Ekonomikos konspektai

Ekonomikos teorijos mokslas

Ekonomika- tai socialinis visuomeninis mokslas, nagrinėjantis visuomenės problemas.

Atsirado XVIII a. Kaip mokslas apie materialines gėrybes.

Ekonomika- tai mokslas apie turtą. Anksčiau turtiniai santykiai spręsdavosi jėga (dabar- reketas). Valstybės eidavo į demokratiją, todėl veisdavosi vidinės taisyklės. Verslas atsirado pradedant vystytis kapitalizmui.

„Eko“ – ūkis, „nomos“ – įstatymas.

Ekonomikos pradininkai buvo mokslininkai, kurie klausdavo iš kur atsirado turtas.

Pirmiji mokslininkai, galvojo, kad turtas atsirado prekyboje.

Nekantyvistai- tai mokslininkai, kurie manė, kad turtas atsiranda kitur, o prekyboje čia jis realzuojamas (t. y. prekyboje). Turi būti materialinė nauda.

Kiti mokslininkai gaalvojo, kda turtas atsiranda žemės ūkyje. Tai fiziokratai, nuo žodžio „žemė“. Tai iš dalies teisingas šaltinis.
Turtas atsiranda materialinėje gamyboje. Tai ir yra teisingas šaltinis. Transportas, ryšiai, kompiuterinė technika palengvina produkcijos realizavimą.
Tokiu būdu buvo rastas atsakymas į kausima iš kur atsirado turtas. Ekonomka vystosi geriau ten, kur yra materialinė gamyba. Pirmieji atradėjai, klasikai buvo Smitas ir Rikardas.
Stipriausi ekonomistai yra amerikiečiai ir anglai.
Ekonomikos mokslas vystosi finansinėse valstybėse.
Ekonominės krizės reiškinį pirmasis įvardino Marksas.
Visos teorijos turi teigiamas ir neigiamas puses. JAV viskas keitėsi pagal Keisą. Viisos ekonominės struktūros, egzistuojančios pasaulyje yra viena vyriausybė.
Vokietija naudojosi Maršalo teorija ir sugebėjo atstayti visa valstybę, atiduoti skolas Amerikai, įvedė valiutą. 1970 m. pasiskelbė nepriklausoma valstybe, įkūrė savo rinką ir atsiskyrė nuo Amerikos rinkos.
Ekonomikos mokslas- tai mokslas, kuris nagrinėja resursus (gamtos re

esusrsus, technologinius resursus, darbo resusrsus), ka galima pagaminti iš resusrsų, kur gauti reikiamų resusrsų, bet neturimų. Analizuoja kaip paskirstyti gaminius visuoenei. Taip pat kaip turi būti vartojama. Studijuoja visas fazes: gamyba, paskirstumas, vartojimas.
Ekonomikoje svarbus vartojimas ir gamybos procesas. Jei visuomenė teisingai vartoja, ji turtėja.
Ekonominis mąstymas padeda suvokti visuomenę, gyvenimo tikslą. Žmogus turi apsispręsti ko nori. Turėdamas ekonominį mąstymą žmogus yra pilnavertis pilietis.
Ekonomika duoda mąstyseną politikoje. Totalitarinėje valstybėje ekonomika nėra labai reikalinga (valstybę valdo vienas žmogus), o demokratinėje valstybėje kiekvienas turi teisę balsuoti, todėl ekonomika yra reikalinga.

Rinka

Rinka- tai prekinių-piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekines gamybos ir cirkuliacijos dėsnius.Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prrekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo-pardavimo sandėriai.Toks požiūris yra per siauras. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti,kaip gaminti ir kam gaminti,garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla nepatenkina paklausos, tai būtent jų gamybą ir reikia plėsti.Šiuo atveju gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms.didžiausią vaidmenį ši

ioje situacijoje suvaidintų aukštesnės kainos. Taigi rinka yra išteklių paskirstymo įvairioms prekėms gaminti sistema.

Rinkos vaidmuo geriausiai atsiskleidžia per jos funkcijas.

Rinkos atsiradimas

Žmonės kūrė natūralųjį ūkį. Gyveno bendruomenėmis. Kai bendruomenės pradėjo gauti daugiau materialinių gėrybių, jų likdavo. Natūrinis ūkis ėmė skilti į šeimas (šeimos galva ir šeima su vaikais). Tikslas – išlaikyti šeimą. Šeima norinti gyventi geriau ėmė daryti darbus, kurie sekasi geriausiai. Priklausomai nuo aplinkos sąlygų (kalnai, jūra), šeimos stengėsi išsilaikyti ir turtėti. Atsirado mainai, keitėsi daiktais. Ekonomikoje daiktai virsta prekėmis (įgyja prekės formą, tik tada kai atsiranda mainai).
Mainai vystėsi. Rytuose – prieskoniai, šilkai, šiaurėje – kailiai. Mainai nebuvo efektyvūs dėl ilgų kelionių, todėl atsirado vietovės, kuriose tam tikromis dienomis buvo galima susirinkti ir keistis prekėmis. Atsiradus pastoviems mainams, atsirado rinka.
Rinkos atsiradimo priežastys:
1. Atsirado privatinė nuosavybė, žmonės saugojo savo turtą.
2. Pasaulyje atsirado darbo pasidalijimas (amatininkai, žemdirbiai, .)
Rinka – mainų mechanizmas t. y. pasiūlos ir paklausos mechanizmas. Tikslas –patenkinti kiekvieno žmogaus poreikius. Trūkumas – mechanizmas susiduria su realizavimo problemomis.
Pagaminti prekę nėra problemų, problema – ar bus kam pirkti. Ar bus perkamoji galia.
Rinka yra ekvivalentiniai mainai.

