ES BENDROJI ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA

TURINYS

ĮVADASI. AUGALININKYSTĖS SEKTORIUS 31. Javų rinka 32. Aliejingų sėklų ir proteininių kultūrų rinkos valdymo politika 53. Vaisių ir daržovių rinkos valdymo politika 74. Cukrinių runkelių (cukraus) rinkos valdymo politika 9 5. Bulvių rinkos valdymo politika 116. Vyno rinkos valdymo politika 12 7. Perdirbtų produktų rinkos valdymo politika 13

II. GYVULININKYSTĖS SEKTORIUS 131. ES pieno rinkos valdymo politika 132. ES jautienos rinkos valdymo politika 163. ES paukštienos ir kaiušinių rinkos valdymo politika 174. ES avienos ir ožkienos rinkos valdymo politika 175. ES kiaulienos valdymo politika 18

III. ES UŽSIENIO PREKYBOS POLITIKA 19IV. LAISVOSIOS PREKYBOS SUTARTIS TARP ES IR LIETUVOS 23V. STRUKTŪRINĖ, REGIONINĖ KAIMO VYSTYMO IR APLINKOSAUGINĖ POLITIKA 23 1. ES kaimo vystymo politicos principai 23 2. Kaimo plėtros priemonės 24

VI. ES ŠALIŲ ŽEMĖS ŪKIO SEKTORIAUS IR JO VYSTYMOSI TENDENCIJOS 271. Augalininkystė 272. Gyvulininkystė 28

IŠVADOS

.TEISĖS AKTŲ LEIDYBOS VAIDMUO EUROPOS SĄJUNGOJE 10 2.1. Europos Bendrija – teisės aktų leidimo bendrija 102.2. Europos Bendrijos teisės aktų tipai 12

3. BENDROJI ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA 223.1.Atsiradimo prielaidos ir būtinybė 223.2. Bendros – vieningos rinkos sukūrimas 23 3.3. Kainų ir rinkos reguliavimo politika 243.3.1. Kainų sistema 263.3.2. Rinkos reguliavimas 27 3.4. Biudžetas 28

IŠVADOSLiteratūros sąrašas

ĮVADAS

Visos ar dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių (VRE), tarp jų ir Lietuva, rengiasi integracijai į Europos Sąjungą (ES), tik skiriasi jų pasirengimo lygis. Dabar jau nebekeliama klausimo, ar tai įvyks. Klausimas tėra toks: kada ir kaip tai įvyks. Vykdydama savo plėtimosi strategiją ES asocijuotąsias šalis traktuos kaip vieną ar kelis regioninius blokus. Todėl jos buvo labai skatinamos artimiau bendradarbiauti viename ar keliuose regionuose dar prieš stodamos į ES. Žemės ūkis yra vienas iš daugelio sektorių, kurie turi spręsti integracijos problemas. Tuo tarpu daugeliu atvejų pasirengimas integracijai gali net nebūti pačiu svarbiausiu politikų rūpesčiu. Tačiau VRE šalyse, kaip ir ES, žemės ūkis paprastai yra labiausia reglamentuojamas sektorius, taigi žemės ūkio politika ir rinkos yra opi problema abiejose dabartinėse ES sienų pusėse. Šiandien pagrindinė Lietuvos ir jos Vyriausybės problema – kokiu mastu ir kaip būsimoji integracija į ES turėtų daryti įtaką žemės ūkio ir jos produktų prekybos politikos sprendimų priėmimui. Aišku, kad svarbiausias prioritetas yra Lietuvos įstatymų (norminių aktų) derinimas su Baltojoje knygoje nurodytais reglamentais ir direktyvomis, bet šiuo metu daugelis politikos ir plėtros problemų yra sprendžiamos tik atskirų šalių nutarimais. Kai kurie politikai rengiantis stoti į ES mano, kad derinti reikia ne tik Baltojoje knygoje nurodytus teisės aktus, bet ir žemės ūkio bei prekybos politiką. Tačiau pasirengimo stoti į ES laikotarpiu tokį požiūrį galima laikyti nepageidaujamu žemės ūkiui ar net žalingu. Visa institucinė, teisinė ir ekonominė Lietuvos aplinka visiškai skiriasi nuo atitinkamos ES aplinkos. Jei būtų keliamas tikslas pasiekti tą patį žemės ūkio produktų kainų ir rinkos apsaugos lygį kaip ES, tai, be abejo, pasekmės būtų neigiamos. Pavyzdžiui, jei smarkiai padidėtų prekių kainos, vartojimas šalyje dar labiau sumažėtų, o neefktyviai dirbanti maisto pramonė negalėtų savo produktų parduoti konkurencinėje rinkoje. Pasekmė būtų ta, kad maisto pramonė taptų nekonkurencinga ne tik užsienio rinkose, bet ir vidaus rinkoje, o tai yra dar svarbiau. Dėl to numatant paramos žemės ūkiui priemones labai svarbu numatyti ir galimą jų poveikį visai maisto produktų gamybos, perdirbimo ir paskirstymo grandinei ir vidaus, ir užsienio prekyboje. Be to, Lietuvos žemės ūkyje dar nebaigtas gamybos sąnaudų ir supirkimo kainų prisitaikymo procesas, perdirbamosios pramonės pertvarkos procesas. Per didelis Vyriausybės kišimasis į šį procesą, bandant nustatyti ūkininkams supirkimo kainas, kai visa maisto produktų gamybos, perdirbimo ir paskirstymo grandinė yra neefektyvi, sumažintų konkurencijos poveikį, kurio vaidmuo kuriant ir plėtojant stipresnę ir konkurencingesnę gamybą yra svarbus. Šiame referate aprašysiu ES pagrindines institucijas ir jų funkcijas, teisės aktų leidybos vaidmenį ES, ir apžvelgsiu bendrosios žemės ūkio politikos sudarymo priežastis.

1. EUROPOS SĄJUNGOS PAGRINDINĖS INSTITUCIJOS IR JŲ FUNKCIJOS

Pagrindines ES institucijas sudaro: Europos Komisija (the European Commission), Europos Ministrų Taryba (the Council of Ministers), Europos Parlamentas (the European Parlament), Europos tesigumo teismas (the European Court of Justice – ECJ) ir Europos auditorių teismas (the European Court of Auditors – ECA). Europos Komisiją sudaro 20 komisarų (po du komisarus skiria Prancūzija, Vokietija, Italija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė, likusios šalys skiria po vieną narį). Komisarai yra skiariami (remiantis Mastrichto sutartimi) penkerių metų laikotarpiui, jų veikla bei daromi sprendimai privalo būti bešališki, atstovaujatys tik Europos Sąjungos interesams ir nepriklausyti nuo nacionalinės vyriausybės ar atskirų visuomenės sluoksnių bei asmeniškų pačių komisarų interesų. Pagrindinės Komisijos funkcijos: 1) įstatymų leidžiamoji iniciatyva (svarbiausioji); 2) priežiūros: kaip valstybės-narės vykdo įstatymus, taisykles; 3) vykdomoji: turi įgaliojimus įgyvendinti Europos Tarybos sprendimus, susijusius su Bendrąja žemės ūkio ir kitomis politikomis. Turi mandatą deryboms ir dvišalių sutarčių sudarymui dalyvaujant WTO/GATT (Pasaulinė prekybos oganizacija) darbe. Europos Komisija įsikūrusi Briuselyje (Belgija). Ją sudaro 23 departamentai (žr. 2 lentalę), vadinami Direktoratais (Directorates-General). Kiekvienas Direktoratas yra atsakingas už tam tikros politikos įgyvendinimą ir tam tikros srities administravimą (pvz., DG VI administruoja žemės ūkį, (žr.1 pav.), DG XIV – žuvininkystę ir t.t.). Kiekvienas Direktoratas yra kuruojamas Europos Komisijos komisaro. Komisija turi savo autonominį biudžetą ir jį tvarko taip, kaip jai atrodo tinkama. Europos Komisiją galima laikyti Europos Sąjungos funkcijas atliekančia institucija.

Europos Ministrų Taryba tikslas – užtikrinti valstybių – narių bendrosios ekonominės politikos koordinaciją. Tarybą sudaro atstovai iš visų šalių-narių. Taryba yra pagrindinis sprendimus priimantis organas. Tarybos posėdžiuose dalyvauja ES šalių-narių ministrai. Priimant sprendimus, kiekviena ES valstybė-narė disponuoja tam tikru balsų skaičiumi, kuris priklauso nuo tos šalies teritorijos dydžio, gyventojų skaičiaus, bendro nacionalinio produkto apimties ir kt. Pavyzdžiui, Vokietija, Prancūzija, Italija ir Jungtinė Karalystė turi po 10 balsų, tuo tarpu Austrija ir Švedija – po 4, Liuksemburgas – 2. Iš viso 87 balsai. Sprendimai priimami remiantis kvalifikuota dauguma (62 balsai iš 87) ir blokuojančia mažuma (26 balsai iš 87). Kiekviena šalis-narė pirmininkauja Tarybai 6 mėnesius. Europos Taryba įsikūrusi Briuselyje. Europos Tarybos struktūra pateikta 2 pavaeiksle.

