Ekonominio elastingumo teorijos praktinis taikymas

Turinys

1. Įvadas
2. Paklausos elastingumą lemiantys veiksniai
3. Grafinė elastingumo išraiška
4. Paklausos
5. Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu
6. Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu ir bendrosios pajamos
7. Paklausos elastingumas pajamų atžvilgiu
8. Pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu
9. Kryžminis paklausos elastingumas
10. Praktinis elastingumo teorijos taikymas
11. Elastingumas, mokesčių našta ir vyriausybės pajamos
12. Elastingumas ir mokesčių pajamos
13. Mokesčių (sistemos) elastingumas ir “gybybiškumas”
14. Butų nuomos reguliavimas
15. Išvados
16. Naudota literatūra

Įvadas

Rinkos dėsnius lengviau suprasti, nagrinėjant idealų rinkos modulį. Idealios rinkos subjektai yra individualus pirkėjas ir individualus pardavėjas arba vartotojas ir gamintojas. Pirkėjas ir pardavėjas yra dvi rinkoje veikiančios jėgos. Pirkėjas kaip veikianti jėga formuoja rinkos paklausą (market demand), o pardavėjas &##8211; rinkos pasiūlą (market supply).
Paklausa pasireiškia pirkėjo siekimu įsigyti konkrečią prekę ar paslaugą. Tačiau jei pirkėjas nori tik tos prekės, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Vadinasi, paklausą galime apibrėžti kaip troškimą arba poreikį, egzistuojantį drauge su pasiruošimu ir galėjimu užmokėti už tai, ko norime.
Kiekvienas pirkėjas žino, kad perkamos prekės kiekis priklauso nuo kainos: kuo aukštesnė kaina, tuo mažiau jis gali įsigyti, ir atvirkščiai, kuo mažesnė kaina, tuo daugiau prekių gali pirkti, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (pajamoms, poreikiams, madai.). Vadinasi, paaklausa suprantama ne kaip fiksuotos perkamos prekės kiekis, o kaip kiekis, kurį sąlygoja tos prekės kaina. Kainos ir norimo įsigyti prekės kiekio ryšys rodo, ar prekė bus perkama.

Kaip žinome, pirkėjų ir pardavėjų požiūriai į kainas nėra vienodi. Aukšta kaina atbaido pirkėjus ir

r priverčia juos pirkti alternatyvius produktus, bet ta pati aukšta kaina skatina pardavėjus gaminti ir parduoti daugiau prekių. Taigi kuo aukštesnė kaina, tuo didesnė pasiūla.

Elastingumo samprata ir jo rodikliai. Taško ir kreivės elastingumas. Paklausos ir pasiūlos elastingumas. Elastingumą sąlygojantys veiksniai. Kryžminis elastingumas. Elastingumas pajamoms. Elastingumo teorijos praktinis taikymas (pajamų apskaičiavimas, mokesčių politikos formavimas, valstybinė kainų kontrolė).

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti faktorius, turinčius įtakos prekių paklausai ir juos išnagrinėti, o tai sužinoti gali padėti ekonominis elastingumas.

Nagrinėsime paklausos ir pasiūlos elastingumą (kitaip dar vadinama lankstumu) kainų ir pajamų atžvilgiu bei kryžminį paklausos elastingumą. Išsiaiškinsime paklausos ir pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu koficientų intervale ir taške apskaičiavimą. Be to, aptarsime paklausos ir pasiūlos elastingumą lemiančius veiksnius bei praktinę elastingumo svarbą. Sužinosime kokias pajamas gauna vaalstybė iš mokesčių ir mokesčių sistemos elastingumą.

Paklausos elastingumą lemiantys veiksniai

Kokie veiksniai veikia pasiūlos ir paklausos elastingumą? Yra dvi pagrindinės priežastys, nuo kurių priklauso tiek paklausos, tiek pasiūlos elastingumas. Tai – substitucija ir laikas.
Substitucija – yra vartojamų prekių pakeičiamumas. Jei yra daug substitutų ir didelis jų pakeičiamumas, pirkėjas gali vietoj vienos prekės pradėti vartoti kitą, nepatirdamas didelio nepasitenkinimo. Tuomet didėjant kurios nors prekės kainai, o jos substitutų kainoms liekant pastovioms, vartotojo išlaidos bus nukreiptos į nepabrangusias prekes. Tuo tarpu prekės, kuri pabrango, paklausa sumažės. Ta

aigi esant tinkamiems substitutams, prekės paklausa yra elastinga kainų kitimui. Kitą vertus, jeigu nėra tinkamų substitutų, vartotojai negali reaguoti į kainų kilimą ir perka pradinį prekės kiekį. Paklausa neelastinga.
Prekės pasiūlos elastingumas priklauso ir nuo substitucijos gaminat prekes. Kai tuos pačius išteklius galima naudoti dviejų rūšių prekių gamybai, vienos iš jų kainų augimas sąlygos išteklių perliejimą į jos gamybą, o kitos prekės pasiūla sumažės.
Jeigu sunku panaudoti tuos pačius išteklius kitos prekės gamybai, tuomet jos kainų kitimas nepakeis pirmosios prekės gamybos apimties ir pasiūlos. Pasiūla neelastinga.
Praktika rodo, kad vartojamų paklausos elastingumas kainų atžvilgiu yra labai nevienodas. Kartais net tų pačių prekių paklausos elastingumas nėra vienodas skirtingais laikotarpiais ir įvairiose rinkose. Paklausos elastingumą kainų atžvilgiu lemia šie veiksniai:
1. Prekės pakaitai ( substitutai). Jeigu prekės turi daug pakaitalų, tai jų paklausos elastingumas kainų atžvilgiu yra didesnis negu tų prekių, kurios neturi artimų pakaitų. Kai prekė, kuri turi daug pakaitų, kaina kyla, o jos pakaitų – ne, vartotojas pirks prekės pakaitą. Prekės, kuri turi pakaitų, paklausa yra lanksti kainų atžvilgiu. Šiuo atveju vartotojas negali labai reaguoti į kainų kilimą ir perka beveik tokį pat prekės kiekį.
2. Būtiniausios ir prabangos prekės. Kasdieniniam gyvenimui būtiniausias prekės, pvz., maistą, drabužius, avalynę, elektrą, dujas ir t.t. vartotojas visada pirks net padidėjus kainoms. Šių prekių paklausa santykiškai ne
eelastinga. Priešingai, prabangoms prekių kainoms padidėjus, galima sumažinti jų vartojimą. Pavyzdžiui, pabrangus turistinių kelialapių į užsienį galima atsisakyti. Šių prekių paklausa yra elastingesnė kainų atžvilgiu.
3. Vartotojo biudžeto dalis, skirta prekėms įsigyti. Paklausos elastingumas vianodai padidėjusių įvairių prekių kainų atžvilgiu yra labai skirtingas. Pvz., pieštukų, kramtomosios gumos, automobilių ir gyvenamųjų namų kainų padidėjimas 10 proc. sąlygos nevienodą vartotojų reakciją. Šiuo atveju svarbią reikšmę turi minėtų prekių išlaidų lyginamoji dalis vartotojo biudžete. Pieštukus ir kramtomąją gumą vartotojas viada pirks, nors kaina bus padidėjus 10 proc., nes tai sudarys vartotojo išlaidose tik kelis centus. Šių prekių kainų kilimas mažai keičia paklausos kiekį, t.y. jų paklausa santykiškai neelastinga kainų atžvilgiu. Tuo tarpu išlaidų dalis automobiliams, gyvenamiesiems namams, nors jų kaina irgi padidėjo 10 proc., vartotojo biudžete sudarys keliolika tūkstančių litų. Padidėjus automobilių ir gyvenamųjų namų kainoms, jų perkamas kiekis gerokai sumažės. Šių prekių paklausa elastingesnė kainų atžvilgiu.
4. Laikas. Jis taip pat didina paklausos ir pasiūlos elastingumą. Svarbu yra laiko tarpsnis po kainų pasikeitimo. Vartotojai, pasikeitus prekių kainoms, gali pakeisti savielgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas substitų paieškoms, pajamoms padidinti ir pan.
Pateiksime klasikinį pavyzdį. Tarkime, padidėjo benzino kaina. Benzino paklausos elastingumas kainos atžvilgiu priklauso nuo laiko, praėjusio po jo pabrangimo. Labai trumpą laiką (momentą) benzino paklausos elastingumas kainos at
tžvilgiu yra mažas, nes staiga automobilio nepakeisi į kitą transporto priemonę. Per ilgą laiko tarpą vartotojai gali pritaikyti savo automobilį kitos rūšies kurui (pvz. dujoms). Taigi per ilgą laiko tarpą paklausa pasidao elastingesnė kainos atžvilgiu, nes vartotojai turi didesnes galimybes pasirinkti reikiamą prekę. Kitas pavyzdys. Lietuvos gyventojai pagal susiklosčiusias tradicijas ir papročius daugiau vartoja kiaulienos negu jautienos ar paukštienos. Jeigu kiaulienos kaina padidėtų, tai vartotojai tikriausiai iš karto nesumažintų jos perkamo kiekio. Per ilgesnį laiką jie galbūt prisitaikytų labiau pirkti jautieną ar paukštieną.
Rinkos ekonomikos sąlygomis svarbu tirti paklausos elastingumo kainų atžvilgiu veiksnius, įvertinti susiklosčiusias aplinkybes, kad gamintojai galėtų priimti atitinkamus sprendimus.
Kai kurie veiksniai veikia atskirai tik paklausos arba pasiūlos elastingumą. Paklausos elastingumui poveikį turi vartotojo biudžeto dalis, skiriama prekei pirkti. Dektukų, druskos, dantų šepetėlių pirkimo išlaidos sudaro labai didelę vartotojo biudžeeto dalį, todėl tokių ir į jas panašių prekių paklausa labai nesikeičia pakitus jų kainoms. Šių prekių paklausa yra neelastinga.
Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas. Vartotojas negali apsieiti be būtiniausių prekių (maisto produktų, kasdienių drabužių, viešojo transporto paslaugų ir pan.). todėl tokių prekių paklausa yra neelastinga.
Prabangos prekių vartojimo apimtį vartotojas gali keisti nejausdamas didelių nepatogumų. Todėl pakilus jų kainoms, gali gerokai sumažinti vartojimą. Tokių prekių paklausa yra elastinga.
Prekių saugojimo galimybės ir kaštai stipriai veikia pasiūlos elastingumą. Šviežių maisto produktų, greit gendančių vaisių bei uogų pasiūlos elastingumas yra labai mažas, nes jų pardavimo negalima atidėti vėlesniam laikui, jeigu kainos krenta. Taip pat negalima sudaryti atsargų pasiūlai padidinti didėjant ir kainoms.
Priešingai, negendančių, lengvai saugojamų prekių atsargomis pardavėjas gali manipuliuoti, reaguodamas į kainos kitimą, ir ir sparčiai didinti arba mažinti pasiūlą.

