1.Gamybos proceso elementai. G.procesas susideda iš 3 dalių:darbas (tikslinga žmonių veikla), darbo priemonės(įrankiai, mašinos, įrengimai, pastatai, energija, žemė ir kt), darbo objektai (Žaliavos ir pagrindinės medžiagos) Pagalbinės medžiagos – nesudaro gaminio daiktinio turinio, bet jos naudojamos gamybos procese. 2. Gamybos proceso organizavimas – tai visuma priemonių geriausiai suderinančius gamybos procesus su darbo priemonių ir darbo objektų naudojimu. Ir visą tai turi siekti kuo didesnio pelnoir patenkinti visus vartotojų poreikius. Taigi viskas apima įmonės ar susivienijimoveiklos etapus ir visas veiklos srytis. Pirmiausiai techninės pažangos priskiriamas gamybos tobulėjimui, atsinaujinimui. Kitas žingsnis darbo organizavimas, normavimas. 3.Įmonės gamybos organizavimo principai. – tai proporcingumas, nenutrūkstamumas bei ritmingumas, specializavimas, sroviškumas, automatizavimas bei mechanizavimas, gamybos proceso lankstumas, gamybos integravimas ir kt. Proporcingumas reikalauja, įmonės struktūrinių vienetų gamybiniai pajėgumai būtų tarpusavyje suderinti, užtikrintų nepertraukiamą darbą. Gamybos nenutrūkstamumas siekiamas kuo labiau sumažinant pertraukas gamybos procese,tuomet sumažėja gamybos ciklas, sumažėja nebaigti gamybos likučiai ir įmonei reikia mažiau apyvartinių lėšų. Gamybos ritmingumas siekiamas, kai įmonėje produkcijos kiekis pagaminamas vienodas arba nuolat didėjantis. Tokiu būdu apkraunami įrengimai, pilnai panaudojama darbo jėga, gerėja produkcijos kokybė. 4. Gamybos proceso rūšys. Bendras gamybos procesas – tai sudėtingos struktūros visuma, kurią nagrinėjant sisteminiu požiūriu tenka išskirti keletą tarpusavyje sąveikaujančių posistemių arba proceso rūšių. Kai keičiamos įvairios darbo objektų savybės yra vadinama – pagrindiniais procesais. čia keičiama forma ir matmenys, vidinė struktūra, išvaizda ir pan. Pagrindinių procesų tiesioginis rezultatas – gatavi gaminiai, patarnavimai. Kai be jokių trukdžiu padeda vykti pagrindiniams procesams, vadinama pagalbiniais proc. Čia produkcija nerealizuojama, ji naudojama įmonės vidaus reikalams. Aptarnavimo procesai padeda veikti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams. Šis procesas juos aptarnauja. 5. Gamybos fazės: paruošimo, apdirbimo ir surinkimo fazės bendrai įeina į pagrindinius gamybos procesus. Paruošimo vazėje gaminami ruošiniai, stengiamasi, kad jie būtų kuo artimesni būsimųjų detalių konfigūracijai ir matmenims. Apdirbimo fazėje gaminamos detalės, stengiantis užtikrinti jų pakeičiamumą, nes tada surinkimo procesuose mažėja darbo imlumas.Surinkimo fazėje iš detalių gaminami gaminiai. Čia t.p. išbandomi gaminiai, dažomi ir įpakuojami. 6. Gamybos specializavimas. Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, daliniai procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius skirstomi atskiriems įmonės stktūriniams vienetams ir atskiroms darbo vietoms. Jie skirstomi pagal įvairias specializavimo formas. Viena yra Daiktinė specializavimo forma. čia atskiri struktūriniai vienetai specializuojami įvairiais įrengimais ir įvairiais technologijos procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus: gaminius, detales ir pan. Tobuliausia daiktinio specializavimo forma yra detalinė specializacija. Ši specializacija supaprastina operatyvinį valdymą, sutrumpėja gamybos ciklas, kadangi nereikia daugelio operacijų. Ši forma sudaro sąlygas didinti darbo našumą bei mažina produkcijos savikainą. Kita specializavimo forma Technologinės. Čia atskiri struktūriniai vienetai specializuojami apdirbi įvairius objektus, kuriuos sieja tam tikros operacijos. Dabar, plačiai naudojant kompiuterius, technologinė forma tampa svarbiausia. 7.Įmonės gamybinis pajėgumas. – turi galimybę disponuoti ištekliais arba panaudoti juos, gauti, pagaminti gaminius, saugoti arba pritaikyti prekes ir pan.Versle pajėgumas dažniausiai suprantamas kaip produkcijos apimtis, kurią gali pagaminti įmonė per atitinkamą laikotarpį. Trumpalaikiame planavime pajėgumas apibrėžiamas kaip galimas išteklių panaudojimas per konkretų laiko periodą. Įmonės gamybinis pajėgumas priklauso nuo daugelio veiksnių: įmonės specializavimo lygio; pagrindinių gamybinių fondų struktūros ir dydžio; įrengimų našumo; žaliavų; įrengimų darbo laiko; įmonės darbo rėžimo ir t.t. 8. Gamybos panaudojimo rodikliai. Gamybinis pajėgumas apibrėžia galimą produkcijos išdirbio normą per laiko vienetą, todėl įmonės gamybinio pajėgumo ir panaudojimo planavime bei analizėje yra naudojami įvairūs rodikliai: 1. Gamybos pajėgumas, kuriuo remiantis buvo suprojektuotas įmonės gamybinis procesas o tuo pačiu nustatyta gamybos apimtis, kuriai esant pasiekiami mažiausi vidutiniai produkcijos gamybos kaštai. 2. Projektinio gamybos pajėgumo panaudojimo koeficientas parodo, kiek įmonė priartėjo prie projektinio pajėgumo lygio, apskaičiuojamas panaudojamo (Bgp) ir projektinio (Bgpproj) gamybinio pajegumo santykiu. 3. Gamybinio pajėgumo panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas gamybinės programos ( Bn) vidutinio metinio įmonės gamybinio pajėgumo (Bgp) santykiui. 4. Planuojant įmonės gamybinį pajėgumą ir jo panaudojimą, dažnai yra naudojamos įmonės, cecho, baro pralaidumo apkrovimo sąvokos. Gamybinio padalinio pralaidumą reikia suprasti, kaip jo pajėgumą, išreikštą sąlyginiais natūriniais vienetais ( įreng., žm., ploto valandomis); apkrovimą – kaip gamybinio pajėgumo panaudojimo lygį, kuris gali būti išreikštas koeficientu arba procentu ir apskaičiuojamas gamybinės programos ir pajėgumo santykiu 5. Įmonės gamybinis pajėgumas gali būti išreiškiamas natūriniais arba sąlyginiais natūriniais vienetais. Skirtumas tarp vienodų mato vienetų parodo turimo gamybinio pajėgumo rezervą Brgp = Bgp – Bn. 6. Įmonės gamybinis pajėgumas visada turi būti didesnis už gamybos programą. Kuo geresnis įmonės gamybinio pajegumo panaudojimas tuo geriau ir lengviau be papildomų investicijų pagaminti daugiau produkcijos, padidinti darbo našumą ir sumažinti gaminių savikiną. 