1 lentelėEuropos Komisijos direktoratai (Directorates-General)

Direktorato Nr. Administruojama sritisDG I Užsienio ryšiaiDG II Ekonomika ir finansaiDG III Vidaus rinka ir pramonėDG IV KonkurencijaDG V Darbas ir socialiniai santykiaiDG VI Žemės ūkisDG VII TransportasDG VIII VystymasDG IX Personalas ir administracijaDG X Informacija, komunikacijosDG XI Aplinkos apsauga, atominio saugumo problemosDG XII Mokslas ir vystymasDG XIII Telekomunikacijos ir informacijaDG XIV ŽuvininkystėDG XV Finansinės institucijosDG XVI Regioninė politikaDG XVII EnergetikaDG XVIII Kreditai ir investicijosDG XIX BiudžetasDG XX Finansinė kontrolėDG XXI Muitų sąjunga ir netiesioginiai mokesčiaiDG XXII Struktūrinės politikos koordinavimas DG XXIII Komercija, turizmas, socialinės-ekonominės problemosEuropos Parlamentas renkamas kas 5 metai visuotinių rinkimų metu. Rinkimuose dalyvauja turintys rinkimų teisę ES valstybių-narių piliečiai. Parlamentas atlieka prižiūrėtojo funkciją ir vaidina pakankamai svarbų vaidmenį priimant įstatymus (turi veto teisę svarstant ir priimant Ministrų Tarybos sprendimus). Parlamente yra 626 vietos. Didžiausią vietų skaičių turi Vokietija – 99, Prancūzija, Didžioji Britanija ir Italija – po 87, mažiausią Airija – 15 ir Liuksemburgas – 6. Parlamentas plenarinių posėdžių metu reziduoja Strasbūre (Prancūzija), Briuselyje veikia 19 jo komitetų (committees), kurie ruošia medžiagą plenariniams posėdžiams. Parlamento pagrindinis sekretoriatas (Secretariat-General) yra Liuksemburge. Europos teisingumo teismas stebi, kad ES valstybės – narės įgyvendintų ES institucijų parengtus teisinius aktus: 1) taisyklės (regulations) tiesiogiai taikomos visose ES valstybėse-narėse ir turi įstatymo galią. Jų nereikia pritaikyti prie nacionalinių įstatymų; 2) direktyvos (directives) yra nukreipiamos šalims-narėms. Jų vykdymas yra privalomas, tačiau yra palikta galimybė jas suderinti su nacionaline teisėtvarkos sistema; 3) sprendimai (decisions) yra privalomi tiems, kam jie nukreipiami; 4) rekomendacijos ir nuomonės nėra teisiškai įsipareigojantys dokumentai, juose nurodoma, kaip geriau reguliuoti santykius arba spręsti problemas. Europos audito teismo pagrindinė funkcija – kontroliuoti ES biudžeto vykdymą.

Generalinis direktorius

Generalinio Generalinio Generalinio Generaliniodirektoriaus direktoriaus direktoriaus direktoriauspavaduotojas pavaduotojas pavaduotojas pavaduotojas

DA DB DC DD DE DF DG DH

Direktoratai:DA – Ryšiams su Europos Parlamentu DE – Techninių kultūrųDB – Juridinis, kokybės ir sveikatos klausimais DF – Kaimo vystymoDC – Augalininkystės DG- Žemės ūkio garantijų ir vystymo fondo administravimasDD – Gyvulininkystės DH – Tarptautiniai santykiai, GATT, Asocijuotų ES narių problemos

1 pav. Žemės ūkio generalinio direktorato (DG VI) struktūra

Europos Ministrų Taryba

Struktūra

Struktūra Pirmininkavimas Generalinis sekretoriatasSpecializuotos tarybos Keičiasi kas 6 mėn. Generalinis Žemės ūkio taryba sekretorius skiriamas Aplinkos apsaugos 5 metų laikotarpiui taryba Pateikia: Vidaus rinkos taryba 1) prioritetus 7 generaliniai Socialinių reikalų 2) kompromisus direktoratai taryba Kiekviena ES šalies 2000 tarnautojų Vyriausybė deleguoja ruošia medžiagą kompetetingą ministrą

2 pav. Europos Tarybos struktūra

2. TEISĖS AKTŲ LEIDYBOS VAIDMUO EUROPOS SĄJUNGOJE

2.1. Europos Bendrija – teisės aktų leidimo bendrija

Europos Bendrijų teisinė sistema kartais laikoma panašia į bendrosios teisės (common law) sistemą, nes EB teisingumo teismo precedentinė yra svarbiausia Bendrijos teisės šaltinis. Nederėtų pervertinti Teisingumo teismo it jo įstatymo galią turinčių išaiškinimų svarbos Bendrijos teisinės sistemos modifikavimui ir pagrindinių principų išlaikymui. Vis dėl to pabrėžtina, kad Bendrijos teisė priskirtina teisės sistemai, iš esmės besiremiančiai priimtais teisės aktais. EB galiojantys teisės aktai iš viso sudaro apie 50 000 puslapių. Taigi bendri teisės aktai yra svarbi integracijos Sąjungoje priemonė, nors pažymėtina ir kitų metodų svarba tiek ieškant tinkamų subsidiarumo principo taikymo kriterijų. Šie metodai – tai politinis koordinavimas, liberalizavimas neapimant suderinimo ir įvairūs bendradarbiavimo projektai. Kiekybės požiūriu dauguma EB teisės aktų reglamentuoja bendrąją žemės ūkio politiką ir muitų sąjungos įgyvendinimą. Paprastai jie taip pat būna susiję su klausimais, kuriuos valstybės narėse sureguliavo administracinės teisės normos arba techniniai standartai. Tačiau ypač dėl vieningos rinkos programos įgyvendinimo reikėjo išleisti vis daugiau direktyvų, reglamentuojančių tokius dalykus, kuriuos daugumoje valstybių narių reglamentuoja parlamento leidžiami įstatymai. Sąjungos valstybės narės savo teritorijoje taiko ir Bendrijos, ir nacionalinę teisę. Taigi EB visada yra tam tikra intervencija į valstybių narių nacionalinės teisės sistemą. Teisės požiūriu EB teisės aktai gali būti trejopo pobūdžio: unifikuojantys, suderinantys ir koordinuojantys valstybių narių teisines sistemas. 1. Unifikavimas. EB teisės aktai gali įgyti formą visišką unifikuoto norminio akto, atitinkamoje srityje pakeičiančio nacionalinės teisės aktą. Tokie unifikuoti teisės aktai daugiausia gali būti priimami tokiose srityse, kurios priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai ir kuriuose Bendrija vykdo bendrąją politiką, pavyzdžiui, bendrąją žemės ūkio politiką ar konkurencijos politiką. Šiais atvejais išleistas dokumentas paprastai yra reglamentas.

2. Suderinimas. Suderinimas taikomas tada, kai Bendrijos teisės aktai priimami norint suderinti nacionalinę teisę, bet ne visiškai ją pakeisti. Įprasta tokio suderinimo teisės aktų leidybos priemonė yra direktyva. Teisės aktų suderinimas gali būti visiškas arba minimalus. Visiškas suderinimas paprastai yra susijęs su vieningos rinkos laisvių įgyvendinimo būtinomis sąlygomis. Tipiškas pavyzdys – direktyvos, kurių reikalavimus patenkinusios konkrečios prekės arba paslaugos įgyja teisę pateikti bet kurios valstybės – narės rinką arba konkreti įmonė įgyja teisę įsikurti bet kurioje valstybėje narėje. Minimalus suderinimas savo ruožtu reiškia minimalų vienodų reikalavimų nustatymą siekiant užkirsti kelią vadinamajam socialiniam dempingui, kad visose valstybėse narėse geriau veiktų bendroji rinka arba garantuojama vienoda minimali apsauga. Taigi plačiąja prasme kalbama apie kelio užkirtimą kokurencijos sąlygų iškraipymui nustatant visoms valstybėms narėms minimaliai vienodus teisinius standartus. Gana dažnai aplinkos, vartotojų apsaugą, darbo teisę ir lyčių lygybę reglamentuojantys Bendrijos teisės aktai turi tik minimalų suderinimą. Teisės aktų suderinimas taip pat gali būti dalinis ir visiškas. Pirmuoju atveju suderinami tik kai kurie tam tikro klausimo aspektai, o antruoju siekiama visiškai sureguliuoti klausimą. Dalinis ir visiškas suderinimas skiriasi tuo, kiek veikimo laisvės valstybėms paliekama konkrečios direktyvos aptariamose srityse. Jei direktyva siekiama visiško suderinimo, tai valstybės narės nebeturi kompetencijos išleisti tuo klausimu direktyvą papildančių nuostatų. Suderinimo skirstymas į dalinį ir visišką gali turėti svarbos tada, kai svarstomą klausimą, pavyzdžiui, televizijos reklamos, reguliuoja direktyva, kuri iš esmės yra prekybos politikos priemonė, ir valstybė narė svarsto galimybę tą patį klausimą sureguliuoti kitu požiūriu, pavyzdžiui, vartotojų apsaugos. 3. Koordinavimas. Trečiojo pobūdžio nuostatos koordinuoja narių nacionalinės teisės valdymo sistemas nesiekdamos suvienodinti jų turinio. Svarbiausias tokio pobūdžio Bendrijos teisės aktų pavyzdys yra aktai, susiję su socialinės apsaugos sistemų koordinavimo valstybės narėse (reglamentas Nr. 74/1408/EEB, vėliau pataisytas). Nors tokia koordinuojančia Bendrijos teisės aktų leidyba nesiekiama suvienodinti teisės aktų turinio, vis dėlto ji gali veikti taip, kad būtų išvengta nenumatytų ir nepalankių nesuderintų sistemų koordinavimo ekonominių padarinių. Pavyzdžiui, Suomijoje dėl EB socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reikėjo nacionalinės socialinės apsaugos sistemas, pagrįstas gyvenamosios vietos principu, suderinti su kitų valstybių narių sistemomis, pagrįstomis darbo vietos principu.

