagrindas, arba didelės perlamosios galios pinigai.
Infliacinį mokestį moka visi, kas turi grynų pinigų. Kylant kainoms, jų realioji vertė krinta. Kai išleidžiama daugiau pinigų, sumažėja ir “senųjų”, anksčiau išleistų pinigų vertė. Todėl infliacinį mokestį supaprastintai galima vadinti grynų pinigų mokesčiu. Be abejo, “apmokestinami” ir kiti pinigų pasiūlos M1 elementai, pirmiausiai čekiniai indėliai.Infliacinis mokestis patenka į valstybės biudžetą, todėl jis gali būti traktuojamas kaip valstybės pajamos. Tai vadinamasis senjoražas (pranc. “seigneuriage”- dvarininko, valdovo teisė).
c) Darbo užmokestis ir kaštų infliacija.
Kaštų infliaciją gali sukelti ir darbo užmokesčio didėjimas. Tai labiausiai linkęs keistis kaštų elementas, todėl jis turi ypač didelę reikšmę bendrosios pasiūlos pokyčiams. Nominalaus darbo užmokesčio kilimas gali būti traktuojamas kaip pasiūlos šoko veiksnys. Pasiūlos šokus paprastai sukelia išoriniai veiksniai, o darbo užmokestis- vidinis kintamasis. Nepaisant to, jo pakilimas gali būti vidinė reakcija į kitus ekonominius bei politinius reiškinius. Darbo užmokesčio padidėjimas labai dažnai priklauso nuo darbuotojų ir profsąjungos aktyvumo, jų keliamų reikalavimų. Pvz., staigų, spontanišką darbo užmokesčio pakilimą gali išprovokuoti streikai, ypač bendrieji, konfliktai tarp darbuotojų ir darbdavių, profsąjungų ir vyriausybės ir t.t. antai atlyginimų kilimas sukėlė infliaciją Pancūzijoje 1968m., Italijoje- 1969m. ir t.t.
4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės.
Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. Tokį požiūrį išpopuliarino A.Okunas, apibrėždamas “skurdo indeksą” kaip infliacijos ir nedarbo lygių sumą. M.Fridmanas infliaciją apibūdino maždaug taip: infliacija yra liga, sunki liga, kartais net mirtina; tai liga, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali sunaikinti ištisą visuomenę.Kiti ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Pavyzdžiui, JAV ekonomistas Džonas Tobinas teigia, kad infliacija labai išpūsta kaip socialinė nelaimė.Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai: pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos.Vadinasi, infliacijos pasekmės, taip pat ir su ja susiję nuostoliai, nėra tokie aiškūs ir neginčytini kaip nuostoliai dėl nedarbo.Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji numatyta, laukiama, ar netikėta.Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3 į metus) yra netgi naudingi. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas. Remiantis tam tikrais tyrimais nustatyta, kad kritinis infliacijos lygis- tai vidutiniai metiniai jos tempai- nuo 1,1 iki 4,7. Tai reiškia, kad, viršijus šį infliacijos lygį, ekonomikos kilimo tempai pradeda mažėti. Tuo atveju ekonomika dar kyla, tačiau kiekvienas papildomas infliacijos padidėjimo procentas lėtina jos augimo tempus. Be to, didėjant infliacijos tempams, stiprėja ir negatyvus jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinės infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika apskritai nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49. Tai reiškia, kad ekonomikos pokyčio tempai tampa neigiami, jei infliacija peržengia šias ribas.
Nagrinėjant infliacijos pasekmes, labai svarbu išskirti:a) numatytą infliaciją; b) netikėtą infliaciją.a) Numatytos infliacijos pasekmės
Numatyta infliacija (expected inflation)- tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės daugiau ar mažiau būna pasirengę.Tarkime, žmonės žino, kad infliacija šiais metais sudarys 10, o praėjusiais ji buvo lygi nuliui. Į tai atsižvelgta, sudarant visas ekonomines sutartis, tai atsispindės visuose sprendimuose. Darbo sutartyse bus numatytas darbo užmokesčio kilimas, bus pakoreguotas nekilnojamo turto nuomos mokestis, prisitaikys palūkanų norma ir t.t.Numatyta realioji palūkanų norma (r e expected real interest rate)- ta, kurios tikimasi. Tai skirtumas tarp nominaliosios palūkanų normos i ir numatytų infliacijos tempų p e, t.y.
re i-pe
taigi, i re + pe
Ši lygybė vadinama Irvingo Fišerio lygtimi. Ji parodo ryšį tarp numatytų infliacijos tempų, tikėtinos realiosios palūkanų normos ir nominaliosios palūkanų normos. I.Fišerio nustatyta, kad, numatytai infliacijai padidėjus 1, nominali palūkanų norma taip pat padidėja 1 (numatyta realiųjų palūkanų norma tuo atveju nepakinta). Tai vadinama I.Fišerio poveikiu. Manoma, kad praktiškai šis poveikis galioja ne visada. Dažnai nominalioji palūkanų norma infliacijos visiškai nekompensuoja. Faktiška realioji palūkanų norma (r- actual real interest rate)- nominalioji palūkanų norma, atmetus faktišką infliacijos lygį p.
