Gyvenimo lygis

Referato „Gyvenimo lygis ir jo raida Lietuvoje“ Turinys

Šio referato tikslas, atspindėti gyvenimo lygio raidą nuo 1996 metų iki dabartinių dienų.Pateikti objektyvias Lietuvos gyventojų nuomones. Pateikti savo nuomonę, bei išanalizuoti pokyčius susijusius su gyvenimo lygiu.

Įvadas: Gyvenimo lygio sąvoka, jos supratimas.Gyvenimo lygio sudedamosios dalys.

Dėstymas:1. Gyvenimo lygio apžvalga 1996-2002 metais.a) Bendrasis vidaus produktas nuo 1996 iki dabar.b) Skurdžiai gyvenančių šeimų gyvenimo lygis ir jo vertinimas. c) Vartojimo išlaidos ir pajamos 1996 -2002 metais.d) Vartojimo teritoriniai skirtumai.e) Skurdas:teritoriniai skirtumai.2. Gyvenimo lygio vertinimas

Pabaiga:Visos pateiktos medžiagos apibendrinimas,susisteminimas, pateikti išvadas. Mūsų nuomonė apie dabartinį gyvenimo lygį .

Įvadas

Integracijos procesai Lietuvoje ir tolimesnis Europos sąjungos plėtimasis skatina analizuoti Lietuvos gyvenimo lygio rodiklius, jų raidos ypatumus. Kad geriau įsigilintume į šiuos procesus būtina išsiaiškinti gyvenimo lygio sąvoką. Gyvenimo lygis tai – fizinių intelektualinių ir socialinių žmogaus poreikių patenkinimo laipsnis, apibūdinamas dažniausiai šalies gyventojų ar jų grupės, sluoksnio, klasės aprūpintumu būtinomis jų gyvenimui gėrybėmis .Svarbiausią komponentą sudaro materialinių gėrybių ir paslaugų vartojimas .Kiti komponentai , augančios kartos auklėjimo sąlygos ,aprūpintumas gyvenamuoju plotu ,gyventojų sveikatos apsaugos , poilsio sąlygos , kultūrinis ir techninis išsilavinimas, darbo sąlygos. Kiekvienas tų komponentų apibūdinamas vertiniais ar natūriniais rodikliais įvairiais požiūriais : pagal bendrąją apimtį , pagal kiekį, tenkantį vidutiniškai vienam gyventojui ar darbuotojui, įvairių šeimų grupei ( pagal jų socialinę padėtį ir sudėtį , darbo pobūdį ir pajamų dydį, gyvenvietę ir kitus požymius .). Gyvenimo lygį apibūdina visų šių rodiklių sistema . Gyventojų poreikių patenkinimo laipsnis nustatomas , sugretinant materialinių gėrybių ir paslaugų vartojimo lygį su moksliškai pagrįstais vartojimo ir aprūpinimo normatyvais ,apytikriai nustatančiais racionalų vartojimą , sudarantį būtinas sąlygas darbo jėgas reprodukcijai ir asmenybės raidai pagal objektyvias visuomenės galimybes konkrečiu laikotarpiu. Gyvenimo lygis taip pat priklauso nuo gamybinių jėgų išsivystymo lygio ir esamų gamybinių santykių pobūdžio . Aukštesnis gamybinių jėgų lygis sudaro materialines prielaidas gyvenimo lybiui kilti , tačiau faktinis gyvenimo lygis priklauso nuo visuomeninių sąlygų – gamybinių santykių. ( 1 NR, 115 psl. ).Štai tokį apibrėžimą pateikia enciklopedija. Kaip jau minėjome gyvenimo lygis priklauso nuo daugelio šalies ekonominių rodiklių. Analizuojant gyvenimo lygį , remiamasi namų ūkių pajamomis ir vartojimu .jų analizė rodo kad Lietuvoje vyksta teigiami gyvenimo standartų pokyčiai ir jie yra vis ryškesni.` Žmogaus socialinė raida- tai procesas, kuris plečia žmonių pasirinkimo galimybes. Apskritai rinktis galima iš daugybės alternatyvų , kurios laikui bėgant kinta, tačiau ,kad ir koks būtų išsivystymo lygis, žmpgus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus : ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais ,reikalingais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Nesant šių pagrindinių dalykų, daugelis kitų pasirinkimo galimybių lieka neprieinamos. Tačiau žmogaus socialinė raida tais dalykais neapsiriboja. Papildomos pasirinkimo galimybės , labai vertinamos daugelio žmonių, apima politines, ekonomines ir socialines laisves bei galimybes kurti ir gaminti, gyventi gerbiant save bei turint žmogaus teisių garantijas. Gyvenimo lygį vertinant mikro lygiu, analizuojamos namų ūkių pajamos bei vartojimas. Lietuvoje atskirų gyventojų grupių gyvenimo lygio analizei naudojami Statistikos departamento atliekamų namų ūkių biudžetų tyrimo rezultatai. Kaip ir kaimyninėse Baltijos šalyse, šis tyrimas atliekamas nuolat, o rezultatai suvedami kas ketvirtį. Gyvenimo lygį rodo pajamų ar išlaidų pasiskirstymas, jų struktūriniai pokyčiai ,perkamoji galia , apsirūpinimas ilgalaikio vartojimo prekėmis. Per pastaruosius keletą metų Lietuvoje šie rodikliai gerėja: didėja gyventojų pajamos ir vartojimas , matyti teigiamų vartojimo pokyčių, kyla perkamoji galia. Visa tai didina vartojimo galimybes ir daro teigiamą įtaką tolesnei ūkio raidai. Gyvenimo lygio analizei paprastai naudojamos disponuojamos pajamos, tai yra visos piniginės ir natūrinės pajamos gautos už darbą, iš ūkininkavimo, verslo, amatų, laisvos profesinės veiklos, taip pat pensijos, pašalpos, stipendijos ir kita. ■ Bendrasis vidaus produktas (BVP) 1996- 2002 m. Bendras vidaus produktas (BVP) ,tenkantis vienam gyventojui, kuris išreiškia pajamų nelygybės laipsnį, yra svarbiausi gyvenimo lygio vertinimo rodiklis, leidžiantis atlikti įvairius gyvenimo lygio tyrimus, skirtingais laikotarpiais. Statistikos departamento namų ūkių biudžetų tyrimo 1996-2002 m. rezultatai rodo, kad Lietuvos gyventojų gyvenimo lygis kilo. 1998 m. BVP krito nuo 7, 3% iki -1,8 %, tai buvo vienintelis nuosmukis nuo 1993m. Šalies BVP 2002 m. gali siekti apie 5, 1 mlrd. Lt. , o realus BVP augimas 6, 7 % . BVP pokyčiai per metus akivaizdžiai pasižymi sezoniškumu (1 lentelė. ), tačiau palyginti su praėjusių metų atitinkamais laikotarpiais BVP augimas buvo stabilus 2001 2002 I ketv. IIketv. IIIketv. IVketv. I ketv II ketv III ketv IV ketv.Plyginti su ankstesniu ketvirčiu -5,3 6,6 11,4 -4,0 -8,9 10,5 11,5 -4,6

Palyginti su praėjusių metų ketvirčiu 5,6 5,4 6,9 8,0 3,9 7,7 7,8 7,0

(1 lentelė )BVP kitimas lyginamosiomis 1995 metais kainomis (procentais)

Palyginti su 2001 m. sparčiai augo pašto ryšių statybos, transporto ir sandėliavimo, viešbučių restoranų, o sumažėjo tik iš gaunamosios pramonės bendroji produkcija ir bendroji pridėtinė vertė. Informatyvūs ūkinės veiklos efektyvumo požiūriu yra bendrosios produkcijos ir bendrosios pridėtinės vertės, palyginti su 2001 m. , pokyčiai. Sparčiau nei bendroji produkcija augusi bendroji pridėtinė vertė, rodo padidėjusį veiklos efektyvumą, kadangi mažėjo tarpinis vartojimas. Šiuo požiūriu galima išskirti žemės ūkio, vidaus prekybos, transporto i sandėliavimo , elektros, dujų ir vandens tiekimo veiklos rūšis. Tuo tarpu finansinio tarpininkavimo ir kitose negamybinės paskirties paslaugų veiklos rūšyse bendroji produkcija padidėjo labiau nei bendroji pridėtinė vertė. Skaičiuojant BVP išlaidų metodu, didžioji dalis tenka asmeninio vartojimo ir Vyriausybės vartojimo išlaidoms( 2 lentelė ).

