ekonomiksas

Ekonomikos sąvoka

Žodis ,,ekonomika‘‘ kilęs iš graikų kalbos: ,,oikos‘‘ – būstas, ūkis, ,,nomos‘‘ – valdymo, tvarkymo menas.
Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patarimo, o jei kas suklysta, pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje buvo kaupiamas, apibendrinamas – formavosi ekonomikos mokslas: nuo ekonominių minčių senovės Egipto papirusuose iki naujausių Nobelio laureatų darbų.
Bet kuriame ūkyje visada iškyla pasirinkimo prroblema: ką gaminti, kaip gaminti iš esamų (dažniausiai ribotų) išteklių ir kam paskirstyti produktus.
Jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių arba jei visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius, tuomet nebūtų ekonominių problemų.
Aukštą išsivystymo lygį pasiekusių šalių universitetų vadovėliuose ekonomikos mokslo objektas apibūdinamas įvairiai, tačiau daugiausia taip:
ekonomika (economics) – tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausią.
Kitaip sakant, tai mokslas apie tai, kaip žmonės geriau apsirūpinti maistu, būstu, rūbais ir kitais būūtinais dalykais, kaip spręsti su tuo susijusias problemas.

Ekonomikos sistemos

Tai, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų, priklauso nuo ekonomikos sistemos. Nuo jos priklauso ir atsakymas į pagrindinius klausimus – ka, kaip ir kam gaminti.
Ekonomikos sistemos dažniausiai skirstomos į keturis pagrindinius tipus: pa

apročių, grynojo kapitalizmo, komandinę ir mišriąją ekonomikos sistemas.
Papročių (traditional economy) sistemoje ekonominės problemos sprendžiamos remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis.
Kai kuriose šalyse susidariusios kastos, kurios lemia žmogaus vietą visuomenėje. Pereiti iš vienos kastos į kitą būna sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse.
Grynoji kapitalistinė (pure capitalism) ekonomikos sistema remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės institucijos ar kitos grupės visiškai nesikiša į ekonomiką.
Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti tokia gamybine veikla, kokia tik nori, jei turi tam lėšų. Jei yra paklausa, galima verstis savo verslu, jei ne, teks nutraukti verslą, kai pasibaigs pinigai. Grynojo kapitalizmo visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis – užtikrinti normalų pelną.

Esant komandinei (ccommand) ekonomikos sistemai, visus sprendimus dėl to, ką, kaip ie kam gaminti, priima vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Vietoje rinkos stimulų šiuo atveju naudojamos centrinių valdymo institucijų komandos.

Gyvenime ilgą laiką negalėtų egzistuoti nei grynai kapitalistinė, nei grynai komandinė sistema. Pirmoji gana greitai suformuotų įvairias grupuotes, siekiančias dominuoti rinkose. Komandinėje sistemoje atsiranda neįveikiamų problemų, kai bandoma viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl tose šalyse, kurios priskiriamos prie komandinės sistemos grupės, gr
reta komandinio valdymo esama nemažai rinkos sistemos elementų.

Taigi šalis gali būti laikoma kapitalistinės ar komandinės sistemos šalimi pagal tai, kokios sistemos elementai vyrauja.

Dauguma ekonomistų mano, kad tokios šalys kaip JAV, Anglija, Prancūzija, Vokietija ir daugelis kitų turi

mišriąją kapitalistinę (mixed capitalistic system) sistemą. Čia vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės.

Paprastai vyriausybės sprendžia šiuos uždavinius:
1. Rengia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę, tačiau neleistų piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia.
2. Skatina ekonomikos sabilumą ir augimą.
3. Skatina teisingą, bešališką paskirstymą.
4. Reguliuoja visuomeninių prekių (t.y. tų, kurias vartoja ne tik tie asmenys, kurie sumoka už tą prekę) gamybą.
Aišku, vyriausybė sprendžia ir daugiau uždavinių, kuriuos būtina spręsti, norint užtikrinti efektyvų rinkos funkcionavimą.
Tiek ekonomikos teorija, tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema, kurioje vyrauja ne komandiniai, o rinkos santykaiai. Tiek TSRS, tiek kitose komandinės ekonomikos šalyse nuolat trūkdavo vienų ar kitų prekių, per lėtai augo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas. Viena vertus, tą sąlygojo problemos, kylančios bandant centraizuotai apdoroti tokį didelį kiekį informacijos, kuris būtinas norint subalansuoti visas ekonomikos šakas. Kita vertus, prekių trūkumas dažnai geriau, nei prekyba subalansuotoje rinkoje, tenkino daugybės ,,skirstytojų‘‘ ekonominius interesus.

