Ekonomikos darbas

Monetarinė politika

2004

Monetarinė politika- centrinio banko poltikia, reguliuojanti pinigų masės didėjimo tempus, ar palūkanų normos pokyčius.Pagrindinis monetarinės poltikos tikslas yra skatinti nacionalio produkto gamybą, užkirsti kelia nedarbo augimui ir infliacijai.Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė, tiesiogiai monetarinę politika realizuoja šalies centrinis bankas.Tie patys tikslai keliami ir vyriausybės fiskalinei poltikai.Sirtumas tas, kad fislainė poltikia įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis, bei formuojant valstybės biudžeto išlaidas ir pajamas, monetarinė politika – reguliuojant pinigų pasiuląSavo pagrindinais bruožais monetarinės politikos turinys mums jau žinomas:jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius ( yra nedarbas ir,vadinasi recesinis tarpsnis), didinant pinigų pasiulą pasiekiamas gamybos apimties išaugimas. Šiuo tikslu centrinis bankas ir vyriausybė imasi vadinamosios „lengvų (t.y. lengvai prieinamų) pinigų“ taktikos, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos pagyvėjima. Tai vadinama ekspansine monetarine politika. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų lygio augimą. Tada ima grėsti ūkio „perkatimas“ su sparčia infliacija ir pereinama prie „sunkiai prieinamų“ pinigų politikos priemonių – vadinamosios varžančiosios (restrikcinės) monetarinės politikos; kradito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atkrenta ir gamybos infliacinis laipsnis palengva likviduojamas, ekonomika ima veikti savo potencinų galimybių ribose. Monetarinė politika turi skatinti dar didesni užimtumą, kartu nesukeldama spartaus kainų augimo lygio. Monetarinė politika remiasi pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros susidarymo mechanizmu. Ši pusiausvyra susiklosto tokiame taške, kuris reiškia atitinkamą palūkanų normą. Reguliuodamas pinigų pasiūlą, centrinis bankas veikia palūkanų normą, leisdamas veikti rinkos jėgoms, kurios sukelia atitinkamus geidžiamus verslo aktyvumo ir nacionalinio produkto gamybos dinamikos poslinkius. Nutakyto postūmio „perdavimo mechanizmas“ yra toks: pinigų pasiūlos keitimu sukeliamas palūkanų normos kitimas, šis keičia investicijų apimtį (kylant palūkanų normai, investicijų mažėja ir atvirkščiai), o investicijų apimties poslinkiai keičia visuminės paklausos dydį, kas ir sukelia nacionalinio produkto apimties kitimą (arba blogai viską apskaičiavus, kainų kilimą).

Visas laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasiekiamas tik po gana ilgo laiko. Laiko tarpas nuo sprendimo priemimo iki jo realizavimo vadinamas realizavimo lagu. Jo buvimas labai komplikuoja monetarinės politikos procesus. Realizavimo lagas kyla dėl šių priežasčių:• atliekant atviros rinkos operacijas, praeina tam tikras laikas, kol vertybinius popierius centriniam bankui perdavę komerciniai bankai savo išaugusius rezervus iš tikrujų realizuoja naujomis paskolomis;• kryptingas poveikis palūkanų normai bus realizuotas (centrinio banko pastangomis didinant pinigų pasiūlą) tik po to, kai pakis šeimų turto, turinčio absoliutų arba didelį likvidumą, struktūrą (t.y. pasikeis proporcijos tarp grynujų pinigų, čekinių depozitų, terminuotų inėlių, valstybės iždo vekselių, trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų obligacijų bei akcijų) ir šeimų intencijos turėti, tarkime, mažiau grynųjų pinigų, o daugiau palūkanas nešančių aktyvų, realizuosis iki tokio lygio , kad pasikeis ir ilgalaikių paskolų palūkanų norma ( ji, kaip žinome, yra nepaslankiausia);• iš palukanų normos kitimo tikintis poveikio investicijų mastui, taip pat tenka laukti netrumpą laiką, kol tų investicijų prieaugis iš tikrųjų bus;iš investicijų prieaugio tikimasi visuminės paklausos padidėjimo ir tuo pagrindu nacionalinio produkto gamybos išaugimo – tokiam efektui taip pat reikia laiko tarpsnio.

Paklaidos, padarytos nustatant monetarinės politikos veiksmų pradžios momentą ir apskaičiuojant realizavimo lagą, gali duoti priešingą efektą destabilizuoti ūkį. Pinigų pasiūlos didinimas normaliomis sąlygomis mažina palūkanų norma, o pinigų pasiūlos mažinimas didina ją.

