ANTIMONOPOLINĖ POLITIKA. MONOPOLINĖS GALIOS REGULIAVIMO BŪDAI

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
Ekonomikos katedra

V. V.
Žemės ūkio buhalterinės apskaitos ir finansų programos dieninių studijų
1 kurso
Studijų knygelės

ANTIMONOPOLINĖ POLITIKA. MONOPOLINĖS GALIOS REGULIAVIMO BŪDAI
Mikroekonomikos referatas

Tikrino: B. Vaznonis

Akademija, 2004
TURINYS
TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. ANTIMONOPOLINĖ POLITIKA 4
1.1. Jungtinių Amerikos Valstijų antimonopolinė politika 4
1.1.1. Shermano antitrestinis aktas 5
1.1.2. Claytono aktas 5
1.1.3. Federalinės prekybos komisijos aktas 6
1.1.4. Kiti antimonopoliniai įstatymai 6
1.1.4.2. Millerio-Tydingso aktas 7
1.2. Lietuvos antimonopolinė politika 7
1.3. Antimonopolinės problemos 9
1.4. Firmų susijungimai 9
1.4.1. Firmų susijungimo galima žala visuomenei 10
1.4.3. Firmų susijungimų nauda 10
2. MONOPOLINĖS GALIOS REGULIAVIMO BŪDAI 11
2.1. Maksimalios kainos nustatymas 11
2.2. Mokesčiai ir subsidijos 13
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 16

ĮVADAS

Monopolija – tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas (gr.,,monos“ – „vienintelis“, „poleo“ – „parduoti“). Ji maažina visuomenės gamybos efektyvumą. Taigi būtent dėl šios priežasties valstybė turi imtis priemonių monopolinei valdžiai reguliuoti. Šiam tikslui yra skirti antimonopoliniai įstatymai. Antiminopoliniai įstatymai įvairiose šalyse nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniais principais, aiškinančiais neigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiau nemažai lemia ir konkreti kiekvienos valstybės situacija, ir valstybės požiūris į ją. Paprastai kiekviename iš jų neteisėtais skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta monopolinės rinkos jėga.
Pirmieji antimonopoliniai įstatymai priimti JAV 1890 m., o štai Lietuvoje parengtas antimonopolinio įstatymo projektas tik 1990 m.
Taigi šiame referate apptarsiu antimonopolinės politikos formavimąsi, jos problemas ir naudą, monopolinės galios reguliavimo būdus.

1. ANTIMONOPOLINĖ POLITIKA

Antimonopolinė (antitrestinė) politika – valstybinės programos, skirtos monopolijos plėtimuisi kontroliuoti ir visuomenei nepageidaujamoms monopolijos apraiškoms išvengti. Antitrestinės politikos įstatymai nukreipti prieš ekonominės galios (ji išreiškia vienos ar kelių firmų vi

iešpatavimo rinkoje laipsnį, t. y. galimybę veikti rinkos sąlygas) demonstravimą, firmų susijungimus ir panašiai. Jų pagrindinė paskirtis – konkurencinių sąlygų palaikymas. Antimonopoliniai įstatymai įvairiose šalyse yra nevienodi. Paprastai juose neteisėtais skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta monopolinės rinkos jėga:
• Slapti sandoriai tarp įmonių dėl prekių kainos padidinimo bei gamybos apimties sumažinimo;
• Prekybos žlugdymas, sudarant kontraktus visiems ištekliams pirkti iš vieno pardavėjo;
• Per didelis prekių kainos nustatymas, kuris verčia jungtis į firmą tų pačių prekių gamintojus, nes gresia bankrotas.
• Akcijų supirkimas, siekiant prijungti prie firmos konkurentus.
• Kelių nepriklausomų įmonių sujungimas į vieną.

