ROKOKAS – (pranc ROKOKAS – (pranc. rocaill – kriaukle). Tai architektūros ir dailės XVII – XVIII a. stilius. Būdinga puošnus dekoratyvumas, gausi smulki ornamentika, kriauklės motyvas. Rokoko dailės kūriniams būdinga kameriškumas, dažnai melancholiška, poetinė nuotaika, asimetrinė kompozicija, pastelinės spalvos. Dominuoja pastoralinis, mitologinis, portretinis siužetas. KULTŪRA: Ši srovė bei kryptis pirmiausia susiformavo plastiniuose menuose ir architektūroje 1720-1780 m. laikotarpiu, o paskui pasireiškė ir literatūroje. Rokoko susiformavimą sąlygojo dvaro aplinkos papročių pasikeitimas, ypač Liudviko XV laikais Prancūzijoje. Jis gyvavo maždaug pusę amžiaus. Šis stilius atsirado iš baroko, bet buvo daug lengvesnis ir žaismingesnis. Buvo atsisakyta iškilmingo ceremonialo, pasinerta į kameriškumą, erotizmą, juslingumą, subtilų komfortą. Filosofinis tokių nuostatų pagrindas buvo atgijęs epikūrizmas. Rokoko menas neteko tų idealų, kurie buvo būdingi XVII a. klasicizmui. Pareigos jausmą, didvyriškumą pakeitė hedonizmas – nerūpestingo gyvenimo šlovinimas. Pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio rocaille (rokailis), kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošalus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes. Rokoko stilius vyravo pastatų vidaus puošyboje. ARCHITEKTŪRA: Prancūzijos karaliaus rūmuose gimęs rokoko stilius sparčiai paplito visoje Europoje. Tai lengvas, manieringas stilius, kurį galima būtų pavadinti baroko atmaina., jei neturėtų tiek daug priešybių. Rokoko architektūrai būdingas ne monumentalumas, bet jaukumas, patogumas. Ypač tai ryškėja pastato interjere – sienų plokštumos skaidomos veidrodžiais, dekoratyviniais pano, spalvos švelnios, pastelinės. Aukso spalvos ornamentai asimetriški, vyrauja vingiuotos, šakotos formos, kriauklės, gėlės, iškilios ir grakščios formos. Indai ir baldai įmantrių formų, daugiafunkciniai. Labai populiarūs tapo nedideli, jaukūs buduarai. Kiekvieno buduaro neatsiejamas baldas – sekreteras (komodos ir rašomojo stalo hibridas). Sienas puošė nedidelio formato paveikslai. Juose idiliški peizažai, malonios, koketiškos draugijos, pastoralinės scenos. Visur naudojamas kriauklės motyvas. Tai dalis sienos arba daikto paviršiaus keistai vingiuojančiais kontūrais pjaustytame rėme. Lengvumas, švelnumas ir gracija viešpatavo ir skulptūroje. Dažniausiai vaizduojamos besimaudančiosios, pučiai ir amūriukai. Naujos rokoko idėjos veikė ir parkų projektuotojus. Priešingai simetriškam ir reguliariam prancūziškam baroko epochos parkui, atsirado natūralią gamtą mėgdžiojantis parkas vingiuotais takeliais su lyg atsitiktinai išmėtytomis medžių grupėmis. Toks parkas vadinamas angliškuoju, nors iš tikrųjų ši idėja gimė Kinijoje. Už Prancūzijos ribų rokoko menas Įsitvirtino Vokietijoje. Ten jis ypač Ryškiai atsispindėjo architektūroje. Didžiausias vokiškojo rokoko pasiekimas – rūmų ir parkų ansamblio Sansusi (išvertus „be rūpesčių”) Potsdame vidinės patalpos. TAPYBA: Tapyboje dominavo šviesūs rožiniai ir žydri tonai, virpanti šviesa, paslaptingi peizažo fonai. Šalia aliejinių dažų dažnai naudodavo pasteles…