1999-2003 makroekonominiai lietuvos rodikliai

Įvadas

„Makroekonomika – ekonomikos disciplina, nagrinėjanti ekonominę sistemą kaip visumą arba sustambintus jos sektorius.
Ekonomiką kaip visumą apibūdina šios pagrindinės charakteristikos:
1. Nedarbo lygis;
2. Infliacijos lygis;
3. Darbo našumo lygis;
4. Palūkanų normos lygis;
5. Valstybės biudžeto būsena;
6. Užsienio prekybos būsena.
Ekonomistai analizuoja šalies kaip visumos ekonominį vystymąsi, lygina su kitų šalių ekonominiais rodikliais, ypatingą dėmesį skirdami laiko veiksniui.
Makroekonominės analizės tikslas – ne tik ekonominių procesų aiškinimas, bet ir ūkio raidos prognozavimas bei ekonominės politikos tobulinimas.
Prognozavimas būtinas, nes turint palyginti tikslias ekonomines prognozes galima imtis priemonių, minimizuojančių nuostolius.
Monetarine ir fiskaline politikomis ekonomikos kitimą galima veikti irr teigiama, ir neigiama linkme.“ Kauno technologijos universitetas 2002 m. 22 p.
Makroekonomika, analizuodama ekonomiką kaip visumą, neprieštarauja mikroekonomikai, kuri nagrinėja ūkinių vienetų veiklą.
Tai dvi ekonomikos mokslo disciplinos, turinčios skirtingus savo tyrimo objektus. Makroekonomikos nagrinėjami reiškiniai ir procesai susiformuoja sąveikaujant daugybei namų ūkių ir įmonių, todėl mikroekonomika ir makroekonomika glaudžiai susijusios. Analizuojant ekonomiką kaip visumą, būtina atsižvelgti į atskirų ekonomikos elementų sprendimus. Pavyzdžiui, nustatant namų ūkio vartojimo veiksmus, labai svarbu išanalizuoti šeimų būsimojo vartojimo ir taupymo apimties sprendimus. Todėl makroekonomikos rodikliai yra kintamųjų suma, sąąlygojama namų ūkio ar įmonių sprendimų, arba galima teigti, kad makroekonomikos rezultatai sukuriami mikroekonomikos lygiu.“ Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė Z., Zaicev S. „Ekonomikos teorijos pagrindai“ 12-13
„Makroekonomikos specialistai savo darbe plačiai naudoja statistiką. Kiekvienoje šalyje nuolat tiriama atskirų as

smenų, įmonių ekonominė veikla, gaunamos jų pajamos, paklausos struktūra, kainų lygis. Pagal gautus duomenis apskaičiuojami įvairūs statistiniai rodikliai, nusakantys ekonomikos būseną. Todėl ekonominė politika, vertindama ekonominius reiškinius ir taikydama įvairias vyriausybės ekonomines priemones, remiasi makroekonomikos specialistų pagalba. Pagrindiniai makroekonomikos rodikliai yra šie:
1. BNP, BVP
2. Infliacija
3. Vartojimo kainų indeksai
4. Nedarbo lygis
5. Valstybės biudžetas
6. Užsienio prekyba
7. Investicijos
Makroekonominiai rodikliai ieško atsakymų, kaip daugiau sukurti darbo vietų, plėsti prekių gamybos bei paslaugų mastą.
Makroekonomika įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos kilimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tikslai.

Darbo tikslas
Išsiaiškinti 1999-2003 m. makroekonominius rodiklius Lietuvoje.

Darbo uždaviniai
Aptarti pagrindinius makroekonominius rodiklius;
Išsiaiškinti 1999-2003 m. makroekonomikų rodiklių tendencijas;
Atskleisti makroekonominių rodiklių įtaką bei pasekmes Lietuvos ekonomikai;
Metodai
Mokslinės literatūros analizė, makroekonominių rodiklių analizė 1999-2003 m.

1. Makroekonominiai rodikliai

1.1 Nacionalinis produktas

Nacionalinis produktas (NP) – tai pinigais išreikšta vertė prekių ir paslaugų, kurias pagamina šaalis per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai per metus).
Gamindami daugiau prekių bei paslaugų, daugiau turime ir pajamų.
Bendrasis vidaus produktas – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje.
Iš esmės bendrasis vidaus produktas artimas bendrajam nacionaliniam produktui. Skirtingai nuo BNP, jis apskaitomas ne rinkos kainomis, bet gamybos veiksnių kaštais, kurių suma nustatoma sudedant pridėtinę vertę kiekvienoje šakoje ir įmonėje.
Bendrasis nacionalinis produktas – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių pe

er tam tikrą laikotarpį( paprastai per metus) rinkos kainų suma ; tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos.
Pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas(BNP).
BNP apskaičiuojamas sudedant visas išlaidas pirkti baigtoms prekėms ir paslaugoms. BNP sudaro vien baigtinių prekių ir paslaugų vertė.
Baigtinė prekė ir paslauga – tai ta, kuri pasiekia savo galutinį vartotoją, t.y. kuri nebėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar paslaugai pagaminti.
Esant šiuolaikiniam gamybos specializavimosi lygiui, dauguma įmonių ir firmų gaminamų produktų pereina per kelias gamybos ir vartojimo stadijas, kol jų vartojimas baigiasi baigtinio produkto sukūrimu ar baigtinės paslaugos suteikimu.

1.2 Kainų indeksas

Pinigų „vertės“ pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo kainų lygio pokyčiais. Todėl infliacijos lygiui įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai.
Tikriausiai nėra sudėtingesnio, visiems opaus klausimo, kaip kainų augimas. Realiame gyvenime kainos, nuolat kinta: vienos prekės brangsta, kitos – pinga, be to, šie procesai vyksta netolygiai. Todėl, nustatant kainų pasikeitimą, būtina žinoti bendrąjį kainų lygį.
Bendrasis kainų lygis – tai vidutinis kainų lygis, nustatomas, pasitelkus kainų indeksą.
Indeksas – tai vieno reiškinio dviejų būsenų palyginimo rodiklis.
Kainų indeksas – kainų pokyčių esamuoju laikotarpiu rodiklis, apskaičiuojamas kaip bazinio ir lyginamojo laikotarpio santykis.
Kainų indeksu galima:
1) nustatyti įmonių ekonominių procesų pokyčius.
2) apskaičiuoti įvairių veiksnių įtaką ekonominių procesų pokyčiuose.
3) ekonominius procesus palyginti ne tik su praėjusiu laikotarpiu, bet ir su kita valstybe, bei su normatyviniais rodikliais.
4) jeigu indeksų reikšmės ap

pskaičiuojamos kiekvieniems metams iš eilės, tuomet galima atlikti lyginamąją jų kitimo analizę.
Kai kainų indeksas analizuojamu laikotarpiu viršija bazinių metų lygį (>100%), tuomet galima daryti išvadą, kad kainų lygis per šį laikotarpį padidėjo. Kai kurių indeksas sumažėja palyginti su bazinių metų lygiu (100 %), tuomet – kainų lygis šalyje mažėja.
Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai vartojamas vartotojų kainų indeksas – CPI. Jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Infliacijos tempams įvertinti naudojamos ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos, skaičiuojamos kartą per metus, nustatant realųjį BVP. Infliacijos tempai įvertinami ir kitais būdais. Vienas jų – infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus.
Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir taisyklė „70“. „Taisyklės 70“ esmė tokia: skaičius 70, dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo, išreikšto procentais.
Vartotojų kainų indeksas (VKI) – rodiklis, rodantis vartojimo prekių ir paslaugų, kurias įsigyja, už kurias sumoka ir kurias namų ūkiai panaudoja tiesiogiai patenkinti vartojimo poreikius, vidutinį kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį.
Kai didėja gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų kainos, tai aišku, didėja ir žmonių išlaidos. Todėl nenuostabu, kad kainų defliatorius ir vartojimo prekių indeksas kinta analogiškai, ypač jei stebime ilgesnį laikotarpį.

