Hechschr‘io – Ohlin‘o modelis
Hekšerio-Olino modelio principas yra tas, kad šalis turi lyginamąjį pranašumą tos prekės gamy-boje, kurioje intensyviai vartojami šalies santykiškai gausūs ištekliai. Hekšerio-Onlino modelis prasideda nuo teigimo, kad visiems gamintojams įmanoma yra ta pati technologija. Tuo būdu pareiškiama, kad įtartini tie gamybos kaštų pranašumai, kurie kildinami iš te-chnologijos skirtumų. Antroji modelio premisa yra ta, kad vartotojų polinkių skirtumai ignoruojami. Tai įrodoma faktu, kad didžioji prekybos dalis sieja panašaus raidos lygmens tautas. Manoma, kad po-linkiai priklauso nuo ekonomikos raidos lygio, todėl panašaus pažangos laipsnio ir panašių gyvenimo standartų šalys turės panašius polinkius. Trečia premisa yra ta, kad rinkos yra konkurencinės. Pirkėjai ir pardavėjai negali individualiai paveikti kainų, nes manoma, kad kiekvienas atskirai teužima tik labai nedidelę rinkos dalį. Ketvirta premisa yra ta, kad eksportui skirtos prekės vieneto alternatyvieji kaštai didėja dėl šalyje vis augančios specializacijos (yra specializacijos laipsnio riba). Penkta Hekšerio-Olino modelio premisa yra ta, kad vartojami tik du gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas, o tai yra labai ribojanti remisija. Dvi šalys – Prancūzija ir Rusija – prekiauja dviem prekėmis: automobiliais ir tekstilės gaminiais. Tekstilės gamybos technologija numato, kad 4 darbo vietų ir 2 vienetų kapitalo reikia pagaminti kiek-vienam tekstilės gaminio vienetui. Tekstilės gaminių vieneto gamyba gali būti iš dalies nusakoma kapi-talo imlumu. Kadangi teigėme, kad 2 vienetų kapitalo reikia 4 vienetams darbo, vadinasi, kapitalo ir darbo santykis 1/2. 1
Išteklių poreikio produkto vienetui lentelė.2 Prekės Darbas Kapitalas Kapitalo ir darbo santykisAutomobiliai 1 1 1:1 arba 1Tekstilės gaminiai 4 2 2:4 arba 1/2
Automobilių gamyba būtų nusakoma kaip santykiškai daugiau reikalaujanti kapitalo dėl aukštes-nio kapitalo ir darbo santykio poreikio gamyboje, o tekstilės gamyba būtų nusakoma kaip daugiau rei-kalaujanti darbo jėgos. Reiškia automobilių gamyba gali būti nusakoma kaip santykiškai kapitalo imli (reikia daugiau kapitalo), o tekstilės gamyba apibrėžiama atitinkamai kaip santykiškai darbo imli (rei-kia daugiau darbo jėgos). 1
1 Paul T. McGRATH Tarptautinės ekonomikos pagrindai. Vilnius. Margi raštai. 1999. 19-20 psl.2 Paul T. McGRATH Tarptautinės ekonomikos pagrindai. Vilnius. Margi raštai. 1999. 29 psl.
