ES politikos tikslai

TURINYS

ĮVADAS 3
Darbas regionuose 4
Struktūrinis politikos išplėtimas į naujas valstybes nares 4
Socialinis matmuo 5
Bendrųjų politikų finansavimas 5
Bendrosios žemės ūkio politikos reforma 6
Politinės partijos 7
Parlamentas ir pagrindinės ES politikos 8

Bendroji užsienio ir saugumo politika 8

Monetarinė politika 9

Socialinė politika 9

Transporto politika 9

Vartotojų apsaugos politika 10

Žemės ūkio politika 11

Žiniasklaidos politika 12

Užimtumo politika 12

Žvejybos politika 13
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 15

ĮVADAS

Romos sutarties kurėjai iškėlė Europos ekonominei bendrijai tokią užduotį: “Bendrija, įkurdama bendrąją rinką bei palaipsniui derindama valstybių narių ekonominę politiką, kelia sau uždavinį visoje Bendrijoje skatinti darnią ekonominės veiklos plėtrą, nuolatinę ir suderintą plėtotę, vis didesnį stabilumą, greitesnį gyvenimo lygio gerėjimą ir glaudesnius valstybių narių santykius”.

Laisvas prekių, žmonių, paaslaugų ir kapitalo judėjimas, bendrovių sąžininga konkurencija ir vartotojų teisių apsauga užtikrinanti ES politiką leido įgyvendinti beveik visus šiuos tikslus. Bendra rinka buvo sukurta 1993 metais, o euras pradėjo cirkuliuoti 2002 metais.

Bet norint, kad šiais laimėjimais galėtų pasinaudoti visi ekonomikos sektoriai ir visi Europos regionai, juos reikėjo sustiprinti struktūrinėmis politikomis, kurias uoliai ir ryžtingai finansuoja ir įgyvendina ES.

Europos politiniai vadovai greitai suprato, kad siekiant didesnio Europos solidarumo, reikia imtis veiksmų ekonominei ir socialinei sanglaudai stiprinti. Kitaip tariant, reikia sumažinti turtingesnių ir skurdesnių reegionų skirtumus. Praktikoje tai reiškia regioninių ir socialinių politikų idiegimą, kurių reikšmė vis stiprėjo su kiekviena sėkminga ES plėtra.

DARBAS REGIONUOSE

Europos Sąjungos regioninės politikos esmė yra pinigų iš ES biudžeto išmokėjimas skurdesniems regionams ir gyventojams. 2000 – 2006 metų laikotarpiui skirti 213 mlrd. Eurų. Išmokos na

audojamos vystymui atsilikusiuose regionuose skatinti, senų pramonės zonų pertvarkymui, pagalbai ieškančiam darbo jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams, ūkių modernizavimui ir pagalbai ne tokias palankias sąlygas tūrinčioms kaimo vietovėms.

Šie pinigai išmokami per konkrečius fondus – Europos regioninės plėtros fondą (ERPF), Europos socialinį fondą (ESF), Žuvininkystės orentavimo finansinį instrumentą (ŽOFI), Europos žemės ūkio orentavimo ir garantijų fondą (EŽUOGF). Šios išmokos papido arba skatina privataus sektoriaus ir nacionalinės bei regioninės valdžios investicijas. Siekdama suteikti išmokas toms sritims, kuriose jos turės didžiausią poveikį, Europos sąjunga nustatė tris prioritetinius tikslus:
1. Pagalba regioninei plėtrai, kur pagamintų produktų kiekis, padalytas iš gyventojų skaičiaus, ką specialistai vadina bendru vidaus produktu (BVP) vienam gyventojui, yra mažesnis nei 75% ES vidurkio. Ši 135 mlrd. Eurų siekianti pagalba sudaro du trečdalius visų regioninei plėtrai skirtų pinigų 20000 – 2006 m. Tokią paramą gauna apie 50 regionų, kuriuose gyvena 22% ES gyventojų. Pinigai naudojami ekonomikai išjudinti, sukūriant reikalingą infrastruktūrą, geriau apmokant vietinius žmones ir skatinant investicijas į vietos verslą.
2. Siekiama suteikti pagalbą sunkumų turintiems regionams. Tai gali būti vietovės, kur pertvarkoma ekonomika, atsilikusios kaimo vietovės, krizės apimtos žvejų bendruomenės arba rimtų problemų turintys miestai.
3. siekiama įveikti nedarbą modernizuojant mokymo sistemas ir padedant sukurti darbo vietas.
Šių tikslų siekiama konkrečiomis programomis, įskaitant “INTEREG”, bei “URBAN”, kuri remia tvarią miestų plėtrą ir krizes ištiktas miestų zonas. Be šių st
truktūrinių fondų dar yra Sanglaudos fondas. Jo lėšos naudojamos transporto infrastruktūros ir aplinkosaugos projektams tose ES valstybėse, kur BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 90% ES vidurkio. Tokios valstybės iki šiol buvo Airija, Graikija, portugalija ir Ispanija.