1.3 Infliacija

„Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų. Ji pasireiškia prekių kainų ki

itimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais metais, ji tebėra aktuali.
Infliacija – yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu.
Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų, kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios.
Dabar pastebima bendra pasaulinė infliacijos mažėjimo tendencija, taip pat ir besivystančiose šalyse. Pagrindinė infliacijos mažėjimo tempų priežastis yra ekonomikos globalizacija iš tarptautinių finansų rinkų egzistavimas. Kai kurie ekonomistai mano, kad tuomet, kai pinigų rinka bus visiškai globalizuota ir kai valiuta cirkuliuos tik kaip elektroniniai pinigai, svarbiausios infliacijos sąlygos išnyks.
Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir„matoma“ išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais. Dėl to dažniausias didėja deficito mastai, gali būti įvedami talonai ir t.t. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.
Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojanti infliacija ir hiperinfliacija.
Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji, saikinga infliacija. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3 -7 proc. per metus o dabartiniu metu 1 -3 procentai. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta.
Šuoliuojanti infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomistai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25 -30 proc. per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta.
Hiperinfliacija – tai infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais. Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto Filipo Kagano apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50 proc. per mėnesį.
Visuomenė labai jautriai reguoja į kainų kilimą, todėl čia neišvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, t.y. realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga.
Nustatyti infliacijos priežastys nelengva. Ji – visos ekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje.
Infliacijai mažinti ir kitoms problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas – mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis, stengiantis jas pašalinti.
Be to, ji turi padėti švelninti ir neigiamos infliacijos padarinius.
Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:
1. Pajamų indeksavimas.
2. Infliacijos kontrolė (darbo užmokesčio ir kainų kontrolė).
3. Antiinfliacinė politika.
Pajamų indeksavimas – pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui. Tuo atveju indeksuojamas darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, palūkanos ir t. t. Tai savotiškas pajamų apdraudimas, kurio
tikslas – prisitaikyti prie infliacijos išmokti gyventi kartu su ja ir kompensuoti žalą, kurią patiria dėl infliacijos dauguma žmonių.
Pajamų indeksavimas dažniausiai būna dalinis. Bendra išvada galėtų būti tokia: indeksavimas infliacijos problemos išspręsti negali, jo paskirtis kita.
Infliacijos kontrolė – tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, pradedant gana švelniomis ir baigiant griežtokomis formomis.
Dažniausiai taikomi du kontrolės būdai.
Pirma, nustatomos aukštutinės darbo užmokesčio ir kainų kilimo ribos, t. y. leistinas jų kilimo tempas.
Antra, visiškai sustabdomas jų kilimas, „įšaldant“ darbo užmokestį ir kainas. Ir darbo užmokesčio bei kainų „įšaldymas“, ir jų kilimo tempų reguliavimas yra tiesioginiai infliacijos tramdymo būdai.
Infliacijos kontrolė vertinama prieštaringai. Daugelio šalių praktika parodė, kad tai sukelia tik labai trumpalaikį teigiamą poveikį.
Bendra išvada: darbo užmokesčio ir kainų kontrolė nėra pakankamai efektyvios ir gali būti vertinamos kaip išorinės, „kosmetinės“ priemonės.
Antiinfliacinė politika – tai fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti (Jakutis A., Petraškevičius V., Steponavičius A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai 2002 Kaunas 222-224 p.).

1.4 Nedarbo lygis

Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir jo socialinės padėties, visavertiškumo ir pasitenkinimo savimi pagrindas.
Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (16 metų) užimti gyventojai ir bedarbiai.
Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančių ūkininkų ūkiuose, bei atliekantys karinę tarnybą.
Darbingi gyventojai ne visuomet turi darbą. Yra ir darbingų neturinčių darbo ir jo ieškančių, t. y. bedarbių.
Bedarbiai – tai nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymui.
„Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Nedarbo problema yra partinių ir ekonominių diskusijų objektas. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastį, makroekonominius ir makroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.“ Kauno technologijos universitetas 2000 Makroekonomika 2000 Kaunas.
Nedarbui apibūdinti naudojami įvairūs rodikliai. Plačiausiai naudojamas ITO specializacijoje Tarptautinėje darbo organizacijoje, nedarbo lygis.
Nedarbo lygis – tai nedirbančios darbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, bet nerandančios tinkamo darbo, santykio su visa darbo jėga procentine išraiška.
Trumpalaikiai nedarbo lygio svyravimai yra tiesiogiai susiję su ekonomikos raida: gamybos apimties sumažėjimas nesukelia nedarbo lygio didėjimą, o gamybos apimties padidėjimas – atvirkščiai, mažina nedarbo lygį. Todėl gamybos apimties kitimo analizė glaudžiai susijusi su nedarbo lygio svyravimų tyrimu.
Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą.
Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos struktūros pokyčiai. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą.
Kai kurie žymūs teoretikai, pavyzdžiui, mano, kad nedarbo pašalpas reikia mažinti norint paskatinti bedarbius spartinti darbo paieškas.
Pirmiausia taip yra todėl, kad dalis darbo netekusių asmenų, nusivilia darbo paieškomis ir jau nebėra darbo jėga. Dėl to visuomenė praranda jų uždarbius ir pajamų mokesčius, kuriuos jie būtų mokėję dirbdami.
Antra, nuosmukio metu žymiai sumažėja viršvalandinio darbo, o tada sumažėja darbuotojų pajamos. Trečia, sumažėja verslininkų pelnas, jei firmos pasilieka darbuotojus, kurie nuosmukio metu faktiškai nereikalingi. Ketvirta, vyriausybė patiria nuostolių, kadangi sumažėja įplaukos į valstybės iždą. Tuo tarpu valstybės transferinės išmokos, padidėjus nedarbui, išauga.
Svarbų vaidmenį mažinant nedarbą vaidina smulkaus ir vidutinio verslo organizavimas ir skatinimas. Papildomų darbo vietų kūrimas tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu (Kauno technologijos universitetas 2000 m. Kaunas 61-62 p.).

1.5 Investicijos

Investicijos – tai firmų išlaidos naujoms įmonėms statyti, įrengimams pirkti, gatavų prekių atsargoms papildyti.
Investicinės išlaidos – tai:
a) privačių firmų išlaidos mašinoms, įrengimams, gamybiniams pastatams;
b) gyvenamųjų namų statybos išlaidos;
c) prekių likučių pasikeitimai.
Pagal kilmę investicijos gali būti vidaus ir išorinės( užsienio kapitalo).
Firmų investicijos vadinamos bendrosiomis privačiomis vidaus investicinėmis išlaidomis.
Bendrosios privačios vidaus investicijos – tai visos per metus pagamintos investicinės prekės, neatsižvelgiant į jų paskirtį. Šios investicijos pagal paskirtį susideda iš dviejų dalių: atstatymo investicijų ir grynųjų privačių vidaus investicijų.
Atstatomosios investicijos( amortizacija) – investicijos, atstatančios nusidėvėjusias darbo priemones.
Grynosios privačios vidaus investicijos skirtos naujoms papildomoms darbo priemonėms įsigyti.
Atstatomosios investicijos kompensuoja amortizaciją, t.y. kapitalo vertės sumažėjimo dėl pasenimo ir nusidėvėjimo, ir užtikrina pagrindinio kapitalo nusidėvėjimo atstatymą.
Grynosios privačios vidaus investicijos kapitalą padidina.” Makroekonomika 2000 Kaunas 80-81psl.
“Vyriausybės išlaidos – tai centrinės ir vietinės valdžios institucijų išlaidos baigtinėms prekėms ir paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti ir naudoti. Šios išlaidos susideda iš dviejų dalių:
a) išlaidų esamajam vartojimui, valstybės finansuojamose įstaigose ir organizacijose:
b) investicinių išlaidų.
Kai gamintojai padidina savo kapitalą tam tikra suma, tada padidėja pajamos, žmonės suvartoja daugiau prekių, pagreitėja nacionalinio produkto ir pajamų apytaka, vadinasi investicijos stimuliuoja nacionalinio produkto bei pajamų augimą.

1.6 Importas ir eksportas

Nagrinėdami ekonomikos modelį, įvertiname ir užsienio sektoriaus išlaidas – prekių ir paslaugų grynąjį eksportą.
Grynasis eksportas – tai šalies eksporto dalis, viršijanti importą, tai skirtumas tarp viso metų eksporto ir importo.
Eksportas – tai prekės ir paslaugos, pagamintos šalyje, bet parduotos užsienyje.
Prekių ir paslaugų eksportas yra svarbus dviem atžvilgiais:
1. Kartu su importu jį sudaro šalies mokėjimų pusiausvyra, kad galėtų mokėti už importą užsienio valiuta.
2. Eksportas turi įtakos nacionalinio produkto apyvartai, padeda gauti tikrąsias pajamas.
Importas – tai prekių, paslaugų ir pagrindinio kapitalo įvežimas iš užsienio.
Prekių ir paslaugų importas yra svarbus dviem atžvilgiais:
1. Kartu su eksportu jis sudaro šalies prekybos balansą, t.y. importą finansuoja eksportas; taip palaikomas pajamų ir produkcijos apimties lygis.
2. Importas neturi įtakos nacionalinio produkto apyvartai, padeda sumažinti tikrąsias pajamas ir apimtį.
Viso pasaulio mastu bendras importo kiekis lygus bendram eksporto kiekiui.
Importas yra svarbus visuminių išlaidų komponentas. Importo ir eksporto kiekis priklauso nuo kainų pas mus ir užsienyje. Kai sąlygos skirtingos, kainų lygio pakalimas mūsų šalyje padidins importą ir sumažins eksportą. Kartu sumažės grynojo eksporto kiekis šalies visuminėje paklausoje. Vadinasi, importo kainų lygio pakilimas šalyje sumažins vidaus prekių ir paslaugų visuminę paklausą. Ir atvirkščiai, kainų lygio sumažėjimas sąlygoja importo sumažėjimą ir padidina eksportą, kartu padidindamas grynojo eksporto kiekį šalyje (A. Jakutis, V.Petraškevičius “Ekonomikos teorijos pagrindai” 159psl.).

