aplinkos apsauga Lietuvoje

Turinys

Turinys 2
1.Įvadas 3
2. Bendra aplinkos būklės apžvalga 4
2.1 Atliekos 6
2.1.1 Pavojingos atliekos. 6
2.1.2 Nepavojingos atliekos 11
4. Aplinkos apsaugos reguliavimas 14
Išvados 16
Panaudota literatūra 17
Priedai 181.Įvadas
Gamtą teršė dar pirmykštis žmogus, irvisuomenės gyvenamoji aplinka niekad nebuvo ideliai švari.Tais laikais pagrindiniai gamtos teršėjai buvo patys gamtos procesai. Vulkanų išsiveržimai, savaimingi miškų gaisrai, žemės drebėjimai ir kitos stichinės nelaimės sudarydavo daugiau mažiau vienokių ar kitokių teršalų. Deja, dabartinis visuomenės narys, tenkindamas savo poreikius, retai pagalvoja apie galimas jo ūkinės veiklos pasekmes.
Taigi, kaip matome aplinkos apsaugos problema nėra tokia jau nauja ir netikėta. Tik šiuo metu išaugęs didelis susidomėjimas ja galbūt laabiausiai susijęs su tuo, kad žmonės, pradėję turtingiau gyventi, tavo laisvesni nuo kasdieninio rūpinimosi maistu, drabužiais apavu ir vis didesnius reikalavimus kelia gyvenimo aplinkos kokybei. Anksčiau net gamtosaugininkai daugiausia dėmesio skirdavo atskirų nykstančių rūšių bei individų apsaugai, tačiau labai padidėjus aplinkos teršimui ir gamtos išteklių naudojimui, palaipsniui pereita prie kokybiškai naujos gamtos apsaugos strategijos. Pagaliau. žmogus suprato, kad norint apsaugoti nykstančias rūšis ir išlikti pačiam visų pirma reikia apsaugoti tų rūšių gyvenamąją aplinką
Kalbame apie aplinkos apsaugos problemas, ieškome priežasčių, beetgi, mes patys, o ne kas kitas, teršiame savo aplinką. Mes visi puikiai žinome, jog tam tikras fizinis objektas visiškai išnykti negali: geriausiu atveju jis gali virsti kuo nors kitu. Tad jei kuo greičiau nesustosime ir nesusimąstysime, galime susidurti su ri

imtomis problemomis. Juk iš tikrųjų tiek ekonominis, tiek ir socialinis visuomenės progresas priklauso nuo planetos aplinkos būklės, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo. Visa ūkio plėtra turėtų remtis aplinkos apsaugos principais.
Taigi, šiame darbe pabandysiu plačiau panagrinėti aplinkos apsaugos problemas Lietuvoje, apžvelgsiu dabartinę situaciją ir pabandysiu rasti keletą sprendimų, kurie padėtų išspręsti esmines aplinkos apsaugos problemas.2. Bendra aplinkos būklės apžvalga
Įvertinus dabartinęaplinkos kokybę bei kitus veiksnius, manau, pirmiausia turėtų būti sprendžiamos vandens ir oro kokybės apsaugos, atliekų tvarkymo problemos.
Nutekamųjų vandenų išvalymas ir nuotekų mažinimas
Didžiųjų miestų buitinės nuotekos, (išskyrus Panevėžio), į upes patenka tik mechaniškai arba nepakankamai biologiškai apvalytos, o Kauno miesto – visai nevalytos. Pradėjus valyti nuotekas Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Palangos biologinio valymo ir Kauno nuotekų valymo įrenginiuose, jau šįį šimtmetį galima pasiekti, kad tik 1% viso užteršto vandens liktų neišvalytas. Todėl artimiausiu metu investicijos, ypač lėšos iš valstybės biudžeto ir valstybės gaunamos paskolos bei subsidijos, turėtų būti skiriamos vandenvalos įrenginių statybai. Kartu būtina įgyvendinti priemones išsklaidytai požeminių ir paviršinių vandenų taršai mažinti, palaipsniui pertvarkyti vandenvalos finansavimo mechanizmą įgyvendinant principą “teršėjas (vartotojas) moka”, parengti reikiamus vandenų apsaugos teisės aktus.
Oro taršos mažinimas
Būklės analizė rodo dvi pagrindines tendencijas: pirma, didėjanti tarša iš transporto, antra, didėjanti tarša iš kai kurių pradedančių plėsti ga
amybą pramonės ir energetikos objektų. Kad situacija bent jau nepablogėtų, nebūtų viršytos leistinos teršalų emisijos bei koncentracijos normos, būtų įgyvendinti tarptautiniai susitarimai dėl oro apsaugos, svarbu imtis neatidėliotinų priemonių. Mažinant oro taršą iš mobilių šaltinių, būtina skubiai spręsti naudojamų degalų kokybės klausimą, palaipsniui pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES reikalavimus, naudojimo, diegti eismo srautų optimalaus reguliavimo sistemas bei įgyvendinti kitas atmosferos taršą mažinančias priemones. Norint reguliuoti atmosferos teršimą iš energetikos ir pramonės įmonių, būtina, atsižvelgiant į ES reikalavimus kuo greičiau užbaigti emisijų normavimo teisinės bazės kūrimą, įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatinti mažiau taršaus kuro vartojimą bei pažangių gamybos bei teršalų valymo technologijų diegimą. Kad būtų užtikrintas reikalavimų laikymasis, būtina peržiūrėti aplinkos apsaugos priemonių finansavimo sistemą, įsteigti aplinkos apsaugos investicijų fondą, sukurti palankesnes sąlygas aplinkos apsaugos priemonėms įgyvendinti.
Atliekų tvarkymas Atlikti tyrimai ir pasaulio praktika rodo, kad tvarkant atliekas geriausių rezultatų galima pasiekti tolygiai įgyvendinant šiuos principus:
· vengti atliekų susidarymo,
· tinkamai tvarkyti ir kontroliuoti atliekų apskaitą,
· organizuoti atliekų tvarkymą bei antrinį panaudojimą,
· organizuoti saugų laikymą bei deponavimą.
Pagrindinis atliekų mažinimo principas yra jų vengimas. Tai pasiekti galima tik diegiant mažaatliekines technologijas bei naudojant daugkartinę tarą. Tvarkant atliekas, būtina nesumaišyti skirtingų atliekų. Jei atliekos sumaišomos, sunkiau jas perdirbti ar kitaip panaudoti, jos tampa pa
avojingesnės ir kenksmingesnės. Svarbu atliekas rūšiuoti atskiriant antrines žaliavas. Deponuojant atliekas sąvartynuose, būtina užtikrinti atliekų laikymo saugumą: surinkti sąvartynuose išsiskiriančias aplinką veikiančias medžiagas, tarp jų biodujas. Saugant nuo taršos orą, požeminius vandenis bei kraštovaizdį, būtina rekultivuoti uždarytus sąvartynus.
Pavojingų atliekų tvarkymas. Uždraudus buitinių atliekų sąvartynuose deponuoti uždraustus ir netinkamus naudoti pesticidus, gyvsidabrio lempas, galvanikos, ligoninių atliekas, naftos produktais užterštą gruntą ir kitas pavojingas atliekas, jos ėmė kauptis susidarymo vietose. Manoma, kad dėl nepakankamos kontrolės dalis jų patenka į buitinių atliekų sąvartynus arba dar blogiau – į aplinką. Akivaizdu, kad pavojingų atliekų tvarkymo reglamentavimas, numatant jų susidarymo mažinimą, kontrolę ir tikslią apskaitą, surinkimo, nukenksminimo ir deponavimo tvarką, yra pirmaeilės svarbos uždavinys.
Buitinių ir kitų nepavojingų atliekų tvarkymas. Buitinių ir kitų nepavojingų atliekų gabenimas į nepakankamai įrengtus buitinių atliekų s.ąvartynus dėl netobulos atliekų tvarkymo ir higienos reikalavimų sistemos suformavo žemos kultūros nusikratymo atliekomis tradicijas. Tvarkant buitines ir kitas nepavojingas atliekas, neatsakinga šią problemą palikti savivaldybėms, nes norint mažinti atliekų, susidarančių ypač dėl intensyvaus vienkartinio panaudojimo taros gausėjimo, taip pat norint rūšiuoti atliekas, perdirbti antrines žaliavas, parinkti sąvartynams aikšteles bei formuoti sąvartynus, būtina valstybės parama. ES valstybėse buitinių atliekų kiekis vienam gyventojui yra kur kas didesnis negu Lietuvoje, todėl turime būti pasirengę, kad jau egzistuojanti problema netaptų da
ar grėsmingesne.
Apsauga nuo fizikinės taršos Ignalinos atominės elektrinės radioaktyvioji tarša, terminis poveikis Drukšių ežerui ir kt.kelia pavojų sutrikdyti ekologinę pusiausvyrą ir dėl galimo radiacinio poveikio gresia gyventojų saugumui. Todėl būtina parengti radiacinės saugos įstatymą, reglamentuojantį radiacinio saugumo normas, AE aplinkos radiacinę kontrolę, radioaktyviosios emisijos į aplinką normavimą, mokesčius už radioaktyviąją taršą, radioaktyviųjų ir branduolinių medžiagų importą, gabenimą, įsigijimą, naudojimą bei saugojimą, radioaktyviųjų atliekų tvarkymą ir kt.
Užtikrinant informacijos apie radiacinę taršą ir pavojus viešumą, svarbu, kad Ignalinos AE susidarius avarinei situacijai, gyventojai mokėtų ir galėtų apsisaugoti.
Nusprendus atsisakyti branduolinių reaktorių turi būti parengta speciali tam tikslui programa, kurioje būtų numatytos saugumo priemonės uždarant AE.2.1 Atliekos
Atliekos apibrėžiamos kaip netinkamos naudoti medžiagos, kurioms buvo pakenkta gamybos procese arba po jo. Kitaip tariant, tai įvairioj žmogaus veikloj panaudoti medžiagų likučiai, kurių jau nebegalima vartoti anksčiau numatytiems tikslams. Daug atliekų susidaro chemijos, metalurgijos, maisto,medžio apdirbimo ir kt. Pramonės įmonėse, žemės ūkyje, buityje. Tačiau plačiau nagrinėdami atliekas galime suskirstyti į dvi dideles grupes: pavojingąsias ir nepavojingąsias atliekas.2.1.1 Pavojingos atliekos.
Pavojingos atliekos pagal numatomą tvarkymo sistemą suskirstytos į 3 grupes. Šis suskirstymas gali keistis, naudojant vienokius arba kitokius pavojingų atliekų nukenksminimo metodus. 1998 m.įmonėse susidarė 131,5 tūkst. t pavojingų atliekų (1 lentelė). 50% pavojingų atliekų kiekio sudaro naftosproduktų ir vandens mišiniai bei emulsijos.

