Biologinės įvairovės išnykimo įtaka šalies ekonomikai

1576 0

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Biologinės įvairovės konvencijų ir įstatymų pagrindiniai bruožai 6

2. Biologinės įvairovės problemos 9

2.1. Pasaulio gyventojų augimo reikšmė biologinės įvairovės nykimui 9

2.2. Pagrindinės gyvūnijos/augmenijos nykimo priežastys 11

2.3. Lietuvoje išnykusių biologinės įvairovės rūšių analizė 15

2.4. Šiaulių apskrityje išnykusių biologinės įvairovės rūšių analizė 19

2.5. Biologinės įvairovės problemų pasekmės ekonomikoje bei jų sprendimo būdai 23

IŠVADOS 26

LITERATŪRA 28ĮVADAS

Intensyvus natūralių kraštovaizdžių naikinimas, dažnas gyvūnų ar augalų gyvenamųjų vietų fragmentavimas bei destrukcija sukėlė greitą ir dažniausiai negrįžtamą supančios biologinės įvairovės nykimą. Vadovaujantis Tarptautiniu zoologinės nomenklatūros kodeksu, daugybė aprašytų organizmų rūšių nėra pripažintos ar taksonomiškai revizuotos, t.y. patikrintos ir pelniusios absoliutų specialistų pripažinimą. Gyvybės foormų inventorizacija tęsiasi kelis šimtmečius, atrastos rūšys gali būti tik maždaug šeštoji dalis realiai Žemėje egzistuojančios organizmų rūšių įvairovės. Tik paskutiniais dešimtmečiais nebespėjama aprašyti sparčiai nykstančių organizmų įvairovės. Destrukcinė žmogaus veikla ypač akivaizdi atogrąžų ir paatogrąžio regionuose. Įvairovės praradimas gali būti daugelio formų, bet pirmiausia šis procesas yra susijęs su rūšių išnykimu. Geologiniu požiūriu visos rūšys yra ribotos egzistencinės trukmės, vadinasi, rūšių išnykimas yra natūralus procesas. Tačiau dėl žmogaus ūkinės ir kitokios veiklos rūšys taip sparčiai nyksta, kad to negalima lyyginti su natūraliu rūšių nykimo tempu.

Temos aktualumas. Žmogus, tenkindamas savo poreikius, naudoja gamtos išteklius, kurie skirstomi į neišsenkamuosius ir išsenkamuosius. Šiame darbe nagrinėsiu išsenkamuosius ir atkuriamuosius gamtos išteklius – gyvūnijos, augalijos pasaulį bei dirvožemį. Šiuo metu Žemėje yra žinoma apie 1,6 mln. įv

vairių organizmų rūšių. Iš jų apie 56 proc. sudaro vabzdžiai. Gausiausia vabzdžių klasė yra vabalų būrys; drugių yra gerokai daugiau nei 100 šeimų, o visos drugių rūšys sudaro apie 9 procentus visos šiuo metu žinomos biologinės įvairovės. 1 grafike bus pavaizduotas biologinės įvairovės pasiskirstymas.

Neištyrę supančios biologinės įvairovės, gamtininkai nežinotų potencialių gamtos išteklių, o taipogi negalėtų organizuoti biologinės įvairovės apsaugos. Biologinės įvairovės išsaugojimas būtinas ne tik dėl to, kad jos elementai naudojami žmogaus reikmėm, bet ir biosferos funkcionavimo (kaip sistemos ir žmogaus gyvenamosios aplinkos) sąlygos labai pasikeistų ir sutriktų, jei staiga pakistų Žemės biologinė įvairovė.

Visos žmogaus sukeltos biologinės įvairovės nykimo priežastys gali būti skiriamos į dvi grupes:

• tiesioginės (medžioklė, kolekcionavimas, persekiojimas, naujų gyvūnų rūšių atvežimas į regionus, pavyzdžiui, Australijoje atvežus šunis dingo, išnyko kai kurie kiti gyvūnai);

• netiesioginės (ggyvenamųjų vietų naikinimas ar jų modifikavimas, gyvūnų maisto resursų sunaikinimas).

1 grafikas

2 grafike bus pavaizduota diagrama, kurioje bus nurodytos pagrindinės gyvūnų nykimo priežastys (pagal Global Biodiversity, 1992 metų).

2 grafikas

Aktyvi medžioklė turi labai didelę reikšmę daugelio žvėrių ir gyvūnų išlikimui. Tačiau biologinės įvairovės pokyčiams didžiausią įtaką turi jų gyvenamųjų vietų fragmentacija ar visiškas jų sunaikinimas, kai nukenčia didelė dalis organizmų, ypač smulkių. Atmosferos ir vandenų užterštumas, miškų fragmentacija ne tik keičia populiacijų tankį, bet ir jas suskaido. Kai populiacijos yra labai mažos, rūšies išnykimo per trumpą la

aiką tikimybė labai padidėja. Taigi, šio darbo tyrimo objektas būtų išsiaiškinti biologinės įvairovės problemas ekonominiu aspektu, t.y. nagrinėsiu augalų, gyvūnų išnykimo priežasčių bei pasekmių santykį ekonominiu požiūriu.

Darbo tikslas – išsiaiškinti biologinės įvairovės nykimo priežastis, aptarti išnykusias rūšis Lietuvoje bei Šiaulių regione ir nustatyti biologinės įvairovės nykimo pasekmes ekonomikai.1. Biologinės įvairovės konvencijų ir įstatymų pagrindiniai bruožai

XX a., ypač antroje jo pusėje, prasidėjo sparti ekonomikos plėtra. Žmonių veikla vis labiau ėmė keisti aplinką ir ekosistemas, nuo kurių priklauso žmonijos gyvenimas ir ateitis. Kasmet yra gaminama vis daugiau daiktų ir cheminių medžiagų; ūkininkai, norėdami išauginti didesnį derlių, naudoja vis daugiau trąšų ir pesticidų; kertami miškai, sausinamos perkės. Pasaulis ėmė susimąstyti apie žmogaus poveikį gamtai – apžvelgsiu pagrindines gamtos bei biologinės įvairovės apsaugos konvencijas, įstatymus ir nutarimus.

1972 m. Stokholme įvyko Jungtinių Tautų konferencija, skirta visuotinėms ekologinėms problemoms. Čia pirmą kartą buvo išsakyta mintis, kad egzistuoja pasaulio ekonomikos plėtros ribos. O ekologinių problemų sprendimą būtina sieti su ekonomikos ir visuomenės plėtra.

1987 m. Pasaulio aplinkos ir plėtros komisija ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“ pirmą kartą pavartojo subalansuotos plėtros sąvoką. Subalansuota plėtra – ilgalaikė, nuolatinė visuomenės plėtra, siekiant tenkinti žmonijos poreikius dabar ir ateityje, racionaliai naudojant bei nuolat papildant gamtos išteklius. Subalansuotoje plėtroje derinami trys aspektai:

• ekologinis – plėtra, nepažeidžianti gyvosios ir negyvosios gamtos pr
rocesų harmonijos, tausojanti išteklius, sauganti biologinę įvairovę;

• ekonominis – ekonomiškai efektyvi plėtra, racionaliai naudojanti gamtos išteklius;

• socialinis – žmonių savarankiškumo ir visuomeninio tapatumo plėtra, išsauganti kultūros vertybes ir tenkinanti svarbiausias žmogaus reikmes.

Rio de Žaneire 1992 m. įvyko Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros konferencija , skirta Žemės ekologinėms problemoms spręsti. Joje dalyvavo 173 pasaulio valstybės (taipogi ir Lietuvos atstovai). Konferencijos dalyviai svarstė, ką būtų galima pakeisti XXI amžiuje, kad nekiltų grėsmė planetos išlikimui. Rio de Žaneire buvo pasirašytas dokumentas „Darbotvarkė 21“ – harmoningos, subalansuotos plėtros strategija, derinanti socialinius, ekonominius ir ekologinius aspektus. Be to, buvo parengti 5 svarbūs dokumentai:

1. Rio de Žaneiro deklaracija dėl aplinkos ir plėtros – valstybių teisės ir atsakomybės.

2. Miškininkystės principai – visų tipų miškų tvarkymo, saugojimo ir plėtros nuostatos.

3. Klimato kaitos konvencija – šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų koncentracijos atmosferoje mažinimo programa.

4. Biologinės įvairovės konvencija – būdai ir priemonės gyvųjų organizmų rūšių ir genetinei įvairovei išsaugoti.

5. „Darbotvarkė 21“ – subalansuotos plėtros strategija.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (vadinama – Aplinkos ministerija) yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija. Aplinkos ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestų aplinkos apsaugos, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos, gamtos ir rekreacinių išteklių naudojimo, geologijos, miškų ūkio, teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros, statybos, būsto ir komunalinio ūkio, poveikio aplinkai vertinimo, valstybės administracinių ir kitų negyvenamųjų patalpų bei pastatų naudojimo, standartizacijos ir metrologijos sričių valstybės valdymo funkcijas ir

r įgyvendina šiose srityse valstybės politiką. Vieni iš Aplinkos ministerijos uždavinių yra formuoti aplinkos apsaugos, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos, racionalaus gamtos ir rekreacinių išteklių naudojimo, geologijos, miškų ūkio, teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros, statybos, būsto ir komunalinio ūkio, valstybės administracinių ir kitų negyvenamųjų patalpų bei pastatų naudojimo, standartizacijos ir metrologijos valstybės politiką; rūpintis sveika ir švaria aplinka, išsaugoti Lietuvos Respublikai būdingą kraštovaizdį, ekosistemas, gamtos vertybes, biologinę įvairovę, genofondus, klimatą; siekti užtikrinti racionalų gamtos išteklių (įskaitant miškus ir žemės gelmes) Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje naudojimą, apsaugą, gausinimą ir atkūrimą; užtikrinti miškų tvarkymą, remiantis subalansuotos miš.kų ūkio plėtros principais, didinti Lietuvos miškingumą ir miškų produktyvumą. Taipogi Aplinkos apsaugos ministerija organizuoja biologinės įvairovės monitoringą, retųjų ir nykstančių rūšių laukinių gyvūnų veisimą; koordinuoja medžioklės valstybinį valdymą, nustato medžiojamųjų gyvūnų medžioklės laiką ir limitus, tvirtina medžioklės taisykles, koordinuoja gyvūnų, darančių žalą aplinkai, juridiniams ir fiziniams asmenims priklausančiam turtui, populiacijų reguliavimą, nustato gausos reguliavimo būdus ir priemones, gyvūnų tankumo normas; tvirtina medynų augimo ir priežiūros reguliavimo priemonių, miškotvarkos, pagrindinių ir tarpinių miško kirtimų, atkūrimo ir įveisimo, sanitarinės miško apsaugos nuostatus, normatyvus ir taisykles, kitus teisės aktus, reglamentuojančius miškų ūkio klausimus; organizuoja miškingumo didinimo, miško genofondo, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės miškuose išsaugojimo, selekcijos ir sėklininkystės, miško išteklių naudojimo, kitų programų projektų rengimą, koordinuoja šių programų įgyvendinimą, organizuoja ir koordinuoja visų šalies miškų inventorizaciją, miškų tvarkymo (miškotvarkos) projektų rengimą, koordinuoja miškų monitoringą, organizuoja valstybinę šalies miškų apskaitą ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro sudarymą, rengia metinių miško kirtimo normų valstybiniuose miškuose projektus.