STRUKTŪRINĖS POLITIKOS IŠPLĖTIMAS Į NAUJAS VALSTYBĖS NARES

Sąjungos plėtra priimant 10 naujų valstybių iškels vieną iš svarbiausių ekonominės ir socialinės sanglaudos uždavinių, nes šių valstybių kai kurių regionų išsivystymas smarkiai atsilieka nuo ES. Po plėtros Sąjunga taps įvairesne, todėl reikės papildomų pastangų sektorių ir regionų išsivystymui suderinti. Jau dabar naudojami įvairūs pagalbos šalims kandidatėms instrumentai. Svarbiausia yra pagalba vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms teikianti “PHARE” programa. 2000 – 2006 m. jos gaus 10.9 mlrd. Eurų pagalbą rengiantis stojimui.

Kita svarbi programa yra ISPA (Pasirengimo narystei struktūrinės politicos instrumentas), kuris finansuoja aplinkosaugos ir transporto projektus, jos biudžetas yra 7.2 mlrd eurų. Trečioji yra “SAPARD” (specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa), jos biudžetas yra 3.6 mlrd eurų. Po plėtros t.y. įstojus visoms naujoms šalims, pasiruošimo plėtrai programų funkcijas perims struktūrinių fondų programos ir Sanglaudos fondas.

SOCIALINIS MATMUO

ES socialinės politikos tikslas ištaisyti ryškiausius Europos visuomenės skirtumus. 1961 m. įsteigtas Europos socialinis fondas (ESF) skatina darbo vietų kūrimasi, padeda darbuotojams persikvalifikuoti arba pakeisti gyvenamąją vietą. 2003 m. ES biudžetas skyrė ESF 4.8 mlrd eurų.

ES siekia pagerinti Europos socialines sąlygas ne vien ti

ik teikdama finansinę pagalbą. Vien tik piniginė parama niekada nepadėtų išspręsti visų ekonominio nuosmūkio arba regioninio neišsivystymo sukeltų problemų. Socialinė pažanga pirmiausiai ir dažniausiai priklauso nuo ekonominio augimo ir valstybių narių bei ES vykdomos politikos.

Socialinę pažangą pasiekti padeda tvirtas pagrindines teises visiems ES piliečiams garantuojantys teisės aktai. Kai kurios tokios teisės yra nurodytos steigimo sutartyse, pavyzdžiui, vyro ir moters teisė gauti vienodą atlyginimą už tokį pat darbą. 1991 m. gruodį Mastrichte susitikusi Europos Vadovų Taryba priėmė Bendrijos pagrindinių socialinių teisių chartiją, nustatančią ES darbuotojų teises: teisę laisvai judėti, teisę į teisingą užmokestį, geresnes darbo sąlygas, socialinę apsaugą, teisę steigti asociacijas ir teisę į kolektyvines derybas, teisę į profesinį lavinimą, lygias moterų ir vyrų teises, teisę į darbuotojų informavimą, teisę į konsultacijas ir dalyvavimą, sveikatos apsaugą, ir saugą darbo vietoje, teisę į vaikų, pagyvenusiųjų ir neįgaliųjų apsaugą. 1997 m. birželį Amsterdame ši chartija tapo Amsterdamo sutarties dalimi, ji yra privaloma visose valstybėse narėse.