RINKOS MODIFIKACIJOS

Rinka pergyveno kelias modifikacijas. Kokia ji buvo anksčiau, dabar nėra.
I etapas t. y. paprastoji rinka.
Tikslas patenkinti savo poreikius. Ką pagamina parduoti ir patenkinti savo poreikius. Ką pagamina parduoti ir patenkinti savo poreikius. Gamintojas ir savininkas yra ta

as pats asmuo, ūkio savininkas pats dirba tame ūkyje.
Seka: prekė – pinigai – prekė.
Ūkiai ima diferencijuotis: vieni turtėja, kiti – ne ir gali išnykti. Turtėja paprastai tie, kurie gamina kokybiškas prekes, patys jau nebespėja, todėl samdo darbininkus. Ūkiai greit auga, nuo rankų darbo pereinama prie įrankių. Perkam vis daugiau įrankių. Darbuotojas ir savininkas atitrunka. Atsiranda savininkas ir samdomoji darbo jėga. Jau ne tik patenkinami poreikiai, bet ir užsidirbami pinigai (pelnas).
Seka: pinigai – prekė – pinigai.
Antri pinigai t. b. didesni. Paprastoji rinka tampa kapitalistine rinka.
Kapitalistinė rinka – tai stambi gamyba. Tikslas – gauti pinigus. Aptarnavimas vyksta ne sau. Visais laikais paprastoji gamyba perauga į kapitalistinę su samdomais darbininkais. Tikslas – gauti pinigus.
Laisvoji rinka, tokia rinka, kurioje visi verslininkai turi vienodas teises (investuoti, gauti kvalifikuotą darbo jėgą), absoliučiai vienodas sąlygas, todėl laisvoji konkurencija (tobula konkurencija), kai turi vienodas teises. Iškyla tie, kurie gamina kokybiškas prekes, tie kurie gamina geriau. Vyksta diferenciacija (turtėti galima be galo).
XX a. pr. Ekonomikoje įvyksta sprogimas. Atsiranda naujos mašinos, nauja energija, įvyksta techninio mokslo revoliucija, kuri paveikia ekonomiką.
Gamintojai gamina savo prekes, bijo savo pinigus investuoti kitur.
Yra 3 grupės verslininkų:
1. Konservatyvūs (niekur neinvestuoja).
2. „Lošėjai“ (rizikingai investuoja)
3. Ne konservatyvūs ir ne lošėjai (apskaičiuoja rizikos laipsnį)

Atsiranda monopolinės įmonės.
Monopolija – tai firma, kuri gamina didžiausią dalį produkcijos į rinką. Ji gali kontroliuoti kainas.
Atsiranda centralizacija ir laisvoji rinka ta

ampa reguliuojamąja.

Pinigai. Jų atsiradimas, esmė ir funkcijos

Kai pradėjo formuotis rinka, tai mainams buvo reikalingi pinigai.

Pinigai – genijaus išradimas.

Pinigai – istorinio rinkos vystymosi rezultatas. Pagal vieną prekę buvo nustatoma kitų prekių vertė. Ta prekė vadinama ekvivalentu.

Istoriškai atsirado vieta, kur vyko mainai (parduodavo savo pagamintą prekę) t.y. turgus. Žmonės suprato, kad ne kiekviena prekė yra ekvivalentinė. (Karvė negalėjo atlikti ekvivalento vaidmens. Ji turėjo lengvai dalintis, o padalinus, vertė turėjo išlikti tokia pat). Tai buvo metalai (sidabras, auksas). Jie išstūmė kitas prekes ir pradėjo vaidinti didelį, netgi pagrindinį vaidmenį.

Pinigai – tai visuotinis ekvivalentas.

Karo metu ekvivalentas keičiasi. Juo tampa degtukai, spiritas. Tuo metu ekonomika yra “nenormali”.

Kai atsirado turtingi žmonės ir dideli miestai, pradėjo kalti monetas su savo atvaizdais. Monetas apyvartoje atpažindavo pagal valdovų atvaizdą. Žmonės suprato, kad reikia simbolių,kuriuos visi atpažįsta ir per mainus priima.

Atsiradus valstybei, valstybė tapo garantu, kad tie pinigai yra 100% vertės. Taip atsirado popieriniai pinigai.

Stabilioje ekonomikoje, kai yra garantija, kad pinigai yra vertingi, apyvartoje atsirado monetos ir popieriniai pinigai. Žmonės pradėjo naudoti čekius, vekselius (skolos lapelius), o dar vėliau atsirado “elektroniniai pinigai” – tai kreditinės kortelės.

Pinigai – tai yra prekė, kuri atlieka visuotinio ekvivalento vaidmenį.

Pinigų funkcijos:
• Vertės matas. Pinigai turi 100 smulkesnių dalių.
• Prekių apyvarta. Jeigu prekių kiekis atitinka pinigų kiekį – tai normalu, jei atvirkščiai – infliacija, defliacija. Jei sutrinka pinigų apykaita, tai nukenčia kitos sritys. Valstybėje yra kreditas ( kiek gražinti už paskolas – palūkanos). Vieno vieneto apyvartos greitis – kaip greitai išeina į apyvartą ir kaip greitai grįžta atgal. Jis padaro 10 apyvartų per metus, tai reikia 10 kartų mažiau pinigų.
Lietuvoje apyvartos greičio nėra ( yra pinigų deficitas)
• Pinigų kaupimas. Tie, kurie nesuvartojami, yra kaupiami. Pinigų kaupimas gali būti tik banke, nes jo neveikia infliacija, o palūkanos t. b. didesnės už infliacijos tempus, tik tada bus kaupimas.
Litas kaupimo f-jos neatlieka. Kaupimo f-ja atlieka tik stabilūs pinigai. Žmonės keičia litus į kitą, stabilesnę valiutą, taip kenkdami ekonomikai. Dolerio santykį (1:4) valstybė apmoka iš “savo kišenės”. Daugiausiai bankai ir kitos finansinės institucijos nelaiko didelių sumų litais, o laiko stabilia valiuta.
• Valstybingumo simbolis. Kiekviena valstybė turi savo pinigų simbolį ir skirtingą pavadinimą.

Tarptautiniai pinigai

Tarptautiniai pinigai- tai tokie pinigai, kurie naudojami tarptautinėje prekyboje, tarptautinėse rinkose. Pradžioje tarptautiniai pinigai buvo tik auksas.Taip pat buvo ir čekiai, atsiskaitinėti su kitomis valstybėmis.

Prieš I- ąjį pasaulinį karą doleris nebuvo niekur naudojamas. Tačiau prieš II- ąjį pasaulinį karą jį daugelis pradėjo vartoti.
Reikėjo sistemos, kuria sugalvojo anglai. Jie paskelbė, kad svaras sterlingas yra naudojamas visose valstybėse su sąlyga, kad jei susikaups svarų per daug, tai Anglija pakeis svarus į auksą.
Aukso standartas- kai bet kada iš bet kurios valiutos buvo galima ja pakeisti į auksą.
Po to ekonomistai suprato, kad auksas nėra pagrindinis turtas. Taip buvo iki II- ojo pasaulinio karo. Po to buvo Prancūzija ir kt. Tada tuos tarptautinius pinigus pavadino valiuta- t. y. pinigai, kurie naudojami visame pasaulyje.