Tai yra: r= i- p.
Nominalioji palūkanų norma lygi faktiškos realiosios palūkanų normos ir tikrojo infliacijos lygio sumai: i= r+ p.
Jei infliacijos lūkesčiai nepasitvirtina, tuomet numatytas ir faktiškas infliacijos tempas sutampa pe= p. Tuo atveju Fišerio lygtis gali būti sujungta su lygtimi p=m+v-y. Gauname naują lygtį, rodančią, kaip pinigų pasiūlos pokyčiai ilgainiui veikia nominaliąją palūkanų normą:
i=re+ m+ v- y.
Pasak Fišerio, tikėtinos realiosios palūkanų normos infliacijos lygis neveikia, ją lemia kiti veiksniai. Pinigų apyvartos greičio v ir realiosios gamybos apimties kitimo tempai yra gana pastovūs, smarkiai nesvyruoja. Vadinasi, nominaliosios palūkanų normos lygis priklauso nuo pinigų kiekio pokyčių. Tai reiškia, kad, pinigų pasiūlai padidėjus 1, nominalioji palūkanų norma taip pat pakyla 1. Taigi, sparčiai augant pinigų pasiūlai, kyla ne tik infliacijos tempai, bet ir nominalioji palūkanų norma.
Numatytos infliacijos kaštaiTuo atveju, kai infliacija numatoma ir ūkio subjektai prie jos prisitaiko, nuostolių niekas neturėtų patirti. Nepaisant to, praktiškai taip nėra. Kad infliacija nesukeltų neigiamų padarinių, būtinos kelios sąlygos; svarbiausios yra šios:1. Tikslios būsimos infliacijos prognozės;2. Kiekvienas infliacijos padidėjimas 1 turi padidinti nominaliųjų palūkanų normą taip pat 1;3. Apmokestinamos turi būti tik realiosios pajamos;4. Už pinigų laikymą visi turi gauti ne mažesnę nei rinkos palūkanų normą ir kt.Iš tiesų sąlygos dažnai pažeidžiamos. Todėl net ir numatyta infliacija susijusi su tam tikrais kaštais.
b) Netikėtos infliacijos pasekmės.
Netikėta infliacija (unexpected inflation) reiškia, kad faktiškai infliacijos tempas p skiriasi nuo numatyto pe, dažniausiai jį viršydamas, t.y. ppe.Kai infliacijos tempai dideli, jų lygis dažnai smarkiai svyruoja. Kai infliacijos pokyčiai dažni ir ryškūs, tuomet sunku prognozuoti infliaciją net ir artimiausiam laikotarpiui. Ši problema aktuali ne tik besivystančioms šalims, kurioms būdingi aukšti infliacijos tempai, bet ir daugumai industrinių šalių. Pradedant 8-u dešimtmečiu, jose ypač pastebimi didesni infliacinio lygio svyravimai. Infliacijos tempų nepastovumas didėja, o jos numatymo galimybės mažėja.Netikėtos infliacijos pasekmės yra dar skausmingesnės, negu numatytos infliacijos padariniai. Pagrindinės netikėtos infliacijos pasekmės pasižymi perskirstymo savybėmis. Tai reiškia, kad netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įvairių ūkio subjektų, įvairių gyventojų grupių perskirstymo veiksnys. Galima tvirtinti, kad šioje situacijoje infliacija vienus “apmokestina”, o kitiems teikia ”subsidijas”, t.y. iš vienų atima, o kitiems prideda. Be to, tas perskirstymas vyksta savaime, gaivališkai, nepaisant to, ar žmogus jaunas, ar senas, ar sveikas, ar ligotas, ar turtingas, ar vargšas. Todėl kartais taikliai pabrėžiama, kad “infliacija neturi visuomenės sąmonės”.