BENDRŲJŲ POLITIKŲ FINANSAVIMAS

1999 m. Europos Vadovų Taryba Berlyne patvirtino ES lėšų 2000 – 2006 m. dydį ir formą. Šis susitarimas buvo pavadintas “Darbotvarkė 2000”. Juo buvo siekiama užtikrinti, kad ES turėtų pakankamai pinigų savo politikoms įgyvendinti ir plėtrai paruošti. Juo taip pat buvo siekiama sugriežtinti išlaidas ir parodyti Europos mokesčių mokėtojams, kad ES lėšos naudojamos tinkamai ir efektyviai. ES daugiausia “nuosavų lešų” ga

auna iš PVM ir valstybių narių įnašų, kurie nustatomi pagal valstybės narės bendrą nacionalinį produktą (BNP) – 2000-2006 m. toks įnašas negali viršyti 1.27% Sąjungos BNP. Tokia biudžetinė drausmė leis ES padengti su plėtra susijusias išlaidas iki 2006 m. pabaigos be žalos bendroms jau igyvendinamoms politikoms ir nedraudžiant Sąjungai imtis naujos veiklos. ES bendras biudžetas 2003 m. sudaro 100 mlrd. eurų – daug mažiau, nei Berlyne sutarta didžiausia suma.

BENDROS ŽEMĖS ŪKIO POLITIKOS REFORMA

Susitikimo Berlyne metu, tardamiesi dėl “Darbotvarkės 2000”, Europos Vadovų Taryba nusprendė pertvarkyti bendrą žemės ūkio politiką (BŽUP), siekiant sumažinti jos išlaidas ir išlaikyti Europos žemes ūkio konkurencingumą. Beveik visi Romos sutartyje nurodyti BŽUP tikslai yra įgyvendinti: ūkininkams užtikrintas teisingas pragyvenimo lygis, stabilizuotos rinkos, produktai parduodami vartotojams prieinamomis kainomis, modernizuotos struktūros. Gerai veikia ir kiti laikui bėgant įgyvendinami principai. Vartotojai nuolat aprūoinami produktais, žemės ūkio produktų kainos yra stabilios, jų neveikia svyravimai pasaulio rinkoje.

Bet BŽUP tapo savo sėkmės auka. Modernizavus žemdirbystės metodus, o žemės ūkiui Europoje tapus vis labiau konkurencingu, vis daugiau žmonių paliko kaimą ir ukininkų, kaip ES darbo jegos, dalis sumažėjo nuo 20% iki mažiau kaip 5%. Gamyba augo daug greičiau nei vartojimas ir ES biudžetui teko didelių išlaidų našta, atsikratant pertekliaus. Be to, gamyba buvo finansiškai remiama. 2002 m. BŽUP subsidijos žemės ūkiui vis dar siekė 45.4 mlrd. eurų, kas sudaro 40% viso ES biudžeto.

Šią politiką reikia reformuoti. Būtent todėl “darbotvarkė 2000” pakeitė BŽUP tikslus ir metodus. Dabar pagrindiniu tikslu tapo ūkininkų skatinimas gaminti aukštos kokybes produktus, atsižvelgiant į poreikius, ir atsisakyti gamtai žalingų intensyvios žemdirbystės metodų. Ūkininkams teikiama parama nebebus susijusi su jų gaminamu produktų kiekiu. Ši reforma jau duoda naudą: gamyba sumažėjo. Europos Sąjunga yra viena iš pagrindinių žemės ūkio produktų importuotojų ir eksportuotojų pasaulyje.

Europos Komisija, kuri atsakinga už BŽUP priežiūrą, yra isitikinusi, kad ūkininkų ir vartotojų interesai turi dar labiau susilieti. Vartotojas turi teisę į aukštos kokybės produktus, visiškai atitinkančius visuomenės sveikatos reikalavimus. Butent ES maisto apsaugos ir gyvunų sveikatos politikų klaidos dešimtajame dešimtmetyje ir šio dešimtmečio pradžioje leido Europoje išplisti snukio ir nagų ligai bei galvijų pasiutligei. Ligai sustabdyti reikėjo drausti pardavimą ir prekybą.