Per II- ąjį pasaulinį karą buvo naudojamas tik auksas.

Po karo Amerika , pasipelniusi per karo metus, susirūpino ir nusprendė, kad reikia pakviesti visas šalis į konferenciją 1944 m. Bretonvudse. Atsisakė tik socialistinės šalys, dėl to iki šiol tos šalys tai sistemai nepriklauso. 75% viso pasaulio aukso buvo JAV, tai atsitiko po karo, dėl to jokio aukso standarto negali būti. JAV paskelbė savo sąlygas ir visi turėjo su tuo sutikti. Buvo paskelbtas aukso paritetas- tai aukso kiekis piniginiame vienete. JAV parodė, kad gali diktuoti ekonomines sąlygas, nes pati buvo išsivysčiusi šalis.

Sąlygos:
1. JAV paskelbė savo dolerio vertę aukso matais.
35$- 1 uncija aukso (31,3 g).
Dviejų valiutų santykis yra valiutos kursas. Atitinkamai kiek yra jų pinigų aukso vienete. Bet nereikalavo apmokėti pinigus auksu. Atsisakė aukso standarto ir įsigaliojo ta pati sistema kaip ir prieš II-ąji pasaulinį karą.
2. Atidarytas tarptautinis valiutinis fondas, tam kad padėti stabilizuoti valiutas. Devalvuoti- paskelbti kitą kursą. Paskolinti dolerius ir pirkti savo valiutos, po to stabilizuoti valiutą ir atiduoti pinigus tarptautiniame valiutiniame fonde. Kiek tarptautiniame valiutiniame fonde turi pinigų, tiek turi ir balsų (valstybės).
3. Įsteigtas pasaulinis bankas- pasaulinės rekonstrukcijos ir ekonominių reformų bankas. Norint įgyvendinti reformas, imama iš pasaulinio banko.

Kiekviena šalis turėjo įvesti kvortą.
Valiutų kursas galėjo svyruoti 1% , jei daugiau:
1) stabilizuoti valiutą;
2) devalvuoti – sumažinti aukso kiekį;
3) išeiti iš tos sistemos.
Veikė iki 1971 m.
Trūkumas: nebuvo numatyta ką daryti jei kris dolerio kursas. Jie to nesitikėjo, bet 1960 m. nustatytas kursas pradėjo mažėti, nes:

Amerikiečiai užėmė pagrindinę vietą, skolino pinigus visoms valstybėms, bet aišku ne visos laiku atsiskaitinėjo.

Pradėjo augti ekonomika Europoje (Vokietijoje) ir stūmė JAV prekes. Japonija kilo ekonomiškai, išpirko visas naujas technologijas tuo pačiu užimdama atitinkama vietą pasaulinėje rinkoje. Taip išstūmė JAV.
Ėmė vystytis nauja padėtis. Atsirado trys stabilūs centrai: Japonija, JAV ir Europa. Jos buvo maždaug vienodo aktyvumo rinkoje.
Europoje buvo daugiau masinės kultūros, negu JAV. Europa pradėjo stengtis, reikalauti, kad apskaičiuotų savo dolerio kursą (Anglija, Vokietija, Prancūzija).
1971 m. JAV pasidavė, paskelbė, kad:
28$- 1 uncija aukso
Kursas nukrito, Europa tuo pasinaudojo ir paskelbė, kad reikia padalinti rinką.

Yra 2 rinkos:

1 Pasaulinė valiutinė rinka

2 Europos valiutinė rinka

Nuo 1971 m. dolerio apyvartoje nebebuvo. Paskelbta pagrindinė valiuta- Vokietijos markė. Europa atsiskyrė nuo pasaulinės rinkos ir nustojo naudoti apyvartoje dolerį. Europa norėdama stabilizuoti valiutą įveda valiutinį krepšelį iš kelių valiutų vadinamą EKIU.

Nuo 1980 m. visos Europos šalys visą prekių judėjimą apskaičiuodavo EKIU. Rinka tapo nebepriklausoma nuo dolerio. Liko tik neišsivysčiusiose šalyse.

1971 m. pasirodė, kad Amerika devalvavo savo valiutą su per mažai aukso. Doleris vis krito.

JAV paskelbė:

44$- 1 uncija aukso

Nežiūrint į tai jau buvo nesustabdomas procesas. 1974-1975 m. prasidėjo “aukso karštinė” . Pagrindinė valiuta neatitiko kurso ir pradėta pirkti auksą, aukso kaina pakilo ir buvo iki 100$- 1 uncija aukso (“juodojoje rinkoje”).

Norint sustabdyti buvo pasirašyta slapta sutartis tarp trijų valstybių (Anglija, Vokietija, JAV).
Buvo sutarta nepirkti aukso tokiomis aukštomis kainomis. Tačiau tai nepadėjo.

1976m. visas pasaulis pareikalavo JAV susitvarkyti su savo nacionaline valiuta- doleriu. JAV sutiko, pasiūlė išeitį.

1976 m. susitiko Jamaikoje ir pakeitė sistemą. Buvo nuspręsta išimti auksą iš valiutinės sistemos. Aukso pariteto neliko.

1978 m. sistema pradėjo veikti. Auksas tapo normalia preke. (Rinka- Londone).

Turtingos valstybės, tos kurios turi aukštą technikos gamybą. Valiuta priklauso nuo pasaulinio eksporto. JAV užsidėjo muitą už įvežamą prekę, taip skatindama savo prekių pirkimą. Taip stabilizavo savo ekonomiką.

Auksas nevaidino pasaulinėje rinkoje pagrindinio vaidmens. Valiutos nustojo turėti pagrindą. Šiandien nėra nė vienos valiutos padengtos auksu. Valiutos pagrindas yra perkamoji galia.
Šiandieninis kursas yra “plaukiojantis kursas”, nes kursas gali svyruoti iki 4%.

