Ekonomikos augimo ciklai

Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
Lietuvos ekonominis istorinis augimas 4
Ekonomika ir ekonominis augimas 9
Ekonomikos mokslas, ekonominė bazė, visuomenės kultūra 10
Naujos kokybės ekonominis augimas 10
Ekonominės pažangos kriterijus ir varomosios jėgos 12
Ekonominio augimo dėsningumai, socialinis ekonominis efektyvumas, šaltiniai ir pasaulio patyrimas juos naudojant 12
Ekonominio augimo veiksnių pasireiškimo įvairiuose ekonomikos lygmenyse ypatumai 15
Ekonominio ciklo formavimasis ir plėtra 17
Šešėlinės ekonomikos egzistavimo priežastys ir tendencijos 21
Lietuvos makroekonominių rodiklių atitiktis Mastrichto sutarties kriterijams ir jų prognozė 25
Lietuvos makroekonominiai rodikliai 1998-2002m. 26Įvadas
Jau daugelį metų pasaulio mokslininkai domisi ciklišku įvairių procesų ir objektų vystymusi. Šiuolaikinei mokslo visuomenei yra žinoma daugiau nei 1380 cikliškumo tipų (ciklai errdvėje ir technikoje, inovaciniai bei ekonomikos ciklai ir kt.). Ekonomikos cikliško vystymosi istorijos analizė pagal bendrą susitarimą prasideda XIX a. viduryje.
Daug pasaulio mokslininkų įnešė svarų indėlį į ekonomikos ciklinio vystymosi teorijos plėtrą. Ypač pasižymėjo olandų mokslininkai J. Van Gelderenas ir S. de Volfas, rusai N. Kondratjevas ir J. B. Jakovecas, austras J. Šumpeteris, amerikiečiai S. Kuznets, J. Foresteris, V. Rostovas, B. Berris, vokiečiai G. Menšas (G. Mensch) ir Olandijoje dirbantis A. Kleinknechtas, olandas J. Van Duinas, anglai K. Frymanas, L. Sooete, J. Klarkas, belgas J. Delbekė, suomis P. Korinenas, indas R. Batra, dirbantis JAV, venesuelietė C. Perez-Perez ir kt. Mokslo pasaulis šiandien labiausiai cituoja integruotą N. Kondratjevo, J. Šumpėterio ir K. Frymano teoriją.
XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje N. Kondratjevas, paskelbęs sa

avo tyrimų rezultatus, sukėlė plačią diskusiją apie ilgalaikius svyravimus kapitalizmo ekonomikoje. Mokslininko išvados buvo pagrįstos empirine daugelio įvairių šalių ekonominių rodiklių (kainų indeksai, valstybiniai paskolų lakštai, nominalus darbo užmokestis, tarptautinės prekybos, anglių ir aukso gavybos, ketaus, švino liejybos rodikliai ir kt.), apimančių 100–150 m. laiko intervalus, analize
Savaip N. Kondratjevo idėjas pritaikė austrų ekonomistas J. Šumpėteris. 1939 m., jau tapęs Kembridžo universiteto (JAV) profesoriumi, J. Šumpėteris išspausdino fundamentalų darbą, pavadintą „Business Cycles“, į kurį buvo tiesiogiai integruoti ir N. Kondratjevo ciklai. Dar vienas ilgųjų bangų inovacinės teorijos šalininkas Frymanas savo darbuose ne kartą pabrėžė, kad tęsia ir toliau vysto N. Kondratjevo ir J. Šumpėterio teorijas, siekdamas integruoti inovacines idėjas su užimtumo problemomis.Lietuvos ekonominis istorinis augimas
Lietuvos ekonominis augimas tiek iki mokslinės techninės revoliucijos, tiek ir joos sąlygomis buvo ir tebėra labai specifinis gamtinių, istorinių, ekonominių,nacionalinio valstybingumo, bei tautinės savimonės ir nacionalinės bei pasaulinės ekonominės integracijos požiūriu. Ekonominė galia, būdinga feodalizmui, rėmėsi Lietuvos galybės klestėjimas Europoje Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto Dižiojo valdymo laikais. Jau vien ekonominis Žalgirio mūšio pergalės garantavimas apie tai įspūdingai byloja. Apie ekonominę tų didingų laikų lietuvių savimonę Simonas Daukantas savo “Būde” romantiškai rašė: “Ūkės ir jos reikaluose tarp visų kliautis ir vienybė buvo, kožnas šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį, viešės jų bu
uvo meilės ženklų, nes žmonystės, išeigoj buvo padorumas, o žmonystoj viežlybumas; sklos ir paklanų nežinojo, nesgi visi visko pertekę buvo ir svetimų pramonių negeidė; <.> mokesnių niekam nemokėjo, duoklių nedavė ir rinkliavų nežinojo, kaipogi visi liuosi sau gyvendami dirbo”.

XVIa. Lietuva pasiruošė trimis ekonomiškai brandžiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutais. Po to ėjo Lietuvos valstybinio ir ūkinio nuosmukio metai Lietuvos – Lenkijos Respublikos sudėtyje. Pagrindinis ekonominio augimo veiksnys – fabrikinė pramonė – Europos vakaruoe atsirado aštuonioliktojo šimtmečio antroje pusėje. Į Lietuva ji atėjo pavėlavusi beveik visą šimtą metų ir pradėjo kurtis tik baudžiavą panaikinus. Jos pirmtakai buvo amatai ir juos vėliau papildžiusi manufaktūra. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų daugiausia ūkiškos iniciatyvos rode Radvilai, savo rezidencijų pašonėje (Kėdainiuose, Biržuose ir kt.) kūrę įmones, kurios anais laikais garsėjo ne tik savo valsty bėje. Istorikai mini ir Sapiegą, turėjusį Žalkiškiuose (Ašmenos apskr.) dirbtuves drobėms ir kanapių audeklams austi, Tyzenhauso popieriaus fabrikus Pastovyje ir dar kelias įmones įvairiose Lietuvos vietose. Kaip nurodo S. Kairys 1957m. Niujorke išleistoje knygoje „Lietuva bunda“, XVIII amžiaus pabaigoje Antanas Tyzenhauzas, stambus Latgalos magnatas istorikų minimas kaip vienas geriausių to meto finansininkų, kaip didelės iniciatyvos, energijos bei plačių užsimojimų žmogus, pradėjo kurti tuometinėje Lietuvoje pramonę, naujas įmones, mokyklas, mokslo įstaigas. Dirbtuvėse Šiauliuose ir kitur buvo audžiami ki
ilimai, gelumbė, drobė, pašukiniai audeklai, mezgamos kojinės ir kitokie mezginiai, dirbamos skrybėlės, adatos, sagos, karietos ir vežimai, įvairūs dalykai iš vario, brūžekliai. Buvo įrengtos gelumbės ir šilko dažyklos, drobių baldymo ir baigimo dirbtuvės, ketaus liejyklos. Jo, kaip LDK finansų ministro (podskarbi), įsakymu karališkose ekonomijose buvo statomos aliejinės, kruopinės, bravorai, vėjo ir vandens malūnai. Daug tūkstančių žmonių degė degutą ir gamino iš medienos pelenus (potašą) eksportuo. Visa tai sugriuvo beveik vienu kartu su A. Tyzenhauso mirtimi.

1795 m., trečiojo Žečpospolitos padalijimo, tarp trijų Europos imperialistinių grobuonių Lietuva visiškai prarado valstybingumą patekdama į carinės Rusijos imperiją, Lenino žodžiais tariant, į „tautų kalėjimą“. XIX a. ir XX a. pradžioje nacionalinės ir ekonominės priespaudos, atsilikusios kapitalistinės gamybos pavėluoto vystymosi sąlygomis tuometinėje Rusijos imperijoje formavosi ir reiškėsi kartu ir Lietuvos ekonominis augimas. Jis buvo kiek spartesnis už imperinį vidurkį, bet gerokai atsiliko nuo Latvijos ir Estijos, per kurių uostus besiplečianti imperijos rinka turėjo parankų išėjimą į sparčiai ekonomiškai stiprėjančią vakarų Europą. Tuometinis Lietuvos ekonominio augimo atsilikimas palyginti su Latvija ir Estija, buvo didelis ( daugiausia dėl to, kad nuo Lietuvos ekonomikos buvo atplėštas Klaipėdos uostas, tuomet priklausęs Vokietijos imperijai, ir dėl tuo metu didesnės Latvijoje ir Estijoje Vakarų Europos kultūros įtakos). Jis dar ir šiandien jaučiamas. Trijų imperijų nualinimas Pirmajame pasauliniame ka
are ir po to buvusi revoliucija bei valstybinė suirutė Rusijoje suteikė gal.imybę apvainikuoti nacionalinio išsilaisvinimo kovą – 1918 m. atkurti nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Dvidešimt vieni ekonominio Lietuvos Respublikos augimo metai parodė nacionalinės ekonominės ir ypač kultūrinės žmonių saviraiškos gajumą, gebėjimą per trumpą laiką subrandinti an efektyvų savarankišką ūkininkavimą, išeiti į Vakarų Europos rinką, iš esmės pakelti materialinio ir ypač dvasinio gyvenimo lygį, nors iš pradžių sąlygos buvo labia ribotos. Lietuvos valstybingumo atkūrimas ir įtvirtinimas po Pirmojo pasaulinio karo susidūrė su labai sunkiais karo ir ypač carinės Rusijos imperijos 120 metų nacionalinio ir ekonominio engimo padariniais – materialiniu ir organizaciniu ūkio nualinimu, visuomeninių gamybinių santykių išplėtojimo atsilikimu. Nepriklausomos Lietuvos 21 metų ekonominis augimas labai konsolidavo dvasines ir gamybines jėgas. Tai buvo iš tikrųjų istorinis jos nacionalinės kultūros suklestėjimo, kompleksinio agrarinės ekonomikos plėtojimo, eksportinio potencialo ugdymo, remiantis individualiu valstičių ūkiu, kooperacija ir akcinėmis bendrovėmis, ir taip pat bendro nacionalinio ekonominio brendimo laikotarpis. Palyginti sparčiai plėtojosi lengvoji pramonė. Padidėjo ir sulietuviškėjo Lietuvos miestai: Kaunas nuo 92440 gyventojų 1923 m. iki 154109 gyventojų 1939 m., Klaipėda – atitinkamai nuo 28000 iki 57000 (1937 m.), Šiauliai – nuo 21387 iki 31641, Panevėžys – nuo 19197 iki 26653, Ukmergė – nuo 10604 iki 12376, Marijampolė – nuo 9488 iki 15768, Tauragė – nuo 5470 iki 10561, Alytus – nuo 6322 iki 9207, Utena – nuo 4890 iki 6276, Rokiškis – nuo 4325 iki 5480 žmonių.

