Ekonomika mikroekonomika

1.Pasiūla ir ją veikiantys faktoriai
Pasiūla – pardavėjo noras parduoti numatytą prekę atitinkama kaina.
Kaip ir paklausa, pasiūla yra daugiamačiai ryšiai tarp tiekiamo prekių kiekio ir visų jo determinantų.
Pasiūlos apimtis paprastai didėja kylant prekės kainai. Kuo didesnė kaina, už kurią galima parduoti prekę, tuo didesnį pelną gauna gamintojas nekintant gamybos kaštams. Tai skatina gamintojų pateikti į rinką daugiau prekių. Be to, didesnės kainos ir pelnas pritraukia naujų gamintojų.
Kaip ir paklausos atveju, ryšys tarp kainos kitimo ir siūlomo prekės kiekio yra pastovus: kainai mažėjant, pasiūlos appimtis paprastai mažėja, ir, atvirkščiai, kainai didėjant, pasiūlos apimtis didėja, esant visiems kitiems veiksniams nekintantiems. Toks ryšys vadinamas pasiūlos dėsniu, kuris teigia, jog pasiūlos apimtis paprastai kinta kainos kitimo linkme.

Pagrindiniai pasiūlos kitimo veiksniai:
1) išteklių kainos
2) technologija
3) gamintojų lūkesčiai
4) kredito gavimo galimybės ir sąlygos
5) mokesčiai ir dotacijos
6) kitų prekių kainos
7) gamintojų skaičius

Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai:
1) laikas
2) prekių pakaitalai
3) atsargų kainos ir jų pagrįstumas

2.Vartotojo biudžetas. Biudžeto ribotumas

Vartotojo pasirinkimą riboja jo biudžetas. Biudžetinis apribojimas yra tiesė, atitinkanti visus galimus dviejų prekių ar jų grupių derinius, kurias vartotojas gali pirkti, esant tam tikrom prekių kaainom, išleisdamas savo ribotas pajamas.

Biudžetinės tiesės keičia savo padėtį dėl šių priežasčių:
1) Kintant vartotojo pajamoms.
2) Tolygiai kintant dviejų prekių arba prekių rinkinių kainoms.
3) Kintant tik vienos prekės kainai arba netolygiai kintant x ir y prekių kainoms.

y a y b

U2

U1

U0

U0

0 x 0 x

Tiesės formos abejingumo kreivė U0 (a) dalyje ir ka

ampo formos abejingumo kreivės ( b ).
Kai x ir y prekės yra absoliutūs substitutai, tai jų abejingumo kreivė yra tiesės formos. Šiuo atveju vartotojas gali vartoti x arba y prekes, arba ir x, ir y prekes bet kokiu santykiu ( a ). ( b ) dalyje x ir y prekės yra vartojamos viena su kita kartu.
Jau žinome, kad kiekviena abejingumo kreivė, esant toliau į dešinę, teikia didesnį pasitenkinimą ir vartotojas būtent jai teikia pirmenybę. Tačiau ne kiekviena abejingumo kreivė yra pasiekiama, nes vartotojo pasirinkimą riboja jo biudžetas.
Biudžetinis apribojimas yra tiesė, atitinkanti visus galimus dviejų prekių ar jų grupių derinius, kuriuos vartotojas gali pirkti, esant tam tikroms prekių kainoms, išleisdamas savo ribotas pajamas.
Kuo didesnės vartotojo pajamos, tuo, kitiems veiksniams nekintant, toliau į dešinę nutolusi jo biudžetinė tiesė ir tuuo didesnės vartotojo galimybės pirkti didesnį prekių rinkinį. Tačiau aišku, kad už tas pačias pajamas galima įsigyti didesnį arba mažesnį prekių bei paslaugų rinkinį, esant skirtingam prekių kainų lygiui. Tarkime, kad vartotojas perka dvi prekes – x ir y. Tuomet biudžetinį apribojimą galima išreikšti šia formule:

I = Px x + Py y

kur I – vartotojo nominalios pajamos per tam tikrą laikotarpį, x ir y – kiekvienos prekės perkamas vienetų skaičius, Px ir Py – atitinkamai x ir y prekių kainos.

a b
y y

B2 B0 B1 B2 B0 B1

0 x 0 x

Grafike a pavaizduotas lygiagretus biudžetinės ti

iesės pokytis. Jį gali sukelti vartotojo pajamų kitimas arba x ir y prekių kainų vienodas kitimas.