1 lentelė. Pavojingų atliekų sudėtis, 1998 m.

Pavojingų atliekų kiekiai 1992-1998 m. pateikti 1 pav. (vandens valymo įrenginių dumblas, kurio 1998 m. susidarė 486 tūkst. t ir radioaktyviosios atliekos – 1242 t, nėra įtrauktas į pavojingų atliekų grupes dėl jų specifinio tvarkymo).

1 pav. Pavojingų atliekų kiekiai 1992-1998 m.

Pavojingų atliekų susidarymas regionuose 1998 m. pateiktas 2 pav. Čia galime pastebėti, jog daugiausia šių atliekų susidaro Šiaulių, Klaipėdos ir Kauno regionuose. Šiaulių regione didesnis atliekų kiekis paaiškinamas tuo, kad jame yra AB “Mažeikių nafta”, kurioje susidaro daug naftos atliekų.

2 pav. Pesticidų tvarkymas administraciniuose rajonuose, 1995-1998 m.

Senų pesticidų tvarkymas. 1998 m., kaip ir 1995-1997 m., senų pesticidų tvarkymo (perpakavimą, svėrimą, transportavimą į centrinius sandėlius, rūšiavimą, senos taros sutvarkymą), identifikavimo ir sandėlių nukenksminimo darbus vykdė UAB “Vilsuva”. 27-iuose rajonuose per ketverius metus buvo sutvarkyta 3156,6 t ir identifikuota 518 t senų pesticidų (3 pav.).
1995-1998 m. pesticidams tvarkyti buvo panaudota 2813 tūkst. Lt, pesticidų mėginiams identifikuoti – 1850tūkst.Lt. (4 ir 5 pav.) 1996-1998 m. 16-oje rajonų 50428 m² ploto 216 pesticidų sandėliams nukenksminti išleista 142 tūkst. Lt. 6 pav. palygintas kiekvienais metais nukenksmintų pesticidų sandėlių plotas ir šiems darbams sunaudotos valstybės biudžeto lėšos.

3 pav. Senų pesticidų tvarkymas administraciniuose rajonuose

4 pav. Sutvarkytų pesticidų kiekiai ir lėšos

4.5 pav. Identifikuotų pesticidų kiekiai ir lėšos

6 pav. Nukenksmintų sandėlių plotas ir lėšos

Savivaldos institucijos 1997-1998 m. atitinkamai skyrė 487 tūkst. Lt ir 569 tūkst. Lt pesticidų sandėliams tvarkyti ir saugoti (7 pav.).

7 pav. Sandėliams tvarkyti ir saugoti savivaldybių lėšos

1998 m. 27-iuose rajonuose ant nenaudojamų žemės ūkio plotų (8987 ha) valstybės biudžeto lėšomis (529 tūkst. Lt) buvo išpurkšta 185 t senų pesticidų. 4 rajonų savivaldos institucijos (Ignalinos Kelmės, Rokiškio ir Zarasų) šiems darbams iš viso skyrė 114 tūkst. Lt (8 pav.).

8 pav. Išpurškimo darbų finansavimas 1998 m.

1998 m. buvo panaudota 665 t, 1997 m.- 730 t (9 pav.) senų pesticidų. Per dvejus metus daugiausia pesticidų panaudojo Kauno (374 t) ir Panevėžio (231 t) apskrièių savivaldos institucijos, mažiausiai – Telšių (28 t) ir Klaipėdos (68 t) apskrièių savivaldos institucijos.

4.9 pav. Pesticidų naudojimas 1997-1998 m.

1995-1998 m. atlikti pesticidų tvarkymo darbai, panaudotos lėšos ir šių darbų apimtys bei lėšų poreikis pesticidų tvarkymo darbams vykdyti nurodomi 10 pav. Pagal šiuos apskaièiavimus galima teigti, kad toliau pesticidams tvarkyti, identifikuoti, sandėliams nukenksminti dar reikėtų apie 6 mln. Lt, tinkamiems išpurkšti – 1,6 mln. Lt. Neapskaièiuotos valstybės biudžeto lėšos netinkamiems naudoti bei uždraustiems pesticidams utilizuoti ir savivaldybių – pesticidų centriniams sandėliams įrengti ir prižiūrėti.

10 pav. Atlikti pesticidų tvarkymo darbai, panaudotos lėšos bei darbų, kuriuos reikėtų atlikti, apimtys ir lėšų poreikis.2.1.2 Nepavojingos atliekos
Nepavojingų atliekų 1998 m. susidarė 6,337 mln. t (11 pav.). Kaip matome, 1998 m. nepavojingas atliekas sudarė organinės atliekos (2172 tūkst. t), komunalinės atliekos (1578 tūkst. t), fosfogipsas (999 tūkst. t), mineralinių žaliavų atliekos (819 tūkst. t), antrinės žaliavos (413 tūkst. t) ir kitos nepavojingos atliekos (396 tūkst.t).

Komunalinių atliekų kiekiai per pastaruosius šešerius metus kito nežymiai, pastebimas jų padidėjamas. Komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vienam respublikos gyventojui per dieną, 1998 m. sudarė 1,17 kg.

11 pav. Nepavojingų atliekų sudėtis

Sąvartynai. Pagal statistinius duomenis Lietuvoje yra daugiau kaip 800 eksploatuojamų ar jau uždarytų sąvartynų (12 pav.).

1998 m. duomenimis atliekos buvo šalinamos 314 sąvartynų. Tikėtina, kad atliekų šalinimas kai kuriuose mažuose sąvartynuose į statistiką nepateko, taigi eksploatuojamų sąvartynų skaièius Lietuvoje gali būti gerokai didesnis. 1998 m. į sąvartynus išvežta 3115 tūkst. t atliekų, iš kurių l471 tūkst. t nerūšiuotų komunalinių atliekų.
Daugiausia nerūšiuotų komunalinių atliekų pašalinta šiuose sąvartynuose:
Vilniaus m. Kariotiškių sąvartynas (264021 t);
Klaipėdos m. sąvartynas Kalotės km. (125546 t);
Kauno m. sąvartynas Lapių km. (109534 t);
Šiaulių m. sąvartynas Kairių km. (73393 t);
Panevėžio m. sąvartynas Liūdynės km. (73116 t).