2003 metais Lietuvoje buvo parengtas ir patvirtintas vienas svarbiausių ūkio plėtros, aplinkos apsaugos bei socialinės politikos darnaus vystymosi nuostatas integruojančių dokumentų – Nacionalinė darnaus vystymosi strategija. Ši strategija, remdamasi darnaus vystymosi prioritetais ir principais siekia kuo glaudžiau susieti skirtingų sektorių ar jų šakų tikslus bei uždavinius ir numatyti, kaip juos įgyvendinti. Pagrindinis Lietuvos darnaus vystymosi siekis – pagal ekonominio ir socialinio vystymosi, išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius iki 2020 metų pasiekti esamą ES vidurkį, pagal aplinkos taršos rodiklius – neviršyti ES leistinų normatyvų, laikytis tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui, reikalavimų.

Būtina sveikos ir nesugadintos aplinkos išsaugojimo sąlyga – išsaugoti šalies biologinę įvairovę ir kraštovaizdį. Natūralios ir pusiau natūralios ekosistemos Lietuvoje užima apie trečdalį jos ploto. Jų išsaugojimo linkme 2003 ir 2004 m. buvo vykdomos teisinės ir organizacinės priemonės. Siekiant pristabdyti intensyvų Lietuvos Baltijos jūros kranto degradavimą, patvirtinta Pajūrio juostos tvarkymo programa, numatanti krantotvarkos priemones svarbioms arba būdingoms krantų savybėms išsaugoti ar atkurti. Atlikti kopagūbrio tvirtinimo darbai. Labiausiai pažeistoje Palangos rekreacinėje zonoje rengiamas hidrotechninio statinio–būnos statybos projektas. Šis statinys apsaugotų paplūdimius ir kopas nuo tolesnės erozijos. Lietuvos integracijos į ES kontekste ypatingas dėmesys skiriamas saugomoms teritorijoms: šalyje pradėtas naujų saugomų teritorijų, sudarysiančių Lietuvoje dalį Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“, steigimas. 2003 m. pradėti 38 naujų teritorijų, svarbių paukščių apsaugai, steigimo darbai. Aktyviai vykdyti kito saugomų teritorijų tipo – europinės svarbos natūralioms buveinėms ir retoms faunos bei floros rūšims išsaugoti svarbių teritorijų – atrankos darbai. 6-7 metų laikotarpiu bus sustabdytas šalies biologinės įvairovės nykimas, tolygiai didės saugomų teritorijų plotas (nuo dabar esančių 11,9 proc. iki 17-18 proc.). Svarbūs darbai atlikti 2003 ir 2004 m., siekiant užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, tinkamą apsaugą ir atkūrimą. Teigiami pokyčiai įvyko medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo ir apsaugos reguliavimo srityje: pagal Medžioklės įstatyme įtvirtintus medžioklėtvarkos principus šalyje suformuoti 902 medžioklės plotų vienetai, turintys aiškias, medžiojamųjų gyvūnų apsaugos poreikiais pagrįstas, ribas, tuo užtikrinant populiacijų valdymo stabilumą, sumažinant vartotojiško požiūrio į medžiojamąją fauną neigiamą įtaką.

2.. Biologinės įvairovės nykimo problemos2.1. Pasaulio gyventojų augimo reikšmė biologinės įvairovės nykimui

Demografiniu požiūriu reikia išskirti tris pagrindinius laikotarpius: pirmasis – nuo žmonių atsiradimo iki 17-ojo amžiaus vidurio – labai lėtas gyventojų skaičiaus didėjimas; antrasis – 3 šimtus metų apimantis laikotarpis, kai gyventojų skaičius augo žymiai sparčiau, ir trečiasis – nuo praėjusio amžiaus vidurio, pasižymintis labai sparčiu gyventojų skaičiaus didėjimu. Šiuo metu planetoje gyvena apie 6,5 milijardo žmonių. Gimstamumo ir mirtingumo santykis šiuo metu atrodo šitaip: kasmet Žemėje gimsta 130 milijonų naujų gyventojų, o miršta 57 milijonai. Vadinasi vienam kvadratiniam kilometrui vidutiniškai tenka 30 žmonių.

Didėjant Žemės gyventojų skaičiui ir nuolat augant jų poreikiams, didėja ir žmonių ūkinės veiklos įtaka gamtai, aplinkai. Dar praeitame tūkstantmetyje gamta sugebėdavo neutralizuoti jai žalingų veiksnių pasekmes. Šiuo metu pasaulyje yra miestų, kuriuose nepalankių sveikatai dienų skaičius per metus jau viršija 220 dienų. Biologinės įvairovės rūšių nykimas dažnai yra siejamas su gyventojų skaičiaus didėjimu. Grafiniais metodais bandysim paneigti ar patvirtinti iškeltą hipotezę, kad biologinės įvairovės (paukščių ir žinduolių) nykimas tiesiogiai priklauso nuo pasaulio gyventojų skaičiaus augimo – braižysiu gyventojų bei paukščių ir žinduolių skaičiaus kitimą nuo 1650 iki 2000 metų imant 50 metų intervalu (3 grafikas). 1 lentelėje bus nurodytas gyventojų bei paukščių ir žinduolių skaičiaus kitimas nuo 1650 iki 2000 metų imant 50 metų intervalu.

1 lentelė

Gyventojų bei išnykusių paukščių ir žinduolių skaičiaus kitimas nuo 1650 iki 2000 metų

Metai Pasaulio gyventojai, mln. Nykstančios rūšys (paukščiai), vnt. Nykstančios rūšys (žinduoliai), vnt.

1650 523 3 2

1700 628 6 3

1750 895 4 3

1800 925 4 8

1850 1125 22 5

1900 1696 48 22

1950 2795 65 59

2000 6325 85 73

Kaip matome iš 3 paveikslo, žinduolių ir paukščių rūšių nykimas tiesiogiai priklauso nuo gyventojų skaičiaus kitimo – t.y. veiksmas, kuris įtakojo biologinės įvairovės problemas.

3 grafikas

2.2. Pagrindinės gyvūnijos/augmenijos nykimo priežastys

Ekonomikos santykis su gamta turi įvairių išraiškos formų, bet svarbiausiomis reikia laikyti tai, kiek ir kokių išteklių imama iš gamtos, kaip jie naudojami ir kokie jų naudojimo padariniai. Dėl ūkinės-gamybinės veiklos nyksta arba jau išnyko nemažai faunos ir floros. Prie faunos ir floros išnykimo taipogi prisideda turistai, kolekcionieriai, organizuoti kontrabandininkų tinklai.

Pagrindinės gyvūnijos/augmenijos nykimo priežastys:

• Žemių melioravimas

• Pesticidų naudojimas

• Aplinkos teršimas toksinėmis ir kancerogeninėmis medžiagomis

• Urbanizacija

• Transporto plėtojimas.

Aptarsiu kai kuriuos iš jų.

Pesticidų naudojimas. Augalams apsaugoti nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių naudojamos cheminės medžiagos (pesticidai) gali būti ne tik nuodingos žmogui bei faunai, bet ir užteršti pavojingais teršalais vandens telkinius, gruntinį vandenį bei dirvožemį. Kai kurie pesticidai turi fitotoksinių savybių ir gali pažeisti greta apdorojamų laukų augančius augalus. Žmogui pesticidai pavojingi ne tik dirbant su jais, bet ir su apdorotais augalais patekę į maistą. Aplinkai ypač pavojingi stabilūs, lėtai skylantys pesticidai. Jie gali kauptis kurioje nors vienoje agrocenozės grandyje arba, perėję per kelias grandis, patekti su maistu ar vandeniu į žmogaus organizmą. Mažinti pesticidų naudojimo mastus galima keičiant žemės ūkio augalų auginimo technologijas, tobulinant pesticidų paskleidimo techniką ir technologijas, keičiant senus preparatus naujesniais, efektyvesniais, naudojamais mažesnėmis normomis, naudojant pesticidus tik esant realiam ekonominiam būtinumui. Galima pasirinkti atsparesnes patogenams sodo bei daržo augalų veisles, turima atsparių nematodams bulvių veislių, mažiau jautrių ligoms javų veislių. Valstybinis augalų veislių tyrimo centras kiekvienais metais išleidžia tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą, kuriame nurodomas veislių atsparumas žalingiausiems patogenams. P.esticidų naudojimas yra griežtai reglamentuojamas Lietuvos Respublikos įstatymais. Pagal 1998 06 04 NR. LR VII-796 įstatymą, „Bet kokia Lietuvos piliečių veikla, susijusi su augalų apsauga nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių naudojat chemines ir biologines augalų apsaugos priemones, turi būti vykdoma vadovaujantis LR augalų apsaugos įstatymu ir griežtai laikantis Augalų apsaugos priemonių naudojimo taisyklių“.

Aplinkai mažiausiai pavojingas pesticidų naudojimo būdas yra sėklų beicavimas – apvėlimas fungicidų, insekticidų, o kartais ir maisto medžiagų bei augimo stimuliatorių mišiniu. Sėklos paprastai beicuojamos specialiose patalpose, naudojant darbo saugos priemones; nedideli preparatų kiekiai paskleidžiami tiesiog ant sėklos. Beicavimui naudojamų preparatų efektyvumas didelis – jie nuo žalingųjų organizmų saugo augalus dygimo metu ir daigų tarpsnyje. Kombinuotaisiais beicais apdorojus runkelių, rapsų bei kai kurių daržovių sėklas, jų pasėlių nereikia purkšti nuo daigus puolančių kenkėjų ir ligų. Daug pavojingesnis aplinkos teršimo požiūriu yra pesticidų naudojimas purškimo būdu. Taip naudojant pesticidus, tik dalis jų kiekio patenka ant apdorojamo augalo. Kita dalis patenka ant dirvos ar oro srautų ir pernešama į gretimus laukus ar net vandens telkinius. Todėl pasėlių purškimo pesticidais kokybė yra vienas iš svarbių geros žemdirbystės rodiklių.