Grafinė elastingumo išraiška

Pagal tai, kaip perkamų prekių kiekis priklauso nuo kainos, yra skiriami šie paklausos elastingumo kainų atžvilgiu atvejai: santykinis elastingumas, santykinis neelastingumas, vienetinis elastingumas, absoliutusis elastingumas, absoliutusis neelastingumas.
• Santykinis paklausos elastingumas esti tuomet, kai norimo pirkti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokyti. Pvz., jei kainai padidėjus 10 proc. Perkamų prekių kiekis sumažėja 20 proc., Ed= -20/10= -2. Kai dpaklausa yra neelastinga kainos atžvilgiu.

• Santykinis paklausos neelastingumas – kai norimo pirkti prekių kiekio procentinis pokytis yra mežesnis už kainos procentinį pokyti. Pvz., jeigu kaina padideja 10 proc., o perkamų prekių kiekis sumažėja 5 proc., Ed=-5/10=-0.5. Ka | d|< 1, paklausa yra neelastinga prekių atžvilgiu.

• Vienetinis paklausos elastingumas – kai tam tikras kainos procentinis pokytis sukelia tokį pat perkamo prekių kiekio procentinį pokyti. Pvz., jei kaina padidėja 10 proc., prekių paklausos kiekis sumažėja taip pat 10 proc., Ed =-10/10=-1. Kai d = 1, paklausos elastingumas kain7 at=vilgiu yra vienetinis.

• Absoliutusis paklausos elastingumas – kai be galo mažos prekės kainos procentinis pokytis sąlygoja didelį perkamų prekių kiekio procentinį pokyti. Šiuo atveju net ir mežiausias prekės kainos procentinis pokytis, sumažins perkamų prekių kiekį rinkoje. Kai P%=0, tai d∞. Skaitmenimis elastingumas yra begalinis.

• Absoliutusis paklausos neelastingumas – tai prekės kainos procentinis pokytis nepakeičia norimo pirkti prekių kiekio rinkoje. Šiuo atveju paklausos neelastingumas kainos atžvilgiu yra absoliutus. Kai Q%=0, tai Ed=0.

Paklausos elastingumas

Paklausos elastingumas rodo, kaip pasikeis prekės paklausa išaugus kainai. Jei kurios nors prekės paklausa, padidėjus kainai, pasikeičia mažai, tokios prekės paklausa yra neelastinga. Ir priešingai – kai paklausa elastinga, net 1 nedidelis kainos pasikeitimas gali palyginti gerokai paveikti prekės paklausą. Jeigu kainai kylant, pajamos mažėja, tokios prekės paklausa yra elastinga. Jeigu bendros pajamos didėja kainoms augant, prekės paklausa yra neelastinga.
Analogiškai, jei mažėjant kainai bendrosios pajamos padidėja, tai tokios prekės paklausa elastinga. Jei kainai sumažėjus bendrosios pajamos taip pat sumažėjo, vadinasi – tos prekės paklausa neelastinga.
Pavyzdys: maisto parduotuvė kasdien parduoda 500 pakelių pieno ir 100 buteliukų coca colos. Imdama po 80 centų už pakelį pieno, ji kasdien gauna 400 Lt., o cocacolos buteliuką pardavinėdama po 1 Lt., ji išviso gauna 100 Lt. Praėjusią savaitę ji padidino pieno ir cocacolos kainas 50 % – pieną pardavinėjo po 1 Lt ir 20 centų, o coca colą – po 1 Lt ir 50 centų. Dėl tokio kainų pasikeitimo pieno buvo parduota tik 350 pakelių per dieną, o coca colos – 35 buteliukai.
Bendrosios pajamos pardavus pieną padidintomis kainomis išaugo iki 420 Lt., nes pieno paklausa neelastinga. Tuo tarpu pajamos pardavus cocacolą sumažėjo iki 52 Lt. ir 50 centų. Tai rodo, kad šio gėrimo paklausa elastinga.
Priežastys, dėl kurių paklausa yra neelastinga:
• Tai būtiniausios prekės.
• Sunku jas kuom nors pakeisti.

Gyventojų skaičius. Gyventojų skaičiaus išaugimas tiesiogiai skatina paklausos padidėjimą, nes atsiranda daugiau žmonių, norinčių ir galinčių įsigyti prekę.
Sezonas. Gamtinių sąlygų pasikeitimas skatina žmones pirkti būtent tas prekes, kurios pravers tik šiuo laikotarpiu (pavyzdžiui, žiemą- kailiniai, vasarą- basutės).
Vartotojų optimizmas ir pesimizmas. Optimizmas pasireiškia tuo, kad vartotojai tiki situacijos pagerėjimu rinkoje, t.y. kainų kritimu. Pesimizmas- vartotojai perka daugiau dabar, nes gali būti, jog ateityje kainos kils.
Prekių naudingumo pasikeitimas. Paprasčiausiai tai galime nusakyti mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu: vartojant vis daugiau tos pačios prekės vienetų, bendrasis vartotojo gaunamas naudingumas didėja vis lėtesniais tempais, nes kiekvienas papildomas vartojamos prekės vienetas teikia mažėjantį ribinį naudingumą.
Pavyzdžiui, pirmą stiklinę vandens jūs išgersite troškuliui numalšinti, antrą panaudosite veidui nusiplauti, trečią – palaistyti gėles ir t.t.
Visuomenės papročiai ir tradicijjos. Tai galima pavaizduoti Lietuvos ir Japonijos pavyzdžiu: Japonijoje lazdelės valgymui turi daug didesnę paklausą, nei Lietuvoje, kur ji yra labai maža.
Pomėgiai. Pastarieji keičiasi laikui bėgant. Vis daugiau žmonės bėgioja, nes rūpinasi savo sveikata, todėl padidėjo sportinės avalynės paklausa. Žmonių polinkiai, o dėl jų ir kai kurių prekių paklausa yra nepastovūs. Vienas iš pagrindinių ekonomikos organizavimo klausimų yra “Ką gaminti?”. “Ką gaminti?”- tai natūrali reakcija rinkos sąlygomis į vartotojų pomėgių pasikeitimą.
Mada. Pavyzdys: Didieji Lietuvos prekiautojai biuro baldais tvirtina, kad priešingai išankstinei nuomonei, pernai ir šiemet prekyba biuro baldais gerokai suaktyvėjo. Perkamiausi- natūralių spalvų, buko, beržo, medžio faktūra imituojantys baldai. Pati danga nebūtinai natūrali, gali būti ir sintetinė, nes, pasak baldų pardavėjų, juodi baldai Lietuvoje jau atgyveno (pilki – baigia atgyventi), o štai Rusijoje jie dabar labai populiarūs. [V. Snieška ir kt., Mikroekonomika., p. 54 – 55].
A. Lukšas teigia, kad kuomet santaupas atgaunantys gyventojai linkę vartoti aktyviai, prekių paklausa išauga: kainos didėja (kai pardavėjai sąmoningai didina kainas, žinodami, kad gyventojai pirks, nes turi daugiau pinigų, tikėtina su neelastingomis prekėmis), didėja pardavimų apimtys. Didėja importas, nes jis sudaro daug Lietuvoje vartojamų ne maisto prekių. Importuodamos įmonės litus keis į užsienio valiutą, todėl ilgainiui Lietuvos banko atsargos mažės. Realios palūkanos mažės saikingai.
Kai žmonės vartoja saikingai, taupo pinigus bankuose bei investuoja, padidėja kredito ištekliai ir kapitalo pritraukimo galimybės – kapitalas pinga. Mažėja palūkanos. Aktyvėja kapitalo rinka. Vartojimo prekių paklausa didėja, tačiau ne taip sparčiai kaip pirmuoju atveju. Kainos keičiasi (didėja) nežymiai. Svarbus veiksnys, kaip efektyviai padidėjusius išteklius sugeba panaudoti komerciniai bankai. Importas didėja, įtakodamas einamosios sąskaitos balansą. [A. Lukšas., “Laisvoji rinka”, 1999 Nr. 5.].

Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu

Kaip tai būtų galima apibūdinti? Prekių paklausą veikia daugybė veiksnių. Pirmiausia aptarsime pirkėjų reakciją į prekės kainos pasikeitimą. Kainos pakeitimas skirtingai veikia įvairių prekių paklausos kiekį. Suprantama, kad kainai pasikeitus nevienodai pasikeis ir duonos ar šokolado paklausos kiekis.
Ekonomikos teorijoje paklausos kiekio pokyčiams įvertinti, keičiantis kainoms, vartojama elastingumo kategorija. Jeigu pirkėjai jautriai reaguos į kainų sumažėjimą ar padidėjimą, tai sakoma, kad paklausa yra elastinga. Kai pirkėjas silpnai reaguos į kainos pasikeitima, paklausa yra neelastinga. Norėdami geriau suprasti pirkėjų reakciją į prekės kainos pasikeitimą, apibūdinsime paklausos elastingumą kainų atžvilgiu.

Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu – tai norimo pirkti prekės kiekio ir prekės kainos procentinio kitimo santykis.
Ji galima išreikšti taip:

E= ∆Qd%
∆P% 
čia Ed – paklausos elastingumo kainos atžvilgiu koficientas;
∆Qd% – prekės kiekio kitimo procentas;
∆P%- prekės kainos kitimo procentas.

Pasiūlos ir paklausos elastingumo koeficientas, skaičiuojamas pagal formules, yra skirtingo ženklo. Pasiūlos dėsnis išreiškia tiesioginę kainų ir pasiūlos kiekio priklausomybę, todėl pasiūlos elastingumo koeficientas yra teigiamas. Priešingai, paklausos dėsnis išreiškia atvirkščią kainų ir paklausos kiekio priklausomybę, todėl paklausos elastingumo koeficientas yra neigiamas. Elastingumo koeficientų formulės rodo, kad tiek paklausos, tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki begalybės. Tačiau tolesniam rinkos teorijos supratimui pakanka skirti penkis skirtingus elastingumo dydžius ir juos pavaizduoti grafiškai.

Paklausos elastingumas kainų atžvilgiu ir bendrosios pajamos

Gamintojas (pardavėjas) už parduotą produkciją gauna vadinamąsias bendrąsias pajamas. Jos apskaičiuojamos parduotų prekių kiekį padauginus iš prekių kainos, t.y. TR = Q x P. Kartu galime sakyti, kad tai sudaro ir vartotojų išlaidas, nes tą sumą, kurią gamintojai gauna pardavus prekes, vartotojai išleidžia tas prekes pirkdami. Panagrinėsime paklausos elatingumo kainų atžvilgiu poveikį gamintojo bendrosioms pajamoms (vartotojų išlaidoms):
Pirmasis atvejis. Kainų kitimo poveikis bendrosioms pajamoms priklauso nuo paklausos elastingumo kainų atzvilgiu. Kai  Ed  < 1, mažėjant kainai, bendrosios pajamos taip pat mažėja. Tarkime, kaina sumažėjo nuo 10 iki 5 Lt/nvt., kai parduodamas prekių kiekis padidėjo nuo 12 iki 16 mln. vnt. Šiuo atveju bendrosios pajamos sumažėjo nuo 120 mln. Lt. iki 80 mln. Lt. Tai rodo, kad neelastingos paklausos sąlygomis firmai kainas mažinti yra netikslinga.

Antrasis atvejis. Kai |Ed| >1, t.y. paklausa elastinga, mažėjant kainai, bendrosios pajamos didėja. Tarkime, kaina sumažėjo nuo 20 iki 15 Lt/vnt., o perkamų prekių kiekis padidėjo nuo iki 8 mln. vnt. Šiuo atveju bendrosios pajamos padidėjo nuo 80 iki 120 mln. Lt. Tai rodo, kad elastingos paklausos sąlygomis firmai kainas mažinti yra naudinga.
Trečias atvejis. Kai |Ed| = 1 t.y. paklausa turi vienetinį elastingumą, kainų pokyčiai (mažėjimas, didėjimas) nepakeičia bendrųjų pajamų apimties. Tarkime, kaina sumažėjo nuo 15 iki 10 Lt/vnt., dėl to prekių kiekis padidėjo nuo 8 iki 12 mln. vnt. Šiuo atveju firmos bendrosios pajamos pasikeitė ir sudarė 120 mln. Lt. Taigi esant vienetiniam paklausos elastingumui firma, sumažinusi parduodamų prekių kainą, gauna tokio pat dydžio bendrąsias pajamas.

Paklausos elastingumas pajamų atžvilgiu

Kaip žinome, paklausos elastingumas kainos atžvilgiu matuoja norimo pirkti prekių kiekių reakciją į kainos pokyčius. Tačiau pirkėjai reaguoja ir į kitus veiksnius.
Paklausos elastingumas pajamų atžvilgiu – tai prekių kiekio procentinio pokyčio ir pajamų procentinio pokyčio santykis.

E1=∆Qd%
∆I%
Prekių paklausa kinta mažėjant vartotojo pajamoms. Ryšys tarp šių parametrų gali būti glaudesnis arba mažiau glaudus, kaip ir tarp kainų bei paklausos. Tai priklauso nuo prekių paskirties.Paklausos elastingumo pajamų atžvilgiu koeficientas yra glaudžiai susijęs su tokiomis sąvokomis: būtiniausios prekės, aukštesnės kokybės ir nepatrauklios (žemesnės kokybės) prekės, prabangos bei ilgai vartojamos prekės.
Būtiniausiu prekių (maisto produktų, drabužių, avalynės) vartojimo apimtis didėja tik tam tikrame pirkėjo pajamų intervale, kol šios pajamos palyginti nedidelės. Didėjant pirkėjo pajamoms šių prekių perkamas kiekis labai nežymiai didėja. Taigi esant didelėms pirkėjo pajamoms šių prekių paklausa pajamų pokyčiams neelastinga.
Kai paklausos kiekis kinta pajamų pasikeitimo kryptimi (didėjant pajamoms paklausa prekėms didėja ir atvirkščiai), tai paklausos elastingumo pajamų atžvilgiu koficientas yra teigiamas. Šitai būdinga normalios kokybės prekėms.
Kitokia yra priklausomybė tarp žemesnės kokybės prekių perkamo kiekio (subproduktų ir kitų pigių maisto bei pramonės prekių) ir pirkėjo pajamų pokyčio. Didėjant pirkėjo pajamoms, gali pirkti normalios kokybės prekes, tai mažesnės kokybės prekių paklausa mažėja. Žemesnės kokybės prekių paklausos elastingumo pajamų atžvilgiu koficientas yra neigiamas, nes pajamų padidėjimas sąlygoja perkamo prekių kiekio sumažėjimą.
Kitokia situacija susidaro, kai pirkėjas perka prabangos ar ilgai vartojamas prekes. Šiuo atveju, didėjant pajamoms, prekių perkamas kiekis sparčiai didėja. Pabrangos prekių paklausos kreivė palyginti plokščia, kai jau yra patenkinti butiniausių prekių poreikiai. Taigi pirkėjų pageidaujamas šių prekių kiekis yra labai jautrus pirkėjo pajamų pokyčiams. Minėtų prekių paklausa elastinga pajamų atžvilgiu.
Taigi paklausos elastingumas pajamų atžvilgiu parodo, kokia yra pirkėjo reakcija į jo pajamų pasikeitimą. Jis gali reaguoti teigiamai, neigiamai arba visai nereaguoti.
Praktikoje labai svarbu tirti paklausos elastingumo atvejus, kurie padėtų įvertinti situacijas rinkoje keičiantis pirkėjų pajamoms, prekių kainoms bei perkamam prekių kiekiui.

kasdieniu prekių vartojimas prabangos prekių vartojimas nekokybiškų ar mažai perdirbtų
kintant pajamoms kintant pajamoms prekių vartojimo kreivė

Pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu

Pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu – tai siūlomo prekių kiekio procentinio pokyčio ir prekės kainos procentinio pokyčio santykis.