12 pav. Sąvartynų skaièius administraciniuose rajonuose4. Aplinkos apsaugos reguliavimas
4.1 Organizacinė struktūra.
Dar 1998 m. įvyko žymūs organizaciniai pakeitimai svarbiausiose valstybinėse institucijose, susijusiose su aplinkos tvarkymu ir apsauga. Aplinkos apsaugos ministerija buvo pavadinta Aplinkos ministerija (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo nauja redakcija, Žin., 1998, Nr.41-1131). Jai buvo perduotos statybos ir teritorijų planavimo politikos formavimo ir įgyvendinimo, statybos ir teritorijų planavimo techninio normavimo, statybinių gaminių ir medžiagų standartizavimo ir sertifikavimo, pagrindinių statybos techninės veiklos ir teritorijų planavimo specialistų ir įmonių atestavimo, būsto politikos formavimo funkcijos (1998 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr.620 “Dėl buvusių Statybos ir urbanistikos ministerijos, Europos reikalų ministerijos, Ryšių ir informatikos ministerijos ir jų institucijų reorganizavimo tvarkos bei terminų”, Žin., 1998, Nr.48-1320), taip pat ir miškų ūkio reguliavimo funkcijos.
Visos funkcijos susijusios su aplinkos apsaugos kontrolės koordinavimu ir kontrolės pavaldžiose regionų aplinkos apsaugos departamentuose vykdymu buvo perduotos Aplinkos ministerijos valstybinei aplinkos apsaugos inspekcijai (Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos nuostatai, Žin., 1998, Nr.66 – 1925).
Galima teigti, jog pagrindiniai Aplinkos ministerijos tikslai yra šie:
· užtikrinti aplinkos formavimą pagal subalansuotosios plėtros principus, formuoti šalies tvarkymo regioninės politikos principus bei nuostatas ir užtikrinti jų taikymą;
· siekti užtikrinti sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių, įskaitant miškus bei žemės gelmes, Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje naudojimą, apsaugą ir atkūrimą;
· išsaugoti Lietuvos Respublikai būdingą kraštovaizdį, ekosistemas, gamtos vertybes, biologinę įvairovę, genofondus;
· užtikrinti racionalią miškų ūkio raidą bei miškotvarką;
· skatinti urbanistikos, architektūros ir statybos pažangą;
· sukurti aplinkos apsaugos, teritorijų planavimo bei statybos ir būsto teisinę sistemą, atititinkančią Europos Sąjungos reikalavimus bei šalies poreikius.

4.2 Teisinis administracinis reguliavimas
Teisinis aplinkos apsaugos reguliavimas. Aplinkos apsaugos įstatyminės bazės tobulinimas yra prioritetinis ir neatidėliotinas uždavinys. Apžvelgus galiojančius teisės aktus ir įvertinus jų privalumus bei trūkumus, reikia aiškiau apibrėžti teisės aktų, reguliuojančių aplinkos apsaugą, sistemos principus bei tikslus, nustatyti prioritetinę jų rengimo ar tobulinimo tvarką. Visą tai reikia atlikti atsižvelgiant į aplinkos apsaugai keliamus E S reikalavimus. Būtina, kad visos veiklos rūšys, tiek darančios neigiamą poveikį aplinkai, tiek skirtos jai išsaugoti, būtų teisiškai reglamentuojamos.
Atsižvelgiant į ET rekomendacijas, pagrindiniai aplinkos apsaugos reikalavimai atskirose srityse bei aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo priemonės turėtų būti integruotos Aplinkos apsaugos įstatyme. Visų reikalingų teisinių aktų sukurti ir patvirtinti vienu metu neįmanoma, taip pat ir dėl būtinybės atsižvelgti į ES aplinkos apsaugos reikalavimus integruojantis Lietuvai į ES. Todėl Aplinkos apsaugos įstatymas turėtų būti papildomas naujomis nuostatomis.
Rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus, mano manymu, daugiau dėmesio turi būti skiriama jų įgyvendinimo mechanizmui, t.y. nustatant naujus reikalavimus, turi būti atsižvelgta į jų įgyvendinimo ir kontrolės realumą, įgyvendinimui skiriamą laiką. Priimti reikalavimai turėtų būti kuo rečiau keičiami, orientuojamasi į ilgalaikius tikslus.
Standartai ir normos.
Manau daugelis sutiktų, kad aplinkos apsaugos standartų ir normatyvinių dokumentų rengimas yra vienas svarbiausių darbų įgyvendinant aplinkosaugos politiką. Kuriant nacionalinę aplinkos kokybės standartų sistemą, atsižvelgiama į iki šiol galiojančius, taip pat ES, Šiaurės šalių bei tarptautinius standartus naudojant aplinkos monitoringo ir taršos šaltinių kontrol.ės sistemų, pramonės ir žemės ūkio taršos inventorizacijos duomenis bei įvertinant geriausių technologijų įdiegimo realumą.
Aplinkos kokybę reglamentuoti numatoma pagal dviejų rūšių parengtus reguliavimo reikalavimus:
· teršalų emisijų normomis, parengtomis remiantis geriausia aplinkosaugos patirtimi ir geriausiomis turimomis technologijomis, įvertinant technines ir ekonomines galimybes,
· poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai vertinimo pagrindu nustatytais aplinkos kokybės standartais — didžiausiomis leistinomis koncentracijomis.
Artimiausiu metu būtina peržiūrėti ir patvirtinti pagrindinių fizinių ir hidrocheminių dydžių standartus, vandens telkinių dugno nuosėdų užterštumo kenksmingomis medžiagomis (metalais, organiniais junginiais ir jų halogeniniais dariniais) standartus. Šiuo metu peržiūrimos Helsinkio komisijos rekomendacijos popieriaus, chemijos, odos, tekstilės, naftos perdirbimo, maisto pramonės, metalų dangų technologiniams procesams.
Numatoma parengti pagrindinių ir specifinių priemaišų koncentracijų atmosferos ore standartus ir specifinių pramonės šakų teršalų emisijos normas bei emisijos normas deginimo įrenginiams, šilumos ir energijos gamybos bei transporto emisijos normas. Būtina parengti dirvožemio užterštumo kenksmingomis medžiagomis (nafta, chloriniais angliavandeniliais ir metalais) įvertinimo kriterijus ir valymo rekomendacijas. Turi būti parengtos ir įteisintos radioaktyviųjų medžiagų normos Ignalinos AE emisijose, nuotekose, nuotekų dumbluose ir aplinkos kokybės standartai AE poveikio zonoje. Reikia nustatyti gamtos išteklių naudojimo normas. Turi būti iš esmės patobulintas naudingųjų iškasenų naudojimo normų rengimas.
Nacionalinėje aplinkos kokybės standartizavimo programoje taip pat numatyta peržiūrėti ir suderinti su ES, Tarptautinės standartizacijos organizacijos ir kitų šalių standartizacijos organizacijų (DIN ir kt.) analitiniais standartais pagrindinius aplinkos objektų kokybės analitinio nustatymo standartus.
Daugiau dėmesio turi būti skiriama savanoriškumo principui. Tai ypač svarbu įgyvendinant aplinkosauginį ženklinimą, skatinant saugią aplinkai įmonių vadybą. Lietuva artimiausiu metu šioje srityje turėtų priimti ES reikalavimus atitinkančius standartus.Išvados
Suprantama, kad visuomenės egzistavimas neišvengiamai sukelia tam tikrus gamtinės aplinkos nuostolius, kurių visiškai sumažinti ar visiškai išvengti neįmanoma. Tačiau galimas toks aplinkos apsaugos variantas, kada žala aplinkai sumažinama iki galimo minimumo.
Kaip pastebėjote, šiame darbe buvo įvertinta aplinkos būklė, suformuluoti aplinkos apsaugos tikslai bei prioritetai, parengta priemonių programa, numatyti lauktini rezultatai. Kaip seksis įgyvendinti numatytas priemones, realizuoti tikslus, priklausys nuo daugelio veiksnių. Būtina suprasti, kad padarytas tik pirmas žingsnis. Jei norime, kad visa tai neliktų tik užrašyta ant šių popieriaus lapų, turime nedelsiant imtis veiksmų. Turime ieškoti naujų kelių numatytiems tikslams pasiekti. Kad būtų efektyviai įgyvendinama Valstybinės aplinkos apsaugos veiksmų programa, būtina užtikrinti visų suinteresuotų valstybės, savivaldos organizacijų ir nevyriausybinių institucijų veiksmų planavimą, koordinavimą bei grįžtamąjį ryšį. Tokiu būdu įgyvendinus numatytas svarbiausias priemones, tolesnius veiksmus būtų galima patikslinti bei papildyti.Panaudota literatūra
Priedai
1.Priedas