Išteklių fondų lentelė. 2Šalis Darbo jėga Kapitalas Kapitalo ir darbo santykisPrancūzija 100 20 20:100 arba 1/5Rusija 50 5 5:50 arba 1/10
Jei Rusija turi 50 vienetų darbo ir 5 vienetus kapitalo, mes galime išreikšti Rusijos išteklių kapita-lo ir darbo santykį 1/10 (= 5/50). Palyginę šiuos išteklių fondus, sakome, kad Prancūzija yra santykiš-kai turtinga kapitalo šalis ir ji turi didesnį kapitalo ir darbo santykį turimuose fonduose (1/5 > 1/10). Rusija turi santykinai gausius darbo išteklius dėl jos aukštesnio darbo – kapitalo santykio (Prancūzija turėtų lyginamąjį automobilių gamybos, o Rusija – tekstilės gamybos pranašumą). Kadangi Prancūzija yra santykiškai turtinga kapitalo, santykinė kapitalo kaina, PK / PL yra mažesnė Prancūzijoje nei Rusijo-je. 1 Paskutinis Hekšerio-Olino modelio suvokimo žingsnis yra susieti santykines išteklių kainas (PK / PL) dviejose šalyse su minėtų prekių technologijos reikalavimais. Kadangi Prancūzija turi santykiškai gausius kapitalo išteklius, kapitalas yra santykiškai pigesnis Prancūzijoje. Taigi Prancūzijos lyginama-sis pranašumas pasireikš toje prekėje, kuriai daugiau suvartojama šio Prancūzijoje gausaus ištekliaus. Tokia prekė yra automobiliai. Rusijos santykinis darbo jėgos gausumas, atvirkščiai, rodo, kad darbo jėga yra santykiškai piges-nė Rusijoje. Pagal Hekšerio-Olino hipotezę Rusija turėtų gaminti tekstilės gaminius, nes tekstilės ga-myba santykiškai daugiau suvartoja šio gausaus Rusijoje ištekliaus. Hekšerio-Olino modelis numato, kad šalys turės tų prekių eksporto pranašumą, kurių gamybai daugiau vartojama santykiškai gausių toje šalyje išteklių, ir importuojama tų prekių, kurių gamybai daug vartojama santykiškai nepakankamo toje šalyje ištekliaus. Kadangi šis modelis toks svarbus, jis buvo nuolat tikrinamas ir pertikrinamas, ypač turint omeny-je V.Leontjevo JAV prekybos krypčių šeštojo dešimtmečio studiją. Studijos, kuriomis buvo bandoma paremti Hekšerio – Olino modelį, paprastai būdavo pradedamos nuo gamybos veiksnių skaičiaus padi-dinimo, neapsiribojant darbu ir kapitalu. Hekšerio – Olino modelyje žemės ir gamtos ištekliai nebuvo analizuojami. Toliau modifikuojant Hekšerio – Olino modelį, buvo pastebėta, kad darbo veiksnį ga-lima padalyti į nekvalifikuotų ir profesionalių mokslininkų grupes. Gali būti pademonstruota, kad JAV taip pat yra santykiškai aprūpinta profesionalių mokslininkų darbu. Šis santykinis kvalifikuoto darbo perteklius yra susijęs su JAV aukštosios technologijos produktų ir paslaugų, tokių kaip reaktyvinių lėk-tuvų ir banko paslaugų, eksportu. Aukštosios technologijos produktai yra žinių imlūs.3
1 Paul T. McGRATH Tarptautinės ekonomikos pagrindai. Vilnius. Margi raštai. 1999. 19-20 psl.2 Paul T. McGRATH Tarptautinės ekonomikos pagrindai. Vilnius. Margi raštai. 1999. 29 psl.3 Paul T. McGRATH Tarptautinės ekonomikos pagrindai. Vilnius. Margi raštai. 1999. 20-21 psl.Teorinės dalies trumpos išvadosLeontjevo paradoksas gali būti iš dalies paaiškintas platesne analize, turint galvoje daugiau ga-mybos veiksnių. Tačiau kitų prekybos krypčių paaiškinimai buvo įtraukti kaip Hekšerio-Olino modelį papildančios hipotezės. Kai kurioms hipotezėms buvo plačiausiai pritarta. Pagal pirmąją hipotezę pa-klausos skirtumai yra svarbus prekybos krypčių indikatorius. Antra hipotezė yra susijusi su masinės gamybos sąlygojama ekonomija ir išorine ekonomika. Trečioji hipotezė susijusi su produkto gyvavimo ciklu. Kiekviena iš šių hipotezių susijusios su vienos kurios nors iš Hekšerio-Olino premisų modifika-vimu. 3
3 Paul T. McGRATH Tarptautinės ekonomikos pagrindai. Vilnius. Margi raštai. 1999. 20-21 psl.
Tarptautinės prekybos gamybos galimybių ribų ir tarptautinės prekybos sąlygų analizė esant visiškai specializacijai
Sakykime, kad pasaulinę ekonomiką sudaro dvi šalys – Japonija ir Brazilija. Kiekviena jų gali gaminti dvi prekes – arbatą ir kavą, tačiau skirtingu ekonominiu efektyvumu. Šalių vidaus gamybos galimybių ribos (GGR) nustatyta šiomis lygtimis: Japonija: x + y = 30; Brazilija: x + 0.5y = 10. Japonijos ir Brazilijos gamybos galimybių ribų grafikai: X – arbata; Y – kava.