Kas lemia valiutos tvirtumą:
1. Prekių eksportas.
Tos šalys, kurios eksportuoja dideliais kiekiais turi pačią stipriausią valiutą. Jei eksportas viršija importą- valiuta yra stipriausia.
2. Nacionalinių pajamų augimas.
Nacionalines pajamos- tai pajamos gaunamos iš nacionalinės gamybos.
Valiuta gali svyruoti. Tam, kad nebūtų “strioko”, reikėjo įvesti specialų pasaulinės apskaitos vienetą. Tai buvo SDRs. Pagrindą sudarė 5 valiutos:
JAV – doleris, Vokietijos – markė, Anglijos – svaras sterlingas, Prancūzijos – frankas,
Japonijos – iena.
Pagr. Valiuta yra JAV doleris, dabar – EURO
SDRs- specialus apskaitos vienetas. Šiandien pasaulyje yra 2 apskaitos vienetai. Yra Europos valiutinis fondas, imant paskolas, galima imti bet kokia valiuta, esančia SDRs. Jei valiutos kursas nukris, tai teks atiduoti atitinkamai didesnį kiekį. Reikia apskaičiuoti valiutos kurso santykį į ateitį, tai valiutos aukcionas.
Buvo planuojama 1999 m. įvesti EURĄ, bet ES šalių ekonominis lygis yra nevienodas, reikia laiko jį suvienodinti.
2002 m. įvesta nauja valiuta ES valstybėse. Europos valiutinė rinka pasikeitė. Anksčiau pagrindinė Europos valiuta buvo Vokietijos markė, dabar- EURO. Prie EURO gali prieiti tik stiprios šalys.
Rodikliai, pagal kuriuos nustatoma ekonomikos būklė valstybėje tam, kad gauti EURO (įstoti į Europos valiutinę rinką):
1. Valstybės biudžeto deficitas- infliacijos tempai, jei 3% infliacijos- jau biudžeto deficitas.
2 .Valiutos kursas negali svyruoti daugiau kaip 2,5% , pasaulyje- 4,5%.
3 . Valstybės skolos. Jos neturi viršyti 60% Nacionalinio Valstybinio biudžeto (nacionalinių pajamų)
4 . Bankų palūkanos. Kuo didesnės palūkanos, tuo labiau šalis yra neišsivysčiusi. Negali viršyti 3% išsivysčiusiose šalyse 2%.
5 . Prieš stojimą 2 metus negalima devalvuoti valiutos, ji turi išsilaikyti tvirta.
Daugelis šalių šiai valiutinei sistemai nepriklauso.

Nacionalinėms valiutoms taikomos sąlygos:

1. Turi pritaikyti, prilyginti savo valiutą kitai valiutai atitinkamu kursu.

Daugiau Europoje nėra šalies prilyginusios savo nacionalinę valiuta doleriui.

2. Tarptautinis valiutinis fondas nustato kiek (valiuta pririšta) metų t. b.pririšta valiuta, mes laikome tą kursą, tam, kad įeitume į fondą.

Išlaikius laisvai, turėsime litą devalvuoti, iš naujo paskelbti kitą kursą. Jei išlaikysime, turėsime įnešti kvotą- pinigus įstojimui į tarptautinį valiutinį fondą, tada kursas bus laisvas, tad egzistuosime kaip normalūs nariai.

Kaina. Kainos dydis ir jo veiksniai

Kaina- pagrindinė ekonomikos ląstelė.
Kainos dydis priklauso nuo:
1. Sąnaudų, kokios žaliavos naudojamos, viskas, kad galima būtų pagaminti kokybišką prekę.
2. Rinkos konjunktūros, kokia pasiūla ir paklausa. Jeigu pasiūla ir paklausa sutampa, tai parduoda. Jei paklausa didelė, kaina kyla ir gamyba didėja, jeigu atvirkščiai- reikia atsisakyti gamybos arba mažinti kainą (galimi nuostoliai).
Verslininkai turi mažinti sąnaudas, priklausomai nuo darbo našumo- prekių pagaminimo per laiko vienetą (priklausomai nuo technologijų, darbuotojų kvalifikacijos).
Faktoriai, lemiantys kainos dydį:
1. Monopolinių įmonių egzistavimas. Jos parduoda brangiau, nėra išlaikyta konkurencija.
3. Jeigu valstybė didina kainas. Yra susiklostę socialiniai sluoksniai, kurie negali leisti sau pirkti kai kurių prekių. Atsiranda “juodoji rinka” ir “mafijozinės struktūros”, nes jei turi prekę, kuri kainuoja, bet yra neleistina. Jei yra vartotojas, bus ir pardavėjas. Tokiu būdu atsiranda ir deficitas, kuris ir formuoja tokias struktūras.
4. Kaina gali priklausyti nuo mados tendencijų, priklausyti nuo ryšių tarp prekių.

Infliacija ir jos pasekmės

Infliacija vadinamas kainų pakilimas. Kainų nukritimas vadinamas defliacija.
Po II – ojo pasaulinio karo defliacija niekur nevyko. (Iki II – ojo pasaulinio karo vyko ir infliacija ir defliacija).
Priklausomai nuo ekonominio lygio infliacija gali būti 2-3%, 100-200% ir net iki 500%. Priklauso nuo tempų, todėl infliacija iki 10% yra natūralus reiškinys (visur yra3-6%). Jei infliacija pašoka iki 10%, tai ji yra vadinama šuoliuojančia infliacija, pradeda greit augti. Jei valstybė nieko nesiima tai šuoliuojanti infliacija perauga į hyper-infliaciją (300-500%). Tas reiškinys paprastus žmones išgąsdina. Be to žmonės dar ir patys pagilina infliacija masiškai pirkdami maisto produktus.

Kai Amerikoje buvo infliacija. Ją galima buvo apibūdinti taip: Kai nėra infliacijos, žmonės su pinigine nueina į parduotuvę ir nusiperka pilną krepšį prekių, o kai yra infliacija nusineša į parduotuvę pilną krepšį pinigų ir nusiperka tai kas telpa į piniginę.
Jei valstybė nieko nesiima , tai infliacija gali pasiekti labai aukštą lygį. Infliaciją galima reguliuoti. Infliacija pirmiausiai pajuntama tuose sluoksniuose, kur gaunamos fiksuotos pajamos, pvz. pensininkai. Infliacija gali suardyti ekonomiką. Kai kyla vartojamų prekių kainos, kyla ir nekilnojamo turto kainos.

Infliacijos pasekmės:
Pajunta tos institucijos, kurios teikia paskolas. Bankams gražinama mažiau, negu pasiskolinama.
Gali bankrutuoti bankai, lizingo kompanijos, draudimo kompanijos, kurios duoda paskolas verslininkams.
Mažėja gamyba, mažėja darbo užmokestis, daugėja bedarbių.