( 2 lentelė)Bendrasis vidaus produktas, skaičiuojant išlaidų metodu, 2002 metais

Mln. Lt Proc. Palyginti su 2001m., proc.Bendrasis vidaus produktas 50678,6 100,0 106,7Galutinio vartojimo išlaidos 41862,4 82,6 104,2Namų ūkio vartiojimo 31385,1 61,9 104,2Valdžios sektoriaus vartojimo 10358,1 20,4 104,3Bendrasis kapitalo formavimas 11386,4 22,5 110,7Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas 10906,2 21,5 112,4Atsargų pasikeitimai 485,5 1,0 92,6Prekių ir paslaugų eksportas 27391,0 54,0 119,4Prekių ir paslaugų importas (minus) 29961,1 59,1 116,1

Asmeninio vartojimo išlaidos 2002 m. padidėjo dėl išaugusios paklausos vidaus rinkoje. Vyriausybės vartojimo išlaidos augo panašiu tempu. Padidėjo išlaidų investicijoms lyginamoji dalis ,nes sparčiai augo išlaidos bendrajam pagrindiniam kapitalui formuoti, o sumažėjo atsargos. Aukštas išliko užsienio prekybos intensyvumas , o prekių ir paslaugų eksportas augo sparčiau nei importas. Visos gyventojų disponuojamos pajamos 1996-1999 m. laikotarpiu padidėjo daugiau kaip trečdaliu, samdomo darbo pajamos net 42,7 % .Tačiau būtina pažymėti, kad sumažėjo gyventojų pajamos iš žemės ūkio – 16,7 % , verslo amatų, laisvos profesinės veiklos – 11,6 % .Be to , 1999 m. Matyti akivaizdus darbinių pajamų augimo tempų sulėtėjimas palyginti su 1996- 1999 m. laikotarpiu . Gyventojų pajamos iš pensijų, socialinės paramos padidėjo daugiau kaip du kartus. Pajamų iš socialinės paramos padidėjimas negali būti vertinamas vienareikšmiškai. 1996 – 1999 m. vidutinė senatvės pensija padidėjo 63,5 % , vidutinė invalidumo pensija daugiau kaip 57,8 % . Per šį laikotarpį padidėjo šeimos pašalpa, padidinta vaiko globos pašalpa, įvesta pašalpa daugiavaikėms šeimoms , padidinta našlaičio stipendija, įsikūrimo pašalpa našlaičiams ir likusiems be tėvų globos. Miestuose vidutinės disponuojamos pajamos vienam šeimos nariui per 1996 – 1999 m. laikotarpį padidėjo daugiau kaip trečdaliu, tuo tarpu kaime tik penktadaliu.( 3 lentelė )

( 3 lentelė )Vidutinės disponuojamos pajamos(vienam namų ūkio nariui per mėn., Lt.)Metai Visos disponuojamos pajamos Darbo pajamos Samdomojo darbo pajamos Nesamdomojo darbo pajamos Pensijos, pašalpos, kompensacijos Kitos pajamos1996 326,7 221,5 159,7 61,8 55,7 48,11997 368,9 247,5 191,8 55,7 74,3 42,91998 422,5 285,4 222,7 62,7 89,9 45,4

Piniginės pajamos tiek mieste tiek kaime padidėjo apie 43 % , tačiau smarkiai daugiau kaip 46 % sumažėjo kaimo gyventojų piniginės pajamos iš kaimui būdingų veiklos sričių : žemės ūkio, verslų, amatų. Šį sumažėjimą kompensavo ne tiek samdomo darbo pajamų, kiek pensijų, ypač įvairių socialinių išmokų padidėjimas, todėl bendros piniginės pajamos nesumažėjo, bet padidėjo. Miestų mažesnių miestų ir kaimo gyventojų pajamų struktūros perskirstymas rodo blogėjančią šių regionų gyventojų materialinę padėtį.Vis didesnės dalies šeimos ūkių kaime pajamų šaltiniu tampa ne pajamos iš žemės ūkio bei verslų, amatų, o socialinės išmokos. Socialinės išmokos kaimo gyventojams padidėjo nuo 21,7 % 1996 m. iki 32,1 % 1999 metais. Skaičiuojant išmokas be senatvės pensijų, socialinės išmokos kaime padidėjo 2,4 karto. Neigiamas disponuojamų pajamų struktūros tendencijas atspindi piniginių samdomo darbo pajamų skirtumai regionuose: • Didžiuosiuose miestuose piniginės samdomo darbo pajamos padidėjo 44 %, socialinės išmokos 84 %. • Kaime samdomo darbo pajamos padidėjo 42 %, tuo tarpu pajamos iš socialinių išmokų – net 80 %. • Kituose miestuose samdomo darbo piniginės pajamos padidėjo 44 %, o piniginės socialinės išmokos 55 % , be to, šiuose regionuose ryškesnis tokių piniginių pajamų kaip pajamos iš verslo, amatų padidėjimas, ko nepastebima didžiuosiuose miestuose ar kaimo vietovėse. Analizuojant pajamų struktūrą kaime galima padaryti vieną svarbią išvadą – nyksta kaimo sugebėjimas apsirūpinti iš kaimui tradicinių veiklos rūšių ir kartu nesukuriamos pakankamos prielaidos atsirasti naujoms veiklos rūšims, kurios galėtų atstoti sunykusią žemės ūkio gamybą kaime. ■ Skurdžiai gyvenančių šeimų gyvenimo lygio vertinimas ( 1996 –1998 m. ). Namų ūkių biudžetų tyrimuose pagal namų ūkio galvos užimtumą išskiriamos tokios grupės: žemdirbiai, samdomi darbuotojai, verslininkai, pensininkai ir kiti namų ūkiai. Pastarąją grupę sudaro šeimos, kurios galva neturi darbinių pajamų (yra arba bedarbis, arba socialinės pašalpos, stipendijos, alimentų ir pan. gavėjas). Namų ūkiai, kurių šeimos galva yra asmenys, neturintys darbo ar nedirbantys, bei žemdirbių namų ūkiai disponuoja mažiausiomis pajamomis (253 litai vienam šeimos nariui per mėnesį visų pajamų). Jų pajamų struktūroje daugiau kaip trečdalį visų pajamų sudaro socialinės išmokos, stipendijos, alimentai, labdara ir pan., o piniginių pajamų struktūroje socialinės išmokos pašalpų forma sudaro daugiau kaip 40 % visų pajamų. Skurstančių namų ūkių pajamose mažesnė pajamų iš samdomo darbo dalis ir didesnė pensijų bei pašalpų dalis. Penktadalį santykiniame skurde gyvenančių namų ūkių pajamų sudarė senatvės pensijos, 9,3 % , – įvairios pašalpos ir kompensacijos. Kiekvienam gyvenančiam žemiau santykinės skurdo ribos vidutiniškai teko po 20,3 Lt pašalpų ir kompensacijų per mėnesį, aukščiau skurdo ribos – po 19,1 Lt. Socialinė pašalpa sudarė atitinkamai po 5 ir 1,9 Lt. Apytiksliais skaičiavimais gyvenantys žemiau santykinės skurdo ribos ( 16 % visų gyventojų ) gavo trečdalį visos socialinėms pašalpoms išmokėtos sumos.

