TURINYS
ĮVADAS
1. EKONOMIKOS SISTEMOS.
1.1. RINKOS EKONOMIKA.
1.2. CENTRALIZUOTAI VALDOMA EKONOMIKA.
1.3. MIŠRI EKONOMIKA.
2. RINKOS EKONOMIKOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI.
3. RINKOS EKONOMIKA LIETUVOJE.
IŠVADOS
LITERATŪRA
Ekonomikos sistema ( economic system ) – trūkumo ir pasirinkimo problemų sprendimo būdas. Visose pasaulio valstybėse ekonominiai ištekliai ( darbo, žemės, kapitalo ), palyginti su visuomenės poreikių ir paslaugų paklausa, yra riboti, todėl labai svarbus išteklių paskirstymo principas. Šią funkciją gali atlikti trys pagrindiniai skirstymo būdai:1. Rinkos ekonomika, į kurią ištekliai patenka per rinką;2. Centralizuota komandinė ekonomika, kai šalies ūkis planuojamas iš centroir išteklius skirsto pati valstybė;3. Mišri ekonomika, kai išteklius skirsto ir rinka ir valstybė.Bet kurios šalies ekonomikos sitema sprendžia tuos pačius uždavinius, nepriklausomai nuo to, kas priima sprendimus: ar valstybė ar rinkos mechanizmas. Šie uždaviniai apima prisitaikymą prie nuolat besikeičiančių sąlygų ir sprendimus ką , kiek ir kaip gaminti bei kas suvartos arba įsigis pagamintas prekes. Ką turi gaminti šalies ūkis: grūdus ar tiksliuosius prietaisus, mėsą ar pieno produktus, chemines trąšas ar vaistus, lengvosios pramonės gaminius ar baldus? Daugelis šalių šias problemas sprendžia sėkmingai. Kaip firma gali gainti produkciją, kokius išteklius ir kokią technologiją įmonė panaudos, kur išdėstys savo gamybą? Technologiniai įvairių prekių gamybos procesai pasižymi savo specifika: darbo imlumu arba kapitalo imlumu. Konkrečios šalies išsivystymo lygis sąlyggoja darbo ir kapitalo išteklių panaudojimo gamybos procesuose santykį.Optimalus išteklių ir technologijų derinys yra nuolatinio visuomenės vystymosi proceso rezultatas. Kam atiteks sukurtos materialinės vertybės, kaip pagaminta produkcija bus paskirstyta atskiriems visuomenės nariams? Ši problema taip pat ne mažiau svarbi. Pagrindiniai paskirstymo modeliai yra lygiavinis, kai atskirų visuomenės narių gaunamų prekių bei paslaugų kiekis nežymiai skiriasi, ir diferencijuotas, kai paskirstymas vyksta pagal konkrečių visuomenės narių įnašą į veiklos rezultatą. Išsivysčiusių pasaulio valstybių patirtis rodo, kad kaip tik įvairiapusė stimulų sistema ura ekonominės sistemos vystymosi pagrindas.
Šiuos uždavinius sprendžia visos ekonomikos sistemos. Skiriasi tik atskirų šalių ekonomikos sistemų tikslai. Jie priklauso nuo vertinimo kriterijų, susiformavusių ir veikiančių tam tikroje visuomenėje. Tikslai gali remtis ne tik ekonomikos efektyvumo kriterijumi, bet ir politika, religija, ideologija, nacionaliniu nepriklausomybės siekimu.Rinkos ekonomikos arba laisvosios verslininkystės ( gryna kapitalistinė) sistema.Ji remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės organai ar kitos grupės nesikiša į ekonomiką. Šios sistemos esmė ta, kad į klausimus ką? kaip? ir kam? gaminti atsako pirkėjai ir pardaavėjai pagal pasiūlos ir paklausos dėsnius. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad be pardavėjų ir pirkėjų yra dar keletas svarbių rinkos elementų. Vienas jų privati nuosavybė. Privati nuosavybė – tai nuosavybė, kuria dispuonuoja atskiri asmenys bei privačios firmos, tai svarbiausia laisvosios verslininkystės (rinkos) sistemos teisė, garantuojanti asmens laisvę turėti, naudoti vertę turinčius produktus, jais disponuoti. Rinkos ekonomikoje gamybos priemonės priklauso privatiems asmenims – nuosavybė yra privati, o išteklius skirsto rinka pagal pasiūlos ir paklausoso dėsnius.Šios ekonomikos sistemos sąlygomis individai gali užsiimti kokia tik nori veikla, jei turi lėšų. Jei yra paklausa, gali verstis savo verslu, bet jiems gali tekti nutraukti veiklą, pinigams pasibaigus. Grynojo kapitalizmo visuomenėje yra daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, kurios varžosi siekdamos gauti pelną, o kainų lygis turėtų užtikrinti optimalų pelną. Privati nuosavybė skatina žmones naudoti savo nuosavybę, kad ji duotų pelną. Rinkos sąlygomis ūkinės veiklos priemonės tampa žmogaus veikliojo gyvenimo tikslu. Todėl ūkinė veikla akivaizdžiai priklauso nuo išorinių aplinkybių, verčia žmogų vis labiau didinti savo galimybes, pasinaudoti ypatingomis asmeninėmis – dalykinėmis savybėmis.Išryškėja išskirtinės žmogaus elgesio nuostatos – savanaudiškumas, racionalumas ir individualizmas. Rinkos ekonomika veikia savieigos (savireguliacijos), savaiminio judėjimo principu. Tik taip veikianti ekonominė sistema sudaro sžlygas ūkio subjektams operatyviai reaguoti į gausybę besikeičiančių aplinkybių. Tik taip veikianti ekonominė sistema gyvybinga, orintuota į žmogų ir jo poreikius. Pati bendriausia savaiminio ekonomikos judėjimo forma yra verslo laisvė.
