Alternatyvieji kaštai

Turinys
1. Įvadas
2. Firma ir jos gamybos kaštai
2.1 Firmos samprata ir pagrindiniai jos tipai
2.2 Trumpas laikotarpis ir ilgas laikotarpis firmos veikloje
2.3 Kaip apskaičiuojami bendrieji, vidutiniai ir ribiniai kaštai
3. Firmos elgsena oligopolinėje rinkoje
4. Išvados
5. Literatūra

1. Įvadas
Ekonomika – (gr. “oikos” – būstas, ūkis; “nomos” – valdymo, tvarkymo menas)
Žodis “ekonomika” priklausomai nuo naudojimo turi dvi prasmes:
1. Mokslo šakos pavadinimas;
2. Šalies ar tam tikro kito vieneto ūkio pavadinimas.
Ekonomika – tai, visų pirma, materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta visuomeninė gamyba (ūkinė veikla). Žmonių ūkinė veikla – visų ekonomikos mokslų tyrimų objektas.
Ekonomikos teorija dalinama į dvi dalis – mikro irr makro. Mikroekonomika nagrinėja namų ūkio, firmų, vyriausybės įstaigų, ūkio šakų bei kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkio subjektų veiklą ir elgseną rinkoje, atskirų rinkų funkcionavimą, išteklių ir pajamų paskirstymo problemas. Pagrindinis mikroekonomikos tikslas – pasinaudojant individualiu ekonominio subjekto elgsenos teorija, nustatyti, kokios bus šios elgsenos pasekmės bei rezultatai įvairiose rinkose.
Įmonė arba firma – būdingas šiuolaikinės ekonomikos elementas. Tai verslo organizacija, gaminanti prekes, suteikianti paslaugas. Jai gali priklausyti viena ar daugiau įmonių.
1. Firmos plėtros kreivė – kreivė, išvesta per minimalius kaštų taškus ant izokostų.
2. Pastovūs kaštai (FFC – fixed cost) – tai tie piniginiai kaštai, kurie būtini dar nepradėjus gamybos. Jie išlieka pastovūs gamybai didėjant, mažėjant ar jai nevykstant.
3. Kintami kaštai (VC –variable cost) – tai piniginiai kaštai, būtini produkcijai gaminti, išskyrus pastoviuosius kaštus. Jų dydis kinta kintant gamybos apimčiai.
4. Bendrieji ka

aštai (TC – total cost) – yra pastovių ir kintamų kaštų suma. (FC + VC)
5. Vidutiniai kaštai (AC) – tai gaminamos produkcijos vieneto kaštai.
a. Vidutiniai pastovūs(AFC).
b. Vidutiniai kintamieji (AVC). (mažėjančios grąžos dėsnis)
c. Vidutiniai bendrieji (ATC).
6. Ribiniai kaštai (MC) – rodo kaštų pokytį dėl tam tikro gamybos apimties pokyčio.
7. Rinkos aplinka – apibudina firmų reakciją į varžovų sprendimus, nustatant gaminio kainą ar gamybos apimtį.
8. Grynoji konkurencija – tai rinkos modelis, kai kiekviena firma mano, kad jos gaminamos prekės kiekis rinkos kainos nepaveikia, ir firma turi rūpintis tuo, kiek prekės pagaminti.

2. Firma ir firmos gamybos kaštai

Firmos veikla – darbo, kapitalo, ir kitų sąnaudų pavertimo prekėmis ir paslaugomis mechanizmas. Firmos sąnaudų pasikeitimo, susijusio su produkcijos apimtimi, teorija nagrinėjama trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu. Taigi firmos, kaip gamybos išteklių vartotojas, makroekonominė analizė padeda suprasti firmos elgesį.

2.1 Firmos samprata ir pagrindiniai jos tiipai

Svarbu yra firmas klasifikuoti, nes taip lengviau spręsti kai kuriuos ekonominius uždavinius. Firmos klasifikuojamos pagal įvairius požymius:
1) Jau paruoštos produkcijos paskirtį;
2) Naudotos žaliavos pobūdį;
3) Dydį;
4) Veiklos geografiją.