Ekonomiksas

Ekonomiksas – yra šiuolaikinės teorinės ekonomikos pagrindinė srovė, susiformavusi XIX a. pabaigoje – XX a.

. pradžioje. Jo, kaip ir visų ekonomikos mokslų, objektas yra ekonomika, ūkis, ūkinė veikla. Ekonomiksas tiria tam tikrą ūkinės veiklos aspektą – ūkinę veiklą racionalumo požiūriu. Tai jo dalykas.
Lietuviškose mokymo priemonėse ekonomiksas neretai vadinamas ,,ekonomikos teorija‘‘, ,,bendroji ekonomikos teorija‘‘. Šie terminai žymi sąvokas, apibūdinančias kur kas platesnį ūkio reiškinių ratą, negu ekonomikos terminas. ,,Ekonomiksas – mokslo šaka, nagrinėjanti ribotų išteklių paskirstymą, tenkinant neribotus žmonių poreikius‘‘ (Petras Auštrevičius, Dainius Pupkevičius.Šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopedinis žodynas. V.,1991, p.59).
Terminas ,,ekonomikos teorija‘‘ reiškia bet kurio ekonomikos mokslo, disciplinos teoriją, o ,,bendroji ekonomikos teorija‘‘ – įvairias teorinės ekonomikos sroves, pavyzdžiui, politinę ekonomiją, kuri, skirtingai nuo ekonomikso, savo tyrimuose pirmiausia iškelia ūkinės veiklos socialinį teisingumą, o ne jos racionalumą, kuriuos pirmiausia ir domisi ekonomiksas .

Gamta, visuomenė, ekonomika

Mus supančią aplinką paprastai vadiname pasauliu. Jame galime išskirti gamtą ir kultūrą – žmonių protu ir rankomis perdirbtus gamtos kūnus (materialiąją kultūrą) ir grynai davsinius darinius (dvasinę kultūrą) – mokslą, ideologiją, meną, religiją ir t.t. Gamta domina ekonomiksą visų pirma kaip atkuriami ir neatkuriami gamtos ištekliai. Ištekliai, tiesiogiai naudojami gėrybių gamybai, yra vadinami gamybos veiksniais. Ekonomiksas tiria materialiosios bei dvasinės kultūros darinius kaip gamybos veiksnius ir jų apribojimus.
Rinkos ūkyje gamybos veiksniai turi kapitalo formą: daiktinio, žmogiškojo, informacinio, socialinio.
Visuomenę galima apibūdinti kaip istoriškai ap

pbėbrėžtą žmonių bendriją su savo materialiąja ir davsine kultūra ir apibrėžta gamtine aplinka. Ši bendrija yra labai sudėtinga, įvairialypės veiklos sistema, atliekanti daug funkcijų, tarp jų ir – ūkinę.
Taigi ekonomika yra materialiosios ir dvasinės kultūros darinys, tiesiogiai susijęs ir su gamta, ir su kultūra. Tiek ,,gamtą‘‘, tiek ,,kultūrą‘‘ galima skirstyti į sudedamąsias dalis, turinčias nebienodą sąryšį su ekonomika. Ekonomikai itin svarbią reikšmę turi krašto gamtos turtai, klimatas, teisės sistema, žmonių psichologija, tautos charakteris.
Gamtos, kultūros ir ekonomikos santykis istoriškai kinta. Bendra to kitimo linkmė ta, kad visuomenė, visų pirma savo ūkine veikla, vis palčiau ir giliau įsisavina ją supančią gamtą, vis tiksliau skaičiuoja naudą ir išteklius, naudojamus įvairiose savo veiklos srityse, o ūkinėje veikloje vis plačiau taiko įvairius dvasinius darinius. Kitų visuomenės veiklos sričių ekonomizacija, o ūkinės veiklos socializacija sukelia ir neigiamų pasekmių: neatkuriamų gamtos išteklių išsėimą, gamtos taršą, meno komercializacij ir t.tt
Visuomenė ir jos ekonomika yra labai sudėtingos, pasižyminčios rizika ir neapibrėžtumu, sistemos.
Visuomeniniai, tarp jų ir ūkiniai, reiškiniai – tai žmonių sprendimų, vertinimų, ju elgsenos rezultatai. Jie priklauso nuo žmonių interesų, siekių, valios ir pan. Ekonomikoje jiems esminę įtaką daro išteklių ir pagamintų gėrybių nuosavybės forma bei jos socialinis pobūdis. Kitaip sakant, ar jie priklauso atskiram individui, ar jų grupei, ar visiems visuomenės nariams valstybės asmenyje; kiek šios nuosavybės formos yra privačios ir kiek visuomeninės, t.y., kiek gerai, išsamiai yra visuomenės kontroliuojamos tikrai savo interesais.
Prastai kontroliuojama valstybinė nuosavybė gali įgauti privačios nuosavybės bruožų, o tinkamai konroliuojama individuali ir grupinė nuosavybė – visuomeninės nuosavybės bruožų.

