Grūdų užsienio rinka

ĮVADAS

. prekyba, kuri be prievartos ir apribojimų natūraliai ir nuolatos vyksta tarp bet kokių dviejų šalių, visada yra naudinga, nors ir ne visada vienodai, abiejoms iš jų . A. Smith (1776)
Esant visiškai laisvai prekybai, kiekviena šalis natūraliai skiria savo kapitalą bei darbo jėgą tiems užsiėmimams, kurie yra naudingiausi kiekvienai iš jų. Šis individualios naudos siekimas yra nuostabiai susietas su visuotine nauda. Skatindamas pramonės augimą, atlygindamas išradingiausiems ir efektyviausiai išnaudodamas gamtos suteiktas galias, šis principas efektyviausiai ir ekonomiškiausiai paskirsto darbo jėgą. D. Ricardo (11817)
. tokia yra prekybos galia: tiek skatinti inovaciją, tiek geriausiu būdu paskirstyti visame pasaulyje ekonominio augimo vaisius. The Economist (1999)

Šiuo metu Lietuvoje dažnai pasigirsta raginimų įvairiais būdais riboti iš kitų šalių įvežamas prekes. Argumentai pateikiami patys įvairiausi: būtinybė subalansuoti eksportą ir importą, apsaugoti vartotojus nuo “nekokybiškų”, o gamintojus – nuo “neteisingai” konkuruojančių prekių, importo muitus mažinti tik abipusiškai, t.y. jei už tai kita šalis atsilygina tuo pačiu, arba atsilyginti muito didinimu kitai šaliai, jei ji šitaip pasielgia Lietuvos eksporto atžvilgiu, išlaikyti darbo viietas, suteikti laikiną paramą nuo ekonominės krizės nukentėjusioms įmonėms ir t.t. Tarp šių pareiškimų, nusiskundimų ir siūlymų pasimeta elementarūs ekonomikos dėsniai, kurių laikymasis sudarė turtingiausių pasaulio valstybių ekonominės plėtros ir gerovės augimo pagrindą. Raginimai apriboti užsienio prekybą atsiranda dėl dviejų pr

riežasčių. Paprastai už raginimų “spręsti” prekybos balanso, prekių kokybės ar vietinės pramonės plėtros problemas slypi kokių nors konkuruoti nesugebančių įmonių interesai. Nerečiau susirūpinimas dėl prekybos keliamų “problemų” atsiranda iš nežinojimo ar nesugebėjimo suprasti esminių tarptautinės prekybos dėsnių, tokių kaip santykinio pranašumo dėsnis, kurį Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson yra pavadinęs “gražiausia ekonomikos mokslo idėja”. Šis dėsnis teigia, jog kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės padėties, klimato, istorijos ir tradicijų pasižymi skirtingais ištekliais ir gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Dėl šių natūralių skirtumų tam tikras prekes, paslaugas ar gaminių dalis vienos šalies įmonės gamina efektyviau nei kitos šalies įmonės. Tačiau, net jei ir vienoje šalyje pagamintų produktų užtenka jos gyventojų poreikiams patenkinti arba daugelis produktų gali būti pagaminti pigiau nei kitoje šaalyje, kiekvienos iš jų gamintojams naudingiau specializuotis gaminant santykinai pigesnes prekes ir laisvai jomis prekiauti. Laisvi mainai ir specializacija sudaro sąlygas inovacijai, efektyvumo ir visų dalyvaujančių šalių gerovės augimui.
Šalims yra naudinga laisvai prekiauti tarpusavyje, kadangi būtent šitaip efektyviausiai pasidalijama darbu ir specializuojamasi tose srityse, kuriose kiekvienos šalies įmonės turi santykinį pranašumą, o vartotojai turi didžiausią pigių prekių pasirinkimą. Beje, vienas iš esminių gerovės augimo veiksnių – technologija – yra tiesiogiai susijęs su laisva prekyba, kuri suteikia galimybę šalims įsivežti trūkstamos aukštesnio ly
ygio technologijos, o užsienio prekių konkurencija skatina technologijų tobulinimą.
Laisva prekyba yra ypač svarbi tokioms mažoms ir atviroms ekonomikoms kaip Lietuva. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsigyti automobilius, elektronikos ir kitas prekes, kurios negaminamos Lietuvoje arba kurių kokybė ar kaina netenkina mūsų. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsivežti vaisius ir daržoves, kurie neauga Lietuvoje, ar naftą ir kitus išteklius, kurių nepakanka, o taip pat produktus, kuriuos Lietuvos gamintojai naudoja savo veikloje ir perdirbtus parduoda vietos ar užsienio rinkoje. Užsienio prekyba taip pat suteikia galimybę parduoti Lietuvoje išaugintus ar pagamintus produktus kitų šalių vartotojams ar perdirbėjams ir gauti užsienio valiutos, už kurią galima pirkti trūkstamų prekių. Pašalinus kliūtis prekybai, įmonės geriausiai gali pasirinkti, ką joms apsimoka gaminti išnaudojant turimus pranašumus, ir kur pagamintas prekes naudingiausia parduoti. Šitaip vienos Lietuvos įmonės, pasinaudodamos darbo jėgos kainos privalumais, parduoda savo produkciją Europos Sąjungoje, kitos įmonės, išnaudodamos turimus verslo ryšius ar produktų kokybę, parduoda savo prekes Rusijoje, dar kitos įsiveža pigias žaliavas, kurias perdirba išnaudodamos vietinės darbo jėgos kvalifikaciją. Paprastai visos šios grandys yra susijusios tarpusavyje, o laisvo jų funkcionavimo rezultatas – didelis vartojimo prekių pasirinkimas ir auganti šalies gerovė (1).

1. LIETUVOS INTEGRACIJA Į EUROPOS SĄJUNGĄ

Europos Sąjunga – svarbiausia pasaulyje vieninga rinka, apimanti netoli 4400 milijonų gyventojų. Lietuva jau dabar gana intensyviai pr

rekiauja su ES šalimis (pavyzdžiui, 1998 m. Lietuvos eksportas ir importas į ES ir iš ES sudarė 37,98 % ir 50,16% viso Lietuvos eksporto ir importo. Tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvos ekonomiką iki 1999 m. sausio 1 d. sudarė 1625,30 mln. JAV dolerių, iš kurių 61,23% sudarė investicijos iš ES. Didžiausią tiesioginių investicijų iš ES dalį sudaro Švedijos (27,54%), Suomijos (17,43%) ir Vokietijos (13,32) investicijos.(7)
Lietuvos integracija į Europos Sąjungą (ES) nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo yra prioritetinis jos užsienio politikos tikslas ir atspindi bendresnius šiame dešimtmetyje Europoje vykstančius ekonominius ir politinius procesus. Šiuo metu integracija tampa ne tik abtrakčia politologų pasvarstymo tema, bet vis aiškiau veikia Lietuvos ekonominę, teisinę bei politinę aplinką. Integracijos poveikis netrukus taps ypač svarbiu Lietuvos verslininkų veiklai, nepriklausomai nuo to, ar jų prekių ir paslaugų rinka yra Lietuva, ar Rusija ir Rytų Europos šalys, ar Vokietija ir kitos ES šalys.
Nepaisant šių procesų svarbos, iki šiol Lietuvos bendradarbiavimas su ES ir jos siekis tapti Sąjungos nare yra siejamas su daugeliu nepagrįstų vertinimų ir būgštavimų. Dažniausiai vienpusiški ar nepagrįsti vertinimai bei emocijos atsiranda dėl informacijos trūkumo arba dėl specifinės asmens padėties ir priklausomybės tam tikrai socialinei-ekonominei grupei.
Lietuvos integracija į ES yra sunkiai išvengiamas procesas. Nors ir susilaikant nuo tokių apibūdinimų kaip “politinė būtinybė”, reikia pripažinti, jog atsižvelgiant į alternatyvas narystė ES Lietuvos valstybei yr
ra mažiausių kaštų strategija. Beje, tai liečia ne tik ekonominius kaštus ir naudą, o saugumo ir politinius narystės motyvus. Kuriant Europos bendriją, tokie dalykai kaip taika ir saugumas Europoje bei ekonominė integracijos nauda buvo tampriai susieti. Galvojant apie Lietuvos narystę, būtina atsižvelgti į visus jos aspektus, o ne tik į tai kiek pinigų galėtume gauti iš ES savo žemės ūkiui išlaikyti, arba kaip tai paveiktų situaciją darbo rinkoje (nors suprantamas polinkis vertinti tai, kas rūpi labiausiai). Taigi, Lietuvos tarptautinė ekonominė padėtis yra sąlygojama tiek visoje Europoje (ar net pasaulyje), tiek ir Lietuvoje vykstančių pokyčių. Pastaraisiais metais pasaulio ekonomikoje pastebimi regioninio bendradarbiavimo intensyvėjimo požymiai. Tai pasakytina ne tik apie Europos Sąjungos “plėtimą” ir “gilinimą”, t. y. naujų narių priėmimą bei esamų narių naujų politikos sričių derinimą, bet ir apie Šiaurės Amerikos šalių regioninį bendradarbiavimą, Pietryčių Azijos šalių ryšius bei kitus regionus (šiuo metu daugiau nei 60% visos prekybos pasaulyje vyksta regioninių organizacijų ribose). Taip pat svarbu tai, jog ES taiko sudėtingą preferencijų sistemą jai nepriklausančių valstybių atžvilgiu. Jei ES narėmis taptų kaimyninės Lietuvai valstybės, šiuo metu pasirašiusios asociacijos sutartis su ES, Lietuva ir jos verslininkai atsidurtų nepalankioje padėtyje. Lietuvos užsienio prekyba su ES sudarytų daugiau, nei pusę bendros Lietuvos užsienio prekybos apyvartos, o tiesioginės užsienio investicijos iš ES – maždaug du trečdalius visų tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje. Nepriklausymas ES sudarytų nemažą kliūtį intensyviems Lietuvos įmonių ryšiams su ES. Tiesa, Lietuva iš kitų kandidačių į ES išsiskiria didele prekybos su Rusija dalimi, ir egzistuoja galimybė, jog tapus ES nare, Lietuvos užsienio prekybai su Rusija gali būti taikomi aukštesni barjerai. Tikėtina, jog Lietuvos įstojimas į ES turėtų didesnį teigiamą ekonominį poveikį Lietuvos įmonėms bei vartotojams dėl taip vadinamo prekybos sukūrimo ir mažesnių veiklos kaštų, nei alternatyvios strategijos.
Lietuvoje (ir ne tik joje) yra plačiai paplitęs ES – supervalstybės įvaizdis, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka jos centre Briuselyje dirbanti Komisija, tiesiogiai reguliuodama ekonominę veiklą. Tačiau požiūris į ekonominės veiklos reguliavimą nuo Europos bendrijų įkūrimo gana smarkiai pakito. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais Vakarų Europoje vyravo stiprios valstybės vaidmens vidaus ekonominėje politikoje bei užsienio ekonominių santykių liberalizavimo principai. Tuo tarpu vėliau tiesioginį valstybės kišimąsi į ekonomikos funkcionavimą pakeitė reguliavimo priemonės, o vieningos rinkos įgyvendinimo užbaigimas buvo vykdomas derinant dereguliavimo priemones, abipusio pripažinimo bei vieningų taisyklių diegimo principus. Vieningos rinkos įgyvendinimas smarkiai apribojo valstybės galimybes įtakoti rinkos santykius. Be to, tam įtakos turėjo bendras ekonomikos internacionalizavimas bei šiuo metu ES vyraujanti ideologija, pabrėžianti ne rinkos, bet valstybės nesėkmes. Vienas iš pavyzdžių – valstybės finansų politika, o tiksliau skirtinga nacionalinė ES narių mokesčių politika, kada dėl kapitalo mobilumo įmonės gali išvengti didesnių mokesčių. EPS įgyvendinimas dar labiau sumažintų valstybės vaidmenį vykdant makroekonominę politiką.
Tiesa, tai pasakytina ne apie visas ES ekonomikos sritis. Ryškiausia išimtis yra žemės ūkio politika. Tačiau JAV spaudimas, būtinos reformos, susijusios su naujų narių priėmimu ir kiti veiksniai turėtų priversti ES palaipsniui modifikuoti žemės ūkio politiką. Tuo tarpu Lietuvos narystė ES gerokai apribotų Lietuvos vyriausybės galimybes tiesiogiai ir netiesiogiai kištis į ūkio funkcionavimą bei suteiktų daugiau teisių ir galimybių Lietuvos įmonėms ir vartotojams (2).

