ĮVADAS
Klasikinės ekonomikos atstovai daug dėmesio skyrė troškimų prigimčiai ir įvairiems jų šaltiniams, tačiau, sukaupę išsamesnių žinių apie ekonominę sistemą ir jos veikimo mechanizmą, mes vis mažiau ir mažiau dėmesio skiriamegalutiniams tikslasm, kuriems skirta ekonominė veikla. Paskutiniame XIXa.tredždalyje ekonominė kapitalizmoapologetika įgavo naują pobūdį ir naujas kryptis. Aštrėjanti klasių kova ir marksizmo paplitimas buvo tie veiksniai, kurie lėmė vulgariosios buržuazinės politinės ekonomijos raidą XIXa.antroje pusėje ir Xxa. Pradžioje. Buržuaziniams ekonomistams iškilo pagrindinis uždavinys pamėgti marksizmą. Marksizmui priešiškų apologetinių teorijų atsirado taip pat Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose, kur sparčiai augančio imperalizmo ir monopolijų interesai kėlė naujus uždavinius byržuazinei politinei ekonomijai. Sparčiai besivystantis Anglijos ir JAV imperalizmas, monopolijų ekonominės galios stiprėjimas iškėlė naujus uždavinius ir šių šalių buržuazinei politinei ekonomijai. Dauguma ekonomistų dažnai buvo kritikuojami už tai, kad rėmėsi išimtinai pinigų suteiktu malonumu ir malonumu, kuris atsiranda nuslūgus skausmui ar kokiam nors kitam nemalonumui. Gana įdomu, kad Alfredas Maršalas, žymiausias XIXa. pabaigos – XXa. pradžios anglų ekonamistas, nebuvo nusistatęs prieš tokį požiūrį.
Alfredo Maršalo ekonominiai požiūriai
A.Maršalas (1842 – 1924) – anglas, Kembridžio mokyklos politinėje ekonomikoje įkūrėjęs, kurio vardas glaudžiai siejamas su ekonomikos teorija. 1890 m. jis išleido darbą “ Politinės ekonomikos principai”, kuris tapo ekonominio išsilavinimo pagrindu iki 1940m. Ilga ir galinga A.Maršalo darbų įtaka susijusi su jo teorijos požiūrio kompromisiniu apibendrinimu. Atiduodamas pagarbą klasikinei politinei ekonomikai, A.Maršalas pripažįsta, kad turtas yra ekonomikos mokslo objektas. Tačiau jeigu kiti ekonomistai analizavo nacijos gamtos turtus ir jų grąžinimo išteklius, tai A.Maršalą visų pirma domino turtai ir pinigai, todėl, kad jo nuomone, tai vienintelis būdas keisti žmonių veiklos motyvus.
Jis rašo, “…didžiausias ūkinės veiklos stimulas yra noras gauti už tai atlygį. Vėliau jis gali būti išleistas egoistiškiems kilniems arba negrįžtamiems tikslams – būtent čia pasireiškia žmogaus būdo visapusiškumas. Tačiau sužadinantis motyvas yra nustatytas pinigų kiekis. Ir todėl pagrindiniai ūkinės veiklos motyvai gali būti manipuliuojami pinigų kiekiu”. Tokiu būdu, mes matome Alfredo Maršalo makroekonomikos problemų tyrimų perėjimą prie mikroekonomikos, prie sužadinančių žmogaus veiklos tyrimo, kas sudaro vieną iš svarbiausių “ maržinalistinės revoliucijos” momentų. Diskutuojant su klasikais, manančiais, kad nacijos turtas kuriasi tik materialios gamybos sferose, ir jų rekomendacijose, mažinti negamybinį darbą (paslaugų sferą), Maršalas iškelia tezę, kad žmogus negali kurti materialių dalykų, tokių kaip – jo veikla naudinga kitiems. Reabilituojant negamybinį darbą Maršalas teigė, kad nėra skirtumo tarp gamybinio ir negamybinio darbo, tarp pardavėjų ir staliaus darbo. Detalių pardavėjas perkelia darbą taip, kad jis būtų tinkamas naudoti, stalius daro tą patį. Tokiu būdu abu yra naudingi. Jis