1.7 Fiskalinės politikos esmė

“Fiskalinė politika” – biudžetines politikos dalis, susijusi su valstybinio biudžeto pajamų formavimu, remiantis mokesčių sistema. Fiskalinė politika gali būti panaudojama, norint stabilizuoti ekonomiką. Pagrindinės fiskalinės politikos tikslas – nedarbo arba infliacijos panaikinimas.
Kai egzistuoja nuosmukis( paklausos sumažėjimas), reikalinga ekspansinė ( ekonominės plėtros) fiskalinė politika. Ją sudaro didėjančios vyriausybės išlaidos arba mažesni mokesčiai, ar jų kombinacija. Jei biudžetas būtu subalansuotas iš pat pradžių, fiskalinė politika turėtų judėti vyriausybės biudžeto deficito kryptimi nuosmukio metu.
Fiskalinė politika yra ne kas kita , kaip biudžeto politika. Jos bene pagrindinis klausimas yra biudžeto balansas.
Biudžetas – tai ataskaita, kuri rodo:
a) praėjusių metų valstybės pajamas ir išlaidas;
b) planuojamas pajamas ir išlaidas kitais metais.
Jei vyriausybė nori paveikti visuminę paklausą ir sušvelninti paklausos kitimo sukeltą nacionalinio produkto gamybos cikliškumą, ji turi formuoti deficitinį arba perteklinį biudžetą, priklausomai nuo situacijos.
Biudžeto deficitas turės būti padengtas skolinimusi. O jeigu vyriausybė nori sumažinti visuminę paklausą prekėms ir paslaugoms, bijodama infliacijos, ji sieks biudžeto pertekliaus, t.y. išleisti mažiau savo pajamų, gautų iš mokesčių. Tai sumažins ekonomikos perkamosios galios lygį apskritai.
Biudžeto balansas – tai skirtumas tarp visų vyriausybės pajamų ir visų jos išlaidų.
Biudžeto balansas gali būti trejopas:
a) subalansuotas biudžetas – kai jo pajamos lygios išlaidoms
b) biudžeto perteklius – lėšų kiekis, kuriuo valstybės pajamos viršija išlaidas;
c) biudžeto deficitas – lėšų kiekis, kuriuo valstybės išlaidos viršija pajamas.
Subalansuotas biudžetas rodo, koks būtų biudžeto deficitas ar perteklius, jeigu metus ekonomika funkcionuotu visiško užimtumo sąlygomis.
Paklausos sąlygojama infliacija reikalauja vyriausybinių fiskalinių veiksmų, kurie gali suformuoti biudžeto perteklių. Tačiau antiinfliacinis tokio poveikio efektas priklauso nuo to, kaip vyriausybė jį naudos.
• skolos sumažinimas – kai vyriausybė turi neapmokėtą skolą, logiška, kad ji turėtų naudoti perteklių skolai sumažinti. Tačiau taip gali būti sumažintas ir antiinliacinis poveikis.
• Rezervavimas. Vyriausybė gali pasiekti didesnį antiinfliacinį poveikį paprasčiausia išimdama šias perteklines sumas, taip pristabdant, bet kokį jų tolesnį naudojimą. Tai reiškia, kad vyriausybė išima kai kurių dydžių perkamąją galią iš bendro išlaidų ir pajamų srauto ir rezervuoja ją.
Yra du skirtingi būdai, kuriais vyriausybė gali finansuoti deficitą:
• Parduodama obligacijas ir iždo vekselius
• Spausdindama naujus pinigus.
Poveikis visuminėms išlaidoms abiem atvejais skirtingas. Galima padaryti išvadą, kad naujų pinigų leidimas yra geresnis deficitų išlaidų finansavimo būdas, negu skolinimasis (Makroekonomika. KTU . 2002 . 186-188psl.).

2.Makroekonominių rodiklių analizė už 1999m – 2003m.

2.1 Bendrojo vidaus produkto ir bendrųjų nacionalinių pajamų analizė

Bendrasis vidaus produktas (BVP)- tai galutiniam vartojimui šalies viduje pagamintų ir suteiktų prekių ir suteiktų paslaugų vertė rinkos kainomis per nagrinėjamą laikotarpį.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis 1999m. Lietuvoje sukurta prekių ir paslaugų už 43,4 mlrd. Lt veikusiomis kainomis. 2000 m.- 45,5 mlrd. Lt, 2001 m. – 48,4mlrd. Lt, 2002 m.- 51,6 mlrd Lt, 2003 m.-56,2 mlrd Lt.
BVP augimas- palyginamosiomis kainomis išreikšto BVP pokytis per nurodytą laikotarpį procentais. BVP augimas skaičiuojamas ketvirčiui, pusmečiui, metams.
Didelę įtaką Lietuvos ekonomikai padarė 1998 m. antrame pusmetyje prasidėjusi Rusijos krizė. Nemažai įmonių iš įvairių pramonės sektorių prarado rytų rinkas. Prekybos perorientavimas iš rytų į vakarus užėmė nemažai laiko ir kainavo nemažai lėšų. Visa tai smarkiai sulėtino Lietuvos ūkio augimą. BVP augimo prognozes 1999 m. teko sumažinti iki 0,3-1,3%. Tačiau dauguma ekspertų mano, kad sunkiausias periodas nuo Rusijos krizės pradžios Lietuvos ekonomikai buvo 1999 m. pirmas pusmetis. Tikimasi, kad Lietuvos ekonomika įveikė lūžio tašką ir 1999 m. antrajame pusmetyje įžengė į atsigavimo stadiją. 2000 m. buvo prognozuojamas 3,8%, o 2001 m. 4,9% BVP augimas.
2000 m. Lietuvos ekonomika ėmė atsigauti. Ekspertų nuomone, BVP augimo vidurkis sudarė 2,2 proc. LSD duomenimis, 2000m. augo beveik visos ekonominės veiklos. Lietuvos pramonė pardavė produkcijos 7 proc. daugiau nei 1999 m., žemės ūkyje pagaminta 2 proc. daugiau produkcijos; mažmeninė prekyba išaugo 12,2 proc. (Lietuvos makroekonominių rodiklių tyrimas 2000/2001, psl. 20-21)
2001 m. pirmąjį pusmetį galutiniam vartojimui šalies viduje buvo pagaminta prekių ir suteikta paslaugų už 22,8 mlrd. Lt veikusiomis kainomis. Palyginus su tuo pačiu 2000 m. laikotarpiu, realus BVP (palyginamosiomis 1995 kainomis) išaugo 5,1 proc. ir sudarė 14 mlrd. Lt.
Daugiausia pridėtinės vertės buvo sukurta išgaunamojoje ir apdirbamojoje pramonėje (23 proc.) bei prekyboje (14 proc.) darė didžiausią įtaką pirmojo pusmečio BVP augimui. BVP plėtrą labiausiai stabdė siaurėjančios transporto, sandėliavimo ir ryšių paslaugos (-2 proc.) bei mažesnis pridėtinės vertės sukūrimas žemės ūkyje (-8 proc.).
BVP struktūros vertinimas išlaidų metodu rodo, jog didžiausios įtakos ekonomikos augimui turėjo augantis namų ūkių vartojimas ir eksportas. Namų ūkiai, nepaisant menkai didėjančių pajamų, vartojimui išleido 4,6 proc. daugiau nei per pirmąjį 2000 m. pusmetį. Prekių ir paslaugų eksportas per metus išaugo 18,4 proc. Prie ekonomikos augimo taip pat prisidėjo bendrosios vidaus investicijos, kurios per šešis šių metų mėnesius padidėjo 8,2 proc.(Lietuvos makroekonominių rodiklių tyrimas 2001-2002 psl. 10).
2000m. eksporto apimtys padidėjo 28,1 proc. Benzino eksportas išaugo daugiau nei dvigubai. Daugiausia prekių Lietuvos įmonės pardavė Latvijoje ir Vokietijoje. 2000 m. į Latviją eksportuota net 41 proc. visų užsienyje parduotų mineralinių produktų.
2000 m. daugiausia prekiauta su ES šalimis: eksportas į ES šalis per metus padidėjo 21,7 proc., importas iš jų- 6,7 proc. Prekyboje su NVS šalimis daug sparčiau augo importas- net 49 proc. Eksportas į NVS šalis išaugo 18 proc. 2000 m. sustiprėjo atskirų interesų grupių žemės ūkyje veikla, kuri daugiausia pasireiškė periodiškomis protesto akcijomis.
Patikslintais nacionalinių sąskaitų duomenimis, bendrasis vidaus produktas (BVP) 2001 m., palyginti su 2000 m., išaugo 5,9 proc. (ketvirtąjį ketvirtį- 7,9 proc.) ir sudarė 48379 mln. Lt (ketvirtąjį ketvirtį- 12446 mln. Lt) veikusiomis kainomis. Vienam šalies gyventojui per metus tenkanti BVP dalis siekė 13897 Lt.
7,9 proc. išaugo prekes gaminančių ir paslaugas teikiančių veiklos rūšių, kartu sudėjus, pridėtinės vertės apimtis, išskyrus žemės ūkio, žuvininkystės ir valstybės valdymo sektorių. Šių veiklos rūšių apimtis sumažėjo atitinkamai 6,9 proc., 10,3 proc. ir 0,9 proc. (bendrosios pridėtinės vertės struktūroje jos sudarė 13,1 proc.).
Apdorojus įmonių ir įstaigų metines ataskaitas buvo patikslinti metiniai ir ketvirtiniai 2000 m. BVP duomenys. Jie turėjo įtakos ir 2001 m. ketvirtiniams BVP rezultatams. 2000 m. BVP nominali vertė sumažėjo dėl to, kad per metus buvo išduota perpus mažiau patentų. BVP sudarė 45526 mln. Lt. Augimo tempas, palyginti su 1999 m., taip pat šiek tiek sumažėjo ir siekė 3,8 proc. (ankstesnis- 3,9 proc.). (Statistikos departamentas, informacinis leidimas, Vilnius, 2002 m. kovo 29 d.).
Nuo 2001 metų bendrasis vidaus produktas, eliminavus sezoninius svyravimus, palyginti su ankstesniu ketvirčiu nuolat didėjo. Per ketvirtį bendrasis vidaus produktas didėjo vidutiniškai 2 procentais.
Statistikos departamentas praneša, kad 2002 m. visų apskričių bendrojo vidaus produkto (BVP) apimtis, skaičiuojant vienam gyventojui, išaugo.
Atskirų regionų indėlis į šalies BVP labai skirtingas. Kaip ir ankstesniais metais, lyginant vienam gyventojui tenkančią BVP dalį su šalies vidurkiu, lyderių pozicijų neužleidžia Vilniaus(143,6 proc.) ir Klaipėdos (108,7 proc.) apskritys. Šiose apskrityse BVP vienam gyventojui augo sparčiausiai. Spartų augimą Vilniaus apskrityje lėmė 16,2 proc. išaugę statybos ir 37,2 proc. transporto ir ryšių veiklos sričių rezultatai. Klaipėdos apskrityje ypač sparčiai plėtojosi žuvininkystės veikla. Šios veiklos įmonių pridėtinė vertė išaugo beveik du kartus. Kitų apskričių ekonomikos augimas buvo lėtesnis. Keturiose apskrityse (Alytaus, Marijampolės, Šiaulių ir Tauragės) sukurto BVP vienam gyventojui dalis vis dar sudaro iki 80 proc. šalies vidurkio.
Rezultatai rodo, kad skirtumas tarp Vilniaus ir kitų regionų 2002 m. nesumažėjo. Vilniaus apskrityje BVP vienam gyventojui, kaip ir 2001 m. daugiau kaip du kartus viršija Marijampolės, Šiaulių ir Tauragės apskričių lygį. (Statistikos departamentas, informacinis pranešimas, 2003 m. lapkričio 28 d.).