Rinkos ekonomikos šalyse skiriami tokie svarbiausieji firmų organizavimo tipai:
1) Individuali firma;
2) Partnerinė firma;
3) Akcinė bendrovė;
4) Valstybinė įmonė;
5) Bendra (arba mišri) įmonė.

Individuali – dar vadinama privati arba personalinė firma. Tokia firma yra individualaus savininko, priklausanti vienam asmeniui arba šeimai. Šios firmos neturi juridinio asmens teisių, tai reiškia, kad firmos gamybinis turtas neatskirtas nuo savininko asmens turto, tai yra skolos padengti įmonių savininkai naudoja ne ti

ik pradines investicijas į verslą, bet ir savo asmeninį turtą. Individuali firma – paprasčiausia ir populiariausia verslo organizavimo forma. Ji dirba savo naudai, jai neprivalomos vyriausybės užduotys, savo nuožiūra realizuoja pagamintą produkciją.
Individualios firmos bruožai yra šie:
1) Sudarytos sąlygos privačiai investicijai reikšti;
2) Nesudėtingas firmos organizavimas;
3) Pajamos apmokestinamos vieną kartą individualių pajamų mokesčių ir pan.

Tačiau ji turi trūkumų:
1) Nepajėgi samdyti kvalifikuotų specialistų;
2) Ribotos galimybės didinti kapitalą ir plėsti jos veiklą;
3) Neribota atsakomybė už įmonės finansinius įsipareigojimus.

Partnerinė (arba ūkinė) firma – tai kelių žmoni ar juridinių asmenų bendra komercinė – ūkinė veikla su bendru firmos vardu ir sujungtu savo turtu. Bendrijoje gali būti nuo 2 iki 20 narių. Kadangi bendroje veikloje naudojamasi daugiau nei vieno asmens turtu, tai partneriai turi didesnes galimybes gauti kreditą ir didinti kapitalą. Ūkines bendrijas yra labai lengva organizuoti, kartais užtenka žodinio susitarimo, nesudėtinga jas likviduoti, yra didesnės finansavimo galimybės. Deja, partnerinė firma negali įveikti kai kurių individualios firmos trūkumų:
1) Partnerinės firmos savininkams būdinga neribota turtinė atsakomybė. Be to, kiekvienas iš jų atsako ir už kito partnerio prisiimtus įsipareigojimus, jei šis neturi lėšų išsimokėti savo skolos dalies.
2) Partnerinė firma, turėdama didesnes finansavimosi galimybes, vistiek susiduria su kapitalo didinimo sunkumais. Bankai ir kiti kreditoriai nelinkę skolinti mažoms, neapsisaugotoms nuo praradimų, firmoms.
3) Ūkinėse bendrijose iškyla kai kurios naujos, nebūdingos individualioms firmoms problemos: konfliktų pavojus bendrijos vi

iduje, galimos skirtingos nuomonės bei skirtingi interesai, suderintų veiksmų stoka ir pan.
Akcinė (arba korporacija) bendrovė – juridiškai savarankiška firma, kurios kapitalas padalytas tarp akcininkų. Akcinės bendrovės panašumas susijęs su ribota savininkų atsakomybe. Akcinė bendrovė (AB) yra juridinis asmuo, jos kapitalas padalytas į akcijas. Akcijų turėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys – turi nuosavybės teisę į akcijas ir išvengia neribotos atsakomybės pavojaus.