Priedai
1.Priedas

Priedai

1. Priedas

2. Priedas
Pateikiamas sąrašas priimtų aplinkosaugos srities Lietuvos standartų, o taip pat sąrašas standartų, kurie bus priimti Lietuvos standartais 2000 metais. Standartus patvirtino Lietuvos standartizacijos departamentas.
Aplinkosaugos srities Lietuvos standartų sąrašas (1999 11 30 duomenys).
1. LST 1461:1996 Aplinkosaugos vadybos sistema. Terminai ir apibrėžimai.:
2. LST EN 25667-1:1999 Vandens kokybė. Ėminių ėmimas. 1-oji dalis. Nurodymai, kaip sudaryti ėminių ėmimo programas.
3. LST EN 25667-2:1999 Vandens kokybė. Ėminių ėmimas. 2-oji dalis. Nurodymai, kaip imti ėminius.
4. LST EN 28317:1999 ¨ Vaikų neatidaroma pakuotė. Reikalavimai daugkartinio uždarymo pakuotėms ir jų bandymo procedūros.
5. LST EN 417:1999 ¨ Metaliniai vienkartiniai suskystintųjų naftos dujų balionėliai su vožtuvu ar be jo, naudojami nešiojamuosiuose prietaisuose. Konstravimas, tikrinimas, bandymas ir ženklinimas.
6. LST EN ISO 11683:1999 ¨ Pakuotė. Liestinės pavojaus žymės. Reikalavimai.
7. LST EN ISO 14001: 1999 Aplinkos apsaugos vadybos sistemos. Reikalavimai ir naudojimo rekomendacijos.
8. LST EN ISO 14010:1999 Aplinkos apsaugos auditas. Rekomendacijos. Bendrieji principai.
9. LST EN ISO 14011:1999 Aplinkos apsaugos auditas. Rekomendacijos. Audito procedūros. Aplinkos apsaugos vadybos sistemų auditas.
10. LST EN ISO 14012:1999 Aplinkos apsaugos auditas. Rekomendacijos. Aplinkos apsaugos auditorių kvalifikacijos kriterijai.
11. LST ISO 13964:1999¨ Oro kokybė. Ozono kiekio aplinkos ore nustatymas. Ultravioletinis fotometrinis metodas.
12. LST ISO 14004:1999 Aplinkos apsaugos vadybos sistemos. Principai, sistemos ir pagalbiniai metodai. Bendrosios rekomendacijos.
13. LST ISO 3173:1998¨ Kelių transporto priemonės. Prietaisai nekintamu režimu dirbančių dyzelinių variklių išmetamųjų dujų neskaidrumui matuoti.
14. LST ISO 3929:1998 ¨ Kelių transporto priemonės. Išmetamosiose dujose teršalų matavimo metodai, taikomi per techninę apžiūrą ar priežiūrą.
15. LST ISO 3930:1998 ¨ Kelių transporto priemonės. Išmetamosiose dujose teršalų matavimo įranga, naudojama per techninę apžiūrą ar priežiūrą. Techniniai reikalavimai.
(šis standartas parengtas ir 1999-2000 m. pradžioje bus priimtas vertimo būdu).
16. LST ISO 4226:1998 Oro kokybė. Bendrieji aspektai. Matavimo vienetai.
17. LST ISO 6349:199 ¨ Dujų analizė. Kalibravimo mišinio paruošimas. Membraninio atskyrimo metodas.
18. LST ISO 7644:1998 ¨ Kelių transporto priemonės. Kompresinio uždegimo (dyzelinių) variklių išmetamųjų dujų neskaidrumo matavimas. Bandymas imitaciniame važiavimo stende.
19. LST ISO 7996:1999¨ Aplinkos oras. Azoto oksidų masės koncentracijos nustatymas. Chemiliuminescencinis metodas.
20. LST ISO/TR 9310:1998 ¨ Kelių transporto priemonės. Kompresinio uždegimo (dyzelinių) variklių dūmingumo matavimas. Trumpų eksploatavimo bandymų apžvalga.
* – standartai priimti pranešimo būdu, t. y. standartų pavadinimai ir deskriptoriai išversti į lietuvių kalbą, o pagrindinis standartų tekstas pateiktas anglų kalba.
Standartų projektai, kurie bus priimti 2000 metais.
1. LST ISO 4225 Oro kokybė. Bendrosios sąvokos. Terminai ir apibrėžimai. (antras leidimas)
2. LST ISO 9096 *** Stacionariųjų šaltinių išmetamieji teršalai. Medžiagų dalelių koncentracijos ir masės debito dujų kanaluose nustatymas. Rankinis gravimetrinis matavimo metodas.
3. LST ISO 10780*** Stacionariųjų šaltinių išmetamieji teršalai. Dujų srauto greičio ir tūrio debito matavimai uždaruose kanaluose.
4. LST ISO 10381-6*** Dirvožemio kokybė. Dirvožemio mėginių ėmimo, tvarkymo ir saugojimo rekomendacijos, siekiant įvertinti aerobinius mikrobiologinius procesus laboratorinėmis sąlygomis.
*** Šių standartų projektų pavadinimai bus redaguojami ir gali kiek keistis.
5. LST ISO. 14040 Aplinkos apsaugos vadybos sistemos. Būvio ciklo įvertinimas. Principai ir struktūra.
6. LST ISO 14050 Aplinkos apsaugos vadyba. Terminai ir apibrėžimai.
7. LST ISO 7346-2 Vandens kokybė. Medžiagų ūminio letalaus toksiško poveikio gėlavandenei žuviai [Brachydanio rerio Hamilton-Buchanan (Teleostei, Cyprinidae)] nustatymas. 2 dalis. Pusiau statinis metodas.
8. LST ISO 7346-3 Vandens kokybė. Medžiagų ūminio letalaus toksiško poveikio gėlavandenei žuviai [Brachydanio rerio Hamilton-Buchanan (Teleostei, Cyprinidae)] nustatymas. 3 dalis. Dinaminis metodas.
9. LST ISO 10229 Vandens kokybė. Medžiagų ilgalaikio toksiško poveikio gėlavandenei žuviai nustatymas. Metodas įvertinti medžiagos poveikį vaivorykštinio upėtakio [Oncorhynchus mykiss Walbaum (Teleostei, Salmonidae)] augimo greičiui.

3. Priedas

LIETUVOS RESPUBLIKOS
APLINKOS APSAUGOS
ĮSTATYMAS

I SKYRIUS. BENDRIEJI NUOSTATAI

1 straipsnis. Pagrindinės sąvokos

Šiame įstatyme:

aplinka – gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) bei juos vienijančios natūraliosios ir antropogeninės sistemos;

aplinkos apsauga – aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio bei kitokio neigiamo poveikio, atsirandančio naudojant gamtos išteklius;

gamtos ištekliai – gyvosios ar negyvosios gamtos elementai, kuriuos žmogus naudoja arba gali naudoti savo poreikiams;

ekosistema – funkcinė gyvųjų ir negyvųjų elementų sistema, kurios komponentus jungia tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesai;

aplinkos apsaugos normatyvas – tai nustatyta tvarka įteisinta ūkinės ar kitos veiklos poveikio aplinkai leistinumo skaitmeninė ar loginė išraiška;

aplinkos apsaugos standartas – tai nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas normatyvinis dokumentas, kuriame nustatomos bendram ir daugkartiniam naudojimui tinkančios taisyklės, bendrieji principai ar charakteristikos;

gamtos išteklių limitavimas – gamtos išteklių naudojimo normų nustatymas, atsižvelgiant į turimas žinias apie gamtos išteklių kiekį, jų atsinaujinimą ir išsaugojimą ateičiai;

kenksmingas poveikis aplinkai – ekosistemos ar jos komponentų natūralių funkcijų susilpnėjimas arba netekimas;

aplinkos monitoringas – sistemingas aplinkos bei jos komponentų būklės ir kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio įvertinimas ir prognozė;

poveikio aplinkai vertinimas – planuojamos ūkinės veiklos galimo poveikio aplinkai nustatymo, apibūdinimo ir įvertinimo procesas;

ekologinė informacija – duomenų apie aplinkos kokybės būklę visuma;

ūkinė veikla – ūkinė ir kitokia veikla, kuri turi įtakos aplinkai;

pavojingos medžiagos – nuodingos, kenksmingos, degios, sprogstančios, koroziją sukeliančios ir kitos medžiagos, galinčios pakenkti žmogui ir aplinkoje vykstantiems gamtos procesams;

teršalų emisija – tai teršiančios medžiagos išmetimas į aplinką.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)
Nr. VIII-1637, 00.04.18, Žin., 2000, Nr.39-1093 (00.05.12)

2 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šis įstatymas reguliuoja visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, nustato pagrindines juridinių bei fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant Lietuvos Respublikai būdingą biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje. Šio įstatymo pagrindu priimami kiti gamtos išteklių naudojimą bei aplinkos apsaugą reglamentuojantys įstatymai ir norminiai aktai.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

3 straipsnis. Aplinkos apsaugos objektas

Aplinkos apsaugos objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti aplinka ir Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantys gamtos ište.kliai.