Didelį pavojų žmonėms ir aplinkai kelia blogai laikomi pesticidai. Jiems laikyti stambiuose ūkiuose turi būti skirta speciali patalpa, atitinkanti sanitarinius ir gamtosaugos reikalavimus. Smulkūs ūkininkai neturėtų kaupti didelių pesticidų atsargų, o minimalius, tvarkingai į originalią tarą fasuotus jų kiekius galėtų laikyti technikos saugojimo patalpoje specialiai įrengtoje užrakinamoje spintoje ar dėžėje. Tiksli augalų apsaugos priemonių pirkimo ir naudojimo apskaita ne tik palengvina augalų apsaugos darbų organizavimą ir jų ekonominį įvertinimą, bet ir leidžia ištaisyti šiame darbe pasitaikančias klaidas bei likviduoti jų pasekmes. Darbui su pesticidais ūkyje būtina turėti asmenines apsaugos priemones, jas naudoti ir tinkamai prižiūrėti.

Urbanizacija. Šiame amžiuje Žemės gyventojų skaičius didėjo ypač sparčiai, taigi daug intensyviau buvo naudojami gamtos ištekliai ir daugiau teršiama aplinka. Urbanizacija – arba žemės gyventojų telkimasis miestuose – vienas svarbiausių aplinkos kitimo veiksnių. Pagal statistinius duomenis 1950-siais metais miestų gyventojai pasaulyje sudarė 29,2 procento, 1985-siais – 41,0 procento, 1995-siais virš 50 procentų. Šiuo metu miestuose gyvena apie 72,3 procento planetos gyventojų. Urbanizacija ekologiniu požiūriu būdinga tuo, kad veda prie tolesnio gamtos teršimo. Skirtumas toks, kad labiau išsivysčiusiose šalyse geriau veikia gamtosaugos tarnybos, ekonominiai taršos reguliavimo metodai, miestų ūkis bei jų plėtra vystoma laikantis labai griežtų statybos reikalavimų, higienos ir sanitarijos normų, o besivystančiose šalyse greta nepatenkintų aplinkosaugos reikalavimų miestų augimas vyksta stichiškai, ignoruojant visuotinai pripažintus miestų plėtimo reikalavimus, nesilaikant elementarių higienos bei sanitarijos reikalavimų ir normų. Be to, vyksta miestų aglomeracija (miestų jungimasis), kuris ypač ryškus Europoje. Tuo tarpu besivystančiose šalyse miestus daugiausia užplūsta varguomenė, t.y. žmonės netekę arba negalintys rasti darbo provincijoje, neturintys pakankamai lėšų įsikurti bei pragyventi. Tokiose šalyse urbanizacijos tempai yra žymiai spartesni nei ekonomikos augimo tempai. Pavyzdžiui, Egiptas, neseniai žinomas kaip maisto produktus eksportuojanti šalis, dėl nepaprastai spartaus miesto gyventojų augimo šiuo metu yra priverstas net 60 procentų šių produktų importuotis.

Transporto plėtojimas. Transporto poveikio aplinkai ir kitų jo padarinių bendras įvertinimas reikalingas kaip pagrindas kuriant integruotą strateginių priemonių kompleksą, apimantį reguliavimo, investicijų, mokesčių ir kitus instrumentus. Transporto priemonių ir degalų aplinko.sauginis reglamentavimas leido žymiai sumažinti tam tikrus transporto vieneto sukeliamus padarinius, ypač oro taršą, tačiau to nepakanka, kad būtų sušvelnintas spartaus transporto ir infrastruktūros plėtros poveikis, sumažintas šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas, triukšmas ir kita. Sudarius savanorišką susitarimą tarp automobilių gamintojų ir Europos Komisijos, kuriuo siekiama sumažinti vidutinį CO2 išmetimo kiekį iš Europos Sąjungos rinkose parduodamų naujų transporto priemonių planuojama sumažinti oro tarą. Taipogi dalis kuro akcizo skiriama aplinkosaugai. Jau esami teisės aktai leido sumažinti išmetamo švino ir kitų atmosferinių teršalų kiekius, be to, privaloma atriboti transporto paklausą nuo ekonominio augimo. Visoje Europoje transporto sektoriuje prioritetu turėtų likti investicijos į infrastruktūrą bei įvairiarūšio transeuropinio transporto tinklo sukūrimą bei jo išplėtimą į rytus. Turizmas yra vienas sparčiausiai augančių sektorių, ženkliai prisidedantis prie transporto apimčių augimo, be to, turizmas turi papildomą poveikį lankomoms vietovėms, kai sukeliamas vandens trūkumas, susidaro atliekos ir vyksta žemės fragmentacija. Ekonominiai, politiniai ir demografiniai pokyčiai lemia sparčiai didėjančią išlaidų dalį, kurią namų ūkiai skiria turizmui.

Turizmas yra pagrindinis veiksnys, dėl kurio didėja keleivių transporto paklausa, tuo pačiu ir poveikis aplinkai. Numatoma, kad ši paklausa didės ir ateityje: automobiliai, lėktuvai, kurie yra labiausiai paplitę aplinkai kenkiančios transporto rūšys, dažniausiai naudojamos turizmo transporte. Planuojama, kad iki 2020 metų daugiausia dėl turizmo sektoriaus plėtros ES oro transporto apimtys padvigubės. Kai kuriose populiariose kelionės vietose dėl to buvo smarkiai suniokota aplinka, o tai turi įtakos jų, kaip turistinių objektų, patrauklumui. Atostogų kelionių kainos mažėja, tuo pačiu auga namų ūkių išlaidų dalis, skirta turizmui. ES pajūris ir toliau išlieka populiariausia atostogų vieta, tuo tarpu kalnai, miestai ir kaimo vietovės maždaug vienodai populiarios, bet lankomos žymiai rečiau. Pagrindinės turizmo keliamos žalos gamtai momentai:

1. Turistai palieka tonas šiukšlių ir užteršia vandenį; ypatingai nukenčia pliažai, upių ir jūrų pakrantės.

2. Turistams reikia vietų, kur apsistoti. Viešbučių ir motelių statyba gražiausiose vietose darko kraštovaizdį, be to, jų infrastruktūra gali sunaikinti laukinius augalus ir gyvūnus.

3. Turistams patinka tyrinėti apylinkes. Jie visur vaikšto ir važinėja, naikindami augalus ir sukeldami dirvos eroziją.

4. Turistams reikia maisto. Tai skatina ūkininkus plėsti dirbamos žemės plotus ir naikinti laukinę gamtą. Atvežant papildomus maisto kiekius, teršiamas oras.

5. Turistai ne visada atsižvelgia į vietos ūkininkų interesus ir gyvenimo būdą: išmina takus, plauna tvenkiniuose automobilius, pridaro laužaviečių, kelia miškams gaisrų grėsmę.

Akivaizdu, kad automobilių keliai, jų stovėjimo aikštelės, automobilių priežiūros įmonės, degalinių statyba iš žemės ūkio atima didelius žemės kiekius, mažina miškų ir kitokių želdinių plotus. Specialistai teigia, kad vienas lengvasis automobilis per savo tarnavimo laiką išmeta į aplinką daugiau teršalų, nei pats sveria.2.3. Lietuvoje išnykusių biologinės įvairovės rūšių analizė

Augalai ir gyvūnai ekosistemoje priklauso vieni nuo kitų ir nuo aplinkos. Svarbiausios Lietuvos gėrybės ir paslaugos priklauso nuo genų, rūšių, populiacijų ir ekosistemų įvairovės ir jos kitimo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje mūsų planetoje. Biologiniai ištekliai mus maitina, rengia, suteikia pastogę, vaistus ir dvasinį peną. Dirbamieji laukai ir sodai taipogi labai reikšmingi bioįvairovės išsaugojimui. Trumpai aptarsiu Lietuvoje išnykusias ar nykstančias rūšis.

Lietuvos raudonoji knyga – juridinis Valstybės dokumentas, kurio pagrindu Lietuvos Respublikoje organizuojama retų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų rūšių apsauga. Šią knygą sudaro žinių sąvadas apie saugomų rūšių būklę ir apsaugos būdus. Į Raudonąją knygą įrašomos rūšys, kurioms gresia išnykimas sumažėjus jų skaitlingumui, pakitus arealui, pablogėjus ekologinėms sąlygoms. Įrašyti, išbraukti arba daryti kokius pakeitimus gali siūlyti mokslinės ir kitos valstybinės bei visuomeninės įstaigos ir organizacijos, atskiri mokslininkai. Pasiūlymus svarsto ir sprendimus priima prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento sudaryta Lietuvos raudonosios knygos komisija. Lietuvos raudonosios knygos istorija:

• 1959 m. priėmus pirmąjį Gamtos apsaugos įstatymą, Lietuvoje pradėta galvoti apie specialius retų ir nykstančių rūšių sąrašus.

• 1962 m. Gamtos apsaugos komitetas patvirtino Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto ir Botanikų draugijos pateiktą saugotinų augalų rūšių sąrašą, į kurį buvo įrašytos 176 retos ir nykstančios aukštesniųjų augalų rūšys.

• 1964 m. šis sąrašas buvo patikslintas ir papildytas.

• 1976 m. Gamtos apsaugos komiteto siūlymu įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į kurią įrašyta 41 gyvūnų ir 30 aukštesniųjų augalų rūšių.

• 1981 m. knyga išspausdinta, o 1984 m. išleistas jos papildomas tiražas.

• 1990 m. Lietuvos raudonosios knygos sudarymo ir tikslinimo ėmėsi Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos departamentas.

• 1992 m. išleista antroji Lietuvos raudonoji knyga, kurioje aprašyta 501 nykstanti ar reta gyvūnų, augalų ir grybų rūšis.

• 2003 m. Lietuvos raudonosios knygos komisija, vadovaujama Vilniaus universiteto Ekologijos instituto direktoriaus Mečislovo Žalakevičiaus, sudarė naują sąrašą, į kurį įtraukta 815 saugomų rūšių. Tarp jų – 23 žinduolių, 75 paukščių, 128 vabzdžių, 224 gaubtasėklių augalų, 199 grybų bei kerpių rūšys. Palyginti su buvusiu sąrašu, naujasis padidėjo 33 rūšimis, įrašius keliolika europinės svarbos rūšių. Tai keturios moliuskų suktenių rūšys, šikšnosparniai europiniai plačiausiai ir kūdriniai pelėausiai, vabzdžiai – plokščioji skėtė, purpurinis plokščiavabalis, plačioji dusia ir kiti. Rūšys, kurios Lietuvoje yra išnykusios, priskirtos O (Ex) kategorijai. Tai žinduoliai – europinė audinė, rudasis lokys ir ąžuolinė miegapelė, paukščiai – kilnusis erelis, didysis erelis rėksnys, gyvatėdis, kuoduotasis vieversys ir žvyrė, žuvys – sturys bei sparis ir t. t. Lietuvoje pagerėjus aplinkos kokybei, kai kurios rūšys pagausėjo, joms jau nebegresia išnykimas. Todėl šios rūšys priskirtos 5 (Rs) kategorijai. Tai ūdros, stumbrai, griežlės, nendrinės rupūžės ir perpelės.

