Pranciškaus Smuglevičiaus tėvas Lukošius Smuglevičius, buvo kūrybingas, prie meno linkęs žmogus, kaip beje, ir visa jų šeima (broliai). Nuo vaikystės Pranciškus matydamas tėvo kūrinius anksti pradėjo ir pats kurti. Savo kūriniais žymiai pralenkdavo savo brolius. Vėliau tėvas jį atidavė senelio S. Čechavičiaus globai. Taip jaunasis P. Smuglevičius jau nuo mažų dienų augo reiklioje ir meniškoje aplinkoje. Pranciškus mokėsi kopijuodamas S. Čechavičiaus darbus. Smuglevičių Čechavičiaus mokiniu galime laikyti grynai pedagoginiu požiūriu, nes vėlesnėje savo kūryboje jis perėjo į priešingas programines pozicijas, nutraukė ryšius su estetiniais idealais vyravusiais Čechavičiaus paveiksluose ir atsisakė jo kūrybinio metodo- eklektikos. Subrendęs Smuglevičius susikūrė visiškai savitą stilių. 1763 m. P. Smuglevičius išsiunčiamas studijų į Šv. Luko dailės akademiją Romoje. Čia jis laimi pirmąją premiją už konkursinę kompoziciją „ Abraomo ir Melchizadeko susitikimo scena“. Po tokio pripažinimo karalius Stanislovas Augustas skyrė jam karališkąją stipendiją. Tas pats karalius Stanislovas Augustas 1767 m. Smuglevičiui pasiūlė keturiais kompoziciniais alegoriniais siužetais papuošti Varšuvos pilyje esančios riterių salės interjerą. Ką dailininkui davė studijos Romos dailės akademijoje? Eklektinis renesansinių ir barokinių tradicijų laikymasis Romos akademijoje jau buvo virtęs rutina, kurios įtakos neišvengė ir Smuglevičius. Kopijavimas, sekimas, kompiliacija: iš Rafaelio buvo savinamasi piešinys, iš Koredžo- šviesotamsa, iš Ticiano- spalva, iš Dominikino- kompozicija ir t.t. Visa tai ilgam įsirėžė į jaunojo tapytojo sąmonę. Akademija iš tikro rengė daugiau kompiliatorius kurie pagal išmoktą schemą galėtų nupiešti bet kokio turinio paveikslus, bet ne tapytojus- kūrėjus. Vienaip ar kitaip studijuodamas Smuglevičius daugiausia domėjosi paveikslo kompozicija, o ypač siužeto aiškumu. Jo paveikslų kompozicija originali ir nesuvaržyta, o siužetas įvairus, įspūdingas, su skoningais aksesuarais.
Smuglevičiui studijuojant Romoje, estetinė klasicistinės programos kova buvo pačiame įkarštyje ir tai paveikė jį patį. Už akademijos sienų Pranciškus turėjo progos asmeniškai susipažinti su J. Vinkelmanu (klasicizmo programos kūrėju). Pasak daugelio dailės istorikų pagrindinis Smuglevičiaus mokytojas Romoje buvo A. R. Mengsas. Mengsas tam tikra prasme paveikė Smuglevičiaus kūrybą, tačiau jis netapo nei Mengso pasekėju nei akademiniu klasicistu. Pranciškaus kūryba savo charakteriu yra svetima jo mokytojo darbams. Romos periode P. Smuglevičiau kūryboje atsirado realizmo pradai nulėmę svarbiausiąjį jo kūrybos bruožą- meninių išraiškos priemonių įvairumą. Su barokine daile ankstyvąją dailininko kūrybą sieja alegoriškumas. Kai 1785 m. P. Smuglevičius grįžo į Vilnių prisidėjo prie Vilniaus katedros restauravimo, nutapė keletą paveikslų Verkių rūmams. Po metų grįžęs į Varšuvą 1786 m. Įsteigė ten savo privačią mokyklą, kur mokėsi Peška, Kondratavičius ir kt. Taip pat priiminėdavo privačius didikų užsakymus. Varšuvoje praleidęs beveik dešimt metų 1797 metais vis dėlto grįžo į Lietuvą ir tapo profesoriumi. Jis organizavo pirmąją piešimo ir tapybos katedrą Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje. Didžiąją P. Smuglevičiaus kūrybinio palikimo dalį sudaro religinė tapyba Senojo ir Naujojo Testamento siužetais, šventieji paveikslai taip pat istorinio ir mitologinio alegorinio bei portreto žanro kūriniai. Šis dailininkas mums svarbus ir tuo kad, jis yra buitinio ir peizažo žanrų Lietuvoje pradininkas . Pirmiausia norėčiau aptarti ir patyrinėti Pranciškaus Smuglevičiaus portreto žanro kūrinius. Šio dailininko portretai yra dviejų pagrindinių kompozicinių