1.1. Jungtinių Amerikos Valstijų antimonopolinė politika

Labiau panagrinėsiu Jungtinių Amerikos Valstijų antimonopolinę politika, nes ten yra išleisti seniausi antimonopoliniai įstatymai. Yra žinomi trys pagrindiniai antimonopoliniai vyriausybės įstatymai:
• Shermano antitrestinis aktas
• Claytono aktas
• Federalinės prekybos komisijos aktas

1.1.1. Shermano antitrestinis aktas

Tai seniausias antimonopolinis įstatymas. Jiis išleistas 1890 metais. Juo „kiekvienas sandėris, tresto susidarymas ar susijungimas kokia nors forma, taip pat slaptas prekybos suvaržymas“ buvo paskelbti neteisėtais veiksmais. Neteisėtais buvo pripažintas prekybos „monopolizavimas ar siekimas ją monopolizuoti, susijungimas ar konspiravimasis. monopolizuojant prekybą“. Shermano aktas, taip pat ir vėlesni antitrestinių įstatymų papildymai draudžia prekybos laisvę ribojančius suokalbius, pirmiausia suokalbius dėl kainų.

1.1.2. Claytono aktas

Claytono aktas priimtas 1914 metai siekė apginti smulkias firmas nuo nedoros stambių firmų konkurencijos: diskriminavo kainomis, kitos firmos akcijų įsigijimo, jei tai galėtų sumažinti konkurenciją. Claytono ak

kte buvo įvertinta keletas Shermano akte praleistų momentų. Jame buvo uždrausti veiksmai, jeigu jie „smarkiai sumažina konkurenciją“:
1. Direktorato susidvejinimas. Kai vienas ir tas pats direktorius būna dviejų ar daugiau konkuruojančių firmų valdybų nariu.
2. Prievartiniai kontraktai, pagal kuriuos produkcijos pirkėjas privalo imti ir kitas firmos prekes kartu su tomis, kurias iš tikrųjų jis nori įsigyti. Firma, realizuodama didelę paklausą turinčią produkciją, tokiu kontraktu nori monopolizuoti ir kitų produktų pardavimą.
3. Korporacija A pajungia korporaciją B, įsigydama pastarosios paprastąsias akcijas. Kartais šis draudimas būdavo ignoruojamas, kai firmos vietoj akcijų įsigydavo kompanijų fizinį turtą. Ši spraga buvo įvertinta Celler-Kefauverio akte, priimtame 1950 metais.

1.1.3. Federalinės prekybos komisijos aktas

Federalinė prekybos komisija (Federal Trade Commission – FTC) buvo įkurta 1914 m. Ją sudarė penkių narių valdyba. Ji buvo sukurta, kad ištirtų nesąžiningos kovos praktiką ir užkirstų jai kelią ateityje. Tačiau šis “nedorumas” yra labai nekonkretus ir santykinis dalykas, todėl įsteigta komisija savo darbe turėjo nemažai sunkumų. 1938 m. jai buvo suteikta papildoma funkcija – vartotojų apsaugojimas nuo klaidinančios reklamos ir jos demaskavimas. Šiai funkcijai ir buvo skirtos pagrindinės komisijos jėgos.

1.1.4. Kiti antimonopoliniai įstatymai

Dažnai antimonopoliniai įstatymai buvo priimami ne vartotojui, bet smulkiesiems gamintojams apsaugoti nuo grobuoniškos konkurencijos. Tokie įstatymai, iškeldami smulkiųjų gamintojų interesus aukščiau vartotojų interesų, dažniau varžydavo konkurenciją negu ją skatindavo. Galima paminėti du svarbiausius prekybą reglamentuojančius įs

statymus: Robinsono-Patmano aktas (1936 m.), Millerio-Tydingso aktas (1937 m.) [4, p. 271].

1.1.4.1. Robinsono-Patmano aktas

Jis kartais vadinamas parduotuvių tinklo įstatymu. Šis aktas buvo skirtas apsaugoti mažas firmas nuo stambesnių konkurentų. Vieno iš autorių – Wrighto Patmano žodžiais tariant, aktu buvo siekiama „garantuoti smulkiesiems verslininkams sąžiningą veiklą“, uždraudžiant stambiems susivienijimams ir parduotuvėms mažinti kainas. Aktas draudė didelėms parduotuvėms pirkti prekes iš tiekėjų su nuolaida, nebent mažesnes kainas lemtų kaštų ekonomika. Be to, aktas draudė parduotuvėms prekiauti „nepagrįstai žemomis kainomis“. Akivaizdus akto veikimo padarinys buvo mažmeninės prekybos efektyvaus vystymosi pristabdymas, bet ne sustabdymas.