Į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų biologinės įvairovės rūšių sąrašą pateiksiu Priede Nr. 1, o dabar trumpai aptarsiu kai kurių rūšių išnykimo priežastis bei pasekmes. Statiškai 2 lentelėje išnykusių bei nykstančių biologinės įvairovės rūšių analizė.

2 lentelė

Lietuvos biologinės įvairovės rūšių nykimo statistinė analizė

Pavadinimai Išnykusios ar tikėtinai išnykusios rūšys Prie išnykimo ribos Pažeidžiamos Retos rūšys

Gyvūnai Žinduoliai 3 1 1 5

30,00% 4,55% 3,23% 4,07%

Ropliai 0 2 0 0

0,00% 9,09% 0,00% 0,00%

Varliagyviai 0 0 0 1

0,00% 0,00% 0,00% 0,81%

Žuvys 2 1 0 2

20,00% 4,55% 0,00% 1,63%

Moliuskai 1 0 3 0

10,00% 0,00% 9,68% 0,00%

Vorai 0 0 0 3

0,00% 0,00% 0,00% 2,44%

Vabzdžiai 4 1 0 82

40,00% 4,55% 0,00% 66,67%

Vėžiagyviai 0 1 6 0

0,00% 4,55% 19,35% 0,00%

Dėlės 0 0 1 0

0,00% 0,00% 3,23% 0,00%

P.aukščiai 0 16 20 30

0,00% 72,73% 64,52% 24,39%

VISO 10 22 31 123

Viso, procentas 14,49% 19,30% 22,63% 44,73%

Augalai Gaubtasėkliai augalai 13 39 53 69

22,03% 42,39% 50,00% 45,39%

Plikasėkliai augalai 1 0 0 0

1,69% 0,00% 0,00% 0,00%

Sporinia induočiai 1 6 1 2

1,69% 6,52% 0,94% 1,32%

Samanos 0 3 2 4

0,00% 3,26% 1,89% 2,63%

Dumbliai 5 9 1 1

8,47% 9,78% 0,94% 0,66%

Grybai 7 21 23 38

11,86% 22,83% 21,70% 25,00%

Kerpės 16 14 12 8

27,12% 15,22% 11,32% 5,26%

Lapsamanės 16 0 14 30

27,12% 0,00% 13,21% 19,74%

VISO 59 92 106 152

Viso, procentas 85,51% 80,70% 77,37% 55,27%

VISO biologinė įvairovė 69 114 137 275

Dėl pesticidais užnuodyto gruntinio vandens Lietuvoje išnyko geldutės perluotės, kurių vaisiai – perlai – buvo senovės lietuvių prekybos šaltinis. XVII a. Lietuvoje dėl medžioklės išnaikinti taurai (galvijų protėviai); liko tik pavadinimai: Tauragnai, Taurai, Taurakalnis. Stumbrai (1 paveikslas) Lietuvoje taipogi išnyko, jie liko tik už Lietuvos ribų esančioje Belovežo girioje. 1926 m. išnyko paskutiniai Lietuvos bebrai, tačiau dabar jie vėl dirbtinai įkurdinti Lietuvos upėse ir ežeruose.

1 pav. Stumbras

Žemdirbiai Lietuvoje išnaikino pelėsakalius (2 paveikslas): kovojant su augalų ligomis, grūdai buvo apveliami nuodais, naikinančiais ligų sukėlėjus, po to beicuojami. Prisiėdusios beicuotų grūdų pelės apsinuodija ir išlindusios šlitinėja po laukus, todėl tampa lengvai prieinamu grobiu pelėsakaliams. Sulesę tokią pelę, pelėsakaliai taip pat apsinuodija, nors jie ne visada žūva, bet iš jų padėtų kiaušinių jaunikliai nebeišsirita. Lygiai taip pat buvo nuodijami ir laukiniai kiškiai – užkrimtę trąšomis pabarstytų želmenų, jie suviduriuodavo, tapdavo neatsparūs ligoms; šio reiškinio pasekmė – Lietuvoje beveik nebėra pilkųjų kiškių (3 paveikslas).

2 pav. Pelėsakalis 3 pav. Pilkasis kiškis

Lietuvoje iš paukščių išnyko gyvatėdis – didelis balsvas erelis, kuris minta tik gyvatėmis, žalčiais ir driežais; kilnusis erelis neperi Lietuvoje jau 150 metų. Stambus pilkai raibas sakalas keleivis paskutinį kartą perintis Lietuvoje pastebėtas prieš 60 metų. Lietuvoje į Raudonąja knygą taipogi įrašyta mėlynoji bitė – stepinė, kamanės dydžio, tamsiai mėlynais, žvilgančiais sparnais, gyvenanti smėlynuose. Ji paskutinį kartą pastebėta 1942 m. Panevėžio rajone, Mazgaigalio kaime.

Iš išnykusių Lietuvos augalų pažymėtina pūslėtoji aldrūnė – tai saulašarių šeimos smulkius planktoninius vėžius ir vabzdžių lervutes gaudantis ežerų augalas. Paskutinį kartą rastas 1955 m. Dysnos ežere. Plūduriuojantis agaras, arba vandens riešutas, kurio raguotais vaisiais maitinosi dar akmens amžiaus žmonės, prieš 150 metų dar augo Biržų rajono Kilučių ežere; dar ir dabar iš daugelio Lietuvos ežerų dumblo galima ištraukti stambius negyvus agaro riešutus. Iš pelkinių augalų paminėtina pelkinė raistenė – pelkių augalas, kurio apvalūs lapai primena darželiuose auginamų nasturtų lapus, tik žiedai rausvi ir smulkūs. Senovės lietuvės vestuvinį šydą mėgo puošti žaliuojančio spygliuočio – kukmedžio (4 paveikslas) – šakelėmis. Deja, šie reliktiniai medžiai buvo išnaikinti – nugenėti. Dabar kukmedžiai auga tik parkuose.

4 pav. Kukmedis2.4. Šiaulių apskrityje išnykusių biologinės įvairovės rūšių analizė

Trumpai aptarsiu Šiaulių regiono kraštovaizdžio ypatybes bei biologinės įvairovės problemas.

Kurtuvėnų landšaftinis draustinis buvo įsteigtas 1960 m., jo įsteigimo tikslas – išsaugoti šį labai vaizdingą Rytų Žemaitijos kraštovaizdį. Jame auga apie 500 augalų rūšių, tarp jų – labai retų; plevena apie 300 rūšių drugių; gausu kitokios gyvūnijos. Draustiniui nepataisomos žalos pirmiausia padarė per patį jo vidurį nutiestas naujasis plentas, po to – moksleivių vasaros stovyklos. Valdžios tarpe vyko dalybos, kieno bus tas ar kitas ežeras, buvo pradėtas keisti kraštovaizdis, kuriami kolektyviniai sodai. Kurtuvėnų draustinyje per daug kelių, takų, poilsiautojų, dėl kurių nukenčia jautresni augalai ir gyvūnai. Vien Dengtilčio apylinkėse per porą dešimtmečių išnyko arba baigia išnykti apie dešimt jų rūšių.

Prūdelis – tai buvęs senas tvenkinys, kurio vanduo ilgus metus suko malūno girnas. Prieš gerus tris dešimtmečius Prūdelis buvo rekonstruotas, pritaikytas šiauliečių poilsiui, įrengtas paplūdimys, šuolių į vandenį bokštas, plaukymo takas, pastatyta gelbėjimo stotis. Prūdelio vandens perteklius, pratekėjęs pro Vilniaus gatvę, atviru grioviu subėgdavo į Talšos ežerą. Plečiantis „Elnio“ susivienijimui, minėtas griovys atsidūrė jo teritorijoje. Į vandenį, ypač po liūčių patenka įvairių teršalų, o iš čia – į ežerą. Siekiant to išvengti, nutarta vandenį kanalizuoti, pakloti naują, platesnę pralaidą, o tiems darbams atlikti išleistas Prūdelis bei jis sutvarkytas. Tačiau dėl to nukentėjo Prūdelio augalija ir gyvūnija – kanadinė elodėja (5 paveikslas), paprastoji nertis (karo metu trūkstant vatos ji buvo naudojama kaip pakaitalas) praktiškai baigia išnykti. Dvigeldžiai moliuskai (6 paveikslas), kurių pagalba vandenys apsivalo, bei vėžiai po Prūdelio išleidimo išnyko.

5 pav. Kandinė elodėja 6 pav. Dvigeldis moliuskas

Šiaulių krašte gausu pelkių, nors didžioji pelkių dalis paversta buvusiais ar dar veikiančiais durpynais. Aukštelkės aukštapelkė (pietvakarinėje dalyje nuo Rėkyvos) yra paskelbta botaniniu draustiniu, ji pati gyvybingiausia, nes dar kaupiasi durpės. Pardavus durpes, galima uždirbti daug pinigų, todėl ekonominiu požiūriu geriau būtų toliau plėsti durpyną, kasti durpes, tačiau tik XX amžiuje išaiškėjo labai svarbi kimininių pelkių reikšmė – kiminai gali sukaupti 20 kartų daugiau vandens, nei sveria patys. Todėl ekologiniu požiūriu labai svarbu išsaugoti kiminines pelkes, nes tai – didžiulės vandens saugyklos, sausros metu atiduodančios vandenį aplinkai (į požeminius vandenis, upes, kitus vandens telkinius). Pelkėse augantys augalai – pelkiniai gailiai, vaivorai, varnauogės, viržiai ir kiti – išskiria stiprius fitoncidus, kurie žudo daugelį mikroorganizmų. Sunaikinę pelkes, Lietuvoje (o ypač Šiaulių regione) netektumėme apie 264 augalų rūšių (apie 14,7 procentų). Apskaičiuota, kad vien Aukštelkės aukštapelkė pateikia šiauliečiams apie 120 tonų spanguolių kasmet. Taipogi, kartu su aukštapelkių sunaikinimu netektumėme nemažai drugių: pelkinio gelsvio, pelkinio satyro, pelkinio sprindžio ir kitų. Be to nepažeista pelkė – nuostabaus grožio ir kvapų ekosistema. Pavyzdžiui, dėl didelės pelkių pažintinės bei ekologinės reikšmės, JAV ir kai kuriose kitose šalyse pelkių eksploatacija uždrausta.

