Vincentas van Gogas

Vincentas van Gogas

Vincentas van Gogas gimė 1853m. kovo 30 dieną Grot Zundere {Olandija} pastoriaus Teodoro van Gogo ir Anos Kornelios Karbentus šiemoje. 1862m. rasti pirmieji Vincento piešiniai. 1865m. van Gogas įstoja į provilnio vadovaujamą mokyklą Zavenberge. Mokslai šiame pensione Vincento nesudomino, o jam vis viena reikėjo pasirinkti profesiją, todėl paskatintas savo dėdės Cento 1869m. įstoja tarnautoju Magoje. 1873m. įstoja tarnautoju į Giunpilo firmos filialą Briuselyje. Gegužės mėnesį Vincentas pakeliamas tarnyboje ir išvyksta į Londoną. Ten apsigyvena pas ponią Luaje. Vincentas įsimyli jos dukterį Ursulą. 18874m. pasiperša jai, bet ši tik pasijuokia ir pasako, kad jau susižadėjusi. Žlunga visos Vincento svajonės. Nevilties apimtas jis grįžta į Olandiją. Liepos mėnesio viduryje vėl išvyksta į Londoną su savo seserimi Ana. Spalio mėnesį van Gogas siunčiamas į Paryžių, kad “išsiblaškytų”. Gruodžio mėnesį ūmai grįžta į Londoną, kur veltui bando sutikti Ursulą. 1875m. Vincentas Londone tampa apsileidusiu tarnautoju, o jau gegužės mėnesį perkeliamas į Paryžių. Gyvena Monmarte, vis labiau bodisi tapyba.1876m. Grįžęs į Paryžių Vincentas atleidžiamas iš darbo. Balandžio mėnesį grįžta pas tėvus į Eteną. Įstoja mookytoju į Staukso anglikonų mokyklą Ramsteigeite. Birželio mėnesį Stouksas mokyklą perkelia į Londono priemestį Ailvortą. Liepos mėnesį Stouksas Vincentą atleidžia ir šis pradeda dirbti pagalbiniu pamokslininku pas Džonsą. Kalėdoms grįžta į Olandiją. 1877m. sausio mėnesį Vincentas įstoja tarnauti į knygyną Dordrechte. Netrukus meta šį darbą ir