Es=∆Qs%

∆P%

Pasiūlos elastingumo koficientas yra teigiamas dydis. Taip yra todėl, kad pasiūlos dėsnis išreiškia tiesioginę priklausomybę tarp siūlomų prekių kiekio ir kainos . pasiūlą vaizduoja kreivė, kylanti į viršų.

Pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu atvejai
Pagal tai, kaip parduodamų prekių kiekis priklauso nuo kainos, yra skiriami šie pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu atvejai: santykinis elastingumas, vienetinis elastingumas, vienetinis elastingumas, absoliutusis elastingumas ir absoliutusis neelastingumas.
Santykinis pasiūlos elastingumas esti tuomet, kai siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra didesnis už kainos procentinį pokyti. Pvz., jeigu kainai sumažėjus 10 proc. Parduodamų prekių kiekis sumažėjo 15 procentų, tai Es=15∕10=1,5. kai Es >1, pasiūla yra elastinga.
Santykinis pasiūlos neelastingumas – kai siūlomo parduoti prekių kiekio procentinis pokytis yra mažesnis už kainos procentinį pokytį. Jeigu kaina padidėjo 10 proc. Parduodamų prekių kiekis sumažėjo 5 proc., tai Es=5/10=0,5. kai Es<1, pasiūla yra neelastinga.
Vienetinis pasiūlos elastingumas – kai kainų procentinis pokytis sukelia tokį pat parduodamų prekių kiekio procentinį pokytį. Tada Es=1
Dar yra kraštutiniai pasiūlos elastingumo atvejai: absoliutusis pasiūlos elastingumas, kai Es=∞ ir absoliutusis pasiūlos neelastingumas, kai Es=0.
Tarp prekių pasiūlos kiekio didėjimo (mažėjimo) ir kainos padidėjimo (mažėjimo) yra tiesioginė priklausomybė, todėl rodiklis ‘‘bendrosios pajamos‘‘ arba ‘‘vartotojo išlaidos‘‘, įvertinant elastingumo kainų atžvilgiu koficientus, yra nevartojamas.

Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai
Pasiūlos elastingumą kainų atžvilgiu lemia šie veiksniai:
1. Laiko tarpsnis. Tai svarbiausias veiksnys, turintis didelį poveikį pasiūlos elastingumui kainų atžvilgiu. Analizuojant šio veiksnio įtaką, skiriami trys laikotarpiai: momentinis, trumpasis ir ilgasis.
Momentinis laikotarpis yra toks trumpas, kad gamintojai nespėja sureaguoti į rinkos situaciją. Tarkime, ūkininkas atvežė į rinką parduoti visą išaugintą braškių derliu. Šiuo atveju jis sieks parduoti visą produkciją, nors kaina rinkoje bus pasikeitusi. Momentiniu laikotarpiu ūkininkas, didėjant paklausai, yra nepajėgus didinti pasiūlos kiekio. Čia būdingas absoliutusis pasiūlos neelastingumas kainos atžvilgiu. Kita vertus, jo produkcija yra sezoninė, greitai gendanti, todėl ūkininkui reikia ją visą parduoti.
Trumpasis laikotarpis yra tada, kai įmonė gali padidinti gaminamų prekių apimtį efektyviau naudodamos esamus įrenginius ir nedidindamos jų kiekio. Tarkime, ūkininkas naudoja daugiau trašų, intencyvina darbą, gerina braškių priežiūrą, todėl išaugina didesnį derlių. Vadinasi, ūkininkas, keičiantis prekių kainoms, gali keisti gaminamos produkcijos kiekį, kai jam yra pakankamai laiko. Tam tikras kainos pokytis tuo labiau veiks prekių pasiūlos kiekį, kuo daugiau bus praėję po kainos pasikeitimo. Per trumpą laiką pasiūla tampa elastingesnė kainos atžvilgiu.
Ilgasis laikotarpis yra tada, kai įmonės padidina gamybos pajėgumus, naujos įmonės gali įeiti (arba palikti) šaką. Nagrinėjamuoju atveju ūkininkas gali išplėsti braškių augimo plotus, pirkti daugiau žemės ūkio mašinų ir pan. Jis labai padidins rinkai siūlomų prekių kiekį, net jei jų kainos nežymiai padidės. Per ilgą laiką pasiūla tampa elastingesnė kainos atžvilgiu.
2. Prekių pakaitai (substitutai). Jeigu tuos pačius išteklius (žemę, įrenginius) galima naudoti kelių rūšių prekių gamybai (pvz., rūgiams ir cukriniams runkeliams auginti), vienos iš šių prekių kainos padidėjimas sąlygos išteklių perkelimą jos gamybai, o kitos prekės bus gaminama mažiau. Šiuo atveju pakaitai gamyboje didina pasiūlos elastingumą kainų atžvilgiu.
3. Prekių saugojimo galimybės. Jeigu prekių negalima saugoti ilgą laiką (šviežia žuvis, greitai gendantys maisto produktai), tai pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu bus nedidelis. Minėtųjų prekių pardavimo negalima atidėti vėlesniam laikui, net jeigu kainos mažėja. Priešingai, negendančių, pigiai saugomų prekių atsargas galima keisti atsižvelgiant į kainos pokyčius ir didinti arba mažinti rinkai teikiamą jų kiekį. Šių prekių pasiūlos elastingumas kainų atžvilgiu yra didesnis.

Kryžminis paklausos elastingumas

Kryžminis paklausos elastingumas – kainų atžvilgiu apibūdinama vienų prekių kainų pasikeitimo įtaką kitų prekių perkamam kiekiui. Kitaip sakant vienos prekės paklausos ryšio glaudumą su kitų prekių – substitutų ir komplementarių gėrybių – kainų kitimu nusako kryžminio elastingumo sąvoka.

EAB=∆QA%

∆PB%

Apskaičiuotasis kryžminio paklausos elastingumo koficientas gali būti teigiamasis, neigiamasis ir nulinis. Kompletarių prekių paklausos elastingumas yra neigiamas, nes padidėjus vienos prekės kainai, sumažėja su ja kartu vartojamų prekių paklausa (pavyzdžiui, brangstant benzinui, mažėja automobilių paklausa). Prekės substitutai turi teigiamą kryžminį paklausos elastingumą, nes padidėjus vienos prekės kainai, vartotojai nukreipia savo išlaidas į kitą prekę, kuri gali pakeisti pabrangusią prekę.
Teigiamasis kryžminis paklausos elastingumas susidaro tada, kai vienos prekės (B) kainos didėjimas (mažėjimas) sąlygoja kitos (A) perkamo kiekio didėjima (mažėjimą). Šiuo atveju prekės yra pakaitali. Pvz., jei sviesto kaina didėja (mažėja), tai didėja (mažėja) jo pakaito – margarino – paklausa.
Neigiamasis kryžminis paklausos elastingumas būna tada, kai dvi prekės (A) ir (B) yra papildančios viena kitą. Tokiu atveju, padidėjus vienos prekės kainai, sumažėja su ja kartu vartojamų prekių perkamas kiekis. Pvz., fotoaparatai ir fotojuostos. Jeigu fotoaparatų kainos padidėjo (sumažėjo), tai sumažės (padidės) paklausa fotojuostoms.
Nulinis kryžminis paklausos elastingumas būna tada, kai dvi prekės (A) ir (B) yra nepriklausomos viena nuo kitos. Pvz., avalynės kainos padidinimas neturės įtakos baldų paklausai.