AB turi organizavimo trūkumų:
1) Bendrovės pelno dvigubas apmokestinimas, jeigu jo dalis išmokama dividendų forma akcininkams.
2) Nuosavybės atotrūkis nuo valdymo ir kontrolės.
Valstybinė įmonė – valstybinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei arba savivaldybei ir pagal specialius įstatymus pripažinta nepriklausomu juridiniu vienetu. Valstybinės įmonės turi juridinio asmens statusą, yra ribotos turtinės atsakomybės. Deja, valstybė neatsako už firmos prievoles, kaip ši – už valstybės. Pagal LR įstatymus valstybinės įmonės skiriamos į biudžetines ir valstybines akcines.
Biudžetinių įmonių pajamos ir išlaidos pereina per valstybės biudžetą, jas finansuoja valstybė. Šiai grupei priklauso ryšių įmonės, mokslo tiriamieji centrai ir kt.
Valstybinė akcinė įmonė – valstybinė įmonė išleidusi akcijas, kurių nominalioji vertė viršija 1/5 įmonės įstatinio kapitalo.
Bendra įmonė – ūkinio – teisinio bendradarbiavimo su užsienio partneriu forma, kai sukuriama bendra gamybos bazė ir gaminama produkcija arba teikiamos paslaugos, kurios yra bendra dalyvaujančių partnerių nuosavybė.
Skiriamos tokios bendrų įmonių rūšys:
1) Paprastojo, kai dalyviai bendrai tvarko bendrovės reikalus ir bendrai atsako už firmos prievoles visu savo įneštu tu

urtu.
2) Visiškos atsakomybės, kai dalyviai bendrai verčiasi verslu ir atsako už firmos prievoles visu savo turtu.
3) Komandinė, kai vieni dalyviai yra tikri nariai, o kiti – komanditoriai, atsakantys tik savo įnašų ribose.
4) Ribotos atsakomybės, kai dalyviai atsako už bendras firmos prievoles tik savo įnašais ir pelną skirsto proporcingai jiems.

2.2 Trumpas laikotarpis ir ilgas laikotarpis firmos veikloje

Gamyba yra pagrindinės firmos veiklos sritis. Bendriausia prasme gamyba yra veikla, kurios tikslas gėrybių, tai yra produktų ir paslaugų, kūrimas.
1) Gamyba – procesas, kuriame gamybos ištekliai naudojami produktų ir paslaugų gamybai.
2) Gamybos ištekliai – ištekliai, kuriuos firma panaudoja kaip sąnaudas prekei pagaminti.
Taip naudojami gamybos ištekliai vadinami gamybos veiksniais. Yra trys gamybos veiksnių grupės: žemė, darbas ir kapitalas.
1) Žemė – natūralus gamybos veiksnys, kuris yra gamtos duotas ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas.
2) Darbas – žmogaus fiziniai ir protiniai sugebėjimai, panaudoti prekių ir paslaugų gamyboje.
3) Kapitalas – pastatai, įrenginiai ir kitos anksčiau pagamintos prekės, vartojamos kitų prekių gamyboje.

Gamintojas yra vartotojas ir turi pasirinkimo galimybę. Pasirinkimo galimybė priklauso nuo to, kiek laiko turi firma, kad sureaguotų į rinkos pokyčius. Firmos veikloje išskiriami du laikotarpiai: ilgasis ir trumpasis.
Trumpasis laikotarpis firmos veikloje – tai abstraktus laiko tarpas, kai firmos naudojamo kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs, o produkcijos apimtis kinta keičiant sunaudotų kintamųjų gamybos veiksnių kiekį. Firmos pasirinkimo galimybė yra ribota, nes kai kurie gamybos veiksniai yra pastovūs ir negali būt greit keičiami net ir tuomet, kai keičiasi jų kaina.
Ilgasis laikotarpis firmos veikloje – tai abstraktus laiko tarpas, kuomet keičiasi visi firmos naudojami veiksniai. Per šį laikotarpį firma gali keisti naudojamą gamybos metodą ir įsigyti papildomai įrenginių ar gamybos patalpų, kurie atitiktų naujas gamybos sąlygas. Jei visi gamybos veiksniai gali būti keičiami, tai ilguoju laikotarpiu yra daugiau galimybių gamybos apimčiai didinti nei trumpuoju.