tipų. Vieni- tradiciniai, barokiniai, reprezentaciniai, pilnafigūriniai, kartais net kolektyviniai („Porozų šeimos portretas“- lėmė užsakovai). Antrojo tipo portretai- paprastesni, daugiau studijos pobūdžio, daugiau psichologinės charakteristikos, gilesni. Pastarajam tipui priklauso „Granovskienės portretas“, kurį autorius nutapė giliai įsijausdamas į moralinius žmogaus privalumus. Šiltas ir intymus senutės portretas spinduliuoja energija, aukšta atvira kakta, gilios akys su neužgesusia gyvenimo liepsna kalba apie tvirtos valios ir gilaus proto žmogų. Panašius bruožus galima įžvelgti ir A. R. Mengso „J. J. Vinckelmano“ portrete. Abu portretus sieja natūralistinis- realistinis vaizdavimo būdas, abiejuose kūriniuose yra ieškoma individualios modelio prigimties, nevengiama parodyti ir biologinių detalių (Žilas Granovskienės plaukas, nuvytusi oda, truputėlį ašarotos akys, Mangso portrete- šiek tiek pašiaušti plaukai, liesas veidas, netvarkinga apykaklė). Nors abiejuose portretuose spinduliuoja valingumas ir išmintis, tačiau jie ir labai aiškiai skiriasi. Mangso paveikslui būdingas idealizuotas ir analitiškai traktuotas klasicizmas, aiški estetinė forma, o Smuglevičiaus klasicizmas yra daugiau liaudies, forma yra daugiau ekspresyvi ir individualizuota. Turbūt Smuglevičiaus ir Mangso kūrinių panašumus nulėmė jų asmeninė pažintis ir draugystė. Smuglevičiaus gyvenimo vingiai kartais susipina ir su J. L. Davido (kartu mokėsi bei dalyvavo konkurse ir kt.) gyvenimo istorija. Šiuos dailininkus sieja tiek istorinės aplinkybės tiek kūrinių tematika, bei ekspresija. Ankstyvoje P. Smuglevičiaus kūryboje vyraujanti istorinė tematika būdinga ir prancūzų klasicisto kūrybai. Pranciškaus paveiksle „Aleksandro didžiojo pergalė prieš Porosą“ atsispindi aiški ekspresija bei paveikslingumas (programinis klasicizmo bruožas) . Čia veiksmo momentas vaizduojamas judančių figūrų gausumu. Panaši masinė scena pavaizduota ir J. L. Davido paveiksle „Sabines“ (1799). Abu paveikslus sieja ne tik literatūriškumas bei paveikslingumas, bet taip pat ir formų plastika pirmaujanti prieš koloritą. Tematikos prasme galėtume susieti P. Smuglevičiaus „Persų pasiuntiniai pas Etiopijos karalių“ bei J. L. Davido „Napoleono įšventinimą“, tačiau tema turbūt ir butų vienintelis dalykas juos siejantis (nei kolorito nei šviesotamsos atžvilgiu jie nepanašūs).Smuglevičiaus darbuose atsispindi ir kiti klasicizmo bruožai: visuomeninio auklėjamojo dailės vaidmens supratimas(„Stebuklingas duonos ir žuvies padauginimas“), demokratinės ideologijos propagavimas (‚Laisvių suteikimas Pavlovo valstiečiams“), ir kt. Visa tai Lietuvos dailininką priartina prie klasicizmo programos ,tačiau vis tiek su ja nesutapatina.Taigi Lietuvių dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus klasicizmas- tai originali europinio klasicizmo atmaina, Jai būdingas ideologinis principingumas, skelbiantis demokratiškumą ir krypstantis į liaudiškumą. Jo kūryba pagal epochos reikalavimus buvo įvairiapusė, krypo į naujus kūrybinius ieškojimus, Meninių priemonių įvairumas ir tematinis turtingumas išplaukia iš jo filosofinio požiūrio į žmogų ir žmoniją. Ir nors jo paveikslai alsuoja klasicizmu, baroku ar realizmu jis nebuvo nei eklektikas nei akademistas, jis puikiai suderino šiuos stilius. Ir nors jis turi daug bendra su J. L. Davido ir A. R. Mengso kūryba, reikšdamas epochos siekimus, bet turi ir ryškų savitą veidą. Smuglevičius papildo savo epochos dailę ir kas svarbiausia- sustiprina jos realistinius pradus .Literatūros sąrašas:
1. Vladas Drėma „Pranciškus Smuglevičius“ Vilnius 1990.
2. „Lietuvos tapyba XVI- XIX“ Parengė P. Juodelis. Vilnius 1970.
3. http://www.ldm.lt/Meno_mok/Smuglev.htm
4. http://www.lithill.lt/vic-italy/
5. http://www.ldm.lt/rinkin1_e.htm