Rokoko stilius Lietuvoje ir pasaulyje

Panevėžio “Minties” vidurinė mokykla

Referatas

Ruosė: Raimonda Pintukaitė 9e

Panevėžys 2005

Rokokas (pranc. Rococo, iš rocaille – toks ornamentas.Pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio rocaille (rokailis), kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes) Prancūzijoje po karaliaus Liudviko XIV, „karaliaus sailės“, mirties (1715) prasidėjusi meno epocha, kuri baroko Versalio pompastiką redukavo į komfortabilius miestietiškus rūmus Paryžiuje. Rokokas yra tam tikra dekoro maniera vėlyvojo baroko laikotarpiu. Šis stilius pirmučiausiai reiškėsi kaip dekoracijų stilius: lengvi, elegantiški ornamentai (rokailiai), rokoko stiuko plastika, auksuotomis detalėmis ir rokoko freskomis puošiamos civilių ir sakrolinių pastatų sienos ir lubos. Rokokas suklestėjo apie 1730 metus; dailūs užraitų ornamentai ir augaliniai motyvai užtvindė architektūrą, spindėdami auksu ir baltumu. Rokoko gimtinė Prancūzija savo architektūroje netrukus atsisakė šio stiliaus, tačiau Austrijoje ir P. Vokietijoje jis toliau gyvavo elegantiškuose ir gracinguose fasaduose bei vidaus apdailoje. Džiugios, šventiškos ornamentikos formos klestėjo archchitektūroje, tapyboje, plastikoje, kalvystėje ir sąlygojo šių meno šakų sambūvį, pasireiškiantį rokoko menų sintezės kūriniais. Prancūzijos rokoko tapytojai – A. Watteau, F. Boucher ir J. B. Pater‘as – mėgavosi šviesos ir spalvų efektais; anglas W. Hogarthas visa tai papildė kandžia ironija; Vokietijos regione kūrė su medžiu dirbantys skulptoriai ir freskų tapytojai – I. ir M. Guntheriai, P. Trogeris, J. A. Feuchtmayras, Italijoje – tapytojai Canaletto, G. Tiepolo ir G. Guardi.

KULTŪRA

XVIIIa. Sustiprėjo humanistinės idėjos, imta kritikuoti feodalizmo sistema, socialinis neteisingumas. Rokokas, kaip baroko tęsinys, buvo valdančios klasės, kurios viešpatavimas baigėsi, stilius. Rokokas susiformavo Prancūzijoje, vėliau paplito po visą Europą. Absoliutinei monarchijai praradus pozicijas, naująjį stilių ėmė veikti kylančios buržuazijos ideoligija. Formavosi Švietimo idėjos, siekusios pasaulį partvarkyti sveiko proto pagrindu, užsimojusios mokslu, menu ir švietimu pažinti ir tvarkyti gyvenimą. XVIII a. Dominavo racionalistinė, besiremianti protu filosofinė kryptis. Ji iškėlė gamtos kultą, stojo prieš tikėjimą antgamtiškumu. Žano Žako Ruso (Jean Jaques Rousseau) kvietimas grįžti į pirmapradės, nekaltos ir grynos gamtos prieglobstį atsispindėjo ir visame šio laikotarpio mene. Tapyboje natūralios gamtos kulto padarinys – tariama gamta, virtusi aviganių ir piemenų idilija pastoralinėse scenose.

Kultūrinės situacijos pokyčius lėmė ir stiprėjantis buržuazijos vaidmuo. Kultūros centrai iš monarchų rezidencijų persikėlė į miestus – teatrus, nedideles vilas, salonus, kuriuose buvo rodomi naujausi meno kūriniai, vyko diskusijos apie meną. Svarbiausia meno paskirtis – puošti nerūpestingą aukštuomenės gyvenimą. Didelis dėmesys skirtas taikomajai dailei, puošybos elementams, įvairiems paauksuotiems porcelianiniams niekučiams. Ypač madingi pasidarė iš Kinijos atvežti meno gaminiai. Menas tapo neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalimi. Svarbiausias jo kriterijus – geras skonis. Manyta, kad, be talento ir įkvėpimo, menininkas privalo turėti ir nepriekaištingą skonį.