2. IMPORTO MUITŲ ŽALA

Šiandien Lietuvos Vyriausybė svarstys galimybę didinti muitus kai kuriems į Lietuvą įvežamiems maistiniams aliejams. Šis klausimas ministerijose ir komisijose buvo diskutuotas gana ilgai. Deja, projekto pakelti muitus pateikimas Vyriausybės svarstymui rodo, jog į ekonominius argumentus buvo neatsižvelgta. Kadangi muitų klausimas vis dažniau iškyla viešose diskusijose, verta atkreipti dėmesį į keletą dažnai ignoruojamų ar nesuprantamų neigiamų muitų pasekmių.
Importo muitai paprastai skirti apsaugoti vieną ar keletą gamintojų visų kitų vartotojų, tame tarpe ir kitų gamintojų, naudojančių įvežamus produktus, sąskaita. Pavyzdžiui, importo muito maistiniams aliejams padidinimas sukurtų geresnes sąlygas vienos įmonės veiklai, o už tai mokėtų visi maistinių aliejų vartotojai Lietuvoje. Šitoks žingsnis sumažintų paskatas konkuruoti ir gerinti gamybos efektyvumą bei kokybę, pakenktų aliejų naudojančių gamintojų konkurencingumui bei turėtų neigiamų socialinių pasekmių. Labai svarbu pažymėti, jog apsauga muitais visada yra tik laikina ir nepašalina tikrųjų įmonės sunkumų priežasčių, o tik atideda jų sprendimą vėlesniam laikui.
Kita neigiama importo muitų įvedimo ar didinimo pasekmė – potencialus prekybinis konfliktas su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, siekimas didinti muitus importuojamam maistiniam aliejui yra žalingas ir nepateisinamas atsižvelgiant į tai, jog didžioji dalis aliejaus yra įvežama iš Europos Sąjungos, kuriai taikomas preferencinis režimas. Žemės ūkio ministerijos siūlomas žingsnis – importo muitų didinimas prekybai su ES – neatitinka Lietuvos Vyriausybės politikos ir gali sukelti atsakomąsias prekybos apsaugos priemones, nuo kurių nukentėtų Lietuvos gamintojai, eksportuojantys į ES.
Dažnai mėgstama sakyti, jog importas turi būti ribojamas ir tam, kad apsaugotų vartotojus arba dėl to, kad neteisingai konkuruojama, nes įvežama produkcija yra žymiai pigesnė. Tokiais siūlymais arba siekiama apsaugoti konkrečių vietinių gamintojų interesus, arba demonstruojamas tarptautinės prekybos neišmanymas, kadangi painiojamas šalies absoliutus pranašumus su santykiniu. Juk esminis tarptautinės prekybos pagrindas yra skirtumai tarp šalių – gamtiniai skirtumai, gamybos veiksnių kainų skirtumai ir pan. Būtent šie skirtumai sąlygoja abipusę naudą ir specializaciją. Teisinga prekyba yra tokia prekyba, kuri vyksta sąlygomis, leidžiančiomis maksimaliai išnaudoti natūralius skirtumus tarp valstybių. Tuo tarpu spręsti, kurią prekę reikia remti – vietinę ar importuotą – gali tik vartotojai. Prekės sąžiningai konkuruoja tada, kai jų pirkėjas gali pats pasirinkti, kurią iš jų įsigyti. Importo apribojimas sudaro diskriminacines ir nesąžiningas sąlygas ne tik kitų šalių gamintojų atžvilgiu, bet ir vietinių pirkėjų atžvilgiu(3).

3. PRODUKTŲ MODIFIKAVIMAS PAGAL NACIONALINIUS REIKALAVIMUS

Norint ES rinkoje parduoti Lietuvos vidaus rinkai gaminamus produktus, juos gali tekti modifikuoti dėl dviejų priežasčių: dėl neatitikimo privalomiems techniniams reikalavimams arba dėl ES šalių rinkos specifikos (kitos klimatinės sąlygos, vartotojų preferencijos, vartojimo įpročiai, perkamoji galia, laisvalaikio leidimo formos, matų sistema ir kt.).
Privalomi reikalavimai, nustatyti eksporto šalies teisės aktuose, daugelyje sričių yra suderinti visoje ES. Galiojančių reikalavimų analizė, rinkos tyrimai bei kontakati su potencialiais platintojais leidžia nustatyti produkto modifikavimo poreikį. Akivaizdu, kad naudingiausia pradėti eksportuoti tą produktą (ar produktus), kuris reikalauja minimalaus modifikavimo. Net ir nepasiteisinus prognozėms dėl eksporto perspektyvų, gamintojo patirti nuostoliai tokiu atveju bus mažesni.

Jau produkti projektavimo ir konstravimo stadijoje būtina žinoti, kokiai rinkai (ar rinkoms) produktas skirtas, kokie reikalavimai jam keliami, kokius specifinius vartotojų poreikius turės patenkinti. Kai kuriais atvejais, ypač kai skirtingose rinkose produktui keliami panašūs reikalavimai, galima orientuotis į universalų produktą, tinkamą daugeliui eksporto rinkų.

ES Šalyse, turinčiose gilias vartotojų teisių gynimo tradicijas, vartotojams paprastai suteikiamos didesnės garantijos ir palankesnės sudėtingų techninių gaminių priežiūros sąlygos laikotarpiui po jų paradavimo, negu įprasta Lietuvoje. Patikimos ir vartotojui palankios garantijos bei priežiūra yra viena iš sėkmės užsienio rinkoje prielaidų, ypač rinkos naujokams.

4. EKSPORTO BŪDAI

Įmonės eksporto plano apimtis ir detalumas didžia dalimi priklauso nuo pasirinktų rinkų ir eksporto būdų. Paprastai įmonės įvairiose rinkose naudojasi skirtingais eksporto būdais – labiau pažįstamose aplinkinių šalių rinkose gali būti plečiamas tiesioginis eksportas, o naujose rinkose labiau pasikliaujama įvairiais eksporto tarpininkais.

Gamintojo tiesioginis dalyvavimas eksporto procese priklauso nuo pasirinkto eksporto būdo. Ar įmonė renkasi teisioginį ar netiesioginį eksporto būdą, lemia daugelis aplinkybių: įmonės verslo strategija, patirtis eksporto srityje ir panašiose rinkose, įmonės dydis, gaminamų produktų pobūdis ir asortimentas, planuojama eksporto apimtis, už eksportą atsakingų įmonės darbuotojų skaičius ir kvalifikacija.