9. Įmonės gamybinio pajėgumo planavimas. Įmonės gamybinis pajėgumas yra panaudojamas ilgalaikiame periode, trumpalaikiame periode įmonė planuoja atitinkamą gamybinio panaudojimą ir apkrovimą. Pirmiausiai apsakičiuojamas gamybinio pajėgumo poreikisir poto sprendžiamos jo suformavimo problemos. Poreikiai nustatomi nuprognozavus produkcijos pardavimo apimtį, apskaičiavus įrengimų ir darbininkų poreikį, sudarius darbininkų ir įrengimų apkrovimo grafikus, nustačius rezervo pajėgumą.. Kitas žingsnis – problemų sprendimas, kuris susijęs su atitinkamo pajėgumo pralaidumo sukūrimu. Pirmiausia – gamybinio pajėgumo subalansavimas. Čia stengiamasi subalansuoti visus gamybinių operacijų pajėgumus. Vėliau – gamybinio pajėgumo atnaujinimo dažnumas, kurį planuojant ir atliekant reikia įvertinti išlaidų padidėjimą dėl per dažnai vykdomos įrengimų modernizacijos ir išlaidas atsirandančias dėl prastos įrengimų fizinės ir moralinės būklės. Galiausia išorinių gamybinio pajėgumo didinimo šaltinių paieška ir sukūrimas. 10. Metinio gamybinio plano sudarymas ir koregavimas. Žinant tam tikro laikotarpio pardavimų kiekį reikia jį suderinti su gamybos apimtimi. Planuojant gamybos apimtį reikia nusistatyti ją trumpam laiko tarpui. Tačiau reikia atsižvelgtį į sutartus su pirkėjais produkcijos išsiuntimo terminus, gamybinio pajėgumo padidinimą, kuris leis padidinti ir gamybos apimtį, ritmingą visų įmonės padalinių darbą, darbo sezoniškumą, produkcijos realizavimo sezoniškumą. Nustatant ketvirtinės gamybos užduotis, metinis gamybos planas suskirstomas mėnesiais. Tai daroma remiantis darbo dienų skaičiumi per mėnesį ir atsižvelgiant į produkcijos dydžio kitimo pokytį. Jei produkcija gaminama tolygiai, metinė gamybos apimtis skirstoma mėnesiais ir ketvirčiais atsižvelgiant į darbo dienų skaičių. Produkcijos gamybą tolygiais didinant, pirmiausia apskaičiuojamas kiekvieno mėnesio produkcijos gamybos prieaugis. Planinės ir faktinės gamybos apimtys ir gaminių atsargos sandėlyje gali būti palyginamos, analiuojamos ir koreguojamos likusiai metų daliai atitinkamose formose. Gamybos plano prognozė likusiai metų daliai priklauso nuo bendro neplanuoto atsargų pasikeitimo ir pardavimų prognozės. Suminis neplanuotas gaminių atsargų pokytis parodo, į kurių gaminių gamybos planus reikia atkreipti dėmesį ir juos koreguoti, kad tų gaminių atsargos sandėlyje vėl pasiektų planinį dydį. 11. Įmonės gamybos apimties augimo apribojimai. Išteklių apribojimai, tai natūralūs arba fiziniai apribojimai. Prie jų priskiriamos įmonėje konkrečiu momentu turimos žaliavų, medžiagų, pusgaminių ir detalių atsargos, reikiamas kvalifikacijos darbuotojų skaičius, veikiančių mašinų ir įrengimų skaičius ir t.t. tik šie ištekliai gali būti panaudoti gamyboje. Apribojimai susiję su paklausa. Trumpalaikiu periodu produkto kaina gali būti laikoma nustatyta, kaip ir vartotojų paklausa tam produktui. Informacija apie produkto paklausą rinkoje gali riboti tolesnį produkto gamybos didinimą arba atvirkščiai skatinti, ieškant galimybių plėsti gamybą, kad išaugusių produktų paklausa būtų patenkinta. Biudžetiniai apribojimai praktiškai išreiškia savarankiškos ūkiskaitinės įmonės veiklos pagrindinį principą: savo išlaidas ji privalo padengti savo gaunamomis pajamomis. 12. Išteklių poreikių planavimas. Išteklių planavimo fazės yra nustatyti išteklio nomenklatūrą ir poreikį, remiantis planinėmis gamybos užduotimis ir numatomomis įgyvendinti priemonėmis. Kita fazė išteklių gavimo, gamybos, paruošimo galimybių nustatymas ir planavimas. Jei tokių galimybių nėra reikia keisti gamybos planus bei priemones. Dar viena fazė – išteklių paskirstymas atskiroms programoms, projektams, darbams, padaliniams. Organizuojant, planuojant įmonės aprūpinimą, siekiama 2 tikslų: minimalių aprūpinimo kaštų ir aukšto aprūpinimo lygio. 13. Aprūpinimo planavimo uždaviniai. Planuojant įmonės aprūpinimą visais reikalingais ištekliais sprendžiami techniniai ir ekonominiai aprūpinimo uždaviniai. Techniniai aprūpinimo uždaviniai – visi reikalingi gamybos veiksniai turi būti paruosti ir pristatyti reikiamoje vietoje planuojamu laiku atitinkamu kiekiu ir kokybe. Ekonominiai aprūpinimo uždaviniai – įmonės aprūpinimo organizavimas ir planavimas turi padėti pasiekti bendrus įmonės planinio laikotarpio tikslus ir rodiklius t.y įmonė jai reikalingais ištekliais turi būti aprūpinta su mažiausiomis išlaidomis. 14. Įmonės aprūpinimo materialiniais ir energetiniais ištekliais planavimas. Materialiniu išteklių grupei paprastai priskiriami ir energetiniai resursai. Įmonės naudoja įvairių rūšių energiją t.y elektros, šilumine, salti, suspausta orą, dujas, vandenį. Bendra materialiniu išteklių poreikio ir išlaidų planavimo eigoje turi būti žinomas gamybos planas; nustatoma reikalingu medžiagų nomenklatūra; apskaičiuojamas medžiagų kiekis reikalingas gamybos planui įvykdyti; apskaičiuojama medžiagų vertė, įvertinamas medžiagų atsargu lygis sandelyje; nustatomas medžiagų kiekis kuri reikia nupirkti ir pristatyti į įmone; apskaičiuojamos medžiagų išlaidos. 15. Deficitas ir rezervas gamyboje. Deficitas reiškia, kad kurio nors ketinimo ar plano įgyvendinti negalima nes trūksta būtinų išteklių. Rezervas gali būti suprantamas ir kaip perteklius kuris paprastai gamyboje vertinamas neigiamai ir kaip atsarga kuri priešingai gamyboje turi teigiama prasme. Galima išskirti vidinius ir išorinius rezervus. Kai įmonė veikia rinkos sąlygomis , kur egzistuoja gamybos apribojimai dėl paklausos, paprasati susidaro beveik visų rišių išteklių rezervai. 16. gamybos efektyvumas ir jo uždaviniai.Pramones gamybos efektyvumas rinkos ekonomikos sąlygomis turi itin didele reikšme. Todėl svarbiausias uždavinys pertvarkyti masinu gamybos technologinius procesus: įdiegti naujas technologijas, naujus gamybos ir darbo organizavimo metodus. Kiekviena įmonė turi savas gamybos efektyvumo didinimo noras ir jas reikia naudoti. Siekiant didžiausio gamybos efektyvumo įmonei reikia pasirinkti toki gamybos metodą kuris leistu mažiausiomis sąnaudomis pagaminti bet koki reikalinga geros kokybes produkcijos kieki. 