2.2. Europos Bendrijos teisės aktų tipai

EB nuo kitų tarptautinių organizacijų skiriasi savo viršnacionaliniu pobūdžiu, kuris suteikia jai tam tikrų federacijos bruožų. Svarbiausias EB viršnacionalumo elementas yra Bendrijos kompetencija leisti teisės aktus. Sąjungos institucijos yra kompetetingos priimti teisės aktus, kurie privalomi ne tik valstybėms narėms, bet gana dažnai tiesiogiai ir jų institucijoms, privačioms įmonėms bei piliečiams. Tais atvejais, kai EB nuostatos gali būti priimamos balsų dauguma, jos valstybei narei tampa privalomos, net jei ji ir buvo prieš tos nuostatos priėmimą. Bendrijos teisės šaltiniai yra šie: 1. Pirminė teisė, susidedanti iš tų valstybių narių sutarčių, kuriomis jos įsteigė Europos Bendrijas ir Europos Sąjungą, ir šias sutartis pataisančių bei papildančių sutarčių. Pirminei teisei taip pat priklauso naujų valstybių stojimo į Bendrijas/Sąjungą sutartys ir ypatingais atvejais – atstovų rinkimų į Europos Parlamentą aktai. 2. Antrinę teisę sudaro instiutcijų priimti teisės aktai, tokie kaip reglamentai, direktyvos ir sprendimai. Jai dar gali būti priskirtos tarptautinės sutartys, pasirašytos Europos Bendrijų su trečiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis, arba įpareigojančios EB kaip sutarčių parėmimo pasekmė. 3. Europos Bendrijų teisingumo teismo precendentinė teisė. 4. Tam tikri bendri teisės pricipai, kurie gali susiformuoti iš valstybių narių bendrų teisės tradicijų. Pagal Europos Bendrijos steigiamąją sutartį (Romos sutartį), Bendrijos kompetencija priimti nuostatas, turinčias įtakos privačių asmenų teisinei padėčiai, yra numačius teisę šiais klausimais priimti reglamentus. Atrodo, kad Romos sutarties rengėjai taip pat siekė Bendrijai suteikti teisę leisti reglamentus, kurie būtų vykdomojo pobūdžio. Tačiau septintąjame ir aštumtąjame dešimtmetyje Teisingumo teismo laikytasi interpretavimo pozicija, turėjusi federalinės ideologijos atspalvį, lėmė tai, kad Bendrijos teisės aktų leidybos kompetencija tapo kur kas platesnė ir svarbesnė negu iš pradžių numatytoji – tik leisti administracinius aktus, skirtus aiškiai apibrėžtoms ekonominės veiklos sritims. EB nėra suverini valstybė, galinti savo nuožiūra laisvai priimti teisės normas įvairiais socialiniais klausimais. Priešingai, Bendrija gali veikti tik tose srityse, kuriose pagal Romos sutarties nuostatas valstybės narės jai perdavusios kompetenciją. Savo veikloje Bendrija gali taikyti tik metodus, numatytus steigiamose sutartyse. Taigi Bendrijos teisės aktų leidžiamoji veikla visada yra pagrįsta steigiamomis sutartimis, t.y. Bendrijos pirmine teise. Tai paaiškina, kodėl EB nuostatos vadinamos antrine teise (secondary low). Todėl EB antrinės teisės nuostata yra netaikoma, jei ji prieštarauja steigiamosioms sutartims. Minėtasis Bendrijos ribotos kompetencijos principas yra pagrįstas Romos sutarties 4 straipsnio nuostata, kad Bendrija ir jos institucijos turi veikti pagal šios sutarties joms suteiktą kompetenciją (attribution des competences principas). Šis principas vėliau buvo apibrėžtas Europos Sąjungos sutartyje (Mastrichto sutartyje), kuri į Romos sutartį įtraukė naują 3b straipsnį. Jame nustatytas sybsidiariumo principas, pagal kurį Bendrija savo ir valstybių narių bendros kompetencijos srityse veikia tik tam tikru mastu ir tuomet, kai valstybės narės dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio negali tinkamai pasiekti jo tikslų. Straipsnyje taip pat yra nustatytas proporcingumo principas, neleidžiantis Bendrijai nukrypti nuo veiksmų, reikalingų siekiant Romos sutarties tikslų.