Pelkių neatskiriamas gyvūnas – gyvatės. Daugelyje vietų jos jau išnyko, palikusios tik prisiminimus, legendas ir vietovardžius. Gyvačių pardavinėjimas ypač populiarus tapo paskutiniaisiais metais – vaistas „nuo visų ligų“ žmonėms, kiaulėms – apetitui pagerinti. Medicinoje gyvačių nuodai naudojami astmai, tuberkuliozei, neurozei ir kitoms ligoms gydyti. Daugelyje valstybių draudžiama naikinti gyvates, net pačias nuodingiausias. Jos sunaikina daug pelėnų, pelių, žiurkių jauniklių, žalingų vabzdžių ir jų lervų. Biochemikus domina nuodų cheminė sudėtis, o bionikus – gyvačių judėjimo būdas, Ateities kartos mokysis iš gyvačių konstruoti – gyvatės reikalingos mokslui, nes išnaikintų gyvūnų niekas nebesukurs..

Šiaulių regiono Raudonojon knygon įtraukta apie 33 rūšis augalų. Gausiausia jų (apie 2 trečdalius) rasta Kurtuvėnų regioniniame parke. Prieš keletą metų Vinkšnėnų, Gubernijos miškuose buvo rastos plačialapės klumpaitės (lietuviškos orchidėjos, 7 paveikslas), po to jos laikomos nykstančia rūšimi; čia rasta tuklė (8 paveikslas), kuri pati gaudo ir virškina vabzdžius. Rūšys nyksta, kai pakeičiama jų aplinka, keičiami žemėveiksliai, kertami miškai, sausinamos pelkės – nyksta alksnynai, karklynai. Žmonės (dažniausiai poilsiautojai, turistai) skina vandens lelijas.

7 pav. Plačialapė klumpaitė 8 pav. Paprastoji tuklė

Šiaulių apylinkėse retų ir nykstančių gyvūnų aptikta apie 30 rūšių. Prie Bijotės ežero rasta dvi retos šikšnosparnių rūšys. Balinis vėžlys paskutinį kartą pastebėtas 1976 liepos 13 dieną. Šiaulių apskrityse neberandama kukučio (9 paveikslas), griežlės (10 paveikslas), tetervinų (11 paveikslas). Kurtuvėnų draustinis dar saugo juoduosius gandrus. Kukutis yra reto margumo paukštis, kitaip dar vadinamas luputis, arba tutlys. Jis didesnis už varną, bet jo sparnai platesni, turi aukštą kuoduką, kurį gali pakelti arba priglausti prie galvos. Jų gyvenamoji vieta – tai ganyklos, ypač kur yra nors tarp retų medžių. Jų balsas turi tam tikro panašumo į gegutės kukavimą. Lizdą kukutis įsitaiso labai menką – medžių uoksuose, kai kada akmenų krūvose ar apleistuose trobesiuose. Lizdai yra labai nešvarūs, nes pilni išmatų, kurių paukštis neišneša. Griežlės Lietuvos parkų teritorijose taipogi reta rūšis. Kūno viršutinė pusė pilkai rusva su tamsiomis dėmėmis, krūtinė šviesiai pilka, pilvas ir pauodegys balti. Baikšti, todėl retai kam pavyksta ją pamatyti. Atpažįstama iš skardaus balso (dėl to vadinama griežle). Griežlė yra saugoma pagal Europos Sąjungos paukščių direktyvą, globaliai Europoje nykstanti rūšis. Gyvena drėgnose, bet nešlapiose pievose, pelkėse, javų laukuose, kultūrinėse pievose, peri ant žemės, minta bestuburiais, sėklomis. Ir be specialių tyrimų matyti, kad griežlių sparčiai mažėja. Palyginimui, tetervinai Lietuvoje – apyretė rūšis, stebimas beveik visose didesnėse nei 50 ha aukštapelkėse, gausesnės populiacijos yra Dautarų, Grauminalės, Felisbergo, Užpelkių miškuose. Labanoro girioje netoliese Stirnių yra kalnelis, vadinamas Tetervinų Šveicarija, Baltasamanės raiste už Pabradės užžėlusi keružėmis pušelėmis yra Tetervinų sala. Tetervino gyvenseną galima palygint su skruzdėlės darbštumu.

9 pav. Kuktis 10 pav. Griežlė 11 pav. Tetervinas2.5. Biologinės įvairovės problemų pasekmės ekonomikoje bei jų sprendimo būdai

Ekonomikos mokslas aplinkos užterštumu, biologinės įvairovės nykimo problemomis susidomėjo maždaug prieš 50 metų. Suprantama, kad visuomenės egzistavimas sukelia tam tikrus gamtinės aplinkos nuostolius, kurių visiškai neįmanoma sumažinti ar jų išvengti, tačiau galima aplinkos apsaugos variantas, kai žala sumažinama iki minimumo. Dėl šios priežasties ekonomistai vartoja optimalios teršimo naudos sąvoką: nustatant optimalios taršos normas, reikia palyginti visuomeninę ribinę naudą, kuri bus gauta papildomai padidinus gamtos apsaugos kontrolę, su visuomeniniais ribiniais kaštais, atsirandančiais papildomai didinant gamtos apsaugos išlaidas. Be to, ekonominės žalos atlyginimas, kurį moka teršėjai, paprastai jiems nelabai juntamas, todėl jie nesuinteresuoti mažinti teršimo masto. Ekonominius nuostolius dėl aplinkos taršos ir dėl to pablogėjusio gyvenimo kokybės, o taipogi ir dėl biologinės įvairovės išmykimo problemos, galima įvertinti ir kaip atitinkamo nacionalinių pajamų kiekio sumažėjimą, sukeltą darbo našumo mažėjimo, taršos pasekmių kompensavimo ir kitų išlaidų. Kai kuriose mažai išsivysčiusiose šalyse dėl didelės nuodingų teršalų ir dujų koncentracijos džiūsta miškai, rūgštūs lietūs ir kartu su krituliais iškrentančios nuodingos medžiagos pražudo nemažą dalį ūkio produkcijos: žūsta ištisi pasėliai, kenksmingų teršalų paveikti augalai duoda menką derlių, o subrendę ir nuimti javai, daržovės ir vaisiai kenkia ir žmonių sveikatai, ir netinka pašarui. Užterštose ganyklose ganomi ir šeriami netinkamais pašarais gyvuliai duoda nekokybišką, net kenksmingą žmogui produkciją. Tai – ekonominis nuostolis ūkiui, be to, turi neigiamą globalinę reikšmę: žūsta miškai, dėl to kenčia visa augalija, dirvožemiai. Iš kitos pusės, kuo labiau gausėja žmonių skaičius, tuo jiems reikia daugiau maisto, kartu jiems būtina skirti daugiau žemės jos įdirbimui.

Gamtos produktai pirmiausia patenka į gamybinio vartojimo sferą, kur perdirbami norint suteikti jiems papildomų vartojamųjų savybių. Tobulinant gamybos priemones, buvo pereita nuo paprastų įrankių prie mašinų, nuo mašinų prie automatų, robotų, kompiuterių ir manipuliatorių. Gamyba yra gamtos objektų perdirbimo procesas, siekiant suteikti jiems specifinių vartojimo savybių. Civilizuotas žmogus, naudodamas gamybos galimybes savo ūkinėje-gamybinėje veikloje, gamina vartotojui reikalingus produktus ir kartu kenkia gamtai, suvartodamas didelius mineralinių bei biologinių žaliavų kiekius, grąžindamas į gamtą daug žalingų atliekų, griaudamas natūralius jos procesus ir pusiausvyras.

Žemės ūkio veiklos intensyvinimas ir specializavimas sukėlė dirvų eroziją, vandens trūkumą ir ryškų biologinės įvairovės sumažėjimą visame pasaulyje (o tuo pačiu ir Lietuvoje). Biologinė įvairovė daug geriau išlikusi Centrinėje ir Rytų Europoje, tačiau dėl nepakankamo ganyklų panaudojimo ir nedirbamos žemės atsiranda nauji pavojai. Visą žemės ūkį reikia pertvarkyti agro-aplinkosauginiame kontekste. Daugelis valstybinių programų, remiančių nusausinimą, drėkinimą ir žemės konsolidavimą, ženkliai paveikė žemės ūkio gamybos pajėgumų ir intensyvumo vystimąsi. Visi šie veiksniai lėmė išteklių, pavyzdžiui, drėkinimui skirto gėlo vandens, pereikvojimą. Pavertus pievas ariama žeme, išnykus laukų riboms ir intensyviai naudojant trąšas bei chemikalus, smarkiai sumažėjo biologinė įvairovė bei padidėjo oro ir vandens tarša. Pagrindinės problemos agro-aplinkosauginiame žemės ūkio sektoriaus kontekste yra dirvų erozija ir vandens tarša; toliau išlieka problemos dėl pirminių teršalų išmetimo šaltinių iš stambių gyvulininkystės kompleksų ir pasenusių pesticidų sankaupų, nors šių problemų mastas jau yra mažesnis, nei anksčiau. Taipogi reikia pasirūpinti ir tuo, kad į atstatomas drėkinimo infrastruktūras būtų įdiegtos atitinkamos aplinkosaugos sistemos. Trūkstant kapitalo buvo nepakankamai investuota į mėšlo iškasas, ko pasėkoje taip pat yra daromas neigiamas poveikis aplinkai. Reikia išplėsti veiklą ariamojoje žemėje, tačiau geresnis trąšų i.r pesticidų tvarkymas neturėtų neigiamų padarinių dirvai ir vandens ištekliams, tačiau būtų pragaištinga, jei pusiau natūralios pievos būtų verčiamos ariama žeme.

Bendras miškų skaičius Europoje auga, bet dėl rūgštėjimo ir dirvos kokybės blogėjimo miškų būklė ir toliau prastėja. Miškai yra svarbus ekonominis išteklius, nes medienos poreikis ir toliau auga, be to, išskaidyta nuosavybė gali tapti kliūtimi įsisavinant tinkamo valdymo patirtį. Miškininkystei tenkanti ekonominė dalis užima svarbią vietą daugelyje su Baltijos jūra besiribojančių šalių. Šiuo metu miškų būklė blogėja ir daugiau nei 20 procentų medžių yra laikoma pažeistais. Išsaugoti savo ekosistemų ir kraštovaizdžio įvairumą bei išlaikyti migruojančias rūšis ir prieglobstį randančias nykstančias rūšis – pagrindinis pasaulio (o taip pat ir Lietuvos) uždavinys. Pagal JT Konvenciją dėl biologinės įvairovės, Berno ir Ramsaro konvencijas Europai tenka didelė atsakomybė už pasaulyje nykstančių žinduolių, paukščių ir augalų išsaugojimą.