1.1.4.2. Millerio-Tydingso aktas

Jis atskyrė teisėtus sandėrius nuo antimonopolinių įstatymų veikimo zonos, jei tokie sandėriai nebuvo draudžiami valstijų įstatymais. Pagal teisėtą prekybinį sandėrį gamintojas, turintis prekės ženklą, galėjo nustatyti kainą, kuria mažmeninis prekiautojas realizuotų prekes vartotojams. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje gamintojams vis sunkiau sekėsi įgyvendinti tokius sandėrius, todėl, reikalaujant visuomenei, sąžiningos prekybos leidimas buvo panaikintas [4, p. 272].

1.2. Lietuvos antimonopolinė politika

Lietuvoje antimonopolinio įstatymo projektas parengtas tik 1990 metais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 metų spalio mėnesį priėmė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą, kuriame įvertinami ir konkurenciją ribojantys veiksniai, o 1994 m. – Konkurencijos įstatymu draudžiamo piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi išaiškinimą ir priežiūros tvarką. 1999 m. kovo 23 d. buvo priimtas „Lietuvos respublikos konkurencijos istatymas“. Šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Šiuo įstatymu yra draudžiami :<


1. Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant:
1) susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas;
2) susitarimą pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu;
3) susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas;
4) susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir tuo sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas;
5) susitarimą iš kitų ūkio subjektų reikalauti papildomų įsipareigojimų, kurie pagal savo komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu;
2. Konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją.
3. Šis straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos. Reikalavimus ir sąlygas tokiems susitarimams teisės aktu nustato Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) [3].
Be to, LR konkurencijos įstatymo 9 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus.
Šis įstatymas taip pat draudžia ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant:
1. Savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą su šiuo subjektu arba jo veikla, arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto reputacija.
2. Ūkio subjektų klaidinimą, pateikiant jiems neteisingą arba nepagrįstą informaciją, apie savo ar kito ūkio subjekto prekių kiekį, kokybę, sudėtines dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nutylint apie riziką, susijusią su šių prekių vartojimu, perdirbimu ar kitokiu naudojimu.
3. Reklamos, kurie pagal LR įstatymus laikoma klaidinančia naudojimą.
Taip pat nurodoma, kad apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jei koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją metais yra didesnės negu 30milijonų litų ir jei kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės nei 5 milijonai litų.
LR konkurencijos įstatymo 18 straipsnyje skelbia, kad konkurenciją ribojančių veiksmų kontrolės institucija yra Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba. Ji skiria atsakomybę už konkurencijos įstatymo pažeidimus. Ši taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai įvykdė šio įstatymo draudžiamus veiksmus ar kitus šio įstatymo pažeidimus turi teisę:
1. Įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą;
2. Įpareigoti ūkio subjektus, įvykdžiusius koncentraciją, dėl kurios buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar dėl to itin sumažinta konkurencija atitinkamoje rinkoje, parduoti įmonę ar jos dalį, reorganizuoti įmonę, nutraukti ar pakeisti sutartis, taip pat nustatyti šių įsipareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas.
3. Skirti ūkio subjektams įstatyme nustatytas pinigines baudas.

1.3. Antimonopolinės problemos

Vyriausybė, priimdama ir įgyvendindama antimonopolinius įstatymus, gali susidurti su dviem sunkumais. Pirmasis iškyla toje ūkio šakoje, kurioje vyksta smarkus kainų mažinimas. Antrasis susijęs su priešinga situacija, kai veiklos sferoje vyksta nepateisinamai smarkus kainų augimas.
Vyriausybė turi imtis įvairių reguliavimo priemonių prieš vadinamąsias „grobuoniškas“ firmas, kurios mažina kainas norėdamos išstumti iš verslo konkurentus. Maža kaina pirkėjams bus naudinga tik trumpą laikotarpį. Tačiau, praėjus ilgesniam laiko tarpui, ji jau nebebus naudinga tuo atveju, jei firmai pavyks užimti monopolinę padėtį rinkoje ir pakelti kainą aukščiau buvusio jos lygio. Antra priežastis, dėl kurios neleistina žūtbūtinė konkurencija – siekimas apsaugoti mažas firmas nuo nesąžiningos didelių kompanijų konkurencijos [4, p. 273].
Vyriausybė, norėdama uždrausti firmoms susitarti dėl kainų padidinimo, susiduria su vienu dideliu sunkumu – kartais nėra taip paprasta įrodyti susitarimo sudarymo faktą, nors susitarimas ir būna akivaizdus. Situaciją dar labiau komplikuoja ir tai, kad susitarimas nebūtinai reiškia blogybę. Pavyzdžiui, leidimas automobilių firmoms tarpusavyje susitarti dėl tyrinėjimų gali užtikrinti geresnę aplinkos apsaugą ar saugesnį eismą. Tačiau yra vienas svarbus momentas ir tokio pobūdžio susitarimuose. Firmos, pradėdamos tartis dėl reikšmingų tyrinėjimų, vėliau gali įsivelti į neteisėtus susitarimus dėl kainų dydžio [4, p. 274].