17. ekonominio efektyvumo kriterijai ir rodikliai. kriterijai nusako kokiu pagrindu vertinamas gamybos efektyvumas, o rodikliai yra įvertinimo būdas. Rodikliai gali būti dviejų tipu: tiesioginiai ir atvirkštiniai. Tiesioginiai rodikliai įvertina gamybos efektyvumo lygi, parodo efektyvumo didinimo budus. Atvirkštiniai rodikliai parodo kaip keičiasi gamybos ekonominis efektyvumas mažinant išlaidas. 18. pagrindiniai gamybos efektyvumo didinimo veiksniai. Yra tokie: pagal gamybos tobulinimo kryptis (mokslo technikos pažangos lygio kėlimas; gamybos organizavimo tobulinimas; darbo kultūros ir dirbančiųjų kvalifikacijos kėlimas; gamybos specializacijos lygio kėlimas; dirbančiųjų materialinis skatinimas; gaminamos produkcijos konstrukcijos tobulinimas) pagal gamybos išlaidų rūšis(gamybinio darbo imlumo mažinimas; racionalus ir ekonomiškas visu materialiniu išteklių panaudojimas; kapitalo panaudojimas efektyvumo didinimui) 19. Įmonės personalas-svarbiausios ekonominės sėkmės veiksnys. Personalas- tai visi įmonės dirbantieji, apimantys visus samdomus darbuotojus ir dirbančius savininkus. Pagrindinis personalo požymiais yra : individuali ar kolektyvinė darbo sutartis su darbdaviu; Tam tikros kvalifikacijos patyrimo, įgūdžių, charakterių, asmeninės charakteristikos, reikalingos darbui konkrečioje pareigybėje ir darbo vietoje atlikti; Tikslinė personalo veiklos orientacija, siekianti apjunkti įmonės ir atskirų personalo narių tikslus ir siekius. 20. Įmonės efektyvumas priklauso ne tik nuo personalo, bet ir kitų suinteresuotų grupių: akcininkų, direktorių tarybos, tiekėjų, pirkėjų, kreditorių ir panašiai. 21. Personalo klasifikavimas. Klasifikacinė personalo struktūra tai skirtingos klasifikacijos darbuotojų skaičius: su aukštuoju, aukštesniuoju, profesiniu, viduriniu, ne pilnu vidurini išsimokslinimu, detaliau pagal įgytas specialybes. Kitų struktūrų grupei mes priskiriame mažiau reikšmingas kvalifikacijos. Jos gali būti nagrinėjamos ir kiekviena ir atskirai, bet labai dažnai jos naudojamos kaip papildomas kriterijus, nagrinėjant pirmas dvi klasifikacijas. Koks vyrų ir koks moterų išsimokslinimo lygis ir panašiai: Čia galima skirti tokias klasifikavimo grupes: personalo klasifikavimas pagal lytį ir amžių; personalo klasifikavimas pagal stažą visumoje ir gamykloje; personalo klasifikavimas pagal tautybę ir panašiai. 22.Nuo ko priklauso įmonės darbuotojų skaičius? Darbuotojų skaičius priklauso nuo įmonės tikslų, gamybinės programos apimties ir struktūros, nuo techninio lygio, darbo našumo ir darbo jėgos rinkos. Taip pat nuo visų šių veiksnių priklauso ir darbuotojų kvalifikacija 23. Efektyvaus darbo laiko fondo planavimas. Efektyvus darbo laiko fondas – tai laikas kurį darbuotojas gali panaudoti darbams atlikti per tam tikrą laiko periodą. Tam sudaromas vieno darbuotojo darbo laiko balansas, kuriame atspindimi vidutiniai vienam darbuotojui darbo laiko panaudojimo rezultatai. Yra kalendorinis darbo laiko fondas. Jis lygus kalendorinių dirnų skaičiui planiniu laikotarpiu. Nominalus (maksimalus) metinis darbo laiko fondas yra maksimalus laikas, kuriame galėtų vykti darbas. 24. Vieno darbuotojo efektyvaus darbo laiko fondas. Efektyvaus darbo laiko fondas – tai laikas, kurį darbuotojas gali panaudoti darbams atlikti per tam tikrą laiko periodą. Tam sudaromas planinis vieno darbuotojo darbo laiko balansas, kuriame atsispindi vidutiniai vienam darbuotojui darbo laiko panaudojimo rezultatai. Laiko struktūros planas: Kalendorinis darbo laikas dienomis-365; Poilsio ir švenčių dienos -106; Šventės-8; Poilsio dienos-98; Nominalus darbo laiko fondas-259; Neatėjimas į darbą (vidutiniškai žmogui), dn.-29; Eilinės ir papildomos atostogos-20; Gimdymo atostogos2,5; Valstybinių ir visuomeninių pareigų vykdymas- 0,5; Ligos – 6; Darbo dienų skaičius – 230; Darbo dienos trukmė, h -8; Darbo dienos sutrumpinimai (vidutiniškai žmogui), h 0,26; Už darbą kenksmingomis sąlygomis -0,14; Paaugliams -0,09; Maitinančioms motinoms -0,02; Priešventinėms dienomis -0,01; Vidutinė darbo dienos trukmė, h -7,74; Efektyvus darbo laiko fondas, h -1780 25. Darbuotojų skaičiaus planavimo būtinumas. Personalą planuojant, reikia numatyti optimalų kiekvienos specialybės darbuotojų skaičių, reikalingą planuojamai užduočiai atlikti, kiekvienos specialybės darbuotojų perteklių arba trūkumą ir apsvarstyti neatitikimo pašalinimo būdus, numatyti reikalingą darbuotojų priėmimą ir atleidimą, numatyti reikalingas personalo ugdymo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo priemones ir t.t; darbuotojų ugdymo ir kvalifikacijos kėlimo priemones. 26. Darbuotojų poreikio planavimo etapai. Planuojant darbuotojų poreikį, reikia nustatyti darbuotojų poreikį ir apsiskaičiuoti turimus darbuotojus. Darbuotojų poreikiai gali būti kiekybiniu aspektu, kokybinį ir laiko. Darbuotojų kvalifikacijos skaičius sąlygoja įvairūs veiksniai. Pirmiausia įmonės tikslai. Kintant įmonės tikslams, gali kisti ir darbuotojų kiekio ir kokybės poreikis. Sekantis žyngsnis – gamybinės programos apimtis ir struktūra. Vėliau techninis lygis. Nauji įrengimai ar technologijos pasikeitimai dažnai reikalauja kitokios kvalifikacijos darbuotojų, taip pat neretai sumažėja ir jų poreikis. Organizacinis lygis – naujų darbo metodų įdiegimas sąlygoja darbo laiko ekonomiją, o tada taip pat gali sumažėti darbuotojų poreikis. Darbo našumas, tai techninė pažanga ar kvalifikuotesnė darbo jėga taip pat leidžia arba sutrumpinti darbo laiką, arba išlaisvinti darbuotojus. Darbo jėgos rinka, jos struktūra šalyje, pasaulyje, įstatymai, reguliuojantys darbinę veiklą, formuoja darbo jėgos pasiūlą ir paklausą. 27. Pagrindinių darbininkų skaičius įmonėje. Nustatant darbuotojų skaičių pagal kategorijas, padalinius ar kitus požymius, naudojami tam tikri pradiniai duomenys. 