Lieka sluoksnis, kuris yra turtingas. Būdas infliacijos metu išsaugoti pinigus yra nekilnojamo turto pirkimas. Yra perkamas turtas, jei negalima pervesti pinigų į kitą banką (užsienį). Verslas, kuris gali klestėti yra spekuliacija. Spekuliacijos būdu galima išlaikyti pinigus, stabilizuoti padėtį.

Išsivysčiusios šalys iš infliacijos nori pereiti į normalią būseną
Šiuo metu visos išsivysčiusios šalys turi infliaciją 3-6%. Tokia infliacija yra reguliuojama.
Jei apyvartoje per daug pinigų, infliacija didėja. Reikia pinigus išimti iš apyvartos (pvz. pirkti žemę). Jei jau nieko negalima padaryti, pinigai yra keičiami, dėl to žmonės praranda savo pinigus.

Nuosavybė

Yra kelios klasikinės nuosavybės formos:
1. Smulkioji privatinė nuosavybė
Smulkioji privatinė nuosavybė yra ekonomikos pagrindas. Dirba savininkas ir darbuotojai (šeima).
2. Stambioji privatinė nuosavybė
Atsiranda kai smulkioji privatinė nuosavybė pradeda diferencijuotis.
Nuosavybė, kai pradeda valdyti vienas savininkas.
Kolektyvinė privatinė nuosavybė, kai valdo ne vienas savininkas, o priklauso keliems.
3. Kooperatinė privatinė nuosavybė
Kooperatinė privatinė nuosavybė atsiranda per tam tikrą laiką, kai verslas negali pavieniai egzistuoti. Jie pradeda ieškoti kelių, kaip sujungti verslus. Sunku išlaikyti stambų verslą, tai kuriamos kooperatinės nuosavybės. Ne visad gali nupirkti vienas, todėl susidaro gamybinis kooperatyvas .
Dėl realizacijos problemų pradeda jungtis, stato mažas gamyklėles, neatiduoda savo produkcijos, produkcijos, produkcija turi nacionalines tradicijas. Būdinga Skandinavijos šalims. Išlaiko savitumą, savo gamybos technologijas.
4. Valstybinė nuosavybė
Valstybinė nuosavybė atsiranda išsivysčiusiose šalyse, nes ne visos šalys turi nevienodą pelną.Investuojama ten kur yra didelis pelnas. Tai yra naftos gavyba, dujų gavyba, elektros energijos gamyba, atominės energijos gamyba. Ten atsiranda valstybinis kapitalas. Taip gali būti ir nacionalizacijos būdu įgyta nuosavybė, tam kad išvengtum bankroto.
5. Mišri nuosavybė
Mišri nuosavybė, kai kapitalas priklauso ir valstybei ir privačiai įmonei (asmeniui).

Kiekvienoje valstybėje yra visos šios nuosavybės formos.

Rinka, jos funkcijos ir formos

Rinka- tai prekinių-piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekines gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo-pardavimo sandėriai.Toks požiūris yra per siauras. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti,kaip gaminti ir kam gaminti,garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla nepatenkina paklausos, tai būtent jų gamybą ir reikia plėsti.Šiuo atveju gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms.didžiausią vaidmenį šioje situacijoje suvaidintų aukštesnės kainos. Taigi rinka yra išteklių paskirstymo įvairioms prekėms gaminti sistema.

Rinkos vaidmuo geriausiai atsiskleidžia per jos funkcijas.

Rinka. Jos atsiradimas ir esmė. Rinkos modifikacijos

Rinka- tai yra mechanizmas, kuris veikia ekonomikoje. Tai pasiūlos ir paklausos mechanizmas.
Tikslas: patenkinti visos visuomenės poreikius.(Gamintojas, kur statyti įmonę, ką gaminti, kur realizuoti gaminius).
Trūkumas:Rinkoje būna realizacijos problemų. Gali būti defkicitų. Tai rodo, kad rinka yra nestabili (negali patenkinti visuomenės).
Rinka atsiranda tada , kai yra visuomenės poreikis ką nors mainyti.
Mainai yra skirstomi į:
– ekvivalentinius
– neekvivalentinius
Rinka yra ekvivalentiniai mainai tarp pasiūlos ir paklausos.

Rinkos atsiradimo priežastys:
1. Darbo visuomenės pasidalijimas
2. Privačios nuosavybės atsiradimas

Firmos (įmonės) esmė ir funkcijos

Firma – tai žemiausia grandis ekonomikoje. Nuo to kaip dirba firma, priklauso ekonomika. Jei firmos dirba stabiliai, tai tas pastatas stovi gerai, jei atvirkščiai, tai pastatas gali ir sugriūti, to pasekmė – krizės, infliacija.

Firma bendradarbiauja su tiekėjais (pristato energiją, žaliavas, įrenginius) ir su rinka, turi pristatyti rinkai tam tikrą kiekį tam tikros kokybės prekių, kitaip ji neturi “nišos” ekonomikoje. Turi būti perkamoji galia. Normali padėtis yra tada, kai firma turi “nišą” ir jos prekės yra perkamos – yra gera realizacija.

Firma turi ryšį su valstybe. Ji turi įsipareigojimų valstybei. Pirmiausia ji turi gauti leidimą pradėti savo veiklą, pirmiausia ji turi mokėti mokesčius valstybei. Valstybė duodama firmai leidimą dirbti, įsipareigoja padėti firmai. Valstybė turi duoti garantiją, kad firma gaus paskolą iš bankų su mažomis palūkanomis.

Finansinė rinka – bankai, lizingo, faktoringo kompanijos. Visos firmos naudoja skolintą kapitalą, lizingo būdu – pirkti įrenginius.

Firmos tikslas yra patenkinti visuomenės poreikius, jei nepatenkinami poreikiai, tokia firma yra nereikalinga.

Yra 3 rodikliai parodantys firmos stabilumą:
1. Firmos mokumas. Individuali firma garantuoja, kad laiku gražins paskolą ir palūkanas.
2. Likvidinės lėšos. Likvidumas – tai firmos lėšos, kurias galima realizuoti ir atiduoti skolą. Šiandien – vertybiniai popieriai. Kuo greičiau galime likvidines lėšas realizuoti ir gauti grynuosius pinigus, tuo geriau.
Deimantai – ne likvidinis turtas.
3. Pelningumas (rentabilumas). Nebūtinai visą laiką turi būti pelnas. Kiekviena įmonė stengiasi, kad būtų nors vidutinis pelnas. Gali būti dar ir viršpelnis t.y. jau pasiekimas. Tokia firma yra laikoma kokybės ženklu. Jos produkcija pažymėta kokybės ženklu.