r atvyksta į Amsterdamą ruoštis teologijos studijoms. 1878m. Vincentas meta mokslą ir išvažiuoja iš Amsterdamo. Kiek pabuvęs Etene jis įstoja į praktinę evangelijos Skleidimo mokyklą Briuselyje, kur atlieka trijų mėnesių stažą, tačiau negauna paskyrimo. Jis savo valia išvyksta į Belgijos sritį, apsistoja Petriusaše. Metų gale evangelijos skleidimo komitetas nustebintas Vincento veiklumo ir pasiaukojimo, paskiria jį pusei metų į Vamą. 1879m. už per didelį uolumą evangelijos skleidimo komitetas papeikia ir atleidžia iš pareigų. Jis ateina pėsčias į Briuselį, paskui grįžta į Borisinažą.
1879-1880m. gyvena kaip valkata, beveik išnyksta jo religingumas. Jis ima piešti. 1880-1881m. studijavo Briuselio, o jau 1885-1886m. Anterpeno dailės akademijoje. 1882-1883m. Hagoje mokėsi pas Manvę. Ankstyviesiems (1880-1885m.) kūriniams “Valstietės portretas”, ”Bulvių valgytojai“ (1885m.), vaizduojantiems vargingų paprastų žmonių, amatininkų, žvejų gyvenimą, peizažams, natiurmortams turėjo įtakos Milė, ollandų tapytojai Maris, Mauvė. Jiems būdingas realus piešinys, tamsus koloritas, psichologiškumas. 1886-1888m. van Gogas gyvena pas brolį Teo, Paryžiuje. Čia lankė Kormeno studiją, studijavo planerinę presionistų tapybą ir japonų grafiką. Suartėjo su Tulūzu, Lotreku, Gogenu, Sinjaku. Paryžiuje veikiamas impresionistų ir Sezano, nutapė šviesaus kolorito, dinamiškos kompozicijos paveikslų – “Tėtušio Tangė portretas” (1989m.), ”Natiurmortas su gipsine statulėle“. Jis norėjo, kad jo paveikslai paveiktų žmogų stipriai ir iš karto.Jis ilgėjosi paprasto meno, kuris patiktų ne tik žinovams, bet teiktų džiaugsmo ir paguodos kiekvienam žmmogui. Pigiose reprodukcijose van Gogo paveikslai atrodo grubesni nei yra iš tiesų, ir kartais gali mus varginti. Van Gogas labai mėgo tapyti taškeliais ir grynos spalvos brūkšneliais, bet jo rankos tai paversdavo kažkuo kitu. Atskirais potėpiais van Gogas ne tiks skaidė spalvas, bet ir perteikdavo savo susijaudinimą. Van Gogo potėpis perteikia jo egzaltaciją. Van Gogas mėgo tapyti tokius objektus ir scenas, kuriose galėjo kuo įvairiau pasinaudoti šiomis priemonėmis – jis rinkdavosi motyvus, kuriuos galėjo ne tik tapyti, bet ir piešti teptuku, pastoziškai tepti dažus kaip rašytojas, kuris pabraukia savo žodžius. Todėl jis pirmasis iš dailininkų atrado ražienų, gyvatvorių, kukurūzų laukų, gumbuotų alyvmedžio šakų, liepsnos liežuvius primenančius kiparisų grožį. Van Gogą pagaudavo toks kūrybos įkarštis, kad jį tarsi kas stumte stūmė ne tik nupiešti spinduliuojančią saulę, bet ir tapyti kuklius, ramius, malonius daiktus, kurie dar niekada nebuvo pasirodę menininkams verti dėmesio. Van Gogui terūpėjo tiksliai pavaizduoti daiktus. Spalvos ir formos buvo priemonė tų daiktų sukeliamiems jausmams išreikšti ir žiūrovams tą išgyvenimą perteikti. Tačiau kis labai nesirūpino, kad jo darbai – lyg fotografiškai tikslus paveikslas.
Vėliau,1888-1889m. apsigyveno Arkyje, kopijavo Rembranto, Deladrua, Damjė raižinius. Ypač daug tapė, piešė 1890m.. 1888-1890m. peizažuose “Tiltas Arkyje“, ”Raudonieji Arlio vynuogynai, ”Kiparisai”, ”Peizažas Overe po lietaus”, ”Overo bažnyčia”,portretuose “Autoportretas “,”Žmogus su pyypke “,”Gydytoja Gašė”, natiurmortuose taip pat išryškėjo savita dailininko maniera: ekspresyvizmas, spalvos ir piešimo sintezė, spalvinė įtampa, skaidrus ir šviesus koloritas. Paveiksluose dominavo raudonos, violetinės, sodriai geltonos spalvos, kurioms Vincentas teikė simbolinę prasmę. Kūriniuose van Gogas išreiškia aistringą gyvenimo ir gamtos meilę, vidinį dramatizmą. Vincento kūryba turėjo įtakos bovizmo ir ekspresionizmo tapybai .Tačiau tyrinėdamas spalvų atšvaitus, eksperimentuodamas su laisvais potėpiais, jis stengėsi sukurti kuo tobulesnį regimojo įspūdžio atspindį, kurie buvo moderniosios meno krypties – impresionizmo pagrindiniai bruožai.
1889m. Pamišimo priepuoliai Vincentui užeina vienas paskui kitą. Jis bando jiems spirtis, netrukus supranta, kad geriausia išeitis psichiatrinė. Gegužės mėnesį iš Arlio jis persikelia į netoli San-Remi esančią San Pol de Moloso psichiatrinę. 1890m. parduotas vienas jo paveikslas ‘Raudonasis vynuogynas”. Vincentas atvažiavo į Paryžių, kasdien jis nutapydavo po paveikslą. Tačiau kankinamas ligos jis bando nusižudyti ir 1890m. liepos 7dieną paleidžia sau į krūtinę kulką. Miršta 29 dieną. Teo ištiktas paralyžiaus 1891m. sausio 25 dieną miršta.
Manoma, kad van Gogas nutapė daugiau kaip 1000 drobių, jo kūriniai pasklidę po visą pasaulį. Van Gogas ilgai ieškojo savo pašaukimo, dirbo paveikslų pardavėju, pamokslininku, mokytoju, kol suprato, kad jam telemta tapyti. Van Gogui teko ilgas vargingas gyvenimas, kurį jis stengėsi praskaidrinti savo paveikslais.