Problema yra ta, kad geidžiama pinigų pasiūla gali sąlygoti nepriimtiną palūkanų normą arba norimą norma bus pasiekta tik suformuojant nepageidaujamą pinigų pasiūlos dydį.

Jei ekonomika funkcionuoja netoli visiško užimtumo, tai pinigų kiekio augimas gali grėsti sparčia infliacija ir ūkio dezorganizavimu. Todėl centrinis bankas sieks žūtbūt nedidinti pinigų pasiūlos. Vadinasi, norėdamas išsaugoti pinigų pasiulą ankstesniu lygiu, jis turės imtis ryžtingų pasiūlą siaurinančių priemonių.Vadinasi , siekdamas išsaugoti nekintamą pinigų pasiūlą, centrinis bankas turės susitaikyti su gerokai aukštesne palūkanų norma, kuri gali grėsti recesinio tarpsnio atsiradimu.

Jei ekonomikoje yra didelių nepanaudojamo darbo ir kitų išteklių (didelis nedarbas, laisvi gamybiniai pajėgumai), centrinis bankas gali nuspręsti, kad būtina padidinti pinigų pasiūlą, o palūkanų normos didinimo reikia išvengti ( nes žinome, kad palūkanų normos didinimas siaurina investicijų galimybes). Vadinasi, centrinis bankas imasi ekspansinės politikos priemonių. Jis turės padidinti pinigų pasiūlą – tik tada pinigų paklausa bus patenkinta ir pinigų pasiūlos bei paklausos pusiausvyra tikrai išsaugos nepadidėjusią palūkanų normą. Norimas palūkanų normos dydis bus pasiektas tik tuo būdu, kad teks susitaikyti su didesniu nei savaime susiklosčiusiu pinigų pasiūlos dydžiu. Nenuostabu, kad tebevyksta ginčai – kurio tikslo centrinis bankas turi pirmiausia laikytis: kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą ar palūkanų normą. Šiuose ginčuose realizuojamos dvi skirtingos teorinės platformos, kuriomis remiasi šiuolaikinė ekonomikos teorija ir ekonominė strategija – keinsistų ir monetaristų. Keinsistai teikia prioritetą palūkanų normos reguliavimui, monetaristai – -pinigų kiekio reguliavimui. Panagrinėkime šiuos du monetarinės (ir fiskalinės) politikos skirtumus išsamiau

Palūkanų normos traktavimas

Skirtingos pažiūros palūkanų normos klausimu atsiskleidžia, įvertinant jos poveikį pinigų paklausai, pinigų pasiūlai ir numatomų išlaidų apimčiai.

Pinigų paklausa, kaip jau žinome , yra susijusi su jų turėjimo kaštais, kuriuos apibrežia palūkanų normos dydis – kuo ši norma didesnė, tuo brangiau atsieina laikyti pinigus (grynaisiais arba čekinėje saskaitoje). Monetaristų nuomone, pinigų paklausa labai jautri tam pokyčiui. Monetaristų argumentas yra toks: pinigų paklausa priklauso nuo sandėrių apimties ( sandėriams, žinoma, palūkanų normos svyravimai neturi didelės įtakos, jų mastą lemia žmonių pajamos). Keinsistai pirmenybę teikia, aiškindami pinigų paklausą, tiems motyvams, kurie yra jautrūs palūkanų normai – piniginų įplaukų nereguliarumo amortizavimui bei kitu finansinių aktyvų kainoms.

Požiūrių skirtumas į pinigų pasiūlos jautrumą palūkanų normai yra toks: monetaristų įsitikinimu, pinigų pasūla yra santikinai nejautri palūkanų normos pokyčiams, keinsistai mano priešingai. Monetaristai teigia, kad bankai nelabai linkę laikyti atliekamų rezervų, todėl jų galimybės didinti ar mažinti pinigų kiekį rinkoje, reaguojant į paklausą paskoloms ir palūkanų normos svyravimą,l yra labai ribotos. Keinsistai rodo į bankų elgesį Didžiosios depresijos metais ir teigia, kad bankai ekonomikos smukimo sąlygomis visada linkę turėtiatliekamų rezervų, todėl kai paklausa kreditui ir palūkanų norma ima augti, jie turi nemažai galimybių į tai atsiliepti.