1 grafikas
Šaltinis. www.std.lt

Remiantis turimais statistiniais duomenimis ir ekonometriniais modeliais, 2003 metais bendrasis vidaus produktas siekė 56179 milijonus litų veikusiomis kainomis, padidėjo 8,9 proc. 2003 metais daugiau bendrosios pridėtinės vertės sukurta beveik visose ekonominės veiklos rūšyse. Labiausiai, palyginti su 2002 metais, pridėtinė vertė augo pramonėje, statyboje, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Šių veiklos rūšių įmonėse sukurtos pridėtinės vertės padidėjimas sudarė 81,2 proc. bendrosios pridėtinės vertės prieaugio. Panaši padėtis buvo ir 2001 metais, o 2002 metais pridėtinės vertės didėjimas buvo pasiskirstęs tolygiau.
Per ketvirtąjį 2003 metų ketvirtį veikusiomis kainomis sukurta 14758 milijonai litų bendrojo vidaus produkto. Realiai bendrasis vidaus produktas, palyginti su tuo pačiu 2002 m. laikotarpiu, padidėjo 10,6 proc. Ketvirtąjį ketvirtį sparčiausiai padidėjo pridėtinė vertė pramonės, statybos ir prekybos įmonėse.
2003 metais vienam šalies gyventojui teko 15879 litai bendrojo vidaus produkto. Tai 9,6 procento daugiau nei ankstesniais metais (skaičiuojant palyginamosiomis kainomis), ketvirtąjį ketvirtį vienam gyventojui teko 4277 litai bendrojo vidaus produkto ir tai 11,2 proc. daugiau nei prieš metus.
Remiantis turimais statistiniais duomenimis Bendrasis vidaus produktas lyginant nuo 1999 m. iki 2003 m. išaugo nuo 43359 iki 66179 mln. litų. 1999 metais BVP, skaičiuojant 2000 metų palyginamosiomis kainomis sumažėjo 1,7 proc., atitinkamai 2000 metais padidėjo 3,9 proc. Didelės įtakos Lietuvos ekonominiam smukimui 1999 metais turėjo Rusijos krizė. Tai buvo labiausiai pastebima 1999 m. pirmąjį pusmetį.

1 lentelė
Lietuvos BVP 1999-2003 metais

Iš viso Tenka vienam gyventojui

Veikusiomis kainomis, mln. Lt Palyginamosiomis 2000 m. kainomis Veikusiomis kainomis, mln. Lt

Palyginamosiomis 2000 m. kainomis

Mln. Lt a) b) Mln. Lt a) b)
1999 43359 43810 -1,7 – 1,7 12303 12431 -1,0 -1,0
2000 45526 45526 3,9 3,9 13009 13009 4,7 4,7
2001 48379 48429 6,4 6,4 13897 13911 6,9 6,9
2002 51643 51704 6,8 6,8 14887 14904 7,1 7,1
2003 56179 56716 9,7 9,7 16264 16420 10,2 10,2
Šaltinis: Statistikos departamentas

a) palyginti su ankstesniu laikotarpiu
b) palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu

Bendrosios nacionalinės pajamos 1999 m. sudarė 41577,3 mln. litų ir kasmet augo. 1999-2003 metų bendrosios nacionalinės pajamos pateiktos 2 lentelėje.

2 lentelė
Bendrosios nacionalinės pajamos

1999 2000 2001 2002
Bendrasis vidaus produktas 1 42608,3 44697,8 47497,7 50758,2
Kompensacija dirbantiems iš užsienio 2 5,8 190,7 304,4 275,6
Kompensacija dirbantiems užsieniui 3 180,4 147,3 112,6 95,6
Dividentai, palūkanos iš užsienio 4 453,4 551,3 518,4 432,2
Dividentai, palūkanos užsieniui 5 1309,6 1369,8 1429,0 1269,3
Bendrosios nacionalinės pajamos 6=1+2-3+4-5 41577,3 43922,7 46778,9 50101,1

2 grafike palyginsiu bendrąjį vidaus produktą ir bendrąsias nacionalines pajamas veikusiomis kainomis

2 grafikas

BVP ir BNP palyginimas veikusiomis kainomis

Šaltinis. www.std.lt

2.2 Vartojamų prekių kainų indekso analizė

Lietuvos statistikos departamentas infliaciją skaičiuoja vartojimo kainų indekso metodu, kuomet lyginamos fiksuoto prekių ir paslaugų krepšelio kainos ataskaitiniu ir baziniu laikotarpiu. Pagrindinis šiame tyrime ir LSD naudojamų kainų pokyčių vertinimų skirtumas yra tas, kad LLRI tyrimo ekspertai prašomi nurodyti ne prekių ir paslaugų krepšelio vidutinio kainų pokytį, bet, remiantis savo patirtimi ir visa rinkos teikiama informacija, nurodyti bendrą vartojimo paslaugų ir prekių kainų vidutinio lygio pokytį.

Vartotojų kainų pokyčiai, proc.

3 grafikas

2.3 Infliacijos ir nedarbo lygio analizė

Infliacija paprastai apibrėžiama kaip žymus ilgalaikis prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas. LLRI tyrimo dalyvių nuomone, 2000m. infliacija vidutiniškai sudarė 2,3proc. LSD duomenis, nuo 1999 m. gruodžio mėn. infliacija sudarė 2,4 proc. Kaip ir anksčiau, LLRI tyrimo respondentų pateikti infliacijos vertinimai yra didesni už LSD apskaičiuotą infliacijos dydį.