Lietuvos užsienio prekybos apyvarta per minėtą laikotarpį padidėjo 1,5 karto (nuo 303,4 mln. litų 1923 m. iki 456,9 mln. litų 1938 m.), t.y. nuo 142 litų, skaičiuojant vidutiniškai vienam gyventojui, iki 179 litų 1938 m. Per 16 šio periodo metų 10 metų prekių išvežimas viršijo įvežimą ir tik 6 metus importas viršijo eksportą. 1938 m. bendroje eksporto apimtyje gatavų gaminių (galanterijos, kosmetikos, drabužių, avalynės, chemijos produktu, stiklo, metalo dirbinių, mašinų ir įrengimų, transporto priemonių ir pan.) vertė tesudarė vos 2,7%, o gyvų gyvulių ir paukščių – 13,5%, maisto produktų (gyvulių, paukščių mėsa, jos produktai, pienas ir jo produktai, žuvis ir jos produktai, grybai, koncervai, duona, alhogoliniai gėrimai) – 52,3%, žalių ir pusiau pagamintų produktų (neišdirbti kailiai, odos, gyvulinės ir augalinės kilmės atliekos, pramoninės atliekos, šienas , pašarai, sėklos, mediena ir medžio apdirbimo produktai, neapdirbti metalai ir pan.) – 31,5%. Ir priešingai, importo struktūroje net 59,5% sudarė gatavi gaminiai, 35,2% – žali ir pusiau pagaminti produktai. Eksportiniai ir importiniai ryšiai su šalimis maždaug balansavosi taip: Anglijai teko39,4% viso eksporto apimties ir 30,9% importo, Vokietijai – atitinkamai 26,8% ir 24,5%, TSRS – 5,7 ir 6,7, Belgijai – 4,6 ir 3,9,
Čekoslovakijai – 4,1 ir 3,8, Olandijai – 3,5 ir 4,8, Prancūzijai – 2,5 ir 3,2, Šveicarijai – 2,2 ir 2,8, Danijai – 1,4 ir 1,4, Švedijai – 1,4 ir 2,4, Latvijai – 1,2 ir 1,1, JAV – 2,4 ir 3,7%. Į Angliją 1938 m. eksportuota 34,7% viso Lietuvos eksportuojamo sviesto, 26,2% bekonų, 14,4% miško medžiagos celiuliozės, 13,6% linų, į Vokietiją 17,8% sviesto, 16,1% kiaulių, 9,4% miško medžiagos, 8,5% linų, o į TSRS – 81,9% kiaulių. Lietuva importavo iš Anglijos akmens anglis, geležį, cementą, vidaus degimo variklius, vilną, vilnonius ir medvilninisu verpalus, iš Vokietijos – mašinas, elektrotechninkos prietaisus ir reikmenis, vagonus, dviračius, iš TSRS – neapdirbtą miško medžiagą, žibalą, mazutą, naftą, akmens anglis, superfosfatą, druską, iš JAV – transporto priemones ir jų dalis.

Pirmosios Lietuvos Respublikos užsienio ekonominių ryšių struktūra ir geografija, taip pat pramonės struktūra rodo, kad jos ekonominio augimo galimybės iš tikrųjų buvo labai ribotos, pasauliniame visuomeninio darbo pasiaukojime jai teko tik žemės ūkio produktų ir jų žaliavų gamyba. Jų išplėtotu eksportu .galima buvo padengti tik pačių elementariausių vartojimo ir pradinio gamybos plėtojimo reikmenų importą. O ir žemės ūkio intensyvumas nepasiekė pasaulinio lygio. 1934-1938 m. iš vieno ha Lietuvoje buvo gaunama 12cnt, o Danijoje ir Olandijoje – po 30, Švedijoje, Vokietijoje, Anglijoje, N. Zelandijoje – po 21 – 27, Prancūzijoje, Suomijoje, Austrijoje, Italijoje po 15 – 19, Latvijoje, Vengrijoje, Bulgarioje – po 13 – 14, Lenkijoje, Estijoje, Jugoslavijoje, Čilėje, Turkijoje, Irane – po 12 cnt grūdų.

Esant tokioms labai ribotoms ekonominio augimo sąlygoms, nepriklausomos Lietuvos ekonomikos išsivystymo lygis pirmaisiais dešimtmečiais neišvengiamai buvo vienas iš žemiausių tarp Europos šalių. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kembridžo universiteto profesorius K. Klarkas apskaičiavo 28 pasaulio šalių nacionalines pajamas. Jos laikomos bene tiksliausiomis. 1925 – 1934 m. metinės nacionalinės pajamos Lietuvoje buvo 190 mln. Dol., o skaičiuojant vienam gyvnetojui – 207 dol. Absoliučia nacionalinių pajamų apimtimi Lietuva lenkė tik Estiją (142 mln. dol., o Latvija – 249 mln. dol. ), o gal nacionalinių pajamų gamybą, skaičiuojant vienam gyvnetojui buvo paskutinė (Austrija, Belgija, Ispanija, Vokietija, Danija, Švedija ir Prancūzija – 460 – 700 dol.). Šie duomenys tuo metu buvo paskelbti „Tautos ūkyje“ ir taip pakomentuoti: „a) Lietuva kol kas perdėm yra žemės ūkio kraštas, o seniai įrodyta, kad žemės ūkis yra mažiausiai pajamų duodanti ūkio šaka; b) mūsų žemės ūkis yra labai ekstensyvus ir toli neduoda to, ką duota kitų pažangių kraštų žemės ūkiai; c) mūsų pramonė, amatai iš dalies prekyba organizuoti ir dirba dažniausiai senais metodais, kurie neduoda progos gaminti gret ir daug ūkiškų gėrybių; d) tiek mūsų pramonė, tiek žemės ūkis yra per mažai mechanizuoti ir motorizuoti. Klaidinga būtu manyti, kad ūkinis atsilikimas lengvai greit pašalinamas ir kad gyvenamasai momentas palankus ūkiniam gyvenimui ugdyti sparčiu tempu. Atsilikome mes per šimtmečius ir dažnai esamai labi toli nuo pažangių tautų (p. 900)”. Nuo mūsų dabar galima tik pridurti, kad pirmas Lietuvos valstybingumo atkūrimas ir įtvirtinimas ekonomiškai tikrai buvo labai sunkus ir kad to meto Lietuvos žmonės, ypač specialistai pavydėtinai blaiviai suvokė ir, kiek galėdami, intensyviai kryptingai dirbo.

Bendroji tarpukario Lietuvos Respublikos pramonės gamybos apimtis padidėjo 2,6 karto, o maisto ir lengvosios pramonės šakų – 3,5 karto. Mašinų gamybos ir metalo padirbimo, odų ir avalynės, kailių pramonės gamybos apimtis palyginti su 1913 m. sumažėjo. Skaičiuojant vidutiniškai vienam gyvnetojui, 1940 m. pramonės gamybos apimtis palyginti su TSRS vidurkiu buvo penkis kartus mažesnė, o žemės ūkio produkcijos – 75% didesnė.

Tačiau senos istorines kaimynės, dabar jau galingos pasaulinės „tvarkos“ darytojos – fašsitinė hitlerinė Vokietija ir kareivinių socializmo stalininė TSRS – ruošimosi antram pasauliniam karui įkarštyje 1939 m. pirmiausia pasidalino Lieuvą, vėliau ji prievarta prijungta TSRS, karo ir trėmimų nuniokota, stalininiais ir administraciniais – komandiniais metodais valdoma. Dėl prievartinės kolektyvizacijos Lietuvos žemės ūkis dar ir 1955 m. siekė tik 70% prieškarinio 1940 m. gamybos lygio, o visą jį pasiekė tik 1957 m.

Pokarinės Lietuvos ekonominis augimas TSRS sudėtyje vyko vienašališkai integruojant Respublikos ūkį į Tarybų Sąjungos ekonomiką ir izoliuojant jį nuo pasaulinės rinkos. Tai žinoma, apribojo tolesnio kokybiško jos ekonominio augimo, ypač prasidėjus mokslinei techninei revoliucijai, galimybes. Tačiau Lietuva ir tuometinėmis administracinio – komandinio valdymo, nacionalinio engimo ir netgi teroro sąlygomis, pasinaudodama gausiais Tarybų Sąjungos žaliavų ir kuro bei energetikos ištekliais, palčiomis realizavimo galimybėmis, sugebėjo gan sparčiai plėsti materialinę gamybą, tradicines jos šakas ir, svarbiausia, ryžtingai ir kryptingai kurti naujas, modernias, perspektyvias pramonės ir mokslo šakas, kurių labai stigo Tarybų Sąjungai. Ypač išsiplėtė. praktinės galimybės tai realizuoti 1957 m., likvidavus šakines TSRS pramonės ministerijas ir organizavus kompleksinį pramonės valdymą per sąjunginių respublikų ir administracinių – teritorininių rajonų liaudies ūkio tarybas. 1957 – 1965 m., oriartinus valdymą prie gamybos, gamybinėms jėgoms vystyti atsirado stimuliuojantis struktūrinis, o respublikos kompleksinio ekonomikos vystymo sąlygomis tikrai didelis kiekybinio ir kokybinio augimo impulsas. 1960 – 1965 m. meterialinių materialinių gėrybių ir paslaugų gamybos ir vartojimo (vidutiniškai vienam gyventojui) šalyje lygis, palyginti su JAV, padidėjo net 5% (nuo 37 iki 42%), o 1965 – 1986., stagnaciniu laikotarpiu, atkūrus pramonės valdymą vėl per šakines ministerijas, sumažėjo 12% (nuo 42 iki 30%).

Atkūrus TSRS centralizuotą, šakinį, administracinį komandinį visuomeninės gamybos valdymą, nuo 1966 m. grėsmingai lėtėjo ekonominio augimo tempas ir didėjo ekonomikos stagnacija.