Ekonomiksas tiria dabarties ūkio formas – rinkos ūkį ir mišrią ekonomiką, kurioje vyraujanti forma yra rinkos ūkis. Teorinė ekonomika, o tuo labiau jos pagrindinė srovė ekonomiksas – tai iš esmės rinkos ūkio bendroji teorija. Atskiras jos sroves domina apibrėžti rinkos ūkio aspektai, problemos, klausimai, ekonomiksą – visų pirma ūkinės veiklos racionalumas, politinę ekonomiją – jos socialinis teisingumas. Tačiau visų jų tyrimo objektas yra ekonomika, ūkinė veikla.

Ūkinė veikla – ekonomikso oblektas

Visuomenė gyvuoja ir plėtojasi, tik tenkindama savo materialius ir davsinius poreikius. Jiems tenkinti reikalingos gėrybės. Materialias gėrybes pateikia visuomeninė gamyba. Jos funkcija – iš išteklių, kuo taupiau juos naudojant, pagaminti ir paskirstyti materialias gėrybes visuomenės poreikiams tenkinti. Visuomeninė gamyba yra visuomenės gamybinės ir ūkinės veiklos vienybė: būtina ne bet kaip, o taupiau pagaminti ir paskirstyti.

Ekonomikso dalykas

Kiekvienas mokslas siekia atskleisti esminius, galiausiai – preižastinius ryšius tarp tyrinėjamų reiškinių, procesų, jų esmių. To siekia ir ekonomiksas, nagrinėdamas ūkinės veiklos racionalumą ir socialinį teisingumą.
Masinėje ūkinėje veikloje išryškėja tam tikri pasikartojimai, kitimo tendencijos – visa tai, ka mokslas paprastai vadina dėsniais, principais, nuostatomis ir t.t.

Ekonomikso dėsniai

Specialiais metodais galima nustatyti vis gilesnius ir bendresnius ryšius tarp ūkio reiškinių, jų esmių. Taip gaunami vis abstraktesni, bendresni ekonomikos mokslų dėsniai, principai, teoremos ir pan. Pačius bendraiusius ūkinės veiklos dėsnius, principus ir formuluoja teorinė ekonomika.
Dabartiniu metu teorinė ekonomika, ypač ekonomiksas, vis labiau vengia atskleistus esminius ūkio ryšius vadinti dėsniais, o įvardija ,,teiginiais‘‘, ,,tvirninimai‘‘ ir pan., nes tie esminiai ryšiai nėra tokie pastovūs, bendri ir nebanalūs kaip ryšiai gamtoje.
Net ir bendriausiai suprantami esminiai ūkio ryšiai neretai yra sudėtingi. Jie turi įvairias savo charakteristikas, parametrus todėl juios galima įvairiai tirti. Ekonomikso atstovus pirmiausiai domina tos esminių ūkio ryšių charakteristikos ir parametrai, kurie susiję su ūkiškojo principo įgyvendinimu ūkiniame vienete (mikrolygis), nacijos ūkyje (makrolygis) ir net pasauliniame ūkyje (globalinis lygis). Neretai ekonomikso dalykas ir nusakomas išvardijant tas mikroekonomines, makrekonomines bei globalinius problemas.