Netiesioginis eksportas – paprasčiausias ir lengviausiai prieinamas eksporto būdas, nereikalaujantis žymių įmonės išteklių perskirstymo, įmonės valdymo pertvarkymų, didelių laiko ir finansinių sąnaudų rinkoms tirti ir pan.
Netiesioginio verslo privalumai:
 Paprastumas ir prieinamumas;
 Mažos sąnaudos;
 Mažesnis riziks laipsnis;
Netiesioginio verslo trūkumai:
 Didelė priklausomybė nuo tarpininko;
 Maža įtaka galutiniams eksporto rezultatams;
 Nepalankios kainos;
 Ribotos galimybės kaupti patirtį eksporto (rinkodaros) srityje;
 Tiesioginio ryšio su vartotojais trūkumas.
Rekomendacijos (taikymo galimybės):
 Mažoms įmonėms;
 Pradedantiems eksportuotojams
 Įmonėms, eksportuojančioms nedidelę dalį produkcijos, laikinų perprodukcijos problemų sprendimui.
Tiesioginis eksportas – sudėtingas eksporto būdas, apimantis platų spektrą veiksmų, susijusių su eksporto planavimu ir eksporto plano įgyvendinimu. Tiesioginio eksporto galimybes riboja įmonės gamintojos pasirengimas perskirstyti išteklius ir prisiimti visą atsakomybę už eksporto procesą. Iš kitos pusės, toks būdas leidžia potimaliai pasinaudoti užsienio rinkos galimybėmis, gauti maksimalų pelną, kaupti patirtį eksporto srityje ir užtikrinti ilgalaikes įmonės perspektyvas.
Tiesioginio eksporto privalumai:
 Savarankiškumas piimant sprendimus;
 Galimybė daryti įtaką galutiniams rezultatams;
 Patirties kaupimas;
 Alternatyvios galimybės;
 Tiesioginis ryšys su vartotojais.
Tiesioginio eksporto trūkumai:
 Ilgas parengiamasis laikotarpis;
 Detalus planavimas;
 Didelės laiko, finansinės ir žmogiškųjų išteklių sąnaudos;
 Turimų išteklių perskirstymas;
 Visiška atsakomybė;
 Padidinta rizika.
Rekomendacijos (taikyo galimybės):
 Įmonėms turinčioms įdirbį eksporto srityje;
 Įmonėms, teikiančioms prioritetą pardavimui užsienio rinkose;
 Įmonėms turinčioms pakankamus finansinius ir žmogiškuosius išteklius.
Nėra ir negali būti vienareikšmės nuomonės, koks eksporto būdas yra priimtiniausias ir naudingiausias. Net ir ekonomiškai pirmaujančiose šalyse žymią eksporto dalį sudaro netiesioginis eksportas. Komercinę eksporto naudą lemia ne tiek pasirinktas eksporto būdas, kiek įmonių sugebėjimas rasti alternatyvą ir išsirinkti geriausią variantą.

Lietuvoje dar nereta praktika, kai gamintojas laukia, kada į jį kreipsis užsienio partneris ir susidomės gaunamais produktais, pateiks užsakymų. Įmonė, laikydamasi tokios pasyvios eksporto politikos, dažnai priversta priimti jai primetamas nepalankias sąlygas, neturi kito pasirinkimo ar net nežino apie egzistuojančias alternatyvas. Todėl visada naudingiau aktyviai ieškoti ir pasirinkti iš kelių variantų, o ne pasikliauti sėkmingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

5. GRŪDŲ UŽSIENIO RINKA

5.1Grūdų supirkimo ir priėmimo saugoti tendencijos

Vadovaudamasi Žemes ūkio ministerijos nustatyta tvarka, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentura (LŽUMPRRA),šių metų liepos mėn. pradejusi 2002 m. derliaus maistinių grūdų intervencinį pirkimą, iki 2003 m. sausio 20 d. iš viso supirko 222,7 tūkst. tonų maistinių grūdų (57,6 tūkst. tonų pirmos klasės kviečių, 160,8 tūkst. tonų antros klasės kviečių ir 4,3 tonos rugių).
Agenturos duomenimis, iš viso Lietuvoje (su LŽUMPRRA) iki 2003 m. sausio 20 d. supirkta 516,7 tūkst. tonų maistinių grūdų (kviečių, rugių, miežių ir grikių), iš jų 216,6 tūkst. tonų pirmos ir 250,6 tūkst. tonų antros klasės kviečių, 28,7 tūkst. tonų rugių ir 20,0 tūkst. tonų miežių) supirko kitos įmonės. Lietuvos įmonės iki 2003 m. sausio 20 d. iš viso supirko 95,5 tūkst. tonų pašarinių grūdų (kviečių – 50 tūkst. tonų, rugių – 7,6 tūkst. tonų, miežių –26,3 tūkst. tonų kvietrugių – 10,3 tūkst. tonų). Į sandėlius priimta saugoti 94,1 tūkst. tonų maistinių grūdų (kviečių – 86,1 tūkst. tonų, rugių – 3,9 tūkst. tonų, miežių – 4,1 tūkst. tonų). Pašarinių grudų laikinai saugoti Lietuvos įmonėse iki 2003 m.sausio 20 d. buvo priimta 8,9 tūkst. tonų. Pagal nustatytą tvarką 2002 m. derliaus supirkimas tęsis iki 2003 metų balandžio 30 d.

5.2Pirmosios 2003/04 m. grūdų derliaus ES prognozės

Prancūzų analitikų Strategie Grains prognozėmis, 2003/04 ūkinių metų grūdų derliaus ES padidės 3,6 proc., palyginti su 2003 m., ir sudarys 217,2 mln. tonų. Remiantis prognozių duomenimis, minkštųjų kviečių gamyba padidės 4 proc. (iki 97,6 mln. tonų), miežių – 3,9 proc. (iki 49,4 mln. tonų), kukurūzų – 4,8 proc. (iki 42,3 mln. tonų). Tačiau durum kviečių gamybos apimtys sumažės 0,8 proc. Tikimasi, kad 2003/04 m. minkštūjų kviečių derlius Prancuzijoje sudarys 38,1 mln. tonų (2002/03 ūkiniais metais – 37,35 mln. tonų), kukurūzų – 17,2 mln. tonų (+1 mln. tonų šio sezono derliaus). (APKInform).

5.3ES skatina kviečių ir miežių eksportą

2003 m. sausio 16 d. ES Komisija per eksporto subsidijų skelbimo konkursą nustatė eksportuotojams, išvežantiems kviečius iš ES į trečiąsias šalis, 10 EUR/t išmokas 377 tūkst. tonų siuntai ir 12,94 EUR/t išmokas 55 tūkst. tonų miežių siuntai. Nustatydama importo kvotas, ES taiko vis agresyvesnę grūdų eksporto skatinimo į trečiąsias šalis politiką. 2002 m. gruodžio vidury kviečių ir miežių eksporto subsidijos atitinkamai sudare 4 ir 5 EUR/t. Vadinasi, per kelias savaites padidejo 2 ir 2,4 karto. Akivaizdu, kad tokios grūdų eksporto iš ES skatinimo priemonės taikomos artėjant grūdų pardavimo į Šiaurės Afriką konkursams.

5.4. Pigūs kviečiai iš NVS užkariauja pasaulinę rinką

Kviečių eksportas iš NVS per pastaruosius keletą mėnesių sparčiai padidėjo. Bendras iš NVS šalių išvežtų siuntų kiekis per 2002 m. siekė maždaug 24 mln. tonų, palyginti su 5 mln. tonų prieš dvejus metus. Pasaulinės prekybos kviečiais tendencijos pasikeitė, kai pigūs grūdai iš NVS (daugiausia iš Rusijos, Ukrainos ir Kazachstano) dideliais kiekiais ėmė užkariauti kitų eksportuotojų rinkas. Net ES, užauginusi beveik rekordinį kviečių derlių, išgyvena nelengvus laikus, bandydama konkuruoti su NVS. Pagal USDA (JAV žemės ūkio departamento) prognozes 2002/03 ūkiniais metais eksporto apimtys iš minėtų trijų NVS šalių gali siekti 16,5 mln. tonų, palyginti su 13,5 mln. tonų pernai ir tik 4,9 mln. tonų 2000/01 u. m. Vadinasi, šių šalių kviečių eksportas sudaro maždaug 16,5 proc. viso pasaulinio eksporto. Tik JAV, eksportuojanti 26,5 mln. tonų kviečių, aplenkė NVS šalis. Beje, prieš keletą metų Rusija buvo viena iš didžiausių kviečių importuotojų. Dėl itin gerų oro sąlygų Rusijoje, Ukrainoje ir Kazachstane 2002 m. kviečių derlius buvo rekordinis – 94,8 mln. tonų (visose 13 NVS šalių – 102,4 mln. tonų, Kinijoje – 90 mln. tonų). Pagal 2002 m. kviečių gamybos apimtis Rusija pripažinta lydere – jos kviečių derlius sudarė 48,5 mln. t. Šioje srityje Rusija aplenkė tik JAV, kurios kviečių derlius siekė 44,5 mln. tonų. Svarbiausios NVS eksporto kryptys – ES, Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai. Pradeta vežti grūdus į Azijos šalis ir Lotynų Ameriką. Daugelis importuotojų, pirmą kartą pabandę dirbti su naujais tiekėjais, peržiūri galimybes ilgalaikiam bendradarbiavimui su NVS šalimis, jeigu tik pirkėjus tenkins grūdu kokybė. Tobulinant darbą su grudais bei ieškant nauju galimybių juos sandėliuoti uostuose bus padėtas pamatas NVS šalių grūdų potencialui augti. Vis dėlto grūdų gamyba – gana permainingas dydis, todėl grūdų eksporto skaičiai gali kasmet svyruoti.(ProAgro, AgriUkraine)