Analogiškai sulėtėjo ir Lietuvos ekonominis augimas, didėjo visuomeninio produkto reprodukcijos prieštaravimai. Kai TSRS 1985 m. pradėjo visuomenės ir ekonomikos revoliucinį pertvarkymą, siekdama atpalaiduoti gamybinių jėgų ir gamybinių santykių plėtojimąsi nuo staliniškių ir stagnacinių varžtų, būtina moksliškai įvertinti tolesnio Lietuvos ekonominio augimo išeities pozicijas, jos stiprias ir silpnas vietas, susiformavusius visuomeninio produkto reprodukcijos ypatumus.

Per pastaruosius penkiasdešimt metų (1939 – 1989 m.) labia pasikeitė visas, pasaulis, jo ekonomika, žmonės. Nepaisant vykusio galingiausio, griaunamojo pasaulinio karo ir įvairių lokalinių karų, audringiausių politinių ir socialinių kataklizmų, pasaulio ir Lietuvos ekonomika vis dėl to veržliai augo, dėsningai plėtojosi, darė pažangą, ugdė gamybines jėgas, brandino jų struktūrą. Bendram Lietuvos gyventojų skaičiui padidėjus 1,3 karto (nuo 2880 iki 3690 tūkst. 1989 m. sausio 12 d.), miestuose – politinio, ekonominio ir dvasinio gyvenimo centruose – jų padaugėjo net 3,8 karto (nuo 658,9 iki 2509,0 tūkst.), kaimuose sumažėjo per pusę (nuo 2221,1 iki 1181,0 tūkst.). Miestiečių lyginamasis svoris bendrame gyventojų skaičiuje padidėjo nuo 22,9 iki 68,8%, o kaimiečių sumažėjo nuo 77,1 iki 31,2%. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse urbanizacija pasiekė jau 71%, o besivystančiose – 31%. Vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė 1985 – 1986 m. pasiekė 71,5 metų (Estijos – 70,4, Latvijos – 70,2, vidutiniškai TSRS – 69 metus). Gyvenimo trukmės vidurkis 1980 – 1985 m. išsivysčiusiose šalyse buvo 72, o besivystančiose -57 metai.Ekonomika ir ekonominis augimas
Materialinė ir dvasinė visuomenės pažanga, žmogaus gerovė, jo visapusiškas vystymasis remiasi visuomeninės gamybos plėtojimu. Istorinė žmogaus, visuomenės raida – tai visų pirma ugdymas ir racionalesnis naudojimas žmonių sugebėjimo geriau pažinti gamtą ir save, vis organizuočiau susitelkti išgauti iš gamtos daugiau ir tobulesnių nuolat gerėjančiam gyvenimui reikalingų reikmenų. Norint plėsti šių reikmenų gamybą, keliančią vis naujus, didėjančius poreikius, reikia nuolatos gausinti ir tobulinti darbo priemones, darbo objektus, jų jungimo su darbo jėga formas ir metodus, t.y. ugdyti gamybines jėgas ir tobulinti gamybinius santykius.

Gamyba, jos tobulėjimas ne tik tenkina materialaus gyvenimo poreikius, bet ir juos gimdo, formuoja naujus poreikius, ugdo vartojimą. Tuo ir pasireiškia pirmaujantis gamybos vaidmuo poreikių ir vartojimo atžvilgiu. Darbo gamybinės jėgos didėjimas ir visos gamybos tobulėjimas įgalina pagaminti vis daugiau platesnio asortimento ir geresnės kokybės materialinių asmeninio bei visuomeninio naudojimo gėrybių, keliančių vartojimo lygį, didesnę visuomeniškai naudingo darbo dalį skirti socialinių paslaugų gamybai, t.y švietimo, mokslo, kultūros, meno, sveikatos apsaugos, fizinės kultūros, butų komunalinių, buitnių, draudimo turizmo, poilsio, valdymo sferai plėsti. Lietuvos filosofas sistematikas Stasys Šalkauskis teigė: „Būdama protinga bei laisva iš prigimties, žmogaus siela gali sąmoningai suvokti gamtos priežastingumą bei tikslingumą, kuriamai papildyti išvidinį šitą tikslingumą išviršiniu gamtai tikslingumu, nustatomu proto pajėgomis, ir pagaliau laisvai pasinaudoti būtinų gamts dėsnių veikime, kreipdama ją tinkamu savo tikslams būdu kultūrinė kūryba vykdo žmogaus atsipalaidavimą nuo gamtos, kiek tai, žinoma, yra galima prigimtojo gyvenimo aplinkybėse. Todėl žmogaus nepriklausomumas nuo gamtos gali būti matuojamas jo kultūringumo laipsniu. Tačiau šitam nepriklausomumui yra visuomet apibrėžtos ribos mūsų prigimto gyvenimo aplinkybėse – bet negalima pasakyti, kad kultūringumo laipsnis būtų visados tiesiogines proporcijos santykyje su gamtinės aplinkumos turtingumu. Lengvai panadojamų turtų gausa, nereikalaujanti nuo žmogaus ypatingų rūpesnių, per daug išlepina žmogų ir migdo jo iniciatyvą; tuo tarpu šykti gamta kartais sužadina žmoguje energingą kultūrinį veikimą ir kuriamąjį užsimojimą.“ Štai kodėl tautos ilgai pasilieka laikinėmis tarp turtingiausios gamtos, kai toks suomis yra pasiekęs savo neturtingume ir žiaurausl klimato krašte aukšto kultūros laipsnio“. Tai Lietuvai labai pamokantis, istorinis ir sektinis pavyzdys.Ekonomikos mokslas, ekonominė bazė, visuomenės kultūra
Ekonomikos mokslas, kaip viena iš visuomenės mokslo šakų, nagrinėja gamybinius santykius, jų visumą, istorinę raidą, vystymosi dėsningumus bei tolesnio sąmoningumo tobulinimo galimybes, gamybinių jėgų ugdymo, gamybos plėtojimo, mokslinės techninės pažangos spartinimo, ūkio mechanizmo veiksmingumo didinimo, taupesnio gamybos išteklių naudojimo, geresnio žmonių poreikių tenkinimo, jų visapusiško plėtojimo būdus. Ekonomikos mokslas, kaip savarankiška mokslo šaka, susiformavo vystantis kapitalizmui vadinamosios klasikinės politnės ekonomijos pavidalu. Žymiausi jos atstovai – V. Petis, A. Smitas, D. Rikardas, F. Kenė.
Žmonių gyvybinės veiklos materialinių sąlygų kūrimas, gamybinių jėgų, gamybinių sugebėjimų didėjimas abipusiškai organiškai susijęs su gamybiniais santykiais, adekvačiu ir dėsningu jų tobulėjimu. Gamybinės jėgos irgamybiniai santykiai, pasireiškiantys kaip eknominė bazė, savo ruožtu organiškai susipynę.Naujos kokybės ekonominis augimas
Naujas mokslinės techninės pažangos etapas – mokslinė techninė revoliucija pasauliniu mastu nulėmė ir naują ekonominio augimo tipą – naujos kokybės ekonominį augimą. Jis reiškia visapusišką visuomeninės gamybos intensyvumą ir efektyvumą, jos struktūrinį pertvarkymą, visišką mokslinės techninės revoliucijos laimėjimų realizavimą, socialinės ekonominės pažangos spartinimą, kai materialinė gamyba greitai vystoma netgi mažinant joje visuomeninio darbo sąnaudų dalį, visokeriopai plėtojama socialinė – kultūrinė sfera ir taip sparčiai keliama materialinė ir dvasinė žmonių gerovė, žmonės visapusiškai tobulėja. Ekonomikos struktūroje padidėja kiekybinis ir kokybinis mokslinės techninės industrijos vaidmuo, o pramonės struktūroje dėsningai didėja kiekybinis ir kokybinis vaidmuo mokslinę techninę pažangą lemiančių šakų: mašinų gamybos, chemijos bei naftos chemijos pramonės ir elektros energetikos.
Mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis labiausiai išsivysčiusios kapitalistinės šalys, forsuodamos tris svariausias mokslinės techninės pažangos kryptis – mechanizaciją – automatizaciją, chemiząciją – biotechnologizaciją bei elektrifikaciją, sugebėjo padidinti mokslinės techninės industrijos produkcijos dalį bendroje pramonės gamyboje 1985 m. iki 55,8%, tuo tarpu šis rodiklis pasaulyje sudarė vidutiniškai 50,1%, besivystančiose šalyse jis yra 29,6%, Tarybų Sąjungoje – tik 38%, Lietuvoje – 30,4%. JAV perėjo į intensyvų ekonomikos vystymą realizuodama mokslinės techninės revoliucijos laimėjimus jau šeštojo dešimtmečio viduryje, VFR ir Prancūzija – septintajame dešimtmetyje, Japonija – aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Visuomeninės gamybos intensyvumu, mokslinės techninės industrijos ugdymu pirmiausia ir paaiškinama, kodėl išsivysčiusios kapitalistinės šalys, turėdamos tik 16% planetos gyventojų, 1983 m. pagamino net 56% pasaulio nacionalinių pajamų, o 53% besivystančių šalių gyventojų tesugeba pasigaminti vos 14%. Vieno gyventojo materialinių gėrybių ir paslaugų vartojimo lygis vidutiniškai TSRS tesudarė ketvirtadalį JAV lygio. Esant žemam bendram gyvenimo lygiui, labai suaktualėjo šio lygio diferenciacijos problemos. Antai dalis Baltijos gyventojų, kurių šeimos nariui tenka mažiau kaip 75rb pajamų per mėnesį, t.y. mažiau gyvenimo minimumo, sudaro, kai kurių tyrimų, atliktų 1988m., duomenimis, tik vieną procentą, TSRS vidutiniškai – 15%, RTFSR – 29, o Vidurinės Azijos respublikose – net apie 50%.
Tik mokiškai pagrįstas naujos kokybės ekonominis augimas, jo rezervų mobilizavimas gali ir turi padėti likviduoti tokį didelį mūsų ekonominio ir socialinio išsivystymo, žmonių gerovės lygio atsilikimą. Uždelsimas organizuotai ir mobilizuotai realiai pereiti į naujos kokybės ekonominį augimą, kaip rodo istorinis patyrimas, gali sukelti ir sukelia ne tik didžiulius neigiamus reiškinius ekonomikoje, bet ir visuomeniniame politiniame gyvenime apskritai.
Šiam istoriniam uždaviniui sėkmingai išspręsti reikia kardinaliai paspartinti visuomeninę ekonominę pažanagą.Ekonominės pažangos kriterijus ir varomosios jėgos
Gamybinių jėgų lygis yra aukščiausias visuomeninės, o kartu ir ekonominės pažangos kriterijus. Jis rodo, kaip yra išplėtota visuomeninė gamyba, įveiktos gamtos jėgos ir reiškiniai, taip pat žmonijos sukauptas mokslinių techninių laimėjimų potencialas. Pagrindinė gamybinė jėga yra darbo žmgus; todėl asmenybės vystymas, jos gebėjimų, poreikių turtingumas ir įvairumas yra socialinis gamybos pažangos kriterijus, atspindintis visuomeninės pažangos humanizaciją. Socialinė ekonominio augimo orientacija, remiantis tuo, kad žmogus yra ne tik pagrindinė gamybinė jėga, bet ir gamybos tikslas, turi garantuoti organišką didžiausio gamybos efektyvumo derinimą su humaniškais visuomeninės pažangos tikslais, t.y. humanišką visuomeninį ekonominio gamybos augimo pobūdį.