Skurde gyvenantys namų ūkiai didžiąją savo išlaidų dalį skiria maistui nors, lyginant su visais tiriamaisiais , jų išlaidų dalis maistui , buvo 19 procentinių punktų didesnė, vidutinis tiriamasis maistui išleisdami du kartus daugiau nei gyvenantis skurde.Visoms kitoms reikmėms patenkinti jis taip pat galėdavo skirti daug daugiau nei gyvenantis žemiau skurdo ribos: vidutinio tiriamojo išlaidos drabužiams ir avalynei buvo 4,7 karto didesnis, būstui ir komunaliniams patarnavimams apmokėti –3,1 karto, sveikatai- 3,8 , transportui- 7,4 , pramogoms ir kultūrai – 7,5 karto. Namų ūkių tyrimų duomenimis , kaimo gyventojų gyvenimo lygis yra gerokai žemesnis nei miesto . Kaimo gyventojai blogiau nei miestiečiai apsirūpinę ilgalaikio naudojimo, kultūrinės ir buitinės paskirties prietaisais, gyvena erdvesniuose tačiau blogiau aprūpintuose komunaliniais patogumais būstuose. Statistikos departamento 2001 m. atlikta skurdo analizė parodė kad, didžiausias skurdo lygis buvo kaime. Mažesnės nei 50 % vartojimo išlaidų vidurkio buvo 27, 3% kaimo gyventojų vartojimo išlaidos, tuo tarpu miestiečių šis rodiklis sudarė 11,3 %. Susiklostęs gyvenimo būdas kaime reikalauja mažesnių išlaidų negu mieste.Skurde gyvenantys kaimiečiai maistui skyrė beveik tris ketvirtadalius visų savo vartojimo išlaidų. Vertine išraiška jie maistui skyrė šiek tiek nei miestiečiai, tačiau daugiau kaip pusę maisto produktų kaimo gyventojai pasigamino patys. Piniginės išlaidos maistui, skurde gyvenančių kaimiečių namų ūkiuose buvo gerokai mažesnės nei mieste, nors sudarė 59,4 % piniginių jų vartojimo išlaidų ( mieste – 56,4% ) . Skurstančių miestiečių išlaidos būstui, kurui ir komunaliniams aptarnavimams apmokėti buvo 2,7 karto didesnės nei kaime.. Iš vartojimo išlaidų atėmus šias išlaidas bei išlaidas maistui , skurstantys miestiečiai kitoms vartojimo reikmėms išleido po 39 Lt. Per mėn. , kaimiečiai – 32 Lt. Palyginti su visais namų ūkiais , iš skurstančiųjų didesnė dalis gyveno būstuose be vandentiekio, vonios ar dušo, centrinio šildymo, telefono, tačiau to priežastimi nėra vien skurdas. Kaip jau buvo minėta, tarp gyvenančių skurde kaimiečių lyginamoji dalis žymiai didesnė nei tarp visų gyventojų, o kaimiečiai dažniausiai gyvena blogiau įrengtuose būstuose. Skurde gyvenantys namų ūkiai buvo blogiau apsirūpinę visais ilgalaikio naudojimo prietaisais automobiliais. Tyrimas neteikia informacijos apie turimų prietaisų amžių ir kokybę, tačiau nekyla abejonių, kad skurstantys namų ūkiai neturi finansinių galimybių pakeisti senų prietaisų naujais, aukštos kokybės šiuolaikiniais prietaisais. Iš kitos pusės tai , kad esantys žemiau santykinės skurdo ribos turėjo spalvotą televizorių, vaizdo magnetofoną, mikrobangų krosnelę ar automobilį, rodo, jog dalis skurstančiųjų ankščiau gyveno pasiturinčiai ( 4 lentelė )

Visi namų ūkiai Iš jų esantys:

Žemiau skurdo ribos

Aukščiau skurdoribosRadijo imtuvasSpalvotas televizoriusNespalvotas televizoriusVaizdo magnetafonasMagnetafonasŠaldytuvasŠaldiklisSkalbimo mašinaSiuvimo mašinaDulkių siurblysMikrobangų krosnelėDviratis (išskyrus vaikišką)Automobilis 748538175594872496584740 70564264080458333714318

759037195896975527094844 ( 4 lentelė)Apsirūpinimas ilgalaikio vartojimo prietaisais 2001 m. 100-ui namų ūkių ( vnt.)

Namų ūkiai, kurių šeimos galva negauna darbinių pajamų. Tokie namų ūkiai gauna tik 59 % pajamų dydžio, kokį gauna vidutinis namų ūkis. Jie dažniausiai gyvena iš socialinės paramos, kurios dalis pajamų struktūroje pakilo beveik dvigubai.Tuo tarpu 1999 m., palyginti su 1996-aisiais,darbinės minėtų namų ūkių pajamos sumažėjo apie 60 % ir sudarė apie 15 % visų pajamų .Nedirbančiųjų namų ūkiams 1999 m. socialinė pašalpa sudarė 24,5 lito pajamų vienam nariui per mėnesį (1996 m. – 12,6 lito), o darbinės pajamos – 37,48 lito (1996 m. – 63 litus). Žemdirbių pajamų struktūra. Panaši padėtis kaip nedirbančiųjų namų ūkiuose yra ir žemdirbių šeimose. Jose daugiau kaip trečdalis visų pajamų yra natūrinės pajamos iš žemės ūkio – 38 %,piniginės pajamos iš žemės ūkio sudaro tik 21 % visų pajamų. Socialinės išmokos sudaro apie 19% visų disponuojamų pajamų. Senatvės pensijos sudaro 7,6 %, pašalpos – 11,5 % visų disponuojamų pajamų, arba 32 % piniginių pajamų. žemdirbių piniginės pajamos yra mažesnės netgi už tų namų ūkių, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra ne darbinės pajamos, o pašalpos, stipendijos ir pan.Net dirbdami jie negauna tiek piniginių pajamų, kiek įvairių pašalpų forma yra išmokama nedirbantiems asmenims. Žemdirbių šeimų gyvenimo lygis vis labiau tampa priklausomos nuo natūrinio ūkio. ■ Vartojimo išlaidos ir pajamos 1996- 2002 m. Visos vartojimo išlaidos 1996–1999 m. padidėjo daugiau kaip penktadaliu – 22,2 % ir 1999 m. sudarė 425,4 lito vienam asmeniui per mėnesį.Vartojimo išlaidų regioninė analizė parodo vartojimo dydžio ir struktūros skirtumus. Išlaidos maisto produktams visuose regionuose panašios – apie 190 litų per mėnesį vienam asmeniui, tačiau kaimo gyventojų vartojimo išlaidų maistui daugiau kaip trečdalį (35,8 %) sudarė natūrinės vartojimo išlaidos, t. y. pačių pasigaminti maisto produktai.Didžiuosiuose miestuose natūrinės išlaidos maistui sudarė apie 10 %, o kituose miestuose apie 16 %.

Visos kitos vartojimo išlaidos kaime yra daug mažesnės negu miestuose. Kelis kartus mažesnės negu miestuose ir 1996, ir 1999 m. buvo kaimo vartojimo išlaidos socialinėms kultūrinėms reikmėms: laisvalaikiui,švietimui, sveikatos apsaugai. Pagerėjo vartojimo struktūra.Tai, kad labiau padidėjo lėšos ne materialinėms, o socialinėms reikmėms tenkinti, rodo, kad atsirado daugiau galimybių tenkinti aukštesnio lygio poreikius. Aišku, tai susiję ir su skirtingu kainų augimo lygiu atskirose prekių ir paslaugų grupėse. Bendram vartojimo kainų indeksui didžiausią įtaką turėjo ryšių paslaugų, būsto, vandens, elektros, dujų, kito kuro kainų, švietimo, transporto paslaugų kainų padidėjimas bei maisto produktų, alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių kainų sumažėjimas. Ypač padidėjo vartojimo išlaidos poilsiui, kultūrai, sveikatos apsaugai, o šių paslaugų kainos padidėjo labai nežymiai ar 1998–1999 m. laikotarpiu netgi sumažėjo – tai rodo teigiamas vartojimo struktūros tendencijas.(5 lentelė )

( 5 lentelė )Namų ūkių vartojimo išlaidų struktūra kaime.(vienam namų ūkio nariui per mėnesį)

Iš viso Piniginės išlaidos Natūrinės išlaidos 1998 1999 1998 1999 1998 1999Visos vartojimo išlaidosMaisto produktai ir nealkoho-liniai gėrimaiAlkoholiniai gėrimaiTabako gaminiaiDrabužiai ir avalynėBūstas, vanduo, elektra ,dujos,kurasBūsto apstaymas, namų apyvokos įranga ir kasdieninėbūsto priežiūraSveikatos priežiūraTransportas RyšiaiPoilsis ir kultūraŠvietimasViešbučiai, kavinės ,restoranaiĮvairios prekės ir paslaugos 310.9