formuluoja jį taip „bendra nauda žmogui“ (savikaina perkamo malonumo arba kitos užgaidos) auga su kiekvienu prieaugliu, bet ne tokiu greičiu, kokiu auga atsargos. Šis įstatymas tapo pagrindu jo kainų formavimui, pačia žymiausia Maršalo ekonomine mokymo dalimi. Teiginys, kad prekės kaina nustatoma išskirtinai jos teikiama nauda jau buvo suformuluota Austrijos mokyklos atstovų. Maršalas apdirbo kainaos teoriją, kurioje bandė sulyginti klasikinės ir Ausrijos mokyklos kainų formavimą. Kaip žinoma, klasikinėje politinėje ekonomikoje savo vietas turėjo savikaina ir tikroji prekės kaina, kur pastaroji buvo aiškinama laikino atjungimo nuo prekės savikainos veikiant įvairioms atsitiktinėms aplinkybėms. Savikaina buvo nustatoma pagal gamyklos išlaidas ir keičiama, keičiantis bet kuriai iš prekės sudedamųjų dalių savikaina. Pagal klasikinės politinės ekonomikos atstovų nuomonę, savikaina tarsi nuodydavo centrinę kainą, į kurią pastoviai krypdavo visų prekių kainos ir ši kaina ilgalaikiu laikant buvo nustatoma gamybinėmis išlaidomis. Maršalas apdirbo kainos teoriją, kuri apjungė gamybos išlaidasteikiamą naudą,pasiūlą ir paklausą. Būtent Maršalas į ekonominę teoriją įvedė teiginius „paklausos kaina“, „pasiūlos kaina“. Paklausos kaina, pagal Maršalą, nustato prekės naudingumą, tuo pačiu, tą patį naudingumą jis nagrinėdavo kaip maksimalią kainą, kurią už prekią pasiruošes mokėti pirkėjas. Kitais žodžiais tariant, prekės paklausa priklauso nuo tiekiamos naudos, o paklausos kaina – niekas kitas kaip piniginis įvertinimas. Kaip matome, skirtingai nuo Austrijos mokyklos, Maršalas teikiaką naudą sujungė tik su paklausos funkcija. Sprendžiant paklausos problemą maršalas įvedė naują sąvoką „elastinė paklausa“. Elastinę paklausą jis supranta kaip funkcinę paklausos preiklausomybę nuo kainų pasikeitimo. Maršalas apsprendžia elastiškumo reikšmę tarp turimų prekės atsargų pasikeitimo ir kainų pasikeitimo sąntykio. Prekės paklausa laikoma elastine jei ji keičiasi daugiau nei duota prekės kaina. Jeigu paklausa prekei keičiasi mažiau nei prekės kaina, paklausa bus neelastinė. Analizuojant įvairias elastingumo pakopas Maršalas įvedė naujas sąvokas: „aukštas elastiškumas“, „žemas elastiškumas“, „vienetinis elastiškumas“, nurodant, kad elastiškumas didelisDidelėms kainoms ir mažas pilnai patenkinus rinką. Reikia pažymėti, kad sąvoka „elastiškumas“ toliau buvo naudojama ne tik kainų ir paklausų apdirbime, bet ir analizuojant sąntykį tarp kainos ir prekės pasiūlos, procentų ir siūlomo kapitalo, atlyginimų ir darbo jėgos pasiūlos ir taip pat analizuojant firmos kainų efektyvumą. Maršalo teigimu kainų siūlymai priklauso išskirtinai nuo išteklių. Skirtingai nei klasikinėje politinėje ekonomikoje Maršalas išteklius nustato ne realiais etapais, o nuostolių suma, kurias iššaukia gamyba ir nemokėjimas panaudoti negamybinio kapitalo. Maršalas pažymi, kad ir darbininkas, ir darbdavys įneša įnašą į gamybos procesą. Įnašas iš darbininko pusės yra darbo jėga, o darbdavio įnašas yra sugebėjimas vadovauti ir realizuoti prekę. Gamybos ištekliai psichologiniu aspektu taps labiau suprantami, jei čia įžvelgtume prielaikumą Maršalui, kuris teigia, kad išteklių ir procentų šaltinis yra