1) įmonės organizacinė valdymo struktūra 2) darbų apimtys ir jų nomenklatūra 3) darbo laiko normos tam tikriems darbams atlikti 4) darbo našumo augimo tendencijos, įgalinančios pakoreguoti darbo laiko normą, atsižvelgiant į faktišką išdirbį. Pagrindinių ir pagalbinių darbininkų skaičius, jei jų darbas yra normuojamas apskaičiuojamas: . 28. Pagalbinių ir kitų darbininkų skaičiaus planavimas Vadovų specialistų ir aptarnaujančio personalo reikalingas skaičius apskaičiuojamas pagal etapų sąrašus, kurie sudaromi pagal šių kategorijų darbuotojams numatytas darbų apimtis, atsižvelgiant į konkrečios įmonės specifiką bei pasirinktą personalo poreikio apskaičiavimo metodiką. Pagalbinių ir kitų darbuotojų skaičius dažniausiai apskaičiuojamas pagal aptarnavimo normas: .29. Darbo našumą įtakojantys veiksniai (schema). Darbo našumą įtakojantys veiksniai yra 3: Dalykiniai, žmogiškieji ir rinkos veiksniai. Dalykinius veiksnius sudaro techniniai ir organizaciniai. Žmogiškus – sugebėjimas dirbti ir pasiruošimas, nusiteikimas dirbti. Nusiteikimą darbui ir pasiruošimą jam įtakoja psichologinis nusiteikimas ir fizinė būklė. 30. Darbo našumo rodikliai. Priklausomai nuo produkcijos išraiškos, darbo našumo rodikliai gali būti matuojamas natūriniais sąlyginiais, sąlyginiais, vertiniais ir darbo imlumo vienetais. 31. Darbo jėgos vertė ir darbo jėgos kaina. Kada gali darbo jėgos kaina ir vertė nesutapti? Darbo užmokesčiui įtakos turi daug veiksnių, tačiau pirmiausia tikslinga aptarti darbo jėgos vertę ir darbo jėgą. Darbo proceso metu eikvojama fizinė ir protinė jėga turi būti kompensuojama, nes priešingu atveju darbuotojas negalės efektyviai dirbti. Priemonių, reikalingų normaliam darbuotojo darbinių sugebėjimų atsiskaitymui, verčių suma parodo darbo jėgos vertę. Tačiau žmogaus poreikių struktūra bei dydis, o tuo pačiu ir priemonių jų patenkinimui apimtis, yra santykinė reikšmė, priklausanti ne tik nuo darbo intensyvumo ir sudėtingumo, bet ir nuo išorinių veiksnių: socialinio ekonominio šalies išsivystymo lygio, demografinės situacijos, kultūrinių tradicijų ir pan. įvertinant šiuos skirtumus susiformuoja darbo jėgos kaina rinkoje, kurią galima apibrėžti kaip tam tikrą darbo jėgos vertės lygį pinigine išraiška, esant atitinkamam darbo jėgos pasiūlos ir jėgos verte. Darbo jėgos kaina gali nesutapti su darbo jėgos verte. Galimi trys variantai: Pirmasis (idealusis) variantas – rinkoje darbo jėgos paklausa atitinka pasiūlą. Darbo jėgos kaina lygi darbo jėgos vertei. Antrasis variantas – darbo jėgos paklausa viršija pasiūlą. Darbo jėgos kaina viršija darbo jėgos vertę. Trečiasis variantas – darbo jėgos pasiūla viršija darbo jėgos paklausą. 32.darbo jėgos paklausos ir ribinio pajamų produkto priklausomybė. Darbo paklausą visuomenės mastu lemia ekonominiai veiksniai,t.y., pelno dinamika, ūkio struktūros pokyčiai, ūkinės veiklos ciklo svyravimai, smulkaus verslo dalis šalies ekonomikoje. Darbo paklausa yra labiau dinamiškesnis, paslankesnis reiškinys negu darbo pasiūla.Įmonių darbo jėgos paklausą tiesiogiai veikia jų taikomos technologijos, darbo našumo lygis ir susiklostęs darbo užmokesčio dydis. Sprendžiant darbo paklausos klausimus, labai svarbu optimaliai suderinti darbo ir kapitalo veiksmus, žiūrint į kapitalo ir darbo jėgos kainą, taip pat reikia atsižvelgti į ribinio pajamų produkto dinamiką.Ribinis pajamų produktas-tai bendrųjų firmos pajamų pokytis, gautas padidinus darbą 1 darbo vienetu, tai papildomos pajamos, kai firma naudoja papildomą kintamųjų sąnaudų vienetą. 33.kas įtakoja darbo jėgos pasiūlą? Darbo jėgos pasiūla įtakojantys veiksniai.Darbo jėgos pasiūla yra mažiau dinamiškas reiškinys nei darbo jėgos paklausa. Greta demografinės paklausos , kuri formuoja kiekybinę ir kokybinę darbo jėgos pasiūlos struktūrą, didelę įtaką turi šalies ekonominė situacija. 34.pagrindiniai darbo užmokesčio organizavimo principai? Įmonės veiklos rezultatai priklauso nuo darbo užmokesčio organizavimo teisingumo ir turi tenkinti ir suderinti darbuotojų ir darbdavių interesus. Dabar labaiu skatinami tie darbuotojai kurie atlieka įmonės veiklos plėtros strateginius tikslus atitinkančius darbus. Darbo užmokestis turi užtikrinti žmogaus cocialinę padėtį ir skatinti siekti geriausiu rezultatų. Jis turi stabilizuoti darbininkus. Minimalus darbo užmokestis yra pagrindas deferencijuoti atskirų darbuotojų darbo užmokestį. Darbo užmokesčio pagrindimas gali būti paremtas trimis pagrindiniais darbo apmokėjimo organizavimo modeliais; amerikietiškuoju, japoniškuoju, Vakarų Europos šalių. 35.Darbo užmokesčio tikslai. Pagrindiniai tikslai: 1)padėti konkuruoti darbo rinkoje, nes nustačius per mažą darbo užmokesčio lygį, įmonė nesugebės pritraukti ir išlaikyti reikiamų darbuotojų. 2)garantuoti darbo sąnaudų efektyvumą 3)motyvuoti darbuotojus geriau atlikti darbus. 36.Pagrindinės darbo užmokesčio formos. Vienetinė darbo užmokesčio forma yra viena seniausių. Tai darbo užmokestis (L), apskaičiuojamas, įvertinus pagamintą produkcijos kiekį ir vieno produkcijos vieneto įkainį: L=N*I. vienetinė darbo užmokesčio forma racionali, kai visų pirma akcentuojamas kiekybinis rezultatas. Tačiau šiai užmokesčio formai reikalingos tam tikros prielaidos: *kai lengvai išmatuojamas darbas natūrine išraiška; *kai didelis darbo greitis neturi įtakos darbo kokybei; *kai didžiausią įtaką darbo rezultatams daro pats žmogus. Gryna vienetinė DU forma taikoma retai, paprastai kombinuotos vienetinio DU formos. Progresyvinė DU forma. Nustatoma tam tikra produkcijos kiekio norma, už kurią mokama pagal tam tikrą įkainį. Už viršnorminę produkciją mokami padidinti įkainiai, kurių įkainis priklauso nuo normų viršijimo procentų. Progresyvinė DU forma labai pakelia savikainą dėl padidėjusios DU dalies, gali pablogėti kokybė ir dėl šių priežasčių ji paprastai taikoma tik “siaurų”vietų likvidavimui. Labai panaši į progresyvinę DU forma yra Regresinė, tačiau čia- kuo daugiau viršijamos normos, tuo lėčiau didėja įkainiai. Ši DU forma