5.5. 2002 m. Kazachstanas eksportavo 4,2 mln. tonų grūdų

Kazachstano žemės ūkio ministerijos 2003 m. sausio 9 d. duomenimis, 2002 m. iš viso eksportuota 4 mln. 209 tūkst. tonų grūdų į 37 šalis. Svarbiausi pirkėjai – valstybės prie Kaspijos jūros. Į Iraną eksportuota 794 tūkst. tonų grūdų, į Azerbaidžaną – 445 tūkst. tonų. Į Rusiją ir Ukrainą išvežta atitinkamai 278 ir 51 tūkst. tonų 1-2 klasės kviečių, skirtų duonos ir makaronų gamybai. Į Uzbekistaną eksportuota 182 tūkst. tonų grūdų, į Kirgizstaną – 191 tūkst. tonų, į Tadžikistaną – 235 tūkst. tonų, į Turkmenistaną – 51 tūkst. tonų. Didėjo grūdų eksporto apimtys į Baltijos regioną, ypač į Estiją – 156 tūkst. tonų, į Lietuvą 2002 m. buvo eksportuota 35 tūkst. tonų grūdų, į Latviją – 53 tūkst. tonų. Didžiausios grūdų siuntos pernai buvo tiekiamos į Turkiją – 201 tūkst. t; į Jordaniją -271 tūkst. t. Kaip humanitarinė pagalba į Afganistaną buvo išvežta 85 tūkst. tonų grūdų, į Iraką – 98 tūkst. tonų.
Pernai pirmą kartą Kazachstanas eksportavo grūdus į Afrikos žemyną: į Maroką – 87 tūkst. tonų; į Nigeriją – 22 tūkst. tonų; į Sudaną – 73 tūkst. tonu; į Tunisą – 302 tūkst. tonų.
Pranešama, kad 90 proc. visų eksportuojamų siuntų sudarė daugiausia 3 klasės maistiniai kviečiai, atitinkantys visus tarptautinius standartus. Iš viso Kazachstanas pernai eksportavo maždaug 1 mln. tonų grūdų daugiau negu 2001 m. (3,3 mln. tonų). Pernai iš Aktau uosto jūra į Iraną buvo eksportuota 284 tūkst. tonų grūdų. Tikimasi, kad iki 2004 m. baigus tiesti geležinkeli Altynsarino-Chromtau ir pastačius daugiau grūdų terminalų, iš Aktau uosto galima bus pervežti iki 1 mln. tonų grūdų siuntas. Pernai geležinkeliais buvo pervežta 5,16 mln. tonų grūdų, iš jų eksportui – 3,5 mln. tonų, vidaus rinkai – 1,6 mln. tonų. 2002 m. grūdinių kultūrų derlius sudarė 16,2 mln. tonų ir viršijo 2001 m. derlių, siekusi 15,9 mln. tonų. Vidutinis derlingumas sudarė 13,1 cnt/ha, palyginti su 14 cnt/ha 2002 m. Šiandien Kazachstanas užima 6 vietą tarp didžiausių pasaulyje grūdų eksportuotojų. (AgroFaktas)

5.6. JAV grūdų rinkos apžvalga

2003 m. sausio pradžioje kviečių kainos JAV, kiek padidėjusios po sensacingo Egipto nupirkto kviečių kiekio – 180 tūkst. tonų, vėl nukrito. Eksporto aktyvumas vėl sumažejo. JAV žemės ūkio departamento duomenimis, šių metų sausio 9 d. svarbiausiose Amerikos biržose (nurodyta doleriais už bušeli*, antrasis skaičius – pokytis) kviečiai vidutiniškai atpigo 14 cnt už bušeli, kukurūzai – iki 2 cnt, soja – 2-3 cnt. Pateikiamos kviečių kainos šiose biržose: Kansas Citys, stand. baltymingumo – 3.94, -6, Mineapolis, kietieji – 4.1/ ½, -3 ¾, Portlandas, minkšt. žiemkenčiai -3.98-4.02, -2-0, St. Louisas, minkštieji žiemkenčiai – 3.48, -14. *1 tona – 36.74 bušeliai kviečiu ir sojos, 39,369 bušeliai kukurūzų.

5.7. Rusijos grūdų rinka atsigauna

Pranešama, kad per 2002 m. lapkričio mėn. Rusija eksportavo rekordinį kiekį grūdų – 2094 tūkst. tonų, iš kurių 1790 tūkst. tonų – kviečių (irgi rekordinis), 287 tūkst. tonų – miežių ir 17 tūkst. tonų – rugių. Po užsitęsusių švenčių grūdų rinka Rusijoje ima aktyvėti. Kainų konjunktūra išlieka stabili, palyginti su prieššventiniu laikotarpiu. 2003 m. vyriausybė atnaujino intervencinius pirkimus. Per dvi 2003 m. sausio mėn. dienas į intervencinius sandėlius supirkta 82,5 tūkst. tonų grūdų. Iš viso valstybės nustatytos superkamų grūdų apimtys sieks 2,57 mln. tonų, iš jų 3 klasės kviečių – 817,8 tūkst. tonų; 4 klasės kviečių -1,4 mln. tonų, maistinių rugių – 350 tūkst. tonu. Pranešama, kad 2002 m. grūdų derlius siekė 86,5 mln. tonų – tai 1,3 mln. tonų daugiau nei 2001 m. Gamybos apimtys padidėjo ir dėl didesnių pasėlių plotų, ir dėl geresnio derlingumo. Tačiau 2002 m. derlius Rusijoje negali būti laikomas rekordiniu, palyginti su 1997 m., kai buvo nuimtas 88,6 mln. tonų grūdų, arba 1991 – 1995 m., kai vidutinės javų gamybos apimtys siekė 88 mln. tonų. Rusijai pavyko ketverius metus iš eilės (nuo 1998 m.) didinti grūdų gamybą (1999 m. – 54,7 mln. t, 2000 m. – 65,5 mln. t, 2001 m. – 85,2 mln. t, 2002 m. – 86,5 mln.t). Tačiau ši tendencija negali būti laikoma ilgalaike, o prognozės gali būti neteisingos dėl kelių priežasčių. Mat iki šiol nėra apibrėžti veiksniai, darantys teigiamą poveikį gamybos plėtrai. Derlingumas daugiausia siejamas su oro sąlygomis. Būtent dėl itin palankių oro sąlygų 2001- 2002m. derlius buvo toks gausus. Tačiau galimybė plėtoti gamybą didinant grūdų pasėlių plotus kol kas ribota. Daugiausia dėl to, kad trūksta žemės ūkio technikos. Iki šiol pasėlių plotai yra mažesni nei prieš 4-5 metus. (AgroFaktas)

5.8. 10 proc. žiemkenčių Ukrainoje žuvo dėl nepalankių oro sąlygų

Pranešama, kad Ukrainoje iki 2003 m. sausio 15 d. žuvo maždaug 800 tūkst. ha, arba 9,5 proc. visų žiemkenčių pasėlių (ypač rapso ir miežių) – daugiausia dėl nepalankių oro sąlygų praėjusių metų lapkričio ir gruodžio mėn. Kaip teigiama “Ukrainski Novini”, peržiemoti žiemkenčiams labai sunku ir greičiausiai iki pavasario lauko darbų pradžios žiemkenčių persėjimo plotai dar padidės. Anksčiau Ukrainos žemės ūkio ministerijos specialistai teigė, kad 2003 m. pavasarį teks persėti ne mažiau kaip 1,3 mln. ha žiemkenčių iš 8,4 mln. ha viso pasėlių ploto, tačiau dabar Ukrainos hidrometeorologijos centras praneša, kad dėl nepalankių meteorologinių sąlygų žiemkenčių pasėliai žuvo Kirovogradsko, Dnepropetrovsko, Odesos, Nikolajevsko ir kt. srityse. (AgriUkraine)

3.9. Trumpai

Marokas : Pranešama, kad iš Anglijos į Maroką atvežta kviečių siunta neatitinka importuotojo keliamų kokybės standartų. Pagal jų keliamus reikalavimus kviečių drėgnis turi sudaryti ne daugiau kaip 14,5 proc. , tuo tarpu kai atvežtų kviečių drėgnis – 14,7 proc. Tu pačiu pareiškėjų teigimu, esama siunta bus pakeista kita, tačiau ne būtinai angliškų kviečių. (AgroFaktas)
Argentina: Analitikų duomenimis, 2002/03 ūkiniais metais kviečių derlius Argentinoje sieks 12,16 mln. tonų – tai 3,2 mln. tonų mažiau negu pernai. Be to, tai bus pats mažiausias derlius per pastaruosius 7 metus. 1995/96 u.m. Argentinoje nuimtas kviečių derlius siekė 9,4 mln. t. 2001/02 ūkiniais metais derlius sudarė 15,3 mln. tonų. Analitikai mano, kad derliaus sumažėjimą lėmė keletas priežasčių. Svarbiausia iš jų – nepalankios klimatinės sąlygos, mažesni pasėlių plotai, be to, mažiau naudojama trąšų. Grūdų biržos ekspertų vertinimu, vidutinis kviečių derlingumas šį sezoną sudarys 2,09 t/ha, tuo tarpu kai pernai jis buvo maždaug 2,21 t/ha. 2003 m. sausio 11 d. duomenimis, Argentinoje nuimtas derlius 97,4 proc. (APK-Inform)
Indonezija: Indonezijos miltų malėjų asociacijos (Aptindo) nuomone, kviečių importas 2003 m., atsižvelgiant į didėjančią vidaus paklausą, gali padidėti 10 proc.(palyginti su 2002 m.) – iki 4,18 mln. tonų. Pernai į Indoneziją įvežta 3,8 mln. tonų kviečių, 2001 – 3,7 mln. tonų. Indonezija –
didžiausia kviečių importuotoja Pietryčių Azijoje. (APK-Inform)
Australija: Australijos nacionalinio kviečių eksporto komitetas (AWB) prognozuoja, kad 2002/03 ūkiniais metais kviečių gamybos apimtys sudarys 9,5-10,5 mln. tonų. Tai 1,5 mln. tonų mažiau negu pagal ankstesnes prognozes (11-12). (APK-Inform) (4).

4. EUROPOS SĄJUNGOS JAVŲ RINKOS REGULIAVIMAS

Intervencinė agentūra – valstybinė įstaiga, superkanti grūdus, kurie nebuvo parduoti laisvoje rinkoje.
Ekonominis pūdimas – ankstesniais metais kultivuoto žemės ploto palikimas pūdimui.
Intervencinė kaina – minimali supirkimo kaina, už kuria superka Intervencinė agentūra.