neapmokamas darbininkų darbas. Maršalas rašydamas to ir nesliapia, kad procentas ir yra neapmokamas darbas, tylėdamas pamąsto, kad kapitalo teikiamos paslaugos yra dovana. Jeigu teikti, kad prekė yra tiktai darbo produktas, o ne darbo ir laukimo, tai mes neišvengiamai prieisime išvados, kad procentas ir apdovanojimai už laukimą neturi pasiteisinimo. Iš ankščiau išvardintų pamąstymų A. Maršalas daro išvadą, kadsiūloma kaina turi kompensuoti visus neigiamus poveikius: darbo užmokestis – kompensacija už nuovargį, procentai – kompensacija už laukimą, vadovaujančiųjų pajamos – užmokestis už riziką. Čia visa esmė, A. Maršalo požiūriu apie išlaidų nustatymą. Žiūrint į šį priėjimą, siūlomos kainos auga ir išreiškiamos išlaidų didėjimu, pastarasis išreiškia subjektyvius vadovų pergyvenimus. Tuo pačiu metu nagrinėjant firmos išlaidų mehanizmą, Maršalas daro juos priklausomus nuo gamybos apimties pasikeitimų. Lis nagrinėja tris galimus išlaidų modelius. Pirmas modelis nagrinėja prieauglius, kur papildomos išlaidos (įskaitant siūlomą kainą) nepriklauso nuo leidžiamos produkcijos apimties. Antras modelis nagrinėja prieauglius, kuriuose padidinus gamybos apimtį papildomos išlaidos vienam produkcijos vienetui mažėja. Trečias modelis nagrinėja prieauglius, kur didėjant jiems, didėja ir papildomos išlaidos, tuo pačiu ir siūloma kaina. Antrame ir trečiame modelyje, A. Maršalo siūloma firmų produkcijos kaina susieta su gamybos apimtim ir išsireiškia papildomomis gamybos išlaidomis. Tokiu būdu į kainos teoriją įeina ne tik psichologinė koncepcija gamybos išlaidų, bet ir žymiai svarbesnė praktikoje siūlomos kainos priklausomybė nuo gamybos apimties. Daves teorinę kainos pasiūlos ir paklausos analizę A. Maršalas prieina prie pusiausvyros kainos analizės, kuri iš pasiūlos ir paklausos išreiškia kreivių susikirtimo tašką. Paklausos dinamika nustatoma mažėjančiu papildomu pelnu, o pasiūlos dinamika – augančiomis gamybos išlaidomis. A. Maršalo atliktoje analizėje atkrenta klausimas apie tai, kas galutinai nustato kainas, pajamas ir išlaidas. Pajamos ir išlaidos vienodai svarbios. Ir ginčai dėl šio faktoriaus analogiški. Anot A. Maršalo „ perkerpa popierių viršuje ir apačioje esantys žirklių ašmenys“. Tuo labiau jeigu į kainos pusiausvyros analizę įvesti laiko faktoriai (Maršalas buvo pirmas, kuris tai padarė) ir analizuoti situaciją akimirksniu, trumpalaikę ir ilgalaikę pusiausvyrą, tai poveikis paklausos ir pasiūlos kainai nebus vienodas. A. Maršalas analizuodamas šias situacijas priėjo išvados, kad veikiant trumpalaikėms pusiausvyros sąlygoms išskirtinį poveikį kainai daro paklausa,o išgalaikei pusiausvyrai – kaina reguliuojama išlaidų atžvilgiu. Kitais žodžiais tariant, kuo trumpesnis nagrinėjamas laikotarpis, tuo labiau analizuojant reikia atsižvelgti į poveikį kainai, o kuo periodas ilgesnis, tuo didesnį poveikį kainai rodo išlaidos. Analizuojant trumpalaikes ir ilgalaikes pusiausvyros situacijas, Maršalas priėjo išvados, kad šiomis sąlygomis pirmenybė atitenka paklausai, todėl kad pasiūla nespėja prisitaikyti prie paklausos pokyčių. Tai suprantama, nes keičiant pasiūlą reikia laiko norint pakelti gamybos apimtis. Duotu laikotarpiu paklausos