Šiuolaikinį ūkį su jo pažangia technika, susiklosčiusia vidutinio organizavimo sistema, išplėtotu visuomeniniu gamybos pobūdžiu, su nuolatiniu sparčiu produkcijos, gamybinio aparato ir organizacinės sistemos atnaujinimu labiausiai atitinka gamybiniai santykiai, kurie, paremti įvairiomis nuosavybės formomis, darbo žmogų paverčia tikru gamybos, jos pažangos šeimininku brigadoje, ceche, įmonėje, ūkyje, bendrovėje, kooperatyvia, susivienijime, toje ar kitoje asociacijoje, mieste, respublikoje. Kiekviename ūkininkavimo lygmenyje neišsenkanti varomoji ekonominės pažangos jėga yra (turi būti) visokeriopai aktyvinami materialiniai, moraliniai, socialiniai, nacionaliniai, valstybiniai interesai, skatinantys lenktyniauti, varžytis, konkuruoti galutiniais savo veiklos rezultatais regioninėje, nacionalinėje, pasaulinėje rinkoje motyvai, gebėjimas optimaliai spęsti paklausos ir pasiūlos balansavimo, demokratinio rinkos reguliavimo problemas esant konkrečioms ūkininkavimo sąlygoms.Ekonominio augimo dėsningumai, socialinis ekonominis efektyvumas, šaltiniai ir pasaulio patyrimas juos naudojant
Naujos kokybės ekonominiame augime, pagrįstame intensyvumu, kaip ir kiekvienoje visuomeninio gyvenimo ar gamtos srityje, per iš išorės atrodantį chaosą ir atsitiktinumų stichiją realizuojasi ekonominio augimo būtinumas ir dėsningumai. Ekonominį augimą, pagrįsta intensyvumu (intensyvus ekonominis augimas), kaip ir apskritai ekonominius procesus, kiekvienoje visuomenėje valdo vidiniai, jam būdingi dėsniai – savų visuomeninių žmonių veiksmų dėsniai. Turima omenyje tipiški, pastovūs, pasikartojantys (tarp jų priežasties – padarinių) ryšiai ir priklausomybės, objektyviai veikiantys ekonominiai dėsniai, išreiškiantys organizacinius ekonominius ir socialinius ekonominius santykius. Ekonominio augimo dėsningumai, gamybinių santykių atitikimas gamybinių jėgų išvystymo lygį bei pobūdį, laiko ekonomija, proporcingas visuomeninio darbo paskirstymas, nuolat didėjantys poreikiai yra bendri ekonominiai, galiojantys bet kuriomis istorinėmis sąlygomis kaip visuomenės pasaulio pažangos dėsniai. Intensyvaus ekonominio augimo dėsningumai yra ypatingi, specifiniai ekonominiai dėsningumai, parodantys organizacinius ekonominius santykius išvystytų gamybinių jėgų visuomenėje mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Tik šių dėsningumų naudojimo būdai bus skirtingi priklausomai nuo to, kokioms sąlygoms esant ūkininkaujama toje ar kitoje šalyje, kokia ūkio mechanizmo samprata vadovaujamasi: ar atmetamas kiekvienas rinkos reguliuojamumas, valstybinis kišimasis į jos funkcionavimą, ar rinką reguliuoja veiksmingas valstybinis ir tarpvalstybinis ūkinės veiklos analizavimas, prognozavimas, planavimas. Svarbiausia nepaversti šių dviejų ūkininkavimo būdų ekstremaliais, jų nesuabsoliutinti, vieną kitam nepriešpriešinti, o juos kūrybingai integruoti, vieną kitu papildyti atsižvelgiant į konkrečias galimo efektyviausio ūkininkavimo sąlygas vienoje ar kitoje šalyje, viename ar kitame jos ekonominės raidos etape. Juo labiau kad, apskritai didėjant gamybinėms jėgoms ir vis labiau dėsningai nors ir sudėtingai visuomeniškėjant ūkiui, kaupiamas pasaulinis patyrimas sprendžiant ekonominio augimo procesų raidos prieštaravimus: labiau priverčiant didėjantį nacionalinį ir transnacionalinį kapitalą, monopolinius privačius gamybos priemonių savininkus kuo adekvačiau pagal darbo rezultatus kelti gerovę ir gerinti socialinį aprūpinimą darbuotojų, kuriančių materialines ir dvasines gėrybes jiems naudoti patikėtomis, sparčiai progresuojančiomis gamybos priemonėmis, labiau pritraukti juos dalyvauti politiniuose, ekonominiuose, ir socialiniuose procesuose, nacionalinių ekonomikų integracijoje.

Sąmoningas ekonominių dėsnių apskritai ir intesyvaus ekonominio augimo dėsningumų, skyrium paėmus, panaudojimas, turėtų būti vykdomas realizuojant potencinį galimumą demokratiškai veiksmingai reguliuoti gamybą bei vartojimą, atsižvelgiant į pasaulinės rinkos reikalavimus, jų organizavimo formas ir metodus, remiantis aktyviu, suinteresuotų visų dirbančių žmonių, panaudojančių gerai suderintas visas nuosavybės formas (o ne tik prvatinę ar valstybinę) visose ekonomikos grandyse ir lygmenyse. Tačiau, kaip rodo jau septynių dešimtmešių pasaulinis patyrimas, šį potencinį privalumą realizuojant gresia galimybė pasireikšti subjektyvizmui, voliuntarizmui, administraciniam- komandiniam kišimuisi į ekonominį gyvenimą, prieštaraujant imanentiniams jo dėsniams. Tai ir yra pagrindinė efektyvaus socialistinio ūkininkavimo, pagrįsto veiksmingu ir pažangiu objektyvių ekonomikos visuomeniškėjimo dėsningumų realizavimu, problemos esmė.

Gyvenimo praktika parodė, kad dirbtinis klasinių interesų supriešinimas, kaip ir klasinis, nacionalinis, ideologinis engimas, gamybinių jėgų ir visuomeninių ekonominių santykių raidos nuosekliai nesubrandintas politinės valdžios paėmimas, atgyvenusio imperinio, monopolistinio politinio viešpatavimo siekimas, kiekviena politinė prievarta valstybiniame, visuomeniniame gyvenime galų gale atmetami kaip prieštaraujantys pažangai. Valstybinės valdžios demokratėjimas yra būtina., ekonominio augimo, žmonių gyvenimo gerinimo sąlyga demokratiškai reguliuojant rinką, realizuojančią pasaulinėsm okslinės techninės revoliucijos laimėjimus. Lietuvai tai ypač aktualu, nes ji itin sunkiomis sąlygomis turi išeitį į savarankišką ekonominį gyvneimą iš „kareivinių socializmo“, iš vienašališko totalinio jos ekonomikos integravimo į TSRS ūkio kompleksą, iš „izoliavimo geležine uždanga“ nuo pasaulinių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių, iš imperinės struktūros. Dėl Lietuvos mažumo, jos rinkos gamtinių, pramoninių išteklių stokos, susiformavusios ekonominės, materialinės techninės bazės struktūros ypatumų reikia ypatingų pastangų visuose ūkininkavimo lygmenyse (darbo vietoje, brigadoje, ceche, įmonėje, ūkyje, kooperatyve, akcinėje bendrovėje, asociacijoje, koncerne, konsorciume, susivienijime, rajono, miesto, nacionalineje ekonomikoje) kuo efektyvausiai kryptingai organizuoti gamybą ir prekybą visais lygmenimis, suvokiant, kad tik visų sutelktumas, nacionalinis, mobilizuotumas, įgalins konkurencingai išeiti į pasaulinę rinką, į naudingą prekybą su Rytais ir Vakarais ir kartu laiduoti spartų ekonominį augimą, analogišką kaip Japonijos ir naujų mažų industrinių šalių. Tai realizuoti galėtų padėti kūrybingas Lietuvos konkrečių ir labai specifinių sąlygų, išplėtojo demokratinio rinkos reguliavimo naudojimas, esant, paveldėtam dideliam gamybos priemonių suvalstybinimui, ir lietuviškas integravimas. Siekiant efektyvios, lanksčios, orientuotos į mokslinę techninę pažangą ekonomikos, būtina nuosekliai ir ryžtingai šalinti darbo žmonių svetimumą nuosavybei, politinei, ekonominei valdžiai, rinkos metodams, kainų tvarkymui, orientuotam į pasaulines kainas, į patikimą socialinį aprūpinimą. Visa tai reikia daryti palaikant bendros visuomeninės pažangos logistikos tendencijas, reikalavimus, stabilizuojant politinį , ekonominį, socialinį, kultūrinį gyvenimą.

