GAMYBOS VEIKSNIAI

TURINYS

ĮŽANGA..............................3
1. GAMYBOS VEIKSNIAI..............................4
1.1. Gamybos esmė..............................4
1.2. Gamybos funkcija..............................5
1.3. Gamybos veiksniai..............................6
1.3.1. Gamybos veiksnys – žemė.......................6
1.3.2. Gamybos veiksnys – kapitalas.....................7
1.3.3. Gamybos veiksnys – darbas.....................8
1.3.3.1. Darbo samprata............................8
1.3.4. Gamybos ciklo sąvoka ir vaidmuo...................9
2.KAŠTAI..............................10
2.1. Alternatyvūs kaštai ir pelnas.........................10
2.1.1. Privatūs ir visuomeniniai kaštai...................10
2.1.2. Pelnas..............................10
2.2. Trumpojo laikotarpio kaštai..........................11
2.2.1. Trumpas, ilgas ir labai ilgas laikotarpiai..............11
2.2.2. Trumpojo laikotarpio gamybos funkcija..............11
2.2.3. Trumpojo laikotarpio gamybos rezultatai..............12
2.2.4. Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis..................13
2.2.5. Trumpojo laikotarpio bendrieji kaštai................14
2.2.6. Vidutiniai trumpojo laikotarpio kaštai...............15
2.2.7. Trumpojo laikotarpio ribiniai kaštai................15
2.3. Ilgojo laikotarpio kaštai.............................15
2.3.1. Gamybos funkcija ilguoju laikotarpiu................15
2.3.2. Rezultatyvumo didėjimas dėl gamybos mastų...........16
2.3.3. Ekonomija dėl gamybos mastų...................18
2.3.4. Ilgojo laikotarpio kaštai........................18
2.3.5. Ryšys tarp ilgojo ir trumpojo laikotarpio kaštų............19
Išvados..............................21
Literatūra..............................22ĮŽANGA
Ekonomikos teoriją sudaro ekonomikos teiginiai (principai, dėsniai, kriterijai, apribojimai, savybės). Jie suformuoti panaudojant ekonomikos kategorijas. Žmmonės, pradedantys nagrinėti ekonomikos teoriją, paprastai nori turėti trumpą, aiškų ir lengvai suprantamą jos apibrėžimą. Keletą pateiksiu:

ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių, rūšis;

ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius įvairioms prekėms gaminti ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti;

ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje.
Galima ekonomikos teoriją apibūdinti kaip mokslą apie žmonių tarpusavio santykius gamybos, maainų ir vartojimo srityje įvairiais žmonijos vystymosi etapais.

Ekonomikos teorijos tematika ne tik yra įdomi, bet ir sudėtinga, jos objektas – žmonių tarpusavio santykiai gamybos sferoje, o juos veikia labai daug įvairių veiksnių.

Šio darbo tikslas paaiškinti ekonomikos teoriją, supažindinti su gamybos veiksniais, jų

ų esme ir funkcijomis taip pat su kaštais.1. GAMYBOS VEIKSNIAI
1.1. Gamybos esmė
Žmogus stengiasi patenkinti įvairius savo norus. Šie žmogaus suvokti norai vadinami poreikiais. Poreikiai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus. Paprasčiausia būtų poreikius suskirstysi į gyvenimiškai būtinus ir gyvenimiškai nebūtinus.

Poreikiai, kuriuos reikia patenkinti, norint išgyventi, vadinami egzistavimo poreikiai (maisto, drabužių, gyvenamojo būsto). Kai patenkinami egzistavimo poreikiai, kyla nauji norai, vadinami prabangos poreikiai. Riba tarp egzistavimo ir prabangos poreikių yra santykinė. Ji priklauso nuo gyvenimo lygio, kultūros, profesijos, visuomeninės padėties ir t.t.

Be materialinių (kūno), išskirtini ir nematerialiniai (dvasiniai) poreikiai. Jie vadinami kultūriniais, socialiniais poreikiais.

Visa, kas tiesiogiai ar ne tiesiogiai tenkina poreikius, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, ekonomikos moksle vadinama prekėmis. Prekėms nepriskirtini neriboto kiekio daiktai – oras, saulės šviesa ir kt. Prekės, kurių yra mažiau, paalyginti su poreikiais, vadinamos riboto kiekio prekėmis.tokių prekių yra dauguma, nes žmogaus poreikiai praktiškai yra neriboti: vystantis visuomenei poreikiai keičiasi – patenkinti poreikiai sąlygoja naujų atsiradimą.

Norėdamas patenkinti savo poreikius, žmogus turi dirbti. Veikla, nukreipta į masės nepakankamumo sumažinimą, vadinama gamyba. Čia gamyba suprantama plačiąja prasme, kaip įvairiarūšė veikla, skiriant techninę, ekonominę ir socialinę gamybą.