padidėjimas veda prie kainų didėjimo. Darbdavys, esant šioms sąlygoms, gauna laikiną papildomą pelną, kuris reiškia skirtumą tarp naujos (daug didesnės prekės kainos) ir gamybos išlaidų. Tačiau šis papildomas pelnas pritraukia naujus gamintojus, kurių dėka pasiūla didėja, kaina krinta ir ilguoju laikotarpiu kainos susilygina. Reikia pažymėti, kad „ politinės ekonomikos principuose“ analizuojamas stichinis kainų reguliavimas veikiant laisvąjai konkurencijai. Tuo laikotarpiu, kai Alfredas Maršalas rašė šį darbą, vyko greitas gamybinių monopolių vystymąsis ir jis, žinoma, negalėjo nekreipti dėmesio į jų reikšmę kainodarai. Nagrinėjant šį klausimą Maršalas rėmėsi prancūzų ekonomisto A. Kurno teoriniu palikimu, kuris dar 1838 m. savo darbe „matematinio turtingumo tyrinėjimo principas“ ištyrė kainų nustatymo problemą, esant monopolio sąlygoms. Kurno su matematinio modelio pagalba ištyrė kainodarą šiam atvejui, kai viena firma kontroliuoja gamybą ir pasiūlą kokios tai prekės, ir parodė, kad būtent ši firma nustato daug didesnę kainą nei ji būtų esant tom pačiom gamybos sąlygom, tačiau ją gamintų konkurentai. Didesnę monopolinę kainą nei konkurentinę, Kurno aiškino taip: kad padidėjimas pirmos kainos priklauso tik nuo paklausos apribojimo, tuo tarpu, kai antros kainos padidėjimas priklauso dar ir nuo konkurentų kainų politikos. Alfredas Maršalas taip pat daro prielaidą, kad monopolija ribos prekės gaminimo apimtis. Monopolistas praras savo pelną, jei gamins didelį prekių kiekį, kuris susilygins su paklausos kaina ir kokybe, kuri suteikia maksimalų monopolinį pelną. Taip pat Maršalas nagrinėja monopoliją, kaip atskirą atvejį bendrame fone, kurios neveikia konkurencija, kitaip sakant, Maršalo teorija – tai, kainų teorija, konkurencinėmis sąlygomis. Kalbant apie kitus Maršalo kainodaros aspektus svarbu paminėti rentos poreikį, kurią Maršalas įvedė į savo paklausos teoriją. Ši renta išreiškia bendrą perkamų prekių naudingumą, kuris yra faktiškai sumokėtas už juos. Tai yra skirtumas tarp to, ką pasiruošę sumokėti pirkėjai ir faktinės prekės kainos. Maršalas patvirtino, kad žmogus linkęs už prekę permokėti, nei likti be jos.Išvados
Savo knygole ”Ekonomikos principai“ A. Maršalas aptaria norus ir veiklos rūšis; jų tarpusavio sąryšį. Norai yra pasotinami troškimai, patenkinami vartojant daiktus ir naudojantis paslaugomis. Jis suvokia, kad veiklos rūšys, kurių siekiama dėl pačių savęs, yra ne ekonominės veiklos rūšys, bet kartu pažymi, kad jų troškimas: ne tik lemia mokslo, literatūros ir meno siekimą dėl jų pačių, bet ir nulemia greitai didėjantį šių sričių, kaip profesijų, poreikį. Alfredas Maršalas sujungė gamybos kaštų, paklausos ir pasiūlos, kapitalo našumo ir susilaikymo teorijas su madinga ribinio naudingumo teorija. Alfredas Maršalas, kaip ir kiti neoklasikinės krypties atstovai, vadovaujasi prielaida, kad politinės ekonomijos analizės pagrindas esąs subjektas ir jo psichologija A Maršalas ypač pabrėžia laipsniško vystymosi principą, kurio esmę sudaro revoliucinių šuolių neigimas. A. Maršalo evoliucionizmas buvo tiesiogiai nukreiptas prieš materialistinę dialektiką, pripažįstančią dvi judėjimo formas: evoliucinę ir revoliucinę. Skelbdamas