Pažiuros į palūkanų normos poveikį numatomų išlaidų apimčiai taip pat nesutampa. Monetaristų teigimu, visuminės išlaidos yra labai jautrios palūkanų normai, o keinsistai įsitikinę, kad palūkanų norma daro menką itaką visuminių išlaidų dydžiui. Pirmieji argumentuoja tuo, kad palūkanų norma daro didelį poveikį firmų investiciniams planams, gyvenamujų namų statybaibei ilgo vartojimo prekių įsigijimui; antrieji, pripažindami tokį poveikį, taip pat teigia, kad jo mastą monetaristai pervertina, ir įrodinėja, jog invsticijas didesniu mastu lemia ne palūkanų normos dydis , o ūkininkavimo sąlygos bei perspektyvos.Šiame procese pinigų kieko pokyčiai gali veikti visuminę paklausą. Tai kodėl pirmieji keinsizmošalininkai buvo skeptiški dėl monetarinės poliktikos, kaip priemonės paklausai valdyti, galimo veiksmingumo? Atsakymas yra toks: mes negalime būti tikri, ar pirmųjų dviejų etapų poveikiai būs labai stiprūs.1-asis etapas. Pats Dž. Keinsas, tuo laiku kai buvo parašyta „Bendroji teorija“, buvo labai susirūpinęs, kad ekspansyvi monetrinė politika gali būti neveiksminga pačiu pirmuoju etapu ir todėl negali išvesti iš tuometinės Didžiosios depresijos. Todėl palūkanų norma gali būti labai žema, pvz 2%-3%. Esant tokioms aplinkybėms, Centrinio banko galimybės dar sumažinti palūkanų norma nėra labai didelės. Akivaizdu, kad palūkanų norma negali sumažėti iki nulio.(Esant nulinei palūkanų normai, niekas nenorės pirkti obligacijų, žmonės atsisakys investuoti pinigus. Būtų nenaudinga laikyti pinigus banke.) Taigi, kai palūkanų norma jau labai žema , Centriniam bankui gali būti neimanoma ją dar pažeminti. Ekspansyvi monetarinė politika, nesugebanti stipriau paveikti palūkanų normos, bus pasmerkta žlūgti jau 1-uoju etapu.Stabilios ekonomikos laikais laisvosios rinkos operacijos gali labai paveikti palūkanų normą, ir antrasis etapas tampa svarbia monetarinės politikos dalimi.

2-asis etapas. Kaip pavaizduota, investicijos yra gana jautrios palūkanų normos pasikeitimams. Pvz.: palūkanų normos sumažėjimas nuo 8% iki 6% sukels investicijų paklausos padidėjimą 25% t.y. nuo 100mlrd.Lt iki 125 mlrd.Lt.Požiūrio, kad investicijos labai stipriai nereaguotų į palukanų normos pakitimus, buvo plačiai laikomasi penktajame bei šeštajame dešimtmečiais. Tai skatino vyraujantį skepticizmą dėl monetarinės politikos, kaip priemonės visuminei paklausai valdyti, efektyvumo.Monetaristų abėjonės dėl fiskalinės politikos

Prieš pasirodant Dž.Keinso knygai „Bendroji teorija“, daugelis ekonomistų buvo skeptiškai nusiteikę dėl fiskalinės politikos poveikio visuminei paklausai.

Ekspansyvi fiskalinė politika gali paveikti investicijų paklausa tokiu būdu. Kai vyriausybė padidina savo išlaidas, arba sumažina mokesčius, jos deficitas didėja. Norėdama finansuoti savo deficitines išlaidas, vyriausybė parduoda naujų obligacijų ar kitų trumpalaikių vertybinių popierių. Tai yra, skolinasi finansinėse rinkose. Papildomas skolinimasis pakelia palūkanų normą. Savo ruožtu aukštesnė palūkanų norma sumažina reikiamas investicijas. Investicijų mažėjimas riboja visuminę paklausą, slopindamas vyriausybės išlaidų ar mokesčių sumažinimo tiesioginį stimuliuojantį poveikį.

Keinsistai – ypač pirmieji teigė ,kad investicijos nelabai priklauso nuo palūkanų normos. Vadinasi, fiskalinė politika yra veiksmingas įrankis, norint valdyti visuminę paklausą.Antra vertus, monetaristai dažniausiai mano, kad investicijų paklausos kreivė yra pakankamai nuožulni ir kad vyriausybės deficitinės išlaidos išstumia didelės apimties asmienines investicijas. Tokiu būdu fiskalinė politika turi nežymų (jeigu išvis turi) poveiki visuminei paklausai.