Praktinis elastingumo teorijos taikymas

Elastingumas ir valstybinė kainų kontrolė
Paklausos – pasiūlos dėsnis ir elastingumo teorija igaliana tiesiogiai aiškinti realias problemas. Čia apžvelgsime dvi problemas: kainų kontrolės ir valstybės mokesčių pasekmių priklausomybę nuo paklausos bei pasiūlos elastingumo.
Tobulos konkurencijos rinkos sąlygomis kainos juda pusiausvyros link, kuriai esant, paklausos ir pasiūlos kiekiai sutampa. Valstybė, kontruoliuodama rinkos kainas, pažeidžia pusiausvyrą, atsiranda prekių perteklius arba deficitas. Tuomet mainomų prekių kiekį sąlygoja tiktai paklausos arba pasiūlos kiekis, priklausomai nuo to, kuris iš jų yra mažesnis, esant kainai, nukrypusiai nuo pusiausvyros.
Rinkos ekonomikos sąlygomis vyriausybė daro poveikį prekių kainoms, nustatydama minimalias arba maksimalias kainų ribas. Vyriausybei kontroliuojant prekių kainas, poveikis rinkai priklausys nuo prekių, kurioms nustatomas kainų minimumas ar maksimumas, paklausos ir pasiūlos elastingumo arba neelastingumo kainų atžvilgiu.
Minimalios kainos. Valstybė rinkos ūkyje dažnai nustato ne tam tikro dydžio konkrečias kainas, o tik apriboja jų kitimą. Darbui ir žemės ūkio produktams dažnai nustatomas kainų minimumas: žemesnėmis kainomis šių prekių negalima pardavinėti. Jei kainų minimumas nustatytas žemesnis negu pusiausvyros kaina, jis nėra efektyvus, neturi prasmės, nes pačiai rinkai orientuojantis į pusiausvyrą, kainos bus didesnės už nustatytą ribą. Taigi valstybei nėra tikslo nustatyti kainų minimumo, jei jos pačios nesukrenta iki ribos, kuri nepatenkina valstybės tikslų – užtikrinti minimalų darbininkų pragyvenimo lygį, žemdirbių ūkiams išlaikyti būtinas pajamas ir pan.
Kai kainų minimumas nustatytas aukščiau pusiausvyros kainos, prekių kiekis, kurį pardavėjai nori parduoti, yra didesnis už tą kiekį, kurį pirkėjas nori pirkti. Tuomet arba susidaro neparduotų prekių perteklius, arba valstybė turi supirkti atsargas. Tokios yra neišvengiamos kainų, kai jos yra didesnės už pusiausvyros kainą, kontrolės pasekmės. Ar tos pasekmės yra priimtinos, ar jų neigiamas efektas visuomenės gyvenimui vertas tos naudos, kurią gauna pardavėjai, sugebantys parduoti prekes, esant nustatytam kainos minimumui, nes jie atsiduria geresnėje padėtyje negu kad parduodant prekes pusiausvyros kainomis? Atsakymą į šį klausymą duoda ekonominė politika. Ekonomikos teorija tegali parodyti tik funkcinį reiškinių ryšį.
Tarkime, vyriausybė nustatė prekės kainą žemiau pusiausvyros kainos. Jeigu paklausa ir pasiūla yra neelastinga kainų atžvilgiu, kai kainos nukrypimas nuo pusiausvyros kainos sukelia didelį prekės trūkumą. Jeigu paklausa ir pasiūla yra neelastinga kainų atžvilgiu, tai maksimaliosios kainos nustatymas sąlygos nedidelį prekių trūkumą.
Minimaliosios kainos nustatymo atveju irgi galioja minėtieji dėsningumai: didesnis prekių perteklius rinkoje susidaro esant elastingai prekės paklausai ir pasiūlai nei esant neelastingai kitos prekės paklausai ir pasiūlai.
Maksimalios kainos. Valstybė, siekdama pagerinti pirkėjų padėtį, gali nustatyti maksimalias kainas arba kainų maksimumą, kurio neturi peržengti pardavėjai, parduodami savo prekes. Dažnai tikslinga nustatyti komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų, butų nuomos mokesčio kainų maksimumą. Infliacijos sąlygomis tai paprastai paisreiškia kainų „įšaldymu“, t.y., visuotinai kylant prekių kainoms, dalies prekių kainos lieka stabilios, t.y. neleidžiant jų didinti.
Kainų maksimumą prasminga nustatyti tik žemiau pusiausvyros kainos, nes kitaip rinka pati užtikrintu tą maksimumą, t.y., pasiektų pusiausvyrą. Taigi valstybės reikalavimu sumažinamos kainos, o tai sumažina pasiūlą, padidina paklausą ir sukelia prekių deficitą. Tai yra tiesioginė kainų sumažinimo pasekmė. Tolesnė pirkėjų ir pardavėjų elgsena gali būti įvairi. Pardavėjai gali pardavinėti deficitines prekes pagal eilę, gali nustatyti kai kuriems pirkėjams pirmenybę. Ir valstybė gali nustatyti pirmenybę kai kurioms pirkėjų grupėms, suteikti privilegijas arba atvirkščiai, leisti nusipirkti visiems vienodą kiekį prekių išduodama korteles.
Juodoji rinka. Kainų maksimumo sukeltas deficitas savo ruožtu sąlygoja juodosios rinkos, kuri taip pat priklauso nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo, atsiradimą. Juodojoje rinkoje prekės nelegaliai parduodamos didesne kaina negu nustatytas kainos maksimumas. Efektyviai kontroliuoti juodosios rinkos negalima, nes yra suinteresuoti sandėriu didelėmis kainomis tiek pardavėjai, tiek pirkėjai.
Kai paklausa ir pasiūla neelastinga, nustato kainų maksimumo sukeltas prekių deficitas sąlygoja didelės juodosios rinkos atsiradimą. Joje parduodamų prekių kiekis Q1 yra artimas prekių kiekiui, kuris būtų parduotas, esant rinkos pusiausvyrai , t.y.QE. Kai paklausa ir pasiūla elastinga, susiformuoja mažesnė juodoji rinka, nes dalis vartotojų, esant deficitui, gali žymiai sumažinti vartojimo apimtį. Spekuliantų pelnas gerokai mažesnis negu esant neelastingai paklausai ir pasiūlai.
Juodosios rinkos modelis akivaizdžiai rodo, kad valstybė, kontroliuodama kainas, negali nei užtikrinti deficitinių prekių vartojimo lygybės, nei palaikyti mažų kainų, nes jos padidėja juodojoje rinkoje. Tačiau kainų kontrolė pajėgi perskaityti resursus iš vienos šakos į kitą, ypač kai prekės paklausa ir pasiūla yra elastinga.