Pelnas priklauso nuo:
1. Darbo našumo. Priklauso nuo technologijų lygio, darbininkų kvalifikacijos.
2. Visų lėšų (viso kapitalo) apyvartos greičio. Kuo greičiau juda kapitalas, tuo didesnis pelnas. Jei produkcija yra geresnė, tai ir apyvarta geresnė.
3. Rinkos dydžio. Firma gali gaminti vidinei rinkai, pelnas bus vieno dydžio. Kuo didesnė niša (rinka), tuo didesnis pelnas.

Kiekvienoje firmoje finansininkai turi rūpintis kapitalo apyvarta.
Kapitalas firmoje skirstomas į:
– Pagrindinį kapitalą
– Apyvartinį kapitalą

Pagrindinis kapitalas grįžta firmai dalimis. Apyvartinis kapitalas – po kiekvienos apyvartos. Finansininkai turi apskaičiuoti kada tie pinigai grįš.

Ta pinigų dalis, kuri grįžta kiekvienais metais vadinama – amortizacija (pradinio kapitalo nusidėvėjimas). Pinigai turi būti apskaičiuoti tiksliai ir eiti į amortizacijos fondą – naujoms technologijoms.
Valstybė reikalauja apskaičiuoti amortizaciją atskirai. Iš pinigų, kurie grįžta kaip amortizacija, mokesčių mokėti nereikia. Mokesčiai valstybei mokami tik iš pelno. Todėl daugelis verslininkų savo pelno dalį perveda į amortizacijos sąskaitą. Valstybė turi rūpintis, kad kiekvienas verslininkas dirbtų sąžiningai. Ekonomika nėra morali. Ji pagrįsta įvairiais įstatymais bei normomis. Tie, kurie jų nesilaiko, turi mokėti dideles pinigines baudas.

Valstybės vaidmuo ekonomikoje

Atsiradus stambiam kapitalui, manoma, kad valstybė atliko tik poltinį vaidmenį.
XX a. Buvo suprasta, kad valstybė turi kištis į ekonomiką. Tam turėjo įtakos monopolijų atsiradimas. Jos gamina daugiau produkcijos, vyrauja pasaulinėje rinkoje, kelia valstybės prestižą. Tačiau yra ir neigiama pusė:

Vidaus rinkoje prekės parduodamos brangiau.

Monopolijos reguliuoja monopolinį verslą. Toje valstyėje konkurencija mažėja. Monopolijos gali nusiprkti naujų technologijų licenziją, gali stabdyti techninį procesą, trukdyti prasimušti į rinką naujam verslui.

JAV yra pirmoji valstybė supratusi, kad monopolijos gali nešti ir nenaudą. Ji reglamentavo ir šiek tiek suvaržė monopolijų teises. Taip valstybė galėjo išardyti monopolijas.

Priežastys, dėl kurių valstybė kišasi į ekonomiką:
1. Stambių firmų diktatas. Atsirado monopolijos ir padėtis privedė prie to, kad jos pradėjo reguliuoti ekonomiką.
2. Įvyko pirmosios ekonominės krizės. Reikėjo analizuoti priežastis- samdyti mokslininkus.
3. XX a. pradžioje, vystantis ekonomikai, atsirado du polisai: turtingieji ir vargšai. Socialinė padėtis pablogėjo, pradėjo augti bedarbystė.
4. Bankai pajuto didelę laisvę, prasidėjo finansinės machinacijos.
5. Vystantis pramonei, pastebėta, kad artimiausiuose plotuose padidėjo užterštumas (žemė, oras, vanduo). Ekologinė padėtis tapo prasta.
6. Sparčiau vystėsi pramonė, žemės ūkio kėlimui reikėjo institucijos.

Valstybė buvo priversta valdyti ir ekonomiką, ne tik politiką. Tam turėjo būti skirtos tam tikros lėšos, todėl visi vėlgi turi mokėti didesnius mokesčius.
Valstybės žingsniai:
1. Buvo priimti antitrestiniai arba antimonopoliniai įstatymai. Įstatymai, kurie draudė dirbti, samdyti darbininkus ilgiau nei 8 val. per dieną. Buvo nustatytas minimalus darbo užmokestis. Uždrausta nelegaliai samdyti darbo jėgą.
2. Valstybė pradėjo reguliuoti verslo vystymąsi. Kiekvienam verslininkui buvo taikomi kitokie mokesčiai. Jei verslas yra perspektyvus, naudingas valstybei, tačiau verslininkas neturi pinigų jį išlaikyti, tai tokie verslininkai yra atleidžiami nuo mokesčių.
Valstybė turi verslo palaiky mo fondą. Valstybė gali duoti subsidijas ir dotacijas. Subsidijos- paskola su labai mažomis palūkanomis.
Dotacijos- tai pinigai, kurių nereikia grąžinti. Produkcijos pirkimas iš anksto numatytomis kainomis. Dažnai žemės ūkio produktų. Išsivysčiusios šalys finansuoja žemės ūkį, nes ne kiekvienais metais pagaminama vienodai produkcijos. Fermeriai gauna dotacijas. Tikslas: apginti vartotoją ir gamintoją