2002 m. Komisija pasiūlė papildomas reformas , kurios leistų Europai daryti įtaką Pasaulio prekybos organizacijai, pastarąjai nustatant taisykles. Komisija nori, kad didžiausias dėmesys būtų skiriamas maisto kokybei, “atsargumo principui” ir gyvunų gerovei. Siekiama sumažinti žvejybos laivynų pajėgumų perviršį, apsaugoti žuvų išteklius ir suteikti finansinę pagalbą žvejybos pramonę paliekantiems žmonėms, Europos Sąjunga pertvarko savo žuvininkystės politiką.
Iš pradžių ES politikos buvo orentuotos į bendrosios rinkos stiprinimą, bet pamažu jos išsiplėtė į daugelį kitų kasdienio gyvenimo aspektų ir ėmėsi Europos visuomenei iškilūsių užduočių sprendimo: aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos, vartotojų teisių, transporto konkurencijos ir saugumo, švietimo ir galimybes pasinaudoti kultūros pasiekimais. Tik suderintais tarptautinais veiksmais galima efektyviai spręsti už nacionalinių ribų išeinančius klausimus. Dauguma bendrų valstybėms klausimų negali būti išspresti be visoje ES galiojančių teises aktų ir tik ES lygiu imanomo finansavimo. Siekiant išspręsti paprastų žmonių rūpesčius, Amsterdamo sutartimi Europos Sąjungai buvo suteiktos didesnės galios ir atsakomybė sveikatos ir vartotojų apsaugos srityje.

Geraiusias pavyzdys to, kaip Europos institucijos reaguoja įviešąją nuomonę, neabejotinai yra jos veiksmai aplinkos apsaugos srityje. Žmonės suprato, kad tarša nepaiso sienų, kad mūsų gamtos paveldas turi būti saugojamas ir kad kiekvienas pilietis turi teisę į saugius ir sveikus produktus bei tokias pat gyvenimo sąlygas. Todėl Europos Sąjunga turi imtis labai konkrečių veiksmų daugelių klausimų: priimti visoje ES galiojančius standartus dėl oro taršos, saugoti ozono sluoksnį mažinant chlorfluorangliavandenilių teršalų kiekį, gerinti nuotekų valymą ir atliekų tvarkymą apskritai, kontroliuoti chemikalų naudojimą, mažinti transporto keliamo triūkšmo lygį ir t.t.

Vien tik griežtindami įstatymus gamtos neaosaugosime.Europos Sąjunga taip pat finansuoja aplinkosaugos projektus ir teikia finansinę pagalbą verslui ir pramonei prisitaikant pie Europos aplinkos apsaugos teisės aktų reikalavimų.

POLITINĖS PARTIJOS

Europos Parlamente politinės partijos veikia trimis lygiais: transnacionaliniu, nacionaliniu ir parlamentinių grupių.

Transnacionalinės partijų federacijos buvo sukurtos siekiant propaguoti daugiapartinę demokratiją visose valstybėse narėse, geriau koordinuoti partijų veiklos tarpusavio veiksmus ir siekti, kad gausiau rinkėjų dalyvautų rinkimuose. Trys pagrindinės partinės federacijos buvo sukurtos septintodešimtmečio viduryje pritraukiant į jas įdeologiškai artimas partijas ES valstybės narėse ir už ES ribų. Pagrindinės trys partijos yra šios:

1.Europos liaudies partijos ir Europos demokratų grupė. Ji suvienijo įvairių šalių krikščionių demokratų, konservatorių ir į ją panašios pakraipos centro dešiniąsias partijas. Ši grupė visada labai aktyviai rėmė ES plėtros procesą.

2.Europos socialistų partijos grupė. Ji vienija tradicinius socialdemokratus, leiboristus, socialistus. Šios grupės perlamentarai remia ES plėtros procesą, stengiasi radikaliai spręsti aplinkosaugos problemas bei daryti įtaką darbo vietų kūrimo politikai.

3.Europos liberalų, demokratų ir reformų partijų grupė. Ji suvienijo liberalios ir centristinės pakraipos partijas. Ši grupė remia ES plėtros procesą ir užima partinės veiklos nišą tarp ESP ir ELP.