Elastingumas, mokesčių našta ir vyriausybės pajamos

Elastingumo teorija padeda atskleisti mokesčių pasiskyrstymą tarp pirkėjų ir pardavėjų. Kai kurioms prekėms, turinčioms didelę paklausą, vyriausybė uždeda akcizo mokestį. Lietuvoje Akcizų įstatymas įsigaliojo 1994 m. Gegužės 1 d. ir patvirtino šiuo mokesčių apmokestinamų prekių sąrašą, kuris šiuo metu gerokai sumažintas. Individualūs akcizai jau buvo nustatyti 1991m. pabaigoje. Akcizų tarifai keičiami atsižvelgiant į infleciją. Remiantis Akcizų įstatymu, nustatyti akcizai alkoholiniams gėrimams, tabako gaminiams, naftos produktams, elektros energijai, kavai, prabangiems lengviesiems automobiliams, bižuterijai iš tauriųjų metalų ir kt. Akcizų tarifai nustatyti absoliučia suma prekės vienetui.
Tarkime, vyriausybė nustatė prekės vienetui 4 Lt akcizo mokestį. Šiuo atveju svarbu tai, kas realiai sumokės šį mokestį, t.y. kokia jo dalis teks pirkėjui ir pardavėjui. Norėdami atsakyti į šį klausimą, panagrinėsime įvairius prekės paklausos ir pasiūlos elastingumo kainų atžvilgiu atvejus. Pradžioje nagrinėsime skirtingo elastingumo paklausą, tardami, jog pasiūlos elastingumas nesikeičia.
Pirmas atvejis. Tarkime, prekės paklausa yra santikiškai elastinga kainos atžvilgiu ( | Ed |>1 ) ir ši prekė apmokestinama 4 Lt akcizo mokesčiu. Pradinė pusiausvyra (iki apmokestinimo) yra taške E, kuris atitinka 6 prekės vienetus, parduotus po 8 Lt/vnt. Uždėjus 4 Lt akcizo mokestį. Pasiūla sumažėja: pasiūlos kreivė S pasislenka aukštyn 4 Lt atstumu, t.y. nuo S iki S1. pusiausvyros taškas persikelia iš E į E1.
Šiuo atveju pirkėjų mokama kaina padidėjo nuo 8 Lt/vnt. iki 9 Lt/vnt., o perkamas prekių kiekis sumažėjo nuo 6 vnt. iki 4 vnt. Kokia mokesčių dalis tenka pirkėjams ir pardavėjams, lemia paklausos elastingumas kainos atžvilgiu. Šiuo atveju paklausa labiau reaguoja į kainos pokyčius, ji yra elastingesnė už pasiūlą. Padidėjus kainai iki 9 Lt/vnt., paklausos kiekis sumažėjo iki 4 vnt. Tačiau pirkėjui prekės kaina padidėjo tik 1 Lt. Šios kainos pasikeitimas ir parodo, kokia realią akcizo mokesčio dalį, tenkančiam vienam prekės vienetui, sumoka pirkėjas. Likusią akcizo mokesčio dalį, t.y. 3 litus, realiai sumoka pardavėjas.
Mokesčio pasiskyrstymas tarp pirkėjų ir pardavėjų vadinamas apmokestinimo (mokesčio veikimo) sritimi kuri parodo, kam ir kokia mokesčių naštos dalis tenka.
Antras atvejis. Tarkime, 4 Lt akcizo mokesčių apmokestinama prekė, kurios paklausa yra santykiškai neelastinga kainos atžvilgiu ( | Ed |<1). Pradinė pusiausvyra (iki apmokestinimo) yra taške E, kuris atitinka 7 prekės vienetus, parduotus po 8 Lt/vnt. uždėjus akcizo mokestį, pasiūlos kreivė pasislenka aukštyn 4 Lt atstumu, t.y. nuo S iki S1 . pusiausvyros taškas persikelia iš E į E2. Šiuo atveju pirkėjų mokama kaina padidėjo nuo 8 Lt/vnt. iki 11 Lt/vnt., o perkamas prekių kiekis sumažėjo nuo 7 vnt. iki 6 vnt. taigi neelastingos paklausos atveju parduotų prekių apimtis sumažėja mažesniu dydžiu, o kaina labiau padidėja negu tai būtų elastingos paklausos atveju. Dabar 3 Lt dydžio akcizo mokesčio našta tenka pirkėjui, o pardavėjui tik vienas litas.
Trečias atvejis. Tarkime, prekės paklausa turi vienetinį elastingumą kainos atžvilgiu ( | Ed |=1). Akcizo mokestis lieka tas pats – 4 Lt/vnt. pradinė pusiausvyra yra taške E, kuris atitinka 6 prekės vnt., parduotus po 8 Lt/vnt. uždėjus 4 Lt akcizo mokestį, pasiūlos kreivė S pasislenka 4 Lt atstumu, t.y. nuo S iki S1. Pusiausvyros taškas persikelia iš E į E3. šiuo atveju pirkėjų mokama kaina padidėjo nuo 8 Lt/vnt. iki 10 Lt/vnt., o perkamas prekių kiekis sumažėjo nuo 6 vnt. iki 4 vnt. Esant vienetiniam paklausos elastingumui kainos atžvilgiu mokesčio našta pasiskirsto po lygiai, t.y. po 2 Lt moka ir pirkėjas, ir pardavėjas
Dabar nagrinėsime akcizo mokesčio paskyrstymą atsižvelgdami į pasiūlos elastingumą kainos atžvilgiu. Tarkime, akcizo mokestis, kaip ir ankstesniais atvejais, 4 Lt rekės vienetui.
Esant santykiškai elastingai pasiūlai, didesnė akcizo mokesčio naštos dalis – 3 Lt – tenka pirkėjams ir tik vienas litas – pardavėjams. Jeigu pasiūla yra santykiškai neelastinga, rinkos kainos ir prekių apimties pokyčiai yra gerokai mažesni. Tuomet pagrindinė mokesčio našta – 3 Lt – tenka pardavėjams ir tik vienas litas – pirkėjams. Tiek pasiūlos, tiek paklausos vienetinio elastingumo atveju mokesčio našta vienodai pasiskyrsto tarp pirkėjų ir pardavėjų – po 2 Lt.
Paklausos ir pasiūlos elastingumo analizė padeda suprasti ne tik akcizo mokesčio pasiskyrstymą tarp pirkėjų ir pardavėjų, bet taip pat paaiškina, kokias pajamas gauna vyriausybė iš mokesčių.
Pajamos, kurias vyriausybė gauna iš akcizo mokesčio, apskaičiuojame, akcizo mokestį už prekės vienetą padauginus iš parduoto prekių kiekio:

TR= A×Q

Esant tam pačiam akcizo mokesčiui, valtybės gaunamų pajamų dydį nulemia parduotų prekių kiekis.
Tarkime, paklausa ir pasiūla yra neelastingos. Uždėjus akcizo mokestį, perkamas prekių kiekis sumažėja labai nežymiai. Todėl vyriausybė gauna dideles pajamas iš akcizo mokesčio.
Kai paklausa ir pasiūla yra labai elastingos, dėl akcizo mokesčio gerokai sumažėja parduodamų prekių kiekis. Dėl to vyriausybės pajamos iš akcizo mokesčio nedidelės.
Taigi jeigu vyriausybė siekia gerokai padidinti pajamas iš akcizo mokesčio, ji turi šiuo mokesčiu apmokestinti tas prekes, kurių paklausa ir pasiūla yra neelastinga kainos atžvilgiu.

Elastingumas ir mokesčių pajamos

Elastingumas ne tik nustato,kam tenka mokesčių našta,bet taip pat daro įtaką valdžios surinktų pajamų sumai.
Kai federalinė vyriausybė padidina benzino mokestį,vairuotojai turi mažą mokėjimo pasirinkimą.Alternatyva – mažiau važinėti.Tarkime,kad benzino mokestis padidinamas Kolumbijos apygardoje (angliškai trumpinama C.D. – District of Columbia).Jeigu jos pavyzdžiu nepaseks Marilendo ir Virdžinijos valstijos,tai dauguma vairuotojų turės alternatyvą. Jie gali išvengti didelio mokesčio Kolumbijos apygardoje, pirkdami benziną kaimyninėse valstijose. Benzino, kaip vienos prekės, paklausos elastingumas JAV yra žemas.
Šią situaciją vaizduoja 1-2 pav.Grafike (a) parodamas atvėjis, kai federalinė valdžia nustato, sakykime, 20 centų mokestįuž benzino galoną (galonas – nesisteminis skysčių tūrio vienetas; JAV 1 gal (U.S.) = 3,78543 l).Paklausa ir pasiūla yra pakankamai neelastingos.Nustačius mokestį, perkamas kiekis sumažėja nežymiai.Tuo tarpu vyriausybė gauna dideles pajamas. (Pajamos prilygsta stačiakampio plotui, kaip parduoto kiekio Q2 ir 20 cent7 mokesčio sandaugai.)
Kolumbijos apygardos valdžiai nustačius molestį, kai paklausa ir pasiūla yra labai elastingos, šioje apygardoje parduodamas benzino kiekis gali gerokai sumažėti (žr.1-2 pav., (b) grafiką). Degalų paklausa Kolumbijoje yra labai elastinga, nes vairuotojai degalus gali pirkti kaimyninėse valstijose.Pasiūlos elastingumas taip pat yra didelis,nes pardavėjai gali uždaryti degalines Kolumbijoje ir pardavinėti kurą kitose valstijose – Marilendo arba Virdžinijos.Dėl to vyriausybės mokesčių pajamos gali labai swumažėti (žr. 1 – 2 pav., (b) grafiką, kuriame stačiakampio plotas yra mažesnis).
Kolumbijos apygardos valdžia, prieš kelerius metus padidinus benzino mokestį nuo 10 centų iki 18, įsitikino dideliu elastingumu. Degalų pardavimas gerokai sumažėjo, gautos pajamos buvo mažesnės už numatytas. Per keletą mėnesių apygardoje užsidarė 10 degalinių. Kolumbijos valdžia buvo priversta atšaukti mokesčio padidinimą.
Kaip matome, elastingumas mokesčių padarinius veikia dvejopai:
1. Apmokestinimo sritis priklauso nuo santykinio paklausos ir pasiūlos elastingumo.Tie rinkos dalyviai, kurių paklausos arba pasiūlos elastingumas yra žemesnis, neša didesnę mokesčių naštą. Jei pasiūla yra mažiau elastinga negu paklausa, tai didžiojo mokesčių dalis tenka pardavėjams. Jei paklausa yra mažiau elastinga negu pasiūla,tai didžiojo mokesčių dalis tenka pirkėjams.
2. Mokesčių pajamos taip pat priklauso nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo. Jei abiejų elastingumas yra didelis, tai dėl nustatyto mokesčio gerokai sumažės pardavimo apimtys. Kartu sumažės ir pajamos.Kuo mažesnis paklausos ir pasiūlos elastingumas, tuo mažiau sumažės pardavimo apimtys ir padidės pajamos, gautos renkant mokesčius.
Taigi apmokesdinamos atskirus produktus, vyriausybės paprastai pasirenka tokius produktus, kurių paklausos elastingumas yra mažas, pvz., cigaretės, alkoholiniai gėrimai.(Mažas cigarečių ir alkoholio elastingumas yra tik viena jų išsirinkimo bei apmokestinimo priežasčių. Svarbu ir tai, kad įstatymų leidėjai sutinka mažesnę opoziciją, padidindami tokius „nuodėmingus mokesčius”.)