1.4. Firmų susijungimai

Siekdamos įgyti maksimalią rinkos galią, kelios įmonės gali susijungti į vieną. Taip monopolizavusios rinką, jos pasinaudoja galimybe didinti prekių kainą ir gauti didesnį pelną, kuris buvo joms neprieinamas, kai jos tarpusavyje konkuravo [1, p. 98]. Likviduoti jau esančias monopolijas yra sudėtinga ir brngu. Taigi daug efektingiau kontroliuoti firmų susijungimus. Be to, nesunku įrodyti, kad bet koks firmų susijungimas gali sumažinti konkurenciją ir netgi tapti postūmiu monopolijai susidaryti.

1.4.1. Firmų susijungimo galima žala visuomenei

Jei dvi ar daugiau firmų susijungtų į didesnę, iškiltų keletas problemų:
1. Įsikūrusi didelė firma gali nereaguoti į kokurenciją, gali būti nesuinteresuota diegti inovacijas, mažinti kaštus. Pavyzdžiui, tokios irmos menedžeris gali veltui eikvoti lėšas organizuodamas susirinkimus egzotiškuose tolimuose kraštuose arba samdydamas atsakingam darbui dirbti nekompetentingus gimines bei draugus.
2. Labai didelės irmos gali siekti politinės įtakos. Pavyzdžiui, ITT firma dalyvavo prezidento rinkimų kompanijoje Čilėje.
3. Pakankamai dideli susivienijimai, norėdami įgyti rinkos galią, tampa klasikinėmis monopolijomis, kurių pagrindinė strategija – kainų didinimas ribojant gamybos apimtį [4, p. 276].

1.4.3. Firmų susijungimų nauda

Susijungiant sukuriama nauja didesnė firma ir todėl gali veikti masto ekonomijos efektas. Jei taip atsitinka, tai nauja didesnė firma gali gaminti daug mažesniais kaštais [4, p. 276]. Monopolinė firma bendrą parduodamų prekių kiekį gali pagaminti mažesniais kaštais. Neleisdami susikurti monopolijai, padidinsime gamybos kaštus. Vyriausybė užuot draudusi firmoms susijungti, verčiau leistų ūkio šakai monopolizuotis bei sumažinti gamybos kaštus ir kartu neleistų ka tik susidariusiai monopolijai naudotis savo rinkos galia keliant kainas. Vyriausybė gali stabdyti kainų augimą, jas reguliuodama arba sumažindama importo varžymus ir tokiu būdu dėl užsienio irmų konkurencijos ribodama kainų augimą. Tokia vyriausybės politika reikštų, kad gaunama masto ekonomijos nauda, atsirandanti susijungiant firmoms, taip pat mažinami nuostoliai, atsirandantys panaudojant rinkos galią.
Kitas didelių firmų pranašumas – tyrimai ir plėtra. Stambios firmos, parduodamos didelius prekių kiekius, pajėgia finansuoti įvairius tyrimų ir plėtros projektus, kurie yra neprieinami mažoms firmoms. Tokios finansinės išlaidos naudingos ne tik didelėms firmoms, sukuriančioms naujus pelningus gaminius, bet ir visuomenei, kuriai suteikiama galimybė naudotis sukurtais gaminiais [4, p. 278].
Nors didelės firmos ir gali daug lėšų skirti tyrimams ir plėtrai, tačiau nereikia perertinti jų vaidmens. Dauguma naujovių atsiranda nedidelėse frmose, kurios yra mažos ar vidutinės, bet nori tapti didelėmis. Tyrimai rodo, kad didžiausias tyrimų ir plėtros efektas pasiekiamas ne stambiausiose firmose, bet antro pagal dydį lygio įmonėse. Ši išvada leidžia teigti, kad mažų firmų susijungimas turėtų būti laisvesnis ir ne taip kontroliuojamas kaip didelių irmų susijungimas. Be to, mažoms firmoms masto ekonomija labiau pageidautina negudielėms, kurios gal jau yra priartėjusios prie galimo masto ekonomijos panaudojimo. Mažų firmų susijungimas taip pat gali konkurenciją rinkoje, jei susiduria nauja didelė kompaniija, efektyviai konkuruojanti su veikiančiomis stambiomis kompanijomis.