2.3 Kaip apskaičiuojami bendrieji, vidutiniai ir ribiniai kaštai

Išteklių naudojimo alternatyva, kurios atsisakome gamindami tam tikrą produktą, vadinama alternatyviniais kaštais. Kitaip sakant, alternatyviniai kaštai – tai kaštai, įvertinti prarastų geriausių galimybių atžvilgiu.
Firmos požiūriu, eksplicitiniai kaštai – tai darbo užmokestis, išlaidos kuro, žaliavų pirkimui. Implicitiniai kaštai – tai pajamos, kurias būtų galima gauti už savų išteklių panaudojimą geriausiu būdu.
Ekonominių kaštų sąvoka naudojama tam, kad įvertinti ne tik tiesiogines pinigines išlaidas, bet ir savų išteklių, už kuriuos nereikėjo mokėti, didžiausią kainą, už kurią savi ištekliai galėjo būti parduoti.

Bendros pajamos
(P + Q)
Bendrasis pelnas Buhalteriniai

Normalusis kaštai
Ekonominis pelnas pelnas

Ekonominiai kaštai

Bendrieji kaštai (TC) – tai gamybos veiksnių, sunaudotų bendrajm produktui pagaminti, alternatyviųjų kaštų suma (trumpuoju laikotarpiu bendruosius kaštus sudaro kintamieji ir pastovieji kaštai).
TC=FC+VC
(TC – bendrieji kaštai, FC – pastovieji kaštai, VC – kintamieji kaštai)

Vidutiniai bendrieji kaštai (ATC) – tai yra bendrųjų kaštų kiekis, tenkantis vienam pagaminto produkto vienetui. Jei firmoje pagaminto produkto kiekį pažymėsime raide R , tai vidutinius bendruosius kaštus galime apskaičiuoti taip:
ATC=TC/H
Atitinkamai galime išreikšti vidutinius pastovius kaštus ir vidutinius kintamuosius kaštus:

AFC=FC/H, AVC/H
Bendrųjų kaštų prieaugis, gaminant papildomą produkcijos vienetą, vadinamas ribiniais kaštais (MC).
Ribiniai kaštai apskaičiuojami pagal formulę:
MC=TC/H
Čia TC – bendrųjų kaštų prieaugis.

H – bendrojo produkto prieaugis.

Firmos ilgojo laikotarpio bendrieji kaštai (LRTC) – tai minimalios firmos išlaidos tam tikros apimties produktui pagaminti, pasirenkant optimalų naudojamų gamybos veiksnių derinį.

Firmos ilgojo laikotarpio vidutiniai kaštai (LRAC) – tai ilgojo laikotarpio bendrųjų kaštų ir pagaminto produkto apimties santykis:
LRAC = LRTC / H
Firmos ilgojo laikotarpio ribiniai kaštai (LRMC) – tai ilgojo laikotarpio kaštų prieaugis, padidinus gamybos apimtį vienetu:
LRMC = LRTC / H