Techninė gamyba – tai prekių gamyba žmogaus darbu, įrankiais ir įrengimais.Ekonominis gamybos procesas apima prekybos, banko, draudimo bei transporto aptarnavimus. Socialinė gamyba apima mokslo, mokymo, sveikatos apsaugos sferą. Galima išskirti tr
ris gamybos subjektus: įmonė, privatus namų ūkis ir valstybė. Įmonė nustato gamybos pobūdį bei apimtis. Privačiame namų ūkyje nustatomas vartojimas: rūšys ir apimtys. Valstybė – reguliuoja visuomeninio pobūdžio prekių gamybą bei tam tikrais teisiniai aktais reglamentuoja kitų dviejų gamybos subjektų tarpusavio sąveiką. Šių trijų gamybos subjektų ryšys pateiktas 1.1 paveiksle.
ĮMONĖ
VALSTYBĖ

PRIVATUS NAMŲ ŪKIS

1.1 pav. Gamybos subjektų sąveika

Matyti, kad visi gamybos subjektai yra žmonės – pavieniai arba susijungę į tam tikras organizacines struktūras, tačiau atliekantys skirtingas ekonomines funkcijas: gaminimą, vartojimą, procesų reguliavimą. Taigi žmogaus veikla yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, tačiau vien tik to nepakanka, kad gamyba vyktų.1.2. Gamybos funkcija
Gamybos funkcija rodo maksimalią produkcijos gamybos apimtį, kurią įmonė gali pagaminti su tam tikru išteklių kiekiu. Tai galima išreikšti šia funkcija:
Q = (I1, I2..In) ,
čia: Q – produkto apimtis; I1, I2..In – gamybos išteklių panaudotas kiekis tam produktui pagaminti.

Gamybos ištekliai tam pačiam produkcijos kiekiui pagaminti gali būti jungiami daugeliu skirtingų būdų. Veiksmingiausiais būdas yra toks, kuriam reikia mažiausiai išteklių. Tačiau labiausiai domina išteklių produkcijos santykis ir vertinė išraiška, pigiausias tam tikros produkcijos pagaminimo būdas. Norėdami nustatyti tam tikros produkcijos gamybos išlaidas, turime žinoti išlaidų kiekį, kainą. Išlaidų funkciją galima apskaičiuoti:
Q = (K1I1, K2I2...KnIn) ,
čia: K1I1, K2I2...KnIn – panaudotų išteklių kainos, kurias įmonė turi sumokėti, kad gautų šiuos ištekliu ir tai priklausys nu

uo paklausos ir pasiūlos sąveikos išteklių rinkoje.

Kadangi gamybos funkcija užtikrina maksimalų produkcijos kiekį, kurį įmonė gali pagaminti, tai ji kartu parodo ir alternatyvius techniškai efektyvius gamybos metodų naudojimo rezultatus. Dažnai gamybos funkcijos matematine išraiška vadinama Kobo-Duglaso gamybos funkcija:
Q = k * Ka * Db,
čia: K – kapitalo ištekliai; D – darbo ištekliai; k – pastovus koeficientas; a,b – laipsnio rodikliai, tenkinantys santykį a + b = 1.

Kiekviena įmonė, firma ieško techniškai ir ekonomiškai efektyvių gamybos metodų. Keičiantis gamybos metodui keičiasi ir įmonės gaminamos produkcijos visuma, o keičiantis gamybos išteklių kainoms keičiasi ir gamybos išlaidos. Todėl įmonė turi efektyviai spręsti, kaip ir kada keisti esamą gamybos metodą, kad gamyba išliktų efektyvi.1.3. Gamybos veiksniai
Norint pagaminti naujų prekių, reikalinga planinga žmogaus veikla – darbas, kuriuo jis galėtų keisti gamtos teikiamas dovanas. Taigi žmogus tik darbu sukuria materialines vertybes savo poreikiams tenkinti, naudodamas gamtoje esančias medžiagas. Todėl gamtiniai ištekliai ir sudaro antrą pagrindinį gamybos veiksnį. Tačiau tai galima padaryti, turint gamybos priemonių (pastatų, įrengimų, įrankių, prietaisų ir kt.) , kurios yra naudojamos gamybos procese ir vadinamos – kapitalu. Taigi bet kurio produkto gamyboje svarbūs trys pagrindiniai veiksniai: darbas, gamtiniai ištekliai ir kapitalas.

Priklausomai nuo gamybos pobūdžio ir masto skiriasi jos veiksnių įtakingumas. Paanalizavę visus veiksnius galime suskirstyti į tris pagrindines veiksnių grupes, ekonomistų vadinamas gamybos veiksniais ar
rba ekonominiais ištekliais: gamtinius išteklius arba žemę; darbą arba darbo jėgą; kapitalą arba gamybos priemones. Įmonės, firmos pasirenka tokį ekonomių išteklių derinį, kuris tai leidžia padaryti, patiriant mažiausias sąnaudas. Paskutinių metu dažnai akcentuojamas ir dar vienas – ketvirtas – gamybos veiksnys – kvalifikacija.

1.3.1. Gamybos veiksnys – žemė

Kada kalbame apie žemę, ją reikia suprasti kaip gamybos veiksnį – gamtinius išteklius. Žemė yra natūralus gamtos veiksnys, duotas gamtos ir pati savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas. Žemė gamybos procese gali dalyvauti trimis aspektais.

1. Žemė kaip naudojimosi veiksnys. Vykdančią funkciją, nuolat naudojama, ją regeneruojant, pvz., miškų ūkyje, žemės ūkyje.