2. MONOPOLINĖS GALIOS REGULIAVIMO BŪDAI

Kadangi monopolinės firmos daugeliu atveju gamina visuomenei reikalingas prekes, monopolijų veikla yra reguliuojama. Tai daroma šiais būdais:
1. Nustatant maksimalią galimą kainą.
2. Monopolijų veikla dažnai kontroliuojama mokesčiais ar subsidijomis.

2.1. Maksimalios kainos nustatymas

Laisvos kainos yra būtina pilnaverčio ekonominio gyvenimo sąlyga. Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991m., tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai – energetika, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Blogiausia tai, kad šios senosios monopolijos dažnai įtvirtinamos teisės aktais.
Vienas iš monopolijų galios reguliavimo būdų, yra maksimalios kainos nustatymas. Ji paprastai būna mažesnė nei ta, kuri atitinka produkcijos kiekį, kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams, t.y. MR=LRMC. Maksimalios kainos nustatymas keičia monopolijos veiklą. Rinkoje susidaro deficitas, kai nustatytoji kaina yra mažesnė už pusiausvyros kainą. Pavyzdžiui, ektyvi benzino kainos kontrolė sąlygoja benzino deficitą rinkoje.

1 pav. Monopolinės valdžios reguliavimas, nustatant maksimalias kainas.

Tarkime, visą cukrų gamina viena firma. Vyriausybė nustatė maksimalią 1 kg kainą – 3Lt. LRMC kyla į viršų, ir nustatytoji kaina nėra tokia žema, kad nepadengtų LRACmin. Rekcija į maksimalios kainos nustatymą matyti 1 paveiksle.. Monopolinės firmos nustatyta kaina, atitinkanti kiekį, kuriam esant MR1=LRMC, būtų 5 Lt. Šia kaina realizuojamas cukraus kiekis Q1. Vyriausybės nustatytą kainą – 3 Lt – monopolija priima kaip duotą ir nesikeičiančią ir elgiasi taip, lyg būtų konkuruojančioji firma. Ji gali parduoti cukraus po 3 Lt iki kiekio QD. Paklausos kreivė, atsižvelgiant į maksimalią kainą, yra ABD. Ribinės pajamos MR2 yra lygios kainai iki kiekio QD. Monopolija dabar gamina kiekį Q2, kuriam esant MR2=LRMC. Produkcijos kiekis padidėja nuo Q1 iki Q2. Tačiau kai kaina 3 Lt, norimas pirkti produkcijos kiekis yra QD. Vadinasi, rinkoje susidaro deficitas QD-Q2.

2.2. Mokesčiai ir subsidijos

Monopolijų veikla dažnai kontroliuojama mokesčiais. Tarkime, monopolininko vidutiniai kaštai ilguoju laikotarpiu nesikeičia. 2 paveiksle parodytas mokesčio, kuriuo apmokesdinama monopolijos produkcija, įtaka kainai ir produkcijos kiekiui. Pavyzdžiui, monopolija gamina cigaretes. Pakelio kaina 80ct/vnt. LRAC=LRMC=60 ct/vnt. Esant bet kokiai gamybos apimčiai. Vyriausybė uždėjo 10 ct akcizo mokestį už vientetą, ko pasekoje LRAC ir LRMC padidės iki 70ct. Nauja monopolijos pusiausvyros kaina šiuo atveju išauga iki 85ct.

2 pav. Monopolijos apmokesdinimas.