evoliucionizmą A. Maršalas norėjo atitraukti darbininkus nuo revoliucinės kovos, įteikti, kad tik laipsniškas savaiminis ekonominių jėgų augimas gali užtikrinti geresnį gyvenimą. A. Maršalo kainos teorijoje vartojama vertės sąvoka, bet ji apibrėžia kaip vidutinė, arba”pusiausvyros“ kaina. Alfredas Maršalas nuodugniai nenagrinėjo vertės substancijos, jos kokybinio turinio, o analizavo kiekybių sąntykį, kuriuo prekės mainomos viena į kitą. Alfredo Maršalo nuomone, kaina neturinti vidinio apibrėžto turinio, nes jos pagrindas esąs tik paklausos ir pasiūlos svyravimai, priklausantys nuo kintančios žmogaus psichikos ir neturintys jokio gilesnio socialinio pagrindo. Kainų lygį atitinkąs tam tikras paklausos ir pasiūlos dydis. Didėjant kainai, mažėjanti paklausa ir atitinkamai didėjanti pasiūla. Šis funcinis ryšys gali būti pavaizduotas grafiškai: kaina nusistovi tame taške, kuriame paklausos dydis yra lygus pasiūlos dydžiui. Ištikrųjų paklausos ir pasiūlos svyravimai sukelia tik rinkos kainų nukrypimą nuo vidutinių kainų, kurios paprastosios priekinės gamybos sąlygomis sutampa su verte, o kapitalizmo sąlygomis – su gamybos kaina.
Gamybos kaštus Alfredas Maršalas traktavo ne kaip faktiškas darbo sąnaudas gamybos procese, bet kaip įvairių asmenų psichinius išgyvenimus, susijusius su gamyba. A. Maršalas vadina: ”Rialiais kaštais“ darbininkų darbą ir kapitalistų ”laukimą“. Toliau jis įrodinėja, kad gamybos procesas yra pagrįstas vienų ir kitų savitarpio ”aukomis“. Veikaluose, išėjusiose po pirmojo pasaulinio karo, jis siūlo kurti monopolistinius susivienijimus, kurie padėtų Anglijai išlaikyti konkurencinį pajėgumą pasaulinėje rinkoje. Kai kuriuos A.Maršalo pasiūlimus socialinėmis reformomis ”teisingiau paskirstyti nacionalinį turtą ir pajamas“ vėliau perėmė leiboristai ir naudojosi jais socialinei demagogijai. Plėtodamas teorinius prekių rinkos tyrimus, A. Maršalas išvystė elastingumo sąvoką, apibūdinančią paklausos pakitimo mąstą priklausomai nuo kainų kitimo. Vėliau ši sąvoka imta dar plačiau vartoti ekonominei analizei, nagrinėjant kurio nors ekonominio dydžio kitimo priklausymą nuo jį sąlygojančių veiksnių įtakos. Vartotojo pertekliaus sąvoką Alfredas Maršalas panaudojo pirmasis, kuris teigė, kad perteklių galima išmatuoti piniginiais vienetais ir jis lygus pinigų, kuriuos vartotojai pasirengę užmokėti už tam tikrą x prekės kiekį, o ne jo atsisakyti, ir pinigų, kuriuos vartotojai faktiškai užmoka, pirkdami šį x prekės kiekį, skirtumu. Alfredas Maršalas smarkiai kritikavo Dževonsą už tai, kad šis ignoravo veiklos troškimą ir teigė vartojimą kaip pirminį postūmį, kaip visos ekonominės teorijos ”mokslinį pagrindą“. A. Maršalo rašiniai taip pat gali būti kritikuojami, kadangi jis minėtų įdėjų neįtraukė į savo ekonomikos modelį. Nežiūrint į stiprų psichologiniai subjektyvinės teorijos įsigalėjimą pereito amžiaus gale ir XXa. pradžioje, senesniųjų mokyklų pradai neišnyksta – jie iš dalies plečiami, iš dalies sintetinami.Anglijoje klasių mokslą sintetina su naujesnėmis mokyklomis. A.Maršalas sako, kad senoji britų politinė ekonomija per daug vertino varžytines ir per daug vertino varžytines ir per maža kreipė dėmesio į kolektyvinio prado reikšmę.