Nubrėžtos Japonijos ir Brazilijos gamybos galimybių ribos yra tiesinio pavidalo ir pasižymi šiais ypatumais:1. Abiejų šalių kaštai yra pastovūs. Tai rodo tiesinė GGK funkcija. Tai supaprastinimas, kuris pa-lengvina analizę. Jei teigtumėme, kad kaštai kinta, dviejų šalių lyginamieji kaštai, gaminant ka-vą ir arbatą, keistųsi, kintant gamybos apimtims. Tokiu atveju, keistųsi lyginamieji gamybos pranašumai. Didėjantys kaštai nustatytų šalių specializacijos ribas. Tariant, kad kaštai pastovūs, kintant gamybos apimtims, kaštų santykis taip pat nesikeis.2. Kitas GGR ypatumas, kad abiejų šalių teisių nuolydžiai nesutampa. Tai byloja apie išteklių struk-tūras ir technologinių procesų skirtumus Japonijoje ir Brazilijoje. Jie atspindi skirtinguose arba-tos ir kavos prekių alternatyviniuose kaštuose.
Japonijos kreivės nuolydis yra (-1). Tai rodo, kad arbatos alternatyvieji kaštai yra 1 (30/30). Va-dinasi, atsisakius 1 tonos kavos gamybos, galima padidinti arbatos gamybą 1 tona ir atvirkščiai. Tokiu44 A. Juozapavičienės konspektas. Vilnius. 4psl. atveju Japonijai tektų perskirstyti išteklius iš vieno produkto gamybos į kito produkto gamybą. Dviejų prekių kaštų santykis Japonijoje yra 1:1. Brazilijoje – padėtis kita. Norint padidinti arbatos ga-mybą 10 tonų, tektų atsisakyti 20 tonų kavos, nes tiesės nuolydis į X ašį yra (-2). Arbatos alternatyvieji kaštai yra 2 (20/10). Vadinasi, Brazilijos kaštų santykis yra 1:2 (1 tona arbatos atitinka 2 tonas kavos). Kadangi Japonijos arbatos alternatyvieji kaštai yra mažesni negu Brazilijoje, Japonija turėtų speciali-zuotis arbatos auginime ir juos eksportuoti į Braziliją. Antra vertus, kavos alternatyvieji kaštai mažesni Brazilijoje negu Japonijoje (0,5<1), todėl Brazilija turėtų specializuotis kavos gamyboje ir ją ekspor-tuoti į Japoniją. 4 Tarkim, kad nevykdant tarptautinės prekybos Japonijos optimali gamybos struktūra, kurią ap-sprendžia šalies rinkos mechanizmas, yra 18 tonų arbatos ir 12 tonų kavos. Tai brėžinyje atitinka tašką A ant Japonijos GGR tiesės. Optimali gamybos struktūra Brazilijoje yra 8 tonos arbatos ir 4 tonos ka-vos, kurią atitinka taškas B ant Brazilijos GGR tiesės. Lyginamojo pranašumo principas rodo, kad Ja-ponijos arbatos alternatyvieji kaštai, kurie matuojami prarasta naudą, mažesni, negu Brazilijoje, nes Japonijai tektų atsisakyti tik 1 tonos kavos, norint pagaminti papildomą toną arbatos. Tuo tarpu Brazili-jai tektų atsisakyti 2 tonų kavos, kad pagaminti papildomą toną arbatos. Vadinasi, Japonija turi lygina-mąjį pranašumą gaminant arbatą, todėl ji turėtų specializuotis šios prekės gamyboje. Antra vertus, Bra-zilija turi lyginamąjį pranašumą gaminant kavą, nes ji turėtų atsisakyti tik 0,5 tonos arbatos, norėdama padidinti kavos gamybą 1 tona, o Japonija turėtų atsisakyti 1 tonos arbatos. Vadinasi, Brazilija turėtų specializuotis kavos gamyboje. Japonijai specializuojantis arbatos gamyboje, būtų galima išauginti 30 tonų visiškai atsisakant kavos auginimo. Savo ruožtu, Brazilijoje visiškai specializuojantis kavos augi-nime, būtų galima jos išauginti 20 tonų, panaudojant visus šalies išteklius.