Elastingumas padeda suvokti ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, aptarkime nuomos kontrolės įstatymų padarinius.

Mokesčių (sistemos) elastingumas ir “gyvybiškumas”
Mokesčio elastingumas e yra santykinis pajamų iš šio mokesčio T pasikeitimas, esant egzistuojančiai mokesčių sistemai, palyginus su santykiniu atitinkamos mokesčio bazės B pasikeitimu:

Mokestinių pajamų Mokestinių pajamų procentiniai pokyčiai (nesikeičiant mokesčių struktūrai)
elastingumas = Mokesčių bazės procentiniai pokyčiai

arba

kur ir .

Elastingumas, arba dar kitaip vadinamas mokestinių įplaukų automatinis reagavimas į ekonominių sąlygų pokyčius, naudingas ekonomikos augimo požiūriu. Jis duoda mokesčių sistemai tam tikrą lankstumą ir leidžia išvengti dažno mokesčio tarifų didinimo, į kurį mokesčių mokėtojai paprastai reaguoja neigiamai (tarp kitko, neigiama reakcija mažina ne tik paskatas dirbti, bet ir pasitikėjimą vyriausybe).
Mokesčių sistema yra elastinga, jei elastingumo rodiklio reikšmė daugiau nei vienetas. Tai reiškia, kad pajamos iš mokesčių didėja didesniu mastu, nei mokesčių bazė, netaikant diskretinės fiskalinės politikos (įvedant naujus mokesčius arba keičiant mokesčių tarifus). Labiau tikėtina, kad mokesčių sistema bus elastinga, kai apmokestinami augantys ekonomikos sektoriai, kai taikomi progresyvūs mokesčių tarifai, kai mokesčiai yra “ad valorem” (t.y. tarifai nustatomi procentine išraiška nuo apmokestinamos vertės), o ne specifiniai, ir, svarbu pažymėti, kai mokesčiai pilnai surenkami. Paskutinė prielaida ypač aktuali, esant didelei infliacijai, nes mokesčių surinkimo momento atsilikimas nuo mokesčio įsipareigojimo atsiradimo datos mažina realią pajamų vertę.
Elastinga mokesčių sistema yra palankesnė, siekiant ekonominio augimo, kuris reikalauja pastoviai didinti išlaidas ekonominės infrastruktūros tobulinimui ir anksčiau sukurto kapitalo palaikymui. Jei lygiagrečiai nedidėja valstybės pajamos, didėjančios valstybės išlaidos neišvengiamai veda link fiskalinio deficito, kuris, šiuo atveju, finansuojamos užsienio ar vidaus skolinimosi pagalba.
Elastingumo rodiklis yra skaičiuojamas kiek visai mokesčių sistemai (t.y. visoms mokestinėms pajamoms), tiek ir atskiriems mokesčiams. Dažnai BVP rodiklis naudojamas kaip universali mokesčių bazės aproksimacija, bet galima taikyti ir tikslesnius mokesčių bazės matavimus (pvz., namų ūkio vartojimas yra pridėtinės vertės mokesčio bazė). Žinoma, kad “ad valorum” mokesčiai yra labiau elastingi, nei specifiniai. Palyginus elastingas yra ir fizinių armėnų pajamų mokestis.
Mokesčių “gyvybiškumas” apibrėžiamas kaip faktinis pajamų surinkimo padidėjimas palyginus su faktiniu BVP padidėjimu. Pajamų surinkimo padidėjimas apima visų mokesčių sistemą įtakuojančių veiksnių efektus, kaip mokesčių bazės automatinius (BVP augimo dėka) pokyčius, tiek ir diskretinės mokesčių struktūros pakitimus. Gyvybiškumo rodiklis visada apskaičiuojamas “post faktum”, tuo tarpu kai elastingumo rodiklis naudojamas ir prognozavimo tikslais.

Gyvybiškumo rodiklio algebros lygtis būtų:

Šiuo atveju Tf parodo faktinių mokestinių pajamų pokyčius per nagrinėjamą laikotarpį, tuo tarpu T elastingumo rodiklio lygtyje atitinka laukiamus mokestinių pajamų pasikeitimus, darant prielaidą, kad mokesčių sistemoje prognozuojami tik automatiniai pokyčiai, t.y. kad nėra numatomi diskretiniai sprendimai (pokyčiai) mokesčių struktūroje.
Tuo atveju, kai minėti pasikeitimai daromi, siekiant padidinti valstybės pajamas, ““gyvybiškumo” rodiklio reikšme būtų didesnė nei elastingumo rodiklio, nes faktinės mokestinės pajamos viršytų įvertintas, darant prielaidą apie nesikeičiančią mokesčių struktūrą.
Tuo atveju, kai minėti pasikeitimai daromi siekiant padidinti valstybės, „gyvybiškumo“ rodiklio reikšmė būtų didesnė negu elastingumo rodiklio reikšmė, nes faktinės mokestinės pajamos viršytų įvertintas darant prielaidą apie nekintančią mokesčių struktūrą.

Butų nuomos reguliavimas

Tokie miestai, kaip Paryžius, Viena ir Niujorkas, turi didelį butų nuomos reguliavimo (kontrolės) patyrimą. Šis reguliavimas tiesiogiai liečia nuomininkus, kurie stengiasi apsirūpinti jiems reikalingais butais. Skuboti sprendimai reguliuojant nuomos sutartis gali turėti neigiamų padarinių. Norėdami suprasti, kodėl taip atsitinka, pamėginsime išsiaiškinti, kuo skiriasi trumpalaikė nelanksti pasiūla ir elastinga ilgalaikė pasiūla.

3-4pav(a)grafikas vaizduoja nuomos kontrolės padarinius. Maksimalios, savininkų legaliai imamos butų nuomos (rentos) mokesčio dydis R1 yra atidėtas žemiau nuomos pusiausvyros RE . Trumpalaikiu periodu butų skaičius yra apytiksliai fiksuotas, jis jis parodytas trumpalaike pasiūla SS. Mažiau kontroliuojamoje situacijoje R1 susidaro butų trukumas, lygus AB vienetų; sunku susirasti tinkamą butą, Visi stengiasi išsinuomoti ką tik ištuštėjusius butus. Pagrindinis nuomos reguliavimo padarynis – sunku išsinuomoti butą – itin svarbus.

Dar didesnės bėdos atsiranda praėjus tam tikram laikotarpiui.Nuomos kontrolė sumažina rentinės pajamos, o kartu ir naujų gyvanamųjų namų statybą. Be to, savininkams sumažėjusių įplaukų nepakanka namų remontui, ir galiausiai jie nustoja rūpintis namų būkle. Ilgo laikotarpio padariniai gali būti stulbinantys. Švedų ekonomistas Assaras Lindbeckas padarė štai tokią išvadą: „Atrodo, kad daugeliu atvejų butų nuomos kontrolė yra efektingiausia miestų griovimo technika po miestų subombardavimo”.

Laipsniškas butų kiekio mažėjimas pavaizduotas 3-4 pav. Judėjimu nuo taško B iki F, G ir galiausiai iki taško H, esančio ilgalaikės pasiūlos kreivėje SL. Ši kreivė rodo butų kiekį (taške H),kai savininkai prisitaiko prie naujo nuomos dydžio R1.

Dėl kontrolės per trumpalaikį periodą nuomininkai turi naudos. Jie moka mažesnę kainą ior apsirūpina butais taške B panašiai kaip laisvosios rinkos pusiausvyroje E. Per ilgesnį laikotarpį vargu ar nuomininkai turėtų vidutinės naudos. Mokėdami žemesnę kainą,jie mažiau apsirūpina butais (taškas H reiškia mažesnį apsirūpinimą butais negu pusiausvyros taškas E). Ypač sunku surasti gyvenamą būstą ką tik atvykusiems.