5. Infliacijos mažinimo būdai.
Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų. Kai kuriais atvejais, dažniausiai esant hiperinfliacijai, gali būti imamasi pinigų reformų. Jų metu labai nuvertėję seni pinigai tam tikru santykiu keičiami naujais. Keitimo tikslas- sumažinti pinigų kiekį apyvartoje, taip pat ir infliacijos lygį. Nauji pinigai gali būti įvedami ir kitais atvejais, pvz., susikūrus naujoms valstybėms.Infliacijai mažinti ir kitoms jos problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas- mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis, stengiantis jas pašalinti. Be to, ji turi padėti švelninti ir neigiamus infliacijos padarinius. Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:
1. Pajamų indeksavimas (indexation of revenue)- pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui.Indeksavimo idėja apskritai yra patraukli. Tačiau jos poveikis infliacijai yra prieštaringas. Pirmiausiai, indeksuojant pajamas ekonomika tampa nestabili, o kainos vis kyla, nes padidėja pinigų kiekis apyvartoje, nepadidinus gamybos. Be to, indeksuojant pajamas, gali susiformuoti spiralinė infliacija, paspartėti jos tempai. Kai infliacijos tempai spartūs ir turi tendenciją didėti, didėja ir indeksavimo dažnumas. Darbo rinkai prie to prisitaikius, susidaro padėtis, kurią galima apibūdinti taip: darbo užmokesčio kilimas ir kainų kilimas vienas kitą maitina. Tai žibalo pilimas į infliacijos ugnį. Antra, kai kurie ekonomistai, tarp jų ir M.Fridmenas, yra išsakę nuomonę, kad indeksavimas gali pristabdyti infliaciją. Taip yra tuo atveju, kai infliaciją sukelia perteklinė paklausa. Indeksuojant pajamas, bendroji paklausa padidėja dar labiau, o kainos pakyla. Dėl to anksčiau ar vėliau pakils gamybos kaštai, sumažės bendroji pasiūla ir kainų lygis. Be to, kai darbo užmokestis, palūkanos ir t.t. siejami su infliacijos tempu, sudarant ilgalaikes sutartis, jų pokyčiai tampa sinchroniški. Tai reiškia, kad darbo užmokesčio, palūkanų ir visų kitų nominaliųjų pajamų kilimo tempai suderinami su infliacijos tempu. Tai savo ruožtu pristabdo bendrosios paklausos kilimą. Vadinasi, jei indeksacija yra visuotinė ir ilgai trunkanti, infliacijos tempai gali sulėtėti.
Jei infliaciją sukelia pasiūlos šuoliai (šokai) ir ji vyksta nuosmukio sąlygomis, tuomet indeksacija yra nepageidautina ir gali pabloginti padėtį. Jau minėta, kad dėl jos pakyla gamybos kaštai, todėl gali dar labiau sumažėti realioji gamybos apimtis. Todėl prieš kelerius metus Lietuvos politikams kai kas patarė atsisakyti bet kokių indeksavimo planų, vengiant dar labiau nusmukdyti ir sutrikdyti ekonomiką.Bendra išvada: indeksavimas infliacijos problemos išspręsti negali, jo paskirtis yra kita.2. Infliacijos kontrolė (inflation control)- darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, pradedant gana švelniomis ir baigiant griežtokomis formomis.Dažniausiai taikomi du kontrolės būdai. Pirma, nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos, t.y. leistinas jų kilimo tempas. Antra, visiškai sustabdomas jų kilimas, “įšaldant” darbo užmokestį ir kainas. Ir darbo užmokesčio bei kainų “įšaldymas”, ir jų kilimo tempų reguliavimas yra tiesioginiai infliacijos tramdymo būdai. Tais atvejais ji “pasmaugiama”.Infliacijos kontrolės politika vertinama prieštaringai. Daugelio šalių praktika parodė, kad tai sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą poveikį. Kadangi kainų ir darbo užmokesčio kontrolė dažniausiai yra laikina, tai, pasibaigus reguliavimo laikui, ekonomika “atsiima” ką praradusi- infliacijos tempai gerokai paspartėja.Jeigu darbo užmokestis ir kainos būtų kontroliuojamos ilgą laiką, tai prieštarautų pačiai rinkos ekonomikos esmei ir sukeltų neigiamų padarinių. Tarkime, kad įvedama griežta kainų kontrolė ir ilgai neleidžiama joms laisvai kilti. Tai reiškia, kad kainų lygis nustatomas žemiau rinkos kainos. Todėl bendroji paklausa pakyla, prekės išperkamos, susidaro prekių stygius, o greta ir juodoji rinka. Kartais tvirtinama, kad sėkmingesnis gali būti ilgalaikis kainų ir darbo užmokesčio kilimo tempų apribojimas, savanoriškai susitarus darbdaviams ir profsąjungoms (darant abipuses nuolaidas). Kai kada tokiems susitarimams gali tarpininkauti ir vyriausybė, apeliuodama į moralę, tautos interesus ir t.t.