4.1. Pardavimas intervencinei agentūrai

Kiekvienas ūkininkas užauginęs grūdus ir juos pardavęs nori gauti pajamų, tačiau ne visiems pasiseka grūdus parduoti laisvoje rinkoje. Tuo tikslu Europos Sąjungoje yra įsteigta Intervencinė agentūra. Nepasisekus grūdus realizuoti kitur, ūkininkas visada turi galimybę juos parduoti Intervencinei agentūrai. Ši agentūra superka laisvoje rinkoje neparduotus grūdus, už minimalią supirkimo kainą.
Intervencinė agentūra grūdus superka už mažesnę nei rinkos kaina, kuri yra nustatyta ir vadinama intervencine. Ši kaina yra vienoda visiems Intervencinės agentūros superkamiems grūdams (kviečiams, miežiams, rugiams, kukurūzams, sorgams ir kietiesiems kviečiams.
Intervencinė agentūra superka grūdus atitinkančius kokybės reikalavimus.
Intervencinė agentūra superka grūdus nuo lapkričio 1 d. iki gegužės 31 d.
Minimalus intervencinei agentūrai pristatomas kiekis yra 80 tonų. Užmokestis už pristatytus grūdus mokamas po 30 – 35 dienų. Transporto išlaidas sumoka pats pardavėjas.
Intervencinė agentūra nesuperka rapsų, sojų, saulėgrąžų, žirnių, pupų, lubinų, avižų, grikių ir sorų.

4.2. Importas ir eksportas

ES yra įsipareigojusi nuo 1995 m. liepos 1 d. mažinti grūdų importo mokesčius. Pavyzdžiui, kviečiams nuo 1999 m. liepos 1 d. buvo taikomas 104 eurų už t (458 Lt/t) importo mokestis.
Pasaulinė grūdų rinkos kaina yra žymiai mažesnė už ES vidaus rinkos kainą. Jei ūkininkai užaugintus grūdus nori eksportuoti, ES moka eksporto subsidijas, t.y. kompensuoja susidariusį skirtumą tarp ES ir pasaulinių kainų.
Grūdų eksportas reguliuojamas Europos Sąjungos Komisijai nustatant eksporto subsidijas, t.y.kompensuojant susidariusį skirtumą tarp augintojo kainos ir pasaulinės kainos. Kompensacijų dydį nustato ES Komisija.
Norinčių eksportuoti gali būti daug, todėl reikia gauti eksporto licenziją (leidimą). Tam, kad būtų operatyviai nustatytas eksporto subsidijų dydis, ES Komisija skelbia konkursą.
Dalis perteklinių grūdų gali būti panaudojama teikti maisto paramai karo, stichinių nelaimių vietoms.
Eksporto subsidijų konkursai skelbiami pagrindiniams eksportuojamiems iš ES javams – kviečiams, pašariniams kviečiams ir miežiams.
Norintis eksportuoti grūdus ūkininkas turi nurodyti, kokį kiekį ketina eksportuoti bei kokio dydžio subsidiją (kompensaciją) jis norėtų gauti. Konkurso laimėtojai privalo paduoti prašymą eksporto licenzijai gauti ir palikti piniginį užstatą, kuris lygus 20 eurų už t (88 Lt/t) ir grąžinamas prekei pasiekus tikslą.
Avižų, rugių bei kietųjų (durum) kviečių eksporto subsidijos nustatomos ne konkurso tvarka.

4.3. Parama

Tiesioginė išmoka – tai išmoka, kuri mokama už ūkininko ariamos žemės plotus (hektarui). Tiesioginė išmoka mokama ir už apsėtą grūdais žemę, ir už paliktą ekonominiam pūdymui. Tiesioginės išmokos apskaičiavimui naudojamas koeficientas, kurio dydis priklauso nuo auginamos kultūros ir išreikštas eurais už toną. Tiesioginei išmokai paskaičiuoti yra naudojama formulė:
Auginamai kultūrai nustatytas koeficientasregiono javų derlingumas = tiesioginė išmoka 1 hektarui
1999 metais buvo nustatyti tokio dydžio koeficientai:
Grūdams ir silosui – 54.34 eurų/t (239 Lt/t);
Baltyminiams augalams (žirniams, pupoms, lubinams) – 78.49 eurų/t (345 Lt/t);
Sėmenims – 105.1 eurų/t (462 Lt/t);
Už paliktą ekonominiam pūdymui žemę – 68.83 eurų/t (303 Lt/t).
Nustatnt tam tikro javų regiono derlingumą, remiamasi 1986 –1990 metų laikotarpio javų derlingumo vidurkiu, atmetus derlingiausius ir nederlingiausius metus. Gautas dydis naudojamas tiesioginėms išmokoms apskaičiuoti.
Siekiant riboti produkcijos perteklių, ES yra atsisakuma kultivuoti dalį žemės nadmenų, tai yra ankstesniais metais kultivuoto žemės ploto palikimas pūdimui.
Tam, kad ūkininkai būtų suinteresuoti palikti dalį savo žemės ekonominiam pūdymui, už ekonominio pūdymo žemes taip pat mokama tiesioginė išmoka.
Yra dvi skirtingos tvarkos tiesioginei išmokai gauti:
 Supaprastinta, kai ūkininkas žino, kad savo žemėje gali užauginti ne daugiau kaip 92 tonas grūdų. Tokiu atveju ekonominis pūdymas nėra privalomas;
 Bendroji, kai ūkininkas privalo palikti ekonominiam pūdymui dalį savo žemių. Tai turi sudaryti ne mažiau kaip 17.5 proc. jo ariamos žemės ploto. Ūkininkas savo noru gali palikti ekonominiam pūdymui ir daugiau žemės, gaudamas tokią pačią kompensaciją, tačiau tai neturi viršyti 50 proc. ariamos žemės.[6]

5. PERSPEKTYVOS ĮSTOJUS Į ES

Tikėtina, kad Lietuva į ES bus priimta 2004 m. Žemės ir maisto ūkio perspektyvas, įstojus į ES, lems 3 veiksnių grupės:
Sutartyje su ES suderintos gamybos kvotos ir paramos lygis;
ES bendrosios žemės ūkio politikos stabilumas ir šios politikos pritaikymas naujoms narėms;
Gebėjimas tinkamai pasirengti darbui naujoje ekonominėje erdvėje ir racionaliai panaudoti valstybinių fondų paramą.

5.1. Prekybos globalizacija

Lietuvai tapus Pasulio prekybos organizacijos nare, pasidarė aktualūs pokyčiai šios organizacijos narių beu trečiųjų šalių rinkose. Ilgalaikėje strategijoje svarbu įvartinti šių rinkų tendencijas.
XX a.pabaigoje žemės ūkio produkcijos gamyba dėl vartojimo ribotumo buvo sustingusi, produktų kainos nuolat mažėjo ir dėl to smuko gamintojų pajamos. Artimiausiais dešimtmečiais ekspertai laukia esminiųrinkos konjuktūros pokyčių.
Manoma, kad jau artimiausiais metais pasaulyje greičiau didės maisto produktų paklausa. Todėl kils žemės ūkio pradukcijos kainos ir didės gamintojų pajamos. Didžiausias maisto produktų paklausos augimas tikėtinas Azijos, Afrikos ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, stokojančių savų maisto produktų.
Įvertinus pokyčius ir tendencijas tarptautinėse maisto produktų rinkose, galima prognozuoti, kad susidarius palankioms aplinkybėms, rinkas būtų galima plėsti. Tai susiję su bendros žemės ūkio ir maisto rinkos formavimusi ir Lietuvos maisto pramonės eksporto potencialo stiprėjimu. Pieno pramonės produktaijau dabar yra reikšmingieksporto struktūroje. Galima tikėtis, kad pastebimai padidės vaisių, daržovių, gilaus perdirbimo produktų eksportas.

5.2. Eksporto ir importo srautų racionalizavimas

Stiprėjant prekybos globalizacijos tendencijoms eksporto ir importo srautų racionalizavimas tampa ilgalaikės strategijos prioritetu. Šalies žemės ir maisto ūkis turėtų patenkinti ne tik vidaus rinkos poreikius, bet ir gerokai išplėsti eksportą. 1996-2000 m. žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos balansas buvo neigiamas.
Nors eksportuojamų žemės ūkio ir maisto gaminių asortimentas pastaraisiais metais plėtėsi, tačiau pagal vertę vyravo dešimt produktų, kurie sudarė beveik du trečdalius viso šio sektoriaus eksporto. Pieo produktai 2000 m. suadrė beveik 30 % viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto vertės. Tikėtina, kad ateityje Lietuva užsienio rinkose gali garsėti kaip kokybiškų ir ekologiškų pieno produktų eksportuotoja.
Pagrindiniai Lietuvos užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais partneriai yra ES, Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA), Vidurio Europos laisvosios prekybos susitarimo (CELPA) ir Baltjos laisvosios prekybos susitarimo (BLPS) ir NVS valstybės. Šių valstybių dalis bendroje eksporto struktūroje 2000 m. sudarė 85 % (1 lentelė)
Teigiamas šių pokyčių bruožas yra tas, kad išaugo eksporto į ES valstybes lyginamasis svoris. Tai rodo, kad mūsų šalies gamintojai vis labiau prisitaiko prie Vakarų rinkos reikalvimų. Tačiau ilgalaikės perspektyvos požiūriu būtų neracionalu napanaudoti savo geografinės padėties pranašumų ir prarasti NVS valstybių rinkas, ypač turint galvoje jų talpumą.

1 lentelė. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto struktūra 1995-2000 m.
Valstybių grupės Eksporto struktūra, proc.