181.38.55.817.3

33.4

12.513.720.09.36.60.67.66.2 289,3

178,28,05,917,8

28,8

15,514,320,611,18,41,09,58,3 220,5

89,58,05,816,1

31,9

10,712,919,39,25,80,65,25,5 206,9

88,57,55,816,5

28,0

14,113,020,210,97,60,96,47,6 102,4

91,80,50,01,2

1,5

1,80,80,80,10,80,02,40,7 100,4

89,70,50,11,3

0,9

1,41,30,50,2 0,80,03,10,7

Per paskutinius dvejus metus namų ūkiai pradėjo daugiau naudotis šiuolaikiniais prietaisais – muzikos kompleksais, kompaktinių plokštelių grotuvais, vaizdo magnetofonais , mikrobangų krosnelėmis . Vartojimo išlaidos, skaičiuojant vienam namų ūkio nariui , 1998 m. buvo 427 Lt. Per mėnesį. Palyginti su 1997 m. Jos išaugo 12 % o palyginti su 1996 m. – 23 %. Kadangi tuo pačiu metu didėjo ir vartojimo kainos , realios vartojimo išlaidos palyginti su 1997 m. padidėjo tik 6 %, o 1996 m. – 7% . Vartojimo išlaidos mieste 1998 m. buvo 467 Lt vienam namų ūkio nariui palyginti su 1997 m. , jos išaugo 13 % o palyginti su 1996 – 25 %, tuo tarpu kaime vartojimo išlaidos buvo 343 Lt. , vienam namų ūkio nariui per mėnesį . Palyginti su 1997 m. , vartojimo išlaidos padidėjo 8 %, o su 1996 m. 7%. Pagal nuo 1996 m. taikomą namų ūkių biudžetų tyrimo metodiką namų ūkių vartojimo išlaidas sudaro 72 Lt per mėnesį, tai sudarė 17 % visų vartojimo išlaidų,. Ypač daug natūrinių išlaidų turi kaimo namų ūkiai : vienam kaimiečiui vidutiniškai tekdavo po 111 Lt natūrinių išlaidų per mėnesį, tai sudarė 32% visų jo vartojamų išlaidų (mieste atitinkamai 53 Lt. Ir 11 %) . Didžiausią natūrinių išlaidų dalį sudarė nemokamai arba iš savo ūkio gauti ir suvartoti maisto produktai ( kaime – 91 %. mieste- 72%) Vartojimo išlaidų struktūra yra namų ūkių gyvenimo lygio atspindys. Visuotinai pripažįstamas teigiamas vartojimo struktūros kitimo rodiklis yra išlaidų maistui lyginamosios dalies mažėjimas . Išlaidų maisto produktams dalis nuo 1994 m. mažėja, o per paskutinius ketverius metus išlaidų dalis maistui mažėjo ypač sparčiai. Tiriamieji namų ūkiai 1998 m. maistui skyrė 48 % visų vartojamų išlaidų ,. Tai sudarė vidutiniškai 205 Lt. Vienam namų ūkio nariui per mėnesį : mieste 207 lt, kaime 202 Lt. Palyginti su 1997 m.,išlaidų maisto produktams dalis sumažėjo 4 procentiniais punktais, 0 palyginti su 1996 m., net 7 procentiniais punktais Išlaidų maistui dalis sumažėjo tiek mieste, tiek kaime. Pagrindinė išlaidų maistui lyginamosios dalies mažėjimo priežastis – namų ūkių gyvenimo lygio kilimas. Įtakos turėjo ir tai kad, maisto produktų kainos, palyginti su 1997 m. net tik nepadidėjo bet ir šiek tiek sumažėjo. Nors kaimo namų ūkiai pusę maisto produktų pasigamindavo patys, produktams pirkti jie skyrė 44% visų piniginių išlaidų. Miestiečiai didžiąją dalį pirko ,tam skyrė 168 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį ir tik 19 % maisto produktų jie pasigamindavo arba gaudavo nemokamai iš tėvų, vaikų ar kitų šaltinių. Antras pagal dydį išlaidų straipsnis – būstas, mokesčiai už vandenį , elektrą, dujas, šildymą- 1998 m. , buvo 53 Lt. Vienam namų ūkio nariui t.y. 12 % visų vartojamų išlaidų Šios išlaidos , palyginti su 1997 m, išaugo 12 % o palyginti su 1996 m. 28 % .Tačiau atsižvelgus į būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro kainų indeksą šios išlaidos , palyginti su 1997 m sumažėjo 3 % palyginti su 1996 m.- 6 % . Drabužiams ir avalynei miesto ir kaimo namų ūkiai atitinkamai skyrė – 40 ir 23 Lt. Transportui – 33 ir 20 Lt, sveikatos priežiūrai – 17 ir 11 Lt., laisvalaikiui ir poilsiui – miestiečiai po 19 Lt, o kaime gyvenantys po 7 Lt. Labai skiriasi atskirų socialinių – ekonominių grupių vartojimo išlaidų lygis ir struktūra per paskutinius keturis metus didėjant vartojimo išlaidom , išlaidų maistui dalis sumažėjo, visose socialinėse –ekonominėse grupėse. Ryškiausiai maisto produktų dalis sumažėjo, pensininkų namų ūkiuose 8 procentiniais punktais , mažiausiai pasikeitė žemdirbių namų ūkiuose- sumažėjo tik 3 procentiniais punktais .Namų ūkių išlaidos būstui, vandeniui , elektrai, dujoms, ir kurui per paskutinius dvejus metus, padidėjo samdomųjų darbuotojų, pensininkų ir vadinamuosiuose , kituose namų ūkiuose, tačiau šios išlaidos sumažėjo žemdirbių ir verslininkų namų ūkiuose. Atsižvelgus į išlaidų būstui kainų kilimą 1996 -1999 m. matyti kad tik pensininkų ir kituose namų ūkiuose šios išlaidos padidėjo.