Įgaliojimų leisti teisės aktus perdavimas Romos sutartyje įtvirtintas ne tik bendrais principais, bet ir papildomomis kompetencijos nuostatomis bei kompetencijos taikymo apribojimais laiko atžvilgiu (pereinamaisias laikotarpiais ir pereimamaisias etapais). Pereinant iš vieno laikotarpio į kitą taip pat gali būti pakeista sprendimų priėmimo procedūra – vieningas balsavimas pakeičiamas balsų dauguma. Pagal precendentinę teisę, EB nuostatų tiesioginis poveikis dažnai atsiranda kaip tik pereinamojo laikotarpio pabaigoje. Romos sutartyje kai kur yra nurodoma, kokie teisės aktai (reglamentas ir/arba direktyva) turi būti priimami, o kai kur numatoma galimybė priimti ir kitas priemones. Romos sutartis Bendrijai suteikia nevienodus įgaliojimus leisti teisės aktus. Viena vertus, jie apima bendrosios politikos sritis, pavyzdžiui, bendrąją žemės ūkio politiką, muitų sąjungą ir bendrąją prekybos politiką, kuriose Bendrijos kompetencija yra išimtinė, ir Romos sutarties 235 straipsnyje nustatytus klausimus, kuriais valstybės narės gali vieningai priimti EB nuostatas, net jei Romos sutartis ir nesuteikė tam reikalingų įgaliojimų. Kita vertus, Romos sutarties 220 straipsnyje išdėstyti klausimai – valstybių narių derybos dėl atskirų konvencijų – nėra susiję su įgaliojimų leisti teisės aktus perdavimu. Mastrichto sutartyje nustatytas Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse taip pat priklauso šiai kategorijai. Pagrindinė nuostata dėl Bendrijos įgaliojimų leisti teisės aktus yra įtvirtinta Romos sutarties 189 straipsnyje, pataisytame Mastrichto sutartimi. Šiame Romos sutarties straipsnyje yra nustatyti pagrindiniai EB teisės aktų tipai ir svarbiausi jų teisiniai ypatumai. EB reglamentai. Romos sutarties 189 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad reglamentai yra tiesiogiai taikomi. Tai reiškia, kad bendros nuostatos galioja visoje Bendrijoje ir vastybėms narėms nereikia imtis jokių priemonių joms įgyvendinti. Teisingumo teismo precendentinėje teisėje yra pažymėta, kad 189 straipsnis taip pat draudžia valstybėms narėms priimti bet kokius teisės aktus, kuriais EB reglamentai gali būti perkelti į nacionalinę teisės sistemą, taip pat publikuoti EB reglamentus nacionaliniame teisės aktų rinkinyje. Priežastis yra ta, kad dėl tokio paskelbimo EB reglamentų, kaip tiesiogiai taikomų teisės aktų, statusas pasidarytų neaiškus. Be to, Romos sutarties 189 staripsnyje nustatyta, kad reglamentus privaloma taikyti visa apimtimi. Taip pat reiškia, kad jie gali valstybių narių valdžios institucijoms ir privatiems asmenims suteikti tiesiogines teises ir pareigas. Nors EB reglamentai ir tiesiogiai taikomi, jiems dažnai yra reikalingi papildomi nacionalinia teisės aktai. Pavyzdžiui, nacionalinės nuostatos gali būti reikalingos organizuojant EB reglamento taikymo administracinį mechanizmą arba nustatant baudžiamąsias sankcijas ir kitokias pasekmes dėl reglamento pažeidimo. Būdinga tai, kad EB reglamente yra vartojama sąvoka kompetetinga institucija (competent authority). Valstybės narės yra įpareigotos savo nacionalinės teisės aktuose apibrėžti, kas pagal šį reglamentą yra kompetetinga institucija. Įpareigojimą priimti nacionalines normas, papildančias EB reglamentą, gali tiesiogiai numatyti EB reglameno nuostatos. Bet jei ir nėra tokių specialių nuostatų, Teisingumo teismo precendentinė teisė nustato, kad valstybės narės yra įpareigojamos imtis visų administracinių ir įstatymų leidybos priemonių, kurios reikalingos efektyviam EB reglamentų įgyvendinimui garantuoti. Tai ypač svarbu sankcijų, nustatytų dėl EB reglamentų pažeidimų, atžvilgiu. EB neturi kompetencijos baudžiamosios teisės srityje, todėl baudžiamąsias sankcijas, garantuojančias EB reglamentų efektyvumą, privalo nustatyti nacionalinės teisės aktai.Direktyvos . Pagal Romos sutarties 189 straipsnio trečiąją dalį, direktyvos yra skirtos valstybėms narėms. Straipsnis įpareigoja pasiekti direktyvos nustatytus tikslus priimant nacionalinės teisės aktus arba kitokiais nacionalinias jų įgyvendinimo būdais. Be to, Teisingumo teismo precedentinė teisė numato, kad direktyvos gali turėti tiesioginį poveikį teisiniuose privačių asmenų ir valstybės institucijų santykiuose. Tai reiškia, kad privatūs asmenys valstybės ir kitų viešųjų institucijų atžvilgiu gali naudotis teisėmis, kurias jiems suteikia direktyva, jei jos nuostatos yra aiškios, tikslios ir besąlygiškos ir jeigu direktyva nėra įgyvendinta atitinkamos valstybės narės nacionalinėje teisėje arba ji įgyvendinta netinkamai. Tais atvejais, kai nėra tokio vertikalaus tiesinio poveikio, direktyvos neįgyvendinusi valstybė narė privalo atlyginti nukentėjusiam žalą.Direktyvų taikymas. Direktyva yra valstybės narės įpareigojanti norma, numatanti, kokią teisinę situaciją turėtų įtvirtinti nacionalinė teisė. Paprastai ji yra teisės aktų suderinimo priemonė, skirtingai nuo EB reglamento, kuris yra teisinės situacijos unifikavimo priemonė. Suderinimas gali būti visuotinis arba minimalus, visiškas arba dalinis. Direktyvos yra taikomos tuomet, kai Bendrija nori visose valstybės narėse sukurti vienodą teisinę situaciją nesant poreikio priimti visiškai vienodas normas. Valstybėms narėms gali būti suteikiama tam tikra laisvė įgyvendinant EB teisės aktus. EB teisės aktų leidybos praktikoje yra pavyzdžių ir tokių direktyvų, kurios skirtos ne teisei suderinti, bet, pavyzdžiui, valstybių narių institucijų administraciniam bendradarbiavimui organizuoti. Direktyvos ypač taikomos kaip priemonė vieningos rinkos keturioms pagrindinėms laisvėms įgyvendinti. Pavyzdžiui, laisvo prekių judėjimo srityje jos taikomos techniniams prekybos apribojimams pašalinti. Direktyva gali, pavyzdžiui, nustatyti kokias technines ypatybes prekė turi atitikti, kad jos laisvo judėjimo nebūtų galima apriboti. Pagal kiekį dauguma direktyvų yra skirtos laisvam prekių judėjimui. Tai vadinamojo senojo metodo direktyvos, kuriose techninės specifikacijos, susijusios su prekių sauga, yra įtrauktos į direktyvų priedus. Siekiant įgyvendinti vieningos rinkos programą Bendrijoje buvo pasiūlytas vadinamasis naujasis metodas. Tokiose direktyvose nurodomi tik svarbiausi prekių saugos reikalavimai. Techninės specifikacijos tokiose direktyvose yra pagrįstos Europos standartizacijos organizacijų (CEN, CENELEC) priimtais standartais. Juos atitinkančios prekės laikomos direktyvos reikalavimus patenkinančiomis prekėmis. Pagal naująjį metodą priimtų direktyvų puslapių yra kur kas mažiau negu priimtųjų pagal senąjį metodą. Laisvo paslaugų judėjimo ir steigimosi teisės srityse direktyvos nustato sąlygas, kuriomis paslaugų teikėjui gali būti leista narėje valstybėje verstis veikla arba steigti įmonę. Šiuo atveju direktyva taip pat gali suderinti valstybių narių institucijų kontrolės priemonių turinį ir formą.
Direktyvų igyvendinimas. Svarbiausias direktyvos ypatumas yra tas, kad ji valstybėms narėms privaloma tiek, kiek joje apibrėžtas tikslas, t. y. ji įpareigoja valstybę narę perkelti (įgyvendinti) direktyvą į nacionalinę teisę per joje nustatytą laikotarpį. Iš esmės valstybėms narėms yra paliekama teisė laisvai pasirinkti direktyvos įgyvendinimo formą ir metodus. Vis dėlto šią teisę riboja bendri EB teisės principai, pavyzdžiui, lojalumo prievolė ir prievolė bendradarbiauti, kurie nurodomi Romos sutarties 5 straipsnyje. Šie principai reikalauja, kad valstybėse narėse būtų efektyviai užtikrinamas Bendrijos teisės laikymasis. Be to, EB teisingumo teismo precedentinė teisė nustato kriterijus direktyvų įgyvendinimo efektyvumui įvertinti. Pagl šią precedentinę teisę valstybėje direktyvos turi būti įgyvendinamos visiškai, privalomai ir aiškiai bei viešai. Tai, kad direktyva turi būti visiškai įgyvendinta, reiškia, jog valstybė narė privalo visas direktyvos dalis perkelti į nacionalinę teisę, nebent kitaip numato pati direktyva. Tai, kad direktyva privalo būti įgyvendinta, reiškia, jog ji turi būti perkelta į atitinkamą nacionalinės teisės aktą, kuris užtikrintų, kad numatytas tikslas bus pasiektas, ir įvykdytų teisinio aiškumo reikalavimus piliečių ir ūkio subjektų atžvilgiu. Apskritai tai reiškia, kad turi būti priimami teisės aktai, kurie pagal nacionalinės teisės aktų tipologiją yra privalomi. Privalomumo reikalavimas taip pat reiškia, kad vien nusistovėjusios administracinės praktikos, net jai ji remiasi direktyva, nepakanka jai įgyvendinti. Tas pats pasakytina ir apie neprivalomojo pobūdžio vyriausybės aplinkraščius bei orientyrus, taip pat apie privačių subjektų vidaus regalmentus, jeigu šių privalomumas nebuvo įteisintas. Be to, darbo rinkos šalių kolektyvinės sutartys paprastai neturi privalomojo pobūdžio, kas sąlygotų efektyvų direktyvų įgyvendinimą. Išimtis iš šios taisyklės randama kai kuriose socialinio pobūdžio direktyvose ir tose valstybėse narėse, kuriose kolektyvinės sutartys gali būti taikomos ergo omnes. Galiausiai reikalavimas direktyvas įgyvendinti viešai yra pagrįstas tais pačiais teisinio aiškumo motyvais kaip ir privalomojo reikalavimas. Piliečiai ir ūkio subjektai turi būti tinkamai supažindinti su direktyvas įgyvendinančiomis nuostatomis, kad teismuose ir kitose valdžios institucijose jie galėtų remtis Bendrijos teisės jiems suteiktomis teisėmis.