Biologinės įvairovės konvencijos pagrindinių nuostatų diegimas miškų ūkio praktikoje jokiu būdu nereiškia šiuolaikiškų ūkininkavimo metodų atsisakymo. Aišku, kad ir ateityje teks tam tikrą dalį iškirstų miškų dirbtinai atželdyti ir tam tikru laipsniu reguliuoti jų rūšinę sudėtį bei tankumą. Tačiau aišku ir kita – net ūkinės paskirties miškuose teks daug didesne nei iki šiol dalimi orientuotis į gamtinius procesus, o žmogui kištis tik ten, kur tai iš tiesų yra būtina. Šie poslinkiai jau gana sparčiai vyksta ir pastaraisiais metais: Lietuvoje dirbtinai želdoma pusė iškertamų plynų kirtimų ploto, o ugdomaisiais kirtimais iškertamos medienos dalis sumažėjo nuo 50 iki 30 procentų. Tačiau ugdymo kirtimais, ypač einamaisiais kirtimais iškertama medienos dalis dar yra per didelė. Sovietiniais laikais labai intensyvus tarpinis naudojimas, kai ugdymo ir sanitariniais kirtimais buvo iškertama faktiškai tiek pat medienos kaip ir pagrindiniais kirtimais, buvo sąlygojamas įvairių planinio ūkio keistenybių. Sovietų Sąjungos mastu centralizuotai buvo planuojamas tik pagrindinis naudojimas, o tarpinių kirtimų apimtis nustatydavo pačios tuometinės sąjunginės respublikos. Nors Lietuvai pavykdavo nemažą dalį medienos įsivežti iš Karelijos ir Sibiro miškų, medienos vis tiek trūko, todėl teko intensyvinti tarpinį naudojimą. Pagal tuometinius ugdymo kirtimų nuostatus einamieji kirtimai buvo nutraukiami tik 5-10 metų prieš pagrindinį kirtimą. Pagrindinis tokio gerokai iškreipto ūkininkavimo rezultatas visiems gerai žinomas – labai žemas pagrindinio naudojimo amžių pasiekusių medynų skalsumas. Įvairiais tyrimais jau senokai nustatyta, kad po normalaus intensyvumo ugdymo kirtimų išlikę medžiai sugeba kompensuoti iškirstų medžių prieaugį tik iki 40-50 metų amžiaus, o vyresniame amžiuje tarpinis naudojimas daugiausia vykdomas pagrindinio naudojimo sąskaita.

Produktyvesni miškai sunaudoja daugiau anglies dvideginio, todėl miškų produktyvumo didinimas prisideda ir prie pasaulinio klimato atšilimo procesų stabdymo. Be to, mediena sudaro vieną iš svarbiausių atsinaujinančių energijos šaltinių, o neatsinaujinančių energijos šaltinių pakeitimas atsinaujinančiais yra vienas iš svarbiausių darnaus vystimosi uždavinių. Tuo tarpu daugelis biologinės įvairovės išsaugojimo priemonių turi būti vykdomos medynų produktyvumo sąskaita.IŠVADOS

Nagrinėjant darbo išvadas, galima teigti, kad apskritai bet kokia žmogaus aktyvumo forma daro įtaką gyvajai aplinkai. Atmosferos ir vandenų užterštumas, miškų fragmentacija gali ne tik keisti populiacijų tankį, bet ir jas suskaidyti. Kai populiacijos labai mažos, rūšies išnykimo tikimybė per trumpą laiką labai padidėja.

Kai kurioms žmonijos kultūroms yra būdingas susiformavęs moralinis kodeksas, pagal kurį rūpinimasis biologine įvairove – būtinas etinis principas. Rytų religijose ir net pagoniškuose baltų papročiuose bet kurio gyvo organizmo naikinimas ar žudymas yra nepriimtinas. Nepaisant visko, būtinybę išsaugoti biologinę įvairovę galima argumentuoti keliais svarbiausiais žmogaus poreikiais:

1. Žmogaus poreikis panaudoti biologinės įvairovės elementus savo gyvenimo reikmėm (dabar ir ateityje), t.y. biologinė įvairovė kaip gamtiniai resursai. Maistas yra vienas svarbiausių utilitarinių žmogaus poreikių. Įvairių rūšių gyvūnai yra tinkami maistui, bet tik nedaugelis jų šiuo metu vartojami mitybai. Įdomu tai, kad dauguma bestuburių gyvūnų (pvz., vabzdžių), kurių europiečiai nevalgo, yra populiarūs kai kuriose kitose šalyse (Pietryčių Azija, Azija, Australija, Pietų Amerika, Afrika, Centrinė Amerika ir kt.). Jų maistinė vertė nenusileidžia mūsų tradiciškai vartojamiems produktams. Tikėtina, kad ateityje visuotinai pakitus klimatui ir toliau plėtojant žemės ūkį, gali prireikti ieškoti naujų maisto resursų ar organizmų laukinių formų, kad genetiškai būtų patobulintos žmogaus kultivuojamos augalų ir gyvūnų veislės. Taigi, genetinių resursų išsaugojimas yra tarsi apsidraudimas ateičiai.

2. Farmakologiniai preparatai (vaistai), pagaminti naudojant natūralias žaliavas, yra labai svarbūs. Apskaičiuota, kad apie 80 procentų „trečiojo pasaulio“ gyventojų pirminiams sveikatos poreikiams tenkinti naudojasi tradicine medicina. Net ir Vakarų pasaulyje naudojama nemažai farmakologinių preparatų, kurių neįmanoma pagaminti chemijos laboratorijose, t.y. ne iš gamtinių žaliavų.

3. Poreikis palaikyti biosferos (kaip žmogaus gyvenamos aplinkos) funkcionavimą.

4. Estetinė biologinės įvairovės reikšmė (atskirų rūšių ar visų ekosistemų) ir žmogaus pasaulėžiūros etiniai aspektai.

Akivaizdu, kad dabartini metu panaudojama tik nedidelė dalis biologinių resursų, tačiau ir kiti biologinės įvairovės elementai gali būti svarbūs, pvz., pasikeitus aplinkybėms ar mūsų žinioms apie jų potencialią reikšmę. Mokslininkai dar nepajėgūs įvertinti, kiek svarbi biologinė įvairovė ir tai skatina rinktis tokią strategiją, kuri išsaugotų visą biologinę įvairovę.

LITERATŪRA:

1. R. Puplesis. Pasaulio biologinė įvairovė, K., 2002

2. Biologinės įvairovės konvencijos Kartachenos Biologais protokolas, V., 2004

3. V. Pranulis. Ekonomika ir ekologija, V., 1990

4. S. Gliaudys. Gamtos namuose, Š., 2001

5. L. Galkutė. Žemei reikia draugų, V., 1998

6. A. Jakutis, V. Petraškevičius, A. Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev. Ekonomikos teorijos pagrindai, K., 2000

7. B. Kitanovičius. Planeta ir civilizacija pavojuje, V., 1985

8. R. Kazlauskas, D. Kazlauskienė. Lietuvos gamta, V., 1997.

9. H. Pleijelis. Knyga apie ekologiją, V., 1994.

10. http://lt.wikpedia.org

11. www.botanika.lt

12. www.ecat.lt

13. www.unesco.lt

14. www.aplinkotyram.projektas.lt

15. www.seimas.lt

16. www.std.lt

PRIEDAS NR.1

Biologinės įvairovės rūšys, įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą

GYVŪNIJA AUGALIJA

Žinduoliai Gaubtasėkliai augalai

0(Ex) kategorija 0(Ex) kategorija

1. Europinė audinė – Mustela lutreola L.

1. Plūduriuojantysis agaras – Trapa natans L.

2. Rudasis lokys – Ursus arctos L.

2. Pūslėtoji aldrūnė – Aldrovanda vesiculosa L.

3. Ąžuolinė miegapelė – Eliomys quercinus L.

3. Šiaurinė avietė – Rubus arcticus L.

1(E) kategorija 4. Lobelio čemerys – Veratrum lobelianum Bernh.

1. Ilgasnukis ruonis – Halichoerus grypus Fabricius

5. Kaufmano glindė – Pedicul.aris kauffmannii Pinzger

2(V) kategorija 6. Tankialapė grenlandija – Groenlandia densa (L.) Fourr.

1. Didžioji miegapelė – Glis glis L.

7. Gulsčioji jonažolė – Hypericum humifusum L.

3(R) kategorija 8. Širdžialapė kaldezija – Caldesia parnassifolia (L.) Parl.

1. Šikšniukas nykštukas – Pipistrellus pipistrellus Schreber

9. Pelkinis kardelis – Gladiolus palustris Gaudin

2. Šiaurinis šikšnys – Eptesicus nilssoni Keyserling et Blasius

10. Dirvinė mažuolė – Aphanes arvensis L.

3. Kūdrinis pelėausis – Myotis dasycneme Boie

11. Pelkinė raistenė – Hydrocotyle vulgaris L.

4. Miškinė miegapelė – Dryomys nitedula Pallas

12. Gelsvasis saidrenis – Pycreus flavescens (L.) P. Beauv. ex Rchb.

5. Lūšis – Lynx lynx L.

13. Palaipinė viksva – Carex rhizina Blytt ex Lindblom

4(I) kategorija 1(E) kategorija

1. Mažasis nakviša – Nyctalus leisleri Kuhl

1. Belapė antbarzdė – Epipogium aphyllum Sw.

2. Natererio pelėausis – Myotis nattereri Kuhl

2. Trispalvis astras – Aster tripolium L.

3. Branto pelėausis – Myotis brandti Eversman

3. Raudonžiedis berutis – Teucrium scordium L.

4. Europinis plačiaausis – Barbastella barbastella Schreber

4. Beržas keružis – Betula nana L.

5. Rudasis nakviša – Nyctalus noctula Schreber

5. Trilapė bligna – Isopyrum thalictroides L.

6. Vėlyvasis šikšnys – Eptesicus serotinus Schreber

6. Stačioji dirsuolė – Bromopsis erecta (Huds.) Fourr.

7. Dvispalvis plikšnys – Vespertillio murinus L.

7. Tyrulinė erika – Erica tetralix L.

8. Ąžuolinė miegapelė – Eliomys quercinus L.

8. Kardalapis garbenis – Cephalanthera longifolia (L.) Fritsch

9. Beržinė sicista – Sicista betulina Pallas

9. Raudonasis garbenis – Cephalanthera rubra (L.) Rich.

10. Baltasis kiškis – Lepus timidus L.

10. Gebenė lipikė – Hedera helix L.

11. Šermuonėlis – Mustela erminea L.

11. Plačialapė gegūnė – Dactylorhiza majalis (Rchb.) P. F. Hunt et Summerh.

5(Rs) kategorija 12. Raiboji gegūnė – Dactylorhiza cruenta (O. F. Müll.) Soó

1. Ūdra – Lutra lutra L.

13. Smulkiažiedė gegužraibė – Orchis ustulata L.

2. Stumbras – Bison bonasus L.

14. Siauralapis gencijonas – Gentiana pneumonanthe L.

15. Pelkinė gencijonėlė – Gentianella uliginosa (Willd.) Börner

Ropliai 16. Karališkoji glindė – Pedicularis sceptrum-carolinum L.

1(E) kategorija 17. Miškinė glindė – Pedicularis sylvatica L.