dar vadinama papildomų pajamų pasidalijimo sistema, nes teigiama, kad normos viršijamos dėl geresnio darbo organizavimo. Diferencijuota (baudų) DU forma yra viena seniausių. Pirmasis ją pritaikė F.Teiloras. nustatoma normuota užduotis, kurios neįvykdžius mažinami įkainiai. Esant netiesioginiai vienetinei darbo apmokėjimo sistemai, darbuotojų uždarbio dydis priklauso nuo jų aptarnaujamų darbininkų darbo rezultatų. Šią sistemą rekomenduojama naudoti apmokėti pagalbiniams darbininkams. Akordinė vienetinė darbo sistema pasižymi tuo, kad atliekamų darbų kiekis nustatomas už visą darbų kompleksą t.y už akordinę užduotį. Tai skatina darbuotojų materialinį suinteresuotumą našiau dirbti ir atlikti darbą kuo trumpesniu laiku. Minėtos DU formos atsižvelgia tik į pastoviąją DU dalį, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais ypač akcentuojamas darbuotojų pripažinimas, skatinama asmeninė jo iniciatyva, todėl sukurta labai daugįvarių vienetinės darbo užmokesčio formos atmainų įvertinančių darbo užmokesčio dalį. Viena jų- asmeninių priedų. Čia DU susideda iš 2 dalių: tarifinio atlyginimo ir asmeninio priedo, kuris priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių, lemiančių jo darbo rezultatyvumą. Pastaruoju metu vis dažniau pereinama prie laikinės DU formos, todėl reikėtų išsiaiškinti jos privalumus ir trūkumus. LAIKINĖ DARBO UŽMOKESČIO FORMA. Taikant šią formą, įvertinamas darbo laikas, neatsižvelgiant į pagamintą kiekį: L=a*F. todėl taikomos labai įvairios ir laikinės DU formos atmainos. Laikinė DU forma, turinti privalomą normuotą užduotį, kai yra nurodyta būtina įvykdyti tam tikra užduotis per tam tikrą laiko tarpą. Asmeninių priedų- analogiška vienetinei DU formai, su asmeniniais priedais, tik čia skirtingai apskaičiuojama pastovioji DU dalis: pirmu atveju- atsižvelgiant šį pagamintą kiekį, antru- į tarifinį valandinį atlygį.37.Kokiais principais remiantis galima suformuoti teisingą apmokėjimo už darbą sistemą. Darbo užmokestis turi užtikrinti darbuotojo socialinį prestižą, priklausantį nuo jo kvalifikacijos ir skatinti vykdyti valdymo sprendimus. Darbo užmokestis turi skatinti darbuotojo stabilumą. Minimalaus darbo užmokesčio nustatymas, kurio dydis priklauso nuo šalies ekonominės galios ir socialinio minimumo išlaidų. 38. Darbo organizavimas įmonėje tai sistema organizacinių – techninių priemonių, padedančių tikslingai naudoti darbo jėgą, darbo laiką ir sudaryti normalias, sveikas darbo sąlygas, esant atitinkamam gamybos technikos, technologijos ir organizavimo lygiui. 39. Kokios yra darbo pasidalijimo formos? Darbo pasidalijimu vad. gamybinio proceso suskaidymas į skirtingas užduotis, kurių kiekvieną atlieka kitas darbuotojas. Įmonėse ir kitose organizacijose yra dvi pagrindinės darbo pasidalijimo formos: funkcinis ir technologinis pasidalijimas. Funkcinis darbo pasidalijimas suskirsto darbus pagal atliekamų gamybinių funkcijų pobūdį. Pagrindinės funkcijos gali būti skaidomos dar smulkiau į funkcijas, kurias atlieka atskirų profesijų darbininkai. Technologinis darbo pasidalijimas-tai darbų išskyrimas priklausomai nuo jų atlikimo ir technologijos. Technologinį darbo pasidalijimą nulemia sudėtingo gamybinio proceso skirstymas į dalis, dėl to darbininkai grupuojami pagal profesijas. Dar yra kvalifikacinis darbo pasidalijimas pagrįstas darbų skirstymu pagal sudėtingumą; dėl to kiekvienos profesijos darbininkai skirstomi į kategorijas. Darbininkams, atliekantiems paprasčiausius darbus, suteikiama I kategorija, o dirbantiems sudėtingiausius darbus, suteikiama aukščiausioji, pvz.: VI kat. 40. Darbo normavimas įmonėje.Kokios darbo normos? Darbo normavimas-svarbus darbo organizavimo įmonėje (firmoje) elementas ir viena iš darbo našumo kėlimo sąlygų. Darbo organizavimas neįmanomas be darbo matavimo. Darbas matuojamas laiko ir energijos sąnaudomis jam atlikti. Darbo norma-tai nustatytos darbo laiko sąnaudos atskirai operacijai atlikti, gaminio daliai arba visam gaminiui pagaminti, esant tam tikrai technikai, technologijai ir organizacijai. Naudojamos šios darbo normos: 1.Laiko norma-tai laikas, reikalingas vienam gaminiui pagaminti arba operacijai atlikti tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis, išreiškiama laiko vienetais. 2.Išdirbio norma-tai gaminių ar operacijų skaičius arba kitu būdu nustatytas darbo kiekis, kurį darbuotojas turi pagaminti ar atlikti per laiko vienetą (val. savaitę, mėn.) tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis.Laiko normai didėjant, išdirbio norma mažėja ir atvirkščiai. 3.Aptarnavimo norma-tai nustatytas įrengimų, darbo vietų, darbuotojų skaičius arba apimtis gamybinio ploto, kurį per pamainą turi aptarnauti vienas darbuotojas arba brigada tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis. Nustatoma pagal formulę Tpam -pamainos trukmė, Tn.ap.-laiko norma įrengimui, gamybinių plotų vienetui aptarnauti. 4.Darbuotojų skaičiaus norma-tai nustatytas reikalingo personalo skaičius, tam tikromis organizacinėmis ir techninėmis sąlygomis, būtinas tam tikram tikrai darbų apimčiai atlikti. 41. Pardavimų planavimas (parduodamų gaminių asortimento nustatymas: kainos kaštai, rentabilumas): a)vartotojų poreikių nustatymas b)kritiškai įvertinti gaminamą produkciją: vartotojų požiūriu, konkurentų požiūriu c)naujų gaminių gamybos nustatymas d)gaminių modernizavimo numatymas e)senų gaminių gamybos nustatymas. 42. Naujų gaminių planavimo rizikos sumažinimo būdai: 1.negalima pradėti gamybos neturint išankstinės sutarties arba jos projekto; 2.taikyti tokius konstruktorinius sprendimus, kurie būtų pagrįsti gaminių unifikavimu (tinkamumu) ir standartizavimu;3.rezervinių rinkų paieška; 4.sukurti produkcijos konkurencinius pranašumus; 5.efektyvios marketingo sistemos reklaminės politikos sukūrimas; 6.griežtai laikytis sutarčių sąlygų su išteklių tiekėjais ir su produkcijos pirkėjais. 43. pardavimų planavimo pagrindiniai etapai: 1.vartotojų poreikių nustatymas; jų elgsenos dėsningumų išaiškinimas;gaminamos produkcijos panaudojimo būdų analizė.2.