3.Individualios firmos, jų teigiami bruožai ir trūkumai

Individuali firma nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui. Individuali firma neturi juridinio asmens teisių – jos turtas neatskirtas nuo savininko asmeninio turto.

Individualią firmą prasminga steigti, jeigu:
• verslo organizavimui nereikia didelio pradinio kapitalo;
• firmą gali valdyti vienas asmuo;
• nėra plačių išorinių ryšių;

Individuali firma tinka verslininkystės pradžiai, steigėjo asmeninių – dalykinių savybių patikrinimui.

Individualios firmos vyrauja kiekybiškai.

Individualios firmos teigiami bruožai:
1) Organizavimo paprastumas.
2) Ekonominė laisvė.
3) Skatinantys motyvai.
4) Operatyvumas ir lankstumas.
5) Verslininkystės slaptumas.
6) Vienkartinis apmokęstinimas.

Individualios firmos trūkumai:
1) Ribotos finansavimo galimybės.
2) Neribota atsakomybė.
3) Verslininkystės trukmės neapibrėžtumas.
4) Specializuoto valdymo ribotumas.
5) Ribotos kvalifikuotų darbuotojų samdymo galimybės.

4.Bendrasis vidaus produktas

Gamybos apimtis yra pagrindinis ekonominio augimo rodiklis – parodantis, kiek šalis pajėgi pagaminti prekių ir teikti paslaugų. Yra daug gamybos apimties rodiklių, tačiau labiausiai apibendrinantis ir pastaruoju metu plačiausiai naudojamas rodiklis yra bendrasis vidaus produktas.

Bendrasis vidaus produktas ( BVP ) – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje.

Iš esmės bendrasis vidaus produktas artimas bendrąjam nacionaliniam produktui.

Bendrasis nacionalinis produktas ( BNP ) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį ( per metus ) rinkos kainų suma, tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos. Atviros rinkos sąlygomis dalis pajamų cirkuliuoja iš vienos valstybės į kitą, sudarydamos vadinamuosius gamybos veiksnių gr

rynųjų pajamų srautus.

BVP skaičiuojamas realusis ir nominalusis. Realusis BVP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų gamintų per metus suma, apskaičiuota bazinių metų kainomis.

Nominalusis BVP – tai visų galutinių prekių ir paslaugų pagamintų per metus suma, apskaičiuota faktiškomis kainomis.

Kainų lygio kitimui apskaičiuoti naudojami šie indeksai:
• Kainų indeksas BVP;
• Vartojamų prekių kainų indeksas;
• Pramonės produkcijos gamintojų pardavimo kainų indeksas;
• Ž.ū. produkcijos supirkimo kainų indeksas;

BVP indeksas =

BVP indeksą nustatyti palyginti sunku, todėl dažnai imamas vartojimo prekių kainų indeksas.

Gamybos metodas

BVP apibūdinamas kaip visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per metus, kainų suma. Į BVP įeina tik galutinė produkcija, t.y. produktai, skirti galutiniam naudojimui. Į jį neįeina tarpiniai produktai, t.y. produktai, skirti tolesniam perdirbimui arba perpardavimui. Prie galutinių prekių priskiriamos asmeninio naudojimo ir kapitalinės prekės. Galutinių prekių ir paslaugų vertė nustatoma sumuojant jų apimčių ir rinkos kainų sandaugas. Šiuolaikinis ūkis yra labai specializuotas, todėl didelė dalis įmonių gamina tarpinę produkciją, kurią naudoja arba perdirba kitos įmonės. Todėl BVP negali būti apskaičiuotas sumuojant visų šalies įmonių per metus pagamintų produktų vertes, nes į šią sumą įeitų ir tarpinių produktų vertės. Norint apskaičiuoti BVP susumuojant atskirų įmonių produkciją reikėtų sudėti visų ūkinių vienitų per metus sukurtos pridėtinės vertės, t.y. sumuoti tik tą įmonių produkcijos vertės dalį, kuri lieka iš įmonės bendros produkcijos vertės atėmus visą jos pi

irktų prekių ir paslaugų vertę.

Nelengva nustatyti, kokia prekė yra tarpinė arba galutinė. Pvz. elektros energija, kuras, miltai, kuriuos įmonės naudoja kaip žaliavas savo produkcijai gaminti, yra tarpiniai produktai. Tuo tarpu minėti produktai, naudojami namų ūkio poreikiams tenkinti, yra galutinės prekės. Todėl viena ir ta pati prekė gali būti ir galutinis ir tarpinis produktas, nelygu, kur ši prekė naudojama.