Atmesdami abėjones dėl deficitinių išlaidų veiksmingumo, monetaristai daro vieną svarbų apibendrinimą. Centrinis bankas, pirkdamas papildomų obligacijų, kurias vyriausybė turi parduoti, kad galėtu padengti biudžėto deficitą, priverstas padidinti pinigų masę. Naujieji pinigai turės stiprų ekspansyvų poveikį visuminei paklausai. Monetaristai didesnę paklausą kildina iš pinigų masės pokyčio, o ne vyriausbės biudžeto deficito. Jie mato grynąją fiskalinę politiką, kaip turinčią nežymų poveikį visuminei paklausai.

Grynoji fisklinė politika apima vyriausybės išlaidų ar mokesčių lygio pokyčius, nesąlygojančius pinigų masės didėjimo pokyčių

Naujausios viltys dėl monetarinės politikos

Paskutiniaisiais dešimtmečiais pinigų apyvartos greičio pokyčiai apsunkino Centrinio banko uždavinius. Nestabilus pinigų greitis reiškia, jog kai Centrinis bankas keičia savo monetrinę politiką, jis mažiau begali numatyti jos poveikį visuminei paklausai. Nepaisant to, Jungtinėms Amerikos Valstijoms teko stipriau pasikliauti monetarine politika negu ankstesniais dešimtmečiais. Nuo 1981m. vyravo monetarinė politika, nes fiskalinės politikos taikymas buvo problemiškas. Mokesčių sumažinimas ir karinių išlaidų padidėjimas lėmė tokius didelius valstybinio biudžeto deficitus, kad vyriausybė, norėdama stabilizuoti ekonomika, jau nevaržė vadovautis fiskaline politika.

Nors daugėlis politinių lyderių manė, kad svarbu mažinti deficitus, tačiau trūko sutarimo, kaip tai padaryti. Kiekviena išlaidų programa turėjo savo rėmėjų. Po R.Reigano ir G.Bušo žygių prieš mokesčių padidinimus joks politikas negalėjo jiems patarti. Fiskalinė politika pradėjo strigti politiniame tinkle: konfliktuojančios įtakingos grupės labai apsunkino tokių klausimų, kaip išlaidų sumažinimas, mokėsčių pakėlimas, sprendimą (nors užslėpti mokėsčiai arba „mokestinių įplaukų padidinimai“ buvo svarstomi). Dėl iždui užmesto tinklo monetarinė politika buvo vienintelis makroekonomikos „žaidimas“. Ji tapo esminiu paklausos valdymo įrankiu.

Atvejis, kada galima drauge panaudoti monetarinę ir fiskalinę politikas. Demesys monetarinei politikai nebuvo sėkmingas.Tuo remiantis galima padaryti išvadą, kad geriausia makroekonomikos politika turi apimti ir fiskalinę ir monetarinę politikas.Nors ekonomistai iš esmės perėjo nuo kraštutinumų link centro, tačiau jie dar nesutaria dėl monetarinės ir fiskalinės politikų santykinai stiprių pusių. Istorinė tiesa tinkamai neišsprendžia nesutarimo. Besitęsiančios abejonės del monetarinės ir fiskalinės politikų santykinio veiksmingumo stiprina nuostatą, kad reikia naudoti abi. Būtų neprotinga „dėti visus kiaušinius į vieną pintinę“, ypač kai nesame tikri, į kurią pintinę turėtume dėti.

Be to, yra antras svarus argumentas, palaikantis bendrą monetarinę-fiskalinę strategiją. Itin padidėjus visuminei paklausai, reikalingi ribojantys veiksmai. Tačiau jie yra skausmingi. Vyriausybės išlaidų sumažinimas paliečia įvairias ekonomines grupes. Niekas nenori kad padidėtų jų mokėsčiai. Griežtesnė pinigų politika ir aukštesnė palūkanų norma gali apsunkinti namų statybą bei kitų investicinų procesų įgyvendinimą. Jeigu yra panaudojamas abiejų politikų derinys, tai jų poveikiai gali būti vidutiniai, o apribojimų politikos nuostuoliai gali būti plačiau paskirstyti visuomenei. Taigi įmanoma išvengti labai sunkios naštos užkrovimo vienam kuriam nors ekonomikos sektoriui.

Svarbiausias pinigų politikos tikslas – siekti Lietuvos Respublikos kainų stabilumo, kuris įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir išlaikant fiksuotą lito kursą. Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.

Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną priimtos Lietuvos banko “Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys“

Šaltiniai:1.A.Jakutis, V.Petraševičius, A.Stepanovas, L.Šečkutė, S.Zaicev “Ekonomikos teorijos pagrindai“2. www.google.lt