Išlaidų maisto produktams dalis 1998 m. mažiausia buvo verslininkų namų ūkiuose -37 % , didžiausia 64% , žemdirbių namų ūkiuose. Piniginėse vartojimo išlaidose maistas sudarė gerokai mažesnę dalį nei visose vartojimo išlaidose, ypač tose namų ūkių grupėse, kuriose didesnė natūrinių išlaidų dalis. Mažiausią piniginę išlaidų dalį maistui skyrė verslininkų namų ūkiai 33 %, o didžiausią 49 % pensininkų namų ūkiai Didžiausia išlaidų būstui dalis – 15 % buvo pensininkų namų ūkiuose. Tai galima paaiškinti tuo, kad pensininkų namų ūkiai gyvena dideliuose būstuose ir namuose. Namų ūkių tyrimo duomenimis, vienam namų ūkio nariui pensininkų namų ūkiuose tenka 30,4 m² naudingojo ploto, t.y. 44 % daugiau nei šalies vidurkis. Kita priežastis yra ta ,kad dauguma pensininkų jaučia pareigą pirmiausiai susimokėti už komunalines paslaugas, o paskui skirti lėšų kitiems tikslams. Mažiausiai išlaidų būstui – 6 % skyrė žemdirbių namų ūkiai. Taip yra todėl , kad dauguma jų dažniausiai gyvena name, be komunalinių patogumų, todėl jiems nereikia mokėti nuolatinių komunalinių mokesčių. Drabužiams ir avalynei visos socialinės ir ekonominės grupės išleido nuo 5% pensininkų namų ūkiuose iki 9,5 %, verslininkų namų ūkiuose. Transportui verslininkai išleido daugiausiai – 9% visų vartojimo išlaidų. Taip yra todėl , kad net 77 % šių namų ūkių turėjo automobilius. Mažiausiai transportui išleido pensininkų namų ūkiai – 3 % visų vartojimo išlaidų. Be abejo tam turėjo įtakos lengvatos suteiktos pensininkams važiuoti visuomeniniu transportu ir tai , kad tik 15 % šių namų ūkių turėjo automobilius , tačiau pensininkų namų ūkiai daug daugiau , palyginti su kitais namų ūkiais išleido sveikatos apsaugai – 6 % visų vartojimo išlaidų. Vartojimo išlaidų lygiui ir struktūrai turėjo įtakos namų ūkio sudėtis, ypač vaikų skaičius. Didžiausios vartojimo išlaidos buvo vienišų asmenų bei sutuoktinių porų be vaikų namų ūkiuose. Mažiausios išlaidos buvo namų ūkiuose , kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo su vaikais iki 18 metų ir vadinamuosiuose kituose namų ūkiuose su vaikais . Palyginti su 1996 m. labiausiai padidėjo vienišų asmenų bei kitų namų ūkių be vaikų vartojimo išlaidos. Mažiausiai per paskutinius ketverius metus padidėjo vienišų asmenų su vaikais ir sutuoktinių porų be vaikų išlaidos – 18 % . Įvertinus kainų kitimą per šį laikotarpį vienišų asmenų realios išlaidos padidėjo 18 % , vadinamųjų kitų namų ūkių be vaikų – 22 % , vienišų asmenų su vaikais ir sutuoktinių porų be vaikų – 15 % . Išlaidos maistui per ketverius matus labiausiai pajudėjo vienišų asmenų namų ūkiuose – 13 % , mažiausiai šios išlaidos padidėjo sutuoktinių porų su vaikais namų ūkiuose 2 % . Išlaidų maistui lygis vaikų neturinčiuose namų ūkiuose yra gerokai didesnis nei ūkiuose su vaikais be to jis didėja mažėjant asmenų skaičiui namų ūkyje . Todėl nepaisant to , kad namų ūkiuose be vaikų vartojimo išlaidos buvo didžiausios išlaidos maistui jose sudarė santykiškai didelę dalį. ■ Vartojimo teritoriniai skirtumai. Vartojimo išlaidų dydžio bei struktūros kitimas duoda pagrindo teigti, kad gyvenimo lygis šalyje akivaizdžiai kyla. Sumažėjusi išlaidų dalis maistui vartojimo išlaidose rodo teigiamus vartojimo struktūros pokyčius. Kita vertus, piniginių vartojimo išlaidų dydžio bei struktūros kitimo lyginamoji analizė miestuose ir kaimuose atskleidė keletą gana ryškių neigiamų vartojimo tendencijų.• Išlaidų sveikatos apsaugai dydžio kitimas. Išlaidos sveikatos apsaugai didžiuosiuose miestuose padidėjo daugiau kaip dvigubai, tuo tarpu kaime tik 53,7 %, kituose miestuose tik 46 %, nors rajonų, kaimo gyventojų sergamumas, invalidumas yra didesnis.Taigi kaimo bei rajonų centrų gyventojai tiesiog turi mažiau galimybių gauti medicinines paslaugas, jos sunkiau pasiekiamos.• Diferenciacijos tarp kaimo ir miesto sveikatos paslaugų vartojimo (remiantis išlaidų sveikatos apsaugai analizė) didėjimas. 1996–1999 m. labai padidėjo vartojimo išlaidų sveikatos apsaugai diferenciacijos lygis tarp didžiųjų miestų, rajonų ir kaimo vietovių gyventojų. Kaimo gyventojų piniginės išlaidos sveikatos apsaugai 1996 m. buvo mažesnės negu didžiųjų miestų 31 %, o tarp didžiųjų miestų ir kitų miestų šis skirtumas sudarė 3,5 %, tuo tarpu 1999 m. ši diferenciacija labai smarkiai išaugo – kaimo gyventojai sveikatos apsaugai skyrė jau net 72 % mažiau pajamų negu didžiųjų miestų, o atotrūkis tarp pačių miestų pasiekė 42,7 %. (Namų ūkių biudžetų tyrimuose neatsispindi išlaidos sveikatos apsaugai, kurias apmoka sveikatos draudimas).• Išlaidų poilsiui ir kultūrai kilimo tempai. Kaime žymiai lėčiau didėja išlaidos poilsiui ir kultūrai: 1996–2001 m.rajonų centruose, kaime vartojimo išlaidos poilsiui ir kultūrai pakilo tik apie 50 %, tuo tarpu didžiuosiuose miestuose daugiau kaip dvigubai. Skirtumas tarp vartojimo išlaidų poilsiui didžiuosiuose miestuose ir kaime 1996 m. sudarė 133 %, o 1999 m. jau net 208 %. Aišku, didžiųjų miestų gyventojų poilsio ir kultūros renginiai kainuoja brangiau, tačiau akivaizdu,kad kaimo vietovėse, rajonuose poilsio ir kultūros organizavimo infrastruktūra yra suardyta, o nauja dar nesukurta. Tuo tarpu vartojimo išlaidų diferenciacijos lygis pagal tokias pinigines išlaidas kaip išlaidos drabužiams, transportui tarp įvairių regionų 1996–2001 m. padidėjo labai nežymiai, o išlaidų maistui dydis regionuose 1999 m.skiriasi netgi mažiau negu 1996 metais.
Vartojimo išlaidų dydžio, struktūros kitimas duoda pagrindo teigti,kad gyvenimo lygis šalyje pastebimai kyla, tačiau skirtingais tempais didžiuosiuose miestuose, kituose miestuose ir kaime. Šie pokyčiai lėčiausi kaime, be to, didėja atotrūkis tarp miesto ir kaimo. Mažesni miestai registruoja mažiau atitrūkę nuo didžiųjų miestų vartojimo lygio negu kaimas.Ypač didelė diferenciacija yra tarp regionų socialinės infrastruktūros paslaugoms – sveikatos apsaugai, poilsiui, kultūrai. Didieji miestai pagal vartojimo išlaidų, skirtų socialinės infrastruktūros paslaugoms, dydį, vis labiau tolsta nuo kitų vietovių gyventojų.Vartojimas tarp turtingiausiųjų ir vargšų. Vartojimo dydžio skirtumai pačiuose regionuose tarp turtingiausiųjų ir vargšų yra daug didesni negu tarp pačių regionų.Vartojimas žemdirbių namų ūkiuose. Mažiausiai pajamų vartojimo išlaidoms skiria žemdirbių šeimos. Samdomų darbuotojų visos vartojimo išlaidos 1999 m. sudarė 449,1 lito per mėnesį vienam šeimos nariui, o žemdirbių šeimose – tik 62 šios sumos, t. y. 280 litų. Bendra žemdirbių šeimų vartojimo apimtis faktiškai nepasikeitė, tuo tarpu samdomų darbuotojų ar bendrai visuose namų ūkiuose jos padidėjo daugiau kaip 20 %. Lyginant pinigines vartojimo išlaidas, žemdirbiai išleido tik 43 %tos sumos, kurią išleido samdomi darbuotojai savo vartojimui. Aišku, žemdirbių šeimose didelę dalį vartojimo išlaidų sudaro natūrinės išlaidos (41 % visų vartojimo išlaidų sumos), o samdomų darbuotojų šeimose natūrinės vartojimo išlaidos sudaro tik 14 % visos vartojimo išlaidų sumos.( 6 lentelė )

(6 lentelė) Vartojimo išlaidų struktūra pagal namų ūkio galvos socialinę-ekonominę grupę 2001m. (procentais)

Žemdirbiai Samdomieji darbuotojai Dirbantys sau, darbdaviai Pensininkai KitiVisos vartojimo išlaidos 100,0 100,0 100,0 100,0 100,0Maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai 60,1 38,8 36,8 50,8 43,2Alkoholiniai gėrimai 2,2 2,2 2,4 2,0 1,8Tabako gaminiai 2,2 1,6 1,7 1,3 1,9Drabužiai ir avalynė 5,6 7,4 7,2 3,8 6,4Būstas, vanduo, elektra, dujos 7,3 13,5 11,5 16,2 12,6Būsto apstatymas 4,2 5,6 7,4 3,3 4,2Sveikatos priežiūra 3,2 3,5 3,4 9,0 2,1Transportas 5,6 8,4 9,2 3,4 8,3Ryšiai 3,0 4,6 6,5 3,9 4,4Poilsis ir kultūra 1,9 4,8 3,7 2,2 3,4Švietimas 0,1 0,9 0,8 0,1 0,6Viešbučiai, kavinės, restoranai 2,7 4,9 5,5 1,6 6,3Įvairios prekės ir paslaugos 1,8 3,8 3,9 2,4 4,7