Ekonomikso metodai

Mokslo metodai gana įvairiai suprantami: vieni juos supranta labai plačiai, apimdami ir bendriausią požiūrį į tiriamą objektą, pavadindami visa tai metadologija, kiti supranta siaurai, kaip tyrimo techniką – privalomų operacijų, procedūrų sistemą.
Teorinėje ekonomikoje, kartu ir ekonomikse, dėl tiriamo objekto specifikos bendras požiūris į tiriamą objektą turi ypatingą reikšmę. Kita vertus, jis tam tikru mastu sąlygoja ir tyrimo techniką.

Ekonomikso metadologija

Teorinėje ekonomikoje ir jos srovėje- ekonomikse bendras požiūris į ūkį įvairiai grupuojamas. Paprastai išskiriamas racionalistinis, dialektinis, subjektyvistinis, pozityvistinis požiūris. Dabartiniame ekonomikse vyrauja pozityvizmo atmaina – pragmatizmas.
Racionalistinis požiūris – tai protu grindžiamas požiūris į ūkio reiškinius. Jo šerdis yra teiginys, kad už ūkio reiškinių yra natūralūs, galimi pažinti esminiai ūkio ryšiai, dėsniai, kuriuos ekonomikos mokslas ir turi atskleisti. Racionalistinis požiūris padėjo mokslinius teorinės ekonomikos pagrindus.
Dialektinis požiūris – į ūkį ypatingą dėmesį kreipia į reiškinių ir jų esmių tarpusavio ryšius, jų kitimą, to kitimo pobūdį ir šaltinius – prieštaravimus. Šis požiūris akcentuja istorizmą ir aktyvų subjekto vaidmenį istorijoje: ūkio reiškinių raida priklauso nuo objektyvių istorinių sąlygų ir nuo subjektų veiklos.
Subjektyvesnio požiūrio į ūkinę veiklą kertinis akmuo yra tvirtinimas, kad ekonomika – tai visuma atskirų ūkio subjektų sprendimų, nulemtų to, kaip jie vertina savo naudą ir galimybes. Teorijos uždavinys – atskleisti tos elgsenos bruožus, būdingus ūkio subjektams apskritai, siekti tą elgseną kuo tiksliau aprašyti.
Pozityvistinis, empirinis požiūris tvirtina, kad ekonomika – tai visuma ūkio reiškinių, už kurių kokių nors esmių nėra ir būti negali, yra tik ūkio faktai. Teorijos uždavinys – aprašyti tuos faktus, nustatyti jų tarpusavio funkcinius ryšius, plačiai naudojant formalias procedūras.
Vieną ar kitą bendrą požiūrį į ūkį lėmė daugelis veiksnių, tarp jų ir praktikos poreikiai, bendri mokslų laimėjimai, atskirų ekonomistų, jų grupių reiškiami interesai ir kt. Taip pradiniais teorinės ekonomikos etapais, kai ji plėtojasi daugiausiai kaip politinė ekonomija, vyravo racionalistinis ir dialektinis pžiūris; vėlesniais etapais vis labiau įsigali subjektyvistinis ir pozityvistinis požiūris į ūkį. Dabartiniame ekonomikse vyrauja pragmatizmas, jungiantis apibrėžtus racionalizmo ir empirizmo elementus. Jo šerdis – teorinių teiginių vertinimas pagal praktinius rezultatus; vienintelis tiesos kriterijus – praktinė nuada.

Ekonomikso metodai (tyrimo technikos)