Lietuvos metų infliacija,%

4 grafikas

Infliacija paprastai apibrėžiama kaip žymus ilgalaikis prekių ir paslaugų kainų lygio kilimas. LLRI tyrimo dalyvių nuomone, 2000m. infliacija vidutiniškai sudarė 2,3proc. LSD duomenis, nuo 1999 m. gruodžio mėn. infliacija sudarė 2,4 proc. Kaip ir anksčiau, LLRI tyrimo respondentų pateikti infliacijos vertinimai yra didesni už LSD apskaičiuotą infliacijos dydi.
LLRI tyrimo respondentų nuomone, 2001 infliacija Lietuvoje siekė 3,4 proc. ekspertai buvo linkę prognozuoti kainų augimą 2001 m., o jų pateiktos prognozės visiškai sutampa su ankstesnio tyrimo prognozėmis. Bendra visų metų tendencija 2001m., lyginant su 2000m., infliacija augs. Be jau minėtų priežasčių, t.y. galimo infrastruktūros paslaugų kainų kilimo, šiuos rodiklius galėjo sąlygoti euro kurso JAV dolerio atžvilgiu augimas bei kai kurių mokesčių (pvz.: akcizo dujos) padidėjimas. Atsigaunant ekonomikai tikėtinas ir vidaus paklausos augimas, kuris ateityje gali tapti pagrindiniu infliacijos šaltinių. LLRI tyrimo dalyvių nuomonė, 2002m. infliacija padidėjo nei 2001m. ji sudarė vidutiniškai 3,9 proc. LLRI tyrimo dalyvių nuomone nuo 2002 m. vidurio iki 2003 m. vidurio ir vidutiniškai bus lygus 4,3 proc. Pastebėtina, jog prognozuojami stabilūs gamintojų kainų lygio augimo tempai. (Makroekonominių rodiklių tyrimas 2002 -2003 m.)

Pagal Statistikos departamento duomenis 1999 m. infliacija, palyginti su ankstesnių metų gruodžio mėn. sudarė 0,3 % , 2000 m. – 1,4 %, 2001 m. – 2,0 %, 2002 m. – – 1,0 %, o 2003 m. – – 1,3 %. (5 grafikas).

5 grafikas

Infliacija (palyginti su ankstesnių metų gruodžio mėn.) %

Šaltinis. www.std.lt

Šiuo metu nedarbo lygis Vakarų šalyse sudaro ~ 6% nuo civilinės darbo jėgos. Todėl, jei nedarbo lygis neviršija 6% nuo civilinės darbo jėgos, sakoma, kad šalyje yra visiškas užimtumas. Visiškas užimtumas nereiškia, kad nėra darbo.

Nedarbo lygis, proc.

6 grafikas

Pasvėrus nedarbo lygio reikšmes didmiestyje ir mieste pagal gyventojų skaičių proporcijas, vidutinis nedarbo lygio įvertis yra 11.6 proc. LLRI tyrimo dalyvių nurodomas vidutinis nedarbo įvertis Lietuvoje yra pastebimai didesnis už oficialųjį, kuris remiasi Darbo biržos duomenimis. Pastarasis 1999m. liepos mėn. buvo lygus 7.8 proc.
LSD taip pat atlieka darbo jėgos atrankinius tyrimus. Pastarųjų rezultatai yra žymiai artimesni LLRI tyrimo ekspertų vertinimas, nei Darbo biržos teikiami duomenys. Pavyzdžiui, 1999m. gegužės mėn. LSD paskelbė savo tyrimo duomenis, pagal kuriuos nedarbo lygis Lietuvoje buvo lygus 13.0 proc. (Giriūnas V., Nedarbo sumažėjo 1999m., p. 11)
Kaip pripažįsta LSD, bedarbių Lietuvoje yra 2-3 kartus daugiau, nei registruota darbo biržose. (Misiūnas A., Vartojimo., 1999m. p.8.) Atsižvelgiant į tai, jog LLRI tyrimo dalyviai nevertina nedarbo kaime, pastarųjų vertinimai yra gana artimi oficialiems darbo jėgos tyrimams.
Lyginant su ankstesnio tyrimo virinimais 2000m. pirmajam pusmečiui, nedarbo lygis ir mieste, ir didmiestyje beveik nepakito. Įvertinus nedarbo lygio reikšmes didmiestyje ir mieste pagal gyventojų skaičiaus proporcijas, vidutinis nedarbo lygio įvertis yra 14.1 proc. Kaip ir anksčiau, LLRI tyrimo dalyvių nurodomas vidutinis nedarbo lygio įvertis Lietuvoje yra didesnis už oficialųjį, kuris remiasi Darbo biržos duomenimis, nors šis skirtumas toliau mažėja. Darbo biržos duomenimis, nedarbo lygis 2000m. gruodžio mėn. pasiekė 12.6 proc. Metinis nedarbo lygis 2000m. buvo lygus 11.5 proc.

2.4 Tiesioginių ir užsienių investicijų analizė

1999 metų pirmojo pusmečio pabaigoje tiesioginės užsienio investicijos sudarė 6501 mln. Lt. 1999 metų tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui siekė 1838 Lt. Stambiausias privatizavimo sandoris buvo 60% valstybės dalies Lietuvos telekome pardavimas Amber teleholding/as konsorciumui. 1999-2000 metais tiesioginės užsienio investicijos didėjo tuo pačiu tempu kartu su greitai vykstančiu privatizavimo procesu.
Daugiausia buvo investuojama į išgaunamąją ir apdirbamąją pramonę (32%), didmeninę bei mažmeninę prekybą (23%), ryšius (18%), finansinį tarpininkavimą (12%). Daugiausia investicijų Lietuva sulaukė iš Švedijos (18,2%), JAV (14,5%), Suomijos (10,4%), Danijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos.
Neigiamas prekių ir paslaugų balansas 1999 m. pirmąjį pusmetį siekė- 15,5%.Tiesioginės užsienio investicijos 1999 m. liepos 1 d. sudarė 7467,5 mln. Lt.(1866,9 mln. USD), iš jų 1265,9 mln. Lt- tiesioginių užsienio investuotojų ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos. Vienam Lietuvos gyventojui teko 2019 Lt. Daugiausia investuota į apdirbamąją pramonę- 32,0%, prekybą-23,0%, pašto ir ryšių paslaugas-18,0%, finansinio tarpininkavimo įmones- 12% visų investicijų.(ukmin.lt.)
Lietuvoje nuolat ieškoma naujų būdų, kaip pritrakti daugiau užsienio investicijų ir sukurti jiems palankesnę investicinę aplinką.
2001 m. 10,6 proc. išaugo investicijų apimtis pagrindinio kapitalo formavimui (ketvirtąjį ketvirtį- 20,9 proc.).
Tiesioginės užsienio investicijos 2002 m. sausio m. 1 d. sudarė 10661,9 mln. Lt (3022,8 mln. eurų) ir per metus padidėjo 14,2 proc. (2001 m. sausio 1 d. buvo 9337,3 mln. Lt). Vienam Lietuvos gyventojui teko 3068 Lt (868 eurai) tiesioginių užsienio investicijų.
Pagrindinės šalys investuotojos- Danija (1982,9 mln. Lt, arba 18,6 proc.), Švedija (1720,6 mln. Lt, arba 16,1 proc.), Estija (1071,5 mln. Lt, arba 10,0 proc.), Vokietija (984,5 mln. Lt, arba 9,2 proc.) ir JAV (882,6 mln. Lt, arba 8,3 proc.). Per 2001 metus 80 proc. išaugo Estijos, 43 proc.- Vokietijos tiesioginės investicijos.
Daugiausiai investuota į apdirbamąją pramonę- 25,6 proc., prekybą- 20,4 proc., finansinio tarpininkavimo įmones- 19,9 proc., ryšių paslaugas- 14,7. visų tiesioginių užsienio investicijų. Per 2001 m. daugiausiai investuota į finansinio tarpininkavimo įmones. (Statistikos departamentas, informacinis pranešimas, Vilnius, 2002 m. kovo 29 d.).
Statistikos departamento pranešimu, tiesioginės užsienio investicijos 2003 m. spalio 1 d. sudarė 13290,52 mln. Lt (ir, palyginti su 2003 m. sausio 1 d., padidėjo 0,8 proc. Vienam Lietuvos gyventojui šiuo metu tenka 3852 Lt tiesioginių užsienio investicijų, o 2003 m. sausio 1 d. teko 3808 Lt.
Statistikos departamento duomenimis tiesioginės užsienio investicijos 1999 – 2003 metais pastoviai augo.

3 lentelė
Užsienio investicijos Lietuvoje 1999-2003 metais

1999 2000 2001 2002 2003
Tiesioginės užsienio investicijos, mln. Lt 6501 8252 9337 10662 13184
Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui 1838 2350 2678 3068 3808
Šaltinis: Statistikos departamentas

4 lentelė

Pagrindinės šalys investuotojos 1999-2003 metais

Tiesioginės užsienio investicijos, mln. Lt Investuotojų skaičius

2000 2001 2002 2003 2000 2001 2002 2003
Airija 231,3 110,4 74,5 27,7 55 33 28 21
Danija 801,0 1704,2 1982,9 2261,9 116 133 173 190
Estija 341,5 597,3 1071,5 1547,3 86 103 130 159
JAV 1103,2 917,5 882,6 1141,9 157 165 170 182
Jungtinė Karalystė 589,3 623,5 689,7 709,5 105 107 113 129
Liukcemburgas 295,3 316,6 269,3 155,4 13 16 18 19
Norvegija 314,8 397,2 399,2 388,5 59 69 85 117
Rusija 114,3 93,8 167,1 687,3 121 115 110 125
Suomija 872,1 562,9 619,4 814,7 89 95 120 131
Švedija 1443,9 1618,1 1720,6 2016,3 133 147 151 160
Šveicarija 456,2 452,1 342,6 373,6 38 43 44 38
Vokietija 632,0 689,3 984,5 1263,6 371 384 397 432
Šaltinis: Statistikos departamentas

Kaip galima matyti iš lentelės Airija daugiausia Lietuvoje investavo 2000 metais, 2001 metų jų investicijos sumažėjo ir paskui kasmet mažėjo, Liuksemburgo investicijos į Lietuvą taip pat su metais mažėjo. Rusijos investicijos Lietuvoje 2000 m. buvo tik 114,3 mln. Lt, o 2003 metais jau išaugo iki 687,3 mln. Lt. Kitų šalių investicijos į Lietuvą su kiekvienais metais didėjo.