Ekonominių dėsnių, tarp jų ir naujos kokybės, t.y. intensyvaus ekonominio augimo, panaudojimas, pirmiausia pasireiškia rengiant ir įgyvendinant nacionalinę ekonominę politiką, kaip koncentruotą ekonomikos, apimančios gamybą, paskirstymą, mainus, ir vartojimą, išraiška. Ekonominiai dėsniai lemia tik bendrą ekonomikos funkcionavimo ir jos augimo kryptingumą, o ne kiekvieną konkretų žingsnį. Nuo politikos, valdymo ir demokratinio rinkos reguliavimo, nuo sąmoningos žmonių veiklos priklauso naujosk okybės ekonominio augimo tempas, materialinės ir socialinės visuomenės gerovės kėlimo laimėjimai, visapusiškas vystymas.Ekonominio augimo veiksnių pasireiškimo įvairiuose ekonomikos lygmenyse ypatumai
Ekonominio augimo veiksniai įvairiuose ekonomikos lygmenyse savo turiniu ir forma reiškiasi labai įvairiai, todėl ir jų naudojimo būdai turi iš esmės skirtis. Galutinis visų veiksnių veikimo rezultatas ir jų gerėjimas realizuojasi konkrečiose gamybinio darbo vietose atsižvelgiant į jų techninį, technologinį, organizacinį, ekonominį, socialinį, psichofiziologinį lygį, jo kėlimą. Visos penkios funkcinės ekonominio augimo veiksnių grupės (darbo potencialo ugdymas ir naudojimo optimizavimas, mokslo potencialo ugdymas ir jo technologinio bei socialinio naudojimo gerinimas, techninės gamybos struktūros pažanga, gamtos išteklių naudojimo ir ekologijos racionalizavimas ir pagaliau visuomeninio gamybos organizavimo lygio kėlimas) kiekvienoje gamybinio darbo vietoje įgauna konkrečių techninių, technologinių, organizacinių, ekonominių, socialinių, psichofiziologinių apraiškų ir parametrų, atspindinčių tam tikros gamybinės darvo vietos funkcionavimo efektyvumą ir jo didėjimą. Aukščiausio lygio minėtais požiūriais kiekvienos darbo vietos funkcionavimas yra būtina visos visuomeninės gamybos intensyvumo, efektyvumo, spartaus ekonominio augimo sąlyga. Tačiau tokias gamybinio darbo vietas sukurti ir visiškai realizuoti jų efektyvaus funkcionavimo galimybes įmanoma tik įdiegus visus ekonominio augimo veiksnius aukštesniuose ekonomikos lygmenyse. Pirmiausia tai susiję su cechų, barų, brigadų, skyrių, filialų, kooperatyvų – pagrindinės visuomeninės gamybos grandies padalinių – organizacinių struktūrų, gamybos specializavimo, sroviškumo, mokslinio darbo organizavimo racionalumu, apsimokėjimo, veiksmingos motyvacijos principų ir savivaldos įgyvendinimo realumu. O kad visa tai atitiktų naujausius mokslinės techninės ir socialinės ekonominės pažangos reikalavimus, organiškai reikalingas pagrindinės visuomeninės gamybos grandies, įmonės, ūkio – gamybos koncentravimo, specializavimo, kooperavimo, kombinavimo, išdėstymo, valdymo organizavimo racionalumas, apsimokėjimo, motyvacijos, finansavimosi, savivaldos, veiksmingumas, ir ūkininkavimo efektyvumas.

Pasaulio šalių, pasiekusių mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis didžiausių laimėjimų , patyrimas vienareikšmiškai patvirtina, kad viena iš svarbiausių spartaus ir stabilaus ekonomio augimo sąlygų yra formavimas ir ugdymas stambių, profiliuotų, racionalios struktūros mokslinių – gamybinių – ūkinių kompleksų, garantuojančių efektyvų ciklo „mokslas – gamyba – vartojimas“ funkcionavimą, ir tuo remiantis nacionalinės, pasaulinės rinkos poreikių tenkinimo optimizavimas. Antra vertus, nacionalinės ekonomikos perspektyvumo augimo, jos konkurencingumo stiprinimo galimybes vis labiau lemia struktūrinių, inovacinių ir investicinių augimo veiksnių, mokslinės techninės revoliucijos laimėjimų kompleksiškas realizavimas, tarprespublikinių eonominių ryšių racionalizavimas.

Pagaliau esminį XX a. pabaigos ekonominės raidos ypatumą sudaro intensyvus pasaulio ekonomikos integravimas realizuojant mokslinės techninės revoliucijos laimėjimus, pasaulinės rinkosp lėtojimas, visuomeninio darbo pasidalijimo didinimas, gamtos ir darbo išteklių naudojimo optimizavimas. Lietuvos ekonomikos ikišiolinis uždarumas, dirbtinis izoliuotumas nuo pasaulinės rinkos yra didžiausias jos tolesnio ekonominio augimo stabdys. Ekonominio Lietuvos savarankiškumo didinimo, jos ekonominio ir socialinio plėtojimo uždaviniai nulemia Respublikos ekonomikos integravimą į pasaulio ūkį, jos ekonominių ryšių pasauliniu mastu ir su buvusiomis TSRS respublikomis racionalizavimą kaip vieną iš svarbiausių jos tolesnio ekonominio augimo veiksnių.

Ekonominio augimo problemų nagrinėjimas ir sprendimas turi būti metodologiškai nuosekliai sisietas su ekonominio augimo veiksnių klasifikavimu ir jų pasireiškimo įvairiuose ekonomikos lygmenyse ypatumus.Ekonominio ciklo formavimasis ir plėtra
Ekonominis ciklas yra tam tikras svyravimas, pasitaikantis bendroje ekonominėje šalies, kuri veiklą organizuoja daugiausia verslo įmonėse, veikloje. Ekonomika patiria verslo ciklą, kuomet ji praeina augimo (expansion) periodą, lydimą kritimo (contraction). Realūs verslo ciklai retai būna lygūs ir reguliarūs, ir bendri ciklų ilgumai ir augimo bei kritimo trukmės kiekviename cikle stipriai varijuoja. Tam tikra prasme yra modelis, kuriame daugelis sąlygų kartojasi, ciklas po ciklo.
Ciklas susideda iš pakilimo, vykstančio daugmaž tuo pačiu metu daugelyje ekonominės veiklos sričių, nuosmukio, krizės ir pagyvėjimo, kuris pradeda naują ciklą.
Krizės taške visi susiję su verslu yra susilaikantys ir atsargūs. Jie mato keletą gerėjančių galimybių artimiausiu laikotarpiu. Prekybos apimtis yra žema, pardavimai vietinėje ir eksporto rinkose yra sustingusi, pelnai ir akcijų kainos kritusios ir yra gamyklų pajėgumų perteklius bei aukštas nedarbas. Vartotojų pasitikėjimas taip pat yra žemas, tokių prekių, kaip nauji automobiliai, pirkimas yra atidėtas.
Apie krizės fazės pabaigą ima rodytis keli atsistatymo ženklai. Šie dažnai būna: verslo inventorius “pasiekia dugną”, mažesnės palūkanų normos, sumažėjusi infliacija, kredito prieinamumas, stabilizuojasi akcijų kainos ir kitų indikatorių pokyčiai.
Dažnai būna dvi augimo fazės. Pirmoji yra atsigavimo periodas, kuomet vėl pasiekiamos ankstesnio recesinio periodu prarastos gamybos apimtys. Antroje fazėje augimas viršija ankstesnius rodiklius.
Atsistatymo pradžioje palūkanų normos, atlyginimai ir inventoriaus kaštai yra pakankamai žemi, kad sudarytų produkcijos vieneto gamybos kaštus žymiai žemesnius už pardavimo kainas. Taigi pelnai auga net gi esant sumažintoms gamybos apimtims. Ekonominė veikla auga su atnaujintomis vartotojų išlaidomis ir namų statyba. Paklausos augimas verčia pramonę didinti gamybos apimtį ir užimtumą. Akcijų kainos jau auga greitai.
Vis daugiau ekonomikos sektorių įsijungia į augimą. Apdirbamosios pramonės pošakiai ima gaminti daugiau ilgo naudojimo prekių, stiprėja statybos ir, tariant pasaulinį atsigavimą, greitai plečiasi eksporto rinkos. Plūduriuojantis ūkis atsispindi augančiame vartotojų ir verslo pasitikėjime.
Šios atsistatymo fazės metu yra nedidelis poreikis kapitalinių investicijų išplėtimui. Verslininkai pakelti gamybos apimties išaugimą, bet panaudojant nenaudojamas gamyklas ir įrengimus. Su žema panaudojimo galimybe, yra nedidelis aukštyn nukreiptas kainų spaudimas, verslininkų paskolų paklausa vis dar silpna, palūkanų normos išlieka žemomis. Auga užimtumas, bet vis dar laikosi aukštas nedarbo lygis, kuris žemina darbo jėgos kaštus.
Antroje augimo fazėje ūkis juda link ankstesnės viršūnės (peak). Infliacija vis dar žema, bet kai kuriuose sektoriuose nuosaikiai auga. Verslininkai pritaikė inventorių prie didesnės paklausos ir ima matytis pajėgumų apribojimai. Įvairiose pramonės šakose dėl padidėjusios paklausos kapitalinių išlaidų padidėjimai tampa būtini pajėgumų išplėtimui. Gamyklų ir įrengimų plėtimasis tampa būtinu tam, kad išvengti trūkumų. Korporaciniai pelnai auga akcijų rinka tampa stipria.
Paskutinėse augimo fazėse gamyba vis dar auga, kol pasiekia ciklo viršūnę. Tačiau kai kurie indikatoriai jau ima judėti prieš srovę. Akcijų ir obligacijų kainos krinta, prekyba akcijomis mažėja ir naujai išleidžiamų korporacinių vertybinių popierių apimtys mažėja. Užimtumas, inventorius ir kapitalinės išlaidos vis dar auga, bet lėtesniu tempu. Palūkanų normos yra aukštesnės nei ankstesnėje augimo dalyje. Kainos yra aukštesnės ir darbo jėgos kaštai greitai auga, taigi mažindami grynuosius pelnus. Verslininkai atsiduria aukštų normų inventoriaus finansavime, kuomet palūkanų normo esti aukštos. Toliau tai ardo pelningumą ir mažina augimo planus. Kai ciklas pasiekia viršūnę, nepatenkinti poreikiai mažėja, gamybos apimtys viršija pardavimus ir griūna pasitikėjimas versle.
Smukimo pradžioje pastebimas greitas statybos kontraktų vertės kritimas, mažėja naujai išleid.žiamų vertybinių popierių kiekis ir akcijų skaičius prekyboje. Verslininkai ir vartotojai praranda pasitikėjimą. Smarkiai mažėja korporaciniai pelnai ir greitai didėja bankrotų skaičius. Lėtesnė paklausa priveda prie per didelės gatavų prekių pasiūlos ir pramoninė gamyba ima kristi. Siekdami išsilaikyti, verslininkai mažina dirbančiųjų skaičių ir atideda katitalines investicijas.
Smukimo procesas paprastai būnai gana greitas ir retai kada tęsiasi ilgiau nei metus. Bet kol smukimas galutinai pasibaigia, dauguma ekonominių indikatorių pradeda gerėti, pranešdami apie naujo ekonominio ciklo slenkstį.
Šis būsenų nuoseklumas yra rekurentinis, bet ne periodinis. Pagal trukmę ekonominiai ciklai gali tęstis nuo vienerių iki dešimties ar net dvylikos metų. Lietuvoje ekonominiai ciklai praktiškai netirti.