BVP apskaičiuoti naudojami statistiniai duomenys apie pardavimų ir į šalį įvežamų bei išvežamų produktų apimtis, duomenys apie gamybos atsargų t.y. neparduotos produkcijos apimties padidėjimą. Kadangi į BVP įskaitomas tik tos prekės ir paslaugos, kurios buvo pagamintos tais metais, tai apskaičiuojant BVP neturėtų būti įskaitomas visos prekių, pagamintų ankstesniais metais, perpardavimo operacijos. Neįskaitomos ir visos finansinės operacijos, atliekamos su vertybiniais popieriais, nes čia parduodamos ne realiai sukurtos prekės, o tik keičiamas turto savininkas.
BVP kaip išlaidų suma
Vartojimo išlaidos C – tai namų ūkio subjektų išlaidos asmeninio vartojimo prekėms įsigyti.
Investicijos I – tai išlaidos įmonių gamybiniams pajėgumams atkurti ir plėsti.
Vyriausybės išlaidos G – tai išlaidos biudžetinėms įstaigoms, gamybiniai ir socialiniai infrastruktūrai išlaikyti, gynybai. Jos skirtos tiek vartojimui, tiek ir investicinėms prekėms įsigyti. Į šią išlaidų grupę neįtraukiamos valstybės neatlyginamos išmokos, kurios didina namų ūkio pajamas ir todėl priskiriamos vartojimo išlaidoms. Jeigu nagrinėjima uždara mišrioji ekonomika, neturinti ryšio su aplinkiniu pasauliu, arba jeigu abstrahuojamasi nuo ryšio su užsienio šalimis, tai BVP, apskaičiuojant išlaidų būdu, išreiškiamas šia formule:

BVP = C + I + G

Nagrinėdami atviros ekonomikos modelį, įvertiname užsienio sektoriaus išlaidas – prekių ir paslaugų grynąjį eksportą.
Grynasis eksportas NX yra šalies eksporto ir importo skirtumas.
Eksportas X – tai prekės ir paslaugos, pagamintos šalyje, bet parduotos užsienyje.
Importas Z – tai prekės ir paslaugos pagamintos užsienyje ir nupirktos naudoti kitoje šalyje.
.
NX = X – Z

Čia: NX – prekių ir paslaugų grynasis eksportas, Lt.;

X – prekių ir paslaugų eksportas, Lt.;

Z – prekių ir paslaugų importas, Lt.;
Susumavus visų keturių ekonomikos sektorių išlaidas apskaičiuojamas BVP atvirosios ekonomikos sąlygomis.

BVP = C + I + G + NX;
Arba BVP = C + I + G + ( X – Z );

Taigi BVP yra galutinių prekių ir paslaugų esamųjų metų rinkos kainų suma, paskaičiuota išlaidų būdu.
BVP kaip pajamų suma
Šiuo metodu BVP apskaičiuojamas sudedant visas pajamas, kurias gauna visi šalies subjektai per metus. Vieną bendrųjų pajamų dalį gauna gamybos veiksnių savininkai darbo užmokesčio, palūkanų, pelno ir rentos pavidalu. Kita pajamų dalis negali būti priskirta nė vienam gamybos veiksniui. Tai amortizaciniai atskaitymai iš įmonės gautų pajamų ir netiesioginiai mokesčiai.
Darbo užmokesčio W – tai darbo pajamos gaunamos už darbo, kaip gamybos veiksnio, panaudojimą gamybos procese.
Nuomos pajamos R – tai žemės ar kito nekilnojamo turto nuosavybės pajamos.
Palūkanos I – tai piniginio kapitalo pajamos gaunamos už paskolintą kapitalą. Jas gauna bankų indėlininkai, patys bankai, firmų obligacijų savininkai.
Pelnas P – tai įvairių tipų firmų grynosios pajamos, liekančios, padengus gamybos kaštus.
Netiesioginiai mokesčiai Ti – mokesčiai, kuriuos vyriausybė uždeda prekėms ir paslaugoms. Šie mokesčiai apima: PVM, pardavimo mokestį, turto ir licencijų mokesčius, akcizus ir muitus. Netiesioginiai mokesčiai šalies požiūriu yra pirminės valstybės pajamos. Taigi BVP, apskaičiuojant pajamų metodu, rinkos kainomis yra per metus gautų darbo užmokesčio, palūkanų, rentos, pelno, amortizacijos ( De ) bei netiesioginių mokesčių suma:

BVP = W + R + I + P + De + Ti;

Jeigu vyriausybė teikia subsidijas iš valstybės biudžeto konkrečioms prekėms ar paslaugoms, tai tų subsidijų suma atimama iš netiesioginių mokesčių sumos, kadangi jos yra įskaitomos į pajamas, bet nėra pagaminto produkto kainos dalis:

BVP = W + R + I + P + De + Ti – Ttr;

Prie pajamų pridėjus netiesioginius mokesčius ir atėmus subsidijas gaunamos BVP rinkos kainomis.
GrVP paskaičiuojamas:
GrVP = BVP – De
Asmeninės pajamos:
AP = GrVPaj – Wi – Pt – Pn + Tp
AP – asmeninės pajamos.
Wi – mokėjimas į soc.apdraudimo ir kitus specialius fondus.
Pt – AB pelno mokesčiai.
Pn – neperskirstytasis AB pelnas.
Tp – transferiniai išmokėjimai namų ūkiams.
Grynosios asmeninės pajamos:
GrAPaj = AP – Td
GrAPaj – grynosios asmeninės pajamos.
Td – asmeniniai mokesčiai.

5.Infliacija ir jos priežastys. Infliacijos mažinimo būdai
Infliacija – negatyvus reiškinys ekonomikoje. Ji pasireiškia prekių kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką. Infliacija skaudžiai paliečia žmones, kurie gauna fiksuotas pajamas, suardo kreditinius santykius ir paprastai pralaimi daugybė smulkių taupytojų, o laimi stambūs verslininkai operuojantys didžiulėmis kredito sumomis.
Infliacijos bruožai ėmė ryškėti atsiradus piniginiams ženklams. Tačiau iš esmės infliacija susiformavo tik 19 a. Antroje pusėje. Infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „inflation“, reiškiančio išpūtimą. Ankstesniais laikais infliacija buvo laikino pobūdžio, daugiausiai susijusi su karais, revoliucijomis.
Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų. Kainos dažnai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčių laipsnis labai nevienodos atskirais laikotarpiais ir skirtingose pasaulio šalyse.

Pagal infliacijos mąstą išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojančioji, hiperinfliacija ir stagfliacija.

Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Jį trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli.

Šuoliuojančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai ir turi tendenciją didėti.

Hiperinfliacija – tai infliacija, kai kainos kyla dideliais tempais, prekės brangsta kasdien, kainų kilimo tempai viršija 50 % per metus.

Stagfliacija – tai infliacija, kai gamybos lygis nedidėja ar mažėja, o kainų lygis auga, ji atsiranda, kai staiga pasikeičia pasiūlos sąlygos ir išauga gamybos kaštai.

Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:
1. Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos infliacija.
2. Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija.
Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas.
Didėjant bendrąjai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos. Bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu. Kai ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybos ištekliai, tuomet padidėjusią paklausą galima patenkint tik kylant kainoms.
Bendroji paklausa gali keistis, keičiantis jos sudedamosioms dalims vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynąjam eksportui.
Pagrindinės priežastys, kurias sukelia infliacija, inspiruojama bendrosios paklausos pokyčių yra šios:
1. Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;
2. Deficitiniai valstybių biudžetai;
3. Noras išvengti įprastų mokesčių didinimo;
Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija pirmiausia susijusi su pinigų apyvartos ypatybėmis, jos šaknys glūdi pinigų sferoje. Infliacijos požymiai atsiranda tada, kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu produkcijos. Padidėjus pinigų pasiūlai pakyla ir kainų lygis. Pinigų apyvartos greičiui didėjant, pinigų poveikis infliaciniams procesams sustiprėja ir priešingai. Kainų lygių pasikeitimus arba infliacijos tempus galima išreikšti taip ( P ).
P = m + v – y
Čia: m – pinigų kiekio prieaugio tempai;
v – pinigų apyvartos greičio pokyčio tempai;
y – realiojo BVP prieaugio tempai.
Jei v = 0, tada p = m – y, tai reiškia, kad infliacijos tempai yra lygūs pinigų pasiūlos pokyčio ir realiojo BVP pokyčių tempų skirtumai. Jeigu pinigų kiekis ir realusis BVP didėtų, tuo pačiu greičiu, tuomet kainų lygis nepasikeistų. Norint pasiekti nulinį infliacijos lygį, pinigų pasiūla neturi didėti greičiau negu realusis BVP.
Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų. Šuolis, dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, dėl to padidėja ir gamybos sąnaudos. Pasiūlos šokai ( šuoliai ) gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Dauguma jų trunka neilgai. Dažniausiai juos sukelia nepalankios gamtos sąlygos – jos neigiamai veikia žemės ūkį, statybą, transportą.
Žalingi pasiūlos šokai didina infliacijos lygį, nes tuo metu kyla kainos, o naudingi – ją mažina, nes sukelia kainų kritimą.
Infliacijos problemos sprendžiamos įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių ir ekonominių sąlygų. Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra:
• Pajamų indeksavimas;
• Infliacijos kontrolė;
• Antiinfliacinė politika.
Pajamų indeksavimas, tai pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui.
Infliacijos kontrolė, tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė.
Antiinfliacinė politika, tai fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti.