Kai prie nuomos problemų priprantama ir jos iš dalies išsprendžiamos, tuomet gali būti per vėlu neskausmingai atsisakyti nuomos kontrolės. Nuomininkai daugiausia laimi per pirmuosius kelis nuomos kontroliavimo metus. Didžiausių nuostolių jie patiria per pirmuosius kelis nekontroliuojamus metus. Priežastys parodytos 3-4 pav.(b) brėžinyje. Kai pasiekiamas taškas H, laisvų butų skaičius sumažinamas. Susidaro nauja trumpalaikės pasiūlos kreivė (S2 ),rodanti naują, mažesnę laisvų butų atsargą. Jei nuomos kontrolė staigiai nutraukiama,netgi ir žymesnis kainos padidėjimas nesukels akivaizdaus butų skaičiaus padidėjimo per trumpą periodą.kitaip tariant, trumpalaikė pasiūla yra neelastinga,nes nauji namai negali būti greitai pastatyti.Taigi staiga nutraukus butųnuomos reguliavimą, gali labai smarkiai padidėti nuomos mokestis.Faktiškai nuoma gali kilti pastoviai iki R2 dydžio (taškas K), o tai yra daug aukščiau nei pradinės laisvosios rinkos nuomos dydis RE. Kiekvienas politikas, remiantis nereguliuojamą nuomą, gali susidurti su įpykusiaisrinkėjais – nuomininkais.Tikilgainiui, pastačius naujus namus,nuoma laipsniškai krentanuo taško K iki ilgalaikės pusiausvyros taško E.

Norint išvengti prisitaikymo prie butų nuomos sunkumų, reikia laipsniškai mažinti nuomos reguliavimą. Pamažu keliant leistiną nuomos dydį, šuolio į tašką K galima išvengti. Jei nuomos viršutinė riba laipsniškai bus didinama nuo R1 iki RE, tai užteks laiko, kad padidėtų laisvų butų skaičius. Pavyzdžiui, jei nuomos viršutinė riba yra pakeliama iki R3, butų atsargos laipsniškai priartės prie taško U ilgalaikės pasiūlos kreivėje.Tada viršutinę ribą galima pakelti iki R4, priverčiant butų atsargą padidėti iki V lygio. Ir galiausiai, jei viršutinė riba pakeliama iki RE, butų atsarga sieks savo ilgalaikę pusiausvyrą E.Tada kontroliavimą galima panaikinti be staigų nuomos šuolių. Daugelis ekonomistų siūlė, kad nuomos kontrolė būtų laipsniška, suskirstyta į tam tikras pakopas.

Įšvados
Tarkime, kad Jūs esate lošimo namų menedžeris ir pardavinėjate bilietus po 8 Lt už kiekvieną. Tačiau dėl didelių atlyginimų, mokamų dviem geriausiems žaidėjams, prarandate daug pinigų. Jus samdantis namų savininkas gali būti ir milijonierius, bet jis stengsis sumažinti piniginius nuostolius. Savininkas siūlo pakelti bilietų kainą iki 10 litų. Toks pasiūlymas Jūsų netenkina ir pirmiausia dėl to, kad į bilietų kainos padidinimą atkreips dėmesį spauda. Sporto žurnalistai ne tik aprašys savininko gobšumą, bet ir įrodinės, kad aukštesnės kainos sumažins sirgalių minią. Anot jų, padarinys aiškus – sumažės bilietų pardavimas ir galiausiai bendrosios įplaukos.
Kas teisūs – savininkas ar sporto žurnalistai? Jūs negalite tvirtai atsakyti. Suprantama, atsakymas priklauso nuo to, kaip kainų kėlimas paveiks bilietų pardavimą. Jei daugelis žmonių nepirks pabrangusių bilietų, tai Jūsų pajamos tikrai mažės. Tačiau jei žmonės ir toliau gausiai pirks bilietus, nepaisydami aukštesniųjų kainų, tai Jūsų pajamos didės.
Atsakydami į anksčiau suformuluotą klausimą, Jūs privalote įsitikinti, kaip parduodami bilietai, kintant jų kainoms. Kitaip tariant, Jūs privalote žinoti bilietų paklausos elastingumą kainai.
Paklausos elastingumas kainai nusako perkamos prekės kiekio reakcijos laipsnį į tos prekės kainos kiekį pokytį; kuo stipresnė reakcija, tuo elastingesnė paklausa. Panašiai pasiūlos elastingumas parodo siūlomo parduoti prekių kiekio reakciją į jų kainos pokytį.
Paklausos ir pasiūlos elastingumas kainai yra skaičiuojamas naudojant procentinius, o ne absoliučius kainos bei kiekio pokyčių dydžius.
Procentinių pokyčių skaičiavimai paklausos kreivės atkarpoje priklauso nuo to, kuris ataskaitos taškas pasirenkamas: jie bus skirtingi skaičiuojant nuo kreivės atkarpos pradžios ir nuo tos pačios atkarpos galinio taško. Elastingumas neturėtų priklausyti nuo susitarimo pasirenkant atskaitos tašką. Šiai problemai išvengti naudojamas atkarpos vidurio taškas, arba vidurkis.
Paklausos elastingumas kainai nustato bendrųjų pajamų pokytį, keičiantis kainai. Jei paklausa yra elastinga, tai kainos sumažėjimas padidins pajamas (PxQ). Jei paklausa yra neelastinga, tai kainos kritimas sumažins pajamas. Galiausiai jei paklausa yra pavienio elastingumo, tai kainos pokytis nepakeis bendrųjų pajamų dydžio.
Paklausos arba pasiūlos kreivės nuolydis nėra jų elastingumo atspindys. Jei dvi kreivės praeina per tą patį tašką, tai nuožulnesnė kreivė yra elastingesnė.
Paklausos elastingumas kainai priklauso nuo daugelio veiksnių. Paklausos elastingumas turi tendenciją būti aukštas: jei prekė yra daugiau prabangos, o ne būtinybės dalykas; jei prekė yra pakankamai didelė ir brangi, o ne smulki ir sudaranti tik mažą bendrųjų vartotojo išlaidų procentinę dalį; jei prekė turi artimų pakaitalų; jei yra pakankamai ilgas laikotarpis.
Pasiūlos elastingumas kainai linkęsw būti aukštas: jei yra pakankamai ilgas laikotarpis; jei prekė turi artimų pakaitalų gamyboje, t.y. jei gamybiniai ištekliai lengvai gali būti perorientuoti į kitų produktų gaminimą; jei prekė gali būti lengvai išsaugoma.
Apmokestinimo srytis, t.y. mokesčio pasiskyrstymas tarp rinkos dalyvių, priklauso nuo santikinio paklausos ir pasiūlos elastingumo. Tų prekių, kurių elastingumas yra didesnis, negalima apkrauti dideliais mokesčiais. Prekės, kurių elastingumas yra mežesnis, apmokestinamos didesniais mokesčiais. Jei pasiūla yra mažiau elastinga už pajklausą, tai didžioji galutinių mokesčių dalis tenka pardavėjams (gamintojams). Jei paklausa yra mažiau elastinga už pasiūlą, tai didžioji galutinių mokesčių dalis atitenka pirkėjams (vartotojams).
Mokesčių pajamos priklauso nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo. Jei vienas ir kitas elastingumas yra aukšti, tai, nustačius mokestį, gerokai sumažėja perkamų ar parduodamų prekių kiekis, o galiausiai sumažėja ir pajamos, gaunant renkant mokesčius. Kuo mažesnis pasiūlos ir paklausos elastingumas, tuo mažesnis bus kiekio sumažėjimas ir tuo didesnės gaunamos pajamos.
Kadangi pasiūlos elastingumas yra didesnis esant ilgesniam laikotarpiui, todėl dauguma neigiamų nuomos kontrolės padarinių išryškėja tik po tam tikro laiko. Butų skaičius laipsniškai sumažėja, jei nuoma yra išlaikoma dirbtinai žema.
Paklausos elastingumas kainai matuja perkamo prekės kiekio reakciją į tos prekės kainos pokytį. Panašiai paklausos elastingumas pajamoms matuoja perkamo prekės kiekio reakciją į pajamų pokytį.
Elastingumas gali būti svarbus tiek tarptautinėje prekyboje, tiek šalies vidaus ekonomikoje. Nuo 1985 m. žemas trumpalaikis elastingumas reiškė tai, kad JAV eksporto apimtis lėtai reagavo į JAV dolerio kainos kritimą užsienio valiutų atžvilgiu.

Naudota literatūra

1. A.Jakutis, V.Petraškevičius, A.stepanovas, L.Šečkutė, S.Zaicev, Ekonomikos teorijos pagrindai. // V. (37-46psl.)
2. Kauno technologijos universitetas, Mikroekonomika // V. 2000m. (52-75 psl.)
3. Paul Wonnacott, Ronald Wonnacott, Mikroekonomika // kng. (92-111).
4. http://www.olis.oecd.org/olis/1999doc.nsf/linkto/eco-wkp(99)17
5. http://www.imf.org/external/pubs/cat/longres.cfm?sk&sk=2786.0
6. http://www.tingiu.lt/ekonomika.htm
7. www.fmmc.lt/lit/world/paskaita7-7.htm

Leave a Comment