1995 m. 2000 m.
ES 28 35
ELPA 1 1
CELPA 3 4
BLPS 8 19
NVS 58 26
Kitos valstybės 2 15
Iš viso 100 100

6. SSGG (SWOT) ANALIZĖ

6.1. Stiprybės

Palanki šalies geografinė padėtis prekiaujant su Vakarų ir Rytų šalimis.
Pakankami žemės ištekliai ir natūralus jos našumas. Didžioji žemės ūkio naudmenų dalis melioruota.
Palankios klimato sąlygos auginti javus, bulves, daržoves, vaisius, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms platumoms būdingus augalus.
Lietuva turi pranašumų gyvulininkystės produktų gamyboje. Ypač palankios sąlygos plėtoti pieno ir mėsos ūkį.
Palyginti mažas dirvožemio, vandens ir oro užterštumas, leidžiantis plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų gamybą.
Pakankami darbo jėgos ištekliai, gilios žemdirbių ir maisto produktų gamintojų tradicijos ir verslo patirtis.
Tvirtėja pozicijos užsienio maisto rinkose, didėja eksportas.
Susiformavo privatūs nuosavybės santykiai, sukurtos piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką, ir vandens telkinius atkūrimo teiinės prielaidos, sudarančios sąlygas formuotis žemės rinkai, ūkių restruktūrizacijai ir stambėjimui.
Šalies teritorijoje tolygiai išplėtotas mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas, sukauptas didelis intelektinis potencialas.
Plėtojama kaimo žmonių savivalda.
Vaizdingas kraštovaizdis leidžia plėtoti kaimo vietovių rekreacines galimybes.
Augantys turizmo ir poilsio kaime poreikiai didina kaimo vietovės rekreacines galimybes ir sudaro prielaidą naujoms paslaugoms formuotis.
6.2. Silpnybės

Žemas agrarinio sektoriaus kapitaliacijos lygis, trūksta modernios techikos, nepakankamai sparčiai diegiamos naujos technologijos, neišplėtota inovacinė veikla.
Nestabili žemės ūkio politika, nuolat besikeičianti teisinė ir ekonominė aplinka.
Nebaigtos atkurti piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius, silpnai funkcionuoja žemės rinka, negalima pradėti konsoliduoti žemių.
Vyrauja smulkūs, nekonkurencingi, mažo investicinio pajėgumo ūkiai.
Nestabilios maisto produktų rinkos, nepakankamas kai kurių produktų konkurencingumas.
Nepakankamai panaudojamas žemės ir daiktinio kapitalo potencialas, mažas darbo našumas.
Neišplėtota kooperacija, veikiantys kooperatyvai neakyvūs. Nesukurta kooperatinė kredito sistema.
Didelis nedarbas. Menkas kaimo žmonių pasirengimas darbui konkurencinės rinkos sąlygomis, nepakankama vadybos patirtis.
Neišplėtota gamybinė ir socialinė kaimo infrastruktūra, didelis atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyventojų pajamų, darbo sąlygų bei socialinio aprūpinimo, galimybių gauti tinkamą išsilavinimą, medicinos, komunikacijų ir kitas paslaugas.
Nesuformuota efektyvi regioninė politika. Didelė gyvenimo kokybės regioninė diferenciacija, nesusiformavusi regioninė specializacija, lėta ūkio subjektų veiklos diversifikacija.
Lėtai formuojasi kaimo bendruomenės, neišryškėję ir neugdomi jų lyderiai.
Nukentėjusi biologinė įvairovė, kraštovaizdis.

6.3. Galimybės

Prognozuojama, kad per ateinančius dešimtmečius didės maisto produktų paklausa. Ypač didės kokybiškų, sveikų produktų poreikis, todėl plėsis rinkų galimybės.
Stiprės lietuviškų produktų skverbimasis į naujas ES ir pasaulio rinkas. Rinkos ypač plėsis geros kokybės ekologiniams produktams.
Mokslo atradimai ir išradimai biotechnologijos srityje atvers naujas žemės ir maisto ūkio plėtojimo galimybes, plėsis modernios, ypač energiją taupančios technologijos, didės informacinių technologijų taikymo žemės ir maisto ūkio sektoriuje reikšmė.
Parengta Žemės ūkio ir kaimo plėtotės strategija ir jos įgyvendinimo priemonės integracijos į ES laikotarpiui, kurias įgyvendinus atsivers naujos žemės ūkio galimybės.
Lietuvai tapus ES nare, padidės ekonominė, techninė, informacinė ir konsultacinė parama.

6.4. Grėsmės

Toliau liberalizuojant prekybą, didės kitų šalių gamintojų, ypač dirbančių pranašumo sąlygomis, konkurencinis spaudimas Lietuvos maisto rinkai.
Didės vartotojų reikalavimai maisto produktų kokybei, saugumui, kainai ir tiekimo pastovumui.
Reikalavimas įgyvendinti ir konkurenciniam spaudimui įveikti gali nepakakti kapitalo investicijų ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos.
ES plėtotė pareikalaus pertvarkyti ES biudžetą ir peržiūrėti žemės ūkio rėmimo politiką. ES BŽŪP gali pasikeisti. Todėl Lietuvai, kaip ir kitoms kandidatėms, sunku tikėtis tokios paramos, kokią gauna dabartinės ES narės.
Negavus numatytų ES derybų pozicijose gamybos kvotų, žemės ūkio pridėtinės vertės dalis BVP nebūtų pasiekta, sumažėtų užimtumas ir žemės ūkio bei perdirbamosios pramonės darbuotojų pajamos.
Didės žemės ūkio sektoriaus priklausomybė nuo kitų sektorių veiklos, konkurencija dėl investicijų ir kvalifikuotos darbo jėgos.
Keisis ūkių ir įmonių struktūra, pagausės nekonkurencingų ūkio subjektų bankrotų, padidės socialinės paramos poreikis

7. STRATEGIJOS NUSTATYMAS

7.1. Žemės ūkio ir maisto rinkų plėtotė

Nuolat kintantys vartotojų poreikiai vidaus ir užsienio rinkose turi tiesioginį poveikį žemės ūkiui ir maisto produktų gamybai. Todėl, prognozuojant šio sektoriaus plėtotės ilgalaikę perspektyvą, svarbu įvertinti šiuos veiksnius:
 Vidaus rinkos talpumo pokyčius, kurie priklausantys nuo racionalios mitybos koncepcijos įgyvendinimo ir vartotojų perkamosios galios didėjimo;
 Tendencijas ir pokyčius tarptautinėse rinkose, atsižvelgiant į tų rinkų globalizaciją ir ekonominę integraciją.
Ryškėjanys ekonomikos pagyvėjimo požymiai ir su tuo susiję vartotojų perkamosios galios augimas didins maisto produktų suvartojimą.
Numatant atskirų produktų vidaus rinkos ir suvartojimo prognozes susiduriama su atitinkamų faktinių duomenų prieštaringumu ir abejotinu reprezentatyvumu. Tyrimai rodo, kad 2000 m. vienas gyventojas suvartojo daugiau pieno ir jo poduktų, kiaulienos, paukštienos bei cukraus negu rodo oficialūs statistiniai duomenys. Ekspertų vertinimu, maistinių grūdų vidaus rinka (talpa) yra 20% mažesnė negu rodo statistiniai duomenys. Šie skirtumai atsiranda dėl netikslios iš užsienio įvežtų, taip pat savo ūkiuose sunaudotų produktų apskaitos.
Lietuvos vidaus rinka nedidelė – 3,5 mln. vartotojų. Tačiau šalies žemės ūkio žaliavos ir maisto produktų gamintojams ji yra svarbiausia, kadangi vidaus rinkoje realizuojama didžioji dalis jų pagamintų produktų. Lietuviški maisto produktai vidaus rinkoje paklausūs, nes jie ekologiškesni, skanesni, maistingumo ir sveikatos požiūriu vertingesni nei daugelis importuotų. Svarbus dar vienas konkurencinis pranašumas – kaina. Vien dėl mažesnių pervežimo atstumų lietuviški produktai gali būti pigesni.
Valstybė turi pasiekti, kad vidaus rinka būtų aprūpinta aukštos kokybės konkurencinga šalies gamintojų produkcija ir mažėtų importas tų produktų, kuriuos galima pagaminti šalyje. Sumažėjus importui, padidės daržovių ir uogų, grūdų, bulvių, kiaulienos, paukštienos, kiaušinių ir kitų produktų vidaus rinkos talpa.
Lietuvai tapus ES nare, kokybės, maisto saugos ir kitų standartų bei sertifikavimo procedūrų perėmimas apribos kai kurių prekių importą į Lietuvą iš trečiųjų šalių.
Būtinos prielaidos vidaus ir užsienio rinkų plėtojimui yra teisinė bazė, reglamentuojanti sutartinius santykius; informacijos tinklas; efektyvi marketingo sistema; kooperatinių ryšių plėtotė; išplėtotas konsultacinių tarnybų tinklas.

7.2. Rinkų plėtojimas ir konkurencingumo skatinimas

Įgyvendindama žemės ūkio ir maisto produktų vidaus bei užsienio prekybos marketingo programa, numatanti konkurencingų produktų tiekimą rinkai, gamintojų ir prekybininkų sąjungų, prekių biržų, aukcionų ir kitų rinkodaros institucijų kūrimą ir plėtotę.
Didžiausią užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais dalį sudarys laisvosios prekybos sutartys. Rinkų plėtotė rūpinsis komercijos atašė, dirbantys užsienio šalyse.
Nuolat atliekami rinkos tyrimai, rengiamos vidaus ir užsienio šalių žemės ūkio rinkų prognozės, padedančios įmonėms apsispręsti del ilgalaikių investicinių ir eksporto plėtojimo projektų vykdymo.
Plėtojamos duomenų bazės ir teikiama informacija rinkos dalyviams apie prekybos sąlygas vidaus ir užsienio rinkose, prekybos partnerius, vykdomus viešuosius pirkimus, muges ir parodas.
Rinkos subjektų tarpusavio santykiai grindžiami išankstinėmis ilgalaikėmis sutartimis, plėtojama prekyba aukciono būdu.
Nuolat ir operatyviai vartotojams teikiama informacija apie produktus, jų masines savybes ir saugumą.
Perkėlus ES dokumentų, reglamentuojančių produktų saugą ir kokybę, nuostatas į Lietuvos teisės aktus, bus užtikrinama eksportuojamųproduktų kokybės atitikimas tarptautiniams reikalavimams.