4 straipsnis. Aplinkos apsaugos principai

Aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga. Aplinkos apsaugos valdymo politika ir praktika turi nukreipti visuomeninius bei privačius interesus aplinkos kokybei gerinti, skatinti gamtos išteklių naudotojus ieškoti būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, bei ekologizuoti gamybą. Gamtos ištekliai turi būti naudojami racionaliai ir kompleksiškai, atsižvelgiant į aplinkos išsaugojimo bei atkūrimo galimybes ir Lietuvos Respublikos gamtos bei ekonomikos ypatumus. Aplinkos apsauga grindžiama visapusiška, teisinga ir savalaike ekologine informacija.

5 straipsnis. Lietuvos Respublikos Seimo kompetencija aplinkos

apsaugos srityje

Lietuvos Respublikos Seimas, formuodamas aplinkos apsaugos valstybės politiką:

1) nustato pagrindines aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo politikos kryptis;

2) tvirtina aplinkos apsaugos strategiją;

3) tvirtina valstybės biudžeto asignavimus aplinkos apsaugos priemonėms finansuoti;

4) ratifikuoja ir denonsuoja svarbiausias Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo tarptautines sutartis;

5) vykdo kitas įstatymų nustatytas funkcijas.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

6 straipsnis. Valstybinio aplinkos apsaugos valdymo sistema

Valstybinį aplinkos apsaugos valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Aplinkos apsaugos ministerija, kitos įgaliotos valstybės institucijos.

Aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos.

Kiekviena iš šių institucijų atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama aplinkos apsaugos valstybės politiką:

1) Aplinkos apsaugos ministerijos teikimu tvirtina aplinkos apsaugos strategijos veiksmų programą, valstybines gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos programas bei schemas;

2) įstatymų nustatyta tvarka formuoja valstybės institucijų, įgyvendinančių aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo politiką, sistemą;

3) koordinuoja valstybės ir vietos savivaldos valdymo institucijų veiklą aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje;

4) sudaro ir įgyvendina Lietuvos Respublikos tarpvalstybines sutartis aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje;

5) vykdo kitas įstatymų nustatytas funkcijas.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija, vykdydama aplinkos apsaugos valdymą ir valstybinį gamtos išteklių naudojimo reguliavimą:

1) organizuoja ir koordinuoja valstybės strategijos įgyvendinimą aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, rengia valstybines ilgalaikes ir tikslines aplinkos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo programas, numato jų įgyvendinimo tvarką ir kontroliuoja, kaip jos vykdomos;

2) organizuoja ir koordinuoja valstybinės svarbos aplinkos apsaugos schemų, kitų aplinkos apsaugos priemonių rengimą, taip pat rengia šias schemas ir priemones, numato jų įgyvendinimo (taikymo) mechanizmą, kontroliuoja, kaip jos vykdomos (taikomos);

3) rengia įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais projektus, organizuoja bendrųjų, specialiųjų bei detaliųjų teritorinio planavimo dokumentų aplinkos apsaugos klausimais rengimą, pagal savo kompetenciją derina ministerijų, kitų Vyriausybės įstaigų, apskrities, vietos savivaldos, kitų institucijų teisės aktų, reguliuojančių ūkinę ir kitokią veiklą, galinčią turėti poveikio aplinkai, projektus bei teritorinio planavimo dokumentus, kad jie atitiktų aplinkos apsaugos įstatymus ir kitus teisės aktus;

4) pagal savo kompetenciją rengia ir tvirtina aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo normas, normatyvus, standartus bei taisykles;

5) pagal savo kompetenciją nustato gamtos išteklių naudojim.o limitus ir sąlygas, leidimų išdavimo tvarką, reglamentuoja ir kontroliuoja gamtos išteklių apskaitą, organizuoja valstybinių kadastrų bei registrų, priskirtų ministerijos kompetencijai, sudarymą bei tvarkymą;

6) teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei valstybinių rezervatų, draustinių,valstybinių parkų, gamtos paminklų, kitų gamtinio pobūdžio saugomų teritorijų steigimo projektus;

7) reglamentuoja ir kontroliuoja veiklą saugomose teritorijose, organizuoja valstybinių rezervatų valdymą, sudaro ir tikslina Raudonąją knygą, organizuoja ir atlieka darbus, susijusius su retų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų išsaugojimu bei gausinimu, reglamentuoja augalų, gyvūnų medžioklės ir žūklės trofėjų įvežimo, išvežimo, taip pat gyvūnų laikymo nelaisvėje tvarką;

8) nustato ir kontroliuoja teršalų (ir radioaktyviųjų medžiagų) emisijos į aplinką normas bei apskaitos tvarką, nustato leidimų atlikti teršalų (ir radioaktyviųjų medžiagų) emisiją išdavimo tvarką;

9) nustato pavojingų cheminių medžiagų ir pavojingų atliekų, radioaktyviųjų medžiagų bei potencialių biologinės taršos šaltinių gamybos ir įvežimo, tranzito, išvežimo, naudojimo, saugojimo, laidojimo, nukenksminimo, utilizavimo ir apskaitos tvarką bei radiacinio saugumo normatyvus;

10) nustato tvarką, kuria įvertinama, ar produkcija atitinka aplinkos apsaugos reikalavimus, organizuoja šį darbą;

11) rengia ir tvirtina aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas;

12) organizuoja ir koordinuoja kompleksinį aplinkos monitoringą, kuria ir nuolat papildo aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kompiuterizuotą informacijos sistemą, naudojasi šia informacija;

13) pagal savo kompetenciją organizuoja ir koordinuoja mokslo tyrimus, susijusius su gamtos ištekliais ir jų naudojimu bei aplinkos apsauga;

14) nustatyta tvarka formuoja valstybinį gamtos apsaugos fondą ir disponuoja jo lėšomis;

15) nustatyta tvarka pagal savo kompetenciją palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, rengia tarptautinių sutarčių projektus, pasirašo šias sutartis, organizuoja jų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar Ministro Pirmininko pavedimu atstovauja Lietuvos Respublikai užsienio valstybėse ar tarptautinėse organizacijose;

16) informuoja visuomenę apie aplinkos būklę ir koordinuoja ekologinį švietimą, rūpinasi aplinkos apsaugos specialistų rengimu bei tobulinimu, atlieka atestacinį – licencinį darbą;

17) vykdo valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę, nustato valstybinės aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolės vykdymo tvarką;

18) teikia pasiūlymus dėl aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo ekonominės sistemos formavimo, dalyvauja nustatant muitų už įvežamus ir išvežamus gamtos išteklius politiką;

19) organizuoja kitų aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimą ir kontrolę;

20) vykdo kitas įstatymų nustatytas funkcijas.

Kitų valstybės institucijų funkcijas aplinkos apsaugos srityje nustato kiti įstatymai bei šių institucijų nuostatai.

Vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos apsaugos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą:

1) valdo, naudoja ir saugo joms priskirtus gamtos išteklius ir aplinkosaugos objektus;

2) paskirsto pagal savivaldybėms nustatytus limitus valstybinius gamtos išteklius;

3) rengia, tvirtina ir įgyvendina savivaldybių aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo programas, schemas ir kitas aplinkos apsaugos priemones;

4) formuoja savivaldybės gamtos apsaugos fondą ir disponuoja juo, tvirtina asignavimus aplinkos apsaugai;

5) steigia ir tvarko įstatymų nustatyta tvarka savivaldybės saugomas teritorijas, kraštovaizdžio objektus;

6) pagal kompetenciją nagrinėja ir derina planuojamos veiklos objektų projektus;

7) tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles;

8) nusta.to savo teritorijoje griežtesnius už valstybinius normatyvus, suderinusios su juos patvirtinusiomis valstybės institucijomis;

9) pagal kompetenciją priima sprendimus ir kontroliuoja jų vykdymą;

10) vykdo kitas įstatymų nustatytas funkcijas.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

II SKYRIUS. LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ IR VISUOMENINIŲ
ORGANIZACIJŲ TEISĖS IR PAREIGOS

7 straipsnis. Piliečių ir visuomeninių organizacijų teisės

Piliečiai ir visuomeninės organizacijos turi teisę:

1) laiku gauti teisingą informaciją apie aplinkos būklę ir gamtos išteklių naudojimą, planuojamos veiklos įtaką aplinkai, kitą aplinkosaugos informaciją;
2) nustatyta tvarka dalyvauti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese;

3) reikalauti, kad būtų nutrauktas kenksmingas ūkinės veiklos objektų poveikis aplinkai;

4) įstatymų nustatyta tvarka teikti motyvuotus pasiūlymus dėl poveikio aplinkai vertinimo privalomumo;

5) atlikti visuomeninį poveikio aplinkai vertinimą;

6) organizuoti ir dalyvauti vykdant visuomeninę aplinkos apsaugos kontrolę;

7) reikalauti, kad valstybės valdžios ir valdymo institucijos organizuotų ekologinį švietimą ir mokymą, nevaržomai propaguoti aplinkos apsaugos idėjas;

8) reikalauti nubausti asmenis, kaltus dėl kenksmingo poveikio aplinkai, ir pareigūnus, netinkamai vykdančius jiems pavestas aplinkos apsaugos funkcijas;

9) lankytis gamtinėse teritorijose, išskyrus tas, kurių lankymas draudžiamas ar ribojamas nustatyta tvarka.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)
Nr. VIII-1637, 00.04.18, Žin., 2000, Nr.39-1093 (00.05.12)

8 straipsnis. Valstybinės valdžios, valdymo ir kontrolės

institucijų pareigos užtikrinant piliečių ir

visuomeninių organizacijų teises

Valstybės valdžios, valdymo ir kontrolės institucijos pagal savo kompetenciją privalo :

1) stebėti aplinkos kokybės pokyčius ir informuoti apie tai visuomenę, nustatyti ekologiškai pagrįstus ir techniniu požiūriu įgyvendinamus aplinkos kokybės normatyvus bei standartus;

2) tenkinti arba motyvuotai atmesti piliečių ir visuomeninių organizacijų pasiūlymus aplinkos apsaugos klausimais;

3) viešai skelbti ūkinės veiklos, galinčios turėti kenksmingo poveikio aplinkai, projektus;

4) neleisti, kad ūkinės veiklos subjektai pažeistų aplinkos apsaugos įstatymus, normatyvus ir standartus;
5) atsižvelgti į motyvuotus visuomenės pasiūlymus dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo privalomumo;
6) įvertinti motyvuotus visuomenės pasiūlymus dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir galimo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai;

7) užtikrinti, kad būtų atlyginta neteisėta veikla padaryta žala aplinkai, o kalti asmenys nubausti;

8) organizuoti ekologinį švietimą ir mokymą;

9) skatinti piliečius, visuomenines organizacijas dalyvauti saugant aplinką.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)
Nr. VIII-1637, 00.04.18, Žin., 2000, Nr.39-1093 (00.05.12)

9 straipsnis. Piliečių ir visuomeninių organizacijų pareigos

Lietuvos Respublikos piliečiai ir visuomeninės organizacijos privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų.

10 straipsnis. Užsienio valstybių piliečių ir asmenų be

pilietybės teisės ir pareigos

Užsienio valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės privalo vykdyti šio įstatymo nustatytas Lietuvos Respublikos piliečių pareigas ir turi visas šiame įstatyme įtvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių teises, jeigu kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato kitko.

III SKYRIUS. GAMTOS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMAS IR APSKAITA

11 straipsnis. Gamtos išteklių naudojimo objektas

Gamtos išteklių naudojimo objektas yra Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantys gamtos ištekliai.

12 straipsnis. Saugomos teritorijos ir gamtinis karkasas

Saugomos .teritorijos yra:

1) išsaugančios – rezervatai, draustiniai bei saugomi kraštovaizdžio objektai;

2) apsaugančios – įvairios paskirties apsaugos zonos;

3) gamtos išteklius atkuriančios – saugomi gamtos išteklių sklypai;

4) kompleksinės paskirties – valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai, biosferos monitoringo teritorijos – biosferos rezervatai ir biosferos poligonai.

Gamtinio pobūdžio saugomas teritorijas ir kitas aplinkos apsaugos požiūriu svarbias bei pakankamai natūralias teritorijas, garantuojančias bendrą kraštovaizdžio stabilumą, į bendrą kraštotvarkos ekologinio kompensavimo zonų sistemą jungia gamtinis karkasas.

Saugomų teritorijų apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą jose reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas,kiti įstatymai ir teisės aktai.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

13 straipsnis. Valstybinė gamtos išteklių apskaita

Valstybinės gamtos išteklių apskaitos, kadastrų tvarkymo ir atskaitomybės tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

14 straipsnis. Gamtos išteklių naudotojai

Gamtos išteklių naudotojais gali būti juridiniai ir fiziniai asmenys.

Gamtos išteklių naudojimo pagrindas yra nuosavybės arba naudojimosi teisė.

Gamtos išteklių naudotojai privalo:

1) savo lėšomis įvertinti ūkinės veiklos galimą poveikį aplinkai;

2) racionaliai ir taupiai naudoti gamtos išteklius;

3) įgyvendinti priemones, naikinančias arba mažinančias neigiamą poveikį aplinkai;

4) paaiškėjus, kad aplinkai gresia pavojus, imtis priemonių, kad būtų jo išvengta, o atsiradus žalingiems padariniams, neatidėliodami juos pašalinti ir informuoti atitinkamus aplinkos apsaugos pareigūnus bei institucijas;

5) nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei teisėtų interesų;

6) neteisėta veika padarę žalos aplinkai padarytąją žalą atlyginti;

7) vykdyti teisėtus įgaliotų aplinkos apsaugos institucijų bei jų pareigūnų reikalavimus.

IV SKYRIUS. ŪKINĖS VEIKLOS REGULIAVIMAS

15 straipsnis. Poveikio aplinkai vertinimas

Ūkinė veikla planuojama ir vykdoma remiantis šiuo ir kitais įstatymais, norminiais aktais, aplinkos monitoringo, valstybinės gamtos išteklių apskaitos duomenimis, aplinkos apsaugos programomis bei schemomis, kraštotvarkos projektais bei generaliniais planais atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos gamtos potencialą.
Juridiniai ir fiziniai asmenys, planuojantys užsiimti ūkine veikla, savo lėšomis nustato, apibūdina ir įvertina planuojamos ūkinės veiklos galimą poveikį aplinkai, parengia poveikio aplinkai vertinimo dokumentaciją ir teikia ją poveikio aplinkai vertinimo proceso dalyviams įstatymų nustatyta tvarka.

Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytos institucijos įvertina pateiktą dokumentaciją apie galimą ūkinės veiklos įtaką aplinkai ir pateikia pagal savo kompetenciją išvadas arba motyvuotą sprendimą dėl veiklos galimumo. Sprendimas privalomas institucijai, išduodančiai leidimus ūkinei veiklai.
Dokumentacijos apie ūkinės veiklos galimą poveikį aplinkai rengimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)
Nr. VIII-1637, 00.04.18, Žin., 2000, Nr.39-1093 (00.05.12)

16 straipsnis. Ūkinės veiklos, galinčios turėti poveikio

aplinkai, projektavimas

Juridinių bei fizinių asmenų ūkinės veiklos, galinčios turėti poveikį aplinkai, teritorinis organizavimas ir aplinkos tvarkymo valstybinis reguliavimas vykdomas pagal bendrojo ir specialiojo teritorinio planavimo dokumentus.

Juridiniai ir fiziniai asmenys, projektuojantys objektų, galinčių turėti poveikio aplinkai, statybą, rekonstravimą ar plėtimą, rengiantys bendruosius ir specialiuosius teritorinio planavimo projektus, projektinėje dokumentacijoje privalo numatyti priemones gamtos ištekliams racionaliai naudoti, neigiamam poveikiui aplinkai .išvengti.

Projektinė dokumentacija nustatyta tvarka suderinama su vietos savivaldos institucijomis ir Aplinkos ministerija.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)
Nr. VIII-1637, 00.04.18, Žin., 2000, Nr.39-1093 (00.05.12)

17 straipsnis. Ūkinės veiklos objektų statyba, rekonstravimas ir plėtimas

Juridiniai ir fiziniai asmenys gali statyti, rekonstruoti ar plėsti ūkinės veiklos objektus tik turėdami šio įstatymo 16 straipsnio reikalavimus atitinkančią projektinę dokumentaciją.

Ūkinės veiklos objektų statyba, rekonstravimas ar plėtimas be projektinės dokumentacijos, numatytos šio įstatymo 16 straipsnyje, arba nesilaikant joje nustatytų aplinkos apsaugos reikalavimų, pažeidžiant statybos, rekonstravimo ar plėtimo darbų aplinkosauginius apribojimus užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę.