Bendrijos sutarties 191 straipsnis numato, kad visos Europos mastu veikiančios politinės partijos yra svarbus integracijos veiksnys. Per politines partijas išreiškiama Europos Sąjungos gyventojų politinė valia. Šiuo Sutarties straipsniu Taryba įsipareigoja parengti Europos mastu veikiančių politinių partijų finansavimo taisykles.

EP politines frakcijas sudaro daugiau nei šimto politinių partijų atstovai, renkami i Europos Parlamentą. Sudaryti politines deputatų grupes skatina ir galimybė gauti didesnę paramą administracinėms ir mokslinėms išlaidoms, kuri padalijama procedūriškai įformintoms parlamentarų grupėms ir kiekvienam Parlamento nariui atskirai.

PARLAMENTAS IR PAGRINDINĖS ES POLITIKOS

BENDROJI UŽSENIO IR SAUGUMO POLITIKA

Europos Parlamento dėmesys bendrai užsenio ir saugumo politikai itin pasireiškia diskusijose, kurios vyksta Užsenio reikalų, žmogus teisių, bendrosios saugumo ir gynybos politikos komitete.Pagrindiniai tikslai yra ginti pagrindinius užsenio politikos interesus, ypač Sąjungos nepriklausomybę ir saugumą, atsižvelgiant į bendros gynybos politikos ir bendros gynybos galimybę, saugoti taiką ir įtvirtinti demografiją, įstatymo viršenybę bei žmogaus teises.

Pagal 97 vidaus veiklos taisyklę yra numatyta, kad Europos Parlamentas, pasiūlius komitetui arba politinei grupei, arba mažiausiai 32 parlamentarams, gali kreiptis į Tarybą, kad būtų atidėta derybų su politiniais partneriais pradžia. Pasibaigus deryboms prieš sutarties pasirašymą jo proektas teikiamas Parlamentarui įvertinti. Europos Sąjungoje pirmininkaujanti narė tariasi su Europos Parlamentu dėl bendros užsenio ir saugumo politikos ir garantuoja, kad ši politika bus kuriama ir įgyvendinama atsižvelgiant į Parlamente suformuotą nuomonę. Pirmininkaujanti valstybė narė ir Europos Komisija nuolat informuoja Europos Parlamentą apie bendrosios užsenio ir saugumo politikų pokyčius . Amsterdamo sutartimi buvo įteisinta aukščiausiojo atstovo pareigybė. Pirmuoju juo tapo 1999 m. Ispanijos politikas Ch. Solana.

MONETARINĖ POLITIKA

Europos centriniam bankui suteikta visiška nepriklausomybė priimant sprendimus dėl pinigų politikos keitimo. Vien tik Europos centrinis bankas turi teisę nustatyti trumpalaikes palūkanų normas arba panaudoti kitus monetarinius instrumentus euro, kaip valiutos, stabilumui prilaikyti. Europos Parlamentarui tenka svarbus vaidmuo vykdant demografinę Europos centrinio banko, kaip sudėtinės Ekonomikos ir pinigų sąjungos dalies kontrolę.

SOCIALINĖ POLITIKA

ES socialinės politikos tikslas ištaisyti ryškiausius Europos visuomenės skirtumus, gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimas, teisinės priemonės, skatinančios lygybę ir papildančios nacionalinius reglamentuojančius aktus bei įstatymus. 1961 m. įsteigtas Europos socialinis fondas (ESF) skatina darbo vietų kūrimasi, padeda darbuotojams persikvalifikuoti arba pakeisti gyvenamąją vietą. 2003 m. ES biudžetas skyrė ESF 4.8 mlrd eurų.

ES siekia pagerinti Europos socialines sąlygas ne vien tik teikdama finansinę pagalbą. Vien tik piniginė parama niekada nepadėtų išspręsti visų ekonominio nuosmūkio arba regioninio neišsivystymo sukeltų problemų. Socialinė pažanga pirmiausiai ir dažniausiai priklauso nuo ekonominio augimo ir valstybių narių bei ES vykdomos politikos.