7.3. Eksporto skatinimas

Iki įstojimo į ES eksportas bus remiamas netiesioginėmis priemonėmis.
Tiriamos perspektyvos užsienio šalių rinkos, teikiama informacija apie užsienio šalių rinkų specifiką ir poreikius. Tam pasitarnaus irLietuvos atstovybės užsienio šalyse.
Eksportinės produkcijos gamintojams numatoma organizuoti seminarus, mokymo kursus produkcijos pateikimo, maisto saugos ir kokybės reikalavimų bei kitais eksporto plėtojimo klausimais. Bus bendradarbiaujama su kitų valstybių institucijomis, skatinančiomis eksportą, dalijamasi su jomis informacija ir darbo patirtimi;
Daug dėmesio bus skiriama lietuviškų produktų įvaizdžio formavimui, eksportuotojų informaciniam aprūpinimui, prekybos infrastruktūros užsienio šalyse kūrimui.
Priemonių, gerinančių eksporto aplinką, įgyvendinimas sudarys sąlygas pasiekti teigiamą užsienio prekybos balansą. Daugiausia bus eksportojama didesnės pridėtinės vertės produkcijos: pieno produktų (sūrių, pieno miltų), jautienos, avienos, žuvų produktų, rapsų, grybų, uogų, koncentruotų sulčių.
Lietuvai tapus ES nare, bus taikoma ES rinkos reguliavimo priemonių sistema.[5; 495-527]

Mėsos pramonė

Metai 2000 2001 2002 2003

(tūkst.tonų)
Pradinės atsargos 400 20 302 250
Gamyba 7,462 6,896 7,25 7,15
Importas 448 413 500 530
Eksportas 645 572 530 570
Suvartojimas 7,645 6,455 7,272 7,26
Likutinės atsargos 20 302 250 100

1 pav. ES jautienos rinkos apžvalga

JAV žemės ūkio departamentas (USDA) prognozuoja, kad ES jautienos eksporto apimtys 2003 m. gal didėti ir sudaryti 570 tūkst.tonų – tai 40 tūkst.tonų daugiau negu 2002m., tačiau gerokai mažiau negu 1999m., kai buvo eksportuota 854 tūkst.toų. ES daugiausia mėsos tikisi eksportuoti į Rusiją ir Rytų Europos šalis. Daug ES prekybos partnerių iš Artimųjų Rytų apribojo tiekimą dėl kempinligės protrūkių, priversdami ES nustatyti eksporto subsidijas vežant mėsą į mažesnes rinkas. Ateityje jautienos eksportas bus ribojamas dėl ES mažėjančios bandos. Prognozuojama, kad 2003 m. galvijų banda ES sumažės iki 79,8 mln.galvų – tai 2,4 mln.mažiau negu 2000m.

USDA prognozėmis, ES jautienos importos apimtys 2003m. sudarys maždaug 530 tūkst. tonų – tai 30 tūkst.tonų daugiau negu 2002 m. Argentina, Brazilija ir Urugvajus – svarbiausi jautienos importuotojai į ES. JAV eksportas į ES ribojamas dėl hormonų kiekio jautienoje. Tikimasi, kad šiais metais galvijų banda sumažės, kadangi valstybės finansinė parama ūkininkams mažinama. Kadangi skirtumas tarp jautienos importo ir eksporto 2003m.sumažės iki 40 tūkst.tonų, ES labiau tampa jautienos importuotoja. Per 2001m. JAV eksportavo į ES jautienos už 12,9 mln. USD.

Metai 2000 2001 2002 2003

(tūkst.tonų)
Gamyba 17,585 17,419 17,800 17,820
Importas 54 55 60 60
Eksportas 1,470 1,235 1,300 1,325
Suvartojimas 16,169 16,239 16,560 16,555

2pav. ES kiaulienos rinkos apžvalga

Po didelio kialienos eksporto nuosmukio 2001-aisiais dėl siautėjusios snukio ir nagų ligos, tik 2002m. ES eksportavo kiek daugiau kiaulienos. Prognozuojama, kad 2003m. ES eksporto apimtys padidės iki 1,3 mln.tonų – 2 proc.daugiau nei parėjusiais metais. Perdirbtai kiaulienai, tikimasi, bus nustatytos tinkamos eksporto subsidijos, kadangi šaldytai/atšaldytai/užšaldytai kiaulienai eksporto subsidijos buvo nustatytos 2000 m.liepą. USDA prognozuoja, kad 2003m. kiaulių prieauglis kiek sumažės, kadangi Olandija, Belgija ir Jungtinė Karalystė nori “pasveikti” – atsigauti nuo snukio ir nagų ligos padarinių. Tikimasi, kad 2003m. kaiulienos gamybos apimtys ES truputį padidės ir pereinamasis likutis bus eksportuotas, kadangi suvartojimas stabilizuosis. Prognozuojama, kad kaiulienos importo apimtys – 60 tūks.tonų – išliks nepasikeitusios ir šiemet, kadangi ES gamintojai teikia į vidaus rinką pakankamai pigią mėsą. Per 2001 m. JAV importavo Į ES kiaulienos už 13 mln. USD.
Metai 2000 2001 2002 2003

(tūkst.tonų)
Gamyba 6,654 6,822 6,750 6,760
Importas 299 418 550 600
Eksportas 762 718 670 695
Suvartojimas 6,191 6,522 6,630 6,665

3pav. ES paukštienos rinkos apžvalga

Prognozuojama, kad paukštienos eksportas 2003m. Europos Sąjungoje sudarys 695 tūkst.tonų – beveik 4 proc. daugiau negu 2002m. Paukštienos eksporto apimtys didės dėl to, kad daugiau produkcijos bus siunčiama į Vidurio ir Rytų Europos šalis (Lenkija, Vengrija, Čekijos Respublika, Rumunija, Bulgarija, Slovakija, Slovėnija, Estija, Latvija ir Lietuva ir dėl didesnių eksporto subsidijų siunčiant į kitas rinkas. 2001m.maždaug 14 proc. viso Es paukštienos eksporto buvo išvežta į Vidurio ir Rytų Europą – tai 4 proc. daugiau negu 2000 m. Europos Sąjunga, 2003m. padidinusi kiaulienos eksporto subsidijas, įrodys, kad jos kainos irkonkurencingos Vidurio Europoje ir Rusijoje – svarbiausiose paukštienos eksporto rinkose.

Statistikos departamento duomenimis, 2003m.sausio mėn.metinė defliacija (2003m. sausio mėn., palyginti su 2002m. sausio mėn.) sudarė 2 procentus (2002m. sausio mėn., palyginti su 2001 m. sausio mėn.,buvo 3,2 % infliacija).

Vartotojų kainų indeksas (VKI) 2003 m. sausio mėn., palyginti su 2002 m. gruodžio mėn., suadrė 100,0 (2002 m. sausio mėn., palyginti su 2001 m. gruodžio mėn., – 101,0). Vartojimo prekių kainos per sausio mėn. sumažėjo 0,2 procento, paslaugu padidėjo 0,7 proc.

Maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų grupės kainų indeksą labiausiai paveikė 3,9 procento atpigusi mėsa ir jos produktai: kiauliena – 8,1 provento, veršiena – 7,7. jautiena – 6,9, mėsos subproduktai – 6,0, rūkyti mėsos gaminiai – 3,3, pakštiena – 2,1, rūkytos dešros – 2,2, virtos dešros – 1,8, dešrelės – 1,9procento. Gerokai atpigo žuvys ir jų produktai: sūdytos žuvys – 5,2, gyvi karpiai – 3,7, rūkytos žuvys – 3,3, konservuotos žuvys – 1,0 procento; bananai – 14,2 ir pomidorai – 12,5 procento. Maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų grupės kainų indeksą taip pat veikė 4,4 procento pabrangęs pienas ir jo produktai: kefyras ir rūgpienis – 7,3, grietinė – 7,0, nenugriebtas pienas – 6,9, sviestas – 4,3, varškė – 3,5, varškės sūriai – 2,5, jogurtai – 1,0 procento. Pabrango kai kurios daržovės: ilgavaisiai agurkai – 28,6, saldžioji paprika – 18,8, morkos – 8,3, svogūnai – 6,6, bulvės – 5,6, baltagūžiai kopūstai – 3,2procento; vaisiai: vynuogės – 56,1, kriaušės – 10,9, apelsinai – 1,9; kai kurie kiti maisto produktai: kiaušiniai – 3,1, kava – 1,0, aliejus – 0,6 procento (Statistikos departamentas).
Lietuvai tapus ES nare, mūsų žemdirbiai, auginantys galvijus, gaus ženkliai didesnę tiesioginę paramą, nei buvo skiriama 2001 ar 2002 metais, o paramos gavimo sąlygos daugeliu atveju supaprastės. Galvijų augintojams 2001m. buvo išmokėta 0,4 mln. Lt, 2002 m. – 2,14 mln. Lt išmokų, o 2004m. , pagal išderėtas kvotas, išmokų bendra suma galvijų augintojams galėtų sudaryti apie 146 mln. Lt.

2002 metais tiesiogines išmokas už galvijus gavo tik tie galvijų augintojai, kurie buvo užsiregistravę ūkininkų registre, vedė buhalterinę apskaitą ir buvo tinkamai suženklinę galvijus.

2004 metais išmokas už galvijus galės gauti bet kuris galvijų augintojas, užsiregistravęs žemės ūkio ir kaimo verslo registre, besilaikantis gamtosauginių reikalavimų, tinkamai ženklinantis ir registruojantis savo galvijus. Minimalus išmokų už galvijus skaičius nebus ribojamas, net ir už vieną galviją bus galima gauti išmoką.

2004 metais už kiekvieną paskerstą pieminę, mėsinių veislių ir mišrūnę karvę ar telyčią bus skiriama po 128 Lt išmoka (įskaitant skerdimo išmoką ir priemoką iš gyvulininkystės fondo), o už paskerstą 1-7 mėnesių amžiaus veršelį – po 69 Lt.