[1, p. 28 ] Dėl direktyvų įgyvendinimo viešumo 1990 metų lapkričio mėnesį EB Taryba nutarė, kad visose direktyvose privalo būti nuostata, įpareigojanti valstybes nares pateikti į ją nuorodą, kai yra priimami direktyvas įgyvendinantys nacionalinės teisės aktai arba kai šie aktai yra paskelbiami spaudoje. Priėmus šį sprendimą į visas direktyvas buvo įtraukta tokio pobūdžio standartinė nuostata. Nuorodos formą valstybės narės gali pasirinkti pačios. Paskutinis direktyvos įgyvendinimo etapas – pranešimas apie ją įgyvendinančias nuostatas (notifikacija). ES narės yra įpareigotos pranešti Komisijai apie priimtus nacionalinės teisės aktus, skirtus direktyvoms įgyvendinti. Tuo palengvinti EB Komisijai direktyvų įgyvendinimo valstybėse narėse priežiūrą. Romos sutarties 169 straipsnyje numatyta tyrimo procedūra, kai valstybės narės neįvykdo įsipareigojimo įgyvendinti direktyvą, dažnai taikoma, kai pranešimo išvis nebūna arba jis neišsamus.Direktyvų tiesioginis poveikis. Pagal Romos sutarties 189 straipsnį, direktyva yra privaloma tik valstybėms narėms ir tik nustatytam tikslui įgyvendinti. Tais atvejais, kai valstybė narė neįstengia įgyvendinti direktyvos arba tai padaro netinkamai, kyla klausimas, kiek privatūs asmenys gindami savo teisėtus interesus gali tiesiogiai remtis direktyva. Pagal EB teisingumo teismo precedentine teisę, direktyvos nuostata turi tiesioginį poveikį privataus asmens ir valstybinės valdžios santykiuose, jeigu ji netinkamai įgyvendinta arba iš viso neįgyvendinta. Tačiau tiesioginis poveikis gali atsirasti tik tuomet, kai ginčytina nuostata yra besąlyginė ir pakankamai tiksliai apibrėžta. Teisingumo teismo precendentinė teisė pripažįsta tik vertikalųjį tiesioginį poveikį, kuris atsiranda privačių asmenų ir valstybinės valdžios santykiuose. Teisingumo teismas nustatė, kad direktyvos neturi horizontaliojo tiesioginio poveikio, t. y. privatus asmuo negali remtis direktyva prieš kitą asmenį. Pavyzdžiui, pilietis gali remtis direktyva dėl netiesioginių mokesčių byloje prieš valstybę, bet akcininkas negali remtis bendrovių teisės direktyva byloje prieš kitą akcininką. Direktyvos tiesioginio poveikio nuostata turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, jei pastarąją taikant būtų gautas kitoks rezultatas negu taikant pirmąją. Ši viršenybė nepriklauso nuo to, ar racionalinės teisės aktas įsigaliojo prieš direktyvos priėmimą, ar vėliau. Teisingumo teismas nustatė, kad net jeigu direktyva arba tam tikros jos nuostatos turi tiesioginį poveikį, valstybė narė neatleidžiama nuo įpareigojimo įgyvendinti direktyvą nacionalinėje teisėje. Direktyvų tiesioginis poveikis. Aiškinant direktyvą įgyvendinančią nacionalinę nuostatą privaloma atsižvelgti į direktyvos formuluotę ir tikslą. Kiti nacionalinės teisės aktai taip pat privalo būti aiškinami kiek įmanoma pagal direktyvą. Nepripažįstatnt direktyvų horizontaliojo tiesioginio poveikio, šis netiesioginis, arba aiškinamasis, direktyvų poveikis mažina teisinių garantijų trūkumą, dėl kurio nukenčia privačių asmenų interesai. Atitinkantis direktyvą aiškinimas taip pat gali padėti išvengti prieštaravimų tarp direktyvos ir ją įgyvendinčios nacionalinės nuostatos užkertant kelią konfliktui, galinčiam kilti remiantis ES teisės viršenybės principu. Teisingumo teismo precendentinė teisė rodo, kad direktyvos netiesioginis poveikis horizontaliuose teisiniuose santykiuose reikšis tik tiek, kiek leidžia nacionalinės teisės aktai; turi būti atsižvelgiama į tiesioginio aiškumo principą ir ypač į principą, kad neturi atgalinio veikimo galios.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsirandančią neįgyvendinus direktyvos. Buvo įmanoma, kad apribojus direktyvų tiesioginį poveikį kils problemų dėl privatiems asmenims suteikiamų teisinių garantijų. Tai buvo akivaizdu, ypač tada, kai Teisingumo teismas išaiškino valstybinės valdžios sampratą. Buvo laikomasi nuomonės, kad terminas apima ne tik valstybę, bet ir, inter alia, vietines valdžios įstaigas, ir valstybės įmones, ir valstybines organizacijas. Kadangi trūko horizontaliojo tiesioginio poveikio, pavyzdžiui, taikant direktyvas dėl lyčių lygybės, privataus asmens statusas savaime keitėsi priklausomai nuo to, ar darbdavys buvo laikomas “valstybine valdžia”, ar ne. Tačiau paskutiniame dešimtmetyje plėtojant Teisingumo teismo precedentinę teisę į ją buvo įtrauktas principas, jog valstybė narė yra atsakinga už žalą, privataus asmens patirtą dėl to, kad negalėjo remtis direktyvos suteikiamomis teisėmis, nes ji nebuvo tinkamai įgyvendinta. Tokia atsakomybė gali atsirasti tais atvejais, kai direktyva neturi tiesioginio poveikio, tačiau joje yra apibrėžta privataus asmens teisė. Direktyvų ir reglamentų skirtumai. Romos sutartyje yra numatyti ryškūs skirtumai tarp reglamentų ir direktyvų tikslų bei poveikio, tačiau Bendrijos teisės aktų leidybos praktikoje šie skirtumai darėsi vis aiškesni. Yra Bendrijos reglamentų, savo turiniu artimesnių direktyvoms negu reglamentams, kadangi praktiškai jie nėra tiesiogiai taikomi, o tam tikros jų nuostatos turi būti įgyvendintos nacionaliniu lygmeniu. Kita vertus, direktyvos, ypač techninių prekybos apribojimų srities, tapo tokios detalios, kad iš esmės nepaliko veikimo laisvės nacionalinėms jas įgyvendinančioms institucijoms. Kartais direktyvą įgyvendinančiai institucijai galėjo būti palikta tik nustatyti direktyvą įgyvendinančios nuostatos vietą nacionalinių normų hierarchijoje ir organizuoti jos praktinį įgyvendinimą, tuo tarpu esminiai dalykai galėjo būti aiškiai nuspręsti jau pačioje direktyvoje. Skirtumas tarp direktyvų ir reglamentų tampa neaiškus, kai, pavyzdžiui, valstybės narės taiko tokią jų įgyvendinimo praktiką: direktyvos tekstas paprasčiausiai spaudoje paskelbiamas kaip nacionalinio įgyvendinančio teisės akto dalis. Tokiais atvejais direktyva valstybėje tiesiogiai taikoma net nepabandžius jos perkelti į nacionalinės teisės aktą. Bendro privalomojo direktyvų poveikio sustiprėjimą taip pat rodo Romos sutarties 191 straipsnio pataisa Mastrichto sutartyje: visos direktyvos, kurias Taryba ir Europos Parlamentas išleidžia kartu, kaip direktyvos, skirtos visoms valstybėms narėms, skelbiamos EB leidinyje “Official Journal of the European Communiries”. Anksčiau direktyvos spaudoje būdavo skelbiamos savanoriškai. Tarp įvairių EB teisės aktų tipų nėra hierarchijos, tačiau tokia hierarchija tarp pirminės ir antrinės teisės, kaip ir tarp pagrindinių ir įgyvendinančių nuostatų. Dėl šios priežasties hierarchinį pranašumą gali įgyti vienos Tarybos ir Parlamento kartu, o ne Komisijos priimtos nuostatos.Sprendimai. Romos sutarties 189 straipsnio ketvirtojoje dalyje sprendimai yra apibrėžti kaip trečiasis teisės aktų tipas, turintis privalomąjį poveikį. Sprendimai gali būti bendrojo norminio teisės akto pobūdžio arba individuali administarcinė priemonė. Pirmieji gali būti tokie kaip EB reglamentai arba kaip direktyvos, t. y. jie gali būti tiesiogiai taikomi arba juos privaloma įgyvendinti nacionaliniu lygmeniu. Svarbiausia, kad sprendimai paprastai iš esmės paprastai yra konkretesni už reglamentus arba direktyvas. Neprivalomieji teisės aktai. Romos sutarties 189 straipsnio penktoje dalyje yra pateikti du neprivalomųjų teisės aktų pavyzdžiai – nuomonės ir rekomendacijos. Sąjungos institucijos priiminėja ir tokius vadinamuosius netipinius dokumentus kaip rezoliucijos (resolutions), skelbimai (notices), pranešimai (communications) ir kt. tai yra vadinamosios negriežtos (soft law), neapibrėžto teisinio poveikio, norminių aktų pavyzdžiai, bet turintys svarbią reikšmę kai kuriuose Bendrijos veiklos srityse, ypač konkurencijos politikos. Nors šie netipiniai aktai nėra privalomi kaip reglamentai, direktyvos ir sprendimai, jie negali būti laikomi teisiniu atžvilgiu nereikšmingais. Įvairių teisės aktų tipų sąveika. Sutartyse kai kur nustatyta, kokio tipo teisės aktai gali būti priimami tam tikroje srityje. Pavyzdys – Romos sutarties 100 straipsnis, skirtas tradiciniam teisės aktų derinimui ir leidžiantis taikyti tik direktyvas. Kai steigiamosios sutartys Bendrijos teisės aktų leidėjui palieka laisvę pasirinkti aktų tipą, bendrųjų politikų srityse priimant unifikuotas normas paprastai yra išleidžiami reglamentai. Kita vertus, direktyvos nacionalinės teisės aktams derinti priimamos tokiose srityse, kuriose nėra bendros politikos, bet derinimas yra būtinas įgyvendinant vieningos rinkos laisves arba užkertant kelią konkurencijos sąlygų iškraipymams. Dažnai tas pats dalykas yra įteisinamas abiem būdais – reglamentu ir direktyva. Pavyzdžiui, laisvo darbo jėgos judėjimo pagrindinės nuostatos yra nustatytos reglamente, tuo tarpu nacionaliniai apribojimai, kurie tebėra pateisinami, buvo nustatyti direktyvoje. Sprendimas dažnai yra taikomas tada, kai reikia priimti konkretesnes normas siekiant garantuoti tam tikro reglamento arba direktyvos įgyvendinimą.