Socialinę pažangą pasiekti padeda tvirtas pagrindines teises visiems ES piliečiams garantuojantys teisės aktai. Kai kurios tokios teisės yra nurodytos steigimo sutartyse, pavyzdžiui, vyro ir moters teisė gauti vienodą atlyginimą už tokį pat darbą. 1991 m. gruodį Mastrichte susitikusi Europos Vadovų Taryba priėmė Bendrijos pagrindinių socialinių teisių chartiją, nustatančią ES darbuotojų teises: teisę laisvai judėti, teisę į teisingą užmokestį, geresnes darbo sąlygas, socialinę apsaugą, teisę steigti asociacijas ir teisę į kolektyvines derybas, teisę į profesinį lavinimą, lygias moterų ir vyrų teises, teisę į darbuotojų informavimą, teisę į konsultacijas ir dalyvavimą, sveikatos apsaugą, ir saugą darbo vietoje, teisę į vaikų, pagyvenusiųjų ir neįgaliųjų apsaugą. 1997 m. birželį Amsterdame ši chartija tapo Amsterdamo sutarties dalimi, ji yra privaloma visose valstybėse narėse.

TRANSPORTO POLITIKA

Transporto politikos tikslai yra bendroji žmonių ir prekių judėjimo Europos vidaus rinkoje bei tarp ES trečiųjų šalių politika, techninių ir organizacinių transporto sistemų efektyvumo didinimas, siekiant palengvinti žmonių važiavimą ir krovinių vežimą tarp regionų bei šalių, aplinką tausojančio transporto plėtra. Norint įgyvendinti šiuos tikslus, būtina gerinti transporto saugą, mažinti triukšmą ir taršą bei skatinti gamtos, faunos ir floros apsaugą, tiesiant transporto tinklus.

Bendrąją transporto politiką sudaro įvairios struktūrinės priemonės, pavyzdžiui, vidaus vandens kelių ir geležinkelio (infrastruktūros nuosavybės valdymoatskirimas nuo transporto paslaugų, sudarant salygas privačių ir viršnacionalinių įmonių atsiradimui) transporte. Taip pat bendrija skatina kombinuotą transportą, ypač bendrą geležinkelio ir kelių transporto naudojimą, siekiant geriau išnaudoti šių transporto rūšių sąlyginius privalumus pervežant krovinius 9dideliais atstumais kroviniai gabenami geležinkeliu, o paskirstomi kelių transportui). Taip siekiama, kad konkurenscija vyktų ne tarp transporto rūšių, o tarp privačių transporto įmonių.

Galų gale, eismui viršyjant pagrindinių Europos tranzitų mazgų bei miestų metropolijų pajėgumus, ne tik kelių, bet ir oro transportas susiduria su akivaizdžiomis problemomis, susidaro nuolatiniai kamsčiai ir daroma žala gyvenimo kokybei bei aplinkai.

Es negali nekreipti dėmesio į šias problemas. Bendrija imasi valstybių narių priemones papildančių veiksmų tose srityse, kuriose problemos peržengia nacionalines ribas. Europos Komisija pasiūlė Bendrijos strategijos bendrąsias gaires, kurios papildo bendrąją rinką ir sukuria geresnes bei griežtesnes kelionių, įskaitant privačias keliones, sąlygas. Tokią politiką visų pirma sudaro fiskalinės priemonės, kurių pagalba perskirstomos infrastruktūros ir aplinkos apsaugos sąnaudos bei griežtesnės taršosnormos, nustatytos transporto priemonėms.

VARTOTOJŲ APSAUGOS POLITIKA

Šios politikos tikslai: vartotojų teisių gynimas sveikatos ir saugos srityje, nuostolių atlyginimas, atstovavimas, informacija ir švietimas.

Europos integracijai įgyjant pagreitį, poreikis kurti bendrą vartotojų politiką darėsi vis akivaizdesnis. 1975 m. Ministrų Taryba priėmė “Europos ekonominės bendrijos preliminarią programą dėl vartotojų apsaugos ir informacijos politikos”. Pagrindinis dėmesys joje skiriamas penkių svarbiausių teisių apsaugai: 1.sveikatos ir apsaugos 2.vartotojų ekonominių interesų 3.teisę gauti patikimą informaciją 4.vartotojųnuostolių atlyginimo 5.vartotojų atstovavimo Bendrijos ir nacionaliniu lygiu.