įmonės produkcijos įvertinimas vartotojų požiūriu. 3.konkuruojančių gaminių pagal įvairius konkurencingumo rodiklius įvertinimas. 4.asortimento formavimas, priimant sprendimus, kurių gaminių gamybą reikia nutraukti dėl jų sumažėjusio konkurencingumo ir rentabilumo ir kuriuos naujus gaminius reikia įtraukti į išleidžiamos produkcijos nomenklatūrą, tame tarpe ir visai naujus gaminius, įsisavinant naujas gamybas ir praplečiant įmonės specializacijas. 5.naujų gaminių gamybos ir esamų gaminių modernizavimo galimybių tyrimas. 6.pardavimų apimties, kainų, savikainos ir rentabilumo prognozavimas. 7.naujos produkcijos testavimas, siekiant išsiaiškinti ar ji bus priimta potencialiems pirkėjams. 8.atsižvelgiant į testavimo rezultatus, atitinkamų rekomendacijų paruošimas įmonės gamybiniams padaliniams. 44. išlaidų skaičiavimo svarba. Išlaidų skaičiavimas yra reikšmingas bet kurios nuosavybės formos įmonėse. Ypač svarbu mokėti skaičiuoti išlaidas sprendžiant kainų sudarymo, kainų sudarymo pagristumo įvertinimo klausimus, sudarant personaliniu įmonių pajamų deklaracijas o AB pelno, pinigu srautu planus bei ataskaitas. Išlaidų skaičiavimas taip pat svarbus investiciniuose projektuose skaičiuojant tiek pačių investicijų dydį tiek ir projektu pinigu srautus. 45. ryšys tarp išlaidu ir sąnaudų. Tarp atitinkamo laikotarpio išlaidų ir sąnaudų galimi įvairūs ryšiai: 1kai yra išlaidos bet ne sąnaudos 2kai išlaidos lygios sąnaudoms 3.kai sąnaudos bet ne išlaidos a)nusidėvėjimo suma per atitinkama laikotarpi nustato apskaičiuoja pati įmonė b)kitos sąnaudos susijusios su mokėjimais kurie atsispindi pinigu sraute. 46. įmonės gamybos išlaidų rūšys. Gamybos išlaidos tai visos išlaidos padarytos gamybos procese. Įmonės gamybos išlaidos yra grupuojamos pagal išlaidų rūšis, išlaidų sudarymo vieta, priklausomybe nuo gamybos apimties kintamosios ir pastoviosios, pagal gaminamus objektus tiesiogini ir netiesiogini. 47. gamybos išlaidų struktūra. Gamybos išlaidos turi būti nustatomos labai tiksliai. Gamybos išlaidas yra tiesioginės ir netiesioginės. Tiesioginės gamybos išlaidos yra tokios, kurias galima tiesiogiai neabejojant paskirti konkrečiam gaminiui. Netiesioginės išlaidos, šių išlaidų negalima priskirti konkrečiam gaminiui, o tik jų grupei, cechui,pvz.,jei ceche gaminami 4 produktai, tai cecho apšvietimo, apšildymo išlaidos teks visiems gaminiams. Jas reikės paskirstyti netiesiogiai atskiriems gaminiams. Paskirstant netiesiogines išlaidas atskiriems gaminiams naudojami šie pagrindiniai būdai: 1. pagal pagamintos produkcijos apimtį. 2.pagal naudojamos žaliavos kiekį. 3.pagal gamybinių darbininkų darbo užmokestį. 4.kai kada skirstoma po lygiai. 48. Įmonės sąnaudų struktūra(schema). Įmonės sąnaudos: 1.Gamybos sąnaudos(savikaina) 1.1teisioginis.1.2 Netiesioginės. 2.Veiklos sąnaudos. 2.1.administracinės. 2.2. bendrosios. 3.finansinė investicinė veikla. 3.1Pajamos 3.1.1Palūkanos iš bankų ir pirkėjų(baudos ir delspinigiai) 3.2Sąnaudos 3.2.1Palūkanos bankui (baudos ir delspinigiai) 49. Kokios išlaidos sudaro gaminio savikainą? Ją sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.1 Tiesioginės gamybos išlaidos yra tokios kurias galima tiesiogiai neabejojant paskirti konkrečiam gaminiui 1.1 pagrindinės žaliavos ir medžiagos, kurios tiesiogiai įeina į gaminamą produktą atmetant parduodamų atliekų vertę 1.2. Tiesioginis darbo užmokestis, tai gamybinių darbininkų, kurie gamina tuos produktus darbo užmokestis ir priskaitymas soc draudimui.1.3. Technologinių procesų energija ( elektra, vanduo, šaltis,garas), jei žinomos sunaudojimo normos produkcijos vienetui, jei ne jos priskiriamos prie netiesioginių. 2 Netiesioginės išlaidos, jų negalime pasirinkti konkrečiam gaminiui tik jų grupei, cechui.2.1.pagalbinės žaliavos ir medžiagos kurios siejasi su gamyba, bet į gaminio sudėtį neįeina. 2.2.darbo užmokestis pagalbiniams darbininkams, prižiūrintiems, aptarnaujantiems įrengimą(elektrikas, šaltkalvis), žemesniajam valdymo personalui gamyboje, bei įmokos soc draudimui. 2.3.technologinių procesų energija, jei neturime naudojimo normą gaminio vienetui, tai skaičiuojame bendrą energijos sunaudojimą ir po to paskirstom atskiriems gaminiams. 2.4.nusidėvėjimas, gamybinių patalpų ir įrengimų nusidėvėjimo suma. 2.5gamybinių įrenginių priežiūros išlaidos, tepalai, skudurai einamasis remontas. 2.6.kitos netiesioginės išlaidos, joms priskiriama gamybinių pastatų šildymas, apšvietimas, išlaidos darbo aprangai. 50. Kas sudaro veiklos sąnaudas? Jas sudaro: 1 administracinės išlaidos. Tai administracinių pastatų einamasis remontas, eksploatacijos išlaidos, nusidėvėjimo suma, administracijos atlyginimai ir priskaitymai soc draudimui, bei pašto, telefono, komandiruočių išlaidos. 2 bendrosios išlaidos. Tai nuoma, su personalu nesusijęs draudimas, mokesčiai, kelių fondui, žemės nuoma, nekilnojamo turto mokesčiai, išlaidos produkcijos pardavimui, reklamai kt. 51. Parduotų prekių savikaina? Ją galima pavadinti pagrindinėmis veiklos sąnaudomis, kurios rodo tai kiek pačiai įmonei kainavo nusipirkti vėliau parduotas prekes, arba kiek atsiėjo pagaminimas, jei ji tas prekes gamino.Parduotų prekių savikainos rodiklis visuomet siejamas su ataskaitiniu laikotarpiu, parduota produkcija ar suteiktomis paslaugomis. Į šį rodiklį turi būti įskaitoma tik ta išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per ataskaitinį laikotarpį. Perdirbimo įmonių parduotų prekių savikainą sudaro pagamintos per ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikaina, pakoreguota atsižvelgiant į gatavos produkcijos likučių pasikeitimą per šį laikotarpį: pagaminta produkcija-parduota produkcija-pagamintos produkcijos likučiai- pagaminta produkcija sunaudota savo reikmėm+nebaigtos gamybos likučiai. 