3. BENDROJI ŽEMĖS ŪKIO POLITIKA

Antrąjame Romos sutarties straipsnyje yra išdėstytas vienas svarbiausių Europos Bendrijos sukūrimo tikslų – harmoningas ekonominės veiklos vystymasis, laipsniškas bei subalansuotas tokios veiklos plėtojimas, stabilumas bei greitas pragyvenimo lygio kėlimas ir artimesnių, glaudesnių santykių tarp EB šalių-narių kūrimas. Norint pasiekti tikslą, buvo būtina sukurti Bendrąją rinką bei bendrąsias politikas, kurių įgyvendinimas leistų plėtoti integraciją tarp šalių-narių. Šalių metu, neskaitant Bendrosios žemės ūkio politikos, dar egzistuoja Bendroji regioninė ir socialinė politika. Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) suvaidino ypač svarbų vaidmenį plėtojant ir gilinant integracijos procesus Europoje, kadangi žemės ūkio politika buvo kiekvienos EB šalies nacionalinės politikos dalis, kurią administruoti bei priimti sprendimus buvo patikėta bendroms EB institucijoms (Europos Komisijai, Tarybai ir Parlamentui).

3.1. Atsiradimo prielaidos ir būtinybė

Pagrindiniai žemės ūkio politikos tikslai, numatyti 1957 metais pasirašytos Romos sutarties 39 straipsnyje, išplaukė iš tuometinės rinkos situacijos pokarinėje Europoje, pasižymėjusios žemės ūkio ir maisto produktų stygiumi.BŽŪP tikslai (Romos sutarties 39 straipsnis): 1) padidinti žemės ūkio našumą, remiant techninę pažangą ir užtikrinant racionalų žemės ūkio gamybos vystymą bei optimalų gamybos veiksnių, t. y. darbo jėgos, panaudojimą; 2) tokiu būdu užtikrinti tinkamą žemės ūkio bendruomenės pragyvenimo lygį, būtent didinant asmens, dirbančio žemės ūkyje, individualias pajamas; 3) stabilizuoti rinkas; 4) užtikrinti tiekimo galimybes; 6) užtikrinti, kad maistas pasiektų vartotojus už priimtinas kainas. Šie tikslai nereiškia nepagrįsto įsipareigojimo remti ūkių pajamas, nors jie dažnai buvo interpretuojami būtent taip (esminis žodis “tokiu būdu” (2) punkte yra dažnai praleidžiamas). Tiksluose taip pat nėra įtrauktas įsipareigojimas dėl vidinio patenkinimo, nors šito taip pat dažnai yra neteisingai reikalaujama. Šie tikslai dabar yra plačiai vertinami kaip prastai pritaikyti prie dabartinių prioritetų. Komisijos “Darbotvarkė 2000” pasiūlymuose atsispindi šios problemos papildomai pabrėžiant maisto saugumą ir kokybę, aplinkos apsaugos tikslus bei remiamos žemdirbystės skatinimą. Tačiau 39 straipsnio koregavimas būtų konstitucinis pakeitimas, reikalaujantis vienbalsio šalių narių pritarimo bei parlamentinio ratifikavimo.[5, p.159 ] Pradiniame BŽŪP formavimo etape žemės ūkio gamybos ir maisto produktų suvartojimas Europos valstybėse buvo skirtingas, todėl kiekviena EB valstybė, atsižvelgdama į savo šalies specifines žemės ūkio sąlygas, galėjo formuoti BŽŪP. Stengiantis išvengti neigiamų socialinių ir ekonominių pasekmių, tokių kaip nedarbas miestuose ir kaimo vietovėse, pernelyg greita urbanizacija, socialinės adaptacijos problemos ir pan., formuojant BŽŪP buvo atsižvelgta į žemės ūkio gamybos specifiką (žemės ūkis – ne tik šalies ūkio, generuojančio pajamas, dalis, bet ir žemdirbyste besiverčiančių žmonių gyvenimo būdas, formuojantis kaimo vietovės landšaftą). Tai turėdamos galvoje, EB šalys atsisakė revoliucinių pertvarkymų žemės ūkyje ir pasirinko tradicinį žemės ūkio paramos variantą.

3.2. Bendros – vieningos rinkos sukūrimas

BŽŪP įgyvendinimas buvo įmanomas tik bendros rinkos sąlygomis (single market), sujungiant EB valstybių – narių rinkas. Tokios rinkos kūrimas iš dalies buvo natūralus procesas. Bendra rinka tarp daugelio Vakarų Europos valstybių istoriškai egzistavo dar iki EB susikūrimo, kadangi šios šalys aktyviai prekiavo žemės ūkio ir maisto produktais dar iki bendros rinkos įteisinimo EB juridiniais dokumentais. Vieningu taisyklių ir teisinių aktų, reguliuojančių konkurenciją, reglamentuojančių žmonių sveikatos ir veterinarijos bei fitosanitarijos reikalavimų, bet kokių barjerų prekybai EB rinkos viduje panaikinimas sudarė sąlygas gamybai ir konkurencijai visose EB šalyse.EB šalių bendra rinka skatino:1) racionalią žemės ūkio specializaciją – gamybą buvo plėtojama ten, kur žemės ūkio produkcijos kaštai buvo mažiausi; 2) ūkių stambėjimą; 3) žemės ūkio produkcijos savikainos mažinimą, tuo būdu sudarydama palankesnes sąlygas tenkinti vartotojų poreikius bei plėsti pasirinkimo galimybes; 4) prielaidų sudarymą stabiliam ir subalansuotam, nepriklausomam nuo egzistuojančių svyravimų pasaulinėse rinkose apsirūpinimui maisto produktais bei žemės ūkio žaliavomis. BŽŪP formavimas prasidėjo 1960 metais, kada taikant bendras taisykles ir principus, buvo nutarta vienodai reguliuoti visų EB šalių vidaus rinkas.BŽŪP pagrindą sudarė: 1) kainų žemės ūkio produktams suvienodinimas visose EB šalyse; 2) vieninga rinka, reiškianti laisvą prekių judėjimą EB ribose; 3) vieninga išorinė rinkos apsauga; 4) finansinis solidarumas tarp EB šalių – narių. Išlaidos BŽŪP įgyvendinimui yra dengiamos iš visų EB valstybių – narių biudžetų. 1962 metais buvo suformuotas bendras fondas – Europos žemės ūkio vystymo ir garantijų fondas (EAGGF), iš kurio finansuojamas BŽŪP įgyvendinimas.

3.3. Kainų ir rinkos reguliavimo politika

Pradėjus įgyvendinti BŽŪP, Europos Bendrijos šalyse žemės ūkyje dirbo apie 14 milijonų žmonių. Tai sudarė apie 20 procentų visų darbingų gyventojų skaičiaus. Tuo metu vyravo smulkūs arba vidutinio dydžio ūkiai (žr. 3 lentelė). Per 30 metų ūkininkų skaičius EB šalyse sumažėjo perpus. Ūkininkų pajamos buvo menkos, lyginant jas su kitose ūkio šakose dibančiųjų pajamomis. Todėl vienas iš svarbiausių BŽŪP tikslų buvo žemdirbių pajamų palaikymas – subsidijavimas. Paprastai žemės ūkio subsidijos skiriamos: 1) tiesiogiai finansuoti ūkinkus, gaunančius mažas pajamas, arba; 2) didinant žemės ūkio produktų supirkimo kainas. BŽŪP raidos pradžioje buvo pasirinktas antrasis paramos būdas, galvojant, kad jo įgyvendinimas bus pigesnis, mažiau biurokratiškas. Be to, šis būdas, numatantis vieningas žemės ūkio produktų palaikomąsias kainas skirtingose EB šalyse bei atsižvelgiant į didelį ūkininkų, gavusių subsidijas, skaičių buvo lengviau administruojamas.

2 lentelėVidutinis ūkio dydis Europos Bendrijos šalyse (žemės ūkio naudmenos, ha)

EB šalys Vidutinis ūkio dydis 1979/80 m. Vidutinis ūkio dydis1979/80 m.Europos Bendrija – 12 12.4 14.8Belgija 12.4 15.8Danija 23.8 34.2Vokietija 14.4 26.1Graikija 3.6 4.0Ispanija 12.9 15.4Prancūzija 23.3 29.6Airija 22.6 26.0Italija 5.5 5.6Liuksemburgas 25.0 31.7Olandija 13.7 16.1Portugalija 4.3 6.7Jungtinė Karalystė 63.7 66.6Šaltinis: Eurostat, 1995 Kaip matome, 2 lentelėje didžiausi pokyčiai ūkių stambėjimo link per pastarąjį dešimtmetį įvyko Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Tuo tarpu ūkių dydis Graikijoje, Italijoje, Airijoje ir Portugalijoje per minėtą laikotarpį praktiškai nepakito.