Y

laikas
1 pav. Ekonominiai ciklai

Ekonominio ciklo priežastys. Šiandien ekonomistai dar nėra priėję vieningo sutarimo dėl ekonominio ciklo priežasčių. Analizuojant ekonominio ciklo priežastis, išskiriami du požiūriai. Pirmasis požiūris vadinamas išoriniu arba egzogeniniu. Jis daugiausia atspindi XIX a. mokslininkų mąstyseną bei ekonominį ciklą ir remiasi išoriniais šokais – tokiais kaip karas arba derliaus perteklius – kaip pagrindine ekonominio ciklo priežastimi. Tačiau tokie šokai stochastiniai arba atsitiktiniai. Būdas, kuriuo ekonomika reaguoja į išorinį šoką, svarbus ciklui suprasti ir paaiškinti, tačiau pagrindinė priežastis išlieka sistemos išorėje. Šis požiūris sutinka su klasikiniu mąstymu, kai ekonomistai klasikai ekonomikos sistemą visų pirma vertino kaip savireguliacinį mechanizmą, kuris juda pusiausvyros link. Jų požiūriu – tai „natūrali būsena“.
Antrasis požiūris labiau tinka moderniąjam keinsistiniam mąstymui. Jis propaguoja vidines, arba endogenines ciklo teorijas. Čia ciklai būdingi kiekvienai ekonominei sistemai, ir jų egzistavimas nepriklauso nuo išorinių jėgų.
Ekonominio ciklo prognozavimas. Žinant ekonominės veiklos svyravimus ir šių svyravimų sukeltas pasekmes pelnui ir ekonominei gerovei, nenuostabu, kad ekonominis prognozavimas yra vienas svarbiausių ekonomistų uždavinių. Žinodami apie nustatomą nuosmukį, verslininkai gali pakoreguoti atsargų kiekį, gamybos apimtis, darbuotojų skaičių. Tinkama ekonominė prognozė leidžia sprendimus priimantiems vadovamspriderinti savo veiksmus prie ekonomkos sąlygų.
Bene dažniausias prognozavimo metodas yra trendo projektavimas, ekstrapoliacija. Remiantis prielaida, jog praeities įvykiai kartosis pagal tam tikrą dėsnį, prognozuotojas stebikintamojo reikšmes paeityje ir projektuoja, prognozuoja, kad kintamojo reikšmės kis pagal praeities dėsningumą.
Daugelis kintamųjųprognozuojant pagal trendą numanomi pagal praeities reikšmes, taigi visi jie yra laiko eilučių duomenys. Ekonominės laiko eilutės – nuoseklus ekonominių kintamųjų reikšmių masyvas. Savaitiniai, mėnesiniai pardavimų, kainų, pajamų, gyventojų skaičiaus, darbo jėgos, bendrojo vidaus produkto (BVP) rodikliai yra ekonominių laiko eilučių pavyzdžiai.
Visos laiko eilutės, nepaisant to, kokius ekonominius kintamuosius apima, gali būti apibūdinamos šiomis keturiomis charakteristikomis:
1. ilgalaikis trendas, arba ilgo laikotarpio laiko eilučių sumažėjimas ar padidėjimas.
2. cikliniai svyravimai, arba ritminga ekonominių eilučių variacija.
3. sezoninė variacija, arba variacija, sukelta sezoniškumo ir (arba) socialinių pokyčių.
4. nereguliari arba atsitiktinė įtaka, arba nenumatyti šokai, tokie keip karas, streikai, katastrofos ir t.t.
Ištirta JAV ir Lietuvos BVP dinamika per pastaruosius devynerius metus. JAV faktiškas trendo BVP (išskyrus 2000 ir 2001 metus, kai buvo ryškus nuokrypis), praktiškai sutampa. Lietuvos faktiškas ir trendo BVP skiriasi. Jų lyginamoji analizė rodo, kad ekonominė situacija Lietuvoje nėra stabili. JAV BVP kitimo tendencija žymiai labiau atitinka ilgojo trendo dinamiką.
Taigi galima daryti išvadas, jog:
1. ekonominės literatūros analizė parodė, kad, atliekant sisteminį ekono.minių ciklų priežastinį tyrimą, tikslinga išskirti išorinio ir vidinio pobūdžio priežastis.
2. atliktas tyrimas įgalino nustatyt, kad ekonominio ciklo kilmė priežqstiniais ryšiais susijusi su politiniais ekonominiais ciklais.
3. nustatyta, kad prognozuojant ekonominį ciklą, naudotinos šios keturios charakteristikos: ilgalaikis trendas, cikliniai svyravimai, sezoninė variacija, nereguliari, arba atsitiktinė, įtaka. Tinkamai atlikta ekonominio ciklo prognozė palengvina ūkio subjektų prisiderinimą prie ekonomikos sąlygų.
Nustatyta, kad Lietuvos ekonomikos ciklinių svyravimų tendencijos koreliuoja su šešėline ekonomika. Bendra tendencija tarp BVP augimo ir šešėlinės ekonomikos įtakos neišryškėjo, nes šis ryšys nėra pakankamai stiprus.Šešėlinės ekonomikos egzistavimo priežastys ir tendencijos
Šešėlinė ekonomika – visame pasaulyje paplitęs fenomenas, ir tai tampa vis aktualesne problema išsivysčiusiose bei besivystančiose šalyse. Visuotinai pripažinta, kad šešėlinė ekonomika apsunkina valstybės ekonomikos raidą, iškreipia ūkio subjektų ūkinius santykius, blogina valstybės ekonomikos konkurencingumą pasaulinėse rinkose.
Šešėlinės ekonomikos raida XX a. Šešėlinė ekonomika – tai siekimas būti neapskaitomai valstybės mastu ir to sąlygotas vengimas mokėti mokesčius valstybės valdymo ir išlaikymo reikmėms. Šešėlinė ekonomika apima formalųjį (legalių ūkio subjektų gamyba ir paslaugos, nepateikiant visos informacijos valdžios įstaigoms), neformalųjį (žemo organizacinio lygio ūkio subjektų, pavyzdžiui, namų ūkių gamyba ir paslaugos, kai nėra jokios informacijos apie šią veiklą) ir nelegalųjį (kontrabanda, prostitucija, korupcija ir pan.).
Šešėlinės ekonomikos egzistavimą lemia keletas sąlygų. Pirma – instinktyvus žmogaus noras turėti tai, ką jis uždirbo, su nieko nesidalijant. Kai individui, žmogui svarbiausi jo interesai, o ne visuomenės ar bendruomenės. Todėl bet koks tam tikra veikla užsiimantis individas kuo didesnę dalį savo pajamų stengsis pasilaikyti sau ar savo šeimai, kad užtikrintų savo gerovę. Tad kiekvienas tokiai organizuotai bendruomenei priklausantis individas dalį savo pajamų turi skirti bendruomenės (valstybės) reikmėms, kad būtų išlaikoma pakankama valstybės galia konkurencijoje dėl išlikimo su gamtos jėgomis. Čia atsiranda antra šešėlinės ekonomikos atsiradimo sąlyga – individo pasitikėjimas valstybės lyderiais. Kitaip sakant, individas perka (moka mokesčius) iš bendruomenės lyderių (valstybės vadovų) saugumo ir tvarkos palaikymo paslaugas bei norėdamas gauti geresnes egzistavimo sąlygas bei reikalingus išteklius. Čia labai svarbu, kiek tos paslaugos kainuoja ir kokios jos kokybiškos. Kitaip sakant nuo to priklauso, kiek turėtų būti mokama mokesčių ir koks turėtų būti jų lygis.
Iki XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio Vakarų Europoje šešėlinės ekonomikos mąstai buvo nedideli, tačiau per du pastaruosius dešimtmečius situacija gerokai pasikeitė – šešėlinės ekonomikos mąstai gerokai padidėjo. Šešėlinės ekonomikos tyrinėtojai mano, kad tai įvyko dėl šių priežasčių:
• labai padidėjo imigracija iš neturtingų trečiojo pasaulio šalių, dėl ko šešėlinės ekonomikos tradicijos iš besivystančių šalių persikelia į išsivysčiusias ES šalis (Mingione, 2000).
• Neadekvačiai išaugo mokečiai valstybinių institucijų išlaikymui ir socialinėms gyventojų garantijoms palaikyti, dėl ko dalis legalaus verslo arba išeina į kitas lengvesnio mokesčių režimo dalis, arba pasilieka, bet nueina į šešėlį (Steponavičienė, 2002).
• Neadekvačiai didelių sprendimo galių verslo subjektams suteikiamas vidurinės ir žemutinės grandies valstybės tarnautojams, kai šie gali darytu įtaką verslo subjektų veiklai, remdamiesi ne visuomenės ar bendruomenės, o savo asmeniniais interesais, dėl ko labai išauga valdžios paeigūnų korupcijos prielaidos ir galimybės (LLRI, 2000; Mockus, 2002).
• Neadekvatus realiam visuomenės poreikiui valstybinis verslo reguliavimas, dėl ko verslas pereina į šešėlį, kur galima veikti nesilaikant dažnai nepamatuotų ir verslo raidai trukdančių taisyklių, rizikuojant patekti į kriminalinių struktūrų akiratį ir būti reketuojamiems (Mignione, 2000).
Kaip labai svarbų veiksnį pasaulinės ekonomikos raidoje XX amžiaus pabaigoje reikėtų paminėti buvusios Sovietų Sąjungos bei Rytų Europos komunistinio bloko suirimą ir komunistinės Kinijos perėjimą nuo griežtai reguliuojamų prie rinkos santykių. Šiose šalyse įvyko daugiau ar mažiau liberalios ekonomikos reformos rinkos kryptimi, privatizuota didelė dalis buvusio valstybinio turto. Iki sugrįžimo prie rinkos santykių šiose šalyse buvo palyginti nedidelė šešėlinės ekonomikos dalis, tačiau itin griežtas valstybinis reguliavimas stabdė pačios ekonomikos raidą ir smarkiai silpnino pačių komunistinių šalių konkurencingumą tarptautiniu mastu. Būtent negebėjimas konkuruoti ir šito sąlygotas techno.loginis atsilikimas bei išteklių sumažėjimas lėmė beveik visų komunistinių režimų žlugimą bei intensyvų Kinijos persiorentavimą ir prisitaikymą prie rinkos santykių. Vykstant ekonomikos reformoms atsirado gana didelė erdvė šešėlinei ekonomikai sustiprėti.
Pagrindinės šešėlinės ekonomikos raidos tendencijos Lietuvoje XX a. pabaigoje- XXI a. pradžioje iš esmės nesiskyrė nuo kitų buvusių Rytų Europos valstybių. Lietuvą galima priskirti prie tų šalių, kuriose buvo vidutinis šešėlinės ekonomikos lygis, šiek tiek vėluoja liberalių ekonomikos reformų įgyvendinimas, valstybė gerokai kišasi į ekonomikos plėtrą ir verslą. Dėl to Lietuvoje verslas stambėja (dielėms įmonėms su didesniais finansiniais pajėgumais lengviau nei smulkioms ar viutinėms vykdyti valdžios keliamus reikalavimus), o smulkus ir vidtinis verslas pamažu traukiasi į šešėlį.
Šešėlinė ekonomika Lietuvoje ypač išryškėjo 1995-1998 metais. Šiuo metu išryškėja šešėlinės ekonomikos mažėjimo tendencija, nors mokesčių lygis ir padidėjo.