Bankai. Jų atsiradimas. Komerciniai bankai

Bankininkystė – tai viena iš verslo rūšių, kur yra investuojamas kapitalas. Investavus turi atnešti pelną.
Prekyba- seniausias verslas.
Bankininkystė- naujausias verslas.
Anksčiau, kai nebuvo išvystytas verslas, bankininkystė nebuvo reikalinga. Buvo naudojamas komercinis kreditas. Buvo gildijos , kurios užsiiminėjo komercinėmis paslaugomis – skolindavo pinigus. Vieni verslininkai paskolindavo pinigų kitiems. Jie buvo vadinami “lupikautojais, nes skolindavo pinigus su 100% palūkanomis.
Pradėjus vystytis verslui, daugelis verslininkų investuodavo pinigus Į manufaktūras.Pritrūkus pinigų galima buvo skolintis iš tarpusavyje surištų verslininkų, nes “lupikautojų” per didelės palūkanos.
Kiekvienas verslininkas gamybos proceso eigoje turi laisvų pinigų, kurių jam nereikia ir yra verslininkų, kuriems pinigai reikalingi. Taigi visi verslininkai turi laisvų pinigų, kurie nesisuka (t. y. vad. mirusiuoju kapitalu). Reikėjo verslo (tarpininko), kuris “supirktų” nereikalingus pinigus ir duotų, tiems, kuriems reikia ir neštų pelną.
Pelnas- kaina to paskolinto kapitalo šiuo metu yra palūkanų forma. Pelnas priklauso nuo pasiūlos ir paklausos kredito.
Atsirado verslininkai, kurie pradėjo akumuliuoti (surinkti) visas lėšas. Tokia institucija vadinama banku. Akumuliuoja visas pinigines lėšas.
Atidarinėja sąskaitas, akceptuoja (išgrynina) vekselius. Šiandien tuo užsiiminėja lizingas.
Atsiradus bankams, šis verslas atrodė paprasčiausias (vieni įdeda, kiti pasiima). Iškilo labai daug bankų. Rinka plėtėsi ir priėjo tokį tašką, kai persipildė. Po kurio laiko (XIX a.) bankai pradėjo bankrutuoti. XX a. pr. Amerikoje bankai bankrutavo masiškai- vienas po kito. Pasirodė finansinė rinka yra pats sudėtingiausias verslas.Viena iš brangiausių prekių yra finansinė informacija. Bankuose kapitalą galima sukti kaip nori. Reikia mokėti valdyti bankus. Lengva prarasti, jei nemoki.
Bankų bankrotas – didelė bėda verslui (prarasti pinigai, verslo bankrotas, nėra iš kur pasiskolinti pinigų). Bankrotai gali būti labai staigūs per 24 val. JAV pirmoji šalis supratusi, kad bankai negali būti be kontrolės. Reikia sistemos pagal kuria viskas būtų aišku.
1913 m . Amerikos kongresas pradėjo svarstyti klausimą, kuris padėtų bankams turėti minimalias galimybes bankrutuoti.
Finansininkai pasiūlė įvesti federalinę rezervinę bankų sistemą.Ta sistema yra 3- jų pakopų. Viršuje – asmuo, atsakantis už indėlius. Apačioje- komerciniai bankai. Visi yra 2- jų pakopų institucijos :
1) Pagrindiniai bankai;
2) Komerciniai federaliniai bankai. Atlieka tą pačią f- ją kaip ir pagrindinis bankas. Jie vykdo vyriausybės finansinę politiką.
Apart bankų yra draudimo korporacijos. F- ja drausti indėlius.
Be institucijų yra dar ir taryba, kuri formuojasi iš pačių geriausių finansininkų valstybėje.

Kodėl finansinė politika yra nepriklausoma nuo valstybės vyriausybės?
Šie žmonės į tarybą renkami 50- šimčiai metų. Jie yra tikrinami visų saugos tarnybų. Juos aptarinėja kongresas (kiekvieną atskirai) ir prezidentas. Jų sprendimai yra nepajudinami, jų anuliuoti negalima, nebent saugumas ką nors surastų. Nuo 1913 m. nebuvo pašalintas nė vienas.
Komerciniam bankui atidaryti reikia (kad priklausyti šiai sistemai):
1) Turėti pirminį (įstatinį) kapitalą.
Imitentas – tai institucija, kuri gali išleidinėti vertybinius popierius. Gali išleidinėti akcijas ir obligacijas.
2) Turi būti nustatytas rezervinis fondas. Gali svyruoti 7-21% nuo banko kapitalo, priklausomai nuo ekonomikos stiprumo. Rezervini fondą turi laikyti federaliniame banke, tais pinigais negalima disponuoti.
3) Nustatyta, kad banke grynųjų pinigų galima laikyti 2%, priklausomai nuo apyvartos. Šie grynieji pinigai yra vadinami kasos pinigais.
4) Taisyklės apie akcijas. Nustatyta tvarka kaip bankai gali išleisti papildomas akcijas. Bankas patikrinamas ar jis yra mokus. Reikia gauti leidimą išleisti akcijas.
5) Nustatyta tvarka kiek bankas gali išleisti obligacijų.
Centrinio banko f- jos:
1) Pinigų emisija (išleidimas) į apyvartą. Turi būti kontroliuojama kiek banknotų išleidžiama banknotų į apyvartą.
2) Turi reguliuoti investicijas valstybėje t.y. atsako už ekonomikos stabilumą. Jei bankams ekonominė krizė, turi mažinti investicijas. Jei didelė bedarbystė turi didinti investicijas- pritraukti darbo jėgą. Jei bedarbystė didesnė už 10% vyriausybė turi atsistatydinti. Infliacija turi būti ne didesnė nei 6%.
Centrinis bankas turi 3 galimybes reguliuoti investicijas:
1) Gali tvarkyti rezervinį fondą. Jei norime, kad investicijos didėtų, rezervinį fondą reikia mažinti. Jei atvirkščiai- didinti.
Nustatytas 7% rezervinis fondas. Norint padidinti grynųjų pinigų mažėja.
2) Gali tvarkyti vertybinius popierius – obligacijas. Vyriausybė išleidžia obligacijas į atvirą finansinę rinką. Vertybiniai popieriai yra mažų palūkanų, bet jos yra garantuotos. Norint padidinti palūkanas, reikia mažinti grynųjų pinigų banke.
3) Paskola tarp verslininkų. Naudojami vekseliai- skolos lapeliai, kuriuose yra nurodyta kiek jums skolingas ir per kiek laiko reikia gražinti skolą ir procentus.
Galima prašyti, kad bankas verslininkui atiduotų su mažesnėmis palūkanomis (pastoviems klientams bankai apmoka vekselius).
Akceptuoti vekselį- išgryninti vekselį.Bankas rūpinasi klientais. Banke susirenka daug vekselių. Investicijos mažėja. Palūkanos auga.Valstybei reikia investicijų, todėl centrinis bankas išperka vekselius, padidina grynųjų pinigų kiekį ir vėl investicijos didėja. Tai yra Diskonto politika- centrinio banko vekselių išpirkimas iš komercinio banko. Visi bankai, kurie priklauso Diskonto palūkanų politikos sistemai, negali bankrutuoti.
Palūkanų norma – Diskonto norma.
Centrinis bankas, norėdamas padidinti grynųjų pinigų banke, superka vekselius iš komercinių bankų. Bankuose atsiranda daugiau grynųjų pinigų ir jie vėl gali išduoti palūkanas.