Už paskerstą bet kokios veislės bulių, kurio skerdenos svoris ne mažesnis kaip 185 kg, bus mokama po 420 Lt (įskaitant specialąją ir skerdimo išmokas bei priemoką iš galvininkystės fondo). Augintojas, norintis prie išmokų už bulių gauti dar po 55 Lt arba 110 Lt ekstensyvinimo priemoką (atsižvelgiant į galvijų tankumą ūkyje), turės būti pateikęs pasėlių deklaraciją, kurioje be visų pasėlių, už kuriuos prašo išmokų, būtų nurodytos ganyklos, pievos ir pašarinių augalų plotai.

Galvijų augintojas, laikantis mėsinių veislių ar mišrūnes karves ir telyčias, galės gauti išmokas už žindenės, tačiau prieš tai rajonų savivaldybių žemės ūkių skyriams turės būti pateikęs prašymą dėl šių įmokų kvotos (preliminari prašymo pateikimo data – iki 2004 m. vasario 15 d.) bei paraišką, kurioje būtų nurodyti galvijai, už kuriuos prašomos žindenės išmokos (pastarąją reikės pateikti iki 2004 m. birželio 30 d.). Už mėsinių veislių ir mišrūnę karvę ar telyčią, išlaikytą ūkyje 6 mėnesius, bus mokama po 276 Lt, o tie, kurie bus pateikę pasėlių deklaracijas ir jose nurodę ganyklų, pievų ir pašarinių augalų plotus, atsižvelgiant į galvijų tankumą ūkyje, galės gauti papildomai dar po 55 Lt arba 110 Lt už kiekvieną žindenę.

Rengiantis narystei Europos Sąjungoje, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos kuria tiesioginių išmokų administravimo elektronimiu būdu sistemą. Europos Sąjungos ekspertai nuolat konsultuoja mūsų specialistus, kad būtų tinkamai pasirengta administruoti “europinę” tiesioginių išmokų sistemą.

Elektroninės išmokų sistemos dėka žemdirbiui, norinčiam gauti išmokas už bulius ar bet kuriuos kitus paskerstus galvijus, nereikės teikti jokių paraiškų. Minėtas išmokas gaus kiekvienas augintojas, kuris tinkamai bus suženklinęs ir per 7 dienas galvijų registre užregistravęs galvijų bandoje įvykusius pasikeitimus (t.y. užregistravęs kiekvieno galvijo įsigijimo, realizavimo datą ir t.t).

Reikalavaimai, kurių turės laikytis galvijų augintojas, norintis gauti tiesiogines išmokas:
Pirmiausia reikėtų paminėti tai, kad po narystės ES papildomų reikalavimų galvijų augintojams nebus. Šiai dienai daugelis galvijų augintojų keliamus reikalavimus jau tenkina. 2004 metais galvijų augintojas turės:
 Būti užsiregistravęs Žemės ūkio ir kaimo verslo registre;
 Laikytis geros gamybos praktikos reikalvimų (aplinkosauginių reikalavimų), kurie daugeliu atveju nesunkiai įvykdomi arba bus įvykdomi Europos Sąjungos paramos dėka;
 Nustatyta tvarka suženklinti ausų įsagais ir įregistruoti galvijų registre visus ūkyje esančius galvijus (ne vėliau kaip per 3 dienas po įvykusio pasikeitimo bandoje pranešti teritorinei Valstybinei maisto veterinarijos tarnybai ir užregistruoti galvijų apskaitos žurnale bet ne vėliau kaip per 7 dienas po įvykusio pasikeitimo užregistruoti įvykį galvijų registre);
 Turėti gyvulių apskaitos žurnalą ir laikomų galvijų bandos sąrašą;
 Pateikti paraišką dėl žindenės ar ėriavedės išmokų kvotos;
 Pateikti prašymą dėl žindenės ar ėriavedės išmokų;
 Laikyti savo ūkyje nustatytą laikotarpį galvijos, už kuiuos norima gauti išmokas;
 Deklaruoti pasėlius, nurodant ganyklas, pievas ar kitus pašarinių augalų pasėlius (stambūs ūkiai privalės deklaruoti pasėlius, o smulkus – tik tie, kurie pageidaus gauti ekstensyvinimo priemokas);
 Teikti visą su galvijais susijusią informaciją inspektoriams ūkio patikrinimo metu.

Kokios bus galvijų supirkimo kainos ir kaip jos bus reguliuojamos Lietuvai tapus ES nare?

Į šį kausimą ko gero yra sunkiausia atsakyti, nes tiksliai numatyti visas aplinkybes, kurios gali įtakoti galvijų supirkimo kainą, yra sudėtinga, tačiau atlikus Europos Sąjungoje galvijų supirkiūmo kainų 1998 – 2002 metų analizę, matyti, jog tuo laikotarpiu vidutinė galvijų supirkimo kaina buvo apie 4,2 Lt už gyvo svorio kilogramą.
Europos Sąjungoje aukščiausia galvijų supirkimo kaina analizuojamu laikotarpiu buvo 1998 metais. Už superkamų galvijų gyvo svorio kilogramą buvo mokama apie 4,7 Lt. 2001 metais galvininkystei Europos Sąjungoje buvo nepalankiausi metai, kuriais galvijų supirkimo kaina vidutiniškai sudarė tik apie 3,8 Lt už gyvo svorio kilogramą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamas laikotarpis apima ir krizinius galvininkystės metus, kuriais įvyko galvijų pasiutligės bei snukio ir nagų ligos protrūkis, ir į tai, kad Europos Sąjungoje išlieka tie patys jautienos rinkos reguliavimo mechanizmai, tai labai tikėtina, kad 2004 metais galvijų supirkimo kaina vidutiniškai galėtų sudaryti apie 3,5 – 4 Lt už gyvo svorio kilogramą.
Kalbant apie tolimesnę galvininkystės perspektyvąreikėtų pasakyti, jog jautienos kainos Europos Sąjungoje ir vėlesniais metais turėtų būti stabilios. Remiantis Prancūzijos mokslinio instituto “de l’Elevage” prognozėmis manoma, jog 2008 m. 25 –iose Europos Sąjungos šalyse bus pagaminta 7,83 – 8,02 mln. tonų galvienos, o suvartojama apie 8,19 mln. tonų.
Atsižvelgiant į paminėtas prielaidas, galima teigti, jog Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, galvijų augintojams atsivers neblogos perspektyvos, nes mūsų šalies mėsos produktų gamintojai savo produkciją ES galės parduoti neribotais kiekiais ir be muito mokesčių. Be to nuo mėsos prodduktų importo iš trečiųjų šalių, tokių kaip baltarusija ar Rusija, būsime labiau apsaugomi ES nustatytais importo muitais.

2001m. (12mėn.) 2002m. (12 mėn.) 2001m. gruodis 2002m. sausis 2002m. gruodis 2003m. sausis

Eksportas 5490 7609 683 661 809 799
Jautiena šviežia arba šaldyta 2877 2720 103 271 201 188
ES 0 0 0 0 0 0
NVS 0 15 0 0 0 0
Latvija 2764 2688 103 271 196 188
Estija 114 16 0 0 5 0
Jautiena užšaldyta 221 292 1 16 62 84
Es 0 0 0 0 0 0
NVS 93 0 0 0 0 0
Latvija 23 214 0 16 44 79
Estija 46 77 0 0 18 5
Kiauliena 721 1881 285 125 228 243
ES 0 0 0 0 0 0
NVS 0 46 0 0 0 0
Latvija 718 1833 284 125 228 243
Estija 0 0 0 0 0 0
Paukštiena 1165 2082 245 196 259 230
Latvija 1093 2001 245 193 256 225
Estija 73 41 0 3 4 5
Mėsos subproduktai 115 46 1 1 0 2
ES 9 16 0 0 0 0
NVS 60 0 0 0 0 1
Latvija 43 27 1 1 0 1
Estija 0 2 0 0 0 0
Mėsos gaminiai ir konservai 290 471 47 36 52 52
ES 0 27 0 0 6 5
NVS 178 130 16 9 9 7
Latvija 100 297 29 27 35 40
Estija 7 10 1 0 2 0
Importas 22177 25510 2838 1506 3128 1414
Jautiena šviežia arba šaldyta 27 25 0 0 0 0
Latvija 13 25 0 0 0 0
Estija 14 0 0 0 0 0
Jautiena užšaldyta 278 206 71 22 9 9
ES 30 66 0 0 9 9
Latvija 0 0 0 0 0 0
Estija 40 73 0 0 0 0
Kiauliena 3198 3312 358 55 521 180
ES 1324 1853 282 11 274 19
Latvija 8 19 8 0 0 3
Estija 1866 1380 68 44 247 158
Paukštiena 9771 12591 1438 641 1855 675
ES 7695 10791 1158 472 1714 593
Latvija 199 163 68 7 0 0
Estija 1853 1636 211 162 141 81
Mėsos subproduktai 4332 2460 512 356 202 177,5
ES 4267 2440 508 356 199 177,4
Latvija 3 4 3 0 3 0,1
Estija 62 4 1 0 0 0,0
Mėsos gaminiai ir konservai 1452 4601 181 210 390 373
ES 66 403 9 18 60 26
NVS 2 1 0 0 0 0
Latvija 813 1335 48 54 91 83
Estija 427 2801 104 139 212 264

4 pav. Lietuvos jautienos, kiaulienos ir pauk6tienos eksportas ir importas,t

Per pirmajį 2002 m. pusmetį jautienos gamybos apimtys Rusijoje, palyginti su peeitų metų atitinkamu laikotarpiu, padidėjo 1,6 proc. (10,3 tūkst.tonų) kiaulienos – 9,6 proc. (25,8 tūkst.tonų), paukštienos – net 15 proc. (62,6 tūkst.tonų).

2002 m. daugiausia išauginta kiaulių ir paukščių – tai vienas iš didėjančios mėsos gamybos veiksnių. Iki šių metų liepos 1d. , palyginti su 2001m. tuo pačiu laikotarpiu, net 8,7 mln. galvų) daugiau kiaulių išauginta žemės ūkio įmonėse (visų kategorijų įmonė

Leave a Comment