2. Žemė kaip gyvasis veiksnys. Šiuo atveju žemė atlieka žaliavų davėjo funkciją ir šiuo atveju negali būti regeneruojama, pvz., kalnakasyba.

3. Žemė kaip radimosi vietos veiksnys. Čia žemė išnaudojama kaip gamybos radimosi vieta. Ji gali būti skiriama laisva ir apribota radimosi vieta, kai gamyba gali būti vykdoma tik tam tikrose klimatinėse ar tam tikras savybes turinčiose žemės. Ypač tai pasakytina apie žemės ūkį bei gamybinę pramonę.

Bet kurios rūšies gamtiniai ištekliai yra gamybos pagrindas, nes pati gamyba yra ne kas kita, kaip gamtos teikiamų turtų pritaikymas visuomenės poreikiams. Tokių gamtinių išteklių mums teikia žemė arba dirva. Dirvos teikiamos medžiagos yra dvejopos: atsinaujinančios nors ir sunaudotos, o kitos – nebeatsinaujinančios. Peržengus tam tikrą ribą gamta pradeda nykti, ir išgauti iš jos turtus darosi vis kebliau ir brangiau. Vėliau gali atsitikti, kad tokios darbo ir pinigų išlaidos duos mažėjantį rezultatą.

Mažėjantis žemės derlingumas – tai tokia ekonominė situacija, kai, esant tam tikram darbo ir kapitalo kiekiui, kiekvieno papildomo žemės sklypo įtraukimas į gamybą duoda vis mažesnį derliaus prieaugį. Tai atsitinka dėl to, kad naudojamos vis mažesnio derlingumo žemės, kurių įdirbimui reikia didesnių sąnaudų.

Mažėjančio rezultatyvumo dėsnio esmė ta, kad, pridėjus daugiau kintamųjų sąnaudų prie pastoviųjų sąnaudų, išeiga iš pradžių didėja, tačiau šį procesą tęsiant, pasiekiamas toks taškas, kai iš sąnaudų vieneto išeiga ima mažėti. Šis dėsnis galioja ne tik gamtiniams ištekliams, bet ir darbui bei kapitalui.

Nuo gamtinių išteklių priklauso šalies ekonominė plėtra, t.y. gamyba. Esant pakankamiems ištekliams, sparčiau plėtojasi gamyba, nes nereikia papildomų lėšų jiems įsigyti.

Žemė ypatingoms reikšmės turi ir kaip gamybos vieta. Vietovė yra patogi pirmiausia tada, kai arti yra gamybai reikalingų žaliavų ir medžiagų, netoli rinka ir kt.1.3.2. Gamybos veiksnys – kapitalas
Kapitalas – tai lėšos, naudojamos įmonės fondams ir jos veiklai finansuoti. Kapitalas kartu su darbu yra vienas svarbiausių gamybos veiksnių. Nuo jo priklauso gamybos aprūpinimas gamybos priemonėmis, žaliavomis, medžiagomis ir kt. Neturint gamybos priemonių,
neįmanomas gamybos procesas.

Galima išskirti daiktinį, piniginį ir socialinį kapitalą.

Daiktinis kapitalas – tai įdėtas į pagrindinius fondus (pagrindinis kapitalas) ir į apyvartines lėšas (apyvartinis kapitalas). Nuo investicijų į pagrindinius fondus priklauso gamybos techninis lygis, efektyvumas, gaminamų gaminių ar teikiamų paslaugų kokybė ir kt.

Kapitalas, kuris vadinamas apyvartiniu, turi būti realizuotas arba daugeliu atvejų artimiausioje ateityje paverčiamas pinigais. Jei įmonės gamybinės veiklos ciklas yra ilgesnis negu metai, tada apyvartinėmis lėšomis vadinamas kapitalas, kuris paverčiamas pinigais per vieną apyvartos ciklą.

Piniginis kapitalas – tai finansavimo lėšos daiktinio kapitalo formavimo pakopa.

Socialinis kapitalas – žmonių socialiniams poreikiams tenkinti skirta lėšų visuma.

Šiuolaikiniai ekonomistai vis plačiau pradeda kalbėti apie „žmogiškąjį kapitalą“, kuris labai artimai susijęs su darbo jėgos ir verslumo veiksniais. Šis kapitalas turi dvi savybes, būdingas fiziniam kapitalui, būtent: 1) reikalauja laukti visą mokymosi laikotarpį, kol besimokantis negamina prekių ir paslaugų; 2) vėliau padidėja gamybinis jo pajėgumas, nes labiau išsilavinęs darbuotojas gamina daugiau ir kokybiškiau negu mažiau kvalifikuotas.

Žmogiškasis kapitalas sąlygoja tai, kad kiekvienas darbuotojas skiriasi savo produktyvumu. Darbo kokybė priklauso nuo žmogaus įgyto išsilavinimo, kvalifikacijos ir patyrimo.

Kapitalo, kaip gamybos veiksnio, efektyvumas gamyboje priklauso nuo jo investavimo tikslingumo ir pagrįstumo. Investicijos – tai piniginio kapitalo pavertimas į daiktinį kapitalą. Jas galima skirstyti į pagrindines ir į investicijas į atsargą. Pagrindinės investicijos – tai investicijos į pagrindinius fondus, o į atsargas – apyvartinės lėšos. Pagrindinės investicijos skirstomos į naujas ir pakečiančias.