2.5 Prekių ir paslaugų eksporto ir importo analizė

Lietuva pasiekė ne mažų laimėjimų perorientuodama užsienio prekybą iš rytų į vakarus. Užsienio prekybos apimtys smarkiai krito kai Lietuvos įmonės prarado rytų rinkas antrojoje 1998 m. pusėje. Nuosmukis tęsėsi iki antrojo 1999 m. pusmečio ir tik nuo 2000 m. pradžios buvo pastebimas atsigavimas. Pardavimų perorientavimas iš rytų į vakarus užtruko metus. Tačiau importas smuko labiau nei eksportas, todėl 1999 buvo prognozuojamas mažesnis nei 1998 m. užsienio deficitas. Eksporto augimo tendencijų turėtų išlikti 2000 metais.
Lentelėje pateikiama užsienio prekybos balansas 1999-2003 metais.

Užsienio prekybos balansas

5 lentelė Mln. Lt

Bendroji prekybos sistema

Eksportas Importas Balansas
1999 m. 11015 18508 -7493
2000 m. 15237,5 21826 -6588,5
2001 m. 18332 25413,2 -7081,2
2002 m. 20290,7 28562,2 -8271,5
2003 m. 22145,1 30268,7 -8123,6
Šaltinis: Statistikos departamentas

Lietuvos Statistikos duomenimis, 2000m. augo beveik visos ekonominės veiklos. Lietuvos pramonė pardavė produkcijos 7 proc. daugiau nei 1999 m.; žemės ūkyje pagaminta 2 proc. daugiau produkcijos; mažmeninė prekyba išaugo 12,2 proc.
Eksporto apimtys padidėjo 28,1 proc. Benzino eksportas išaugo daugiau nei dvigubai. Daugiausia prekių Lietuvos įmonės pardavė Latvijoje ir Vokietijoje. 2000 m. į Latviją eksportuota net 41 proc. visų užsienyje parduotų mineralinių produktų.
2000 m. daugiausia prekiauta su ES šalimis: eksportas į ES šalis per metus padidėjo 21,7 proc., importas iš jų- 6,7 proc. Prekyboje su NVS šalimis daug sparčiau augo importas_ net 49 proc. Eksportas į NVS šalis išaugo 18 proc. Pažymėtina, kad eksportas į NVS šalis atsigavo tik antrąjį pusmetį: pirmąjį 2000 m. pusmetį, palyginti su tuo pačiu 1999 m. laikotarpiu, Lietuvos įmonių eksporto apimtys į NVS nepasikeitė. 2000 m. padidėjo visų rūšių krovinių srautas per Lietuvą: Klaipėdos uoste jų perkrauta 46,1 proc., geležinkeliais pervežta 8,4 proc., lėktuvais- 28 proc. daugiau nei 1999 m. (Lietuvos makroekonominių rodiklių tyrimas 2000-2001, psl. 23-24).
Maža vidaus rinka, negausūs gamtiniai ištekliai bei palanki geopolitinė padėtis sąlygoja Lietuvos ekonomikos atvirumą ir priklausomybę nuo užsienio prekybos ryšių. 2000 m. lėmusi ekonomikos atsigavimą, užsienio prekyba ir toliau lieka viena pagrindinių ūkio varomųjų jėgų.
Galutiniais muitinės deklaracijų duomenis, 2001 metais, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu, eksportas padidėjo 20,3 procento, o importas- 16,4 procento. Eksportuota 18332 mln. litų vertės prekių, iš jų Lietuvoje perdirbtų- 3932,3 mln. litų (21,5% bendro eksporto), o iš muitinės sandėlių- 1214,8 mln. litų (6,6% bendro eksporto). Į Lietuvą importuota prekių, kurių vertė 25413,2 mln. litų, iš to skaičiaus 1861,2 mln. litų (7,3% bendro importo) sudarė importas į muitinės sandėlius. Bendras Lietuvos užsienio prekybos balansas buvo neigiamas- 7081,2 mln. litų.
2001 m. gruodžio mėn., palyginti su 2000 m. gruodžio mėn. eksportas ir importas padidėjo atitinkamai 9 ir 16,3 procento.
Svarbiausi Lietuvos eksporto partneriai – Jungtinė Karalystė(13,8%) Latvija (12,6%), Vokietija (12,6%), Rusija (11%), importo- Rusija (25,3%), Vokietija (17,2%), Lenkija(4,9%) ir Italija (4,2%).
2001 m. daugiausia prekių eksportuota į ES valstybes- 47,8 procento bendro Lietuvos eksporto (eksportas į NVS sudarė 19,7%). Importuota prekių taip daugiausia iš ES valstybių- 44 procentai bendro Lietuvos importo (importas iš NVS sudarė 29,4%). Eksportas į ES ir NVS valstybes, palyginti su 2000 m., padidėjo atitinkamai 20 ir 45,9 procento. Tuo pačiu laikotarpiu importas iš ES valstybių 2002 m. kovo 25 d.).
Galutiniais muitinės deklaracijų duomenimis, 2002 m., palyginti su 2001 m., eksportas ir importas padidėjo atitinkamai 10,7 ir 12,4 procento. Eksportuota 20290,7 mln. litų vertės prekių, iš jų už 5270,4 mln. litų (26% bendro eksporto). Lietuvoje perdirbtų prekių, o už 1173,3 mln. litų (5,8% bendro eksporto) iš muitinės sandėlių. Į Lietuvą importuota prekių, kurių vertė 28562,2 mln. litų, iš to skaičiaus 1799,0 mln. litų (6,3% bendro importo) sudarė importas į muitinės sandėlius, o 4191,0 mln. litų (14,7%)- prekės, skirtos perdirbti. Bendras Lietuvos užsienio prekybos balansas buvo neigiamas- 8271,5 mln.litų.
2002 metais svarbiausi Lietuvos eksporto partneriai buvo Jungtinė Karalystė 913,4%), Rusija (12,2%), Vokietija (10,45), Latvija (9,65), importo- Rusija (21,3%), Vokietija (917%), Italija (4,9%) ir Lenkija (4,8%).
2002 m. daugiausia prekių eksportuota į ES valstybes- 48,4 procento bendro Lietuvos eksporto (eksportas į NVS sudarė 19,2%). Importuota prekių taip pat daugiausia iš ES valstybių- 44,5 procentai bendro Lietuvos importo (importas iš NVS sudarė 26%).2002 m., palyginti su 2001m,. eksportas į ES ir NVS valstybes padidėjo 13,7 procento, o iš NVS sumažėjo 0,5 procento. (. www. std. lt.)
Statistikos departamentas praneša, kad galutiniais muitinės deklaracijų duomenimis, 2003., palyginti su 2002 m., eksportas ir importas padidėjo atitinkamai 9,1 ir 6 procentais. Eksportuota 22145,1 mln. litų vertės prekių, iš jų už 5559,8 mln. litų (25,1% bendro eksporto) Lietuvoje perdirbtų prekių, o už 882,5 mln. litų (4%)- iš muitinės sandėlių. Į Lietuvą importuota prekių, kurių vertė 30268,7 mln. litų, iš to skaičiaus 4184,7 mln. litų (13,8% bendro importo) sudarė prekės skirtos perdirbti, o 1747,1 mln. litų (5,8%)- importas į muitinės sandėlius. Lietuvos užsienio prekybos deficitas sudarė 8123,6 mln. litų ir buvo 1,8 procento mažesnis nei praėjusiais metais.
2003 m. gruodžio mėn., palyginti su 2002 m. gruodžio mėn., bendras Lietuvos eksportas padidėjo 11,8 procento, bendras Lietuvos importas- 14,9 procento. 2003 m. gruodžio mėn., palyginti su lapkričio mėn., eksportas sumažėjo 11,7 procento, importas padidėjo 6,4 procento.
2003 m. svarbiausi Lietuvos eksporto partneriai buvo Šveicarija (11,7%), Rusija (10,1%), Vokietija (9,9%), Latvija (9,7%). Svarbiausi importo partneriai: Rusija (22,1%), Vokietija (16,1%), Lenkija (5,2%), Italija ,(4,3%).
2003 metais daugiausia prekių eksportuota į ES valstybes- 42 procentai, stojančiąsias šalis- 19,3 procento bendro Lietuvos eksporto. Eksportas į šias dvi valstybių grupes sudarė didžiausią Lietuvos eksporto dalį- 61,3 procento. Palyginti su 2002 m., eksportas į stojančiąsias šalis padidėjo 8,9, į valstybes nares sumažėjo 5,2 procento. Daugiausia prekių įvežta iš ES valstybių (44,5 procento). Šiais metais importas iš šių valstybių padidėjo 5,8 procento. Importas iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) sudarė 25,3 procento bendro Lietuvos importo palyginti su 2002 m. padidėjo 3,1 procento).
2003 m. didžiausią Lietuvos eksporto dalį sudarė mineraliniai produktai (19,6%), transporto priemonės ir pagalbiniai transporto įrenginiai (15,3%), tekstilės medžiagos ir tekstilės dirbiniai (13,6). Didžiausią importo dalį- mašinos ir mechaniniai, elektros įrenginiai (18,6%), transporto priemonės ir pagalbiniai transporto įrenginiai (15,6%).
Rinkos dalyvių nuomone, 2003 m. eksportas augo tokiu pat tempu kaip ir 2002 m., tuo tarpu importo augimas sulėtėjo. Kaip rodo tyrimas, 2003 m. eksportas augo 12 proc., ir importas- 11,4 proc., palyginti su 12,2 proc. 2002-aisiais. Sekančiais metais laukiama spartesnio ir eksporto, ir importo augimo. Eksporto augimo tempai ir toliau turėtų viršyti importo.(www. std. lt.)