Darbo užmokesčio esmė, formos ir sistemos

Darbo užmokestis- dalis nacionalinių pajamų, kuri gauna kiekvienas dirbantysis už savo darbo kiekybę ir kokybę.

Todėl darbo užmokestis priklauso ne tik nuo to kaip dirba, kokia kokybe, bet ir ir nuo to kokioje šalyje dirba.(Išsivysčiusios šalys gauna daugiau nacionalinių pajamų)

Kaip valstybė moka už darbą? Yra 2 formos:

1) už atliktą darbą (pagamintą produkciją);

2) už laiką.

Yra darbų, kuriuose svarbu pvz. detalės kokybė. Atliktas darbas turi būti patikrintas.

Darbo užmokesčio formos:

1) už laiką- laikinoji;

2) vienetinė darbo užmokesčio forma (už produkciją):

progresyvinė

premijinė

Šios formos turi dar įvairių variacijų, nes verslininkai stengiasi darbo kokybę ir našumą.

Kiekviena valstybė apart formų turi dar ir darbo užmokesčio sistemas. Jos priklauso nuo laikotarpio, ekonomikos išsivystymo lygio.

IX a. pb.- XX a. pr.- laikotarpis, kai keičiamos technologijos, verslininkai daro dideles investicijas (didelis rizikos l.)

Svarbiausias dalykas- priversti darbininkus kuo daugiau ir našiau dirbti. Buvo sukurtos sistemos:

1) Imamas geriausias darbuotojas gamyboje, su patirtimi, gabumais. Jis parodo kaip dirbti, per kiek laiko. Produkcija turi būti aukštos kokybės. Pagal tokį darbuotoją buvo nustatoma norma visiems.

Pvz. per 8 val. -10 det. 1det įkainota 5 dol.. Jei nesugebi, moka mažiau 1 det- 4 dol.. Jei viršiji 11- ta det. jau kainuoja 6,7 dol.

Tokia sistema vertė dirbti kiek tik sugebi, kiek galima geriau.

2) Konvejeris – irgi būdavo nustatoma pagal geriausią darbuotoją. Jei nespėji gali dirbti dviese, bet atlyginimas irgi dalijamas iš dviejų.

Praturtėjus šalims, išsilavinę žmonės reikalavo kitų sąlygų. Vykdavo streikai. Ekonominis- inžinerinis mokslas buvo aukštame lygyje. Buvo paskaičiuota, kad streikai labai nuostolingi, geriau patenkinti reikalavimus.

Po II pasaulinio karo padėtis pasikeitė. Žmonės darydavosi „buki“, pervargdavo, smuko darbininkų intelekto lygis. (testai, filmai- tikrinimui).

Atsirado naujos, kito pobūdžio sistemos:

1) Analitinis kiekvienos darbo vietos įvertinimas.Kiekvienas žmogus įvertinamas pagal įvairius kriterijus.

2) Mokėjimas iš pelno- dalyvavimas pelne. Kiekvienais metais darbininkas gauna dalį iš pelno, gale metų gauna priedą, bet ne vienodą.

Geri darbuotojai gale metų, jei išleidžiami vertybiniai popieriai, gali įsigyti už minimalią kainą.

Skandinavijos šalyse darbuotojai gauna galimybę taupyti. Yra apribojantys įstatymai.

Versl. prit.

1) našumas, intensyvumas

2) įmonėje jaustis laisviau

3) jaustis dalininku

Visuomenė skirst.

Profsąjunga- organizacija, ginanti darbininkų teises.

Verslininkų sąjunga- klubai, sprendžiantys savo problemas.

Trišakė- trys institucijos (kai darbuotojai nepatenkinti darbdaviu):
1) Darbuotojų profsąjunga
2) Darbdaviai
3) Vyriausybė

Tarptautinės investicijos

XX a. pr. Atsirado tarptautinės investicijos.

Kodėl išveždavo kapitalą iš savo šalies:

1) Atsirado santykinis kapitalo perteklius. Pasiturintys žmonės neturėjo kur investuoti ir gauti pelną.

Buvo 3 stiprios imperijos:

D.Britanija

Portugalija

Rusija

Buvo šalių priklausančių joms ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai.

Perteklius vežė į tas šalis- į savo kolonijas

1) Šios šalys turėjo daug gamybos resursų;

2) Buvo pigi darbo jėga;

3) Tokios šalys, kur buvo neišvystyta rinka, nebuvo „niša“;

Iš išsivysčiusių šalių kapitalas judėjo į neišsivysčiusias šalis.

Kapitalą gali išvežti: privatūs asmenys, paprastai monopolijos bei valstybė.

Kapitalo judėjimo į neišsivysčiusias šalis pasekmės.
– darbo jėga buvo pigesnė (net 10 kartų)
– nelaikydavo pelno tose šalyse, o veždavo namo
– eksploatavo ir turtą iš tų šalių išveždavo

Amerika išvežė labai daug nacionalinių pajamų.
Tarptautinių investicijų arba kapitalo išvežimas sumažėjo, keitėsi valdžia, revoliucijos.
Galėjo nacionalizuoti turtą. Privataus išvežimo (investicijų) sumažėjo dėl valdžios pasikeitimų
Investicijos pagyvėjo į išsivysčiusias šalis.
Turtingi žmonės investavo į technologijas.
„Investicinis portfelis“
Pagrindiniai vertybiniai popieriai yra:

– akcijos
– obligacijos

Akcionas – tai sutartis akcijų ar obligacijų pirkimo (ateičiai)
Perkama sutartis pagal kurią galima įsigyti pagal tam tikrą kainą pvz. 3 mėn. Šios sutarties galima atsisakyti.
Fjudžeris – ateities sutartis pagal tam tikrą kainą, bet jos atsisakyti negalima – didelės baudos.
Varantas – ilgalaikė sutartis (3 metams) pirkti akcijoms arba obligacijoms. Šios sutarties galima atsisakyti.

Šiandien tarptautinės investicijos naudojamos įvairios ir į įvairias šalis.
1. Reikia įleisti investicijas į savo šalis, nes padidėja konkurencija.
2. Vistiek moka daugiau negu vietiniai.
3. Egzistuoja mišrus kapitalas . Atėjęs ir ir vietinis (esamas) kapitalas susivienija.
4. Būdingos investicijos, kelių šalių kapitalas įdedamas į kitą šalį.

Leave a Comment