Atsakomybės taikymas neužkerta kelio šio įstatymo 6 straipsnyje nurodytoms valstybinio aplinkos apsaugos valdymo ir kontrolės institucijoms arba jų pareigūnams nustatyta tvarka sustabdyti ūkinės veiklos objektų statybos, rekonstravimo ar plėtimo darbus.

18 straipsnis. Pastatytų, rekonstruotų ir išplėstų ūkinės

veiklos objektų priėmimas

Pastatyti, rekonstruoti ir išplėsti ūkinės veiklos objektai priimami eksploatuoti tik įvykdžius visas projektinėje dokumentacijoje numatytas aplinkos apsaugos priemones.

Priimant pastatytus, rekonstruotus, išplėstus ūkinės veiklos objektus, dalyvauja Aplinkos apsaugos ministerijos sistemos pareigūnai arba pateikiamos jų išvados.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

19 straipsnis. Ūkinės veiklos objektų eksploatavimas

Juridiniai ir fiziniai asmenys, prieš pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus, privalo Aplinkos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka gauti gamtos išteklių naudojimo ir teršalų emisijos į aplinką leidimą (gamtos išteklių naudojimo leidimą).

Juridiniai ir fiziniai asmenys ūkinės veiklos objektus eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydami aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų.

Juridiniai ir fiziniai asmenys, eksploatuodami ūkinės veiklos objektus, kurių veikla susijusi su kenksmingu poveikiu aplinkai, privalo savo lėšomis stebėti aplinkos teršimo laipsnį, teršimo poveikį aplinkai, užtikrinti informacijos apie tai viešumą ir sudaryti sąlygas teršimo kontrolei.

Juridiniai ir fiziniai asmenys, eksploatuodami ūkinės veiklos objektus, privalo nustatyta tvarka vykdyti gamtos išteklių naudojimo ir teršalų emisijos apskaitą.

Juridiniai ir fiziniai asmenys, eksploatuojantys ūkinės veiklos objektus, kuriems nereikalingas gamtos išteklių naudojimo ir teršalų emisijos į aplinką leidimas, privalo laikytis tokiems objektams nustatytų aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

20 straipsnis. Pavojingų cheminių medžiagų gamyba ir naudojimas

Juridiniai ir fiziniai asmenys, naudodami pavojingas chemines medžiagas, privalo laikytis nustatytos šių medžiagų naudojimo, saugojimo, apskaitos, laidojimo, nukenksminimo, transportavimo, tranzito, įvežimo ir išvežimo tvarkos. Tokios medžiagos saugomos, laidojamos ir nukenksminamos jų gamintojo ar naudotojo lėšomis.

Pavojingų cheminių medžiagų naudojimo, saugojimo, apskaitos ir leidimų išdavimo, laidojimo, nukenksminimo, tranzito, įvežimo, išvežimo tvarką nustato Aplinkos apsaugos ministerija.

Lietuvos Respublikoje draudžiama cheminio ginklo gamyba, dislokavimas, tranzitas ir įvežimas.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

21 straipsnis. Radioaktyviųjų medžiagų gamyba ir naudojimas

Radioaktyviųjų medžiagų ir atliekų bei kitų jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių naudojimo, saugojimo, apskaitos, laidojimo, nukenksminimo, transportavimo, tranzito, įvežimo, išvežimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos.

Gaminti radioaktyviąsias medžia.gas, skirtas branduoliniam ginklui arba atominių elektrinių kurui, taip pat perdirbti jau panaudotus tokio kuro elementus Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama.

Lietuvos Respublikoje draudžiama branduolinio ginklo gamyba, dislokavimas, tranzitas ir įvežimas.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

22 straipsnis. Biologiniai taršos šaltiniai

Potencialių biologinių taršos šaltinių naudojimo, saugojimo, apskaitos, kūrimo, dauginimo, nukenksminimo, tranzito, įvežimo, išvežimo tvarką bei normatyvus nustato Aplinkos apsaugos ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija.

Lietuvos Respublikoje draudžiama biologinio ginklo gamyba, dislokavimas, tranzitas ir įvežimas.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

23 straipsnis. Atliekų tvarkymas

Juridiniai ir fiziniai asmenys privalo tvarkyti atliekų apskaitą, laikytis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatytos atliekų laikymo, saugojimo, rūšiavimo, utilizavimo ir nukenksminimo tvarkos. Atliekos tvarkomos, laikomos, saugomos, laidojamos, nukenksminamos ir transportuojamos gamintojų arba naudotojų lėšomis.

Juridiniai bei fiziniai asmenys atsako už gamybos proceso metu susidariusias atliekas tol, kol jos neperdirbtos, nenukenksmintos arba nustatyta tvarka neperduotos kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims.

Žemės sklypus pavojingoms ir radioaktyviosioms atliekoms laikyti, saugoti bei nukenksminti nustatyta tvarka skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Pavojingos ir radioaktyviosios atliekos laikomos, saugomos ir nukenksminamos specialiuose įrenginiuose ar saugyklose.

Pavojingų ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos, o kitų – vietos savivaldos institucijos.

Atliekas įvežti į Lietuvos Respubliką joms saugoti, nukenksminti arba laidoti draudžiama.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

24 straipsnis. Ypatingosios ekologinės situacijos

Ypatingoji ekologinė situacija – pavojinga aplinkos būklė, kai dėl ūkinės veiklos, avarijos ar kitokio įvykio bei gamtinių priežasčių labai ir (ar) nuolat viršijami aplinkos kokybės normatyvai, degraduoja aplinka.

Vietovės, kuriose susidarė ypatingoji ekologinė situacija,skelbiamos ekologinio pavojaus arba ekologinės nelaimės zonomis.

Vietovę, kurioje labai viršijami aplinkos kokybės normatyvai, pavojingai degraduoja aplinka, Aplinkos apsaugos ministerija skelbia ekologinio pavojaus zona.

Vietovę, kurioje dėl ūkinės veiklos, avarijos, kitokio poveikio ar gamtinių priežasčių negrįžtamai degradavo aplinka ir ji nebetinka žmonėms gyventi, Aplinkos apsaugos ministerijos teikimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė skelbia ekologinės nelaimės zona.

Vietovė, kuri paskelbiama ekologinės nelaimės zona, žymima specialiais ženklais.

Ekologinio pavojaus ir ekologinės nelaimės zonose sustabdoma, ribojama arba uždraudžiama neigiamos įtakos aplinkai ir žmonių sveikatai turinti veikla. Ekologinio pavojaus zonos režimą nustato Aplinkos apsaugos ministerija, o ekologinės nelaimės zonos režimą – Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Ypatingųjų ekologinių situacijų metu juridiniai ir fiziniai asmenys šalina priežastis, likviduoja padarinius, vykdo kitas nustatyto režimo priemones.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, apskrities viršininkas ar vietos savivaldos institucijos turi teisę pasitelkti specialiąsias tarnybas, organizacijas bei gyventojus ekologinių nelaimių priežastims ir padariniams likviduoti, priimti sprendimus dėl gyventojų evakuacijos.

Ekologinių nelaimių likvidavimo išlaidas atlygina kalti juridiniai ir fiziniai asmenys, o kitais atvejais – valstybė.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)
Nr. VIII-310, 97.06.26, Žin., 1997, Nr.65-1540 (97.07.09)

V SKYRIUS. APLINKOS BŪKLĖS STEBĖJIMO IR NEIGIAMO
POVEIKIO APLINKAI RIBOJIMO SISTEMA

25 straipsnis. Apl.inkos būklės stebėjimo sistema

Aplinkai ir jos komponentų būklei stebėti Lietuvos Respublikoje sudaroma vieninga aplinkos monitoringo sistema, apimanti valstybinį ir ūkio subjektų aplinkos monitoringą. Aplinkos apsaugos ministerija vykdo aplinkos monitoringą ir koordinuoja ūkio subjektų vykdomą aplinkos monitoringą.

Valstybinis aplinkos monitoringas finansuojamas iš valstybės lėšų.Ūkio subjektai aplinkos monitoringą vykdo savo lėšomis.

Valstybinio ir ūkio subjektų aplinkos monitoringo turinį, struktūrą bei vykdymo tvarką nustato Aplinkos monitoringo įstatymas.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

26 straipsnis. Neigiamo poveikio aplinkai ribojimo sistema

Neigiamas ūkinės veiklos poveikis aplinkai ribojamas aplinkos apsaugos normatyvais, standartais, limitais, teisinėmis ir ekonominio reguliavimo priemonėmis.