Investicijos į gamybą leidžia pagaminti daugiau prekių, suteikti paslaugų ir kelti žmonių gerovę, padidina socialines garantijas. Tai investicijos yra ekonomikos augimo indikatorius.1.3.3. Gamybos veiksnys – darbas
1.3.3.1. Darbo samprata
Darbas yra pirmoji ir svarbiausioji žmonijos egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Nei gamybos veiksnys nei kapitalas, nei žemė be darbo yra neveiksmingi.

Darbas gali būti klasifikuojamas pagal įvairius kriterijus:

a) pagal poreikį: fizinis, protinis, kūrybinis;

b) pagal išsilavinimo lygį: nekvalifikuotas, kvalifikuotas, aukštos kvalifikacijos;

c) pagal hierarchiją: vadovaujantis, vykdomasis;

d) pagal teisinę būklę: savarankiškas, nesavarankiškas ir t.t.

Visuomeniniu požiūriu darbas yra sąmoninga fizinė arba protinė veikla, kai dirbantysis siekia tiesiogiai ar netiesiogiai patenkina savo poreikius. Darbo specifiką šiuo požiūri galima nusakyti keturiais aspektais.

1. Darbo kognityvus aspektas.

2. Darbo voliuntaristinis aspektas.

3. Darbo emocinis aspektas.

4. Darbo socialinis aspektas.

Visuomeninis darbo apibrėžimas paaiškina darbo specifiką, atsižvelgiant į pagrindinį gamybos veiksnį – žmogų – darbo jėgą. Tačiau darbo procesas neįmanomas be darbo priemonių ir darbo objekto.1.3.4. Gamybos ciklo sąvoka ir vaidmuo
Gamybos ciklu vadinamas laikotarpis nuo tam tikro gaminio gamybos pradžios iki pabaigos. Kitaip sakant, tai yra laikotarpis, per kurį žaliavos, medžiagos ir kooperuojami dirbiniai, perėję visas gamybos proceso operacijas, paverčiami gatavu gaminiu.

Gaminių gamybos ciklo trukmė įmonės veikloje vaidina svarbų vaidmenį.nežinant gamybos ciklo trukmės negalima tinkamai sudaryti įmonės gamybinės programos, deramai paskirstyti jos trumpais laikotarpiais, atskiriems cechams, darbo vietoms. Gamybos ciklo trukmė nulemia nemaža ekonominės įmonės veiklos rodiklių (darbo ir kadrų plano rodiklius, savikainos rodiklius), o svarbiausia – nuo gamybos ciklo trukmės priklauso įmonės reikalingų apyvartinių lėšų suma.

Sudėtingo proceso gamybos ciklą sudarančius elementus galima suskirstyti į šias keturias grupes:

1. Darbo operacijų trukmė.

2. Natūralių procesų trukmė.

3. Automatiškai vykstantys procesai.

4. Pertraukos.

Gamybos ciklą sudarančių elementų lyginamoji dalis prikluso nuo daugelio dalykų, o pirmiausia – nuo gamybos tipo taip pat nuo pasirinkto operacijų derinimo būdo.2. KAŠTAI
2.1. Alternatyvūs kaštai ir pelnas
Kaštai pirmiausia asocijuojasi su išlaidomis. Tai yra pinigai, išleisti siekiant tam tikro tikslo. Verslo įmonėse pinigai išleidžiami mokesčiams apmokėti, išmokėti palūkanas, įrenginiams pirkti, skoloms, materialinėms gėrybėms, žaliavoms, kurui, darbo užmokesčiui ir panašiems tikslams. Tokie kaštai vadinami eksplicitiniais arba aiškiais kaštais.

Realūs kaštai matuoti ne vien išlaidomis , bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus pasirinktą resursų panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai ir yra alternatyvūs kaštai.

Apžvelkime, kaip susidaro kaštai – verslininkui, kuris imasi pramoninio verslo. Pirmiausia, išsinuomodamas ar nusipirkdamas žemės sklypą, jis turi pasistatyti gamyklą ir sumontuoti joje įrengimus, pasisamdyti įvairių specialybių darbuotojų. Pagaliau jis privalo nusipirkti energijos ir žaliavų bei medžiagų. Verslininkas už visa tai turi mokėti, ir dažniausiai anksčiau, negu jo produkcija bus paruošta parduoti rinkai. Visos šios išlaidos sudaro jo gamybos kaštus. Taigi gamybos kaštai susidaro visose ūkininkavimo firmose.

Gamybos kaštai – tai firmos piniginės išlaidos, būtinos visiems gamybos veiksniams apmokėti, už prekės pagaminimą ar paslaugos teikimą.2.1.1. Privatūs ir visuomeniniai kaštai
Realūs bet kokio produkto gamybos kaštai apima ne tik įmonės kaštus, bet ir neigiamus išorinius efektus, kuriuos apmoka visuomenė ir kurie vadinami visuomeniniais kaštais. Ryškiausi visuomeninių kaštų pavyzdžiai dabartinėmis sąlygomis – gamtos užterštumas kaip įmonės ūkinės veiklos pasekmė.2.1.2. Pelnas
Tikslesnis kaštų aiškinimas komplikuoja iš pirmo žvilgsnio paprastą pelno supratimą. Pelnas paprastai suprantamas kaip skirtumas tarp įmonės gaunamų lėšų ir kaštų. Tačiau jeigu kaštai nėra tapatūs išlaidoms, kaip kad anksčiau buvo parodyta, pelno ir kaštų skirtumas tampa sąlyginis.