Žemdirbių šeimose blogesnė vartojimo išlaidų struktūra – išlaidos maistui sudaro net 62,6 % (vidutiniškai šalyje 45,7 % 1999 m.). Išlaidų dalis socialinės infrastruktūros paslaugoms žemdirbių šeimose yra mažesnė negu kitose šeimose. Žemdirbių šeimose išlaidos transportui padidėjo dvigubai mažiau negu samdomų darbuotojų ar visuose namų ūkiuose – žemdirbių šeimos mažiau mobilios. Visuose namų ūkiuose išlaidos drabužiams ir avalynei padidėjo 20,6 %, o žemdirbių ūkiuose jos sumažėjo 19,1 %. Pagrindinė kaimo gyventojų rūbų įsigijimo vieta yra padėvėtų drabužių parduotuvės, jose kaimo gyventojai už simbolinę kainą perkasi drabužius.Pirkti naujus rūbus dauguma kaimo gyventojų neišgali. Vartojimo išlaidos poilsiui ir laisvalaikiui žemdirbių ūkiuose 1999 m. buvo beveik tris kartus mažesnės negu vidutiniškai visuose namų ūkiuose ar samdomų darbuotojų ūkiuose. Šios išlaidos nuo 1996 m. žemdirbių ūkiuose padidėjo labai nežymiai, tik apie 12 , tuo tarpu visuose namų ūkiuose šios išlaidos išaugo beveik 80 .Nedirbančių ir gyvenančių iš socialinės paramos asmenų vartojimas. Gyvenančių iš socialinės paramos, darbinių pajamų negaunančių ar gaunančių labai mažai šeimose vidutinės vartojimo išlaidos sudaro 68 % visų namų ūkių vidutinių vartojimo išlaidų. Beveik trečdalis (29 %) nedirbančių asmenų vartojimo išlaidų yra natūrinės. Šios socialinės grupės vartojimo dydis ir struktūra rodo (kaip ir žemdirbių namų ūkių) mažesnes galimybes naudotis sveikatos apsaugos, transporto, kultūros ir poilsio, švietimo paslaugomis. 1999 m. švietimo išlaidoms šioje grupėje teko tik 90 centų vienam asmeniui per mėnesį (vidutiniškai namų ūkiuose 2,7 lito).Tačiau kai kurias šių paslaugų jie gauna lengvatinėmis sąlygomis (pavyzdžiui., vaikams nereikia mokėti už būrelius, mažesnismokestis už vaikų darželį), be to, socialiai remtinos šeimos gali pretenduoti į įvairias kompensacijas ar lengvatas: nemokamą vaikų maitinimą mokykloje, komunalinių paslaugų lengvatas. Tokios kompensacijos ir lengvatos socialiai remtinoms šeimoms sudaro gana didelę jų pajamų dalį. ■ Skurdas: teritoriniai skirtumai.1999 m. Lietuvoje skurdo 15,8 % gyventojų (skaičiuojant pagal santykinę skurdo ribą,tokių šeimų pajamos sudaro mažiau kaip 50 % vartojimo išlaidų vidurkio), tai šiek tiek mažiau negu 1998 m.(16,0%). Kaime skurdo lygis gerokai didesnis negu didžiuosiuose miestuose (didžiuosiuose miestuose skurdo lygis siekė tik 7,2 %,kaimo vietovėse – net 28,2 %). Palyginti su 1998 m., skurstančių kaimo gyventojų dalis kaime dar padidėjo, tuo tarpu miestuose sumažėjo. Ypač padidėjo skurstančiųjų dalis namų ūkiuose,kurių galva yra žemdirbys. Patekimas į skurstančių grupę labiausiai priklauso nuo gyvenamosios vietos, šeimos narių išsimokslinimo, užimtumo sferos, šeimos dydžio bei struktūros. Visuose regionuose daugiausia skurstančiųjų yra šeimose, kurių šeimos galvos turi žemiausią išsilavinimą (pradinį, pagrindinį). Kaime 6 % gyventojų skursta turėdami ir aukštąjį išsilavinimą, mieste tokių yra tik 1,5 %.Visuose regionuose labiausiai skursta nepilnos šeimos su vaikais iki 18 metų.