2.6. Nacionalinių pajamų( biudžeto) analizė

2003 m. biudžeto analizė
Vadovaujantis Lietuvos ekonominių rodiklių prognozėmis bei priimtais mokesčių įstatymų pakeitimais, buvo prognozuota, kad į valstybės biudžetą 2003 metais pagal patikslintą planą bus surinkta 9 553,2 mln. litų. Į valstybės biudžetą 2003 m. gauta 9 624,6 mln. litų pajamų, arba 71,4 mln. litų (0,7 proc.) daugiau, negu prognozuota.

Pajamos iš pagrindinių mokesčių

Pridėtinės vertės mokestis
PVM per 2003 metus gauta 3 823 mln. litų. PVM įplaukų planas (buvo planuota, kad per 2003 metus turėtų įplaukti 4 183,6 mln. litų) įvykdytas 91,4 proc. ir į biudžetą gauta 360,6 mln. litų pajamų mažiau, nei buvo planuota.
PVM (mln. litų) 6 lentelė

2002 m. faktas 2003 m. planas 2003 m. faktas Skirtumas nuo 2002 m. fakto (+,-) Skirtumas nuo plano (+,-)
VMI 931,6 900,5 673,7 – 257,9 – 226,8
Muitinė 2 878,1 3 283,1 3 149,3 271,2 – 133,8
Iš viso 3 809,7 4 183,6 3 823 13,3 – 360,6
Šaltinis fininsų ministerija

2002 m. ir 2003 m. PVM pajamų be permokos pokyčio santykis su BVP veikusiomis kainomis (su 2003 m. prognozuojamu BVP) Lietuvoje sudarė 7,03 proc. 2003 m. I ketvirtį penkiolikoje ES šalių surinktų PVM pajamų santykis su BVP siekė 6,5 proc. Daug didesnis PVM pajamų ir BVP santykis buvo tik tose šalyse, kur taikomas aukštesnis standartinis PVM tarifas: pavyzdžiui, Danijoje (standartinis PVM tarifas – 25 proc.) PVM ir BVP santykis I ketvirtį buvo 9,7 proc., Švedijoje (standartinis PVM tarifas – 22 proc.) – 7,4 proc.
Vadinasi, PVM surinkimas Lietuvoje neatsilieka nuo ES šalių narių vidurkio. Vis dėlto, PVM didinimo šaltinių yra – Statistikos departamento atlikto tyrimo duomenimis, neapskaitoma ekonomika 2002 m. sudarė nuo 15,2 iki 18,9 proc. šalies BVP (1995–1996 m. neapskaitomos ekonomikos dalis sudarė 19,1 proc. BVP).
Neapskaitytos ekonomikos dalies sumažinimas yra pagrindinis mokesčių administratorių (VMI ir muitinės) uždavinys, kuris nuo 2003 m. rugsėjo mėn. pradėtas spręsti vykdant bendrą VMI ir Muitinės departamento veiklą, siekiant nustatyti rizikingas įmones abiejų institucijų požiūriu.

Gyventojų pajamų mokestis
Gyventojų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą 2003 m. surinkta 1445,7 mln. litų. Gyventojų pajamų mokesčio įplaukų prognozė įvykdyta 111,4 proc. ir į valstybės biudžetą gauta 147,5 mln. litų daugiau pajamų. 2003 m. prognozuota gauti 1298,2 mln. litų.
Pelno mokestis
Per 2003 metus į valstybės biudžetą įplaukė 784,9 mln. litų pelno mokesčio. Pelno mokesčio įplaukų planas (buvo planuota, kad per 2003 metus įplauks 503,8 mln. litų) įvykdytas 155,8 proc., arba gauta 281 mln. litų pajamų daugiau, nei buvo planuota. Palyginti su 2002 metų įplaukomis, šiais metais gauta 520,9 mln. litų daugiau.

Akcizai
Per 2003 metus pajamų iš akcizų į valstybės biudžetą gauta 1 765,2 mln. litų. Akcizų įplaukų planas įvykdytas 102,93 proc. ir į biudžetą gauta 50,2 mln. litų pajamų daugiau, nei buvo planuota (planuota, kad per 2003 metus turėtų įplaukti apie 1 714,9 mln. litų).

Pajamos iš akcizų (mln. Lt) 7 lentelė

Surinkta 2002 m. 2003 m. planas Surinkta 2003 m. Skirtumas, palyginti su 2002 m. (+,-) Skirtumas, palyginti su planu (+,-)
VMI 1 543,5 1 597,7 1 631,8 +88,3 +34,1
Muitinė 122,3 117,2 133,4 +11,1 +16,1
Iš viso 1 665,8 1 714,9 1 765,2 +99,4 +50,2
Šaltinis:finansų ministerija

Kiti mokesčiai
Per 2003 metus į valstybės biudžetą įplaukė 8 mln. litų pajamų iš azartinių lošimų mokesčio. Buvo prognozuota, kad 2003 metais turėtų įplaukti 15 mln. litų pajamų, tačiau prognozė įvykdyta 53,5 proc., arba gauta 6,9 mln. litų mažiau nei buvo numatyta gauti.
Pagrindinė priežastis – lėčiau nei prognozuota augo azartinių lošimų rinka. Lietuvos azartinių lošimų rinka dar nėra pasiekusi Europos šalių lygio. Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka 2,7

lošimo stalų ir 23,5 lošimų automatų – t. y. 10 kartų mažiau nei Europoje.

Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius į valstybės biudžetą įplaukė 74,3 mln.litų. Šio mokesčio prognozė įvykdyta 64,8 proc. ir į biudžetą surinkta 40,4 mln. litų mažiau nei buvo prognozuota. Pagrindinę į biudžetą pervesto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius pajamų dalį sudaro naftos ir dujų išteklių mokestis. Naftos ir dujų išteklių mokesčio per 2003 m. surinkta 58,1 mln. litų, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius – 16,2 mln. litų.

2002 biudžeto pajamos
Vadovaujantis Lietuvos ekonominių rodiklių prognozėmis bei priimtais mokesčių įstatymų pakeitimais, buvo prognozuota, kad į valstybės biudžetą 2002 metais pagal patikslintą planą bus surinkta 8924,9 mln. Lt. 2002 metais į valstybės biudžetą surinkta 8900,3 mln. litų. Valstybės biudžetas negavo 24,6 mln. litų, arba 0,3 proc., prognozuotų pajamų.
2002 metais mokesčių, kurie tarp valstybės biudžeto pajamų sudaro didžiausią lyginamąją dalį, surinkta mažiau negu prognozuota. PVM patikslintas planas buvo 3864 mln. litų, surinkta 54,3 mln. litų, arba 1,4 proc. mažiau, pelno mokesčio patikslintas planas – 348 mln. litų, surinkta 84 mln. litų, arba 24,2 proc. mažiau nei prognozuota, azartinių lošimų patikslintas planas – 25 mln. litų, surinkta mažiau 22,5 mln. litų prognozuotų pajamų.
Svarbiausios valstybės biudžeto pajamos buvo iš šių mokesčių: PVM, akcizų, fizinių asmenų pajamų mokesčio bei pelno mokesčio.