Europos Sąjungos sutartis suteikė naują impulsą vartotojų apsaugos politikai. Tačiau reikia dar nemažai nuveikti, kad vartotojai kuo geriau išnaudotų vidaus rinką. Be to, vartotojų problemų svarba įvairiose šalyse labai skirtingai suvokiama. Iki šiol vartotojųapsaugos statusas skiriasi visose valstybėse narėse tiek teisiniu, tiek organizaciniu požiūriu. Vokietija ir Didžioji Britanija turi gerai išplėtotą vietos informacijos centrų tinklą, tuo tarpu patarimų laukiantys Graikijos vartotojai aptarnaujami ne taip gerai. Vartotojų apsaugos požiūriu tarp Šiaurės ir Pietų yra ryškus skirtumas. Nuomonių spektras pradedant pramonei palankios liberalios politikos rėmėjais ir baigiant griežto reguliavimo šalininkais, pačioje Europoje yra labai įvairūs.

ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA

Žemės ūkio politikos tikslai yra kelti žemės ūkio našumą, siekiant užtikrinti tinkamą žemės ūkio darbuotojų pragyvenimo lygį, stabilizuoti rinkas, užtikrinti produktų tiekimą bei jų pateikimą vartotojams pagrįstomis kainomis.

Susitikimo Berlyne metu, tardamiesi dėl “Darbotvarkės 2000”, Europos Vadovų Taryba nusprendė pertvarkyti bendrą žemės ūkio politiką (BŽUP), siekiant sumažinti jos išlaidas ir išlaikyti Europos žemes ūkio konkurencingumą. Beveik visi Romos sutartyje nurodyti BŽUP tikslai yra įgyvendinti: ūkininkams užtikrintas teisingas pragyvenimo lygis, stabilizuotos rinkos, produktai parduodami vartotojams prieinamomis kainomis, modernizuotos struktūros. Gerai veikia ir kiti laikui bėgant įgyvendinami principai. Vartotojai nuolat aprūpinami produktais, žemės ūkio produktų kainos yra stabilios, jų neveikia svyravimai pasaulio rinkoje.

Bet BŽUP tapo savo sėkmės auka. Modernizavus žemdirbystės metodus, o žemės ūkiui Europoje tapus vis labiau konkurencingu, vis daugiau žmonių paliko kaimą ir ukininkų, kaip ES darbo jegos, dalis sumažėjo nuo 20% iki mažiau kaip 5%. Gamyba augo daug greičiau nei vartojimas ir ES biudžetui teko didelių išlaidų našta, atsikratant pertekliaus. Be to, gamyba buvo finansiškai remiama. 2002 m. BŽUP subsidijos žemės ūkiui vis dar siekė 45.4 mlrd. eurų, kas sudaro 40% viso ES biudžeto.

Šią politiką reikia reformuoti. Būtent todėl “darbotvarkė 2000” pakeitė BŽUP tikslus ir metodus. Dabar pagrindiniu tikslu tapo ūkininkų skatinimas gaminti aukštos kokybes produktus, atsižvelgiant į poreikius, ir atsisakyti gamtai žalingų intensyvios žemdirbystės metodų. Ūkininkams teikiama parama nebebus susijusi su jų gaminamu produktų kiekiu. Ši reforma jau duoda naudą: gamyba sumažėjo. Europos Sąjunga yra viena iš pagrindinių žemės ūkio produktų importuotojų ir eksportuotojų pasaulyje.

Europos Komisija, kuri atsakinga už BŽUP priežiūrą, yra isitikinusi, kad ūkininkų ir vartotojų interesai turi dar labiau susilieti. Vartotojas turi teisę į aukštos kokybės produktus, visiškai atitinkančius visuomenės sveikatos reikalavimus. Butent ES maisto apsaugos ir gyvunų sveikatos politikų klaidos dešimtajame dešimtmetyje ir šio dešimtmečio pradžioje leido Europoje išplisti snukio ir nagų ligai bei galvijų pasiutligei. Ligai sustabdyti reikėjo drausti pardavimą ir prekybą.