Skurdžiai gyvenančių šeimų pajamos. Skurdžiausiai gyvenančių šeimų kategorijai pirmiausia priskiriamos socialinės pašalpos gavėjų šeimos. Socialinę pašalpą dažniau gauna nepilnos šeimos su vaikais ar šeimos su didesniu vaikų skaičiumi, ypač dažnai į socialinės pašalpos gavėjų grupę patenka daugiavaikės šeimos (tris ir daugiau vaikų auginančios šeimos). 1999 m. socialinės pašalpos gavėjai sudarė apie 2,8 % šalies gyventojų, t. y. daugiau kaip 100 tūkst. asmenų. 1999 m. 1000-ui gyventojų miestuose teko 17,6 socialinės pašalpos gavėjų; o rajonuose 35,7%. Socialinėms pašalpoms išmokėta pinigų suma sudarė apie 21 % visų socialinėms išmokoms skirtos sumos. Tarp socialinės pašalpos gavėjų socialinė pašalpa sudaro beveik penktadalį visų jų gaunamų pajamų (19 %). Darbinės pajamos sudaro mažiau kaip pusę visų šeimos pajamų (47 %). Pinigine forma socialinės pašalpos gavėjai vienam asmeniui per mėnesį gauna apie 165 litus: 70 litų darbinių pajamų, apie 80 litų iš socialinių išmokų, pensijų ir apie 15 litų įvairių kitų pajamų (daugiausia dovanų forma). Ne socialinės pašalpos gavėjų šeimose darbinės pajamos sudaro per 65 % visų pajamų. Pinigine išraiška tai sudarė 250 litų permėnesį, t. y. 3,6 karto daugiau negu socialinės pašalpos gavėjų šeimose. Pajamos natūrine forma tarp socialinės pašalpos gavėjų sudaro apie trečdalį pajamų (29 %).Skurdžiai gyvenančių šeimų vartojimas. 1996–1999m. skurdžiai gyvenančių šeimų socialinė atskirtis didėjo: jos mažiau naudojosi sveikatos apsaugos paslaugomis, turėjo mažiau galimybių mobilumui, naudotis poilsio ir kultūros infrastruktūra. 1996 m. socialinės pašalpos gavėjai išleido vartojimui tik 61 % tos sumos, kurią išleido ne pašalpos gavėjai, o 1999-aisiais – tik 53 %. Skurdžiai gyvenančių šeimų vartojimas vis labiau atitrūksta nuo vidutinio vartojimo lygio. Išlaidos sveikatos apsaugai tarp geriau gyvenančių ir socialinės pašalpos gavėjų 1996 m.skyrėsi du kartus, tuo tarpu 1999-aisiais šis skirtumas jau siekė 3,3 karto. Aišku, kad tokie namų ūkiai neturi galimybių pirkti papildomų medikamentų, naudotis privačių sveikatos apsaugos įstaigų paslaugomis. 1996 m. išlaidos poilsiui ir pramogoms tarp minėtų grupių skyrėsi 1,9, o 1999 m. – 2,6 karto. Vaikai ir skurdas: rizikos faktoriai. Pagrindiniai vaikų skurdo atsiradimo rizikos faktoriai sietini su tėvų nedarbu,mažomis darbinėmis pajamomis,šeimos struktūra (nepilnos šeimos), vaikų skaičiumi šeimoje, vaikų nepriežiūra. Nepilnų šeimų su vaikais pajamos 1999 m.sudarė tik 40 %,o pilnų šeimų su vaikais pajamos – 60 % šeimų be vaikų dydžio. Labiausiai skursta nepilnos šeimos su vaikais kaimo vietovėse: visos disponuojamos pajamos vienam namų ūkio nariui juose sudaro 68 % panašių namų ūkių pajamų didžiuosiuose miestuose. Šeimų, kurios augina vaikus iki trejų metų amžiaus,grynųjų disponuojamų pajamų dydis yra beveik trečdaliu (27,7 %) mažesnis negu šeimų, kurios neturi vaikų iki trejų metų amžiaus. Piniginės mažamečius vaikus auginančių šeimų pajamos sudaro 273,5 lito per mėnesį, tokių vaikų neturinčių šeimų – 368,6 lito.Daugiavaikės šeimos. Visų disponuojamų pajamų dydis tarp šeimų su vienu ir su trimis ir daugiau vaikų skiriasi apie 70 %.Daugiavaikėse šeimose vienam nariui vidutiniškai tenka 178 litai per mėnesį piniginių pajamų.Šeimose,auginančiose vieną vaiką, ir šeimose, auginančiose tris bei daugiau vaikų,piniginės pajamos tiek 1996, tiek 1999 m.skyrėsi daugiau kaip dvigubai.Patekimas į skurstančių grupę labiausiai priklauso nuo gyvenamosios vietos, šeimos narių išsimokslinimo, užimtumo sferos, šeimos dydžio bei struktūros. 1999 m. socialinės pašalpos gavėjai sudarė apie 2,8 % šalies gyventojų, t.y.daugiau kaip 100 tūkst.asmenų. Skurdžiai gyvenančių šeimų vartojimas vis labiau atitrūksta nuo vidutinio vartojimo lygio.Šeimų su vienu ir su trimis ir daugiau vaikų darbinės piniginės pajamos 1999 m. skyrėsi 2,5 karto. 1996 m. daugiavaikės šeimos darbinių piniginių pajamų gavo tik 98 litus, o 1999 m. – 119 litų vienam nariui per mėnesį. Tai reiškia,kad daugiavaikėse šeimose pastovios piniginės pajamos, kurios paprastai gaunamos iš darbinės veiklos, sudaro mažiau kaip pusę šeimos pajamų. Aišku, šios šeimos gauna tam tikras natūrines pajamas, 1999 m. jos sudarė 76 litus. Didžiausią jų dalį sudaro pajamos iš žemės ūkio ir labdara, dovanos ar pan. Analizuojant šeimų su skirtingu vaikų skaičiumi pajamų kitimo dinamiką 1996–1999 m., pastebimas akivaizdus šeimų su didesniu vaikų skaičiumi materialinės padėties blogėjimas. 1996 m. šeimų su trimis ir daugiau vaikų darbinių pajamų lyginamasis svoris sudarė 71 %, o 1999 m. – tik 66 %. Didėja daugiavaikių šeimų pajamų priklausomybė nuo socialinės paramos. Darbinių pajamų dydis išaugo tik 16 % (tuo tarpu šeimų su vienu ar dviem vaikais – apie 27–28 %), o socialinių išmokų dydis – 53 %. Visų vartojimo išlaidų vienam šeimos nariui per mėnesį dydis šeimose, auginančiose vieną vaiką, 1999 m. sudarė 426,0 litus, o šeimose, auginančiose tris ir daugiau vaikų, – 263,4 lito, t. y. buvo mažesnės 61,7 %. (1996 m. šis skirtumas sudarė 59,1 %, t. y. daugiavaikių šeimų padėtis vartojimo prasme pablogėjo, palyginti su mažiau vaikų auginančiomis šeimomis.) 1996–1999 m. vartojimo apimtis šeimose su didesniu vaikų skaičiumi padidėjo mažiau: šeimose be vaikų – 22,2, su vienu vaiku – 20,7, su dviem vaikais –19,0, su trim ir daugiau vaikų –18,8 %. Šeimose su didesniu vaikų skaičiumi lėčiau didėja išlaidos sveikatos apsaugai, poilsiui ir kultūrai.Tačiau tai susiję ir su tokioms šeimoms teikiamomis lengvatomis gauti sveikatos apsaugos paslaugas, vaikams lankyti būrelius ir pan.
Vaikų skurdo padariniai. Vaikų skurdas – nerimą keliantis reiškinys.Vaikai, priešingai nei suaugusieji, gali daryti tik labai menką įtaką savo gyvenimui įveikiant skurdą. Skurdas atima galimybę prasmingai ir sveikai gyventi.Vaikų skurdo priežastis bei padarinius sudėtinga apibūdinti bei išaiškinti neatlikus specialaus tyrimo.Nepakankamas maitinimas. Mažas pajamas gaunančių šeimų vaikams skiriamas nemokamas maitinimas mokyklose. 1998 m. nemokamą maitinimą gavo apie 157 tūkst. vaikų, t. y. apie 29 % bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių. 1999 m.nemokamą maitinimą gavo 25 % bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių (apie 142 tūkst. vaikų). Iš labai sunkiai besiverčiančių šeimų 2,2 tūkst.moksleivių gavo ir nemokamus pusryčius. Iki 1997 m. bendrojo lavinimo mokyklose buvo nemokamai maitinami apie 5 % moksleivių. Lėšas tam skirdavo savivaldybės. Nuo 1997 m. nemokamam moksleivių maitinimui lėšos skiriamos iš valstybės biudžeto: 1997 m.buvo skirta 41 mln. litų, 1998 ir 1999 m.– po 60 mln. litų. Probleminės šeimos. Probleminėmis šeimomis vadinamos šeimos,kuriose tėvai nesirūpina savo vaikais, neužtikrina bent minimalių materialinių gyvenimo sąlygų, neskiria dėmesio jų auklėjimui ir ugdymui. Kasmet Lietuvoje tėvų globos netenka daugiau kaip trys tūkstančiai vaikų. Tik nedidelė dalis šių vaikų yra visiški našlaičiai, t. y. tik apie dešimtadalį praradusių tėvų globą vaikų neturi tėvų.Kiti turi vieną ar net abu tėvus,kuriems atimtos tėvystės teisės ar galimybė gyventi su vaikais dėl girtavimo, vaikų smurto, nepriežiūros, atsisakymo globoti vaiką, įkalinimo ir pan. Nedidelė dalis tėvų (apie 5%) negali globoti savo vaikų dėl ligos ar invalidumo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis,1999 m.apie 8 % visų vaikų augo nedarniose šeimose: didžiuosiuose miestuose 6,9 %,kituose miestuose 5,2 % ir rajonuose 8,3 %. Savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų darbuotojams, kurių vienoje tarnyboje dažniausiai būna 2–5 asmenys (daugiau darbuotojų tarnybose dirba tik didžiuosiuose miestuose), tokiomis sąlygomis organizuoti realią pagalbą vaikams sunkiai įmanoma. Vidutiniškai vienam darbuotojui tenka apie 290 nedarnių šeimų, 50 vaikų iš rizikos grupių. Taip pat vaikai, nelankantys mokyklos, vaikai, esantys socialinės globos institucijose, vaikai su negalia. 