Ekonomiksas plačiai naudoja bendruosius mokslo metodus (analizę, sinntezę, indukciją, deukciją, idealizaciją, palaipsnę konkretizaciją, analogiją ir t.t) bei tų metodų taikymo procedūras (stebėjimą, grupavimą), formalizavimą ir modeliavimą, struktūrinę – funkcinę ir sisteminę analizę ir pan.). Gamtos moksluose įvairios procedūros ir metodai paprastai taikomi atliekant eksperimentus laboratorijose. Ekonoomiksas, kaip ir visi ekonomikos mokslai, turi labai ribotas galimybes vykdyti laboratorinius, o tuo labiau – realius (ūkyje), eksperimentus. Todėl tenka taikyti ,,eksperimentą mintyse‘‘ – taikyti idealizaciją: tariame, kad ūkio reiškinius veikia tik tam tikras veiksnys, o visi kiti neveikia, nekinta, yra duoti. Tokiu būdu analizės (skaldymo) keliu einama nuo reiškinių (atskiro) prie jų esmės (bendro). Tai indukcijos kelias.
Indukcija – tai mokslinio tyrimo metodas, kai nuo atskirų faktų, teiginių einama prie bendresnių teiginių. Tokiu būdu apibrėžtuose reiškniuose išskiriama, kas yra bendro. Pavyzdžiui x, y, z pirkėjai ir s, š pardavėjai mainuose siekia kuo didesnės sau naudos; remiantis tuo, tvirtinama, kad visi rinkos subjektai siekia kuo didesnės sau naudos. Kadangi tiriamų reiškinių aibė gali būti neišsami, tai indukcijos keliu gauti teiginiai nėra pagrįsti ir patikimi.
Tam tikri tikslu tiriant apibrėžtus ūkio reiškinius, taikoma daugiau ar mažiau atitinkamų idealizacijos sąlygų. Tačiau yra ir keletas bendrų, taikomų daugumoje ekonomikso tyrimų. Gana plačiai taikoma simetrinio (visiems vienodo) ir omnipotencialus (visiško) ūkio subjektų informatyvumo prielaidos. Priimama, kad visi ūkio subjektai turi tą pačią ir išsamią informaciją.
Paskutiniu metu plėtojams ,,eksperimentinis ekonomiksas,,: laboratorijose, naudojant informacinę techniką ir atitinkamus metodus, stengiamasi patikrinti ekonomikso teiginius; pavyzdžiui, homo economicus, visiško informatyvumo, begalinio konkurentinės rinkos ūkio subjektų skaičiaus ir kt. Šitaip nustatyta, kad F. Hayek tvirtinimas, jog rinka gerai veikia ir esant apibrėžtai ribotam rinkos subjektų informatyvumui, yra teisingas.
Pati idealizacija yra loginė-istorinė: vadovaujantis tyrimo uždavinių apibrėžtu požiūriu į ūkį, turimu tyrimo instrumentariumi (pvz,. Informacinė technika, matematiniai metoda) abstrahuojamasi nuo reiškinio istorinėje raidoje atsiradusių sprendžiamo uždavinio atžvilgiu šalutinių veiksnių. Pavyzdžiui, jei tarsime, kad tyrimo uždavinys yra nustatyti, kas lemia apibrėžtų standartinių prekių kainą konkurentinėje rinkoje, ir vadovausimės požiūriu, kad žmonių visuomenėje svarbiausios sąnaudos yra žmogaus darbo sąnaudos, tai logiška teigti, jog pasiūla lygi paklausai, kad kapitalo sąnaudos ir prekės naudingumas yra duoti, kad rinkoje nėra monopolijų, kad nėra ekologinių ir valsrybės ūkio reguliavimo išlaidų, kad pirkėjai ir pardavėjai yra homo economicus ir t.t. ir pan. Gausime, kad kainos esmę sudaro visuomeniškai būtinos darbo sąnaudos prekei pagaminti. Bet, siekiant konkrečiau paaiškinti tiriamos prekės kainą, jos kitimą, to aiškiai maža. Reikia atsižvelgti į įtaką veiksnių, nuo kurių buvo abstahuotasi, t.y. taikyti palaipsnę konkretizaciją. Ji yra sintezė ir dedukcija – įjungiant vis naujus veiksnius, einama nuo bndro prie atskiro.
Dedukcija – tai mokslinio tyrimo metodas, kai nuo bendrų teiginių einama prie atskirų, konkrečių teiginių. Dedukcijoje priimamos apibrėžtos, plačiai pripažintos ar įrodytos prielaidos, ir samprotavimais, paremtais logikos dėsniais, iš tų prielaidų išvedami atskiri teiginiai. Pavyzdžiui, iš prielaidos homo economicus – bet kuris rinkos subjektas mainuose siekia sau kuo didesnės ekonominės naudos. Jei prielaidos pagrįstos, tai ir išvados teisingos.