ŽINIASKLAIDOS POLITIKA

Žiniasklaidos politikos tikslai yra sukurti Europos žiniasklaidos rinką, skatinti plėtoti konkurencingą programų gamybą, įdiegti didelės raiškos televizijos standartą.
Nuo devintojo dešimtmečio pradžios bandė sukurti žiniasklaidos rinką. Derinant taisykles reguliuojančias tiekėjų veiklą, pagrindinė miintis buvo užtikrinti, kad transnacionalinis televizijos programų transliavimas, kuris de facto jau buvo sunkiai sulaikomas, nepažeistų taisyklių valstybėse, į kurias yra transliuojama.
Ant skaitmeninio amžiaus slenksčio žiniasklaidos pasaulis yra viena iš didžiausių Europos ateities rinkų. Interaktyvios paslaugos, atskiros programos pagal pareikalavimą bei ryšiai su pasauliniais duomenų tinklais mes iššūkius Europos žiniasklaidos politikai. Tai yra vertinama kaip didžiulė galimybė. Tačiau žiniasklaida neturi būti užmiršta. Nepaisant bendrų taisyklių, Europos žiniasklaidos politika privalo atlikti savo vaidmenį išsaugant Europos sistemų įvairovę.

UŽIMTUMO POLITIKA

Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje ES piliečiai vis primygtiniau reikalavo savo vyriausybės imtis energingesnių veiksmų darbo vietoms sukurti. Kaip europieciai gali tikėti Europos integracijos nauda ir jos ateitimi, jei iki 1997 m. 10% ES darbo jėgos neturėjo darbo. Todėl Amsterdamo sutartis buvo papildyta nauju skyriumi, pagal kurį darbo vietų kūrimas tapo ES ekonominės politicos prioritetu.
1997 m. lapkričio 20-21 d. Liuksemburge įvykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime 15 valstybių narių vadovai susitarė dėl suderintos strategijos nacionalinių politikų efektyvumui gerinti. Tai buvo geresnio profesinio lavinimo strategija, padedanti kurti naują verslą ir gerinanti socialinį dialogą, t.y. darbdavių ir darbuotojų santykius. Ji nustatė užimtumo didinimo gaires. Valstybės narės ir ES institucijos, vadovaudamasi bendrai sutarta įvertinimo procedūra, nuolat peržiūri šių gairių įgyvendinimo pažangą.
2000 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba Lisabonoje išplėtė Liuksenburgo strategijos reišmę ir apimtis. Tada ji buvo pavadinta Lisabonos strategija, ir jai buvo numatytas naujas ir labai ambicingas uždavinys: per dešimtmetį padaryti ES “konkurencingiausią ir dinamiškiausią žinių ekonomiką pasaulyje, sugebančią užtiktinti tvarią pletrą, daugiau ir geresnių darbo vietų bei didesnę socialinę sanglaudą” (žr. 8 skyrių “Žinių visuomenes link”).

ŽVEJYBOS POLITIKA

Žvejybos politikos tikslai: žvejybos srityje dirbančių žmonių tinkamas gyvenimo lygis, stabilios kainos, pakankama atitinkamų produktų pasiūla, atitinkama produktų pasiūla vartotojams prieinamomis kainomis, žuvų išteklių išsaugojimas ir apsauga.
1970 m. spalio 20 d.buvopriimtas Reglamentas dėl žvejybos struktūrų bendrosios politikos, kuris papildė rinkos organizavimo reglamentą. Jo tikslas – užtikrinti subalansuotą, nuoseklią.

ĮŠVADOS

Iš pradžių ES politikos buvo orientuotos į bendrosios rinkos stiprinimą, bet pamažu jos išsiplėtė į daugelį kitų kasdieninio gyvenimo aspektų ir ėmėsi Europos visuomenei iškilusių užduočių sprendimo: aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos, vartotojų teisių, transporto konkurencijų ir saugumo, švietimo ir galimybės pasinaudoti kultūros pasiekimais .

Tik suderintais tarptautiniais veiksmais galima efektyviai spręsti už nacionalinių ribų išeinančius klausimus. Dauguma bendrų valstybės klausimų negali būti išspręsti be visoje ES galiojančių teisės aktų ir tik ES lygiu įmanomą finansavimą.

LITERATŪRA
1. www.euro.lt
2. www.urm.lt
3. www.wikipedia.org

Leave a Comment