Iš pajamų atėmę buhalterinius kaštus, gausime vienokį pelną, o atėmę ekonominius kaštus – kitokį.

Skirtumas tarp įmonės bendrų pajamų ir buhalterinių kaštų vadinamas bendruoju pelnu.

Normalųjį pelną sudaro implicitiniai kaštai, lygūs mažiausioms pajamoms, kurias verslininkas turi gauti už nuosavų išteklių panaudojimą.

Skirtumas tarp ekonominių kaštų ir bendrųjų pajamų arba pelnas virš normaliojo pelno, vadinamas ekonominiu arba grynuoju pelnu. Skaičiuojant ekonominį pelną rezultatą galime gauti:

a) teigiamą;

b) neigiamą;
Ekonominis pelnas Normalusis pelnas
Bendrsis pelnas
Bendrosios pajamos

Ekonominiai kaštai

Buhlteriniai kaštai

c) nulinį.

2.1 pav. Įmonės pajamos, kaštai ir pelnas2.2. Trumpojo laikotarpio kaštai
2.2.1. Trumpas, ilgas ir labai ilgas laikotarpiai
Tam tikru laikotarpiu vienų gamybos veiksnių sąnaudos gali būti keičiamos, o kitų ne. Todėl vieni veiksniai vadinami kintamais, o kiti – fiksuotais. Šiuo kriterijumi ir remiasi skirstant įmonės veiklos laikotarpius į trumpą, ilgą ir labai ilgą.

Trumpasis gamybos laikotarpis – tai laikas, per kurį, keičiant gamybos apimtį, nė vienas gamybos veiksnys negali būti pakeistas. Šiuo laikotarpiu priimami sprendimai, kaip esamomis sąlygomis geriau panaudoti realųjį firmos kapitalą. Šiuo laikotarpiu greitai gali būti pakeistas žaliavų kiekis, darbo kiekis, tačiau kapitalo pakeitimas, įėjimas į šaką ar išėjimas iš jos reikalauja ilgesnio laiko. Veiksniai, kurie trumpuoju laikotarpiu negali būti keičiami vadinami pastoviais.

Ilgasis laikotarpis – tai laikotarpis, pakankamas pakeisti visus gamybos veiksnius, firmoms įeiti į šaką arba palikti ją. Šiuo laikotarpiu nėra pastovių gamybos veiksnių, visi veiksniai kintamieji. Šiam laikotarpiui numatomi sprendimai dėl firmos gamybos plėtimo, perėjimo ir įsikūrimo naujoje šakoje, gamybos modernizavimo.

Labai ilgu laikotarpiu gali būti kaičiama ir gamybos technologija.2.2.2. Trumpojo laikotarpio gamybos funkcija
Firma, norėdama pagaminti produkcijos kiekį, naudoja įvairius veiksnių derinius, kuriuos keisdama gali gauti skirtingus rezultatus.

Technologija – gamybos veiksnių kombinacija, reikalinga produkto vienetui pagaminti.

2.2.1 pav. Gamybos technologija

Ryšys tarp gamybos veiksnių sąnaudų ir gamybos rezultatų vadinamas gamybos funkcija. Jeigu gamybos rezultatus, pasiektus per tam tikrą laikotarpį pažymėsime Q, tuo laikotarpiu sunaudotą kapitalą – K, o darbą – L gamybos funkcija turės matematinės lygties formą: Q = (K, L).

Izokvanta – tai kreivė rodanti visus galimus gamybos derinius (technologijas), gaminant nekintantį produkcijos kiekį per tam tikrą laikotarpį.

2.2.2 pav. Gamybos variantai2.2.3. Trumpojo laikotarpio gamybos rezultatai
Bendrasis produktas (BP) – per tam tikrą laikotarpį pagamintų prekių ir atliktų paslaugų suma.

Vidutinis produktas (VP) – bendrojo produkto dalis, tenkanti vienam kintamojo veiksnio sąnaudų vienetui.
VP = BP/L
VP – vidutinis produktas;
BP – bendrasis produktas;
L – kintamojo veiksnio (darbo) sąnaudų pokytis.

L BP VP RP
0 0 – –
1 150 150 150
2 340 170 190
3 480 160 140
4 600 150 120
5 620 124 20
2.2.1 lentelė

2.2.3 pav. Bendrasis, vidutinis, ribinis produktai

Grafikuose galima pastebėti ryšį tarp BP, VP, RP kreivių. Bendrojo produkto kreivės įlinkimo taškas A sutampa su ribinio produkto maksimumo tašku, kuriame jis nustoja augęs ir ima mažėti.

Taškas A bendrojo produkto kreivėje taip pat sutampa su vidutinio produkto kreivės maksimumu. Taške B vidutinio produkto dydis lygus ribinio produkto dydžiui. Taške C bendras produktas pasiekia maksimalų dydį, o ribinis produktas, esant tokiam darbo sąnaudų dydžiui, lygus 20.