Kainų ir darbo užmokesčio kontrolė sukelia dar vieną praktinę problemą. Ši kontrolė turėtų būti tik antiinfliacinės vyriausybės politikos papildymas, tačiau praktiškai kartais ji užima tos politikos vietą.Bendra išvada: darbo užmokesčio ir kainų kontrolė nėra pakankamai efektyvios ir gali būti vertinamos tik kaip išorinės, “kosmetinės” priemonės.3. Antiinfliacinė politika (counterinflation policy)- fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti.a) Bendrosios paklausos mažinimas ir jo padariniai. Mažinant infliaciją, iškyla jos kainos, arba kaštų, problema. Tai reiškia, kad antiinfliacinės priemonės pirmiausiai įgyvendinamos “apmokant” jų kaštus. O tik vėliau pasiekiamas rezultatas- infliacija mažėja. Kitaip tariant, bet koks bandymas sumažinti infliaciją pareikalaus laikino nedarbo lygio padidėjimo aukščiau natūraliojo jo lygio. Tuo atveju infliacijos mažinimo kaina- tam tikras “pereinamas” nedarbo lygis, su kuriuo reikia taikytis, norint sumažinti infliaciją.
b) Antiinfliacinė pasiūlos politika “pasiūlos koncepcijos” problema ekonominėje politikoje apskritai yra diskutuotina. Nepaisant to, ji turi savo šalininkų. Tvirtinama, kad infliaciją būtų galima sumažinti, jeigu būtų įmanoma paveikti ilgojo laikotarpio bendrąją pasiūlą. Tai reiškia, kad reikėtų padidinti potencialiojo nacionalinio produkto dydį. 3 paveikslo grafinis modelis padės suprasti, kaip tai vyksta.
ASO P
E1 AS1 PE EO E2 ADO AD1
0
YPO YP1 Y
3. Antiinfliacinė pasiūlos politika.
Tarkime, kad ekonominė sistema yra taške EO, ilgojo laikotarpio pusiausvyros būsenos. Potencialioji nacionalinio produkto apimtis- YPO.Sakykime, kad bendroji paklausa padidėjo, ir AD kreivė persikėlė iš padėties ADO į padėtį AD1. Jeigu nėra jokių bendrosios pasiūlos pokyčių, tuomet ekonomika atsiduria taške E1. Tai trumpojo laikotarpio pusiausvyros būsena, kuriai būdinga infliacija. Jeigu tuo pačiu metu dėl ekonominės politikos pavyksta padidinti potencialųjį nacionalinį produktą, tai YPO kreivė persikelia į YP1 padėtį. Jeigu gamybos veiksnių kainos nepakyla, tai trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė persikels į AS1 padėtį. Susidaro nauja pusiausvyra.
Kyla klausimas, kokiu būdu galima padidinti potencialiąją realiosios gamybos apimtį (bendrąją pasiūlą ilguoju laikotarpiu)? Vienas svarbiausių būdų- keisti mokesčių politiką, pagrįstai ir nuosekliai mažinti mokesčių normas. Pirmiausia, tai skatintų darbo našumo kilimą, didintų darbinį aktyvumą, kadangi mažėtų mokestis už kiekvieną papildomai uždirbtą pajamų vienetą. Antra, tai skatintų taupymo procesą ir didintų investicijas.Natūralioji gamybos apimtis gali būti padidinta ir kitais būdais, pvz., didinant konkurenciją ir įvairių ūkio šakų efektyvumą, tobulinant socialinio aprūpinimo sistemą ir didinant neturtingų žmonių sluoksnių darbinį aktyvumą.Bendroji pasiūla ilguoju laikotarpiu gali padidėti ir “natūraliu” būdu, t.y. dėl mokslo ir technologinės pažangos, žmonių išsilavinimo didėjimo ir t.t. tai sudaro sąlygas potencialiajam nacionaliniam produktui didėti.Galiausiai tenka pažymėti, kad vyriausybė gali stengtis sukurti naudingus pasiūlos šuolius (šokus), nors ir neilgam laikui. Tai ji gali daryti, tobulindama įstatymus, mokesčius ir subsidijų politiką. Tuo atveju staigiai padidėjusi trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla gali sumažinti bendrosios paklausos sukeltą infliaciją.