6.Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos
Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.
Istoriniai duomenys tehia, kad Lietuvos teritorijoje vykę užsienio prekybos procesai siekia labai senus laikus. Buvo prekiaujama su Bizantija, Romos valstybe, Skandinavijos šalimis, Vakarų Europos kraštais. 15 a. Pradžioje Letuvoje buvo du ryškūs prekybos centrai: Polockas ir Kaunas. Pastarasis pirklius traukė ypač todėl, kad čia suėjo dvi stambios vandens kelių arterijos, kirtosi keletas svarbiausių sausumos kelių. Kaune prekiavo ne tik pirkliai lietuviai, bet ir didelią patirtį turintys vokiečiai, kuriems čia priklausė dideli mūriniai prekių sandėliai, miesto svarstyklės. Pagrindiniai to meto Lietuvos eksporto objektai buvo šie: žemės ūkio produktai, žvėrių ir naminių gyvulių kailiai bei odos, linai, verpelai. Importą daugiausiai sudarė cukrus, druska, šilkas, geležis varis bei įvairūs metalo dirbiniai.
Užsienio prekybos plėtojimą stimuliavo ir 19 a. Antroje pusėje prasidėjęs geležinkelių tiesimas. Nemaža dalis žemės ūkio produktų šiuo transportu būdavo išvežama ne tik į Rygą, Peterburgą, bet ir į Vokietiją, kitas Vakarų Europos šalis
Lietuvai tapus sudėtine TSRS dalimi, visos užsienio prekybos operacijos buvo vykdomos per centrinės šios šalies įstaigas.
Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pasikeitė ekonominė situacija. Ekonominiai ryšiai su buvusios Tarybų Sąjungos respublikomis susilpnėjo ir susiklostė sąlygos savarankiškesnei užsienio prekybos politikai, tiesioginiams ekonominiams ryšiams su Vakarų šalimis. Todėl keitėsi Lietuvos užsienio prekybos apyvarta su Vakarų Europos ir kitomis pasaulio šalimis ėmė sparčiai plėtotis.
Kiekvienos šalies ekonomiką galima laikyti atskira ekonomine sistema. Tačiau net labai didelės šalys negali vystytis visiškai izoliuotai nuo kito pasaulio dalies. Ryšiai gali būti įvairūs: kultūriniai, moksliniai, politiniai, ekonominiai. Jie visi turi įtakos abiejų kontaktuojančių šalių ekonomikai. Didelę įtaką ekonomikai turi prekinio pobūdžio ryšiai.
Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies tikslas – gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose. Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.
Svarbiausia tarptautinių mainų ekonominė prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtines, klimatines, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas.
Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais. Kiekviena šalis gamina tai kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus ir konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.
Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gali patenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių. Be to, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai.
Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis negu vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus.
Dempingas taikomas šiais atvejais:
• Siekiant įsigalėti užsienio rinkose. Jis taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinėje kovoje. Tuomet kainos padidinamos ir viršija iki dempingo buvusį lygį. Taip vyksta tuo atveju, kai įmonės taikančios dempingą, įgyja toje šalyje monopolinę ar digopolinę padėtį.
• Siekiant išplėsti gamybą, kad būtų gaunama didesnė ekonomija dėl gamybos masto.
• Norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių.
INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
Jakutis A., Petraškevičius V. Ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, 1999
Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas, 1999
Snieška V., Baumilienė V. Ir kt. Makroekonomika. Kaunas, 2001
Skominas V., Mikroekonomika. Vilnius, 2000

Leave a Comment