1999 m.rugpjūtį Socialinės apsaugos ir darbo ministrės bei Švietimo ir mokslo ministro įsakymu buvo patvirtinta nauja mažas pajamas turinčių šeimų moksleivių nemokamo maitinimo organizavimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarka, pagal kurią moksleiviams, atsižvelgiant į šeimos pajamas, yra skiriamas nemokamas maitinimas. Šį maitinimą gauna moksleiviai iš šeimų, gaunančių socialinę pašalpą, taip pat iš šeimų, kuriose vienam šeimos nariui pajamų tenka mažiau nei 1,5 Vyriausybės nustatytų valstybės remiamų pajamų (apie 202,5 lito) dydžio per mėnesį. Daugumai moksleivių skiriami nemokami pietūs (iki 3 litų ), o ypač sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams skiriami pietūs ir pusryčiai ( 1,2 lito).Išsimokslinimo galimybės. Atskirų rajonų bei miestų vidurinių mokyklų abiturientų, tęsiančių mokslą įvairiose mokymo įstaigose, dalis gana žymiai skiriasi – nuo 57 iki 95 %. Mokyklų pateikiami duomenys apie toliau tęsiančius mokslus abiturientus rodo, kad aukštosiose mokyklose studijuoja daug mažesnė dalis rajonų gyventojų vaikų.Didele dalimi tokią padėtį lemia tėvų finansinės galimybės išleisti vaikus mokytis į tolimesnes vietoves, nes aukštosios mokyklos yra tik didžiuosiuose miestuose.Todėl didesnė dalis rajonų gyventojų vaikų mokosi aukštesniosiose ar profesinėse mokyklose, kurių tinklas leidžia mokytis neišvažiuojant toli nuo namų. Namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, 1999 m. žemdirbiai švietimui skyrė tik 0,3 lito per mėnesį vienam šeimos nariui, t. y. 9 kartus mažiau negu vidutiniškai namų ūkiuose.Kaimo gyventojai neišgali siųsti savo vaikų įsigyti profesijos į kitus miestus, vietoves, nes jų išlaikymas brangiai kainuoja.Vien mokestis už bendrabutį didžiuosiuose miestuose kainuoja mažiausiai 50 ar 100 litų per mėnesį – tai per brangu žemdirbio šeimai, kurios vidutinės piniginės disponuojamos pajamos 1999 m. sudarė 139 litus per mėnesį. Tokia situacija ateityje neabejotinai turės įtakos kaimo gyventojų išsilavinimo lygio nuosmukiui. Gyvenimo lygio vertinimas.Nors pajamos ir vartojimo išlaidos augo didžioji dalis gyventojų gyvenimo lygio kitimą vertino labai santūriai.Kad kyla gyvenimo lygis dažniau nurodydavo gyvenantys gerai, besiverčiančiuose namų ūkiuose. Tuo tarpu skurdžiai gyvenančių namų ūkių nuomone , jų gyvenimo lygis nepasikeitė arba dar labiau pablogėjo. Mažiausiai respondentų galinčių pasidžiaugti tuo , kad gyvenimas pagerėjo buvo tarp namų ūkių patekusių į pirmąjį kvintilį. Daugiausiai nusivylusių gyvenimo lygio kitimu. Buvo tarp respondentų gyvenančių namų ūkiuose, kur pagrindinis pajamų šaltinis yra pašalpos , giminių parama ir panašiai, tai yra vadinamuosiuose kituose namų ūkiuose. Net 70 % šios grupės namų ūkių nurodžiusių , kad jų gyvenimo lygis pablogėjo, kaip pagrindinę priežastį paminėjo bedarbystę.Galima drąsiai teigti kad didelė dalis iš pašalpų gyvenančių namų ūkių atsidūrė šioje grupėje dėl nedarbo. Kas šeštas šios grupės namų ūkis priskyrė save vargšams , nurodė, kad jų materialinė padėtis sunki nedaugiau kaip ketveri metai. Tarp respondentų nurodžiusių , kad gyvenimas pagerėjo dominavo gyvenantys namų ūkiuose kurių galva, turi aukštąjį išsimokslinimą. Šie apklausos duomenys dar kartą patvirtino tą faktą , kad aukštasis išsimokslinimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių ne tik aukštą pragyvenimo lygį, bet ir jo gerėjimą.
Skurdas labai nevienodai palietė skirtingus visuomenės sluoksnius. Mažiausiai skurstančiųjų buvo tarp verslininkų, t.y. namų ūkių , kurių galvos pagrindinis pajamų šaltinis – verslas amatai, laisvoji profesinė veikla. Išlaidų nuokrypis nuo skurdo ribos šioje namų ūkių grupėje mažiausias. Mažesnis už šalies vidurkį skurdo lygis buvo ir samdomų darbuotojų namų ūkių grupėje. Žemiau skurdo ribos gyveno net 41 % namų ūkių, gyvenančių iš pašalpų, stipendijų , santaupų ir 32 % žemdirbių namų ūkių narių. Įprasta manyti , kad tarp labiausiai skurstančių yra pensininkų namų ūkiai , tačiau tyrimo duomenimis, pensininkų namų ūkiai , ypatingu skurdu neišsiskyrė. Tiesa , skurdo lygis šioje namų ūkių grupėje buvo didesnis nei vidutiniškai šalyje, tačiau gerokai mažesnis nei žemdirbių ir vadinamųjų kitų namų ūkių. Be to , žemdirbių ūkiuose skurdo lygis per ketverius metus netgi padidėjo. Nors į grupę „kiti“ priskirti namų ūkiai skursta labiausiai, tačiau nemaža jų dalis tiek kitais, tiek ir skurstančiais , tampa tik trumpam laikotarpiui, ko negalima pasakyti apie žemdirbius. Beveik pusė visų apklaustų namų ūkių galva buvo moteris,tačiau tik šiek tiek daugiau kaip trečdalis moterų – namų ūkių galvų gyveno santuokoje. Likusios buvo našlės, netekėjusios , išsituokusios , ar gyveno atskirai nuo sutuoktinių. Skurdo lygis namų ūkiuose , kurių galva moteris, didesnis nei namų ūkiuose, kurių galva vyras. Nepaisant gana negatyvaus požiūrio į gyvenimo lygio kitimą, 2 % visų respondentų save priskyrė pasiturintiems, 72 % – vidutiniokams, 26 % apklaustųjų vargšams. Nors pajamų lygis mieste, buvo daug aukštesnis nei kaime, savo gyvenimo lygį jie vertino beveik vienodai . Kadangi gyvenimo būdas mieste reikalauja didesnių išlaidų nei kaime, miestiečių namų ūkis turėdamas tokias pat pajamas kaip ir kaimiečių, dažniau jautėsi negalįs patenkinti savo poreikių. Gerokai skyrėsi gyvenimo sąlygų vertinimas skirtingų tipų namų ūkiuose. Ypač didelė dalis save priskyrusių vargšams buvo tarp nepilnų šeimų 46 % ir tarp vienišų asmenų 33 %. Kaip jau buvo minėta vieniši asmenys, gauna didžiausias pajamas. Tokį vienišų asmenų gyvenimo lygio įvertinimą iš dalies galėjo lemti ir tai, kad vienam asmeniui pragyvenimui reikia daugiau pinigų negu gyvenant šeimoje, ir todėl, net gaudami pajamas didesnes negu šalis vidurkis jie galėjo jausti lėšų stygių . Kita vertus , net 64 % vienišų asmenų buvo pensinio amžiaus , todėl negalima atmesti ir psichologinių veiksnių, kurie galėjo turėti įtakos atsakant į anketos klausimus. Gyvenimo lygio vertinimo subjektyvumas ypač išryškėja , lyginant skirtingo gyvenimo lygio respondentų atsakymus.Akivaizdu, kad savęs priskyrimui , vienai ar kitai grupei įtakos turėjo, ne tik namų ūkio materialinė padėtis bet ir aplinka, ateities galimybių vertinimas, netgi apklaustųjų charakteris. Išvados : Skirtingais laikotarpiais nuo 1996 m. iki dabartinių dienų gyvenimo lygis buvo skirtingas. Tačiau galima teigti kad, jis lėtai kilo. Dabartinių laikų gyvenimo lygis yra didesnis nei ankščiau, tačiau dabar jis yra kitaip vertinamas. Šiais laikais žmonės yra daug pasyvesni ir nusivylę politikais, kurie yra dalinai atsakingi už mūsų visų gyvenimo lygį . Daugelis mano , maždaug daugiau kaip pusė gyventojų , kad šalies gyventojų gyvenimo lygis yra labai žemas. Ankstesnis gyvenimo lygio vertinimas buvo geresnis, žmonės ateityje tikėjosi vis geresnio gyvenimo lygio kitimo, skirtingai nei dabar, žmonės mano , kad gyvenimo lygis vis blogės. Gyvenimo lygis kyla, tačiau labai nežymiai , ir mes to pokyčio beveik nejaučiame. Tad belieka būti optimistais ir tikėtis , kad mūsų šalies gyvenimo lygis vis kils ir didesniais tempais.

Literatūros šaltiniai:1. Žurnalas „ Lietuvos ūkis“ 1999 m gegužės mėn.2. Žurnalas „ Lietuvos ūkis“ 1998 m. kovo mėn.3. Žurnalas „Lietuvos ūkis“ 1996 m. sausio mėn.4. Lietuvos statistikos departamentas „Lietuvos ekonomikos apžvalga 2003 metais.“5. Laikraštis „ Ekonominės informacijos apžvalga“ vasario mėn.6. Lietuvos statistikos departamentas „ Lietuvos statistikos metraštis 2002“7. Lietuvos statistikos departamentas „Lietuvos statistikos metraštis 1997 m.“8. Lietuvos statistikos departamentas „Lietuvos statistikos metraštis 1998-1999 m“.9. www.sociumas.lt10. www.google.lt 11.www.mokslo.centras.lt