Prancūzijos karalių rūmuose XVIII a. Pradžioje susiformavo stilius, kuris dar vadinamas Liudviko XV stiliumi. Šis lengvas ir manieringas stilius užbaigia baroką, tačiau kartu yra jo tęsinys bei priešybė, tai yra savotiška vėlyvojo baroko atmaina. XVIII a. Vietoje didingų, monumentalių baroko pilių ir rūmų pradėtos statyti nedidelės jaukios rezidencijos ir vilos. Visi siekė patogumo. Pastatų planavimą ir fasadus rokoko stilius mažai paveikė – jis vyravo vidaus puošyboje. Palyginti su baroko iškilmingumu, rokoko stiliaus interjerai intymesni, gracingesni. Interjerų sienų plokštumos skaidytos veidrodžiais ir dekoratyviniais pano, kurių papuošimai ryškino asimetriškas, vingiuotas ir šakotas formas. Ypač mėgti kriauklių , gėlių, vandens purslų motyvai. Didingas baroko sales pakeitė švelnūs pasteliniai perlų pilkumo, auksinių ir sidabrinių tonų buduarai ir kabinetai. Tokiomis pat šviesiomis spalvomis dekoruoti taikomosios dailės kūriniai. Liudviko XV stiliaus baldai, indai, drabužiai buvo įmantrių formų, kupini fantazijos. Tuo metu paplito rytietiški dekoro motyvai, kurie puikiai derinosi su rokoko dvasia.

TAPYBA

Tapyboje dominavo šviesūs rožiniai ir žydri tonai, virpantišviesa, paslaptingi peizažo fonai. Šalia aliejinių dažų dailininkai dažnai naudodavo pasteles. Labai dažnai paveiksluose vaizduodavo piemenis ir piemenaites. Bet tai ne paprastų, iš liaudies kilusių žmonių vaizdavimas, o sąlygiškos piemenų scenos, sukurtos persirengusių aristokratų

Prancūzija. XVIII a.tapyboje įvyko ryški permaina. Nedidelės vilos, jaukūs buduariai reikalavo mažesnio formato paveikslų. Paveikslų tematika tapo intymesnė, kameriškesnės. Koketiškos ir manieringos scenos, idiliški peizažai ir pastoralinės scenos pakeitė monumentalius istorinius ir religinius paveikslus. Švelnūs pasteliniai tonai išstūmė tamsias rudas, mėlynas, raudonas spalvas. Menas pasidarė žmogiškesnis, suprantamesnis. Palyginti su baroko dinamiškumu ir jėga, rokoko menas atrodė ir gležnas, ir trapus.Antuanas Vato (Antoine Wateau, 1684 – 1721), Paryžiuje dirbęs flamandų kilmės dailininkas – rokoko stiliaus pradininkas tapyboje. Jis su liūdnos ironijos atspalviu tapė savo aplinką. Tapė šventes soduose ir teatrinius vaidmenius. Jie vaizduojami švelniais tonais. Dailininko personažai – aktoriai ir kareiviai, puošnios Paryžiaus damos ir piemenėliai, apsirengę stilingais ano meto drabužiais. Jo peizažai kupini „nepaliesto“ gamtos grožio ir dvasiningumo. Jo garsiausi paveikslai: „Draugija parke“, „Išplaukimas į Citeros salą“ ir „Žilis“, pasižymi švelniais, neryškiais, sidabriškai pilkšvais spalviniais deriniais, kuriuose vaizduojama: gracingos damos ir kavelieriai linksminasi poetiškame parkų fone, žaižaruoja šilkiniai drabužiai.Fransua Bušė (Francois Boucher, 1708 – 1770) kūryba buvo labai įvairi: jis tapė mitologinius, religinius paveikslus, peizažus, portretus, erotines scenas, kuri yra lengvo turinio. Dailininkas mėgo vaizduoti grakščias ir liaunas merginas. Jo paveikslai išsiskiria žaisminga ir nerūpestiga nuotaika, pvz., „Amintas išvaduoja Silviją“, „Silvija, persekiojima sužeisto vilko“. Šio dailininko tapybą galime pavadinti – saldžia sienine tapyba.