Palaipsnė konkretizacija, kaip ir idealizacija, yra loginė-istorinė: veiksniai paprastai įjungiami į analizę taip, kaip jie istoriškai atsirado. Iš anksčiau pateikto idealizacijos ir palaipsnės konkretizacijos taikymo pavyzdžio gausime, kad tik neišsivysčiusiame rinkos ūkyje darbas buvo beveik vienintelės prekės gamybos sąnaudos, kad buvo gaminama vietinei, žinomai rinkai (paklausa lygi pasiūlai). Tuo tarpu išplėtotoje rinkoje kainą veikia ir tai, kiek sunaudota kapitalo prekei pagaminti, kokios gamtos taršos kaštai ir kiti veiksniai. Jie modifikuoja, keičia kainos ,,centrą‘‘. Taigi vis naujų veiksnių įtraukimas į analizę teikia vis naujas kainos esmės modifikacijas, ir tik atsižvelgus į visas jas, galima gerai paaiškinti kainas ir jų kitimą.
Pritaikę n idealizacijos sąlygą, gausime, kad kainos esmė yra visuomeniškai būtinos darbo sąnaudos. Pasitelkę palapsnę konkretizaciją, rasime daug kainos esmės modifikacijų. Remiantis kainos esme ir jos modifikacijomis, aiškinamos kainos ir jų kitimas.
Teorinėje ekonomikoje, taip pat ir jos srovėje – ekonomikse, vis plačiau taikoma analogija. Ekonomistai ieško panašumų su fizikos, biologijos mokslų tiriamais reiškiniais ir bando taikyti tų mokslų metodus. Pavyzdžiui, nustato ir tiria ,,ekonominius laukus‘‘, gravitacijos teiginius taiko regionų ekonomikos teorijoje, termodinamikos – ūkio augimo teorijoje, ūkio pusiausvyros teorijoje taiko homeostazės mechanizmų sąvoka, pasiskolintą iš biologijos, ir daugelį kitų ,,skolinių‘‘.
Ekonomiksas plačiai naudoja formalius metodus, kuriuos išrutuliojo statistika ir matematinis modeliavimas. Pastarasis pateikia aparatą, kuris leidžia ūkio problemą suformuluoti kaip matematinį uždavinį ir jį išspręsti, matematinėmis priemonėmis analizuoi ūkio problemą. Taip gaunamos žinios, kurių kitais būdais neįmanoma gauti. Matematiniai ekonomikos modeliai pasitarnauja ūkio reoškinių prognozėms, iš dalies pakeičia realų eksperimentą.
Matematinio modeliavimo taikymą ekonomikse ribija tai, kad dažnai nėra tinkamų duomenų apie ribinius ūkio reiškinių dydžius, svarbių ekonominių kategorijų negalima išreikšti kiekybiškai, nėra tinkamo matematinio aparato, pakankamai galingos informacinės tecnikos ir t.t
Nepaisant matematinio modeliavimo sunkumų, ekonomiksas yra labai matematizuota teorinės ekonomikos srovė. Ypač gausu jame įvairiausių grafikų. Akademiniuose vadovėliuose jų tiek gausu, kad kai kas ekonomiksą pašaipiai vadina ,,mikyklinės klasės lentos mokslu‘‘.
Grafikai yra itin paranki ūkio reiškinių sąveikos pavaizdavimo ir aiškinimo priemonė. Vaizduojant ryšius koordinačių sistemoje, gaunamos tiesės ir kreivės, kurios akivaizdžiai parodo ryšį taro ūkio reiškinių, kurių vienas laikomas argumentu, o kitas – funkcija. Iš tokio grafiko galima gauti nemaža įvairios informacijos. Pavyzdžiui, tų kreivių ar tiesių nuolydis į koordinačių ašį, matuojamas trigonometriniais kampais, bylos apie tai, kaip jautriai reaguoja vienas ūkio reiškinys į kito reiškinio kitimą.
Moksliniai metodai, žinoma, neapsaugo ekonominės analizės nuo klaidų, o tik mažina jų galimybes. Klaidos daugiausia susijusios su daromais prielaidomis ir tų prielaidų bei gautų išvadų aiškinimu. Labai sudėtingų sistemų analizėje mažiausias skirtumas prielaidose dažnai lemia didelius skirtumus išvadose. Dėl to itin svarbu, kaip aišknamos gautos išdavos. Viena neretai pasitaikanti aiškinimo klaida yra ta, kad funkciniai ryšiai laikomi priežastiniais.
Tokios ir panašios klaidos būdingos ne tik ekonomiksui. Įveikdamas jas, ekonomiksas žengia į priekį.