52. Įsigijimo savikaina Prekybos įmonėse parduotų prekių savikainą sudaro: prekių parduotų per ataskaitinį laikotarpį įsigijimo išlaidos, įskaitant ir jų atsigabenimo, bei kitas parengimo išlaidas. Jei prekėms yra taikomi akcizai ar jas atsivežant taikomi muito mokesčiai, tai jie didina įsigijimo savikainą. Į ją įeina ir draudimo išlaidos.Tuo atveju, kai atsigabenimo išlaidos te sudaro nedidelę dalį visos tam tikro laikotarpio prekių atsigabenimo išlaidas leidžiama įskaityti į to laikotarpio prekių savikainą. Šiuo atveju visai neatsižvelgiama į tai ar buvo parduotos atgabentos prekės ar ne. 53. Neutralios ir papildomos išlaidos Tokio tipo išlaidos yra išskiriamos Europinėje apskaitoje sąnaudos ir savikainos sumos gali nesutapti. Kita vertus kartais gamybos kainai priskiriamai tai kas nebudinga sąnaudoms ir jas vadiname papildomomis išlaidomis. Prie nautralių išlaidų vokiškoje apskaitoje priskiriamos 3 rušių išlaidos: 1nebudingos gamybai išlaidos, tai mažina įmonės nuosavą turtą, todėl priskiriamos išlaidoms. 2. kitų laikotarpių išlaidos, (papildomi mokeščiai už praėjusius metus) jų sumokėjismas irgi įmonės išlaidos bet jos neįrtaukiamos į šių metų savikainą. 3ypatingosios šilaidos,(nenumatytų atvejų, pavėlavimo nuostoliai) 55. Įplaukų apibūdinimas? Įplaukomis yra vadinama pinigų suma, kurią įmonė gavo arba gaus, pardavusi produkciją, prekes ar paslaugas, išnuomojusi turtą ir t.t Įplaukos atsiranda tik iš tam tikros veiklos, ta veikla gali būti: gamybinė, prekybinė, finansinė, ir investicinė.tik ši veikla vadinama įplaukomis.Įplaukomis nelaikomas piniginis turtas, gautas kitais būdais (pvz pasiskolintas) Įplaukos gali būti dvejopo pobūdžio: 1realizavimo įplaukos. 2.nerealizacinės įplaukos. Skaičiuojant bendras realizavimo įplaukas, reikia žinoti parduotų prekių kiekį natūrine išraiška. Visada reikia prisiminti, kad į įmonės priklausančias įplaukas jau gautas ar uždirbtas neturi būti įskaitomi pirkėjų sumokėti PVM ir akcizo mokesčiai. 56. Akcizas – ne įmonės veiklos įplaukos. Akcizui būdingas individualumas t.y jis nustatomas konkrečioms prekėms. Toks jo susiejimas sudaro sąlygas reguliuoti atitinkamų prekių vartojimą, kartu gauti lėšų būtinų visuomenės reikmėms iš valstybės biudžeto tenkinti.ES akcizą taiko tik 3 prekių grupėms: tabakui, alkoholiui ir degalams.Vienas iš akcizo ypatumų yra tas kad jis yra prekių kainos elementas, taigi akcizo tarifu reguliuojama ir atitinkamos prekės kaina. Akcizas – netiesioginis mokestis, jį moka tik atitinkamos prekės vartotojas, t.y galutinis mokėtojas arba pirkėjas. Akcizu taip pat reguliuojamas prekių importas, o tai leidžia ginti šalies gamintojų interesus. IŠVADOS: 1 akcizą surenka vyriausybė, pasitelkusi įmones kurios gamina ar prekiauja nurodytomis prekėmis 2 akcizas –ne įmonės veiklos rezultatas, ne jos įplaukos, todėl realizavimo įplaukose neparodomos. 57. pardavimo pridėtines vertes mokestis. Tai ne veiklos įplaukos, netiesioginis vartotoju mokamas mokestis-PVM.stoja nt y ES šio mokesčio buvimas yra būtina sąlyga.PVM išradimas priklauso prancūzui M.Lore.kuris 1954m.apraše šio mokesčio schema ir pasiūlė ja įvesti. Dabar si mokesti taiko per 50 saliu. Privalumai: leidžia išspręsti mokesčio baze,juo nesunku apmokestinti ne tik prekes bet ir paslaugas.Rūšys: pirkimo,pardavimo ir importo PVM. Pardavimo PVM – PVM suma pagal PVM įstatymą nustatyta tvarka apskaičiuota už tiekiamas prekes. Pirkimo PVM-tai PVM suma sumokėta arba priklausanti sumokėti už įsigytas prekes ar paslaugas. Importo PVM – tai suma kuri PVM įstatymo ir kitu teises aktu nustatyta tvarka arba privalo būti apskaičiuota už importuojamas prekes. PVM tarifai: 1) 0% – eksportuojamoms prekėms ir paslaugoms su teiktoms už LR ribų 2) 5% Keleiviu vežimo valstybes ar savivald.nustatytais reguliaraus susisiekimo maršrutais. 3) 9% šiluminei energijai, gyvenamoms patalpoms šildyti. 4) 18% prekėms ir paslaugoms kurios apmokestinamos PVM. tai pagr.tarifas. tuo tarpu 5% ir 9% – lengvatiniai tarifai. Importuojamos prekes yra apmokestinamos 18% neatsižvelgiant i tai ar jas įveža mokesčio mokėtojas ar nemokantis PVM. PVM sistema veikia šitaip įmone pirkdama prekes moka savo tiekėjams.jis vadinamas pirkimo PVM.Parduodama prekes ji ima PVM is savo klientu-pardavimo PVM. įmone mokama į biudžetą PVM iš gauto pardavimo PVM atimdama pirkimo PVM. Apskaičiuojant įmones grynąsias realizavimo įplaukas i jas neįtraukiamos gautos pardavimo PVM sumos. 58. įplaukų pripažinimo būdai ir skaičiavimo svarba. Lietuvoje individual.įmonės ir ūkines bendrijos gali pasirinkti bendrųjų įplaukų pripažinimo būda: 1) pajamų uždirbimo momentą 2) faktiška įplaukų gavimo momentą.Tai naujas Lietuvos įmonėms dalykas.iki tol individualios įmones ir ūkines bendrijos naudojo tik 2 įplaukų pripažinimo budus.Pats pajamų uždirbimo momentas nustatomas apskaitiniu būdu kai įplaukų dydis nustatomas ne pagal faktiška pinigu gavimo momentą o pagal savo apskaitos duomenis,kuriuose parduota produkcija yra laikoma iš įmones išsiųsta produkcija. Pagal kaupimo principą įplaukos ir sąnaudos apskaitomos AB ir UAB jų įplaukos ir sąnaudos apskaitoje fiksuojamos neatsižvelgiant į faktini pinigu gavima. Ar išmokėjimą.Vienas iš esminiu šios apskaitos punktu yra tai kad pajamos apskaitoje pripažįstamos išrašius sąskaita ir perdavus pirkėjui kuris nebūtinai iš karto turi atsiskaityti. 59.Nomenklatūra (N) ir asortimentas (A) N-tai įmonėje gaminamu gaminiu sustambintas sąrašas kuriame išvardijamos ar parodomos tik asortimentines gaminiu grupes ar pavieniai gaminiai.Asortimentine grupe – tai grupe prekių tarpusavyje glaudžiai susijusiu funkcine patirtimi.A- tai N detalizavimas parodantis įmones produkcijos sudėti pagal jos tipą, dydi, fasoną ir raštą. Remdamiesi žiniomis apie nomenklatūrinio grupių skaičiu galima kalbėti apie nomenklatūros platuma (apibudinamas gaminiu asortimentiniu grupių skaičiumi), harmoninguma (apie ji sprendžiame iš įvairių asortimentiniu grupių gaminiu suderinamumo tarpusavyje panašumu, panašus jie gali būti vartojimo paskirtimi, gamybos organizavimo reikalavimais, vartojimo paklausa ir kitais rodikliais), gausumą rodo bendras visu gaminiu pavadinimų skaičius, apie nomenklatūros giluma sprendžiama iš to kokie yra siūlomi kiekvieno gaminio nurodyto asortimentinėje grupėje variantai. 