3. Firmos elgsena oligopolinėje rinkoje

Kai veiklos srityje dominuoja keletas firmų, o naujiems konkurentams patekti į rinką yra kliūčių, tuomet susidaro oligopolinė rinka.
Oligopolinė – tai tokia rinka, kurioje visi produktai yra identiški arba artimi pakaitai, produkciją teikia nedaug firmų, tačiau bent kelios jų palyginti didelės.
Kiekvienos iš firmų kainų ir gamybos apimties kitimas veikia kitų firmų kainas ir gamybos apimtį. Rinkoje prekės gali būti identiškos arba skirtis reklama, įpakavimu, techninėmis charakteristikomis. Skiriamoji oligopolijos savybė yra ta, kad kelios, paprastai gerai žinomos, firmos teikia didžiausią produkcijos kiekį. Natūrali oligopolija atsiranda tuomet, kai individualių firmų vidutiniai kaštai sumažėja tiek, jog kelios tokios firmos gali pagaminti visą parduodamos produkcijos kiekį mažiausiais kaštais.
Kaip suprantame firmos negalės išlikti rinkoje, jei pardavinės iš esmės vienodus produktus daug aukštesnėmis kainomis negu konkurentai. Todėl oligopolinė firma susilaikys nuo kainų didinimo virš esamo lygio, nes nustatydama aukštesnę kainą nei konkurentai patirs nuostolių. Kad oligopolinės firmos pelnas nedingtų, rinka turi būti apsaugota nuo naujų firmų įėjimo. Tuo tikslu naudojamos įėjimo kliūtys, kurios būna tokių rūšių:
Natūralios kliūtys. Jos susijusios su gamybos masto ekonomija. Jeigu šakoje yra kelios firmos, kurių dydis garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto, jos gauna pelną. Įėjus į rinką naujai firmai, padidėtų pasiūla ir, jei produkcijos paklausa nepakistų, sumažėtų kaina. Visos firmos, tarp jų ir įėjusi rinka naujoji firma, patirtų nuostolių negautų pelno. Todėl naujoji firma nesuinteresuota įėjimu į tą rinką, kurioje negaus pelno.
Firmų sukurtos kliūtys. Norėdamos apsisaugoti nuo galimų konkurentų įeidamos į rinką firmos naudoja:
1) Produktų diferenciaciją. Gamina tokį tam tikro modelio prekių kiekį, kuris garantuoja ekonomiją dėl gamybos mąsto. Atsižvelgdamos į tai, kad naujosios firmos, norėdamos įeiti į rinką, gali gaminti artimus pakaitus, senosios firmos gamina kelis tos pačios prekės modelius, skirtus įvairioms vartotojų grupėms.
2) Reklama. Norėdamos užkirsti kelią naujoms firmoms įeiti į rinką, senosios firmos gerokai padidina reklamos išlaidas. Tai priverčia naująsias firmas taip pat šias išlaidas padidinti. Bet kai naujosios įmonės gamybos apimtis nedidelė, reklamos išlaidos labai padidina vidutinius bendruosius kaštus.
3) Kaina. Vyraujančios šakoje firmos, įėjus naujai firmai, gali sumažinti prekių kainas ir jas laikyti tokiame lygyje tol, kol naujoji firma bankrutuos.
Oligopolinės elgsenos diapazonas per daug įvairus ir sudėtingas, kad galėtų būti išanalizuotas pagal vienodą modelį. Todėl ekonomistai oligopolija veiklos analizei siūlo įvairius modelius.

Prekių ir pinigų cirkuliacijos srautai

Šis supaprastintas modelis vaizduoja sprendimų priėmimo mechanizmą, kurio metu formuojasi išteklių bei produktų kainos, kurios savo ruožtu yra paklausos ir pasiūlos sąveikos rezultatas.

Išvados

Pelnas – išteklių alokacijos (paskirstymo) veiksnys. Jeigu tam tikros šakos įmonės gauna ekonominį pelną, , t.y. jų pajamos viršija ekonominius kaštus, kitų šakų įmonės gauna stimulą perkelti savo išteklius į šią šaką, nes jos tikisi, kad taip pat gaus ekonominį pelną ir atvirkščiai: kai gamyba nuostolinga, dalis įmonių pasitraukia iš šakos, resursai perkeliami į kitas šakas. Resursų persiliejimai vyks tol, kol neišnyks ekonominis pelnas arba atvirkščiai – nuostolis. Visos tam tikros šakos įmonės gaus tada normalųjį pelną.
Be to, pelnas – ekonominio vystymosi veiksnys. Rinkoje funkcionuoja ir dominuoja tik tokios pelno siekiančios įmonės, kurios atranda geriausią būdą gaminti tam tikrą prekę. Pelno siekimas konkurencijos sąlygomis priverčia firmas pastoviai tobulinti savo produkciją, gamybos technologiją, verslo organizavimo formas ir pan.
Pelnas – vienas iš investicijų šaltinių. Pelnas – firmų gyvavimo priežastis.

Literatūra

1. Mikroekonomika. Kaunas: Technologija, 1997, 2001.
2. Mikroekonomika. Enciklopedija, Vilnius 2000.
3. A.Jakutis, V.Petravičius ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai, Kaunas, Smaltija 1999.

Leave a Comment