Taigi kaina padidėja mažesniu nei akcizo mokestis dydžiu. Jeigu tai būtų tobulosios konkurencijos rinka, tuomet pirminė gamyba būtų Qt1, uždėjus mokesčius – Qt2, o kaina padidėtų nuo 60ct. iki 70ct. Esant tobulai konkurencijai, kainos visuomet žemesnės, bet monopolija vartotojui perkelia mažesnę mokesčio dalį. Taip yra dėl to, kad monopolija savo gamybą derina, pagal ribinių pajamų didėjimą, lygindama ribinius kaštus ne su paklausos kreive, o su ribinių pajamų kreive, kuri visuomet statesnė nei paklausos kreivė. Esant tiesinei paklausos kreivei, ribinių pajamų kreivė leidžiasi žemyn du kartus greičiau nei paklausos kreivė. Tai reiškia, kad dėl akcizo mokesčio padidėję ribiniai kaštai mažina gamybos apimtį per pusę mažiau, nei tai būtų tobulosios konkurencijos rinkoje. Analogiškai, tik pusė mokesčio atspindi aukštesnėje kainoje.
Kai monopolijų veikla yra vyriausybės subsidijuojama. Esant toms pačioms sąlygoms, kaip ir ankstesniame pavyzdyje, tarkime, kad subsidijuojama monopolija, gaminanti izoliacines medžiagas 3 grafikas.
Pradinė kaina yra 70 Lt/m3. Ji atitinka kiekį Qm1, kai MC=LRMC=50. 10 Lt. subsidija prekės vienetui sumažina LRAC ir LRMC iki 40 Lt/m3 ,dėl ko kaina sumažėja iki 65 Lt/m3. Kaina vartotojui sumažėja tik 5 Lt. Monopolinės firmos ribinės pajamos mažėja greičiau nei kaina. Kai subsidija sumažina ribinius kaštus, monopolija prisitaiko prie naujos pusiausvyros pagal ribinių pajamų, o ne paklausos kreivę. Jeigu izoliacinę medžiagą gamintų konkuruojančioji šaka, tai pirminė kaina būtų 50 Lt, o subsidijos sumažintų LRAC iki 40 Lt, garantuotų ekonominį pelną ir naujų firmų pasirodymą šakoje. Gamyba padidėtų nuo Qt1 iki Qt2, kaina nukristų iki 40 Lt/m3. Esant tobulajai konkurencijai, rinkos kaina sumažėja visu subsidijos dydžiu.

3 pav. Monopolijos subsidijavimas.

Monopolija, palyginti su tobuląja konkurencija, perduoda vartotojui mažesnę dalį ir mokesčių, ir subsidijų. Taip yra dėl to, kad monopolininko ribinės pajamos mažėja greičiau nei jo produkto kaina. Tai teisinga ir tuomet, kai ilgalaikiai vidutiniai kaštai didėja. Konkuruojančioji šaka šiuo atveju neperduoda vartotojui visų mokesčių ir subsidijų. Monopolija perduotų jų dar mažiau [ 2, p. 232-234].

IŠVADOS

Monopolija, kurios nereguliuoja valstybė, stengiasi apriboti gamybą, kad priverstų pirkėjus mokėti aukštesnę kainą. Taigi, monopolinė rinka nėra efektyvi struktūra – ją reikia kontroliuoti. Valstybinio reguliavimo dėka galima pasiekti tai, ko negali užtikrinti automatiškai veikiantys laisvosios konkurencijos veiksniai stabdydami monopolijų įtaka. Tam ir yra skirti antimonopoliniai įstatymai. Šie įstatymai įvairiose šalyse yra skirtingi.
Priimti antimonopoliniai įstatymai didina konkurenciją versle, nes juos pažeidus laukia bausmė (baudos, nuostolių atlyginimas ar net kalėjimas).
Skatindama konkurenciją, vyriausybė imasi įvairių teisinių veiksmų, nukreiptų prieš susitarimus ar žūtbūtinę kainų konkurenciją. Vyriausybė taip pat gali stengtis išskaidyti didžiulę firmą arba neleisti dviem funkcionuojančioms firmoms susijungti į vieną didesnę. Norėdama kontroliuoti monopoliją gali nustatyti maksimalią galimą kainą, suteikdama subsidijas ar uždedant firmoms mokesčius.

LITERATŪRA

1. Davulis G. Ekonomikos teorija. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003.
2. Kauno Technologinis universitetas. Mikroekonomika. – Kaunas: Technologija, 2003.
3. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas.-
http://skelbimas.lt/istatymai/konkurencijos_istatymas.htm (1999-03-23)
4. Wonnacott P., Wonnacott R. Mikroekonomika. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 1998.

Leave a Comment