60.Pardavimo masto prognozavimas Nustatant pardavimu mąstą yra remiamasi prognozėmis. Prognozių metodus galimas suskirstyti i 2 grupes: 1)kokybinius- subjektyvius 2)kiekybinius-Subjektyvius. Kokybiniai metodai yra grindžiami nuomonėmis, prognozavimo pamatas čia yra subjektyvi, surinkta iš įvairiu šaltiniu informacija. Tai vartotoju apklausa, administracijos, vadybininku ekspertu nuomone. Kiekybiniai metodai yra grindžiami tam tikru statistiniu duomenų analize. Pagrindiniai prognozavimu metodai:1) naivusis požiūris (labai paprastas paskutiniai duomenys naudojami kaip prognoze busimam laikotarpiui. 2) slankieji vidurkiai (skaičiuojama duomenų vidurkio reikšme remiantis praėjusio laikotarpio duomenų reikšmėmis.Gautas vidurkis taikomas kaip prognoze ateinančiam laikotarpiui). 3) Eksponentinis išlyginimas (šiam metodui užtenka minimalaus duomenų skaičiaus. čia naujausių stebėjimo duomenys turi daugiausiai informacijos apie tai kas bus ateityje) 4) duomenų sekos suskaidymas (susideda iš keliu sudedamųjų daliu, esme tame kad numatant prognozes modeli numatoma ir paklaida) 61.Įmones rizikos reikšme ekonomikoje. Veikiantys vidiniai ir išoriniai veiksniai padidina rizika be kurios dirbti neįmanoma. Nerizikuojant neįmanoma pasiekti geru įmones ekonominiu rodikliu. Vienintele sąlyga kad rizika butu protinga ir pagrįsta. Rizikos prigimtis ir priežastys. 1)makro priežastys (prie jų priskiriami politiniu jėgų pokyčiai, kariniai ir soc. Konfliktai, infliacija). 2) Mikro priežastys (rinkos sąlygų pokyčiai, ekonomikos nestabilumas, politiniai interesai). Investicijų rizika sukelia sandoriu peržiūrėjimas, nuosavybes nuostoliai ar praradimas, prekes pinigus,gyvenimo lygio smukimas ir t.t. Labai svarbi yra rentabilumo rizika. Kuri priklauso nuo konkurencines prognozes, draudimo ir kt. Rizikos mikro priežastis sąlygoja įmones specialistu sprendimai. 62.Įmones verslo rizikos zonos. 1) ūkine veikla kurioje numatomi nuostoliai ir vadinama zona be rizikos, nuostolio dydis šioje zonoje =0. 2)leistinos rizikos zona- vadinama ūkine veikla kuri ekonomiškai yra dar tikslinga. Šioje zonoje nuostoliu patiriama tačiau mažesniu negu laukiamo pelno. Šios zonos riba atitinka nuostolio dydi lygu laukiamajam pelnui. 3)ūkine veikla kurioje nuostoliai gali viršyti laukiama pelną, apibudinamas taip – kritines rizikos zona. Nuostolio dydis gali siekti iš šios veiklos gaunamas pajamas(nuostoliai lygus gamybos išlaidų ir pelno sumai). Si zona tai nuostoliai viršijantys ne tik laukiama pelną, jie nepadengia i verslą įdėtų lėšų. 4) katastrofiškos rizikos zonoje verslininko nuostoliai gali siekti jo turto, nuosavybes dydi. Katastrofiškos zonos pasekme yra BANKROTAS, įmones uždarymas ir turto iš pardavimas.Išsamiausia ūkines rizikos vaizdą pateikia vadinamu nuostoliu paskirstymo nuostoliu tikimybes kreive. Kuri rodo kiek yra tikėtini nuostoliai. Pelno atitinkamo lygio gavimo tikimybes kreive. 63. Rizikingu sprendimu įmones ekonomikoje struktūra . Žinant rizikos priežastis lengviau galima išvengti neigiamų pasekmių versle. Norint sumažinti rizika reikia mokėti ja valdyti ir prognozuoti. Smulkiu įmonių vadovai rizikuoti linkę labiau. Rizikos įvertinimas: rizikos pasekmes gali būti naudingos ir nuostolingos. Naudingumas pasireiškia verslo įmones ekonominiu rodikliu (pelno rentabilumo), pagerėjimu,nauju rinku iškvietimu ir kt. Įmones nuostoliai skirstomi: 1) materialiniai – susijęs su materialiniu vertybių praradimu 2) darbo- tai darbo laiko nuostoliai 3) finansiniai- patiriami dėl įmones baudų, negražintu skolų. 4) laiko- apskaičiuojami nuo prarasto laiko ar pailgėjus projekto įgyvendinimo laikui. 5) valdymo- dėl jų patiriami dideli nuostoliai, dėl valdymo klaidu, netinkamo sprendimo, todėl priimant ekonominius sprendimus būtina įvertinti galimos rizikos pasekmes, apskaičiuoti nuostolius. Patirti įmones rizikos nuostoliai veikia įmones veiklos rodiklius: sumažėja produkcijos kiekis, sumažėja kainos, suprastėjus gaminiu kokybei, nuolat didėja sąnaudos,patiriama komerciniu nuostoliu. Kai galimos rizikos pasekmes įvertintos įmones vadovas turėtu numatyti rizikos draudimą. Užsienio šalyse praktikuojami įvairus rizikos mažinimo budai. Įmones steigiami specialus rizikos fondai. Iš jų padengiami nedideli nuostoliai patiriami dėl rizikos. Neįvertinus rizikos pasekmių įmone gali pasiekti bankroto lygi. 64.Rizikos mažinimo budai. 1) diversifikacija – lešu skirtu investicijoms paskirstymas tarp įvairiu tarpusavyje susijusiu objektu. tokiu būdu nuostoliai patirti iš vieno objekto gali būti padengti pajamomis gautomis iš kitu investuojamu objektu. 2) Informacijos gavimo išplėtimas – turint daugiau informacijos atsiranda didesne galimybe realiau prognozuoti laukiamus rezultatus ir mažinti rizika. 3) limitavimas- atsižvelgiant i subjekto potencialą nustatomas išlaidu, pelno,pajamų ir kt. Ribines normos. 4) Draudimas- tai konkretaus galimo nuostolio draudimo poliso įsigijimas, kas leidžia patyrus nuostolius gauti pajamų. Draudimo polisas paprastai yra lygus laukiamam nuostoliui. Kiekvienam atvejui reikia ieškoti rizikos mažinimo būdu, kiekvienoje konkrečioje įmonėje orientuojantis i veiklos pobūdi bei finansines galimybes. Kiekvienas verslininkas privalo ieškoti rizikos neigimu pasekmių mažinimo būdu, tai yra valdyti rizika. Svarbiausios rizikos valdymo kryptys yra nustatyti potencialius naujus šaltinius išaiškinti kokios konkrečiu atveju rizikos rūšys gresia įmonei, numatyti nepalankius įmonei įvykiu tikimybe, įvertinti galimus max nuostolius, numatyti rizika mažinančias priemones, sudaryti įmones rizikos situacijos valdymo planą. Svarbiausia: 1) vengti priimti rizikinga sprendima 2) numatyti galimybe kaip padengti rizikos nuostolius iš nuosavu lesu. 3) įvertinti galimybe kaip rizikos pasekmes perduoti kitam subjektui.