Žano Onorė Fragonaro (Jean Honore Fragonard, 1732 – 1800) kūryboje kaip ir Bušė paveiksluose dominuoja lengva,koketiška, žaisminga erotika. Jo paveikslai kupini gyvybingumo, natūralaus žvalumo, humoro ir kurie yra arčiau gyvenimo budo, pvz., „Meilės fontanas“.Žanas Batistas Simeonas Šardenas (Jean Baptiste Simeon Chardin, 1699 – 1779) yra žanrinės tapybos atstovas. Daugiausia jis tapė buitines kompozicijas, vaizduojančias namų šeimininkes, užsiėmusias kasdieniais rūpesčiais ir vaikais – tai smulkūs Paryžiaus buržua ir paprasti paryžiečiai. Natiumortams daiktus parinkdavo labai kruoščiai, dažnai sukomponuoti iš keleto paprastų daiktų, stulbina meistrišku įvairių medžiagų perteikimu (šiuo požiūriu sunku rasti dailininkų, prilygstančių Šardenui). Šardeno paveikslai nepasižymi ekspresija. Statiška kompozicija suteikia jo kūriniams susikaupimo ir tylios ramybės įspūdį. Šardenas meistriškai perteikia daiktų medžiagiškumą, pvz., „Varinis bakas“, „Padėkos malda“.

Anglija. XVIII amžius – Anglijos meno suklestėjimo laikotarpis. Šiuo laiku Anglijos dailė įgavo europinį pobūdį, tačiau liko uždara naujovėms ir svetimoms tradicijoms. Todėl rokoko terminas jai tinka tik iš dalies. Anglijoje, kur šimtmečiais buvo susitaikyta su būtinybė naudotis svetimšalių dailininkų paslaugomis, XVIII a. atsirado ištisa plejada puikių meistrų. Jų meną sunku sieti su rokoko stiliumi, nors kai kurie darbai ir turi šiam stiliui būdingo lengvumo. Iš tikrųjų jų kūryba rimtesnė ir artimesnė tikrovei. Anglijoje buvo tapoma labai daug portretų. Viljamo Hogarto (Wiliam Hogarth, 1697 – 1764) kūrybai būdingas „literatūriškasis“ anglų stilius, itin išryškinęs pasakojimo su pamokomomis išvadomis momentą. Dailininkas tapė žmogaus ydų ir kvailybių teatralizuotus ciklus, pvz., „Madingos vedybos“, tai garsiausias iš paveikslų ir graviūrų serijos paveikslas, kuris pliekė anglų visuomenės nedorybes. Jo paveikslai pasižymi judria kompozicija, subtilia tapyba. Primena prancūzų rokoko kūrinius. Be to, Hogardas buvo vienas pirmųjų karikatūristų meno istorijoje.Džošua Reinoldsas (Joshua Reynolds, 1732 – 1792) buvo puikus portretistas. Jo portretai nepaprastai gyvybingi, nutapyti sodriais šiltais tonais, dažnai primena istorinį paveikslą ar alegoriją. Tapytojas sąmoningai siekė teatrališkumo ir meninio efekto, pvz., „Lordo Hitfildo portretas“, „Venera ir Amūras“.Italija. XVIII a. Italijos menas prarado savo įtaką Europai, tačiau aplankyti Italiją ir pasisemti joje meno buvo kiekvieno menininko svajonė. Daugelis važiuodavo į Italiją kaip į gyvą meno muziejų. Šios prielaidos suformavo vedutų stilių. Tai nedidelio formato tikslūs miestų vaizdai ir peizažai, primenantys atvirukus. Paveikslai buvo skirti atvykėliams iš kitų šalių, kurie juos pirkdavo prisiminimui. Žymiausi vedutų tapytojai buvo Frančeskas Gvardis (Francesco Guardi, 1712 – 1793) ir Kanaletas (Antonio da Canale – Canaletto, 1697 – 1768). Jų paveikslai pasižymi rokokui būdinga šviesia spalvų gama, gracingumu ir lengvumu. Daugelis Venecijos peizažų subtiliai perteikia oro drėgmę, sidabrinį vandens raibuliavimą. Tiksli, „topografinė“ Kaanaleto tapyba yra užfiksavusi Drezdeno ir Varšuvos miestus, todėl padėjo atkurti Antrojo pasaulinio karo metu sugriautus Varšuvos kvartalus.