2 pav. Šešėlinės ekonomikos ir mokesčių naštos dinamika Lietuvoje 1990-2003 metais (LLRI, 1994-2002).

Grafike parodoma šešėlinės ekonomikos dalies BVP ir mokesčių naštos dinamika. Pastebima ilgalaikė tendencija šešėlinės ekonomikos dalies BVP mažėjimo link – tai vyksta nuo 1998 metų. Iš esmės tai rodo negausių valdžios bandymų liberalizuotiverslo sąlygas ir hormanizuoti reguliavimo įstatyminę bazę rezultatą. Įtaką padarė ir administracinių priemonių prieš šešėlinį verslą sugriežtinimas, tačiau abejotina, ar šis poveikis bus ilgalaikis. Nors esama negatyvių valstybinio verslo administravimo poslinkių, ryškėja bendra šešėlinio verslo mažėjimo tendencija. Nemažos įtakos šešėlinės ekonomikos mažinimui turėjo ir sustiprėję Lietuvos bankai. Gyventojų pasitikėjimas bankais išaugo, ten jau laikoma daug santaupų. Tai leidžia mažinti apyvartoje cirkuliuojančių grynųjų pinigų kiekį, koncentruoti kapitalo masę bei efektyviai ekonominėmis priemonėmis reguliuoti (pvz. keičiant palūkanų dydį) pinigų srautus makroekonominiu lygiu.
Iš viso to, kas jau aptarta galima išskirti šešėlinės ekonomikos egzistavimo priežastis:
• Per aukštas mokesčių lygis
• Neskaidri ir neaiški įstatyminė mokesčių bazė
• Silpnai išvystyta bankų sistema
• Neefektyviai girbančios valdžios institucijos
• Aukštas nedarbo lygis ir silpna socialinės apsaugos sistema.
Šešėlinės ekonomikos poveikis ekonomikoje:
• Iškreipti ekonominiai šalies rodikliai (dėl to sudėtinga planuoti valstybės ekonominę raidą ir spręsti iškilusias problemas malroekonominiu lygiu);
• Iškreipta konkurencija tarp legalaus ir nelegalaus verslo (legalaus verslo kaštai gerokai didesni,o galimybė konkuruoti – mažesnė);
• Nuolatinis lėšų trūkumas valstybės biudžete (šešėlyje veikiantis verslas nemoka pinigų bendravalstybinėms reikmėms);
• Aukštas visuomeninio sektoriaus skolinimosi ir skolų lygis (dėl pinigų trūkumo valstybės biudžete vyriausybėms tenka skolintis gyvybiškai svarbių investicinių projektų įgyvendinimui ar socialinės apsaugos reikmėms);
• Trukdoma įgyvendinti efektyvią socialinės apsaugos sistemą;
• Neigiamas visuomenės požiūris į valdžios institucijas (daugiausia dėl valdninkų savivalės ir neatsakingumo tiek verslo atžvilgiu, dėl klestinčios korupcijos).Lietuvos makroekonominių rodiklių atitiktis Mastrichto sutarties kriterijams ir jų prognozė
Poreikis integruoti pinigų sistemas užfiksuotas dar Romos sutartyje (1958m.), tačiau bendros valiutos sukūrimas buvo ilgas ir laipsniškas procesas. Romos sutartimi įkūrus Europos bendriją, sukurta Europos valiutų kursų, monetarinė sąjunga, o 1998m. pavasari Europos Sąjungos valstybių vyriausybių vadovai aukčiausio lygio susitikime nusprendė įgyvendinti EPS idėją.
Stojimas į ES įpareigos Lietuvą stoti i EPSm kai ji atitiks Europos Sąjungos sutraties reikalavimus. Derybose dėl 11 – ojo derybinioskyriaus „Ekonominės ir pinigų sąjungos“ jau yra susitrata, ir mūsų šalis yra pasirengusi visiškai įgyvendinti Ekonominės ir pinigų sąjungos reikalavimus, taikomus šalims, neįvedančioms euro valiutos nuo įstojimo i Europos Sąjungą dienos. Pereinamųjų laikotrapių ar išimčių šiame derybiniame skyriuje Lietuva neprašo.
Galime apžvelgti Mastrichto sutartyje apibrežtų makroekonominių kriterijų – infliacijos, biudžeto deficito, vyriausybės skolos, ilgalaikių palūkanų normų ir valiutos kurso stabilumo euro atžvilgiu vykdymą, remdamiesi faktiškais 1998-2002m. duomenimis (1 lentelė).

Lietuvos ekonominės būklės atitiktis Mastrichto sutarties konvergencijos kriterijams 1998-2002 m.
(Lietuvos bankas, Lietuvos statistikos departamentas, 2003)

8 Reikalavimai 1998m. Pokytis palyginti su 1998m.,% 1999m Pokytis palyginti su 1999m.,% 2000m Pokytis palyginti su 2000m.,% 2001m Pokytis palyginti su 2001m.,% 2002m.*
1 Infliacija
(proc ,per metus) 3,3 2,4 -66,67 0,8 25,00 1,0 30,00 1,3 -176,92 -1,0
2 Biudžeto deficitas
(proc. Nuo BVP) 3 1,3 -76,92 0,3 433,33 1,6 -25,00 1,2 0 1,2
3 Vyriausybės skola
(proc. Nuo BVP) 60 22,4 26,34 28,3 -0,35 28,2 -1,61 26,9 -1,86 26,0
4 Ilgalaikės palūkanų normos
(proc. er metus) 7,0 11,26 9,95 12,38 -8,00 11,39 -21,42 8,95 -25,59 6,66
5 Valiutos kurso stabilumas euro atžvilgių Svyravimo ribos 30% Fiksuotas USD atžvilgiu Fiksuotas USD atžvilgiu Fiksuotas USD atžvilgiu Fiksuotas USD atžvilgiu Fiksuotas USD atžvilgiu*
* išankstiniai duomenys.
** nuo 2002 m. vasario 2d, kai euras tapo bazine lito valiutaLietuvos makroekonominiai rodikliai 1998-2002m.
Svarbus makroekonomikos rodiklis yra bendrasisi vidaus produktas, jo kitimas, nes tokie Mastrichto konvergencijos kriterijai kaip biudžeto deficitas, vyriausybės skola skaičiuojami kaip santykis su BVP. Lietuvos BVP 1995-1998m. vidutiniškai didėjo nuo 3,3 iki 5,1 % (1 pav.). 1997 ir 1998m. Lietuvos ekonomika augo ypač sparčiai – BVP padidėjo atitinkamai 7,3 ir 5,1 proc., tačiau dėl nepalankių išorės pokyčių 1999m. realus BVP sumažėjo 3,9 %.
Per 2000-2002 metus Lietuvos ekonomika augo. Teigiamos makroekonominės tendencijos, išryškėjusios 2000m. (3,8 % išaugęs realus BVP), tęsėswi tiek 2001m., tiek 2002m. Spartų augimą pastaraisiais metais lėmė eksporto bei su tuo susijęs gamybinių pajėgumų augimas, didėjantis vidaus vartojimas.

* išankstiniai duomenys

3 pav. Realusis BVP augimas 1995-2002m. (Lietuvos statistikos departamentas, 2003)

Kaip matome iš 1 lentelės ir 3 paveikslo, vartojimo prekių ir paslaugų kainos per 1998 metus padidėjo tik 2,4 %. (1997 metais infliacija sudarė 8,4 %.), ir tai buvo žemiausias kainų pokytis tarp Baltijos šalių (Latvijoje 2,8 %., Estijoje – 6,8 %.). Vidutiniškai per mėnesį vartojimo prekių ir paslaugų kainos kilo 0,2 %.
Ribota mūsų šalies vidaus rinkos moki paklausa turėjo stabdantį poveikį vartotojų kainų didėjimui. Per 1999 metus kainos padidėjo vos 0,3 %. (palyginus 1999 metų gruodį su 1998 metų gruodžiu), o kovo, birželio, liepos rugpjūčio ir spalio mėnesiais buvo defliacija ( vartojimo kainos krito 0,1 – 0,7 %.). Vidutinė metinė infliacija sudarė 0,8 proc.