Taškai A, B ir C suskirsto gamybos apimties kitimo procesą trumpuoju laikotarpiu į tris stadijas. Pirmojoje stadijoje vidutinis kintamų sąnaudų produktas didėja. Antroje stadijoje vidutinis produktas pasiekia maksimumą ir mažėja, ribiniam produktui taip pat mažėjant. Trečioje stadijoje vidutinis produktas toliau mažėja, smarkiai mažėjant ribiniam produktui.2.2.4. Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis
Mažėjančio rezultatyvumo dėsnis teigia, kad didėjant kintamojo veiksnio sąnaudoms ir esant tam tikram fiksuoto veiksnio dydžiui, pasiekiama tokia ribinio produkto gamybos apimtis, kai kiekvienas papildomas kintamojo veiksnio vienetas padidina bendrąjį produktą mažiau nei prieš jį sunaudoto kintamojo veiksnio vienetas.2.2.5. Trumpojo laikotarpio bendrieji kaštai
Trumpasis laikotarpis nėra apibrėžtas konkrečių savaičių ar metų skaičiumi. Tai laiko tarpas, kada įmonės įrengimai ir kiti pajėgumai yra fiksuoti, nepriklausomai nuo to periodo trukmės. Per trumpą laikotarpį produkcijos gamybos apimtį įmonėje galima padidinti naudojant didesnį kiekį kintamų veiksnių, t.y. didinant darbo, žaliavų ir kitų kintamų gamybos veiksnių apimtis.

Bendrieji kaštai apima visus kaštus, susijusius su sąnaudomis produkto gamybai. Jie taip pat, kaip ir gamybos veiksnių sąnaudos gali būti padalinti į fiksuotus ir kintamus.

Bendrieji kaštai (BK) = bendrieji fiksuoti kaštai (BFK) + bendrieji kintami kaštai(BKK)

Bendri fiksuoti kaštai (BFK) – tai išlaidos, kurios nekinta, keičiantis gaminamos produkcijos kiekiui. Jie susidaro ir tuomet kai firma negamina produkcijos.

Bendri kintamieji kaštai (BKK) – tai išlaidos , kurios kinta priklausomai nuo gaminamos produkcijos kiekio.

Q BK BFK BKK RK
0 200 200 0 –
1 280 200 80 80
2 350 200 150 70
3 415 200 215 65
4 476 200 276 61
5 534 200 334 58
6 590 200 390 56
7 645 200 445 55
2.2.5.1 lentelė

2.2.5.1 pav. Fiksuoti, kintamieji ir bendrieji kaštai

Bendrieji fiksuoti kaštai lygūs 200 Lt., nekinta augant gamybos apimčiai. Todėl juos vaizduojanti linija yra horizontali tiesė. Bendrieji kintamieji kaštai auga didėjant gamybos apimčiai, o jų kitimą išreiškianti kreivė kyla aukštyn. Bendrieji kaštai būdami kintamų ir fiksuotų kaštų suma, didėja augant gamybos apimčiai, o kreivė BK kyla aukštyn kaip ir kreivė BKK.2.2.6. Vidutiniai trumpojo laikotarpio kaštai
Vidutiniai įmonės kaštai apskaičiuojami vienam produkcijos vienetui. Kaštai vienam produkcijos vienetui gali būti apskaičiuoti kintamojo veiksnio sąnaudoms, pastovaus veiksnio sąnaudoms visų veiksnių vidutiniai bendrieji kaštai.

Vidutiniai fiksuoti kaštai (VFK) – tai bendrųjų fiksuotų kaštų dalis, tenkanti vienam produkcijos vienetui.
VFK = BFK/Q

Vidutiniai kintamieji kaštai (VKK) – tai bendrųjų kaštų dalis tenkanti vienam produkcijos vienetui.
VKK = BKK/Q

Vidutiniai bendrieji kaštai (VBK) – tai bendrųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkcijos vienetui.
VBK = BK/Q
VBK = VFK + VKK2.2.7. Trumpojo laikotarpio ribiniai kaštai
Ribiniai kaštai (RK) – bendrųjų kaštų pokytis pakitus gaminamų produktų skaičiui vienu vienetu.
RK = ΔBK/ΔQ2.3. Ilgojo laikotarpio kaštai
2.3.1. Gamybos funkcija ilguoju laikotarpiu
Trumpuoju laikotarpiu gamybos funkcija išreikia ryšį tarp kintamų išteklių sąnaudų ir rezultatų. Kadangi laikėmės prielaidos, jog kintamasis veiksnys yra darbo sąnaudos, tai verslo įmonės sprendimai apėmė pasirinkimo galimybes, kokios turi būti kintamojo veiksnio sąnaudos. Ilguoju laikotarpiu pagrindiniai gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas – laikomi kintamais ir todėl nuo įmonės sprendimų priklauso dviejų veiksnių sąnaudų kombinacijų pasirinkimas. Kiekviena šių gamybos veiksnių sąnaudų kombinacija lemia tam tikrą rezultatų dydį.