Ekonominiai procesai vyksta įvairiuose lygiuose, pradedant nuo gamybos ir prekybos ir baigiant dešimtimis tarptautinių susitarimų; vadinasi, ir ekonomistai privalo nagrinėti ūkinę veiklą tiek mikroekonomikos, tiek makroekonomikos aspektais. Taigi ekonomikos teorijos mokslas tradiciškai skirstomas į dvi dalis: mikroekonomiką ir makroekonomiką.
Makroekonomika – ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti nacionalinę ekonominę sistemą kaip visumą, t.y. visą šalies ūkį ir pirmiausia – bendrąjį užimtumą, nedarbą, nacionalinį produktą ir infliaciją.
Makroekonomikos teorija susikoncentruoja visos ekonomikos veikloje ir pagrindinių jos sektorių – namų ūkio, verslų ūkio firmų ir valstybės – sąveikoje šalies vidaus ir tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, makroekonomikos lygyje ekonomistas galėtų nagrinėti, kodėl vidutinės vartyojimo reikmenų kainos lietuvoje 1995 metais buvo keliolika procentų didesnės negu 1994 metais, arba kodėl per paskutinį penkmetį buvo atleista iš darbo apie 62 tūkst. žmonių.
Makroekonomika tiria bendrąją šalies ekonomikos veiklą ir jos tendencijas, t.y. kokiu greičiu plėtojasi pati ekonomika; kiek sukuriama bendrosios produkcijos; kokios yra bendrosios pajamos; naudodamiesi tokių svertų rodikliais, kaip BNP, infliacijos tempai, vertojimo kainų indeksai, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, darbo našumas, valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas ir kt. Ji taip pat ieško atsakymų, kaip daugiau sukurti darbo vietų, plėsti prekių gamybos bei paslaugų mastą.
Makroekonomika įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos kilimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tikslai, kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyventojų gyvenimo lygio kilimo tempai, ekonominė laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti uždirbtuosius pinigus kaip nori ir kt. Svarbus ir ekonominis saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų bijoti, kad liga ar kita katastrofa įstums juos į beviltišką finansinę situaciją.
Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Kiekvieno demokratinės visuomenės piliečio pareiga – rinkimuose balsuoti už tuos kandidatus į valstybės valdžios postus, kurie siūlo tvirčiausiai pagrįstą šių tikslų, įgyvendinimo ekonominę politiką. Taigi išmanyti ekonomiką yra ir mūsų pilietinė pareiga.
Makroekonomikos politika – tai vyriausybės tikslų ekonomikoje nustatymasir kontrolės priemonių taikymas tiems tikslams pasiekti.
Makroekonomikos tikslai apima visšką gyventojų užimtumą, infliacijos mažinimą, ekonomikos plėtrą ir mokėjimų balanso pusiausvyrą. Šalies iždo politika ir pinigų politika yra pagrindinės ekonomikos reguliavimo priemonės. Sakykim, automobilio greitis rikluso nuo kuro tiekimo, o makroekonomika – nuo pinigų politikos, kuri ir kontroliuoja visuomenės aprūpinimą pinigais, bei nuo iždo politikos, tvarkančios valstybės pajamas ir išlaidas. Ekonomikos valdymas iš esmės yra kiekvienas šalies centrinio banko ir vyriausybės rankose, nes jie valdo pinigų kekį, kurį galima būtų pavadinti kuru ekonomikos plėtojimo krosnyje.
Taigi, kitaip tariant, galima teigti, kad makroekonomika yra žvilgsnis į tam tikros šalies ekonomikos peizažą, iš paukščio skrydžio. Jeigu stebėsime, kaip veikia atskiros ūkio įmonės arba vartotojai, tai bus vadinamoji mikroekonomika.