Lietuvos Respublikoje nustatomi teršalų koncentracijos aplinkoje bei atskiruose aplinkos komponentuose, teršalų emisijos į aplinką, cheminių ir kitokių aplinkai pavojingų medžiagų naudojimo, gamtos išteklių naudojimo, triukšmo, vibracijos, elektromagnetinių laukų ir kitokio poveikio, radiacinio saugumo, bendrosios antropogeninės apkrovos ir kiti aplinkos apsaugos normatyvai.
Diegiant naujas technologijas, naujus gaminius ar medžiagas, jie turi atitikti aplinkos apsaugos ir kitų teisės aktų numatytus normatyvus, standartus.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)
Nr. VIII-1637, 00.04.18, Žin., 2000, Nr.39-1093 (00.05.12)

27 straipsnis. Neteko galios nuo 2000 m. gegužės 12 d.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)
Nr. VIII-1637, 00.04.18, Žin., 2000, Nr.39-1093 (00.05.12)

VI SKYRIUS. EKONOMINIS APLINKOS APSAUGOS MECHANIZMAS

28 straipsnis. Aplinkos apsaugos ekonominės priemonės

Ekologiniai ir ekonominiai valstybės interesai derinami taikant Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose įtvirtintą ekonominį aplinkos apsaugos mechanizmą. Jį sudaro:

1) mokesčiai už gamtos išteklių naudojimą;

2) mokesčiai už aplinkos teršimą;

3) kreditavimo reguliavimas;

4) valstybės subsidijos;

5) kainų politika;

6) ekonominės sankcijos ir nuostolių kompensavimas;

7) kiti ekologiniai mokesčiai ir priemonės.

29 straipsnis. Aplinkos apsaugos ekonominių priemonių įgyvendinimo būdai

Mažaatliekių technologijų diegimas, ekologiškos produkcijos gamyba skatinami mažinant mokesčius, teikiant kreditavimo lengvatas bei valstybės subsidijas.

30 straipsnis. Aplinkos apsaugos priemonių valstybinis finansavimas

Aplinkos apsaugos priemones pagal atitinkamus norminius aktus finansuoja gamtos išteklių naudotojai, valstybė bei savivaldybės.

Aplinkos apsaugai skiriamos valstybės biudžeto lėšos naudojamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas prioritetines kryptis ir programas.

Valstybinis gamtos apsaugos fondas ir savivaldybių gamtos apsaugos fondai yra papildomi aplinkos apsaugos finansavimo šaltiniai. Papildomas finansavimo šaltinis gali būti užsienio kreditai.

Valstybinio gamtos apsaugos fondo sudarymo ir disponavimo juo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Seimas.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

VII skyrius. Aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė ir
teisinė atsakomybė
Skyriaus pavadinimas pakeistas:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

31 straipsnis. Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė

Lietuvos Respublikoje valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę vykdo Aplinkos apsaugos ministerijos sistemos pareigūnai – valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai.

Vykdydami tarnybines pareigas, valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai turi teisę:

1) nustatyta tvarka sustabdyti ūkinės ir kitos veiklos objektų statybą ar rekonstravimą, sustabdyti ar apriboti juridinių ir fizinių asmenų veiklą, jeigu pažeidžiami aplinkos apsaugo.s įstatymai arba ši veikla neatitinka aplinkos apsaugos normatyvų, taisyklių, limitų ir kitų nustatytų sąlygų;

2) pateikę tarnybinį pažymėjimą, netrukdomi įeiti (įvažiuoti) į visų įmonių, įstaigų, organizacijų, ūkių, karinių dalinių, pasienio ruožo teritorijas ir objektus, kad vykdytų juose valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę ir atliktų kontrolinius tyrimus bei matavimus;

3) surašyti protokolus, aktus ir kitokius nustatytos formos dokumentus;

4) nustatyta tvarka nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas;

5) sustabdyti ir tikrinti Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių laivus, kitas vandens transporto priemones Lietuvos Respublikos vidaus, teritoriniuose vandenyse ir ekonominėje zonoje – vykdyti juose valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę, taip pat vykdyti šią kontrolę tarptautiniuose vandenyse esančiuose Lietuvos Respublikos laivuose;

6) kad būtų užkirstas kelias aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, už kuriuos numatyta administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, sustabdyti ir apžiūrėti įtariamų asmenų transporto priemones, nustatyta tvarka atlikti asmens apžiūrą ir daiktų patikrinimą, paimti daiktus ir dokumentus, apžiūrėti įvykio vietą;

7) pagal tarptautinius įsipareigojimus tikrinti Lietuvos Respublikos juridinių ir fizinių asmenų veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu tarptautiniuose vandenyse;

8) įstatymų numatytais atvejais pristatyti aplinkos apsaugos įstatymų pažeidėjus į policiją arba gyvenvietės, apylinkės savivaldybės patalpas asmenybei nustatyti;

9) saugoti, nešioti ir panaudoti nustatyta tvarka tarnybinį ginklą bei specialiąsias priemones – antrankius, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis, transporto priverstinio stabdymo priemones;

10) dėvėti nustatyto pavyzdžio uniformą.

Aplinkos apsaugos ministerija, vykdydama valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę, steigia neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių institucijas, tvirtina jų nuostatus.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

32 straipsnis. Neteisėta veika padarytos žalos aplinkai

atlyginimo būdai

Juridiniai ir fiziniai asmenys, neteisėta veika padarę žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų juridinių ir fizinių asmenų turtui bei interesams, privalo atlyginti visus nuostolius ir, esant galimybei, atstatyti aplinkos objekto būklę.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

33 straipsnis. Ieškiniai dėl neteisėta veika padarytos žalos atlyginimo

Pareikšti ieškinius dėl neteisėta veika padarytos žalos turi teisę:

1) juridiniai ir fiziniai asmenys, kurių sveikatai, turtui ar interesams padaryta žalos;

2) Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos pareigūnai, kiti įstatymų įgalioti pareigūnai, kai padaryta žalos valstybės interesams.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

34 straipsnis. Teisinė atsakomybė, ginčų aplinkos apsaugos

klausimais nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarka

Juridiniai ir fiziniai asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, traukiami atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Ginčus aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais įstatymų nustatyta tvarka nagrinėja ir sprendžia Lietuvos Respublikos teismai.

Ginčai tarp Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių juridinių bei fizinių asmenų sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenumatyta kita šių ginčų nagrinėjimo ir sprendimo tvarka.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. I-1352, 96.05.28, Žin., 1996, Nr.57-1335 (96.06.19)

VIII SKYRIUS. LIETUVOS RESPUBLIKOS TARPTAUTINIS
BENDRADARBIAVIMAS APLINKOS APSAUGOS SRITYJE

35 straipsnis. Lietuvos Respublikos tarptautinis bendradarbiavimas

aplinkos apsaugos klausimais

Lietuvos Respublika, vadova.udamasi visuotinai pripažintais ir skelbiamais tarptautiniais aplinkos apsaugos principais, sudaro tarptautines sutartis aplinkos apsaugos klausimais, dalyvauja tarptautinių aplinkos apsaugos organizacijų veikloje. Bendradarbiaudama su kitomis valstybėmis aplinkos apsaugos klausimais, Lietuvos Respublika:

1) siekia regioninio ir visuotinio ekologinio saugumo;

2) sprendžia regionines bei globalines aplinkos apsaugos problemas;

3) teikia suinteresuotoms šalims objektyvią informaciją apie ekologinę situaciją Lietuvoje;

4) tvarko ir reguliuoja bendrus gamtos išteklių klausimus;

5) prisideda likviduojant neigiamus ekologinių nelaimių bei avarijų padarinius;

6) plėtoja mokslo ir techninius ryšius;

7) vykdo kitus tarptautinius įsipareigojimus aplinkos apsaugos klausimais.

36 straipsnis. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymų

santykis su tarptautinėmis aplinkos apsaugos sutartimis

Lietuvos Respublikos įstatymai turi atitikti Lietuvos ratifikuotas tarptautines sutartis aplinkos apsaugos klausimais ir visuotinai pripažintas tarptautines aplinkos apsaugos normas.

Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse aplinkos apsaugos klausimais įtvirtinamos taisyklės turi atitikti Lietuvos Respublikoje nustatytus aplinkos kokybės normatyvus ir standartus.

LIETUVOS RESPUBLIKOS
AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
PIRMININKO PAVADUOTOJAS BRONISLOVAS KUZMICKAS

Vilnius, 1992 m. sausio 21 d.

Nr.I-2223

Leave a Comment