Centralizuotai valdoma, planinė ( komandinė) sistema. Centralizuotai valdomos ekonomikos sąlygomis visus sprendimus apie tai, ką ir kaip gaminti lemia vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, oištekliai skirstomi pagal planą. Centralizuotai valdomos ekonomikos sistemos tipas viešpatavo Sovietų Sąjungoje, Albanijoje, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Kinjoje. Ten aukšto rango technokratų grupės – inžinieriai, ekonomistai, pramoninkai, vadinamieji planuotojai – konsultuoja politikos vadovus, kurie parengia ir įgyvendina centralizuotos ekonomikos sistemos planus. Šie planuoja ir nusprendžia, kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti. Jų balsą lemia kur statyti naujas įmones, kiek jose dirbs darbininkų, ar ten bus modernūs įrengimai ir pažangi technologija. Gyvenime ilgesnį laiką negalėtų egzistuoti nei grynai kapitalistinė – rinkos, nei grynai centralizuotai valdoma sistema.Rinkos ekonomika gana greitai suformuotų įvairias grupuotes, siekiančias dominuoti rinkose. Centralizuotai valdomoje sistemoje atsiranda neįveikiamos problemos, bandant viename centre apdoroti informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl buvusioje Sovietų Sąjungoje ir glaudžiai susijusiose su ja Varšuvos sutarties valstybėse: Rytų Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Rumunijje ir Vengrijoje greta centralizuoto valdymo egzistavo nemažai rinkos elementų. Nuo to kiek turto priklausė valstybei ir kaip griežtai planuojama panaudoti išteklius, priklausė ganėtinai dideli socialistinių šalių tarpusavio skirtumai.Taigi valstybė gali būti laikoma rinkos ar centralizuotai valdomos sistemos šalimi pagal tai, kurios sistemos elementų joje daugiau. Mišri ( socialinės rinkos) sistema. Dabartinio pasaulio šalyse yra mišri – rinkos ir valstybės ekonomika. Čia reiškiasi abiejų mechanizmų elementai, kurių santykis skirtingose šalyse yra nevienodas ( paprastai kiekvienos šalies ūkyje svarbiausias vaidmuo tenka vienam kuriam nors mechanizmui). Dauguma ekonomistų mano , kad tokiose šalyse, kaip JAV, Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir daugybėje kitų, įsitvirtinusi mišrioji kapitalistinė sistema. Mišrioje ekonomikoje viešpatauja ekonominė laisv, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės. Vyriausybės paprastai sprendžia šiuos uždavinius:1. Ruošia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę, tačiau neleistų piknaudžiauti ekonomine galia.2. Skatina ekonomikos stabilumą ir augimą.3. Skatina teisingą, bešališką pajamų paskirstymą.4. Reguliuoja visuomeninio produkto/prekių gamybą.(tai prekės ir paslaugos kurias teikia valstybė visų arba daugumos gyventojų labui – švietimas, sveikatos paslaugos, radijas, televizija ir kt.).Tiek ekonomikos teorija tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema , kurioje dominuoja ne komandiniai, o rinkos santykiai. Tiek SSRS, tiek kitose komandinės ekonomikos šalyse nuolat būdavo vienų ar kitų prekių trūkumas, per lėtai didėjo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas. Tai sąlygojo ne tik problemos, kylančios bandant centralizuotai apdoroti tokį didelį kiekį informacijos, kutis būtinas, norint subalansuoti visas ekonomikos šakas, bet ir tai, kad prekių trūkumas dažnai geriau tenkino daugybės “ skirstytojų“ ekonominius interesus, nei prekyba subalansuotoje rinkoje. Konkurencinės rinkos jėgos priverčia gamintojus “ šokti pagal vartitojų dūdelę“: pasikeitus vartotojų poreikiams, pomėgiams pasikeičia ir kainos; tada gamintojai skatinami didinti produkcijos gamybą, arba atvirkčiai, mažinti ją. Nors rinka verčia gamintojus “ šokti pagal vartitojų dūdelę“, tačiau gali vykti ir priešingas procesas, kad vartotojai taip pat “ šoka pagal gamintojų dūdelę“. Rinka visus įtraukia į sudėtingą sąveiką: pardavėjai reaguoja į pirkėjų norus pirkti, o pirkėjai reaguoja į gamintojų norą parduoti. Mišrioji ekonomika prilyginama pereinamojo laikotarpio visuomenei, kuriai budingas posūkis ir į naują civilizaciją ir į naują vystymosi stadiją. Manoma , kad šiuo metu vykstantys civilizacijs transformaciniai procesai gali būti apibudinti kaip pereinamojo laikotarpio į naują metacivilizaciją reiškiniai. Pirmiausiai atkreipiamas dėmesys į tai, kad didėja visuomeninių santykių socialumas, žmogus palaipsniui tampa istorinio proceso subjektu , one vien objektu, vis labiau ryškėja prieštaravimai tarp ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo, tarp ekonomikos socialičkumo ir žmogaus individualumo, tarp novacijų ir tradicijų.