Mikroekonomika – ekonomikos mokslo šaka, nagrinėjanti atskirų nacionalinės ekonomikos sektorių, namų ūkio, verslo firmų, ūkio šakų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkinių (ekonominių) subjektų veiklą. Ji nagrinėja išteklių ir pajamų paskirstymo problemas.
Kitaip tariant mikroekonomika nagrinėja pagrindinį ekonomiką sudarančių elementų – individualių vartotojų, įmonių, išteklių savininkų, ekonomikos šakų – elgseną bei parduotų gamybos veiksnių išlaidų ir prekių bei paslaugų rinkos kainų ir kiekio nustatymą, t.y. tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas. Mikroekonomika tyrinėja, kokią įtaką daro žmonių, verslo firmų bei visuomenės pasirinkimams priežasties – pasekmės ryšiai. Ji analizuoja tokius veiksnius, kaip išteklių stygius, mokėjimas pasirinkti ir alternatyvieji kaštai, taip pat gamyba bei vartojimas. Principinę reikšmę mikroekonomikos specialistai skiria kainų bei jų daromo poveikio ūkio elementams tyrimui.
Atitinkamai mikroekonomikos teorija sutelkia dėmesį individualių ūkinių vienetų veiklai ekonomikos viduje. Pavyzdžiui, mikroekonomikos lygyje ekonomistai galėtų ištirti, kiek Lietuvoje pramonės įmonės priklauso nuo technikos teikimų iš NVS šalių arba kaip jos reaguos, jeigu, tarkime, įrengimų ir mašinų kainos padidės 20 proc.
Pagrindinis mikroekonomikos metodas – naudojantis gana tobula individualių ekonomikos subjektų elgsenos teoriją, bandoma numatyti, koks bus šios elgsenos rezultatas įvairiose rinkų sistemose. Taigi mikroekonomika – mokslas, skiriantis ypatingą dėmesį rinkos procesams ir jų veikimui.
Nepaisant mikroekonomikos ir makroekonomikos skirtumų, prieštaravimų tarp jų nėra. Visą valstybės ekonomiką galėtume nagrinėti sumuodami atskiras rinkas, tačiau tokiu būdu gautas modelis būtų toks sudėtingas, kad neleistų suvokti ekonominio gyvenimo dėsnių. Makroekonomika, kaip ,,visumos vaizdas‘‘ apie tokius viską apimančius ekonomikos veiksnius, kaip ekonomikos kilimas, nedarbas, infliacija, valstybės išlaidos, padeda sudėtingus ekonominius procesus paversti valdomais elementais, apibūdinti ekonomikos kaip visumos rezultatais ir nustatyti sprendžiamų problemų mastą. Beveik kasdien masinės informacijos priemonės atkreipia mūsų dėmesį į šalies infliacijos, nedarbo lygį, skelbia gamybos kilimo arba nuosmukio tempus. Visa tai plačiai diskutuojama, ieškoma priemonių, kaip minėtąsias problemas spręsti. Ekonomikos būklės sebėjimui bei jos valdymui pasitelkiami įvairūs makroekonominiai modeliai. Dauguma ekonomikos veiksnių, turinčių įtakos mūsų kasdieniniam gyvenimui, pirmiausia nulemia makroekonomikos sprendimai.
Kita ekonmikos dalis – ,,smulkioji‘‘ – tai atskirų individų ir firmų ekonominė veikla, kuri vadinama mikroekonomika. Tai akroekonomikos, tiriančios ekonomikos visumą, priešybė. Panašiai kaip mikroskopas, tyrinėjantis smulkiausias dalelytes, taip ir mikroekonomika tiria ūkinių individų elgseną bei firmų įvairiomis ekonominėmis sąlygomis veiklą. Mikroekonominis metodas tinka nagrinėjant įmonės gamybos efektyvumą, pavienių ekonomikos subjektų sprendimus, atskirų prekių kainodarą ir pan.
Galima sakyti, kad makroekonomika orientuojasi į visos ekonomikos elgseną, o mikroekonomika – į sprendimus priimančius ekonominius subjektus.

Išvados

Parašius šį darbą, galiu daryti tokią išvadą: visuomenė, remdamasi ekonominiu skaičiavimu, vykdo ūkinę veiklą, įgyvendina ekonominio racionalumo (ūkiškąjį) principą. Ekonomiksas ir tiria pačias bendriausias problemas, susijusias su šio principo įgyvendinimu.

Leave a Comment