Pridėtinės vertės mokestis

Didžiausią įtaką prognozuotų pajamų įplaukoms į nacionalinį biudžetą turėjo didžiausio mokesčio – PVM surinkimas – 2002 metais gauta 3809,7 mln. litų. PVM įplaukų prognozė (buvo prognozuota, kad 2002 metais turėtų įplaukti apie 3864 mln. litų) įvykdyta 98,6 proc. ir į biudžetą gauta 54,3 mln. litų pajamų mažiau nei buvo prognozuota. Palyginti su 2001 metais, gauta 297,9 mln. litų, arba 8,5 proc., daugiau.

8 lentelė
PVM (mln. litų)

2002 m.
planas 2002 m.
faktas Skirtumas
( +,-)
VMI 952,8 931,6 -21,2
Muitinė 2911,2 2878,1 -33,1
Iš viso 3864 3809,7 -54,3
Šaltinis finansų ministerija

Fizinių asmenų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą 2002 metais surinkta 1432 mln. litų. Fizinių asmenų pajamų mokesčio įplaukų prognozė (buvo prognozuota, jog 2002 metais turėtų įplaukti apie 1428 mln. litų) įvykdyta 100,3 proc. ir į biudžetą gauta 3,9 mln. litų daugiau pajamų.
1. Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių fizinių asmenų pajamų mokesčio surinkimo rodiklius – užimtumo ir darbo užmokesčio pokyčiai. Lietuvos darbo biržos duomenimis, vidutinis metinis nedarbo lygis 2002 metais sudarė 11,3 proc. ir, palyginti su 2001 metais, sumažėjo 1,2 procentinio punkto. Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, nedarbo lygis trečiąjį ketvirtį sumažėjo iki 11,9 proc. (pirmąjį ketvirtį jis buvo 17,1 proc.).
2.Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, neįskaitant individualių
(personalinių) įmonių, 2002 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su 2001 m. trečiuoju ketvirčiu, padidėjo 5,6 proc., valstybės sektoriuje – 3,7 proc., o privačiame sektoriuje – 7,6 proc.
3. Fizinių asmenų pajamų mokesčio įplaukas mažina fizinio asmens sumokėtos gyvybės draudimo įmokos, kai pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 58 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 7 straipsnį, fiziniam asmeniui apsidraudus gyvybės draudimu ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui, iš darbo užmokesčio yra išskaičiuojamas mažesnis pajamų mokestis. Palyginti su 2001 metų sausio–
lapkričio men, draudimo įmokų suma išaugo 22,1mln litų.

Pelno mokestis

2002 metais į valstybės biudžetą įplaukė 264 mln. litų pelno mokesčio. Pelno mokesčio įplaukų prognozė (buvo prognozuota, kad 2002 metais turėtų įplaukti 348 mln. litų) įvykdyta 75,8 proc.
2002 metais į valstybės biudžetą įplaukė 2,5 mln. litų pajamų iš azartinių lošimų mokesčio. Buvo prognozuota kad 2002 metais turėtų įplaukti 25 mln. litų pajamų, tačiau prognozė įvykdyta tik 10 proc., arba gauta 22,5 mln. litų pajamų mažiau nei buvo numatyta.

2002 metais kai kurių mokesčių į valstybės biudžetą surinkta daugiau nei prognozuota (mln. litų)

9 lentelė
Pajamos 2002 m. planas 2002 m. faktas Skirtumas
(+, -)
Transporto priemonių mokestis 29 35,8 6,8
Mokestis už valstybinius gamtos išteklius 90,5 109,4 18,9
Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai 119 132,6 13,6
Mokestis už aplinkos teršimą 2,9 4,0 1,1
Lietuvos banko likutinis pelnas 61,0 62,0 1,0
Kitos nemokestinės pajamos 31,7 36,5 4,8
Konsulinis mokestis 12,8 18,2 5,4

Pajamos iš kapitalo 0,6 7,5 6,9
Asignavimų valdytojų administruojamos pajamos 434,1 508,1 74,0
Biudžetinių įstaigų pajamos , gautos už teikiamas paslaugas 355,9 401,2 45,3
Šaltinis. Finansų ministerija

Kiek mažiau buvo gauta šių nemokestinių pajamų: rinkliavų surinkta 61,9 mln. litų, arba 11,8 mln. litų mažiau; palūkanų už depozitus gauta 15,9 mln. litų mažiau, pajamų iš patalpų nuomos gauta 12,1 mln. litų (negauta 5,9 mln. litų prognozuotų pajamų), pajamų iš baudų ir konfiskacijų gauta 25,8 mln. litų, arba 8,6 mln. litų mažiau nei buvo prognozuota.

10 lentelė
Pajamos 2001m
Įvykdyta 2001m
Patikslintas planas 2000m
Įvykdyta 2000m
Patikslintas planas 1999m
Įvykdyta 1999m
Patikslintas planas
Juridinių asmenų pelno mokestis 259216 315000 311681 300000 360818 465640
Pridėtinės vertės mokestis 3511812 3698478 3419415 3453662 3466571 3924940
Akcizai 1295349 1284159 129583 1260308 1318359 1486322
Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai 133831 131600 142930 152655 192611 251250
Kitos pajamos 673817 601662 643921 601873 505396 555818
Valstybės institucijų, įstaigų, vykdančių viešojo administravimo funkcijas, kontrolės institucijų nebiudžetinių (specialiųjų) lėšų įmokos

76862
IŠ VISO PAJAMŲ 6344789 6508456 5780725 5846865 5904369 6760832
Šaltinis. Finansų ministerija

1999m. valstybės biudžeto planas įvykdytas 87,3 proc., surinkta 5904369tūkst Lt, daugiausia pajamų surinkta iš pridėtinės vertės mokesčio(3466571tūkst.Lt).
Išanalizavus 2000m.valstybės biudžetą matome, kad planas įvykdytas 98,9 proc., surinkta pajamų 5780725tūkst.Lt, mažiau negu 1999m.
2001m. palyginus su kitais metais daugiausia surinkta pajamų. Valstybės biudžeto planas įvykdytas 97,5. Rodikliai rodo, kad 2001m pajamų surinkta į valstybės biudžetą 6344789 tūkst.Lt, daugiausia iš pridėtinės vertės mokesčio.

.

Išvados

Atlikus makroekonominiu rodikliu analizę galima daryti išvadas:
1. 2000 m. Lietuvos ekonomika atsigavo. BVP struktūros vertinimas rodo, jog didžiausios įtakos ekonomikos augimui turėjo augantis namų ūkių vartojimas ir eksportas. Prie ekonomikos augimo taip pat prisidėjo bendrosios vidaus investicijos. Visų apskričių bendrojo vidaus produkto (BVP) apimtis kasmet auga. Taip pat išaugo bendrosios nacionalinės pajamos vienam gyventojui.
2. 1999-2002 m. Lietuvoje buvo infliacija. 2003 m. jau buvo defliacija, kuri sudarė 1,3 proc.
3. Nuo 2001 metu nedarbo lygis Lietuvoje pradėjo mažėti, sąlyginių darbuotojų skaičius šalies ūkyje didėja .Labiausiai darbuotojų skaičius išaugo žuvininkystėje, statybos, viešbučių ir restoranų , transporto veiklų rūšyse. Statyboje ir pramonės veiklose jaučiamas kvalifikuotų darbuotojų trūkumas.
4. Lietuvoje nuolat ieškoma naujų būdų, kaip pritraukti daugiau užsienio investicijų ir sukurti jiems palankesnę investicinę aplinką. Daugiausiai investuota į apdirbamąją pramonę, prekybą, finansinio tarpininkavimo įmones, ryšių paslaugas. Pagal padaryta analizę, galima teigti, kad tiesioginės užsienio investicijos pastoviai augo.
5. Lietuva užsienio prekybą perorientavo iš rytų į vakarus. Eksporto ir importo apimtys su kiekvienais didėja. Daugiausia eksportuota į ES šalis. Eksporto augimo tempai viršija importo.
6. 1999 m. valstybės biudžeto planas įvykdytas 87,3 %, 2000 m. – 98,9 %, 2001 m. – 97,5 %. 2002 m. mokesčių surinkta mažiau negu prognozuota.

Literatūros sąrašas:
1. Jakutis. A., Petraškevičius V.,Stepanovas A. ir kt. , Ekonomikos teorijos pagrindai, Kaunas, Smailijos leidykla p.344.
2. Lydeka Z., Drilingas B., Firmos ekonomikos pagrindai, Pačiolis 2001, p.311
3. Lietuvos makroekonominių rodiklių tyrimas, 2000-2001 Vilnius 2001, p.163
4. Lietuvos makroekonominių rodiklių tyrimas, 2001- 2002, Vilnius 2002, p.57
5. Lietuvos statistikos metraštis 2002, Vilnius, 2002 p.684
6. Lietuvos makroekonominių rodiklių tyrimas, 1999-2000, Vilnius 2002, p.149
7. Makroekonomika, KTU 2000, p. 615.
8. Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai, KTU 2001, p.790
9. Statistikos departamentas, Lietuvos statistikos metraštis 2003, p.655
10. www.std.lt
11. www.finmin.lt
12. www.lrs.lt

Leave a Comment