1. Balinis vėžlys – Emys orbicularis L.

18. Gauruotasis gvazdikas – Dianthus armeria L.

2. Lygiažvynys žaltys – Coronella austriaca L.

19. Puošnusis gvazdikas – Dianthus superbus L.

20. Gulsčiasis karklas – Salix repens L.

Varliagyviai 21. Trižiedis lipikas – Galium triflorum Michx.

3(R) kategorija 22. Ežerinė lobelija – Lobelia dortmanna L.

1. Medvarlė – Hyla arborea L.

23. Vienagumbis medauninkas – Herminium monorchis (L.) R. Br.

4(I) kategorija 24. Melisalapė medumėlė – Melittis melissophyllum L.

1. Skiauterėtasis tritonas – Triturus cristatus Laur.

25. Europinis miežvienis – Hordelymus europaeus (L.) Harz

2. Raudonpilvė kūmutė – Bombina bombina L.

26. Griovinė našlaitė – Viola persicifolia Schreb.

5(Rs) kategorija 27. Musinis ofris – Ophrys insectifera L.

1. Nendrinė rupūžė – Bufo calamita Laur.

28. Pajūrinė pienažolė – Glaux maritima L.

29. Vandeninė plaumuonė – Nymphoides peltata (S. G. Gmel.) Kuntze

Žuvys 30. Kvapusis plauretis – Gymnadenia odoratissima (L.) Rich.

0 (Ex) kategorija 31. Miškinė plikaplaiskė – Neottianthe cuculata (L.) Schltr.

1. Sturys – Acipenser sturio L.

32. Siūlinė plūdė – Potamogeton trichoides Cham. et Schltdl.

2. Sparis – Abramis ballerus L.

33. Lankstusis plukenis – Najas flexilis (Willd.) Rostk. et W. L. E. Schmidt

1(E) kategorija 34. Mažasis plukenis – Najas minor All.

1. Jūrinė nėgė – Petromyzon marinus L.

35. Pražangiažiedė plunksnalapė – Myriophyllum alterniflorum DC.

3(R) kategorija 36. Taurinė pudmė – Tofi.eldia calyculata (L.) Wahlenb.

1. Perpelė – Alosa fallax (Lacepede)

37. Gelsvasis pūkelis – Gnaphalium luteoalbum L.

2. Skersnukis – Chondrostoma nasus L.

38. Vaistinė raitinytė – Gratiola officinalis L.

4(I) kategorija 39. Pelkinis ratenas – Succisella inflexa (Kluk) Beck

1. Lašiša – Salmo salar L.

2(V) kategorija

2. Ežerinis sykas – Coregonus lavaretus holsatus Thienemann

1. Kalninė arnika – Arnica montana L.

3. Vijūnas – Misgurnus fossilis L.

2. Kalninis auksveitis – Seseli annuum L.

3. Juodgalvė bajorė – Centaurea phrygia L.

Moliuskai 4. Liekninis beržas – Betula humilis Schrank

0(Ex) kategorija 5. Dirvinis česnakas – Allium vineale L.

1. Gėlavandenė perluotė – Margaritifera margaritifera L.

6. Miškinė dirsuolė – Bromopsis benekenii (Lange) Holub

2(V) kategorija 7. Smiltyninė druskė – Salsola kali L.

1. Didysis arionas – Arion empiricum Fer.

8. Širdinė dviguonė – Listera cordata (L.) R. Br.

2. Didysis šliužas – Limax maximus L.

9. Menturlapė ežerutė – Hydrilla verticillata (L. f.) Royle

3. Pleištinė geldutė – Unio tumidus Retzius

10. Vienalapis gedutis – Malaxis monophyllos (L.) Sw.

11. Dėmėtoji gegūnė – Dactylorhiza maculata (L.) Soó

Vorai 12. Mažoji gegužraibė – Orchis morio L.

3(R) kategorija 13. Šalmuotoji gegužraibė – Orchis militaris L.

1. Ugniašoklis – Philaeus chrysops Poda

14. Vyriškoji gegužraibė – Orchis mascula (L.) L.

2. Didysis plūdvoris -Dolomedes plantarius Clerck

15. Melsvasis gencijonas – Gentiana cruciata L.

3. Pilkasis pasalūnas – Arctosa cinerea F.

16. Pievinė gencijonėlė – Gentianella amarella (L.) Börner

4. Raudonasis eresas – Eresus cinnaberinus Oliv.

17. Nariuotoji ilgalūpė – Corallorhiza trifida Chātel.

18. Didžiažiedė juodgalvė – Prunella grandiflora (L.) Scholler

Vabzdžiai 19. Iečialapė kalpokė – Scutellaria hastifolia L.

0 (Ex) kategorija 20. Paprastasis kardelis – Gladiolus imbricatus L.

1. Elniavabalis – Lucanus cervus L.

21. Laplandinis karklas – Salix lapponum L.

2. Pavasarinis margūnas – Hamearis lucina L.

22. Boloninis katilėlis – Campanula bononiensis L.

3. Pilkasis baltasprindis – Lithostege griseata D. & S.

23. Plačialapė klumpaitė – Cypripedium calceolus L.

4. Mėlynoji bitė – Xylocopa valga Gerst.

24. Kupstinė kūlingė – Trichophorum cespitosum (L.) C. Hartm.

1 (E) kategorija 25. Smiltyninis laibenis – Alyssum gmelinii Jord.

1. Didysis ąžuolinis ūsuotis – Cerambyx cerdo L.

26. Pelkinė laksva – Hammarbya paludosa (L.) Kuntze

3(R) kategorija 27. Plikažiedis linlapis – Thesium ebracteatum Hayne

1. Rudasparnė efemerėlė – Ephemerella karelica Tiens.

28. Melsvasis mėlitas – Sesleria caerulea (L.) Ard.

2. Kapnopsis – Capnopsis schilleri Rostock.

29. Lietuvinė monažolė – Glyceria lithuanica (Gorski) Gorski

3. Geltonžiedis kordulegastras – Cordulegaster boltoni Don.

30. Paprastoji muskrėslė – Pulicaria vulgaris Gaertn.

4. Kopinis skėriukas – Sphingonotus caerulans L.

31. Žalsvoji naktižiedė – Silene chlorantha (Willd.) Ehrh.

5. Besparnis skėriukas -Podisma pedestris L.

32. Pajūrinė narytžolė – Triglochin maritimum L.

6. Kalninė cikada – Cicadetta montana Scop.

33. Mėlynasis palemonas – Polemonium caeruleum L.

7. Pajūrio šoklys – Cicindela maritima Dej.

34. Žalioji plateivė – Coeloglossum viride (L.) Hartm.

8. Žiaurusis puikiažygis – Calosoma inquisitor L.

35. Pievinis plauretis – Gymnadenia conopsea (L.) R. Br.

9. Didysis puikiažygis – Calosoma sycophanta L.

36. Didysis plukenis – Najas marina L.

10. Didysis puošniažygis – Carabus coriaceus L.

37. Dvilapis purvuolis – Liparis loeselii (L.) Rich.

11. Žalvarinis puošniažygis – Carabus nitcns L.

38. Raktažolė pelenėlė – Primula farinosa L.

12. Grakštusis puošniažygis – Carabus intricatus L.

39. Šakotoji ratainytė – Cladium mariscus (L.) Pohl

13. Palinis žvitražygis – Agonum ericeti Panz.

40. Dirvi.nė raugė – Agrostemma githago L.

14. Keturtaškis maitvabalis – Xylodrepa quadripunctata L.

41. Tuščiaviduris rūtenis – Corydalis cava (L.) Schweigg. et Körte

15. Šiaurinis elniaragis – Ceruchus chrysomelinus Hoch.

42. Tamsialapis skiautalūpis – Epipactis atrorubens (Hoffm.) Besser

16. Margasis grambuolys – Polyphylla fullo L.

43. Dygioji slyva – Prunus spinosa L.

17. Aštuoniataškis auksavabalis – Gnorimus variabilis L.

44. Siauralapė smiltė – Arenaria saxatilis L.

18. Niūriaspalvis auksavabalis – Osmoderma eremita Scop.

45. Lieknasis švylys – Eriophorum gracile W. D. J. Koch ex Roth

19. Marmurinis auksavabalis – Netocia lugubris Herbst

46. Paprastoji tuklė – Pinguicula vulgaris L.

20. Didysis skydvabalis – Peltis grossa L.

47. Pelkinė uolaskėlė – Saxifraga hirculus L.

21. Ūsuotis dailidė – Ergates faber L.

48. Įvairialapė usnis – Cirsium heterophyllum (L.) Hill

22. Pjūklaūsis kelmagraužis – Prionus corarius L.

49. Stačioji vaisgina – Ajuga pyramidalis L.

23. Raudonasis pievasprakšis – Anostirus purpureus Poda

50. Rėpliojantysis vėdrynas – Ranunculus reptans L.

24. Puošnusis skydinukas – Cassida margaritacea Schall

51. Gauruotoji viksva – Carex tomentosa L.

25. Kalninė apsiuva – Philopotamus montanus Don.

52. Sibirinis vilkdalgis – Iris sibirica L.

26. Arktinė apsiuva – Apatania zonella L.

53. Sibirinė visgė – Trisetum sibiricum Rupr.

27. Mėlynsparnė apsiuva – Semblis phalenoides L.

3(R) kategorija

28. Pelkinis satyras – Oeneis jutta Hbn.

1. Didžioji astrantija – Astrantia major L.

29. Pietinis satyras – Hipparchia statilinus Hfn.

2. Bekotis ąžuolas – Quercus petraea L. ex Liebl.

30. Stepinis perlinukas – Brenthis hecate D. & S.

3. Prūsinis begalis – Laserpitium prutenicum L.

31. Pietinis perlinukas – Brenthis daphne D. & S.

4. Kampuotasis česnakas – Allium angulosum L.

32. Šiaurinis perlinukas – Clossiana frigga Thnbg.

5. Porinis česnakas – Allium scorodoprasum L.

33. Tamsioji šaškytė – Melitaea diamina Lang.

6. Šakotoji dirsuolė – Bromopsis ramosa (Huds.) Holub

34. Mažoji šaškytė – Melitaea aurelia Nick.

7. Kvapioji dirvuolė – Agrimonia procera Wallr.

35. Auksuotoji šaškytė – Euphydryas aurinia Rtt.

8. Ilgagalvis dobilas – Trifolium rubens L.

36. Baltamargė šaškytė – Euphydryas maturna L.

9. Penkialapis dobilas – Trifolium lupinaster L.

37. Šiaurinis auksinukas – Lycaena hele D. & S.