Įmonė gali minimizuoti sąnaudas ( o kartu ir kaštus), keisdama vieną veiksnį kitu tol, kol vieno veiksnio ribinis produktas, gautas padidinus šio veiksnio sąnaudas 1 litu, netampa lygus 1 lito dydžio sąnaudų ribiniam produktui. Kaštų minimizavimo sąlygą galime išreikšti tokia lygybe:

RPK/PK = RPL/PL;

čia: RPK – ribinių kapitalo sąnaudų produktas; RPL – ribinių darbo sąnaudų produktas; PK – kapitalo sąnaudų vieneto kaina; PL – darbo sąnaudų vieneto kaina.

Jei abi lygties pus4s nelygios, d4l veiksnių pakeičiamumo gali sumažėti kastai.

Jeigu kinta gamybos veiksnių kainos – pvz., vienas jų pinga, įmonė gali vadovautis substitucijos principu, t.y., jeigu veiksnių kainos santykinai kinta, turi būti keičiamas gamybos būdas (veiksnių sąnaudos struktūros). Santykinai pigesnio veiksnio sąnaudos turi būti didinamos, o brangesnio – mažinamos.

Veikdamas pagal substitucijos principą, įmonės pasitarnauja visai visuomenei, nes taupo tuos išteklius, kurie yra brangūs, vadinasi, labiausiai riboti visuomenėje.2.3.2. Rezultatyvumo didėjimas dėl gamybos mastų
Galimybė ilguoju laikotarpiu keisti visų gamybos veiksnių sąnaudas pakerta mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnio sąlygas.Galimos trys gamybos funkcijos formos.

Rezultatyvumo dėjimas dėl gamybos mastų –kai padidėjus gamybos veiksnių sąnaudoms, labiau negu proporcingai padidėja rezultatai.

Pastovus rezultatyvumas dėl gamybos mastų – kai rezultatai proporcingai auga didėjant sąnaudoms.

Mažėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų – kai rezultatai auga mažesne proporcija negu didėja išteklių sąnaudos.

2.3.1 pav. Vidutinių kaštų kreivės esant skirtingam gamybos mastų rezultatyvumui

Rezultatyvumo skiriamasis bruožas palyginti su mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsniu yra galimybė keisti visų gamybos veiksnių sąnaudas tokia pat proporcija. Tuo tarpu ribinis rezultatyvumas siejamas tik su dalies išteklių sąnaudų kitimu, kai kitų išteklių sąnaudos lieka pastovios.

Didėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų pasiekiamas didėjant gamybos apimčiai dėl kelių priežasčių.

Specializacija. Didėjant įmonės veiklos apimčiai, didėja ir galimybės specializuoti išteklių panaudojimą įmonės viduje.

Erdvės veiksnys. Paprastai didelės įmonės išteklių sąnaudos yra mažesnės veiklos rezultatų vienetui dėl to, kad sąnaudų nereikia skaidyti į tokias pat smulkias dalis, kaip kad rezultatai.

Transportavimo veiksnys. Sąnaudos, susijusios su transportavimu vienam produkto vienetui, mažėja didėjant rinkos plotui. Tai yra todėl, kad pervežimo nuotolis priklauso nuo rinkos ploto spindulio, o jos imlumas produktams – nuo ploto.

Geresnis įrenginių panaudojimas. Didelėje įmonėje gali būti pritaikyti stambūs įrengimai, kurie nepriimtini smulkioms įmonėms. Jie gali būti specializuojami atskiroms operacijoms atlikti. Tai sumažina paruošiamąjį laiką, jeigu tie patys įrengimai perderinami skirtingoms operacijoms atlikti.

Mažėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų. Įmonių gamybos mastų didinimas turi ribas. Jos dažniausiai susijusios su didelių sistemų efektyvaus valdymo sunkumais. Didėjant pavaldinių skaičiui, pasiekiama tokia padėtis, kai valdytojų skaičius ima didėti daugiau negu proporcingai padidėjusiam pavaldinių skaičiui.

Valdytojų sugebėjimai negali būti be apribojimų pakeisti net ilguoju laikotarpiu. Skaičiavimo technika labai išplečia valdymo galimybes, tačiau teoriškai kiekviena įmonė pasiekia tokį veiklos apimties lygį, kai iškyla valdymo problemos.2.3.3. Ekonomija dėl gamybos mastų
Artimai su rezultatyvumo didėjimo dėl gamybos mastų susijęs reiškinys yra ekonomija dėl gamybos mastų. Rezultatyvumą dėl gamybos mastų lemia technologinis ryšys tarp sąnaudų, esant kintamoms gamybos veiksnių proporcijoms, ir gamybos rezultatų. Įvairių gamybos veiksnių panaudojimo kombinacija, taikant vieną ar kitą technologiją, yra vidinė įmonės veiklos sprendimų sfera.

Tačiau įmonės veiklai daro įtaką ir išoriniai veiksniai, pvz., išteklių kaina. Tarkime, kad kurios nors šakos įmonės didina gamybos apimtį, siekdamos rezultatyvumo didėjimo dėl gamybos mastų. Tačiau tai padidina naudojamų išteklių reikalavimą ir ima augti jų kaina. Kai atsižvelgiama ir į išorinių veiksnių įtaką įmonės sąnaudų ir rezultatų ryšį, jo pasikeitimas kintant veiklos apimčiai, vadinamas ekonomija arba disekonomija dėl gamybos mastų.

Didėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų yra technologinis ekonomijos dėl gamybos mastų pagrindas. Visi, tiek vidiniai tiek išoriniai veiksniai veikia ekonomija dėl gamybos mastų ir įmonės kaštų kitimą ilguoju laikotarpiu kintant gamybos apimčiai.

]
2.3.2 pav. Įmonės ilgojo laikotarpio kaštų kreivė2.3.4. Ilgojo laikotarpio kaštai
Ilguoju laikotarpiu, kintant gamybos apimčiai, kinta visų gamybos veiksnių sąnaudos. Jeigu laikysimės prielaidos, kad gamybos veiksnių kainos nekinta, IVBK (2.3.2 pav.) kreivės forma priklausys nuo rezultatyvumo kitimo didėjant gamybos mastams. Iš pradžių gamybos rezultatai auga greičiau negu sąnaudos, todėl kreivė krinta žemyn. Taške Qm įmonė naudojasi gamybos mastų teikiamais pranašumais. Tačiau jeigu dar ji plečia gamybą, rezultatyvumas ima mažėti, o kaštai, tenkantys vienam produkcijos vienetui – augti. INBK kreivė kyla aukštyn.2.3.5. Ryšys tarp ilgojo ir trumpojo laikotarpio kaštų
Ilgojo laikotarpio kaštų kreivė rodo vidutinių kaštų priklausomybę nuo gamybos apimties, kai veiksnių kainos pastovios, o visų veiksnių sąnaudų apimtys gali būti keičiamos. Trumpojo laikotarpio vidutinių kaštų kreivė rodo jų priklausomybę nuo gamybos apimties, kai ne visų veiksnių sąnaudos gali būti keičiamos, nors tų veiksnių kainos irgi lieka pastovios.

Tuomet ilgo ir trumpo laikotarpio vidutinių kaštų kreivės gali turėti sąlyčio tašką, kuriame trumpo laikotarpio vidutiniai kaštai ir gamybos apimtis atitinka šiuos dydžius ilguoju laikotarpiu. Tai parodyta 2.3.3 pav.

2.3.3 pav. Trumpo ir ilgo laikotarpio kaštų kreivė

Tačiau, didėjant gamybos apimčiai, trupo laikotarpio kaštai keisis kitaip negu ilgo laikotarpio nes pirmu atveju yra apribojimas keisti mažiausiai vieno veiksnio sąnaudas. Trumpo laikotarpio kreivė visada yra aukščiau už ilgo laikotarpio kreivę, nes nėra galimybės trumpuoju laikotarpiu keisti visų veiksnių, siekiant minimizuoti kaštus.

2.3.4 pav. Trumpo ir ilgo laikotarpio kaštų kreivių ryšys

Viena trumpo laikotarpio kaštų kreivių būtinai turės bendrą minimumo tašką su ilgo laikotarpio kaštų kreive jos minimumo taške Qm. 2.3.4 pav. tai yra kreivė TVBKc. Iš to seka, kad trumpas laikotarpis C, kuriame gali būti keičiamos ne visų gamybos veiksnių sąnaudos, ypatingas tuo, jog fiksuoto veiksnio sąnaudos yra tokio dydžio, kuris leidžia minimizuoti bendruosius vidutinius kaštus, operuojant kintamų veiksnių sąnaudomis.

IŠVADOS

Ūkinėje veikloje naudojami ištekliai, kad būtų galima tenkinti žmonių poreikius. Poreikiai – tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtu daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių poreikių. Nei šiuolaikinė, nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių. Todėl nuo pat civilizuotos visuomenės ar apskritai žmogaus atsiradimo egzistuoja noras gerinti gyvenimą, tenkinti vis daugiau ir daugiau poreikių, o norint tai įgyvendinti, reikia nuolat didinti produktų, o vėliau – prekių gamybos ir paslaugų teikimą.

Gamyba – tai ekonominių išteklių naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Ekonomikos teorijos požiūriu visiškai nesvarbu, kokie tie poreikiai , svarbu tik tai, kad jie žmogui reikalingi ir juos patenkinti būtina.

Didelė dauguma išteklių – riboti ištekliai: jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai – žemė, darbas ir kapitlas.

Žemė ekonomikos teorijoje – visi gamtos ištekliai (miškai, vandenys ir t.t.). Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami.

Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams.

Kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Kitaip tariant, kapitalas – visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje.

LITERATŪRA
1. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai, Smaltija, Kaunas 1999
2. Lukaševičius K., Martinkus B. Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba. Kaunas, 2003
3. Martinkus B., Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, 2001
4. Martinkus B., Sakalas A., Savanavičienė. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. Kaunas, 2000
5. Sakalas A., Vanagas P., Martinkus B., Prokopčiukas B., Venskus R., Virvilaitė R., Ivaškienė A. Pramonės įmonių vadyba. Kaunas,1996.
6. Valstybės finansai ir augimas / Finansų ministerijos fiskalinės politikos Interneto kursas / http://finansai.tripod.com/P6.htm
7. Jadvyga Čiburienė. Lietuvos ekonominio augimo veiksniai eurointegracijos sąlygomis http://internet.ktu.lt/habilitacija/ciburiene/jadvyga%20ciburiene%20apzvalga..pdf

Leave a Comment