Vokietija. Rokoko stilius čia ypač stipriai reiškėsi architektūroje. Ryškiausias vokiško rokoko pavyzdys yra 1745 – 1747 m. Pastatyti vienaaukščiai Potsdamo Sansusi rūmai. Rūmų centrinis akcentas – rotonda su pagrindine sale, nuo kurios į abi puses eina kambarių amfilados, išpuoštos gausiu rokoko dekoru.Lietuva. Rokoko stilius Lietuvoje – tai natūrali baroko tąsa, labiausiai paplitusi kulto pastatų puošyboje. Jis plito maždaug nuo 1740m. Vėlyvojo baroko ir rokoko bruožai atspindi Jono Kristupo Glaubico kūryboje, kuriai būdingos grakščios formos, grafiškos reljefinės dekoracijos pvz., Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios fasadas, Šv. Kotrynos bažnyčia. Šių pastatų eksterjerai buvo puošiami rokoko dekoro elementais – kriauklių, puokščių, liepsnos ir kitais motyvais. Interjerai buvo puošiami: Vilniaus Šv. Teresės, Dominikonų, Šv. Jonų bažnyčių kapiteliai, altorių reljefiniai elementai. Smulkios, lankstytos formos, asimetriška kompozicija būdinga taikomosios dailės kūriniams: baldams ( Vilniaus Dominikonų, Šv. Teresės, Lionų bažnyčių sakyklos ir suolai), liturginiams indams ir kitiems.Rusija. Nors Rusija palyginti neseniai įsiliejo į Europos kultūrą, tačiau čia atsirado labai profesionali rokoko stilias tapyba. Fiodoras Rokotovas (apie 1735 – 1808) ir Dmitrijus Levickis (1735 – 1822) šie žymiausi Rusijos portretistai yra laikomi baudžiauninkų sūnumis. Meistriškiausiuose Levinckio kūriniuose vaizduojamos muzikuojančios ir šokančios Smolnio instituto auklėtinės.

SKULPTŪRA

Lengvumas, švelnumas bei gracija viešpatavo ir skulptūroje. Dažniausiai vaizduojamos besimaudančios moterys, pučiai ir amūriukai.Naujos rokoko idėjos veikė ir parkų projektuotojus. Priešingai simetriškam ir reguliariam prancūziškajam baroko epochos parkui, atsirado natūralią gamtą mėgdžiojantis parkas vingiuotais takeliais su lyg atsitiktinai išmėtytomis medžiagų grupėmis. Toks parkas vadinamas angliškuoju, nors iš tikrųjų ši idėja gimė Kinijoje. Už Prancūzijos ribų rokoko menas įsitvirtino Vokietijoje. Ten jis ypač ryškiai atsispindėjo architektūroje. Didžiausias vokiškojo rokoko laimėjimas – rūmų ir parkų ansamblio Sansusi (išvertus „be rūpesčių“) Potsdame vidinės patalpos. Labai madingi rokoko epochoje įvairūs porcelianiniai niekučiai. Europoje jie pradėti gaminti Meizeno mieste, kur galų gale pavyko įspėti Azijos saugotą porceliano gamybos paslaptį.