10. Lancetinis dumblialaiškis – Alisma lanceolatum With.

38. Kraujalakinis melsvys – Maculinea teleius Bergstr.

11. Siauralapis dumblialaiškis – Alisma gramineum Lej.

39. Taškuotasis melsvys – Maculinea arion L.

12. Blyškioji džioveklė – Orobanche reticulata Wallr.

40. Žalsvasis melsvys – Glaucopsyche alexis Poda

13. Miškinis eraičinas – Festuca altissima All.

41. Pušinis melsvys – Pseudophilotes vicrama Moore

14. Gelsvoji gegūnė – Dactylorhiza ochroleuca (Wüstnei ex Boll) Holub

42. Smiltyninis melsvys – Polyommatus dorylas D. & S.

15. Pelkinė guostė – Cnidium dubium (Schkuhr) Thell.

43. Rudmargė hesperija – Carterocephalus palaemon Pall.

16. Plaukuotasis gurgždis – Chaerophyllum hirsutum L.

44. Juodoji hesperija – Erynnis tages L.

17. Borbašo gvazdikas – Dianthus borbasii Vandas

45. Smiltyninė hesperija – Pyrgus serratulae Ramb.

18. Kalninė jonažolė – Hypericum montanum L.

46. Taškuotoji kerpytė – Endrosa roscida D. & S.

19. Plaukuotoji jonažolė – Hypericum hirsutum L.

47. Baltamargė meškutė – Arctia vilica L.

20. Mėlynialapis karklas – Salix myrtilloides L.

48. Rudajuostė meškutė – Ammobiota festiva Hfn.

21. Lanksčioji kartenė – Cardamine flexuosa With.

49. Geltonmargė meškutė – Hyphoraia aulica L.

22. Svogūninė kartenė – Cardamine bulbifera (L.) Crantz

50. Raudonžiedis marguolis – Zygaena ephialtes L.

23. Šiurkštusis katilėlis – Campanula cervicaria L.

51. Pietinis marguolis – Zygaena angelicae Och.

24. Delavinio kelerija. – Koeleria delavignei Czern. ex Domin

52. Pušinis keliaujantis verpikas – Thaumethopoea pinivora Tr.

25. Vaistinis kietagrūdis – Lithospermum officinale L.

53. Juodalksninis stiklasparnis – Synanthedon mesiaeformis H.-S.

26. Kryžminė kimbara – Cruciata laevipes Opiz

54. Vapsvinis stiklasparnis – Synanthedon vespiformis L.

27. Pavasarinė kimbara – Cruciata glabra (L.) Ehrend.

55. Ąžuolinis stiklasparnis – Synanthedon conopiformis Esp.

28. Šiurkščioji kudlė – Pilosella echioides (Lumn.) F. W. Schultz et Sch. Bip.

56. Pajūrinis dirvinukas – Agrotis ripae Hb.

29. Nendrinis lendrūnas – Calamagrostis pseudophragmites (Haller f.) Koeller

57. Pajūrinė kukulija – Cucullia balsamitae Bsd.

30. Plačialapis lipikas – Galium rubioides L.

58. Dvinulis pelėdgalvis – Dicycla oo L.

31. Pajūrinis liūnmeldis – Bolboschoenus maritimus (L.) Palla

59. Pajūrinis stiebinukas – Mesoligia literosa Hw.

32. Mažažiedė lūgnė – Nuphar pumilum (Timm) DC.

60. Pajūrinis nendrinukas – Photedes brevilinea Fenn

33. Totorinė maludė – Conioselinum tataricum Hoffm.

61. Baltajuostis juodsprindis – Baptria tibiale Esp.

34. Šerinis meldelis – Isolepis setacea (L.) R. Br.

62. Juodamargis pelkinukas – Semiothisa carbonaria Cl.

35. Eraičininė nendrūnė – Scolochloa festucacea (Willd.) Link

63. Gelsvasis pelkiasprindis – Aspilates gilvaria D. & S.

36. Gležnalapė nertis – Ceratophyllum submersum L.

64. Blyškusis geltonsprindis – Ennomos quercinaria Hfn.

37. Stačioji notra – Stachys recta L.

65. Estinė cidarija – Epirrhoe tartuensis Moels

38. Daugiametis patvenis – Swertia perennis L.

66. Vingirinis sprindytis – Eupithecia thalictrata Pung.

39. Geltonžiedis pelėžirnis – Lathyrus laevigatus (Waldst. et Kit.) Gren.

67. Ilgažandis bembiksas – Bembex rostrata L.

40. Žirnialapis pelėžirnis – Lathyrus pisiformis L.

68. Gauruotoji skolija – Scolia hirta Schr.

41. Siauralapė plautė – Pulmonaria angustifolia L.

69. Kopinė smiltvapsvė Podalonia luffii Saund.

42. Meinshauzeno plūdė – Potamogeton ×meinshauzenii Juz.

70. Baltijos šilkabitė – Colletes caspicus balticus Alflcen

43. Smailialapė plūdė – Potamogeton acutifolius Link

71. Ilganosė smėliabitė – Andrena nasuta Giraud

44. Pievinė poavižė – Helictotrichon pratense (L.) Besser

72. Katilėlinė smėliabitė – Andrena curvungula Thomson

45. Rudeninė praujenė – Callitriche hermaphroditica L.

73. Šverino smėliabitė – Andrena suerinensis Friese

46. Gorskio pūtelis – Tragopogon gorskianus Rchb. f.

74. Meliturga – Meliturga clavicornis Latr.

47. Paprastasis rėžiukas – Nasturtium officinale W. T. Aiton

75. Vankovičiaus melita – Melitta wankowiczi Radosz.

48. Tarpinis rūtenis – Corydalis intermedia (L.) Mérat

76. Stepinė gauruotakojė bitė – Dasypoda argentata Panz.

49. Skydinis skaistenis – Tanacetum corymbosum (L.) Sch. Bip.

77. Tamsiažalė vagabitė – Lasioglossum prasinum Smith

50. Ankstyvoji smilgenė – Aira praecox L.

78. Sieninė gaurabitė – Anthophora plagiata Ill.

51. Blizgantysis snaputis – Geranium lucidum L.

79. Dedešvinė tetralonija – Tetralonia macroglossa Ill.

52. Pajūrinis sotvaras – Myrica gale L.

80. Semionovo kamanė – Bombus semenoviellus Skorikov

53. Pievinis šalavijas – Salvia pratensis L.

81. Stepinė kamanė – Bombus pomorum Panz.

54. Dirvinė šerardija – Sherardia arvensis L.

82. Didžiakė kamanė – Bombus confusus Schr.

55. Pelkinė vandensargė – Zannichellia palustris L.

4(I) kategorija 56. Rudeninis vėlyvis – Colchicum autumnale L.

1. Trumparagis lašalas – Brachycercus pallidus Tshern.

57. Blizgančioji veronika – Veronica polita Fr.

2. Reliktinis lašalas – Leocorhaenanthus maximus Joly.

58. Gebenlapė veronika – Veronica hederifolia L.

3. Didysis karališkasis laumžirgis -Anax imperator Leach.

59. Krūmelinis vikis – Vicia dumetorum L.

4. Mažasis karališkasis laumžirgis – Anax parthenope Selys.

60. Pavasarinis vikis – Vici.a lathyroides L.

5. Smėlinė auslinda – Labidura riparia Pall.

61. Žirnialapis vikis – Vicia pisiformis L.

6. Šneiderio kirmvabalis – Boros schneideri Panz.

62. Liūninė viksva – Carex heleonastes Ehrh.

7. Machaonas – Papilio machaon L.

63. Pievinė viksva – Carex buxbaumii Wahlenb.

8. Juodasis apolonas – Parnassius mnemosyne L.

64. Protarpinė viksva – Carex distans L.

9. Rudakis satyriukas – Coenonympha hero L.

65. Vakarinė viksva – Carex pseudobrizoides Clavaud

10. Didysis auksinukas – Lycaena dispar Hw.

66. Galvinis vikšris – Juncus capitatus Weigel

11. Stepinis melsvys – Polyommatus coridon Poda

67. Pievinė vištapienė – Gagea pratensis (Pers.) Dumort.

12. Raudonsparnė meškutė – Thyria jacobaea L.

68. Lininė žarotūnė – Radiola linoides Roth

13. Taiginis dirvinukas – Chersotis cuprea D. & S.

69. Balandinė žvaigždūnė – Scabiosa columbaria L.

14. Retasis ratuotasis pelėdgalvis – Ipimorpha contusa Frr.

4(I) kategorija

15. Pilkažalis žvilgūnas – Plusia zosimi Hb.

1. Paprastoji bekmanija – Beckmannia eruciformis (L.) Host

16. Smilčiasprindis – Phibalapteryx virgata Hfn.

2. Smėlyninis eraičinas – Festuca psammophila (Hack. ex Čelak.) Fritsch

17. Spalvotasis pelkiasprindis – Chariaspilates formosaria Ev.

3. Aukštoji gegūnė – Dactylorhiza fuchsii (Druce) Soó

18. Raukšlėtoji smėliabitė – Andrena rugullosa Stoeckhert

4. Baltijinė gegūnė – Dactylorhiza longifolia (

. . .

15. S.mailioji kuplė – Distichium capillaceum (Hedw.) Bruch et Schimp.

38. Didžioji tauriabudė – Clitocybe maxima (Fr.) P. Kumm.

16. Ilgakotė mesija – Meesia longiseta Hedw.

39. Kvapioji ūmėdė – Russula grata Britz. (R. laurocerasa Melzer)

17. Pelkinė mesija – Meesia uliginosa Hedw.

40. Baltoji žvynabudė – Lepiota alba (Bres.) Sacc.

18. Garbanotoji pliusnė – Neckera crispa Hedw.

41. Kiunerio žvynabudė – Lepiota kühneri Huijsm.

19. Rutės pažulnutė – Plagiothecium ruthei Limpr.

42. Indijinis žvaigždinas – Geastrum indicum (Klotzsch) St. Rauschert

20. Brijinė potija – Pottia bryoides (Dicks.) Mitt.

43. Keturskiautis žvaigždinas – Geastrum quadrifidum Pers.

21. Davalio potija – Pottia davalliana (Sm.) C. Jens.

22. Minkštoji purslainė – Hygrohypnum mole (Hedw.)) Loeske

23. Laiboji skeltadantė – Fissidens exilis Hedw.

24. Tiesioji šepšė – Orthotrichum striatum Hedw.

25. Velėninė versmenė – Philonotis cespitosa Jur.

26. Aštrusis zuikrugis – Pogonatum aloides (Hedw.) P. Beauv.

27. Pailgoji žilutė – Pterygoneurum ovatum (Hedw.) Dix.

Paaiškinimai:

Kategorijos:

O(Ex) – Išnykusios ir tikėtinai išnykusios rūšys (Extinct and probably extinct),

1(E) – Prie išnykimo ribos (Endangered),

2(V) – Pažeidžiamos (Vulnerable),

3(R) – Retos rūšys (Rare),

4(I) – Nenustatyta (Indeterminate),

5(Rs) – Atkurta (Restored)

Join the Conversation

×
×