• išankstiniai duomenys
4 pav. Biudžeto deficito ir infliacijos pokytis 1998 – 2002 m., proc.
(Lietuvos statistikos departamentas, 2003)

2000 – 2001 metais Lietuvoje išlaikytas žemas infliacijos lygis. 2000m. gruodį – -1,4 %., o vidutinė metinė infliacija 2000m. buvo 1 %. Infliacijos sumažėjimą tiesiogiai lėmė sumažėjusi maisto produktų paklausa Rytų rinkose, JAV dolerio vertės kilimas euro atžvilgiu, taip pat didelė vartojimo prekių pasiūla, ribota moki paklausa vidaus rinkoje bei santykinė kainų konvergencija dėl nepakankamai įvertinto lito kurso.
2002m. išankstiniais duomenimis užfiksuota 1,0 % defliacija daugiausia dėl to, kad stabilizavosi aukšto lygio lito kursas JAV dolerio atžvilgiu; intensyvėjo mažmeninės prekybos įmonių konkurencija; kai kurie šalies gamintojai persiorentavo iš išorinės į vietinę rinką, padidinę vidasu pasiūlą. Kainų lygio mažėjimą labiausiai sąlygojo maisto produktų ir nealkoholinių gerimų kainų mažėjimas.
Taigi infliacijos lygis Lietuvoje nuo 1998m. nebuvo didesnis už maksimaliai leistiną, siekiant dalyvauti EPS.
Kitas kriterijus yra biudžeto deficitas (skaičiuojant % no BVP)
Lietuvoje sudaromi kelių rūšių biudžetai, o ES formuojamas bendras šalies biudžetas. Konsoliduotas centrinis šalies biudžetas apima valstybės biudžetą, socialinio draudimo fondus, taip pat nebiudžetinius fondus. Jau yra perskaičiuoti Lietuvos 2000 – 2001m. konsoliduoti balansai (2 lentelė). Kaip matome, pagal ES metodologiją įvertinus bendrą šalies biudžetą, valdžios skolinimasis tiriamaisiais metais padidėjo 1,1 %. 2001m. ženkliai sumažėjo centrinės valdžios, tačiau išaugo vietinės valdžios skolinimasis. Toks perskaičiavimas padidino biudžeto deficitą, tačioau neperžengė nustatytos 3 % ribos.

Valdžios sektoriaus grynasis skolinimąsis (-)/ skolinimas (+)
(Finansų ministerija, 2003)

2000m. 2001m.

mln. LTL palyginti su BVP, % mln. LTL palyginti su BVP, %

Valdžios sektorius -1212,9 -2,7 -1079,9 -2,3
Centrinė valdžia -954,1 -2,1 -672,9 -1,4
Vietinė valdžia -16,5 0 -167,8 -0,4
Socialinės apsaugos fondai -242,3 -0,6 -239,2 -0,5

Nuo 2000m. biudžeto deficitas mažėja. Kaip ir anksčiau, didžiausias pajamas valstybės biudžetas gauna iš PVM mokesčio ir fizinių asmenų pajamų mokesčio (3lentelė). Be to, 2002m. pirmą kartą nuo 1998m. 29,9 mln. Lt (0,3 %) viršytas nacionalinio biudžeto pajamų planas. Tam įtakos turėjo Juridinų asmenų pelno ir akcizų mokesčio viršplaninės pajamos, o fizinių asmenų pajamų. ir PVM mokesčio gauta mažiau nei planuota (3lentelė)

3 lentelė
Nacionalinio biudžeto pagrindinės mokestinės pajamos 1998-2002m. (mln Lt)
(Finansų ministerija, 2003)

1998m. 1999m. 2000m. 2001m. 2002m.
Visos pajamos 9125,9 8765,3 8610,5 8737,5 10444
Mokestinės pajamos
Juridinių asmenų pelno mokestis 579,6 360,8 311,7 259,2 264
Fizinių asmenų pajamų mokestis 2442,7 2542,1 2505,4 2510,5 2741
PVM 3612,1 3466,6 3419,4 3511,8 3810
Akcizai 1340,2 1318,4 1209,6 1295,3 1650

Vidutinės trukmės ekonominė strategija intergacijos į ES kontekste numato, kad fiskalinis deficitas vidutinės trukmės laikotarpiu neviršytų 3 proc. BVP (LR derybinės pozicijos)
Todėl manome, kad Lietuva sugebės tenkinti jai keliamus reikalavimus ir vykdyti 11-ame derybiniame skyriuje „ Ekonominė ir pinigų sąjunga“ prisiimtus įsipareigojimus.
Dar vienas Mastrichto sutratyje keliamų reikalavimų yra vyriausybės skola, skaičiuojama kaip santykis su BVP. Skaičiuodama valstybės skolą, Lietuva laikosi konservatyvios skaičiavimo metodologijos ir į skolos sumą įtraukia paskolas su valstybės garantija. Valstybės skola 2002 m. pabaigoje buvo 13,1 mlrd. Litų.

* išankstiniai duomenys

5 pav. Vyriausybės skolos ir ilgalaikių palūkanų normų pokytis 1998-2002m., proc
(Lietuvos statistikos departamentas, Lietuvos bankas, 2003)

Kaip matome iš 4 lentelės, valstybės užsienio skola sudarė 70 % visos skolos. 2002m.palyginti su 2001m. beveik 7%, dėl ženkliai sumažėjusių palūkanų normų padidėjo skolinimasis valstybės viduje. Trumpalaikiai įsipareigojimai nuo 1998m. tolygiai mažėjo ir 2002m. buvo mažiausi per visą nagrinėjamą laikotarpį – siek tiek daugiau kaip 5 %, visos valstybės skolos (Nacionalinė regionų plėtros agentūra, 2003). Tai reiškia, kad daugiau dėmesio skiriama ilgalaikiams projektams ir investicijoms, o trumpalaikiams įsipareigojimams padengti lėšų pakanka.

4 lentelė
Valstybės skolos rodikliai 1998-2002m.* , proc
(Finansų ministerija, 2003)

Rodikliai 1998 12 1999 12 2000 12 2001 06 2001 12 2002 12
Valstybės skolos dalis BVP** 22,36 28,3 28,3 27,04 26,9 25,96
Valstybės užsienio skolos dalis BVP 15,67 22,78 22,04 21,01 20,55 18,1
Valstybės vidaus skolos dalis BVP 6,7 5,51 6,35 6,04 6,35 7,86
Valstybės užsienio skolos dalis visoje skoloje 70,08 80,49 77,79 77,68 76,39 69,72
Valstybės vidaus skolos dalis visoje skoloje

29,92 19,51 22,21 22,32 23,61 30,28
Trumpalaikės skolos dalis visoje skoloje

24,47 13,32 9,04 7,46 6,23 5,41
* išankstiniai duomenys
** 1998m. BVP-42,990 mlrd. Lt, 1999m.BVP – 42,635 mlrd, Lt, 2000m. BVP – 45,148 mlrd, Lt, 2001m. BVP – 47,958mlrd Lt, prognozuojamas 2002m. BVP – 50,704mlrd, Lt

Lietuva vidutinės trukmės laikotrapiu palnuoja išlaikyti valstybės skolos dydį, neviršijantį 30%, BVP (įskaitant garantijas), o užsienio skolos – neviršijanti 23 %. BVP. Atsižvelgiant į tai, kad LR numato laikytis fiskalinio deficito ribojimo reikalavimų,l ir tai ,kad LR valstybės skola 2002 metais yra daugiau kai du kartus mažesnė neiatitinkama ES referencinė reiškmė, nuo 2000m. šis rodiklis mažėja, t.y. 2001m. valstybės skola 4,6 proc, mažesnė nei 2000metais, manytume, kad LR atitiks nustatytus valstybės skolos reikalavimus.
Svarbu makroekonominis rodiklis, vertinant šalies tinkamumą dalyvauti EPS, yra ilgalaikės palūkanų normos. Šis rodiklis nuo 1999 iki 2002m. sumažėjo beveik 2 kartus. Vidutinė paskolų litais palūkanų norma sumažėjo labiau nei tikėtasi pirmiausia dėl energingos JAV centrinio banko palūkanų normų mažinimo politikos bei euro zonos centrinių bankų bazinių palūkanų normų mažinimo. Intensyvi šalies komercinių bankų konkurencija vidaus rinkoje taip pat skatino mažinti paskolų kainą tiek gyventojams, tiek verslui. 2002m. kreditų kainos mažėjimą sąlygojo lito siejimas ne su doleriu, o su euru. Šios permainos, Lietuvos banko teigimu, 3-4 procentiniais punktais sumažino palūkanas ir davė didžiulį impulsą šalies ūkiui. Daugelis apžvelgtų 1998-2002m. Lietuvos makroekonominių ro.diklių atitinka Mastrichto sutarties keliamus reikalavimus. Valstybės skolos ir biudžeto deficito rodikliai, nuo 2002m.pradėti skaičiuoti pagal ES reikalavimus, turetų pabloginti minėtus rodiklius, tačiau atsižvelgiant į 2000 ir 2001m. perskaičiuotus konsoliduotus balansus ir į tai, kad Lietuva yra įsipareigojusi palaikyti ne didesnį nei 3 %, biudžeto deficitą ir ne didesnį nei 30 %, valstybės skolos dydi, manome, jai pavyks vykdyti nustatytus reikalavimus. Infliacijos dydis didesnės grėsmės nekelia, nes nuo 1998m. neprežengė nustatytos ribos, o 2002m. užfiksuota 1 % defliacija. Taigi Lietuvai pagrindinį dėmesį reiktų skirti šių rodiklių išlaikymui bei investicinės aplinkos gerinimui.

Naudota literatūra:
1. R. Čiegis „Darnus vystymasis: ekonominiai aspektai“ , Kaunas, 2003.
2. V. Baranauskas „Ekonominis augimas ir mokslinė techninė socialinė pažanga“, Vilnius, 1998.
3. Z. Lydeka „Ekonominių sistemų gyvavimo proceso teorinis modeliavimas“, Kaunas, 1999
4. Žaneta Štuopytė „Lietuvos valstybės skolos valdymo politika“ Inžinerinė ekonomika, 2003. Nr.2 (33),
5. Nadežda Jančauskienė, Eduardas Jančauskas „Šešėlinės ekonomikos egzistavimo priežastys ir tendencijos“ Inžinerinė ekonomika, 2003 Nr.3 (34)
6. Eduardas Freitakas, Kristina Šinkūnienė „Lietuvos makroekonominių rodiklių atitiktis Mastrichto sutarties kriterijams ir jų prognozė“ Inžinerinė ekonomika, 2003. Nr.4 (35),

Leave a Comment