3.3.1. Kainų sistema

Pagrindinis BŽŪP instrumentas yra institucinių kainų sistema, kurią įgyvendina Bendrosios rinkos organizacijos (Common market organizations). Taikydama palikomąsias kainas bei kintamuosius importo mokesčius, o esant vidaus rinkoje žemės ūkio produktų pertekliui – eksporto subsidijas, Europos Komisija reguliuoja žemės ūkio produktų pasiūlą vidaus rinkoje. ES institucinių kainų pagrindą sudaro:

1) tikslinė kaina. Ją kasmet nustato Europos Komisija atitinkamos kokybės žemės ūkio produkcijai. Tikslinė kaina turėtų užtikrinti optimalias pajamas žemės ūkio produkcijos gamintojui. Ją būtų galima palyginti su planine arba teorine kaina, kuria remiantis yra nustatomos likusios kainų palaikomojo mechanizmo kainos. Praktikoje tikslinės kainos greitai prarado savo reikšmę, išskyrus tuos atvejus, kia tam tikrame etape jos yra naudojamos apskaičiuoti kitus elementus. 2) intervencinės kainos. Tai kainos, už kurias intervencinės agentūros gali pirkti produkciją ir kurios tokiu būdu nustato minimalų kainų lygį vietos rinkai. Minimos agentūros yra nacionalinės institucijos, veikiančios pagal ES įstatymus. Grūdinių kultūrų atveju intervencinės kainos yra siejamos su mėnesiniais padidėjimais, tenkančiais metų daliai, siekiant skatinti gamintojus ir prekybininkus patiems sandėliuoti produkciją, o ne paskirti visą produkciją intervencijai sezono pradžioje. 3) slenkstinė arba minimali importo kaina. Ji yra minimalios importo kainos su kintančiais importo mokesčiais, kurios neleidžia įvežti importuojamų prekių už mažesnę negu slenkstinė kaina. “Bendruomenės pirmenybė” buvo užtikrinta, nustatant slenkstinę kainą virš tarpinės kainos. Pagal Urugvajaus susitikimo sutartį (USS), kuri įsigaliojo 1995 m. liepos 1 d., slenkstinės kainos išnyko, okintantys mokesčiai buvo konvertuoti į tarifus. 4) eksporto subsidijos (oficialiai vadinamos “kompensaciojos”). Jos sumažina eksportuojamų prekių kainas nuo vidaus rinkos lygio iki eksporto rinkų lygių. Importo kvota buvo taikoma visus metus, o eksporto subsidijos yra suteikiamos remiantis situacija rinkoje. Jei pasaulinė kaina pakiltų virš vidaus kainos, gali būti taikomas eksporto mokestis. Mokesčiai (dabar tarifai) ir eksporto subsidijos taip pat perdirbtų produktų žemės ūkio elementams.[5, p. 160]

3.3.2. Rinkos regulaivimas

Rinkos reguliavimas (market organization) yra kitas svarbus BŽŪP instrumentas. Rinkos reguliavimo priemones galima suskirtyti į keturias pagrindines dalis. Pirmiausia, reikia paminėti ES vidaus rinkos apsaugą nuo pigesnių importinių žemės ūkio produktų bei vidaus rinkos intervenciją (External protection and intervention). Šiuo būdu yra apsaugoma apie 70 precentų pagaminamos ES žemės ūkio produkcijos. Kaip buvo minėta anksčiau, apsaugant ES šalių žemdirbius nuo pigesnių importinių prekių, buvo įvesti pakankamai aukšti importo muitų tarifai bei kintamieji mokesčiai (variable levy). ES gaminama žemės ūkio produkcija yra subsidijuojama, todėl yra žymiai brangesnė nei JAV, Australijoje, Naujoje Zelandijoje ir kitose šalyse gaminami žemės ūkio produktai. Aukšti importo muitų tarifai ir kiti mokesčiai bei eksporto subsidijos sukūrė garantijas ES žemės ūkio gamintojams, leidžiančias jiems konkuruoti su pigia išorine produkcija tiek ES rinkos viduje, tiek pasaulinėse rinkose. Vidaus rinkos pasaugai reguliuoti yra numatytos intervencinės priemonės, reglamentuojančios žemės ūkio ir maisto produktų kainų lygį ES vidaus rinkoje. Šių priemonių tikslas – neleisti ES vidaus rinkos kainoms nukristi žemiau nustatytos minimalios ribos. Pagrindinių žemės ūkio produktų (javų, sviesto, lieso pieno, cukraus, jautienos) kainų reguliavimui ES yra įsteigtos specialios institucijos – intervencinės agentūros, kurios supirkdamos produkcijos perteklių, stabilizuoja vidaus rinkos kainą. Subalansavus situaciją vidaus rinkoje, intervencinės agentūros produkcijos atsargas parduoda vidaus rinkoje arba eksportuoja į kitas šalis. Kitai žemės ūkio produktų daliai, kurį sudaro maždaug 25 procentus ES gaminamų žemės ūkio produktų (kiaušiniai, paukštienos gaminiai, aukštos kokybės vynai, gėlės ir kai kurių rūšių vaisiai bei daržovės), vietoj intervencinių priemonių yra taikomos išorinės apsaugos priemonės (External protection without intervention), t.y. šiems gaminiams yra taikomi importo muitai arba atitinkami kintamieji mokesčiai, arba abu kartu. Produkcijos rūšims, tokioms kaip rapsas, saulėgrąžos, medvilnės sėklos, baltyminės pupos ir žirniai, kurioms, laikantis GATT’o reikalvimų, negalima didinti importo muitų tarifų arba palaipsniui reikia juos mažinti, yra taikomi palaikomieji mokesčiai (aid to complement prices). Palaikomieji mokesčiai tiesiogiai mokami įmonėms, perdirbančioms ES šalyse išaugintą produkciją. Tai padeda atsiriboti nuo pigesnio šių žaliavų produktų importo, leidžia nedidinti vartotojo kainos ir tuo pat metu palaikyti ūkininkų pajamas. Specifinėms produkcijos rūšims, kurių gamyba yra siaurai specializuota ir ES mastu sudaro labai nedidelę žemės ūkio produkcijos dalį, tačiau yra labai svarbi atskirų šalių bei regionų bendroje gamyboje (linai, kanapės, apyniai, šilkverpiai, kietieji kviečiai ir pan.), yra mokamos išmokos, kurių dydis priklauso nuo auginamos produkcijos ploto (hektarų skaičiaus) ( flat-rate aid). Kai kuriais atvejais gali būti taikomos ir kitokios rinkos reguliavimo bei intervencijos priemonės.

3.4. Biudžetas

Kaip jau anksčiau minėjau, viena iš svarbiausių BŽŪP principų yra bendras visų ES šalių-narių finansavimas. Dar Romos sutartyje buvo numatytas bendras fondas, iš kurio turėjo būti finansuojamas bendros žemės ūkio politikos įgyvendinimas. Bendrijos “nuosavi resursai” – tai yra sumos, automatiškai patenkančios į EB biudžetą – tradiciškai susidėjo iš įplaukų iš muitų, importo mokesčių žemės ūkio produktams (nuo Urugvajaus susitikimo sutarties buvo pakeisti muitais), mokesčio cukraus gamintojams ir narių valstybių įnašų iki 1.4 proc. jų “PVM bazės”, – tai yra visos prekių ir paslaugų vertės, apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu (ne mokesčių sumos: buvo harmonizuotas bazės apibūdinamas, bet ne mokesčių normatyvai).Pradedant nuo 1988 metų, buvo įvestas naujas “resursas”, susijęs su bendru vidiniu produktu: tai yra kintantis resursas, priklausantis nuo sumos, reikalingos biudžeto balansavimui, bet yra bendra aukščiausia riba, taikoma šių resursų sumai, didėjanti nuo 1.20 proc. Bendrijos BVP 1988-1984 metais ir pasiekusi 1.27 proc. iki 1999 metų. Šios sumos sudėtyje PVM resursas sumažinamas iki 1.0 procento PVM bazinio; šalies narės jis negali viršyti 55 procentų savo BVP, šią procentinę dalį sumažinus iki 50 procentų nuo 1995 iki 1999 metų.

Bendromis “biudžetinės disciplinos” aplinkybėmis metinis biudžetas turi atitikti “finansinę perpektyvą”, nustatytą Europos Parlameto, Komisijos taryba – dabartinė “tarinstitucinė sutartis” apima laikotarpį nuo 1993 iki 1999 metų. Ji yra išsklaidoma į pagrindinius biudeto staripsnių pavadinimus, kurie sudaro išlaidų aukščiausias ribas. Be to, pagal 1988 metų Direktyvas žemės ūkio srityje išlaidų žemės ūkiui padidėjimas tarp 1988 metų ir duotų metų “neturi viršyti 74 procentų Bendrijos bendro nacionalinio produkto padidėjimo normos per tą laikotarpį”. Šios ribos turi būti laikomosi metiniame biudžete. Komisijos metiniai kainų pasiūlymai turi atitikti nurodymą: jeigu Komisija laiko, kad Tryba gali viršyti savo pasiūlyme pateiktus kaštus, “galutinis sprendimas bus priimamas specialiame Tarybos susirinkime” (turima omenyje, kad, be žemės ūkio ministrų, įtraukiami kiti ministrai). Metų bėgyje išlaidų judėjimą kontroliuoja Komisija, kuri turi imtis atitinkamų veiksmų, jeigu yra pavojus, kad rodikliai šiems metams bus viršijami, ir jeigu reikia, pateikti pasiūlymus Tarybai, kuri turi per 2 mėnesius ištaisyti situaciją. [5, p. 167]

3 lentelėEB/ES biudžeto išlaidos žemės ūkiui (mlrd, ekiu)