Vykdant tarptautinę prekybą tarp šalių pagal nustatytą lyginamąjį pranašumą, visumoje pasaulis išloštų, nes būtų išauginta 30 tonų arbatos vietoj 26 tonų (18+8=26) ir 20 tonų kavos, vietoj 16 tonų (12+4=16). Tarptautinių mainų dėka pasaulis papildomai gautų 4 tonas arbatos (30-26=4) ir 4 tonas kavos (20-16=4). Paanalizuokime, kaip šios papildomos prekių tonos pasiskirstys tarp dviejų analizuojamų šalių. Jei Japonija gamina tik arbatą, o Brazilija tik kavą, pasauliniai ištekliai paskirstomi taip, kad prekiau-damos abi šalys gauna naudą. Tarkime, kad vykdant tarptautinę prekybą, 1 tona arbatos atitinka 1,5 to-nos kavos. Jei Japonija eksportuoja 10 tonų arbatos (Brazilija juos importuoja), tuomet jai lieka 20 tonųšalies vidaus reikmėms (30-10=10). Brazilija eksportuoja 15 tonų kavos, savo reikmėms, vidaus varto-54 A. Juozapavičienės konspektas. Vilnius. 4psl. 5 A. Juozapavičienės konspektas. Vilnius. 5psl.jimui, pasilikdama 5 tonas (20-15=5). Vadinasi, tarptautinės prekybos sąlygos yra tokios: Japonijoje 1:1,5, o Brazilijoje 1,5:1, t.y.: 10 t arbatos eksportuoja 1,0 t arbatosJaponija: —————————– = —————– 15 t kavos importuoja 1,5 t kavos
15 t kavos eksportuoja 1,5 t kavosBrazilija: —————————- = ————— 10 t arbatos importuoja 1 t arbatos
Pasaulinės prekybos nauda atsispindi grafike. Matosi, kad abi šalys išlošė, nes GGK taškai A ir B mainų dėka pasislinko atitinkamai į padėtį A1 ir B1. Taškų A1 ir B1 koordinatės didesnės, negu taškų A ir B, nes Japonija tarptautinės prekybos dėka išlošė papildomai 2 tonas arbatos ir 3 tonas kavos, o Bra-zilija – 2 tonas arbatos (10 – 8 = 2) ir 1 toną kavos (5 – 4 = 1). Analizė patvirtino, kad pasaulis tarptau-tinių mainų dėka papildomai gavo 4 tonas arbatos ir 4 tonas kavos. Seka šalies vartojimo taškų, kuriuos galima pasiekti vykdant tarptautinę prekybą, yra nustatomi santykiu tarp šalies eksportuojamo produkto apimties ir importuojamo produkto apimties, t.y. kitos ša-lies eksportuojamo produkto apimties. Šis santykis vadinamas tarptautinės prekybos sąlygomis. Jas apibrėžia santykinės kainos prekių, kuriomis prekiaujama rinkoje. Šios kainos turi būti palankesnės ša-liai, negu kainos pagal šalies vidaus GGR kreivę. Tarptautinės prekybos galimybių tiesės (GGR1) rodo prekybos sąlygas šaliai. Kaip analizavome, Japonijai jos yra – 1:1,5, Brazilijai – 1,5:1. prekybos sąly-gas galima nustatyti pagal grafikuose išskirtus šalių prekybos trikampius. Jų plotai brėžinyje yra patam-sinti. Japonijos prekybos trikampis rodo, kad ji eksportuoja dydį, atitinkamą X ašyje (10), o importo dydį, atitinkantį Y ašyje (15). Brazilija trikampį rodo atvirkščiai – eksporto dydį Y ašyje (15), o impor-to ašyje (10). Jei Japonija pagal GGR1, eksportuotų 30 tonų arbatos, tai importuotų 45 tonas kavos. Prekybos trikampis atitiktų visą trikampio plotą. Jei Brazilija eksportuotų 20 tonų kavos, tai importuotų 13,3 tonas arbatos. Tiesės GGR1 nuolydį rodo prekybos sąlygos.5