EB 9 EB 10 EB 12 ES 15 1973 1980 1985 1986 1992 1997FEOGA “Garantija”(rinkos rėmimas ir t. t.) 3.6 11.3 19.7 22.1 31.2 40.7“Nurodymas” – – – – 35.2 41.8FEOGA “Vadovavimas”(struktūrinės priemonės” 0.01 0.3 0.7 0.8 2.0 4.0Iš viso biudžetas 4.7 16.5 28.8 35.8 60.3 87.7FEOGA “Garantija”Iš viso biudžeto proc. 77 68 68 62 52 46

Iš pradžių FEOGA “Garantija” daliai buvo skirta 27.5 mlrd. Ekiu iš bendro 45.3 mlrd. Biudžeto. 1993 metais antros “finansinės perspektyvos” pradžioje FEOGA “Garantija” daliai buvo suteikta 35.2 mlrd. išDidžiąją ES biudžeto dalį sudaro Europos žemės ūkio garantijų ir vystymo fondas (EŽŪGVF), kurio lėšos yra skiriamos BŽŪP įgyvendinimui (4 lentelė). EŽŪGVF yra sudaromas iš ES šalių-narių įnašų, nepriklausomai nuo kiekvienos šalies-narės gaunamų išmokų. Toks finansinio solidarumo principas leidžia tikėtis greitesnės ekonominės ir socialinėje integracijos tarp turtingų ir mažiau turtingų ES šalių.Be šalių-narių įnašų, EŽŪGVF disponuoja pajamomis, gautomis įgyvendinant BŽŪP. Šios įplaukos biudžete sudaro nedidelę dalį (4 lentelė), jas sudaro kintamieji importo mokesčiai ir cukraus kintamieji mokesčiai. BŽŪP neatsiriboja vien kainų ir rinkos reguliavimu. Ypač svarbi pastaruoju metu Europoje yra struktūrinė žemės ūkio politika (structural policy). Dabar penkiolikoje Europos Sąjungos šalių žemės ūkio gamyba užsiima daugaiu nei 8 milijonai ūkininkų, kurių ūkininkavimo sąlygos labai skirtingos. Skiriasi ne tik klimatinės gamybos sąlygos ir dirvožemiai, bet ir ūkių dydis, gamybos specializacija, gamybos būdas, ūkininkų tardicijos, amžius, išsilavinimas. Tie skirtumai dar labiau išryškėjo įstojus į ES Suomijai ir Švedijai, kur sąlygos žemdirbystės plėtojimui yra daug prastesnės nei pietų ir vakarinėje Europoje

4 lentelėES biudžetas mln. ECUMetai 1990 1991 1992 1993ES biudžetas 44378.9 53823.1 61096.8 66309.0EŽŪGVF:Lėšos, skirtos garantijoms (kainų palaikymui),tarp jų:augalininkystės produktams 26453.5

14648.0 32385.9

18030.5 32934.0

19364.0 34062.0

19984.0gyvulininkystės produktams 9690.4 12194.3 10908.0 11655.0pajamų garantijoms ir žemės ūkio naudmenų išėmimui iš gamybos 21.2 76.9 180.0 548.0EŽŪGVF: lėšos, skirtos vystymo tikslams 1846.5 2127.9 2895.4 3366.0Kitos žemės ūkio išlaidos 102.1 126.7 299.0 129.0Išlaidos – Viso: 28402 34640.5 36128.4 37557.6Pajamos iš BŽŪP: 2084.0 2763.0 2589.1 2488.5 kintamieji mokesčiai 1173.4 1621.2 1353.1 1261.0 kintamieji mokesčiai cukrui 910.6 1141.8 1236.0 1227.5BŽŪP įgyvendinimo išlaidos: 26318.1 31877.5 33539.3 35069.1– dalis bendrame ES biudžete, proc. 59 59 55 53– dalis bendrame ES nacionaliniame produkte, proc. 0.56 0.63 0.62 0.62– tenkančios vienam ES gyventojui, ECU 76.6 92.2 96.9 101.1Šaltinis: Europos komisija. Žemės ūkio direktoratas. todėl struktūrinės politikos įgyvendinimas žemės ūkyje ateityje bus dar aktualesnis.Kaip minėjau, dalis EŽŪGVF lėšų yra skiriama struktūrinės politikos įgyvendinimui (žemės ūkio ir kaimo vystymui). Fondo lėšos panaudojamos mažiau išvystytų žemės ūkio regionų programų finansavimui bei įvairių priemonių, skirtų smulkių žemės ūkio produkcijos gamintojų, ūkininkaujančių nepalnkiomis sąlygomis, rėmimui. Toks finanssavimas leidžia mažai apgyvendintuose regionuose palaikyti minimalų gyventojų tankumą, išsaugoti pirminį landšaftą kaimo vietovėse. Taip pat iš EŽŪGVF lėšų yra teikiama parama anksčiau į pensiją išeinantiems ūkininkams, kuriems dažnai sudėtinga prisitaikyti prie naujų, šiuolaikiškų ūkininkavimo sąlygų; skiriamos lėšos smulkaus verslo vystymui kaimo vietovėse, žemės ūkio produkcijos kokybės gerinimui bei gamybos kaštų mažinimui. Ypač mažai ūkininkavimui tinkamose žemėse įrengiami irigacijos ir drenažo įrengimai, keliai bei kitos komunikacijos.

IŠVADOS

Agrarinės reformos būtinumas neturi būti siejamas vien su Lietuvos dabartine ir ateities integracija į pasaulines struktūras. Agrariniame sektoriuje, kaip ir kitose ūkio šakose, dabar yra pereinamasis iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką laikotarpis. Tačiau šalies politinis pasirinkimas – glaudesnė integracija su Europos Sąjunga bei ateities narystė – neišvengiamai nusako vykdomų ir vykdytinų reformų kryptis, lemia priemonių pasirinkimą. Indikacijų iš Europos Sąjungos apie bendrąją žemės ūkio politiką, kurią ji vykdys ateityje, nėra, nes vyksta pačios BŽŪP reformos. Dėl šios priežasties rengiantis narystei Europos Sąjungoje pagrindinis dėmėsys turėtų būti sutelktas ne į Lietuvos agrarinės politikos derinimą su BŽUP, bet į agrarinio sektoriaus stiprinimą, sąlygų integruotis ir vėliau funkcionuoti vieningoje rinkoje sudarymą. Būtent tai akcentuojama Baltojoje knygoje. Teisės ir norminių aktų derinimas turi tapti pagrindiniu dabartinės žemės ūkio ir maisto ūkio reformos kelrodžiu. Tačiau nepakanka vien parengti atitinkamą teisiną rinkos reguliavimo sistemą – būtina užtikrinti jos įgyvendinimą bei priežiūrą. Pačiam žemės ūkiui keliamas reikalavimas yra jo restruktūrizacija siekiant sustiprinti šaką, pakelti efektyvumą, išnaudoti palyginamąjį pranašumą. Nuo reformų eigos labai priklausys pasirengimo ES narystei bųklė bei sėkmė. Dabartiniame reformų etape galima išskirti pagrindinius reformas lėtinančius struktūrinius, teisinius, ekonominius ir socialinius veiksnius.

Atsižvelgiant į situacijos sudėtingumą, spartinant ir iš esmės gerinant Lietuvos pasirengimą narystei ES būtina diversifikuoti veiklą kaimo vietovėse, remti investicijas, skirtas kokybei gerinti, efektyvumui didinti, remti rinkotyros ir rinkodaros grandinės plėtojimą ir stiprinimą, vykdyti regioninę politiką formuojant atskirų regionų prioritetus, laipsniškai pereiti nuo rinkos reguliavimo priemonių prie kaimo gyventojų pajamų palaikymo, tikslinių investicijų skatinimo.Rengiantis būsimąjai narystei, būtina stiprinti mokslą ir konsultavimą, pertvarkyti visų grandžių mokymo sistemą, parengti studijų BŽŪP, regioninės plėtros, integruotos kaimo plėtros ir kitais ES politikos klausimais, suformuoti nacionalinius prioritetus ir išryškinti trečiųjų rinkų paiešką ir įsitvirtinimą jose.Siekiant įgyvendinti nacionalines bei ES pasirengimo stojimui restruktūrizavimo programas, būtina ypatingą dėmesį skirti instituciniam vystymui, kad būtų sukurta regioninė valdymo ir savivaldos sistema, kuri turėtų potencialą absorbuoti ES ir kitų “donorų” teikiamą paramą bei ją efektyviai įgyvendinti.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Jaaskinen N. Derinimasis prie Europos teisės (Bendra apžvalga ir Suomijos patirtis). – V.:1998. – 67 p.2. Maniokas K., Vitkus G. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą. Būklės, perspektyvų ir pasekmių studija. – V.: EISC, 1997. – 388 p.3. Miniataitė D. Europos Sąjunga: Bendroji žemės ūkio politika. – Dotnuva-Akademija, 1995. – 36 p.4. Moussis N. Access to European Union: law, economics, policies. – B.: Edit-Eur, 1996. – 435 p.5. Tracy M. Maisto pramonė ir žemės ūkis rinkos ekonomikos sąlygomis. Žemės ūkio politika Europos Sąjungoje. – V.: Diemedžio leidykla, 1998. – 387 p.